Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnazija
Rasa Švelnikaitė
Rūsys Nr.5 be proto
Veikėjai:
Robkė - daug kalbantis, mažai suprantantis veikėjas, kuris save įsivaizduoja tik kaip įmonės vadovą, ir priskiriantis save natūralumo puoselėtojams.
Luna – amžina svajoklė, nuolat įsimylėjusi, ir optimistiška asmenybė, į viską žvelgianti pro rožinius akinius.
Janas – „būsimasis“ angelas, tyras, paprastas, labai naivus vaikinas.
Daktaras R. – visapusiškas veikėjas, pasižymintis itin įdomia reakcija į aplinką, apsukrus, ir protingas.
Ona (seselė O) – impulsyvi, labai moteriška, kurios tikslas – išpuoselėti savo grožį.
Lilija – paslaptinga veikėja, netaisyklingai tarianti vos ne kas antrą žodį, aikštinga ir pasipūtusi.
Tomas – ištikimas darbuotojas.
Anatolijus – tik poezijos kalba kalbantis personažas, nuolat įsimylėjęs ir nesuprastas.
I scena (tuščia scena, tik kampe apšviestas Robkė)
Robkė: Ne, aš iš tikrųjų, na iš tiktųjų nemėgstu girtis, aš tiesiog negaliu pakęsti pagyrūnų, ir pats niekada nesigiriu, na, na taip pasitaiko, kad akivaizdžiai esi lyderis ir, kad tave giria, bet aš, aš pats niekada... neee... niekada, na tikrai nesigiriu. Ir ką čia jau beslėpsi, esu natūralus, tikrai natūralus vaikinas, ir plaukai natūralūs (perbraukia ranka per akivaizdžiai dažytus peroksidinius plaukus). Ir pradedant savo kalbą norėčiau pasakyti, kad svarbu ne save girti, o pasirodyti esąs girtinas. Ir, manau, „UAB Klaipėdos komunalinis ūkis“ geresnio sau vadovo nesuras. Aš atsiprašau, už šį tiesmukiška pasisakymą, tačiau vadovo pareigose svarbiausia tinkamai vadovauti, mokėti išreikšti savo siekius ir...
(įrieda vežimėlis į scena ir vyras baltu chalatu (Tomas) pasodina Robkę į tą maisto prekių vežimėli ir išveža, Robkė, kol jį sodina ir veža, tęsia savo monologą)
...Svarbu gerai atrodyti, manau, gerbtinas šefas turi atrodyti solidžiai: juoda su balta, juoda su balta... kostiumas! (balsas pradeda tilti, girdisi tik aidas) baltas su juoda, baltas su juoda... balta...
(į sceną įlekia, prasilenkdamas su išvežamu Robke, Janas. Janas apžiūrinėja scenos grindis, išsitraukia lupą ir atsigula ant žemės ir tyrinėja)
Janas: Aš visada svajojau būti angelas, nedidelis, mažas, toks nematomas, plonas, šilkinis, išsvajotas.
(kelia nuo žemės sudžiūvusį vorą ir deda sau ant nosies, atsigula ant nugaros)
Jei mama man leistų, aš būčiau, būčiau panašus į tave, mano drauge.
(į scena įeina Luna plačiais pečiais ir atsigula šalia Jano. Taip pat kaip jis guli)
Būčiau tavo draugas, tu manęs niekada nepaliktum, išmokytum tinklą megzt.
Luna: (tęsdama) J-A-N-A-I? (atsiverčia ji ant pilvo, pasiremia galvą rankomis ir siūbuoja kojas) O jeigu, na, tu netapsi angelu niekada, niekada? Jei mama tau neleis?
Janas: (nuima vorą nuo nosies ir atsistoja) Bet žinai, aš jau didelis!
Luna: Taip, Janai, aš žinau,... ir tu per gyvas tapti angelu, žinai?
Janas: Ir man mamos patarimų nebereik.
Luna: Teisingai, teisingai, Janai. Gali ir vesti mamos neklausęs (atsistoja Luna ir paima Janą už rankos.)
Janas: O kas buvo mano mama?
Luna: Janai, tu gali vesti, gali vesti.... (pradeda suktis ratu ir vis garsiau šaukti) Vesti! Vesti! Janai? Janai? J-A-N-A-I?! Vesk mane! (nustoja suktis ir atsisuka į Janą) Na, ką manai?
