Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Laurynas Šešelgis
RUDENS PASLAPTIS
VEIKĖJAI:
Antanukas
Vytė
Paslaptingasis Diedukas
Rudens vėjas
Policininkas
Policininkienė
Višta
Karvė
Ūkininkas
Vytės tėtis
I scena
Veiksmas vyksta lapkričio vakarą. Medžiai meta lapus. Tarp jų blaškosi šaltas rudens vėjas. Į lauką išeina Antanukas ir pradeda šaukti savo geriausią draugą Vytę.
Antanukas. Vyte, Vyte! Greičiau išeik į lauką!
Rudens vėjas. Ko čia rėkauji, kvailas vaike? Nematai, kad man dirbti reikia?
Antanukas. Atsiprašau, dėde Vėjau. Aš tik norėjau pašaukti savo draugą Vytę.
Rudens vėjas. Jūs, vaikai, visi vienodi! Jums tik žaist terūpi, o kas lapus nuo medžių nupūs, kas skrybėles žmonių nuneš į dangaus platybes? Nekenčiu aš tų žmonių, dirbu visą dieną, o jūs mano darbą į krūvas sušluojat ir išvežat!
Vėjas nuskrenda savo keliais. Atbėga uždusęs Vytė. Bando kažką pasakyti, bet nieko neišeina.
Antanukas. Vyte, kas nutiko? Greičiau sakyk!
Vytė. Aš pa-pamačiau j-jį!
Antanukas. Ką?
Vytė (atsigavęs). Paslaptingąjį Dieduką!
Antanukas. Kaip? Kur? Kada?
Vytė. Išgirdau tavo šauksmą ir pradėjau ruoštis eiti į kiemą. Išėjau ir pastebėjau, kad pamiršau užsirišti batraištį. Kai baigiau vargus su juo, pakėlęs akis pamačiau, kaip Paslaptingasis Diedukas šmėsteli už kampo!
Antanukas. Ar tu nesapnavai? Ar ten iš tikrųjų buvo jis?
Vytė. Negalėjau apsirikti! Jis buvo su kepure, kuri dengia visą veidą! Niekas kitas tokios neturi, tik jis.
Antanukas. Taip, tu tikrai jį matei. Gal jis grįžo kitos savo aukos? Aš bijau, gal reikėtų pasakyti mūsų kiemo policininkui?
Vytė. Bėgam greičiau pas policininką, nes man labai baisu!
II scena
Veiksmas vyksta ūkininko tvarte. Vėjas laksto po jį ir kalbėdamasis su gyvuliais viską verčia aukštyn kojom.
Rudens vėjas. O kiek čia šiaudų! Viską galima supūsti į vieną kupetą! Kas gi čia? Kiaušinis! Pamėginsiu paridenti... (pučia iš visų jėgų, bet kiaušinis nerieda) Sakė močiutė, kad mažai košės rytą suvalgiau... Kaip čia linksma, kaip gražu, viską versti man smagu!
Karvė. Ką darai, paikas vėjau? Nematai, kad aš čia gyvenu?
Višta. Jo! Ir aš taip pat... kaip ten sakei? Gyvenu?
Karvė. Taip, mes čia gyvenam ir čia mūsų privati valda.
Višta. Jo! Ir mano ... kokia valda?
Rudens vėjas. Ei jūs ten! Taip jūs! Baigsite man trukdyt ar ne?
Višta. Jo! Mes čia baigsim ... ką baigsim?
Karvė. Šiais laikais moterims nėra kur pailsėti.
Rudens vėjas. O! Atleiskite! Nepastebėjau, jog jūs moterys.
Karvė. Prasideda.
Višta. Jo! Ką sakei?
Rudens vėjas. Tai ką, panelės. Gal ieškote simpatiško vėjo?
Višta. Jo!..
Rudens vėjas. Tai kokie jūsų vardai?
Višta. Anzelmutė.
Rudens vėjas. Koks gražus vardas! Jį išgirdus mane nukrėtė šiurpuliukas.
Karvė. Prašome pasitraukti iki saugaus atstumo. Kitaip būsime priverstos įjungti apsaugos sistemą. ( pradeda kalbėti kaip robotė)
Rudens vėjas. Ką? Kokia tu neįdomi. Tai kaip sekas, vištuke?
Višta. Jo! Viskas čiki, gražuoliuk.
Karvė. Liko dešimt sekundžių iki apsaugos paleidimo.
Višta. Jo! Nekreipk į ją dėmesio. Ji visada taip daro. Žinai, kalbama, jog tu matei visą pasaulį.
