Reikia gyventi, mergaite...
Vilniaus Vasilijaus Kačalovo gimnazija
Marija Milaševič
REIKIA GYVENTI, MERGAITE… REIKIA GYVENTI!
VEIKĖJAI:
JUSTINA
Simpatiška šešiolikmetė mergina.
Jau įskaudinta pirmosios meilės.
POVILAS
Jaunesnysis Justės brolis.
Krepšinio fanatas.
Amžinai alkanas jaunas augantis organizmas.
Ne be humoro jausmo.
MAMA
Dar jauna patraukli moteris.
Išsiskyrusi.
Dirba keliose darbovietėse.
Ji beveik neturi laiko vaikams, tuo labiau - sau.
VIZIJA:
JAUNOJI SENELĖ
Penkiolikmetė žydų mergina didelėm liūdnom akim.
JOSIFAS
Jaunosios senelės mylimasis.
Aukštas, liesas kaip šakalys vaikinukas.
TADAS
Simpatiškas jaunuolis, žinantis savo vertę.
Justės sapne (tuo metu - ir širdyje) jis - vokiečių kareivis.
MOTERŲ, SENIŲ IR VAIKŲ MINIA
I veiksmas
NUOSKAUDA
Kambarys.
Tarp bendros netvarkos ir chaoso aiškiai išreikšti tik du daiktai, užimantys patalpos centrą, mikrokosmoso centrą: didžiulė, užversta rūbais, knygomis ir visokiu – smulkiu ir stambiu – šlamštu sujaukta LOVA ir TELEFONAS.
Telefonas stovi ant grindų šalia lovos. Jis tyli. Lovoje ant pilvo, maskatuodama kojomis, guli Justė. Ji leidžia gumos burbulus ir abejingu žvilgsniu žiūri į telefoną.
Ir štai telefonas suskamba! Iš pradžių kažkaip nedrąsiai, bet po to vis reikliau ir primygtiniau.
Justė nejuda.
Skambutis tampa vis atžaresnis ir įžūlesnis. Mamos balsas iš gretimo kambario: „Pakelk ragelį!“
Justina vis taip pat abejingai žiūri į telefoną.
Į kambarį įbėga mama.
MAMA (suirzusi). Kodėl tu nekeli ragelio?
Iš visų jėgų Justė spiria koja tamsų daiktą ant lovos ir visa erdvė prisipildo agresyvios muzikos ritmų.
MAMA. Tai kažkoks beprotnamis! (Pakelia ragelį). Alio, klausau! Klausau! Labas, Tadai! Seniai tavęs nemačiau. Sakau, seniai tavęs nemačiau! Juste, pritildyk muziką! Kodėl neužeini? Taip, ji namie, tuojau perduosiu... Paimk ragelį, tai Tadas.
JUSTĖ. Aš negaliu, aš tualete.
MAMA. Tadai, ji dabar m..m...m... labai užsiėmusi. Paskambink vėliau. Viso gero, Tadai.
Mama nuspaudžia magnetofono klavišą ir nutraukia muziką.
MAMA. Kas nutiko? Jūs susipykot? Kodėl nenori su juo kalbėti? Kas nors rimto? Juste, mes gi draugės, tu gali man išsipasakoti. Tu buvai šiandien mokykloje? Tu buvai šiandien mokykloje, klausiu? Aš nesuprantu, jis tau nebepatinka? Jis tave įskaudino? Įskaudino? Toks geras vaikinas, visada mandagus, ir jo tėvas toks žinomas žmogus mieste... Be reikalo, Juste! Be reikalo!
JUSTĖ. Žiurkė!
MAMA (pasimetusi). Ką?
JUSTĖ (pašoka, ima šaukti ir šokinėti ant lovos). Išdavikas! Žiurkė! Nekenčiu! Nekenčiu! Taip skaudu, mama! Jis mane įžeidė! Taip skaudu!
