Prokrusto lova

Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija

Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija

Ugnė Baliutavičiūtė, Justas Limša

Prokrusto lova,

arba koncertas fortepijonui c-moll

Vienaveiksmė septynių scenų pjesė

VEIKĖJAI:

Mūza

Mokytoja Janina

Mokytoja Reda

Mama Sonata

Draugė Marija

Brolis Rokas

I veiksmas

I scena

Klasė. Prie fortepijono sėdi Mūza ir sustingusiu žvilgsniu spokso į klavišus. Staigiai duris atidaro Marija.

MARIJA. Sveikutė! Kas tau čia? Rymai kaip kokia mergelė prie langelio užsisvajojusi. Stogas važiuoja?

MŪZA. Jau seniai nuvažiavo. Neturiu nuotaikos tavo iškalboms.

MARIJA. Kaip su Bachu?

MŪZA. Žinodama, kad vakar uždavė, visai neblogai. Iš lapo jau skaitau.

MARIJA. Pavydžiu. Aš, pavyzdžiui, vieną eilutę atmintinai savaitę mokiausi. Žinok, va va. O ko toks liūdesėlis, debesėli?

MŪZA. Tuoj įsiverš Žukienė.

Kiek laiko abi tyli. Marija dairosi po klasę. Užsižiūri į paveikslą.

MŪZA. Eik, Marija, netrukdyk man kauptis.

MARIJA. Neatrodo, kad kauptumeis. Varnas gaudai.

MŪZA. Todėl, kad tu man trukdai. Jau girdžiu, kaip ji atidunda, užsidenk ausis.

Į klasę įsiveržia Mokytoja.

MOKYTOJA (piktai). Kas čia per saviveikla?! Černiauskaite, ko negroji, tinginiauji? Koridoriai turi drebėti nuo tavo grojimo, o dabar tylu kaip lavoninėje. Rimšaite, ko trukdai mokymosi procesui? Turėtum irgi groti, praeitas tavo egzaminas neblizgėjo. Džiaukis, kad teigiamą parašiau, kitąkart gali taip nepasisekti, jei Imbrasienė nesėdės komisijoje su manim. Tavo grojimas kaip sugedęs autobusas: tarška, barška ir nėra jokio grožio, o turi matytis gražiausias paveikslas, žydinčios pievos, liūliuojantis ežeras. Gal bent kažką iš 7 klasės chrestomatijos pasiėmei? Trukdai, Rimšaite.

MARIJA. Aš netrukdau, tiesiog... tai aš jau geriau tada bėgsiu, viso gero.

MOKYTOJA. Aha.

Marija išeina. Mokytoja pakabina paltą ant pakabos ir pasistato kėdę šalia Mūzos.

MOKYTOJA. Na, tai pradėkim. Dabar ištisai visą pagrok, o paskui stabdysiu ir atskiras vietas šlifuosim.

Mūza pradeda groti. Suklysta, tyliai nusikeikia ir pradeda iš naujo. Vėl suklysta. Akyse pasirodo ašaros. Ranka greitai jas nubraukia ir dar kartą pradeda iš naujo.

MOKYTOJA. Kas čia dabar? Tu vakar turėjai visą dieną išmokti. Kiek laiko grojai?

MŪZA. Nežinau, gal 6 valandas, vien 4 prie Bacho praleidau.

MOKYTOJA (garsiai šaukia). O tai prie kitų tik dvi valandas? Aš bijau net klausti dėl Rachmaninovo, juk 6 puslapius liepiau išmokti. Kaip kiti 18? Laiką išmok planuotis. O Bachas tai sudėtingas. Neišeina per 4 valandas, grok 10. Juk žinai savo bėdą – tekstai nelenda tau į galvą. Vadinasi, groti turi daugiau nei visi kiti.

MŪZA. Bet, mokytoja, Bachą aš gavau tik vakar.

MOKYTOJA. Tai gal nori konkurso organizatoriams paskambint ir pasakyt, kad perkeltų konkursą, nes „Bachą gavau tik vakar“? Nejuokink svieto.

MŪZA. Aš nesakiau, kad dalyvausiu konkurse, čia jūs taip nusprendėte.

MOKYTOJA. Kaip tu drįsti su manimi taip šnekėti?! Kas per įžūlumas! To dar betrūko! Viskas aišku čia su tavim, aš išeinu. Grįšiu po kelių valandų, kad man mokytumeisi! Nepakelsiu įžeidinėjimų! Aš plūkiuosi, iš kailio neriuosi, kad padaryčiau iš tavęs žvaigždę, o tu man čia akis draskai!