Janas: ( Tuo metu kai Luna sukosi jis prisėdo ant baltos sofos) Tu čia apie ką?
Luna: Apie mus ( atsiklaupia šalia jo kojų). Žinai, mes galėtume išeiti iš čia.
Janas: Tikrai?
Luna: T-A-I-P! Tu tik pagalvok, argi ne šaunu būtų, tu ir aš, galėčiau (atsistoja), galėčiau tave nusivežti į Nidą, žinai, ten labai gražu, supažindinčiau tave su kopom.... (atsisėda sulenkusi kojas ant sofos šalia Jano) Ten, vėjuj pučiant, aš šukuočiau tavo plaukus, argi nesmagu būtų? Janai? Mes abu, abu maudytumėmės jūros bangose. (šukuoja jam plaukus)
(Janas pradeda grąžyti rankas ir pamiršęs, kad turėjo vorą rankoje, netyčia jį sutraiško (sulaužo))
Aš tau pririnkčiau gintarų, žinai, jie taip blizga, taip štai saulėje (ji iškelia rankas).
Janas: (pamato, kad sutraiškė vorą) Ne! Ne! N-E-E-E!!!
Luna: Janai? (nulipa nuo sofos Luna) Tu atsisakai mūsų svajonių?
Janas: Mano mielas voriuk, kodėl... kodėl? Už ką mane Dievas baudžia, aš niekada, nebebūsiu tuo kuom svajojau būti, ir niekada, niekada... Aš nužudžiau, aš nužudžiau, aš voržudys! (atsistoja ir suklumpa ant kelių)
Luna: Aš tiek svajojau, apie mus, aš vis tikėjau. ( apkabina per pečius Janą ir stipriai purto, o jis rankose sugniaužęs prie veido glaudžią vorą) Janai, tu beprotis! Girdi? B-E-P-R-O-T-I-S!
(Luna išbėga iš scenos)
I scenos pabaiga
II scena
(scenoje du stalai, prie vieno sėdi moteriškė vardu Ona, o prie kito vyriškis su didžiuliais akiniais ant nosies ir tyrinėja kažkieno rankos maketą)
Daktaras R: Hmm... Nagi, nagi, labai įdomu, atsiprašant, kiek galios savyje turi dešinės rankos smiliaus kairiosios pusės dešinioji nuo viršaus kraujagyslė, kaip manote, sesele O?
Ona: Daktare, prašant, aš ne iš chirurginio skyriaus, kaip jau tūkstantį kartų kartojau. Traumatologija ne mano sritis. (pasiima veidrodėlį ir pradeda pešiotis antakius) Man patinka onkologija, depiologija, chronologija, man patinka seksologija... (pasitempia žemyn palaidinę) ir, ak, daktare, vėl ne tą plaukelį iš antakio išpešiau, (nubėga prie gydytojo stalo ir pritūpdama rodo savo veidą) matot?
Daktaras R: Oi, sesele O, kiek kartų aš jums, atsiprašant, kartosiu - jūs neturite antakių! Nėra! Auto! Finito! Suprantat? (Ona atšoksta ir išdidžiai eina į savo sėdimą vietą)
Ona: O aš jus, prašant, aiškinu dar kartą, moters grožis reikalauja aukų (pasižiūri i veidrodėlį, matomam atvaizdui nusišypso) ir aš ne O, o Onutė, jūsų žiniai, tamsta. (nusisuka ir ima lakuotis nagus)
Daktaras R: Ah, mano Ona, mano Onute, mano sesele O, jus tokia arogantiška, tokia užburianti.... (Ona atsisuka)
Ona: Tikrai gydytojau, tikrai? (švelniu, mielu balseliu)
Daktaras R: Juokauju, sesele O, juokauju, atsiprašant. (ir toliau tyrinėja rankos maketą, netyčia nulaužia pirštą)
Ona: Jūs, jūs nedėkingas! Aš tiek dėl jūsų stengiaus, o kas man, a? (piktai) O kas man? Ką jūs man davėt, pasakykit? KĄ JŪS MAN DAVĖT? (Trenkia į stalą storą knygą „Ligų istorija“)
Daktsras R: Sesele O, atsiprašant, ką pamiršot?! Kas jus ištraukė iš tos skylės, kur dabar pūna virš 20 nesveikos psichikos, ne geriau, pasakyčiau, šeimos užmiršti, arba prie interjero nesiderinę vaikai, m? (Atsistoja) kaip jūs pavadintumėte tai, kad suteikiau jums darbą ir pastoge, savo ūkiniame pastate, ką? A-T-S-A-K-Y-K-I-T-E!