Justė bejėgiškai griūna ant lovos ir slepia galvą po antklode. Mama atsisėda ant lovos krašto ir nori paglostyti dukrą, bet jos ranka akimirką sustingsta ore; ji tarsi paskęsta mintyse... Mama staigiai atitraukia ranką.
MAMA. Tu elgiesi taip, lyg būtų atsitikę kas nepataisoma. Tai ne pasaulio pabaiga, Justina, ir niekas nenumirė!
Iš po antklodės išlenda Justės ranka ir įnirtingai trinkteli per magnetofoną. Kitą minutę kartu rėkia mama ir magnetofonas.
MAMA. Nustok! Tuojau pat nustok taip elgtis! Susitvarkyk pati ir sutvarkyk kambarį! Aplink tave – maišalynė! Kaip galima taip gyventi? Tu visai kaip tėvas, visai! Elgiesi kaip jis! Niekada nemokėjo oriai ištverti sunkumų! Bejėgis silpnavalis…
JUSTĖ (perrėkdama mamą ir magnetofoną). Užtat tu labai stipri!
MAMA. Taip, aš stipri! Nes aš privalau būti stipri. Aš viską tempiu ant savo pečių! Namus, tave, brolį, senelę...
Suskamba tylutėlis, tarsi atsiprašinėjantis, telefono skambutis. Bet kažkodėl šitas skambutis priverčia visus nutilti. Net magnetofoną.
MAMA. Tai senelė (Pauzė. Pakelia ragelį.) Labas, mama. Kaip jautiesi? Nieko naujo, mama. Taip, buvau. Mačiau. Viskas kaip tu ir sakei, mama. Ne, mama. Taip, mama. Gerai, mama. Nieko neatsitiko. Mano normalus tonas, mama. Normalus! Aš skubu, mama. Justė? Jai viskas gerai. Ne, ne mokykloje, jau grįžo. (Kreipiasi į Justę). Nori pasikalbėt su senele?
JUSTĖ. Aš tualete!
MAMA. Ji labai užimta, mama. Taip, ruošia namų darbus. Viso gero, mama. Aš paskambinsiu. Gerai, paskambinsiu.(Atsigręžia į Justę ir piktai sako). Jeigu tu dabar nepakelsi savo užpakalio ir nepradėsi tvarkyt kambario, aš nežinau, ką tau padarysiu! Paskutinį kartą kartoju, pradėk dirbti!
Mama išbėga iš kambario ir tarpdury susiduria su sūnum. Vienoje Povilo rankoje laikoma dešrelė, valgoma su baisiu apetitu, tarsi kelias dienas nebuvo valgyta, kita ranka į grindis daužomas krepšinio kamuolys. Visas kambarys dreba.
MAMA. Povilai, kiek kartų tau sakiau, nevalgyk vaikščiodamas. (Stveria dešrelę). Greitai bus pietūs. Kiek galima tavęs prašyti nežaisti su kamuoliu namie, tam yra sporto aikštelės! (Išeina iš kambario).
Povilas tarsi sulėtintame kine varo kamuolį toliau ir sviedžia į tolimiausią kambario kampą. Taip pat lėtai čempiono išraiška veide jis iškelia rankas aukštyn ir sustaugia: “Yes, trys taškai!”
POVILAS (prieina prie Justės). Tadas apie tave klausinėjo. Prašė, kad jam paskambintum. Apkurtai?
Justė vėl slepiasi po antklode, pavirtusi mažu bejėgiu kamuolėliu.
Reikliai, netgi įžūliai, ima skambėti telefonas.
POVILAS. Alio, su jumis kalba autoatsakiklis. O, čia tu, Tadai! Labas! Taip, namie, tuojau pakviesiu! (Justei). Isterike, čia tau Tadas! (Kamuolėlis po antklode nejuda). Tadai, ji negali prieiti, ji tualete. Ką? Manau, negreit. Žinai, jai kartais užeina. Ji tualete gali išsėdėti kelias dienas. Taip. Atia! (Sako Justei). Tadas prašė, kad kai tau praeis jam paskambintum.
JUSTĖ. Eik po velnių, silpnaproti!