Rudens vėjas. Na... ne visą, bet pusę tai tikrai.
Višta. Jo! Kokiose šalyse buvai?
Rudens vėjas. Stovėjimo aikštelėje, Bendrabučio skersgatvyje ir Nuovados gatvėje.
Karvė. Jums liko penkios sekundės.
Višta. Jo! Kaip man atsibodo gyventi su šita užsidarėle.
Rudens vėjas. Tai gal varom į tą platųjį pasaulį pasižvalgyti?
Karvė. Trys, du, vienas. MŪŪŪ! MŪŪŪ!MŪŪŪ!
Rudens vėjas. Greičiau varom iš čia!
Višta užsikabina už vėjo ir jie abu išskrenda į platųjį pasaulį. Karvė bando juos vytis bet ją sustabdo ūkininkas.
Ūkininkas. Kas nutiko? Kodėl čia viskas sujaukta? Kur mano vištuliukas?
Karvė. Jis prisiartino per arti. Teko įjungti apsaugos sistemą, bet jis pagrobė mūsų vištuliuką.(vis dar kalba kaip robotė)
Ūkininkas. Nutilk! Negali normaliai kalbėti? Juk netekom šeimos nario. Kas tai padarė?
Karvė(tikruoju savo balsu). Atleiskite, šeimininke, aš buvau bejėgė. Jeigu akys neapgavo, ten buvo Paslaptingasis Diedukas!
Ūkininkas. Ką? Netikiu! Juk jis neegzistuoja!
Karvė. Ir aš taip maniau, bet girdėjau, jog jam pasirodžius pasidaro labai šalta. Kaip tik taip ir buvo!
Ūkininkas. O, Dieve! Kaip baisu! Greičiau bėgam pas policininką. Tik jis mums gali padėti.
Karvė. Šeimininke, palaukit!
Ūkininkas. Tu saugok namus. Jis gali grįžti. Jei taip bus, kuo greičiau junk apsaugos sistemą!
Ūkininkas išbėga. Karvė dar apsižvalgo ir labai atsargiai išeina.
III scena
Antanukas ir Vytė pribėga prie nuovados durų. Mandagiai pasibeldžia ir įeina į tamsų koridorių. Juos pasitinka didžiulis šešėlis stovintis gale koridoriaus ir kažką laikantis rankose. Jis žengia porą žingsnių į priekį ir paaiškėja, jog tai policininko sekretorė, kurią visi vadina policininkiene. Rankose ji laiko du puodelius kažkokio skysčio.
Policininkienė (nusišypsojusi). Mano viršininkas jūsų laukia. Bet prieš tai turite išgerti žolelių arbatos. Nebijokite, aš nuodų nemoku virti.
Antanukas (išgėręs). Fui! Kokia šlykštynė! Ko jūs mus prigirdėte?
Policininkienė. Paprasto tiesos eleksyro. Nebijokite, jis jums nepakenks. O dabar prašom paskui mane, viršininkas jau gali jus priimti.
Antanukas ir Vytė patenka į policininko kabinetą. Jis labiau primena sandėliuką, negu tikrą policininko kabinetą, kokius rodo kine. Kabinete yra stalas, visas apkrautas popieriais, dvi kėdės(turbūt paruoštos jiems) ir maža lemputė, iki raudonumo įkaitusi virš tos vietos, kur šviečia policininko plikė. Pastebėjęs juos policininkas atsistoja ir trenkia savo plikę į lemputę.
Policininkas (suklykęs ir susiėmęs už galvos). AU! Ir vėl tas pats! Per tą lemputę niekaip negaliu normaliai pasitikt svečių. Kaip manot, kodėl mano galva plika?(bandė pajuokauti policininkas, bet pamatęs, kad niekam nejuokinga prakalbo toliau) Prašom sėstis. Berniukai, noriu su jumis pakalbėti. Kaip sužinojau iš labai patikimų šaltinių, šiandien matėt Paslaptingąjį Dieduką?
Abu. Taip!
Antanukas. Tiksliau, jį matė Vytė!
Policininkas. Tai aš ir prašau iš karto tiksliai pasakyti ir negaišinti brangaus laiko! Ar mano sekretorė davė jums išgerti arbatos?
Vytė. Ne.
Policininkas. Nedavė nieko gerti?
Vytė. Ji mums davė tiesos eleksyro, o ne arbatos.
Policininkas. Ak taip, juk jūs dabar sakote tiesą ir tik tiesą(vėl bando pajuokauti, bet jam tai nepavyksta, kaip ir praėjusį kartą) Antanuk, gali eiti namo, aš dar pasikalbėsiu su tavo draugu...