(Ona, palenda po stalu)
Ona: Tai buvo seniai, aš pasveikau, aš normali, ir visai deru prie interjero.
Daktaras R: Seniai, (atsisėda į savo vietą) žinot, ir jūs patrauklesnė buvot, vis galvojau, kaip čia jus i savo pusę patraukt, sužavėt jus. Cha, cha cha (įkyriai ir čaižiai juokiasi)
(Pasirista triukšmas, į sceną įeina vyras, patiesia raudoną kilimą ir vėl išeina)
Daktaras R: (sušvilpia) Sesele O, lįskit iš po stalo, turim svečių.
(Ona nerangiai išlenda, galva kliudo stalą, atsisėda į savo vietą ir apsimeta skaitanti žurnalą, Daktaras R vėl paima rankos maketą ir bando įstatyti nulaužtą pirštą, į sceną įeina moteriškė Lilija)
Lilija: Bon Jure, sala monje? (Lilija atsisėda ant gydytojo stalo)
Daktaras R: Aloha, miamor (Pabučiuoja jai ranką)
Lilija: Kaip mano mažūtis giviena? (kutena kaklą daktarui R)
Daktaras R: Oj, senjora, baisiai tave išsiilgęs (atkiša lupytes bučiuoti).
Lilija: (trenkia daktarui per veidą) Nie tu, mulkie, ašey apie uždaritąjį kalbiu, kaip? Jaū baigią išproteti? Laimiesiū tą sumautą taismą?
Daktaras R: Nesijaudinkite, miledi, dėl jūsų, viską pasiryžęs padaryti, aš kalnus (atsistoja), miškus, upes (Lilija jį su ranka pasodina) viską perplaukt galiu.
Lilija: Su jūmis kaip visada, negaliū normaliai susikalbeti, išeinu. (atsistoja ir išeina)
Daktaras R: (nusilenkia) Sudie! (šypsosi, vos tik Lilija dingsta, atsisėda) Sena tarka, ir kaip ji taip manim manipuliuoja...
Ona: (padeda laikraštį, parodijuodama) O, miledi, aš mulkis, asilas, aš dėl jūsų miškus perplauksiu.
Daktaras R: Sesute O, nejaugi jūs pavydit?
Ona: (pasiima laikraštį ir vėl atsisėda) Man pavydėti, ko? Jūsų? Nejuokinkit...
Daktaras R: Lauk!
Ona: Ką?
Daktaras R: (atsistoja) Lauk pasakiau!
Ona: Daktare? (Taip pat atsistoja)
Daktaras R: Ona, lauk, kol dar nepaleidau į jus šitos rankos (pakelia rankos maketą).
Ona: (renkasi daiktus ir išeina) gerai, gerai, nešaukit!
Daktaras R: Lauk!
Ona: I-Š-E-I-N-U!!!
(išeidama Ona atsitrenkia į Tomą, kuris su maisto prekių vežimėliu į sceną atveža Robkę)
Ona: Asile, atsargiau, nematai, kad dama eina?
Tomas: Ta pati dama, kuri nedamiškai myli visus vyrus? (Ona nebeatsako)
Daktaras R: Nagi nagi, ką gi mes čia turime?
Tomas: Robkė, Robertas Anusevičius iš penktos palatos, trečiame aukšte.
Daktaras R: Ligos istorija?
Tomas: (atsiverčia blanką, pasiėmęs iš vežimėlio) Psichinis ligonis.
Daktaras R: Tomai, šioje ligoninėje, visi psichiniai ligoniai (padeda rankos maketą į stalčių ir išsitraukia smegenų maketą).
Tomas: A, jo, nu bet čia Anusevičius, jį gi žinot?
Daktaras R: Anusevičius? Ah... Taip, taip, Anusevičius, sakai. Tai kaip gyveni, Robke? (prieina prie Robkės ir kaip jaunuolis pradeda skeryčiotis), ei, what‘s up boy? Ei, Robke?
Tomas: Daktare, bet...
Daktaras R: Netrukdyk sakau (piktai nustumia Tomą), Robertai? (spragsi prieš jo veidą pirštais) A-N-U-S-E-V-I-Č-I-A-U!
Tomas: Jis gėrė vai...
