Molėtų gimnazija

Monika Myško

SAVAS DANGUS

VEIKĖJAI:

ROZETĖ

MOTINA

VAIKINAS

MOTERIS

I dalis

Sodas. Scenoje yra sūpynės, ant kurių supasi Rozetė. Ji žaismingai bando pagauti vėją. Šalia yra jos Motina, kuri sodina gėlę, o po to tą pačią gėlę persodina vis į kitą vietą.

ROZETĖ (Džiaugsmingai). Ir kodėl aš vis matau tą patį žmogų?

MOTINA (Susirūpinusi). Niekaip nesuprantu, išroviau iš kaimynės tokią gražią, o dabar sulig kiekvienu sodinimu ji vis nyksta.

ROZETĖ (Džiaugsmingai, bet dar tvirčiau ir lėčiau). Kodėl? Kodėl aš vis matau tą patį žmogų? (Juokiasi)

MOTINA. Na štai, ir vėl, (Pasipiktinusi) nulūžo lapas! Stiebas sulinko. Kaip jį vis tiesinu, niekaip! Užsispyręs velnio vaikas!

ROZETĖ (Prapliumpa kvatotis). Cha, cha, cha, mačiau (Lėtai, išsišiepusi), mačiau, cha, jis praėjo pro mane, tarsi šmėkla. Kodėl, kodėl aš jį vis matau?

MOTINA (Žiūrėdama į žemėje esančias pėdas, jas liečia). Taip (Tvirtu balsu) čia kažkas buvo, prie mano gėlės! Tikriausiai jis ir nulaužė lapą, (Piktai) niekšas, niekšas - sulenkė mano stiebą!

ROZETĖ (Tvirtai, bet dar lėčiau). Aš gi ir sakau, vis matau tą patį žmogų, jis eina pro mane keistai žiūrėdamas...

MOTINA (Susisielojusi). O mano gėlele, (Verkia) mano mieloji, kas tave šitaip, aš apskųsiu, tikrai apskųsiu!

ROZETĖ (Kvatojasi). Aš, aš, mačiau...

MOTINA (Juokiasi). Jis čia buvo!

ROZETĖ (Pro juoko ašaras). Tas pats žmogus, su juokinga kepure!

MOTINA (Kvatojasi). Taip, jo kepurės šešėlis čia liko!

Rozetė ir Motina pradeda garsiai kvatotis, tai trunka gana ilgai, kol Rozetė iškrenta iš sūpynių.

ROZETĖ. Ajajai! (Juokiasi) Bet ta kvaila kepurė!

MOTINA. Tu pati kvaila! (Juokiasi)

ROZETĖ (Tvirtai). Aš – ne kvaila.

MOTINA. Tu kvaila.

ROZETĖ (Lėtai). Aš ne kvaila. (Išsišiepia)

MOTINA. Kvaila, kvaila, (Lėtai) tu kvaila. (Juokiasi)

ROZETĖ (Susirūpinusi). Ne kvaila! Tu pati kvaila!

MOTINA. Aš ne kvaila. Vaikai visada kvailesni už tėvus.

ROZETĖ. Kvaila?

MOTINA (Įtikinėdama). Taip, tu kvaila, kvaila. (Juokiasi)

ROZETĖ (Susirūpinusi). Aš kvaila?

MOTINA (Juokdamasi). Taip, taip.

ROZETĖ (Lėtai). Aš kvaila, (Greičiau) aš kvaila, (Linksmai) aš kvaila, (Sušunka) aš kvaila! (Juokiasi)

Rozetė juokdamasi atsistoja ir atsisėda ant sūpynių, ji supasi, o Motina sodina gėlę, palaisto, po to išrauna, ir vėl sodina į kitą vietą. Tai trunka gana ilgai, kol pagaliau įeina į sceną Vaikinas, abejose rankose nešantis po strypą. Jis flegmatiškai vaikšto kelias minutes, po to sustoja, įkvepia ir vėl vaikšto. Tai trunka visą laiką.

ROZETĖ. Juk sakau, žmogus. (Juokiasi) Bet (Susirūpinusi pradeda šaukti) ne, tai ne tas žmogus (Isteriškai), tai brolis, brolis!

MOTINA. Taip, čia kažkas buvo. (Liečia pėdas)

ROZETĖ (Pridėjusi ausį prie vaikino širdies). Tuk, (Pauzė) tuk, (Pauzė) tuk, tuk, (Pauzė) tuk, tuk, tuk. (Pauzė)

Motina pradeda šokti pagal Rozetės tariamą ritmą.

ROZETĖ (Motinai). Tyliau, nebegirdžiu, (Pradeda rėkti) Aaaaa... (Pauzė) Vėl (Pauzė) atsirado. Tuk, tuk, tuk (Pauzė). Čia (Pauzė, linksmai) širdis. (Paslaptingai) Širdis, širdis. Taip... (Pauzė) ji tuksi, tuksi!

Rozetė su Motina pradeda šokti.

ROZETĖ (Linksmai). Tuk, tuk, tuk, tuk, tuk, tuk...

