Raikytojas

Alytaus Jotvingių gimnazija

Rūta Burbaitė

RAIKYTOJAS,

arba

ŠEIMOS SANTYKIŲ MODELIS

3 veiksmų pjesė

Veikėjai:

Kostas – vidutinis 15-20 metų vaikinas mėlynais šortais.

Motina – vidutinio amžiaus vidutinės išvaizdos moteris. Ne per aukšta, ne per žema, ne per daug apvali, bet ir ne sudžiūvusi. Apsiavusi raudonais aukštakulniais bateliais, visą laiką su milžiniška raudona rankine po pažastimi, susisupus į plačią raudonos spalvos skraistę, plaukai susukti į kuodelį.

Senelis – vidutinis senelis, turi vidutinio ilgio žilą barzdą, plikas. Apsiavęs languotom šlepetėm, nešioja gigantiškus akinius plastmasiniai rėmeliais, dėvi nelygintas kostiumines kelnes ir dryžuotus, netvarkingai į kelnes sukištus marškinius. Visur nešiojasi storą knygą.

Kaliopės(1,2,3,4 ir t.t.)- vidutinės 15-20 metų merginos, tvirtai į dvi kasas supintais plaukais, juodais drabužiais ir juodomis kaukėmis, ant kiekvienos nugaros – po numerį. Kalba skardžiai, garsiai.

Brolis: vidutinis brolis, nenusakomo amžiaus. Treninguotas ištįsėlis ilgais riebaluotais plaukais, nuleista galva (pakelia tik tada, kai kalba).

Tėvas: vidutinis tėvas į ilgaaulius sukištomis kelnėmis, žaliu megztiniu ir kailine kepure.

I veiksmas

Apšviečiama scena. Kambarys. Vidury – stalas, ant stalo – vaza su tulpe, po stalu – milžiniškas lagaminas. Už permatomos širmos – 2 kėdės. Tarp kėdžių – didžiulė krūva laikraščių.

Kostas tupi milžiniškame lagamine po stalu ir kažką rašo į nutrintą sąsiuvinį. Iš skirtingų salės kampų pasirodo Motina ir Senelis su Broliu. Dairydamiesi lipa ant scenos.

Motina. Kostuk, Kostuk! Kurgi tas vaikas prapuolė?

Senelis. Kostai, Kooooostai, kad tave kur žalčio galva...

Brolis. Ūūūū!

Kostas staiga iššoka iš lagmino, sąsiuvinį įsikiša kišenėn, pieštuką – už ausies, užsilipa ant stalo.

Kostas. Kostyti, Kosteli, kurgi tu?!

Motina pripuola prie Kosto, Brolis taip pat eina Kosto link, bet Senelis numoja ranka ir nusitempia jį ant kėdžių. Senelis su Broliu ima laikraščius ir lanksto lėktuvėlius. Kostas pasiima tulpę, atsisėda ant stalo, mataruoja kojom ir skainioja žiedlapius.

Motina. Kostai, vaikeli, ką čia darai?

Kostas tyli.

Motina. Aš tavęs klausiu?

Kostas tyli.

Motina. Kostai?

Kostas. Aš gi tavo sūnus, ma.

Motina. Sūnus, vaikeli, sūnus.

Kostas. Tu nieko nesupranti ma.

Motina. Ko nesuprantu, Kostuk?

Kostas. Kas tavo sūnus , ma.

Motina apstulbus žiūri į Kostą.

Kostas. Tavo sūnus nebus daktaras, ma.

Motina. Tai nieko tokio, vaikeli, žinau aš, tau ta biologija...

Kostas. Tavo sūnus nebus traktorininkas, ma.

Motina. Nebūsi, vaikeli, nebūsi, vis per tą daltonizmą iš tėvo...

Kostas(atsistoja). Tavo sūnus bus raikytojas, ma.

Motina. Vaikeli, bet...

Kostas(su kiekvienu sakiniu žengdamas link Motinos). Tavo sūnus raikys jūrą prieš lietų, ma. Va taip – šmaukš, šmaukšt. Jums kokios, ponia – mėlynai žalios ar žaliai mėlynos? Nuo nervų... sakot, nuo nervų? Nugroti visai, sakot? Išsiderino? Vaikai, vis per tuos vaikus... Suprantama, suprantama. Ką gi, ką gi ... reiktų... reiktų... Ak atleiskit, giedri pasibaigė, bet aš užsakysiu, užsakysiu... 5 litai, prašom. O po to, ma, va taip: šmaukšt šmaukšt ŠMAUKŠT!..