Mokytoja apsivelka paltą ir plūsdamasi išeina iš klasės ir užrakina Mūzą. Mūza supykusi trenkia pirštais per klaviatūrą.

II scena

Namai. Virtuvėje prie puodų pluša Mama. Į kambarį įeina Mūza.

MŪZA (nuvargusiu balsu). Labas, mama.

MAMA. Sveika, mieloji. Kaip fortepijono pamoka?

MŪZA. Nenoriu apie tai kalbėti.

MAMA. Kodėl?

MŪZA. Nenoriu ir viskas. Pavargau.

MAMA. Ką gi, paskambinsiu Mokytojai ir išsiaiškinsiu.

Mama skambina Mokytojai ir ilgai šnekasi.

MAMA. Na, Mokytoja labai aiškiai viską išdėstė. Tai kodėl nepasiruošei šiandienos pamokai?

MŪZA. Bachą gavau tik vakar. Dar laukia Rachmaninovo koncertas ir du kiti kūriniai. Ir ji tikisi, kad viską tobulai išmoksiu.

MAMA (rimtu balsu). Na, tai žinoma. Tam reikia daug laiko, o tu jo turi – nuo rytojaus neini į pamokas ir mokaisi, supratai?

MŪZA. Žinoma. Bet, mama, aš likusią programą gavau prieš 3 mėnesius, o dabar Žukienė tik ir šaukia, kad liko mėnuo iki konkurso.

MAMA. Aš per porą mėnesių išmokdavau kūrinius, bėgdavau iš pamokų, bet programą paruošdavau, gerai, kad auklėtoja harmonijos mokytoja buvo, suprasdavo, tai dėl lankomumo problemų neturėjau.

MŪZA (patyli). Mama, galiu užduoti klausimą?

MAMA (truputį atlėgsta). Taip, žinoma.

MŪZA. O tu manęs klausei, ar aš noriu dalyvauti tame konkurse?

MAMA (sutrinka). Tu privalai norėti, nes mes su Mokytoja iš kailio neriamės, kad tu papultum į atranką. Juk tai prestižinis konkursas, į kurį ne visi patenka. Suprask, tai nuklos pamatą tavo tolesniems mokslams.

MŪZA. O iš kur tu žinai, kad aš noriu studijuoti fortepijoną?

MAMA (pakeltu balsu). Kas čia per klausimas? Juk muzika – tai Gyvenimas. Visi jausmai, emocijos, rūpesčiai. Viskas suplaukia į vieną. Kai aš buvau tavo metų, norėjau sieti gyvenimą su fortepijonu. Tai buvo didžiausia mano svajonė, kada nors...

MŪZA (piktai). Va būtent, Mama. Tai TAVO (ištaria su pagieža) svajonė. Aš niekada nesakiau, kad to noriu.

MAMA (skelia antausį). Nutilk! Tu nieko nesupranti! Esi tik išpaikinta mergiotė, kuri pati nežino, ko nori. Tu dalyvausi tame konkurse ir taškas! Aš tau daviau Mūzos vardą ne be reikalo. Tu tam sutverta. Sutverta groti. Tu esi mano mūza. Mano įkvėpimas.

MŪZA (su ašaromis akyse). Mama, tu mano vardu tik naudojiesi, kad išpirktum savo kaltę, jog nebaigei fortepijono. Manai, aš įgyvendinsiu TAVO svajonę ir tai bus TAVO nuopelnas.

MAMA (rėkia). Ką tu nusišneki?! Eik į savo kambarį ir kai būsi nusiteikusi pasikalbėti, aš lauksiu, o dabar susitvarkyk su savo emocijomis.

Mūza įsispitrija piktu žvilgsniu, nueina į kambarį ir garsiai trinkteli durimis.

III scena

Mūzos kambarys. Ji sėdi ant grindų, prie lovos, ir žiūri į tiksintį laikrodį. Kambaryje dega blausi stalinė lempa. Į kambarį įeina Rokas ir atsisėda šalia jos.

ROKAS. Girdėjau, kad virtuvėje rezonavo skraidančios lėkštės. Ar stiprus mamos slėgis? Skauda marmūzę?

MŪZA. Iš pykčio nieko nejaučiu.

ROKAS. Nekelk savitosios degimo šilumos – užsidegsi dar. Tuoj užgesinsiu.

