Plaštakės
Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija
Dalia Kuoraitė
PLAŠTAKĖS
VEIKĖJAI:
G O D A – vaikštanti mergina
U R T Ė – sėdinti mergina
E G L Ė – mieganti mergina
J U S T A S – grojantis vaikinas
M AK S A S – mylintis vaikinas
P L A Š T A K Ė S – visada ir visur esančios
Kambarys. Kėdė, nedidelė sofa. Ant kėdės sėdi Urtė. Įeina Goda.
GODA. Tai vis sėdi ?
URTĖ. Sėdžiu.
GODA.Nori, papasakosiu anekdotą?
URTĖ. Ne!
GODA. Kaip nori. Rūkysi?
URTĖ. Ne.
GODA. Neberūkai?
URTĖ. Dabar sėdžiu.
GODA. Atsistok.
URTĖ. Negaliu.
GODA. Kodėl?
URTĖ. Atsistosiu, tai užsirūkysiu.
GODA. A-a.
URTĖ. Kai užsirūkysiu, susinervinsiu, kai susinervinsiu, imsiu vaikščiot ir pažadinsiu Eglę.
GODA. Vėl miega?
URTĖ. Vėl.
GODA. Gal taip ir geriau.
URTĖ. Miegoti?
GODA. Miegoti.
URTĖ. Gal.
GODA. Tu sėdi, ji miega. O aš..
URTĖ. Tu vaikštai.
GODA. Be tikslo.
URTĖ. Bent jau judi.
GODA. (Pašaipiai) Judu. Išeinu, pareinu, pasižiūriu, kaip tu sėdi, ji miega, ir vėl išeinu.
URTĖ. Vėl pareini.
GODA. Kada nors nepareisiu.
URTĖ. Tuo geriau tau.
Pauzė.
URTĖ. Atjungė telefoną.
GODA. Valio! Nebelauksim, kol kas nors paskambins.
URTĖ. Vis tiek niekas neskambina.
GODA. Skambina. Maksas. Eglės Maksas.
URTĖ. Nebeskambina. O ji ir miega dabar visąlaik, nes jis nebeskambina.
GODA. Matai.
URTĖ. Matau, kaip ji laukia, o paskui miega nesulaukus.
GODA. Aš nematau.
URTĖ. Nes pareini tik, kai miega.
GODA. O man ir nerūpi po galais, ką ji veikia.
URTĖ. O! Minutėlę. Man rūpi. Aš – sėdžiu.
GODA. (Suirzusi) Aš vaikštau, ji miega, ir mums visoms nė velnio nerūpi, kad atjungė telefoną.
URTĖ. Netekom ryšio, brangute, štai ir viskas.
GODA. Ryšio su Maksu.
URTĖ. Kuris ir taip neskambino.
GODA. Nedidelė netektis.
URTĖ. Tai ir turėjau galvoje.
Įeina Eglė.
EGLĖ. Niekas neskambino?
URTĖ. (Ramiai) Atjungė telefoną.
EGLĖ. (Pasimetusi) Blogai.
URTĖ. Vis tiek niekas neskambina.
EGLĖ. Einu miegot, jei kas skambins.
URTĖ. (Susinervinusi) At-jun-gė te-le-fo-ną!
GODA. Netekom ryšio, brangute, štai ir viskas.
EGLĖ. Jei kas skambins...
URTĖ. O dieve...
EGLĖ. Pasakykit, kad miegu...
Išeina.
GODA. Vargšė.
URTĖ. Taip.
GODA. Pakviesiu Maksą.
URTĖ. Tu nueisi pas jį.
GODA. Teks. Atjungė telefoną.
URTĖ. Tai tu pas jį eisi?
GODA. Taip! O ką?
URTĖ. O nieko. Tu galėtum ir neiti.
GODA. Reikia. Eglei visai blogai.
URTĖ. Ne taip ir blogai.
GODA. Ką tu nori pasakyti?
URTĖ. Nieko. Tu myli jį?
GODA. Kas tau užėjo?
URTĖ. Nieko. Bet ar tu jį myli?
GODA. Ne.
URTĖ. Ne?