Motina susiima už galvos ir išbėga iš kambario(už širmos. Lanksto lėktuvėlius). Kostas jai pamojuoja, įkiša tulpės stiebą atgal į vazą ir ima niūniuoti.

Senelis išeina į užkulisius. Iš už širmos pasirodo Brolis. Kostas vėl prisėda ant stalo ir kažką energingai brauko savo sąsiuviny.

Brolis. Ūūū?

Kostas. Taip taip.

Brolis. Ūūū.

Kostas. Jei jau taip nori...

Brolis. ŪŪŪ!

Kostas. O, pats supranti, kad nieko neišeis. Bent jau kol kas.

Brolis ima pieštuką iš Kosto ir susikaupęs kažką rašo į sąsiuvinį. Įsiveržia senelis. Akiniai uždėti ant galvos.

Senelis. Broli, netrukdyk Kostui.

Brolis. Ūūū.

Kostas. Čia nėra jokio Kosto, seneli.

Senelis. Tylėk, Kostai. Broli, kur padėjai akinius?

Kostas. Akinius Raikytojas paėmė, seneli.

Senelis. Tai liepk tam raikytojui atiduot juos man, kad jį kur žalčio galva!

Brolis. Ūūūū.

Senelis. Ką jis sako?

Kostas. Kad raikytojas tau už nugaros, senelis.

Senelis atsisuka.

Kostas. Jis jau išėjo, seneli. Tu per lėtas.

Senelis. Aš ne per lėtas, aš nieko nematau!

Brolis. Ūūūū.

Senelis. Ką jis sako?

Kostas. Kad akiniai tau ant galvos, seneli.

Senelis. Kad jus kur žalčio galva, kad jus kur...

Senelis išeina už širmos. Lanksto lėktuvėlius.

Brolis. ūūū.

Kostas. Žinau, broli. Žinau.

Įeina motina.

Motina. pas tave viešnia, Kostuk.

Kostas. tu man ne viešnia,ma, tu man mama.

Motina. ne aš sūneli, ne aš, o...

Kostas. žinau,ma, tau mėlynai žalios, tuoj, ma, tuoj. Šmaukšt.

Motina atatupsta išeina už širmos.

Įeina Kaliopė7.

Kaliopė7. labas, raikytojau.

Kostas. Tau aš ne raikytojas, Kaliope.

Kaliopė7. Ne raikytojas, Kostai.

.

Brolis. Ūūū.

Kaliopė. Tavo brolis protingas, Kostai.

Kostas. Protingas, Kaliope.

Kaliopė. Tu irgi protingas, Kostai.

Kostas. O tu graži, Kaliope. Ne tokia, kaip visos Kaliopės.

Brolis. Ūūū.

Kostas. Ir brolis man pritaria. Ji graži, graži, Kaliopė, aš jai pigiau, pigiau ir daugiau, Kaliope, žaliai mėlynos ar mėlynai žalios?

Kaliopė. Maišytos, Kostai. Maišytos.

Įeina senelis su apdegusiu švarku rankoj

Senelis. Broli. Tu kūrei mano laužą miegamajame!

Brolis (slėpdamasis už Kaliopės) Ūūū...

Kaliopė. nerėkit, Seneli, jis gailisi. Jam buvo šalta, Seneli, šalta.

Senelis. Mano kostiumas, mano vienytėlis kostiumas.. tau kuras, Broli, ar kuras, tu žalčio galva, kuras?!

Senelis bėgioja paskui Brolį apie Kaliopę. Kaliopei susisuka galva, ji krenta.

Kostas. Seneli, tu pargriovei Kaliopę. Kaliope, kelkis. Kaliope!

Kaliopė atsistoja.

Kaliopė. Gal aš geriau eisiu. Sudie, Broli. Sudie , Seneli. Sudie, Kostai.

Kostas. Sudie, Kaliope.

Brolis. Ūūū.