Povilas pakelia ragelį ir mėgdžiodamas sesę, sako: “Eik po velnių, silpnaproti!” Padeda ragelį.
JUSTĖ. Čia tau sakau, kvaily!
Povilas vėl pakelia ragelį: “Čia tau sakau, kvaily!”
Vėl skamba telefonas: skambutis, pauzė - tarsi mąstoma, skambinti daugiau ar ne. Vėl skambutis. Pauzė. Skambutis.
POVILAS. Senis skambina (Pakelia ragelį). Alio, lavoninė laikinai nedirba - perpildyti visi šaldytuvai. Labas, tėti! Ne, tai ne aš, tai mano pavaduotojas. Diktuok, rašau. Taip: sekmadienį, tryliką nulis nulis pas tave. Gerai, aš jam perduosiu. Jis pagalvos. Jis paskambins. Ir sesei savo perduos. Čiau! Ei, mieganti gražuole, karalaite tu mūsų liūdnoji, mūsų brangiausias tėveliukas kviečia mus pietų. Mudviejų „naujai iškepta“ pamotė paruoš ką nors skanaus. Tu eisi? Aš eisiu. Faina bus išsidirbinėti! (Plonu balseliu). “Ką tau, Poviliuk, paduoti? Šitą vištos šlaunelę? Na kaip, skanu?“ „Labai, tetule, tik truputį persūdyta ir nuodų nepagailėta...“
Griebia sau už gerklės, pradeda kosėti, dusti ir krenta ant grindų, purtomas konvulsijų.
Kamuolėlis po antklode į visą šį spektaklį niekaip nereaguoja.
Ir staiga skambutis. Toks tylus, kuklus, tarsi atsiprašinėjantis telefono skambutis.
JUSTĖ (iš po antklodės). Pakelk ragelį, tai senelė.
Povilo „lavonas“ nejudėdamas guli ant grindų. Telefonas vis skamba. Justės susivėlusi galva išlenda iš po antklodės.
JUSTĖ. Apsigimėlis! Mama, prie telefono! (Pauzė). Mama, tai senelė!
Mama neatsiliepia. Justė nenoriai pakelia ragelį.
JUSTĖ. Labas, senele. Oi, atsiprašau. Kas jūs? Kaimynė Marasienė? Kas atsitiko senelei? (Pauzė). Supratau. Gerai, aš perduosiu mamai.(Padeda ragelį). Mama, senelei bloga!
Ma-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-ma!!!
II veiksmas
DIENORAŠTIS
Tas pats kambarys. Ta pati netvarka. Į kambarį įeina trys: mama, Justė, Povilas. Jie juodai apsirengę. Povilo rankose didelė dėžė. Mama apimta skausmo, ji pasenusi, jos veidas sukritęs. Justė leidžia gumos burbulus, iš išorės ji tokia pat kaip ir anksčiau - šalta, abejinga. Iš Povilo išvaizdos irgi negalima pasakyti, kad jis labai kentėtų. Povilas pastato dėžę ant grindų.
POVILAS. Mam, aš noriu valgyt.
MAMA (abejinga). Pasiieškok ko nors šaldytuve.
POVILAS. Aha, šaldytuve ir pelė iš bado pastipo. Aš į treniruotę. Būsiu vėlai.(Išeina).
Mama pakelia dėžę, sėdasi ant lovos krašto ir ima traukti iš dėžės senelės daiktus: žadintuvą, akinius, seną plokštelę, dėžutę…
MAMA. Aš esu kalta. Aš taip esu kalta jai. Nuolat kažkur skubu!Visada skubu! Skubu! Skubu! Ir nėra pabaigos šitam maratonui. O ją reikėjo išklausyti. Ji buvo vieniša. Visai vieniša. Nuo pat vaikystės. Jai buvo tik 15, kai ji neteko visos šeimos. Visų! Tėvų, brolių, dėdės, tetos...Visų! Ji liko viena visame pasaulyje. Viena…Tie žmonės, kurie slėpė ją rūsyje, norėjo tapti jos šeima, bet ji neleido... Nenorėjo... Ji galvojo, kad įsigijusi naują, kitą šeimą, išduos senąją… Ji nutolo nuo jų ir po karo niekada nebebuvo jų susitikusi. Aštuoniolikos ištekėjo už mano tėvo, tavo senelio. Ji labai norėjo užauginti daug vaikų. Bet į šį pasaulį atėjau tik aš. Taip būna... Aš nepadėjau jai atsikratyti vienatvės... Net ir nebandžiau padėti... (Ištraukia seną, apdriskusį sąsiuvinį). Tai jos dienoraštis.