GODA. Ne.
URTĖ. Tai gerai.
GODA. Žinau.
Pauzė.
GODA. Kvailas klausimas.
URTĖ. Žinau.
Pauzė.
GODA. Einu. Grįšiu vėlai.
URTĖ. Žinau.
Scenoje prieblandoje sėdi nugaromis susirėmę Goda ir Maksas.
GODA. Aš jau kažkaip negyvenu. Aš nieko neveikiu. Aš vaikštau. Aš juodoj skylėj. Mes visos. Visos trys. Amebos. Gerai nuskambėjo: amebos, ką?
MAKSAS. Aha. Ar tu mane myli?
Pauzė.
GODA. Ne.
MAKSAS. Be užuolankų.
GODA. Nėra kur slėptis.
MAKSAS. Tau nepatiko klausimas.
GODA. Kvailas. Tiesmukiškas. Banalokas.
MAKSAS. Apie meilę negalima klausti ne banaliai.
GODA. (Apatiškai) Tai gerai...
MAKSAS. Tai ar myli mane?
GODA. Ne.
MAKSAS. Esi prisirišus?
GODA. Šiek tiek, bet ne kaip šuo.
MAKSAS. O gaila.
GODA. Tau patiktų?
MAKSAS. Tai jau būtų beveik meilė.
Pauzė.
GODA. O Eglė?
MAKSAS. Kvaišelė.
GODA. Nuvertini.
MAKSAS. Esu sąžiningas.
GODA. Ji tave myli.
MAKSAS. Kvaila. Banalu.
GODA. Na gerai. Ji prie tavęs prisirišusi kaip šuo. Seniai.
MAKSAS. Senus šunis nušauna, nes kankinasi.
GODA. Tu žiaurus.
MAKSAS. Meilė žiauri.
GODA. Atsargiai! Daraisi banalus.
MAKSAS. Jei būčiau Šekspyras, taip nesakytum.
GODA. Tu nesi.
MAKSAS. Deja.
Pauzė.
GODA. Eglei blogai. Užeik.
MAKSAS. Pasakyk jai. Kad numiriau.
GODA. Ne.
MAKSAS. Pasakyk, kad sergu.
GODA. Ne. Ji mažais žingsneliais eina iš proto.
MAKSAS. Vargšė.
GODA. Pasakysiu, kad užeisi pusę šešių.
MAKSAS. Bet aš neužeisiu.
GODA. Ji bent turės ko laukti. Telefoną atjungė.
MAKSAS. Nekas.
GODA. Amebom nereikalingas telefonas.
MAKSAS. Nusivertini.
GODA. Esu sąžininga.
MAKSAS. Aš tave myliu.
GODA. Ne vietoj ir ne laiku. Jau eisiu.
MAKSAS (Pavymui) Mes – Romeo ir Džuljeta!
GODA. Šiuolaikiniai, be meilės.
MAKSAS. Oho. Baisu.
GODA. Mylinčiom. Pusę šešių?
MAKSAS. Kitam gyvenime... nebent...
Kambary Urtė. Įeina Goda.
GODA. Jis neateis.
URTĖ. Ir?
GODA. Tau ką- Eglė nerūpi?
URTĖ. Rūpi, kaip nuomos mokėtoja.
GODA. Tu...
URTĖ. Rūpinuosi savimi. Aš – sėdžiu.
GODA. Ir sėdėk. Ir supūk ant tos savo kėdės.
URTĖ. Ko nerviniesi?
GODA. Ar tu ją myli?
URTĖ. Ką? Eglę?
GODA. Eglę.
URTĖ. Ne.
GODA. Tu save myli.
URTĖ. Ne. Aš myliu kėdę.
GODA. O! Kaip patogu!
URTĖ. Labai. Ji visiškai nuo manęs priklauso.
GODA. Cha! Tu nuo jos!
URTĖ. Tai tavo nuomonė.
Pauzė.
GODA. Įjungsiu šviesą.
URTĖ. Ne. Pasėdėkim dar tamsoj.
GODA. Kaip nori. Butas tavo.
URTĖ. Šš...
Pauzė.