MŪZA. Įdomu kaip. (Nusiramina, patyli). Dabar, kai pagalvoju, ji niekada nėra manęs pagyrusi, pasakiusi, kad didžiuojasi manimi. Niekada. Nė kartelio. Visada, po kiekvieno koncerto, kai salė atsistojusi ploja, ji tik užkulisiuose paimdavo už pakarpos ir sakydavo: „Ir vėl pabaigoje nesulėtinai!“, „Kodėl nepadarei sforzando[1] kulminacijoje?“, „Kur dingo tavo frazuotės?“ Kiekvienąkart vis rasdavo prie ko prikibti. Ji nesupranta, kad verčia mane savo kopija, o aš to nenoriu. Jos nuomone, aš dievinu fortepijoną taip pat kaip ir ji. Jaučiu, jei galėtų, ji būtų ne Černiauskienė, o Fortepijonienė (nusišypso). Mano svajonė nėra keliauti po pasaulį, aš tiesiog noriu patogiai įsitaisyti vienoje vietoje ir sukurti šeimą. Tas pastovus keliavimas ir koncertai neleistų man to padaryti. Galėčiau būti tiesiog meno žmogumi. Tarkim, aktore ar režisiere. Bet fortepijono aš tiesiog nenoriu.

Kurį laiką abu patyli.

ROKAS. Nenoriu būti savanaudis, bet džiaugiuosi, kad nesu tavo vietoje, o tai mano proto tempimo jėga neatlaikytų, plyščiau ir atsidurčiau psichiatrinėje.

MŪZA (juokiasi). Deja, iš tėvo paveldėjai visišką nemuzikalumą ir tau nuskilo išsisukti iš mamos „mega muzikantės“ gniaužtų. Visur dabar tematai savo gamtos dėsnius.

ROKAS (juokiasi). Nu jo, gan stiprios garso bangos atėjo iš virtuvės, gal tau amplitudę ir dažnį apskaičiuoti?

MŪZA. Ne, dėkui, apsieisiu. (Šypsena dingsta nuo veido). Bet tu vienintelis mane supranti, labiau net nei Marija. Ji geriausia mano draugė, bando mane suprasti, ir aš tikrai tai vertinu, bet kol kas jai nelabai sekasi. Tau juk irgi teko su „Janyte“ dirbti.

ROKAS. O mama?

MŪZA. Ji tiesiog mano, kad mes tokie patys mazochistai kaip ir ji.

ROKAS. Norėčiau tave pralinksminti. Ar pasakojau istoriją apie Niutoną?

MŪZA. Jau šimtą.

ROKAS (susimąstęs). O... apie Einšteiną?

MŪZA. Tūkstantį.

ROKAS. Galvojau, kad žinau daugiau istorijų...

MŪZA. Nesvarbu, nereikia. Man viskas gerai. Iki pilnos laimės užtektų, kad mama suprastų, ko aš pati noriu. Tada galėčiau realizuoti jos svajonę pamatyti mane grojančią Carnegie Hall. Ir paskui eičiau savo keliu, ten, kur pati noriu, bet dabar, kai ji taip spaudžia mane, mano kūnas tiesiog priešinasi.

ROKAS. Carnegie, aišku, aukštas pilotažas, tu pati tai žinai, tačiau bandyk su ja pasišnekėti. Paaiškink jai, kad būti pianiste - ne tau.

MŪZA. Tu neįsivaizduoji, kiek kartų aš bandžiau. Ji nesiklauso. Bet aš neapleisiu savo svajonės. Tu dar pamatysi! Tik dabar, kaip ji nori, dalyvausiu atrankoje dėl patekimo į Tarptautinį P.Čaikovskio konkursą Maskvoje. Tiesiog padarysiu tai, nes pavargau ginčytis, pavargau gadinti savo nervus. Jei kartais pateksiu, galbūt atsitiks stebuklas ir ji pasakys, kad manim džiaugiasi. Labai to norėčiau.

ROKAS. Aš tavim didžiuojuosi. Visada. Niekada to nepamiršk. Tegu jėgos būna su tavim.

IV scena

Atranka. Užkulisiuose iš kampo į kampą slampinėja Mūza ir laukia savo eilės. Į užkulisius atšuoliuoja Marija.

MARIJA. Mūza, aš taip laukiu. Manęs Gerčienė niekur nesiveža. Nesijaudink, pati prieš kiekvieną gamų atsiskaitymą sakai, kad jei bijosi suklysti, tai ir suklysi. Drąsos. Pati žinai, kad esi geriausia.

Žinai, vakar buvau „Lidl‘e“ ir pamačiau mūsų mėgstamus sūrelius, ar pameni, prieš kokius porą metų, kai tiesiog vaikščiodavom paežere ir valgydamos sūrelius mėtydavom akmenukus į ežerą? Ak, geri buvo laikai. O dabar tu tokia tolima. Vis „Žukienė tą, Žukienė aną“. Ir žinai, aš pasiilgstu tų sūrelių. Tai vakar suvalgiau keturis. Ir jie buvo tokie skanūs. Braškiniai. Ėmiau tavo mėgstamiausius.