Rozetė su Motina nustoja šokti. Motina grįžta prie savo įprasto darbo.

ROZETĖ (Prieina prie vaikino). Bet, bet... (Verkia) tu kvėpuoji (Pauzė, isteriškai) ne taip, ne taip. (Verkia) Prižiūrėtojas sakė, jog tu kvėpuoji ne taip, kaip reikia. (Skelia antausį) Ne taip, supranti, jei kvėpuotum, kaip tau sako, tai...

MOTINA (Kapstydamasi žemėje). Taip... jis čia buvo, (Rodo į žemę) ne taip kvėpavo, dabar nebėr... (Juokiasi) Išgaravo lyg dūmas, rūkas. Buvo – nėr...

ROZETĖ (Verkdama parklumpa ant žemės, apsikabina vaikino kojas). Įkvėpk, iškvėpk.

Vaikinas vykdo visus Rozetės nurodymus, net perdėtai.

ROZETĖ. Įkvėpk – iškvėpk, įkvėpk, (Pauzė) įkvėpk. (Linksmai, atsistoja) Iškvėpk, nekvėpuok, (Pauzė) įkvėpk. (Pradeda garsiai juoktis) Cha, cha, cha... Dabar tu kvėpuoji kaip reikia. (Linksmai, pasišokinėdama) Va taip reikia... (Prideda ausį prie vaikino krūtinės) Dabar ji dar ilgai tuksės...

Rozetė nulipa nuo sūpynių, atsargiai apžiūrinėja Vaikiną. Paliečia, staiga atitraukia ranką, paliečia krūtinę ir vėl atitraukia ranką. Vaikinas išeina. Rozetė atsisėda ant sūpynių ir žaismingai supasi.

MOTINA (Pakelia leisgyvę gėlę, ją iškelia į viršų). Matai, sakau, čia kažkas buvo, visiškai suniokojo gėlę, (Verkia) niekšas, niekšas, niekšas!

Rozetė pribėga, apsikabina Motiną.

ROZETĖ. Neverk! Aš tavo vaikelis, padėsiu tau.

MOTINA (Nusivylusi). Tu juk kvaila, kaip tu man padėsi, mano aukseli!

ROZETĖ. Nežinau, bet tikriausiai reikėtų dabar pagalvoti. Taip?

MOTINA. Ką tu begalvotum, vis tiek nesugalvosi.

Įeina į sceną Moteris, nešina kraitele, pilna gėlių.

MOTERIS. Kas atsitiko, ko raudat?

MOTINA (Susisielojusi). Čia kažkas buvo, nulaužė lapą, sulankstė stiebą, nuniokojo gėlę. Įsivaizduoji, visą dieną plušau sode, o tas niekšas man šitaip... Va, jis čia buvo (Rodo į pėdas), buvo (Nubėga į vieną pusę, parodo pėdas) ir čia buvo, buvo (Pauzė, nubėga į kitą pusę, parodo pėdas). Ir čia buvo, buvo. (Isteriškai) Jis visur buvo, buvo. (Pauzė) Ir čia, ir čia, ir čia. (Rodo pirštu)

ROZETĖ (Sukdama plaukų galiukus pirštais, įsišiepusi). Taip, (Užsisvajojusi) tas pats žmogus. Aš kiekvieną dieną jį matau - tą patį (Pauzė) žmogų, žmogų... (Juokiasi)

MOTERIS (Susidomėjusi). O kodėl jis tas pats?

ROZETĖ. Nežinau, turbūt ir jis nežino, (Pauzė) o galbūt žino, taip (Pašoka iš laimės), tikriausiai žino, o aš ne, nes aš kvaila. (Juokiasi)

MOTINA. Taip, kvaila, kvaila.

MOTERIS. Tai kodėl tu jį vis matai?

ROZETĖ. Na... turbūt jis taip nori... (Pauzė, paslaptingai, tyliai) Juk jis mane (Pauzė) seka...

MOTERIS (išsigandusi net pašoka, sušunka). Seka?

ROZETĖ. Taip. (Pridėjusi pirštą prie lūpų) Bet tyliau, (Juokiasi) jis neturi išgirsti, nes jis galvoja, jog aš nežinau...

MOTERIS. Vaikeli, tave seka?

MOTINA. Taip, buvo štai ten (Rodo pirštu) ir ten (Rodo pirštu), ir ten, (Rodo pirštu) net savo šešėlį paliko, matai? (Rodo)

MOTERIS. Taip, na ir kvaila jo kepurė! (Juokiasi)

Motina, Moteris ir Rozetė pradeda garsiai kvatotis. Moteris išeina. Rozetė vėl atsisėda ant sūpynių, išsiima iš kišenės pirštinę ir ją užsimauna. Motina dirba savo įprastą darbą.

ROZETĖ. Mama!

MOTINA (Piktai). Na, štai ir vėl, jau sulūžo perpus! Aš tą niekšą...

ROZETĖ (Apžiūrinėdama pirštinę, rodo į dangų). Mama, danguje skylutės – žvaigždės?