Daktaras R: Ką gėrė? Tu jį nugirdei? (Daktaras R. ir Tomas vaikšto aplink vežimėlį, kuriame sėdi Robkė) Kaip tai suprast? Chaosas, kažkoks chaosas... Kodėl šitas.. šitas.. (rodo į Robkę)
Tomas: Anusevičius jis
Daktaras R: Anusevičius, taip, kodėl jis šitoks (Robkė be sąmonės)
Tomas: Koks?
Daktaras R: Neapsimesk kvailiu!
Tomas: Aš jums gal penktą kart noriu pasakyti, kad jis raminamųjų pripumpuotas, vaistų prigirdytas, suprantat?
Daktaras R: (paima nuo stalo smegenų maketą ir apžiūrinėja) O kodėl jis toks?
Tomas: Daktare! (Tomas bando ištraukti Robkę iš vežimėlio, bet nesiseka)
Daktaras R: A, taip, taip... Atsiprašant, norėjau paklaust, kodėl jis pripumpuotas?
Tomas: Daktare! (vis bando ištraukti Robkę)
Daktaras R: Tu mane erzini (padeda smegenų maketą ir atsisuka į Tomą), supranti, jei aš tavęs atsiprašant...
Tomas: Prašom
Daktaras R: Klausiu, kodėl šitas vaikinas yra neveiklus, ir ko pridirbo, jog jam suleidot šitokią dozę raminamųjų? (pakėlęs balsą) Aš klausiu, nedumk man smegenų!
Tomas: (paleidžia Robkę, ir tas vėl susmunka vėžimėlyje) Suprantat, tos jo kalbos... (mėgdžioja Robkę) Aš nesigiriu, bet tikčiau į UAB komunalinį ūkį, galiu būt vadovas.. ble ble ble ble...
Daktaras R: Lauk!
Tomas: Ką?
Daktaras R.: Lauk pasakiau!!
Tomas: (nori išsivešti vežimėlį) Jūs keistas...
Daktaras R: Dink.. stop! (Tomas sustoja)
Neatsigręžk, paleisk vežimėlį ir palik jį čia (Tomas padaro kaip liepiamas)
Ko stovi kaip įbestas? Lauk!!! (Tomas išbėga)
II scenos pabaiga
III scena
(grįžtame prie II scenos vaizdo, kambarys, balta sofa. Luna miega ant sofutės, o šalia jos sėdi Anatolijus)
Anatolijus: Jei kalbėsiu tik eilėm,
mano siela žys gėlėm –
lyg pavasaris saldus
mano meile, tu pabusk. (Žiūri į Luną)
Luna: Beproti (pašoksta), Ką tu čia darai?
Anatolijus: Mano meilė begalinė
Iš širdies giliai ištrūks
Mano žvaigžde, tu šiaurine
Tu vėjeli, tu gražus (atsiklaupia)
Luna: Kas čia per banalybės? Kokia tau meilė? Kokia aš tau mylimoji? Tu ką iš viduramžių pabėgai? (Luna atsitraukia tolyn)
Anatolijus: Aš kalbu vien tik eilėm
Mano siela atvira,
Atsiskleisiu tom gėlėm
Kurių džiaugsmas - vien aistra...
Luna: J-A-N-A-I!!!! (Luna ruošiasi bėgti bet Anatolijus pagauna ją už rankos ir tempia į scenos vidurį)
Anatolijus: Aš mylėjau ne vieną tave
Aš mylėjau ir Juozą ir Aną
Luna: Ką tu dar ir neaiškios orientacijos?
Anatolijus: Nedaužyk man širdies, nes tada..
Luna: J-A-N-A-I!!!!
Anatolijus: Aš suvalgysiu tavąją sielą!
Luna: J-A-N-A-I!!!!
(Tuo metu į sceną atbėga Tomas, suleidžia vaistų Anatolijui, Anatolijus suklumpa ir atsigula ant žemės)
Ačiū, ačiū jums....
Tomas: Su bepročiais nešneku... (Tomas deda Anatolijui tramdomuosius marškinius)
Luna: Tu nešneki su bepročiais?
Tomas: Taip aš nešneku su bepročiais, o kadangi tu ne kitokia, su tavim, taip- po -gi nešneku!
Luna: Bet tu manęs nepažįsti, aš ne beprotė!