MŪZA. Marija, tu nepadedi. Aš po 10 minučių lipu į sceną.

MARIJA. Neleidai man pabaigti. Prisimink tas fainas akimirkas. Liste tau to ir tereikia. Įsivaizduok tuos dvioktavinius šuolius kaip skrendančius į vandenį akmenukus. Rachmaninove tau sakė, ko reikia? Tu to nežinai, bet aš tavęs savaitgalį klausiau. Tau trūko to įspaudimo, klavišų jėgos, to pesante[2]. Prisimeni, kai mums vaikščiojant pradėjo žaibuot? Ir mes bėgom namo, įsivaizduok tuos žaibus. Šopene įsivaizduok tą lygų sūrelio glaistą, lygiai vesk melodiją ir viskas bus gerai.... nu, o dėl Bacho galiu palinkėti tik sėkmės. Soriukas.

MŪZA. Marija... A...

Marija, nelaukdama atsako, iššuoliuoja, ateina Rokas.

ROKAS. Pagaliau laikas skinti tavo darbo vaisius. Tu pati žinai, kad padarei viską, ką gali. Muzika yra emocija, jausk. Žinau, kad sėkmės linkėti prieš lipimą į sceną negalima, tai kaip ten tie anglai sako – „susilaužyk koją“. Ir prisimink mano išminties perlą: kokia jėga galvą trenksi į sieną, tokia pat jėga siena trenks tau. Veiksmas lygus atoveiksmiui. Tas pats galioja ir klavišams.

MŪZA. Visiškai nesupratau, apie ką tu. Bet visada sugebi priversti mane nusišypsoti. Dėkui.

Rokas išeina. Prieina Mama.

MAMA (paliečia petį). Tu viską moki, viską žinai. Tik nesijaudink. Leisk man tavimi didžiuotis, gerai?

MŪZA. Mama, taip nepadedi. Aš grosiu taip, kaip išjausiu, kaip mane neš muzika. Atsisakyk to perdėto statiškumo, tiesiog... gyvenk.

MAMA. Bet...

MŪZA. Mama, į sceną lipu po trijų minučių, noriu ramybės ir tylos, pakalbėsim po grojimo.

Mama išeina. Į užkulisius įsiveržia Mokytoja.

MOKYTOJA. Generalinė man nepatiko. Bet tai nebuvo baisu, tiesiog kiekviename kūrinyje pamąstyk apie tas detales: Šopeno fantazijoje labiau akcentuok keturių ir šešių ritmą, turi pajusti tą skirtumą. Bacho fugoje perdėtai išryškini skirtingas temas - atrodo nenatūraliai. Listo etiudą grojai kaip vėžlys, tempą turi paimti greitesnį ir juo išgroti visą kūrinį, nes toks lėtas tempas tiesiog nepriimtinas. Rachmaninovo koncerte turi išlaikyti tvirtą rankų poziciją, bet negali jų įtempti. Oktavos neskambėjo tobulai. Lyg ir viskas. Mūza, įdėjau į tave daug pastangų ir laiko, todėl tikiuosi iš tavęs gero rezultato. Žinoma, tam reikėtų stebuklo, bet su Sonata toks jau yra įvykęs. Nors po to stebuklo taip nieko daugiau iš jos ir neišspaudžiau. Gerai, tiek jau to. Jau turi eiti. Klaidas aptarsime po perklausos.

Mūza ir Mokytoja išeina.

V scena

Mūza išeina į sceną. Groja. Mamos akyse kaupiasi ašaros. Pagrojusi Mūza nulipa nuo scenos.

MAMA (susigraudinusi). Tai buvo taip gražu, brangioji. Tu teisi, aš neklausiau kiekvienos natos tikslumo, o tiesiog užsimerkiau ir pamačiau... save. Matai, aš buvau teisi. Tu sutverta muzikai.

MŪZA. Ačiū, Mama. Bet vis tiek nebuvo tobula. Tu vis tiek rastum, kur prikibti, tiesa?

MAMA. Ne, tai buvo verta Carnegie Hall. Didžiuojuosi tavimi.

MŪZA. Ačiū už gražius žodžius. Bet kaip tu galėjai man grojant pamatyti save?