Senelis. Gal nori būti mano anūke? Priimčiau, kad mane kur žalčio galva , tikrai priimčiau.

Kaliopė išeina.

Kostas. Mano vienintelė Kaliopė iš visų Kaliopių. Palaukit, panele! Savo maišytąją palikot...

Senelis. Šmaukšt, kad tave kur žalčio galva, šmaukšt.

II veiksmas

Scena aptemsta. Kai vėl nušvinta – 12 kaliopių sulindę už ant šono paversto stalo stovi prieš kaliopę7. Kiekviena turi po 3 laikraštinius lėktuvėlius. Kaliopės7 rankose – vaza su tulpės stiebu.

Kaliopė7. O jis sakė, jis sakė, kad aš graži. Gražiausia iš mūsų visų. Ir protinga. Sakė, kad aš labai protinga. O senelis prašė būt jo anūke, su žalčio galva ar be jos, koks skirtumas, tik manęs vienos prašė, sakė, kad aš graži, vienintelė graži ir protinga, dar sakė...

Kaliopė 9. Bet mes vienodos.

Kaliopė 7. Ne vienodos. Vienodų nebūna.

Kaliopė12. Ji melagė. Kaip ir mes visos, vienoda melagė.

Kaliopė 7. Aš ne melagė. Aš kitokia, aš...

Kaliopė6.Tegul ji tyli.

Kaliopė8. Mes ją nubausim.

Kaliopė7. Bet...

Kaliopė2. Už mus. Vietoj mūsų. Tegul kenčia. Už tai. Mes ją uždarysim.

Kaliopė 11. Uždarysim, uždarysim, uždarysim. (Sulig kiekvienu žodžiu visos meta po lėktuvėlį į į Kaliopė 7. Ši vaza dengiasi veidą) Ir jam pasakysim, kokia ji. Tokia, kaip mes.

Kaliopės skanduoja: “uždarysim uždarysim uždarysim”,su visu stalu artėja prie Kaliopės7, ši traukiasi, kol visos dingsta užkulisiuose.Po trumpos tylos pasigirsta dūžtantis stiklas.

Po kelių sekundžių pasigirsta šlavimo garsas. Tai Motina šluoja šukes,vėliau – sceną.

Motina(liūdnai).

Bastysis suskilus visa

Nuo pėdų iki minčių

Po tundrą

Bilieto Eldoradan

nieks nenupirko-

ko verta ji -vis viena nerasi

Geriau jau tuščiom

Numylėta.

Išbluks

Tik fenikso plunksna

Kalba – gegutės-

gyvatėse vietoj plaukų.

Šviesis iš tolo

Numylėta.

Ant skruzdėlyno griuvėsių

Suklupus

Melsis sesėms gorgonėms -

Ir negrįš jau josios Orfėjas

Savos numylėtos.

III veiksmas

Scena vėl aptemsta. Girdisi tik skubūs žingsniai. Šviesa užsidega: stalas stovi kur stovėjęs, ant jo – nudaužta vaza ir tulpės stiebas joje. Lagaminas dingęs. Po sceną laksto Senelis.

Senelis. Lagaminas, kad jį kur žalčio galva, kur mano lagaminas?.... Broli!

Iš skirtingų scenos kampų pasirodo Brolis ir Kostas.

Brolis. Ūūū.

Senelis. Kur mano lagaminas?

Brolis. Ūūū?

Senelis. Kostai, ką jis sako?

Kostas. Klausia, kam tau jo reikia.

Senelis. Koks jam skirtumas, kad jį kur žalčio galva...

Brolis. Ūūū.

Kostas. Sako, kad ten kažkas uždaryta.

Senelis. Kas ten bebūtų, man reikia mano lagamino.

Brolis. Ūūū?

Senelis. Ką jis sako?

Kostas. Klausia, ar kur išvažiuoji.

Įeina motina.

Motina: Ko vėl baratės?

Senelis: Brolis neduoda man lagamino.

Motina. O kam tau jo reikia?

Senelis. Reikia, kad tave kur žalčio galva, ir tiek.

Motina. Ar kur važiuoji?

Brolis. Ūūū?

Senelis. Išsikraustau.

Motina. Pas ką?!