Ūkininkas (staiga įbėga). Gerbiamasis policininke, aš jį mačiau! Jis buvo mano tvarte! Ten baisi netvarka! Ir, ir aš pasigedau savo vištos!
Policininkas. Prašau ne rėkti, o kalbėti normaliai. Sakot, jis vėl ėmėsi savo purvinų darbelių? Ar tau pavyko išvysti jo veidą?
Ūkininkas. Aš tik spėjau pamatyti jo apsiausto galą.
Policininkas. Vėl tas pats. Kodėl niekas daugiau negali pamatyti?
Antanukas. Todėl, kad jis Paslaptingasis Diedukas, pone policininke.
Policininkas. Tu dar čia? Eik greičiau namo, ir tu, Vyte, taip pat. Greičiau, nematot, kad liudininkas laukia?
Jie išeina į tamsų koridorių, kur vėl sutinka policininkienę. Šį kartą moters veidą puošia raudonis. Berniukai iš karto suprato, jog ji klausėsi pokalbio.
Vytė. O, ponia policininkienė! Turbūt daug arbatos privirėte? Tokia sušilus...
Antanukas. Mieloji ponia policininkiene, gal ir mes galėtume jums padėti arbatą virti?
Policininkienė (įsižeidus). Kokie įžūlūs vaikai! Aš jums – policininkienė? Aš jums – policijos nuovados sekretorė!
Vaikai krizendami išbėga. Policininkienė niurnėdama grįžta į kabinetą.
IV scena
Berniukai išbėga į lauką, ten juos pasitinka Vytės tėtis. Matosi, jog jis bėgo, nes sunkiai alsuoja. Vytės tėtis taip pat visas išsitaršęs ir labai sunerimęs.-
Vytės tėtis. Vytautai, kur trankaisi visą vakarą! Negirdėjai apie Paslaptingąjį Dieduką? Kas būtų buvę jei jis būtų tave pagavęs?
Vytė. Mes buvome pas policininką. Dėl Paslaptingojo Dieduko. Aš jį šiandien mačiau...
Vytės tėtis. Matei? Greičiau važiuojam namo! Viską turėsi papasakoti man ir mamai! Kol jo nesugaus, nebeisi į lauką!
Vytė. Bet tėti, juk mūsų namai už šimto metrų.
Vytės tėtis. A, tada greičiau bėgam!
Vytė. O kaip Antanukas?
Vytės tėtis. Jo namai kitoje pusėje, mums eiti ten per daug pavojinga!
Antanukas. Nesijaudinkit, neprapulsiu. Ate, Vyte, susitiksim, kai pagaus Paslaptingąjį Dieduką!
Vytė. Sudieee! (nutolo Vytės balsas tamsioje gatvėje)
Beeidamas namo Antanukas vėl susitinka vėją. Vėjas atrodo labai linksmas: traukioja nuo medžių lapus ir net nulaužo kai kurias mažesnes šakeles.
Antanukas. Labas vakaras, pone Vėjau.
Rudens vėjas. Sveikas gyvas, vaike! (pūsteli šaltą gūsį į Antanuką ir nusijuokia)
Antanukas. Kas nutiko, dėde, kad jūs toks laimingas?
Rudens vėjas. Mane šaukia į armiją! Pagaliau galėsiu ginti savo tėvynę nuo emigrantų vėjų, nuo lietaus ir sniego kontrabandų! Pagaliau aš dingsiu iš šito pragaro ir gyvensiu su visais kitais vėjais.
Antanukas. Bet armijoje reikia sunkiai treniruotis ir dirbti!
Rudens vėjas. Tokios smulkmenos man nerūpi, aš tik noriu dingti iš čia!
Višta (atbėgusi, matyt ieško, vėjo). Kur tu prapuolei? Palikai mane kažkokiame užkampyje.
Rudens vėjas. Atleisk. Juk sakiau, kad gavau laišką. Negalėjau tavęs pasiimti drauge.
Antanukas. Dėde, Jūs turite panelę?
Rudens vėjas. Patylėk, vaikeli, nematai, kad suaugusieji kalbasi?
Višta. Jo! Tu man žadėjai parodyti pasaulį!
Antanukas. Kada vestuvės?
Višta. Jo! Kaip tu galėjai mane apgaudinėti?
Antanukas. Kada bernvakaris?
Rudens vėjas. Nutilkit! Nematot, kad dabar neturiu laiko?