MAMA. Pameni, pasakojau apie savo didžiausią pasiekimą? Laimėjau konkursą, kurio prizas buvo rečitalis. Todėl 1989 m. kovo 18d. grojau Royal Albert Hall, Londone. Tai buvo pati geriausia akimirka mano gyvenime. Tačiau Janinai šis rečitalis parodė, kad aš sugebu groti taip, kaip ji to nori. Todėl ji man davė visus 5 Bethoveno koncertus. Žinoma, norėjau jos nenuvilti. Tačiau viename iš koncertų – trečiame – pamenu, nes vienintelis buvo minorinis, buvo baisus pasažas per penkias oktavas. Bet, deja, vis repetuojant tą pasažą pasitempiau rankas, o Janinai to pasakyti negalėjau, todėl turėjau groti toliau. Galiausiai, skausmas tapo nepakeliamas, tad nuvažiavau pas traumatologą. Ta diena – didžiausias mano košmaras. Nuosprendis – niekada nebegalėsiu groti. Todėl norėjau, kad mano vaikai turėtų tai, ko negalėjau pasiekti pati. Dabar pamačiau save. Klausi kodėl? Aš grojau lygiai tokią pačią programą kaip ir tu. Nors tai atrodo keistai, Janinai ši programa ypatinga. Ji duoda lygiai tuos pačius keturis kūrinius: Listo „La Campanella“, Šopeno „Ekspomtas–Fantazija“, Bacho „Chromatinė fantazija ir fuga d-moll“ ir finalui paliekamas Rachmaninovo koncertas no. 2, c-moll, ypatingiems mokiniams. Ir šią programą atlaikę, jie pagaliau tampa Janinos numylėtiniais.

MŪZA (apstulbusi). Ji savo noru į tą programą įdėjo Bachą?

MAMA (įsijautusi). Taip taip ir Bachą. Nepertraukinėk. Ir prisiminiau tuos vaizdinius, kuriuos tapiau savo galvoje grodama toje salėje. Prisiminiau dienas, kol dar galėjau siekti savo svajonės. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Janina mane pagyrė.

MŪZA. Prieš lipant į sceną, mokytoja pasakė, kad tai buvo stebuklinga.

MAMA. O tada abitūros taip ir nebaigiau. Galvojau, kad negalėsiu toliau gyventi. Janina, žinoma, mane aprėkė, kad nemoku groti. Mat ji pati visus 5 koncertus sugebėjo sugroti savo abitūros metais...

MŪZA. Ar jau baigei?

MAMA (apstulbusi) Na, kaip ir.

MŪZA. Puiku, puiku. Tada atsakyk į klausimą: kodėl tu grojai Bachą?

MAMA. Janina, dabar pamąsčius, buvo tikra sadistė, kad liepė. Mūza, tik dabar supratau, kad Janina savo pasiekia psichologiniu smurtu. Aš tavęs labai atsiprašau. Žinau, kad liko tik pusė metų, bet jei tu nebenori kentėti, sakyk, keisim Janiną, kad ir tam pusmečiui, aš nenoriu, kad tavo paskutiniai prisiminimai apie fortepijoną būtų tik tas rutiniškas įsiveržimas ir rėkimas.

MŪZA. (linkteli) Mama...

Į užkulisius įsiveržia įniršusi Mokytoja.

MOKYTOJA. Mūza, kodėl fantazijoje nepadarei rubato[3], kaip mes repetavom? Greitojoje dalyje pusės natų neišgrojai, negirdėjau to preciziško pasažo. Ir kur prapuolė tavo kontrapunktai[4] fugoje? Jie neegzistavo, girdėjau tik tas rėkiančias temas. Etiude ritmo nerasta, sakiau negroti kaip vėžliui. Bet nereikia ir lėkti kaip panterai. Pati susimėtei. Skambėjo kvailai. O koncertas? Galvojau, kad išvirsiu iš gėdos, kaip atrodė tavo rankos? Pedalų negirdėjau. Buvo baisu!! Stebuklas, jei pavyks pereiti atranką.

MŪZA. Bet, Mokytoja, aš padariau tai, ką jaučiau tą minutę. Aš savimi nenusivyliau. Mama taip pat. (Mūza apsikabina mamą.) Ji sakė, kad tai buvo verta Carnegie.

MOKYTOJA (piktai). Nesąmonės! Su tavo „jausmais“ (ištaria su panieka) ir tokia apdribusia technika iki Carnegie toli kaip iki mėnulio.

MAMA. Janina, apsiraminkite, eime, išgersime kavos, sulauksime rezultatų.

MOKYTOJA. Kokia mama, tokia ir dukra. Sonata, kiek savo gyvenimo tau paaukojau, dabar aukojuosi tavo dukrai, o kaip jūs man atsidėkojat? Aš tikėjausi, kad pakilsite į žvaigždes, bet jūs tokia sentimentali. Įsivaizduok mano nusivylimą, kai po tiek metų darbo matau, kad tu nė kiek ne geresnė už visas aplink tave esančias vidutinybes. Būtent dėl savo tokio jautrumo ir nenoro spausti savęs iki ribos, nesugebėjau nulipdyti iš tavęs solistės, nesugebėsiu ir iš tavo dukros. Na, nieko, nenorit konkursų, kelionių ir šlovės – nereikia. Tada pasiimsim nesunkius, populiariausius kūrinius valstybinam ir dirbsim tam, kad pasiektume vidutinybę.