Senelis. Ne pas kva, o pas anūkę.

Brolis. Ūūū?

Senelis. Ar jis ką sako?

Kostas. Sako, kad nespėsi.

Senelis. Kaip nespėsiu, kad jį kur ža...

Garsus pokštelėjimas. Senelis krenta negyvas. Į sceną įsiveržia Tėvas, vilkdamas kėdės dydžio butaforinę patranką.

Tėvas. Ar čia neprabėgo avinas?

Pamato senelio lavoną.

Tėvas. pagaliau, pagaliau. Tiek metų, tiek parako ... Peilį, kas turi peilį, reikia nulupti kailį... Sako, avies oda labai labai...Tvirta, graži. Ponia, jums striukei.

Motina. Čia gi ne avinas, čia Senelis.

Tėvas. Tai taip šitam krašte jūs jį vadinat... Tebūnie nors ir bobutė, oda juk ta pati.

Avinas, tikrų tikriausias avinas. Ruoškit keptuves, vakarienė bus soti.

Senelis staiga pašoka. Išsitempia kaip styga, atsikrenkščia.

Senelis.

Mano avys po dykumą

Po dykumą avys

M a n o nėr kas veikti – po dykumą

Anei eilių paskabyt

Anei debesų paskaityt

Kostas. Susimaišei.

Senelis(pikčiau).

Anei

Mano avys po dykumą

Po dykumą avys

M a n o - akiračiuos blaškos

Ne vartai – neišlėksi

Ne vanduo – neprasmegsi

Ne

Mano avys po dykumą

Po dykumą avys

M a n o – vilnas vilnija

Į Babelės bokštą

Sausros nublokštą

Į

Mano avys po dėžę

Po smėliadėžę avys

M a n o – vilnas vilnija

Anei bendro bliovimo

Anei ritmo ar rimo

Mano avys smėliadėže ritas -

Į rytojaus vergiją

Kur ritmas ir rimas

Kur vilnonis akiratis

Tėvas staiga iš ilgaaulio išsitraukia kartoninį automatą. Šaudo į Senelį.

Tėvas. Mirk, šunie.

Kostas. Seneli, jis norėjo pasakyti “Mirk, avine.”

Tėvas. Taip, būtent tai ir norėjau pasakyti. Mirk, avine.

Senelis. Mirštu.

Senelis numiršta. Motina pasilenkia prie Senelio Lavono, apžiūri veidą.

Motina. O jo kairysis akiratis tikrai vilnonis.

Kostas. Čia buvo metafora, ma.

Tėvas. Me... kas?

Brolis. meeeee...

Tėvas. Aišku.

Kostas. Girdėjai, ma, keptuves, ruošk keptuves, ir pakviesk , būtinai pakviesk, pačią gražiausią iš visų Kaliopių.

Skambutis į duris. Įeina Kaliopė5.

Motina. Ir viešnia jau čia, nė pakviest nespėjau.

Kostas. Čia ne ji.

Motina. Kaip ne ji? Čia gi Kaliopė.

Kostas. Čia ne Kaliopė.

Kaliopė5. O kas gi dar aš, raikytojau?

Kostas. Kokios tau – mėlynai žalios ar žaliai mėlynos, jei tu Kaliopė?

Kaliopė5. Drumzlinos, raikytojau.

Kostas. Gal aš tau ir raikytojas, bet tu man ne Kaliopė. Kur ji?

Kaliopė5. Aš prieš tave, raikytojau.

Bolis. Ūūū.

Senelio Lavonas. ką jis sako?

Kostas. Broli, tu nejuokauji? Ji lagamine?

.

Kaliopė5 išbėga.

Tėvas. Kas?Kur?Kodėl? Aš ją išgelbėsiu?

Tėvas puola į užkulisius. Motina nusiima skraistę ir uždengia senelio lavoną. Kostas nutempia jį po stalu.

Kostas. Ma?

Motina. Ką, vaikeli?

Kostas. Kaliopė negyva, a, mama? Negyva?

Motina. Iš kur man žinot, vaikeli.

Kostas. Negyva, negyvut negyvutėlaitė.

Kostas bėga, užkliūva už Senelio Lavono kojų.

Senelio Lavonas. Ka tave kur žalčio...