Tomas: Taip, taip, visi taip sako. Jei nebūtum beprotė, ir negadintum visuomenės, čia nesėdėtum, tarp šių keturių sienų... (ruošiasi išeiti, Luna stveria jį už rankos)
Luna: Bet čia mano namai.
Tomas: Aš gi sakau, kad tu beprotė, mergele, atsipeikėk BEPROTNAMIS čia!
Luna: Aš suprantu, čia daug įvairių žmonių, visi savotiški, tačiau, mes žmonės, mes ne gyvuliai, juk ir už durų, ten, įvairus pasaulis (paleidžia Tomą ir išeina į scenos priekį), įvairūs žmonės, juodi balti, spalvoti, bet visi, visi žmonės, vieni jautrūs, kiti grubūs, vieni dosnūs, kiti, taupo pinigus savo atžaloms, supranti?
Tomas: Mergaite, ir tu nori dozės? (rodo į raminamųjų dozę švirkšte)
Luna: Tu nesupranti, taip? Nesupranti? Kodėl tu mane izoliuoji? Kodėl neleidi pasireikšt, aš noriu turėt draugų!
Tomas: Ei, ei, palauk, ramiai, ieškok draugų tarp savų, tarp bepročių, normalūs žmonės tavęs nesupras!
(Tomas išeina ir išsitempia Anatolijų)
Luna: (scenoje pasidaro tamsu, tik blausios šviesos apšviečia Luną) Žinot, aš visada, visada norėjau į Nidą, gal jums ir atrodo, kad ten buvau, bet ne...Aš apie ją tik girdėjau, Ji nuostabi, aukštos kopos, jūra... Ta bekraštė jūra, ji siūbuoja, mėto, šėlsta, ji tokia, tokia tamsi ir paslaptinga, atrodo, ji saugo visas mūsų paslaptis, ir vos jai tik patiki savo paslaptį, ji patamsėja, pradeda ošti, ir tavo paslaptį paskandina dugne. (Luna suklumpa) Man dar labai, labai, labai patinka smėlis, jis toks purus, jis lyg laikas, srūva pro pirštus... Mano mama, ji buvo protinga, tačiau per daug svajodavo, ji gyveno čia, Nidoje, ach, vėl aš įsivaizduoju, kad aš Nidoje, su mama, su mama ir savo nauju gyvenimu, su Janu... Taip, aš labai norėčiau su Janu į Nidą, užtektų ir Klaipėdos, netgi Vilniaus, bet ne... Vilnius man nepatinka, jis toks purvinas, nors ir ten aš nebuvau...
Nebuvau...
Nebuvau..
Nebuvau... Aš nebuvau... o gal ir nebeesu...?
III scenos pabaiga
IV scena
(Daktaro kabinetas. Savo kėdėje sėdi Daktaras R. ir aptarinėja reikalus pats su savimi, šį karta apžiūrinėja žurnalą „Panelę“, į sceną įeina Tomas tįsinas Robke, seselės O vietoje sėdi Luna)
Tomas: Gydytojau?
Daktaras R: Aš daktaras! Ko norėjai Tomai?
Tomas: Štai jums gyvas, sąmoningas Robertas (atvelka į priekį Robkę)
Robkė: Ei, ramiau vyruti, aš tau ne koks vagis ar šuo, ar koks valytojas, kuriam parodyta neišvalyta vieta.
Tomas: Oi, tie bepročiai..
Daktaras R: Negalima, Tomai, taip šnekėti jiems girdint (rodo į Robkę ir Luną)
Tomas: O kaip gi? Pirmas žingsnis iki pasveikimo, yra prisipažinimas.
Daktaras R: O kaip gi, atsiprašant, kai kam šitas prisipažinimas, kelias į ligą..
Robkė: Atsiprašau.
Daktaras R: Atsiimk žodį!
Robkė: Kokį žodį?
Tomas: Daryk, kaip jis liepia, nes dar tave išvarys!
Robkė: Kokį žodį? Nematau?
Daktaras R: Lauk!
Tomas: (Robkei) Sakiau? O dabar LAUK!
Daktaras R: Tomai, LAUK!
Tomas: Bet, daktare!
Daktaras R: Tomai, lauk, lauk! LAUK! LAUK!!!! O tu stovėk! (Tomui) Ne, tu, tu lauk. Viešpatie košmaras...(Tomas išeina) Na, Robke, ką pasakysi?
Robkė: Kokį žodį?