JUSTĖ. Iš kur tu žinai?
MAMA. Aš jį skaičiau.
JUSTĖ. Dienoraščius rašo sau! Neabejoju, kad tu naršai ir po mano spinteles. Gali nesitikėti, aš nerašau dienoraščio.
MAMA (nekreipdama dėmesio į piktus dukters žodžius). Ji niekam nepasakojo apie baisius karo metus. Turbūt ji norėjo išbraukti juos iš atminties visam laikui.
Abi tyli.
Su pertrūkiais skamba telefonas.
JUSTĖ. Tai tėvas. Šiandien sekmadienis, mes turėjome eiti pas jį pietų. (Pauzė). Kodėl jo nebuvo per laidotuves? Ar tu jam nepasakei apie jos mirtį?
MAMA. Ne. O kam? Mes jau nebe jo šeima...
Tyli
MAMA. Apie tai, kad manyje teka ir žydų kraujas, aš sužinojau tik būdama paaugle. Prisimenu, buvo saulėta pavasario diena. Aš ruošiausi eiti į pasimatymą. Iki ausų buvau įsimylėjusi. Buvo taip gera, jog norėjosi užlipti ant aukšto kalno ir sušukti visam pasauliui: “Gyvenime, aš tave myliu!!!“
Tyli
MAMA. Neprisimenu, ką sakydama ji ištiesė man šį sąsiuvinį, bet aš kažkodėl iškart pradėjau jį skaityti... Aš nenuėjau tą dieną į pasimatymą... Ir su tuo berniuku aš daugiau nesusitikinėjau... O tas užliejęs mane visam pasauliui džiaugsmas dingo visam laikui. Tą dieną aš suaugau.
JUSTĖ. Nesuprantu, kam tu man visa tai dabar pasakoji? Aš žinau, kad visi jos giminaičiai žydai buvo nužudyti. Ji viena išgyveno. Ją slėpė rūsyje kažkokia lietuvių šeima. Aš viską žinau, mama, atsipalaiduok.
MAMA. Gerai, nebekalbėsime apie tai. Aš tik vieno tavęs prašau – perskaityk šį sąsiuvinį.
JUSTĖ. Aš svetimų dienoraščių neskaitau!
MAMA. Mano mergaite, tu nesupranti… Senelė jį slėpė. Aš net maniau, kad jo nebėra, kad ji sunaikino dienoraštį. Tačiau kai po VISKO mes užvažiavom paimti jos daiktų, aš pamačiau jį ant stalo... (Pauzė). Juste, senelė paliko jį tau, supranti? Prašau, perskaityk jį!
JUSTĖ. Man tai neįdomu.
Tyli
Justė greit nuspaudžia magnetofono klavišą ir slegiančią kambario tylą nutraukia vis ta pati agresyvi, iš proto vedanti muzika. Mama išbėga iš kambario. Kurį laiką Justė sėdi nejudėdama, bet po to ima dienoraštį ir pradeda jį garsiai skaityti.
JUSTĖ. Rugpjūčio antroji. Mano gimtadienis. Man penkiolika. Taip norėčiau likti maža, bejėgė... Bet karas padarė savo... Aš privalau būti stipri! Aš vyriausioji. Aš turiu padėti mamai! Tėvas serga. Jis negali dirbti, o vokiečiams tokie nereikalingi. Baisu! Baisu Baisu! Buvo atėjęs Josifas, pasveikino. Jis paėmė mane už rankos, ir man tapo lengviau. Mes išgyvensime, aš žinau. Viskas bus gerai. Viskas turi būti gerai! Reikia tik truputį pakentėti. (Perverčia puslapį). Rugpjūčio dešimtoji. Tėvo jau nebėra... Skaudu... (Justė pakelia galvą). Skaudu!