MOTINA. Taip, taip. (Nerūpestingai) Bet tu jų niekada nepasieksi, nes tu...

ROZETĖ. Taip, kvaila... bet pažiūrėk. Ir pirštinėj skylutė – viena mažytė skylutė, (Susirūpinusi, pauzė) bet ne žvaigždė... Kodėl danguje skylutės – žvaigždės, o pirštinėje ne?

MOTINA. O ką aš žinau.

ROZETĖ. Bet anksčiau jos čia nebuvo, ar aš nepastebėjau?

MOTINA. Tu tokia išsiblaškiusi, jog viską pamiršti. Visose pirštinėse yra skylės – visose. Gal dar nori, jog naują nupirkčiau?

ROZETĖ. Ne... Man patinka ir šita pirštinė, juk ji yra mano, ta, kurią nupirktum, nebebūtų mano...

MOTINA. Aš ir nepirkčiau, matau, dar turėsiu papildomai naują gėlę pirkti, tas tavo niekšas – viską niokoja.

ROZETĖ. Žinai, o man jis patinka. (Juokiasi)

MOTINA (Piktai). Ką čia dabar šneki!

ROZETĖ. Tikriausiai jam kvailos patinka, jeigu jis pasirinko mane sekti, o ne kurią kitą. Vadinasi, aš esu išskirtinė. (Su pasididžiavimu užriečia galvą)

MOTINA. Taip, kurgi ne...

ROZETĖ (Netverdama iš džiaugsmo). Žinai, kai jis dar kartą ateis, aš jam parodysiu žvaigždę pirštinėje.

MOTINA. Juk pati sakei, jog žvaigždės tik danguje.

ROZETĖ. Matai, dangus ne mano, ir žvaigždės nepriklauso man, o pirštinė – mano, ir aš jam parodysiu savąją žvaigždę, nes pirštinė – mano dangus.

MOTINA. Pati nesupranti, ką kalbi, geriau padėtum man.

ROZETĖ. Atrodo, viskas taisosi... (Šypsosi) Brolis kvėpuoja taip kaip reikia, aš turiu pirštinėje mažytę žvaigždutę, mane seka...

II dalis

Sodas. Jame yra sūpynės. Rozetė apsimovusi pirštinę šoka priešais save laikydama veidrodį.

ROZETĖ (Linksmai). Aš ir veidrodis. Greitai tu nebebūsi mano draugas, tave pakeis kitas...

Įeina į sceną Motina su gėle rankose. Ji vėl dirba savo įprastą darbą.

ROZETĖ (Žiūrėdama į pirštinę). Mamyte, aš ir vėl jį mačiau! (Susirūpinusi) Bet jis taip skubėjo, (Nusijuokia, pauzė, susimąsčiusi) tikriausiai nenorėjo, jog aš pastebėčiau, jog jis mane seka.

MOTINA. Tikriausiai, matai, jis toks atsargus, (Piktai) net dabar, va, ką tik sulenkė stiebą ir aš nieko nepastebėjau. Kodėl, kodėl aš nieko nepastebėjau?

ROZETĖ. Jis ką tik čia buvo?

MOTINA. Taip, taip, negi nematei?

ROZETĖ. Ne, (Susirūpinusi) tikrai čia kažkas negerai, kodėl jis taip staiga dingo...

MOTINA. Niekšas, ir vis tiek spėjo sulenkti stiebą!

ROZETĖ. Bet, bet aš rytoj jo nematysiu, širdis sako, jog nematysiu.

MOTINA. Pamatysi, pamatysi.

ROZETĖ (Pasikūkčiodama). Ne, nepamatysiu. Jau matau save laukiančią jo, ir jo nėra, (Isteriškai) nėra, nėra, (Sušunka) nėra... (Pradeda raudoti)

Įeina Moteris, nešina kraitele gėlių.

MOTERIS. Vaikeli, sužinojau, kas ten buvo.

MOTINA. Pasakyk, kas tas žmogus, visiškai suniokojęs mano gėlelę.

MOTERIS (Pradeda juoktis). Įsivaizduok, tikros kvailės, juk čia buvo paprastas jūreivis, kasdien einantis į uostą. O dabar išvyko kitur...

Moteris su Motina pradeda kvatotis.

ROZETĖ (Verkdama, tyliai). Jis suprato, jog aš kvaila, ir mane paliko. (Pasikūkčiodama) Aš net nespėjau parodyti savo žvaigždės. Tikra kvailė.

Rozetė palieka pirštinę ant sūpynių ir verkdama išbėga.

MOTINA. Rozete, kur tu, vaikeli?

Moteris su Motina ieško Rozetės, moteris atneša motinai pirštinę.

MOTERIS. Štai tiktai ką radau! Imk!

MOTINA (Pradeda isteriškai rėkti). Ne, ne, ne, mano vaikeli! (Apsikabina pirštinę, parklumpa) Ji užsiuvo pirštinėje buvusią skylutę!

Uždanga