Višta (ašarodama). Jo! Ar aš tau nepatinku? Tu manęs visai nebemyli? Juk žadėjai nusivežti į ... į ... į kokį skersgatvį?
Rudens vėjas. Patinki, saulute, patinki, bet turėtum nepamiršti savo pareigos – dėti kiaušinius! O aš - išskrendu į armiją! Vis dėlto neturiu kantrybės su tomis moterimis. Geriau į armiją!
Vėjas išskrenda(turbūt į armiją), višta išbėga paskui jį. Išskridus vėjui, vėjas turėjo susilpnėti, bet ne susilpnėja, o sustiprėja. Antanukui pasidaro baisu. Jis liko vienas tamsioje gatvėje. Staiga vienintelis sveikas žibintas, likęs gatvėje, užgęsta ir pasidaro labai šalta.
Paslaptingasis Diedukas. Pagaliau mes vieni!
Antanukas (labai išsigandęs). Kas čia? Ar t-tu esi P-paslaptingasis Diedukas?
Paslaptingasis Diedukas. Taip! Tu manęs bijai? Nebijok, aš nesu piktas. Aš tik blogas!
Antanukas. Prašau! Neliesk manęs! Mama! Gelbėkit!
Paslaptingasis Diedukas. Rėk kiek nori, vis tiek tavęs niekas neišgirs. Aš visą savo gyvenimą norėjau su tavimi susitikti akis į akį ir pagaliau tai pavyko!(nuaidi griaustinis)
Antanukas. Ko tau reikia iš manęs? Mama!
Paslaptingasis Diedukas. Aš esu tavo fantazijos vaisius. Mane sugalvojai tam, kad galėtume žaisti. Bet kai tave partrenkė mašina, aš ištrūkau ir patekau į šį pasaulį! Kai atsigavai iš komos, buvai mane pamiršęs. Aš tik norėjau pažaisti, o tu mane palikai. Todėl susiradau tave, kad sunaikinčiau ir visi tave užmirštų.
Antanukas. Aš tavęs nepažįstu! Atstok!
Paslaptingasis Diedukas. Dabar tau galas. Ieškojau tavęs trejus metus ir pagaliau suradau!
Antanukas. Viską padarysiu, tik neskriausk manęs.
Paslaptingasis Diedukas. Anksčiau tu buvai mano šeimininkas, bet dabar man tu esi tik kliūtis, kurios greitai nebeliks!
Paslaptingasis Diedukas pagauna Antanuką ir suka jį ratu. Antanukas pargriūna.
Paslaptingasis Diedukas. Na, kaip jautiesi, kai nieko negali padaryti?
Antanukas. Man svaigsta galva! Kaip negera... Kaip skauda galvą!
Paslaptingasis Diedukas. Nori dar? Tu prieš mane bejėgis! (dar kartą apsuka Antanuką )
Antanukas. Mama, gelbėk! Kaip skauda galvą. Kaip skauda!
Paslaptingasis Diedukas. Nesijaudink, tai tik pradžia. Toliau dar labiau skaudės. Tu patirsi tai, ką ir aš, išnyksi ir niekad daugiau nebepasirodysi!
Vytė. Antanuk, Antanuk! Ar tu sveikas?
Antanukas. Vyte, iš kur tu atsiradai?
Paslaptingasis Diedukas. Ko tau čia reikia? Nori ir tu išnykti?
Vytė. Aš pabėgau iš namų. Taip ir nujaučiau, kad kažkas atsitiks. Greičiau bėgam iš čia!
Paslaptingasis Diedukas. Nedrįskit bėgti, kitaip žūsite be jokio pasigailėjimo.
Antanukas. Tu dar gali pasigailėti?
Paslaptingasis Diedukas. Aišku, kad ne. Juk sakiau, aš ne piktas, o tik blogas.
Nustumia Vytę į šalį ir sviedžia Antanuką į medį. Vėl nugriaudėja perkūnija. Paslaptingasis Diedukas susijaudina. Antanukas atsistoja nuo žemės ir pradeda eiti Paslaptingojo Dieduko link . Jis atrodo lyg nesavas. Paslaptingasis Diedukas bando bėgt, bet jį sulaiko nematoma siena.
Antanukas. Taip, aš pradedu atsiminti. Buvai geriausias mano draugas.
Paslaptingasis Diedukas. Ne, tik neatsimink, baik!
Antanukas. Taip. Atsimenu, mes buvome geriausi draugai. Visas dienas žaisdavome kartu!
Paslaptingasis Diedukas. Ne! Tu mane trauki atgal į savo mintis! Paleisk! Aš nykstu! Ne!