Daktaras R: Jokio žodžio, na gerai, pradėkim nuo pradžių, kaip tamsta jaučiatės?
Robkė: Įžeistas...
Luna: Man, atrodo, mes visi įžeisti.
Robkė: Lunatike?
Luna: (pašiepiamai) Grabštainis?
Daktaras R: Mielieji, neįsijauskite, Luna, skaityk toliau, arba imk „Panelę“ paskaityk, tu mergaite, tau patiks, (pašnibždom) ypač geras tas straipsnis, kur apie lieknėjimą, ir man padėjo, tik cit...
Luna: (ironiškai) Oho, gyvenimo prasmė sugrįžo...
Daktaras R: (Robkei, kuris tuo metu knisosi po daktaro daiktus) taigi, atsiprašant..
Luna: Prašom.
Daktaras R: Luna, nesakyk, taip, nes sumindys ir tave, kaip ir sesele O, troleibusas.
Robkė: Čia man?
Daktaras R: Taigi, grįžkime, prie tavęs Robertai, taigi, kodėl manai, kad tiktum į UAB „Klaipėdos komunalinis ūkis“ direktorius?
Robkė: Vadovus.
Daktaras R: Na, nesvarbu, tai?
Robkė: Suprantat, aš nemėgstu girtis, (perbraukia ranka per savo plaukus) tačiau, na vadovavimo instinktas, yra įgimtas, ir aš pilnai jį jaučiu..
Daktaras R: Nagi, nagi, parodykit, kur jaučiat?
Robkė: Jūs mane blaškot, prašau nepertraukinėt. Taigi, kur aš čia baigiau? A, tiksliai, norėjau pasakyti, kad man čia nebe vieta.
Daktaras R: Tikrai? Ką jūs sakote?
Robkė: Na, aš girdėjau, kad Tomas mūsų namus vadina beprotnamiu, suprantat, ir aš nenoriu čia būti, aš noriu, ko nors gyvenime daugiau pasiekti.
Daktaras R: Manai? Tai eik!
Robkė: Daktare, jūs rimtai?
Daktaras R: Na, kaip gi kitaip. Tomai!
Tomas: Jūsų paslaugoms?
Daktaras R: Tomai, perrenkite jį gražiai, nurenkite šitą baltą kostiumą ir išlydėkit į 324
(Tomas išsiveda Robkę)
Robkė: Sudie, sudie visiems laikams, aš laisvas, aš laisvas! Sudie Lunatike!
Luna: (kreipiasi į daktarą) Jūs taip paprastai jį imate ir paleidžiate?
Daktaras R: Na, jo mama, nustojo mokėti mums pinigus, taigi, jis nebeišlaikomas (juokiasi) taigi, vienas eksponatas gražintas į galeriją, žmonės nusprendė, kad jis tinka prie interjero, o gal paprasčiausiai, per brangiai kainavo vieta rūsyje, cha...
Luna: Eksponatas? Aš ir noriu į LAISVĘ, norių į Nidą!
Daktaras R: Luna, mieloji, už tavo išlaikymą mums dar moka, tad tu dar liksi čia, liksi mūsų rūsyje, kuriame, tau išpirkta vieta.
Luna: Bet...
Daktaras R: Dabar saldžių sapnų mieloji...
(lydi Luną, link išėjimo)
Luna: Bet..
Daktaras R: (švelniai) Lauk, Luna, lauk, lauk! (Luna išeina)
Gydytojas, gydytojas už pinigus, niekam nesvarbu (atsisėda į savo vietą išsitraukia smegenų maketą), visiškai nesvarbu, gal aš koks šundaktaris, svarbiausia, laikyk, tu išpuikusių ponių ir ponaičių brangakmenius, ir kaip jie nesupranta, kad žala, žala jiems daroma... ŽALA! (atsistoja, įeina Ona)
O sesele O, užeikite, kaip jums pomirtinis gyvenimas? Smagu? O man jūsų trūksta, iš tikrųjų... Gaila, gaila, kad jūs mirėte, žinot, bet visi esantys čia, jau mirę, jau mirę....
Ir aš jau miręs, o, vos nepamiršau, mūsų adresas: Rūsys Nr.5 Be proto
5 – 5 Nida...
Eh, kaip gaila, kad Luna taip ir nesužinos, ji visą laiką gyveno čia, Nidoje, kur smėlis ir jūra... Norai ir dugnas...
Pabaiga