MAMA. Janina, jūs mane spaudėte iki pat mano nelaimės. Grįžusi namo po jūsų pamokų vis verkdavau, bet negalėdavau skųstis, nes pasiekiau daug, tad tėvai manydavo, kad viskas puiku. Kad ir kaip to norėjau, negalėjau mokytis toliau, nes susižalojau rankas negrįžtamai. Maniau, kad leisdama Mūzą pas Jus, suteiksiu jai geriausią galimybę. Bet, jei ji grodama pas Jus nesijaučia savimi, tada mums to nereikia. Rytoj skambinsime pavaduotojai Jakubauskaitei ir persirašysime pas kitą mokytoją. Sėkmės Jums, Janina. Linkiu Jums pagalvoti, ar tikrai pasiekiate daug spausdama vaikus į tuos mažus, tačiau nepasiekiamus tobulumo rėmus. Viso gero.

MOKYTOJA (supykusi). Ką gi, ačiū, kad išrėžėte viską į akis, o ne apkalbinėjote už nugaros. Taip, žinau, kad mano darbo metodika yra žiauroka, bet tik per kruviną darbą gali pasiekti aukštumų. Kiek vaikų užauginau ir pažiūrėkit, kokie jie dabar žmonės! Juk aš Janina Žukienė – fortepijono mokytoja ekspertė, pedagogikos legenda! Gaila, kad ne visiems lemta patirti šlovę. Jūs manot, kad visi gimsta tobuli? Net talentai turi dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Kaip paruošiami patys geriausi? Su kritika. Jie užsiaugina storą odą, priima tai, kas jiems pasakoma, ir iš klaidų mokosi. Tik daug iškentėjus, sulaukiama audringų ovacijų, gražiausių gėlių, pamišusios salės, rėkiančios „Bravo! Bis! Bis!“. Mano tikslas ir yra tai pasiekti. Mano tikslas – paruošti ne vidutinybes, o fortepijono legendas. Ar matėte nors vieną pasaulinio lygio muzikantą, kuris nebūtų per dieną grojęs po 10–12 valandų, kuris nebūtų aukojęs visko, kad pasiektų savo dabartinę šlovę. Bailiai pasiduoda, ir Jūs, matau, nusprendėte kelti baltą vėliavą. Šlovė Jums abiems nerūpi, tad neaušinsiu savo burnos. Viso geriausio. (ištaria su panieka).

Mokytoja atmetusi plaukus išeina. Mūza lieka viena su Mama.

MAMA (ramiu balsu). Mes tikrai pakeisim mokytoją, ar ne?

MŪZA. Labai to norėčiau.

Paskelbiami rezultatai. Mūza patenka į antrą etapą.

MAMA. Nenoriu daryti tos pačios klaidos, todėl leisiu tau nuspręsti, ar nori groti konkurse. Tai bus tavo pačios sprendimas.

MŪZA. Ačiū už supratingumą! Tu pati geriausia! Manau, bus teisingiausia, jei toliau dalyvausiu. Ne dėl Mokytojos, ne dėl Tavęs, bet dėl savęs.

VI scena

*Po mėnesio*

Naujoje klasėje sėdi Marija su Mūza.

MARIJA. Ar pasiruošusi kitam etapui?

MŪZA. Neskubėk gyventi. Kitas etapas tik po 4 mėnesių. Dar net nepradėjome su mokytoja repetuoti savaitgaliais.

MARIJA. Nu ir kaip Redutė?

MŪZA (juokiasi). Nevadink jos taip. Mokytoja Imbrasienė labai šauni.

Į klasę ramiai įeina nauja mokytoja Reda.

REDA. Sveiki, sveiki! Smagu jus abi matyti. (Kreipiasi į Mariją) Mes su Mūza aptarinėsim naują programą, jei nori, gali pasilikti, mokytoja Gerčienė minėjo, kad labai mėgsti analizuoti kūrinius.

MARIJA. Uuuuu, su mielu noru.