Antrajame plane atsiranda neryškus jaunos senelės siluetas.
SENELĖ. Rugsėjo antroji. Šiandien matėmės su Josifu. Šie reti susitikimai duoda man jėgų gyventi. Šalia jo aš galiu bijoti, būti maža bejėgė mergaitė, kaip anksčiau... Jis bandė juokauti, aš juokiausi ir verkiau...Verkiau! Aš taip seniai to nedariau namie, ten turiu tvardytis, ten maži broliukai, jų negalima gąsdinti.
JUSTĖ (toliau skaito). Rugsėjo dvidešimtoji. Atėmė vaikus. Sako, kad į prieglaudą. Mama iš pradžių klykė, o dabar tiesiog sėdi ir tyliai verkia, kartais sudejuoja. Aš irgi tyliu...
SENELĖ. Toks jausmas, kad širdies skausmas paralyžiuotų visą kūną: rankas, kojas, liežuvį… Aš tyliu...
JUSTĖ. Spalio dvidešimt trečioji. Naktį kareiviai beveik visus vyrus išvežė į koncentracijos stovyklą, kažkur prie Kauno. Dėdę irgi. Ką jie daro?! Bijau, kad mama neišprotėtų. Su Josifu retai susitinkame. O jis man taip reikalingas!!! Ypač dabar, kai mano šeimoje nebeliko vyrų...
SENELĖ. Spalio dvidešimt aštuntoji. Mama negrįžo iš darbo. Aš nežinau, ką daryti! Vaikštau, visų klausinėju... Jie nuleidžia akis. Tyli. Aš bijau šito tylėjimo. Aš einu iš proto... Aš viena...
JUSTĖ. Lapkričio aštuntoji. Šiandien mes atsisveikinome. Josifą išveža – ir aš nežinau kur!
Scenos gilumoj Josifas ir jauna senelė. Jie stovi vienas prieš kitą.
JOSIFAS. Mes dar susitiksime.
SENELĖ. Ne, aš daugiau tavęs nebepamatysiu! NIE - KA - DA!
JUOSIFAS. Mes būtinai susitiksime!
Josifas lieka scenoje, bet jo figūra jau neryški – tiesiog pilka neaiški dėmė. Senelė prieina prie Justės, atsisėda šalia jos ant lovos.
SENELĖ. Aš pasakiau jam, kad jis mano vienintelė gyvenimo meilė, kad prisiminsiu jį iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų. O jis vis kartojo tą kvailą ir beprasmišką frazę: “Mes būtinai susitiksime!“ Aš pabučiavau jį į lūpas. Jos buvo sausos. Josifas suėmė mano rankas ir įsikniaubė į jas. Jo veidu riedėjo ašaros. Po to staigiai atsitiesė ir nuėjo šalin. Aš žiūrėjau į jo tolstančią liesą figūrą. Jis buvo apsivilkęs seną apdriskusį paltą. Aš šnibždėjau: “Aš niekada, niekada daugiau tavęs nebepamatysiu...“ (Kreipiasi į Justę). Jis paliko mane visam laikui?
JUSTĖ. Taip.
SENELĖ. Aš negalėsiu be jo gyventi. Aš nenoriu be jo gyventi! Gyvenimas be meilės – beprasmiškas.
JUSTĖ. Tu dar mylėsi!
SENELĖ. Niekada!
JUSTĖ (šnibždėdama). Prašau tavęs, pasistenk tiesiog gyventi! Reikia gyventi! Gyvenk, senele!