Antanukas. Jokio pasigailėjimo! Tu ne tik esi blogas, bet dar ir ne tas mano draugas, kurį aš buvau sugalvojęs!
Paslaptingasis Diedukas. Prašau! Paleisk! Aš nekaltas, tai tu mane privertei taip pasielgti.
Antanukas. Išnyk! Jei tave paliksiu gyvą,tu vis tiek nepasikeisi. Aš jau viską atsimenu!
Paslaptingasis diedukas (pradeda smarkiai griaudėti). Ne! Aš mirštu! Tu dar pasigailėsi! Aš dar grįšiu, o tada tave tikrai sunaikinsiu! Neeee!
Vėjas nurimsta. Užgesęs Žibintas vėl užsidegė. Visur vėl pasidaro ramu. Vytė stovi be žado, turbūt net pats to nejaučia. Staiga pasirodo vėjas.
Antanukas. Kodėl grįžai, dėde Vėjau?
Rudens vėjas(nuliūdęs). Armijoje man nepatinka. Ten reikia labai daug dirbti ir sportuoti. Be to, labai pasiilgau savo medelių ir savo panelės Anzelmutės.
Vytė (atgavęs žadą). Jūs turite panelę?
Rudens Vėjas. Dar vienas. Nejau šiame pasaulyje nėra jokio privatumo?
Vytė. Ar jūs matėte Pasl...
Antanukas (baksteli Vytei į šoną ir klausia vėjo). Ką čia turi?
Rudens vėjas. Čia skrybėlė. Radau ją apleistoje miško trobelėje. Ar aš kietai atrodau su ja?..(vėjas užsideda skrybėlę ant galvos ir pradeda maivytis)
Įbėga ūkininkas, policininkas ir karvė.
Ūkininkas. Štai jis! Tai Paslaptingasis Diedukas!
Policininkas. Greičiau apsupkim jį! Šį kartą įkliuvai!
Ūkininkas. Kur padėjai mano vištulę?
Karvė. Grąžink ją, kol dar neįjungiau karatė apsaugos sistemos!
Rudens vėjas. O Dieve, vėl ta robotė! Aš dingstu!
Policininkas. Sekretore, nešk arbatąąą!
Policininkienė. Viršininke, nešu! Tik nebėkit taip greitai!
Ūkininkas, policininkas ir karvė nesėkmingai bando pagauti vėją. Jis išsigandęs išskrenda. Jie pasileidžia paskui. Policininkienė atbėga su tiesos eleksyru, paskui ją įbėga višta.
Policininkienė. Kur tas nusikaltėlis?
Višta. Jo! Kur mano pupuliukas? Ką tas siaubingasis Paslaptingasis Diedukas jam padarė, ar jis dar gyvas? Kaip jis?
Policininkienė. Greičiau bėgam. Mes dar spėsim juos aplenkti ir pagausime tą diedpalaikį!
Višta. Jo! Pagausime tą pa... ką sakei?
Jos išbėga. Lieka tik Vytė ir Antanukas. Staiga pasirodo Vytės tėtis, visas išsipešiojęs ir susivėlęs.
Vytės tėtis. Vytautai, kvailas vaike, nesupratai, ką tau sakiau? Ir kaip tu drįsai pabėgti iš namų? Gal išvis proto neturi?
Vytė. Atsiprašau.
Antanukas. Kas jums nutiko, dėde?
Vytės tėtis. Vytauto mama supyko... Vytautai, negražiai pasielgei, bet kai aš buvau jaunas, tai taip pasislėpdavau pabėgęs iš namų, kad tėvai manęs nerasdavo kelias dienas!
Vytė. Aš tik gelbėjau Antanuką.
Vytės tėtis. Dėl manęs gali gelbėti ką nori, bet tik taip, kad mama nesužinotų. O dabar einam namo.
Antanukas. Palaukite! Vyte, ačiū, kad padėjai, tu tikras draugas.
Vytė. Iki, Antanuk, susitiksime rytoj. Tik nepamiršk manęs pašaukti!
Antanukas. Iki, nepamiršiu!
Visi išeina. Grįžta Rudens vėjas.
Rudens vėjas. Pagaliau išsiskirstė! Keisti tie žmonės, visokių problemų prisigalvoja. Gaila tik, kad mano vištukę išsivedė. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera! Laisvė! Vėl galiu draskyti lapus ir mėgautis lūžtančių šakelių garsu. Ramybė!
Girdisi vėjo kaukimas.
Pabaiga