REDA. Taigi, gavau antrojo etapo reikalavimus programai. Privalomas kūrinys su orkestru, bet nebereikia savo nuožiūra pasirinktos pjesės. Todėl aš vakar nemiegojau ir sumąsčiau programą, kuri turėtų būti ne tik iššūkis, bet ir smagi. Pirmiausia, pasakysiu tą, kurio labiausiai nenori. Bachą parinkau daug lengvesnį. Iš „Gerai Temperuoto Klavyro” es-moll’inius preliudą ir fugą. Juos paėmiau tam, kad galėtume daugiau laiko skirti orkestriniam kūriniui. Kalbant apie orkestrinį, būkime jaunatviški ir atstovaudami Lietuvai nuvežkime jiems į Maskvą džiazo.

MŪZA. Negi jūs kalbate apie…

REDA. ,,Mėlynoji Rapsodija”!

MARIJA. Mūza, gi tai tavo mėgstamiausias kūrinys.

MŪZA. Bet klarnetistas norės mane uždaužti.

REDA (juokiasi). Pats laikas juos ten išjudinti. Kiek gali tuos pačius „Metų Laikus“ groti.

MŪZA. Ačiū, mokytoja! Sugroti Geršviną – mano, kaip pianistės, tikslas. Būčiau prašiusi Janinos, bet ji nekenčia džiazo, labai jau Tarybinių pažiūrų, būtų tik aprėkusi.

REDA. Smagu, kad galiu padėti. O dabar – etiudas. Mano mėgstamiausias, tarp kitko. (juokiasi) „Vandenyno“ etiudas. Klausiau tavo pirmosios perklausos. Bus nemažai darbo su tavo arpeggio[5], bet viskas įmanoma, jei tik to norėsime. Na, o dabar kulminacijai, tavo stambi forma. Nežinau, kas gali pranokti Rachmaninovą, tačiau, manau, kad Geršvino užteks tam „bum“ faktoriui, tai parinkau kažką ramesnio, nes mūsų didysis finalas bus Geršvinas, o tu su tokia meile jam, įgyvendinsi tą kūrinį puikiai, tad grosim Bethoveno „Patetinę“, dabar padirbėsim su stambesne faktūra[6].

MARIJA. O žiūrėk, galėsim pažiūrėti, kuriai geriau sekasi.

MŪZA (susiraukusi, vos sulaikydama juoką). Taip nesąžininga! Tu ją groji jau porą mėnesių.

MARIJA. Traukinys vėluojančių nelaukia.

Visos trys juokiasi.

REDA. Na, Marija, nesupyk, bet turiu paprašyti tavęs, kad išeitum, nes nemanau, kad Mūza nori, kad sėdėtum ir žiūrėtum, kaip ji vos renka tekstą.

MŪZA. Mokytoja! (juokiasi) Tiesa… Marija, susitiksim po pamokos, ar nevėluoji į harmoniją?

MARIJA. Brekova mane užmuš!

REDA. Ji tikrai tai sugeba, todėl patariu bėgti kiek tik kojos neša. (juokiasi)

Marija labai greitai iššuoliuoja iš klasės.

REDA. Na, pradėkim nuo pirmojo Geršvino puslapio, žinau, kad neiškentėsi, jau matau, kaip drebi iš džiaugsmo.

VII scena

*po 4 mėnesių*

Po konkursinio grojimo Mūza nulipa nuo scenos ir įbėga į užkulisius. Sustoja už užuolaidų.

MŪZA (vidinis monologas). Nežinau, kaip turėčiau jaustis. Pirmąkart grodama pajutau laisvę, palaikymą ir man net kojos nenutirpo! Tačiau tik Geršviną užpildžiau širdimi, joks kitas kūrinys neprilygs jam. Keista, kai po tiek metų spaudimo ir ašarų, aš pagaliau galiu verkt ne dėl psichologinio spaudimo, o iš laimės, kad pasiekiau tiek daug! Kaip bebūtų, nebenoriu daugiau fortepijono, nes sugrįžta praeityje seniai palaidoti kūriniai ir ašaros, ir skausmas. Mano naujoji mokytoja nuostabi, tačiau kiekviena repeticija yra prisiminimas. Neatitaisoma žala. Atleisk man, mano drauge (pirštų galiukais perbėga per fortepijono, stovinčio užkulisiuose, dangtį), kad nebuvau tau tokia pianistė, kokios tikėjaisi (išspaudžia ašarą, nusišluosto ranka ir nubėga pas artimuosius).

MŪZA (kalba su džiaugsmu). Jaučiuosi nuostabiai. Geršvinas negalėjo skambėti geriau, net jeigu būčiau to norėjusi. Mano nuomone, jis skambėjo tobulai.

MARIJA (papūtusi lūpas). Mano „Patetinė“ skambėjo geriau... (nusišypso) Juokauju, buvo labai gražu.