III Veiksmas
SAPNAS
Vis tas pats kambarys. Ta pati lova. Ant lovos – Justė. Viena. Scenos gilumoj – žmonės. Dauguma – moterys, seniai ir vaikai. Jie prastai apsirengę, rankose laiko senus lagaminus. Žmonės išsigandę gūžiasi vienas prie kito. Senelės tarp jų nėra.
JUSTĖ (žiūri į dienoraštį, bet ne skaito, o pasakoja, tarsi išmokusi atmintinai tekstą). Lapkričio šešioliktoji. Šiandien išvežė likusius. Aš slepiuosi senoje spintoje, už drabužių. Labai noriu valgyti. Mama, kur tu, mamyte?
MOTERIS IŠ MINIOS. Pakentėk, mieloji, liko visai nedaug. Tave ras geri žmonės.
BALSAI IŠ MINIOS. Pakentėk, tave ras. Pakentėk...
Pravirksta mažas vaikas. Minia jaudinasi. Kažkokia sena moteris suklumpa ant kelių, daužo kumščiais žemę ir rauda. Bendras chaosas. Kažkur toli girdisi vokiškai kalbant, nuaidi pakriki automato šūviai. Staiga šviesiu, skaisčiu pavidalu, lengvu debesėliu sceną pereina senelė. Jos balsas skamba lyg varpelis.
SENELĖ. Ačiū, mieloji.
JUSTĖ.Už ką tu man dėkoji, senele?
SENELĖ. Tu pati žinai... Dabar aš visam laikui galėsiu likti su tavim. Aš tau galėsiu padėt, vaikeli. Tu įsileidai mane į savo širdį...
Gilumoj – neryški mamos figūra. Ji kažkokiu iškreiptu balsu taria jau pažįstamą frazę: “Tu elgiesi taip, lyg būtų atsitikę kas nepataisoma. Tai ne pasaulio pabaiga, Justina, niekas nenumirė! Reikia gyventi, mergaite, reikia gyventi!” Šalia – Povilas: “Su jumis kalba autoatsakiklis. Nieko nėra namie... Nieko nėra namie…“ Pasirodo jaunas simpatiškas vaikinas. Iš aprangos galima suprasti, kad tai vokiečių kareivis. Girdisi telefono signalai, po to jo piktas šnabždesys: „Aš gi prašiau tavęs paskambinti man, kvaile!“ Jis tarsi ima neegzistuojantį automatą ir šauna – kulkos lyg perveria Justę kiaurai.
JUSTĖ. Nekenčiu tavęs, Tadai! Nekenčiu! Tu mane įskaudinai! Kodėl man taip skaudu?
Ma-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-a-ma!!!
Justė klykia apimta nevilties, bet klykia tarsi nebylė – balso nėra.
Atbėga apsnūdusi, apsivilkusi naktiniais marškiniais mama. Ji puola prie dukters ir stipriai ją apkabina.
MAMA. Juste, mergaite mano, pirma valanda nakties, kodėl tu apsirengusi? Tu taip ir užmigai su šituo sąsiuviniu?! Dieve, mieloji, tu visa karščiuoji!
Duktė padeda galvą ant mamos kelių, ir mama ją sūpuoja, kaip vaikystėje.
MAMA. Viskas gerai, brangioji, viskas gerai. Aš su tavim. Tai tik baisus sapnas. Tik baisus sapnas...
Justė pakelia galvą ir švelniai žiūri į mamą.
JUSTĖ. Tu man tokia reikalinga, mama!
MAMA. Žinau, mieloji. Tu man irgi reikalinga. Labiau už viską pasaulyje.
Iš gretimo kambario išslenka susigūžęs Povilas. Visa jo povyza primena klaustuką.
POVILAS (nustebęs žiūri į apsikabinusias Justę ir mamą). Aš kažką praleidau?
Mama ir Justė šypsosi. Povilas atsisėda šalia ant lovos.
POVILAS. Lyg ir valgyti norisi. Klausykit, gal eikime papusryčiaukim?!
Kambarys prisipildo skaidraus trijų juoko.
Jiems į taktą skamba telefonas – ir visiems aišku, kad telefonas irgi moka juoktis.
PABAIGA