Motina. Tylėk, Seneli, tu gi negyvas.

Senelio Lavonas. Atleiskit.

Įeina tėvas, tįsdamas Senelio lagaminą. Jo dugne išpjaustytas milžiniškas septynetas. Tėvas ima daužyti galvą į stalą.

Tėvas. Nu-mi-rė.

Nu-mi-rė.

Nu-mi-rė. Be jokių me.. Numirė.

Kostas.

Ant pagalvės rytais

Po kuokštą kantrybės

/slenka tegul ir iš lėto/

Iš dausų /kur kauluose justi ne švinas/

Sapnai kaip niekad spalvoti

Pasirinkti gali

Kvapą ir skonį

Formą dar kartais.

Krūtinėj duria /ežių gal priviso/

Pukši pridusę

žiežirbuotom valandom

sėdi kojūgaly

septintas prisiminimas /tas, poilsinis/

dainuoja lopšines

Motina. Tik pasirinkti šįkart neišeina.

Tėvas. Taigi kad neišeina. O aš dar sakiau – be jokių me...

Kostas. Matai, ma. Nu-mi-rė. Vienintelė tokia iš visų ka...

Nebaigęs sakinio, puola po stalu prie senelio ir palenda po skraiste.

Brolis. Ūūū.

Tėvas (trinasi kaktą). ar ką sakai?

Kostas. Sako, kad jis dabar raikytojas.

Tėvas. Kas?

Kostas. Rai-ky-to-jas.

Tėvas. Nesuprantu? Kostai?

Tyla.

Tėvas. Kostai?

Tyla.

Motina. Vaikeli?

Kostas (iš po skraistės): Ūūū.

Tėvas. Ar ką sakai?

Kostas. Ūūū

Senelio Lavonas. Broli, ką jis sako?

Pasigirsta muzika. Brolis ištraukia iš Kosto kišenės sąsiuvinį. Garsiai skaito. Senelis pasirąžo, atsikelia. Tėvas galantiškai nusilenkia motinai, ištiesia tulpės stiebą. Motina pauosto stiebą, pasileidžia plaukus, įsikiša stiebą už ausies. Juokiasi. Tėvas ir motina sukasi valso žingsniu. Viena po kitos įeina Kaliopės, paskutinė, be numerio(ex7), meta Tėvui ir Motinai po kojų šūsnį lėktuvėlių. Kaliopės užverčia Kostą ant skraistės ir velka jį į užkulisius. Tėvai juokdamiesi apmėto Kostą lėktuvėliais.

Brolis.

O raikytojas

Spaliu čirpina lietus:

Džiovintus, po smilių kryžiuotėm pakastus.

Po smilių kryžiuotėm pakasynas

Žaidžia mūzos:

Sapnų eskadrilėm mainosi

Besparniai sapnai namainyti

Krūtines plėšo

Dantigaliais it žvilgsniais

It žvilgsniais dantigaliais

Akis plėšriai išskobia

Jūrą išpila, akmenim apsėja

Akmenų akmenynėj

Manas Eliziejus plečias

12 svetimų Kaliopių Letoje taškos.

Nutyla muzika. Tėvas palydi motiną iki stalo, bučiuoja ranką. Brolis eina į scenos priekį.

Brolis. Tik 5 litai, ponai, 5 litai – tik jums. Nes brolis raiko Letą prieš lietų. Va taip – šmaukš, šmaukšt. Jums kokios, ponia – mėlynai žalios ar žaliai mėlynos? Žinau, žinau, užmarščiai sukelti, sakot, atmintis kamuoja... Ak atleiskit, giedri pasibaigė, bet aš užsakysiu, užsakysiu...Nes Brolis raiko Letą prieš lietų - vos 5 litai, prašom.

Motina juokdamasi kažką kužda tėvui į ausį, tėvas traukia iš kišenės piniginę, pažyra balti centai, brolis sąsiuviniu aižo orą. Senelis bando lipti ant stalo, keliskart nukrenta, galop užsiropščia.

Senelis. Man maišytos, prašau, maišytos! Akiračių plovimui...

Leidžiasi uždanga.

Per muziką girdisi senelio balsas. Šmaukšt, kad tave kur žalčio galva, šmaukšt užmiršai.