REDA. Buvo tikrai šaunu, bet laureatų koncertui dar yra ką pataisyti. O jame, nujaučiu, tikrai reikės groti. Geršvinas tavęs jau laukia, žinoma, dar parėksiu ant orkestro, klarnetininkas nekoks pasitaikė. Užuodžiu pergalę. Ji kvepia skaniai. Bet kol dar yra laiko, turiu kelias pastabėles. Bache temos skambėjo labai tiksliai, galbūt net per tiksliai. Nebijok būti kiek laisvesnė, nes puikiai žinau, kad dėl įsitempimo greičiau pavargsti. Ir būtent dėl to nemačiau tavo akyse džiaugsmo grojant Geršviną, tu jį sugrojai tikrai geriausiai, bet pati nesijautei puikiai. Etiudas? Dar kartą supratau, kodėl tai mano mėgstamiausias kūrinys. Dėkoju už tai, bet man trūko akcentų, skambėjo ne kaip vandenynas, o upė. O dėl „Patetinės“... Marija, nesu įsitikinusi, ar tu ją sugrojai geriau už Mūzą. Nepamiršk, kad sėdėjau tavo egzamine, bet tikrai negaliu pasakyti, kad kažkuri iš jūsų ją sugrojo geriau.

ROKAS (apšalęs) Žinai, po tavo grojimo vėl panorau prisėsti prie fortepijono ir prisiminti tą seniai grotą „Mėnesienos“ sonatą. Grojai taip žavinčiai, atrodė, kad pats fortepijonas dreba ir toks jausmas, kad jo potencinė energija perėjo į kinetinę.

MŪZA. Žiūrėk, šitą prisimenu: E=Mgh?

ROKAS. O kinetinė?

MŪZA. Tai, pala, čia potencinė? Ech, reikėjo nebėgiot iš fizikos. Ir išvis, netestuok čia manęs. (juokiasi)

Išeina Reda.

ROKAS. Pažįstu tave kaip nuluptą, atrodai ne tokia laiminga, kaip sakaisi esanti.

MARIJA. Gal nesuvalgei sūrelio, kurį atnešiau?

MŪZA. Jis buvo neblogas, bet žinai, kad braškinius labiau mėgstu (kreivai šypteli, kreipiasi į Roką) Žinojau, kad tavęs nepavyks apgauti. Jo, Geršvinas buvo vienintelis, kurį išpildžiau taip, kaip norėjau, kiti, deja, nepasisekė. Esu sugadinta, nieko nebepadarysi.

MARIJA (visiškai nesuprasdama, kas dedasi). Turiu dar vieną sūrelį, gal padės?

ROKAS. Aš nemanau, kad čia šuo pakastas. Mūza, tu tikrai nenori būti pianiste?

MŪZA. (pakraipo galvą).

Įžengia apsiašarojusi mama, paskui ją įeina Reda.

MAMA. Labai džiaugiuosi, kad sutikai dalyvauti, ir tuo labiau, kad darei tai dėl savęs. Aš taip tavimi didžiuojuosi! Padarei daugiau, nei aš kada nors įsivaizdavau. Žodžiais negaliu išreikšti, kaip buvo gražu ir kokia aš laiminga!

MŪZA. Ačiū už gražius žodžius. Geršvino dėka įsitikinau, kad muzika tikrai daro gyvenimą daug gražesnį, bet aš per daug sutraumuota, kad galėčiau toliau muzikuoti.

MAMA (nustebusi). Kas pakeitė tavo nuomonę?

MŪZA. Nulipusi nuo scenos supratau, kad mokytoja Janina atėmė mano meilę fortepijonui ir aš niekada negalėsiu taip išjausti kūrinių, kaip pridera pianistei, todėl pasuksiu kitu keliu, kur nėra tiek daug skaudžių prisiminimų. Tačiau noriu padėkot Jums, Mokytoja, kad vis dėlto leidote nors trupučiuką prisiliesti prie garso grožio, melodijos trapumo ir trumpam pamiršti, kiek daug praradau pas Žukienę.

MAMA. Tai ką žadi veikti?

MŪZA. Noriu studijuoti režisūrą.

MAMA. Palaikysiu bet kokį tavo sprendimą.

REDA. Pritariu tavo mamai. Dirbti su tavimi buvo smagu, tačiau negaliu spausti tave daryti tai, ko tu nenori. Būsi puiki režisierė.

Uždanga

[1] (it. sforzando - staigiai pabrėžiant)

[2] (it. pesante - sunkus, svarus)

[3] (it. rubato - pavogtas), laisvai (apie tempą)

[4] Fugos temų perdirbimai

[5] „laužytas akordas", kai akordo natos grojamos viena po kitos, o ne visos iš karto

[6] kūrinio struktūrinis sudėtingumas