GODA. Aš jau įjungsiu šviesą.
URTĖ. Palauk, Eglė miega. Pažadinsi.
GODA. Aha! Ji tau rūpi.
URTĖ. Gal aš taupau elektrą.
Pauzė.
GODA. Nekenčiu tamsos.
URTĖ. Bijai?
GODA. Nemėgstu.
URTĖ. O šviesoj žūva plaštakės. Naktinės. Sudega prie lempos.
GODA. Viskas. Tebūnie šviesa. Kodėl neįsijungia? Urte?
URTĖ. Atjungė elektrą
GODA. Tu, aišku, džiaugiesi!
URTĖ. Ne.
EGLĖ. (Įeidama) O man tas pats.
GODA. Žinoma, tu visąlaik miegi! Tau (atsisuka į Urtę) šviesos nereikia, jai nereikia, o man reikia! Aš noriu grįžti ir įsijungti šviesą. Noriu stovėti po suknista šviečiančia lempa, nes aš nesu jokia suknista plaštakė, aišku jums?!
Pauzė.
EGLĖ. O gal jis vis dėlto paskambins?
URTĖ. Paskambins, paskambins, palauk...
GODA. (Abejingai) Jis užeis pusę šešių.
Tada pasiima kėdę ir atsisėda šalia Urtės.
URTĖ. Tu nemokėjai nuomos už 3 mėnesius.
GODA. Aš neturiu pinigų.
URTĖ. Atjungė elektrą.
GODA. Eik po velnių...
Atsistoja ir išeina.
EGLĖ. Vargšė.
URTĖ. Taip.
EGLĖ. Aš girdėjau, tu sakei kažką apie plaštakes.
URTĖ. Jos žūva šviesoje.
EGLĖ. Ar ten ne viena iš jų?
Parodo į tamsą.
URTĖ. Nežinau. Gal.
EGLĖ. Man atrodo, nutūps ant manęs.
URTĖ. Tu ne lempa. Eik pamiegok. O jei tau skambins...
EGLĖ. Ne, niekas neskambins...
Išeina.
Kambaryje Justas ir Maksas. Justas laiko gitarą ir sėdi ant kėdės atlošo. Maksas – ant grindų.
MAKSAS. Aš ją myliu.
JUSTAS. Tai gerai.
MAKSAS. Ne, aš rimtai.
JUSTAS. Aš irgi. Tai – gerai.
MAKSAS. Ką man daryti?
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Ji manęs nemyli.
JUSTAS. Tai gerai.
MAKSAS. Kodėl?!
JUSTAS. Būtų nuobodu. Tu mylėtum, ji mylėtų, ir būtu nuobodu.
MAKSAS. Tai ką man daryti?
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Ką tu myli?
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Save.
JUSTAS. Ne. Man patinka, kai myli mane.
MAKSAS. Nemylėti yra egoistiška, ką?
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Tu esi laimingas.
JUSTAS. Aha. Meilė daro mus nelaimingus.
MAKSAS. Kodėl?
Justas braukia per stygas.
JUSTAS. Tiesiog kažkas taip pasakė, ir tai yra tiesa.
Čirškia telefonas.
JUSTAS. Nekelsi?
MAKSAS. Ne.
JUSTAS. Goda?
MAKSAS. Taip. Iš taksofono Dėl Eglės.
JUSTAS. Joms atjungė telefoną?
Čirškia telefonas.
MAKSAS. Taip. Neteko ryšio.
JUSTAS. Nekas. Gal tu pakelk ragelį?
Čirškia telefonas.
Maksas nukelia ragelį.
Justas braukia per stygas.
JUSTAS. Taip negalima.
MAKSAS. Aš ten neisiu. Nenoriu. Negaliu.
JUSTAS. Bet Eglei blogai.
MAKSAS. Urtė sakė?
JUSTAS. Taip.
MAKSAS. Buvai nuėjęs?
JUSTAS. Buvau.
MAKSAS. Ar sėdi?
JUSTAS. Sėdi. Ir Goda sėdi. Atjungė elektrą. Nuobodu ten. Gal ir neik. Jokių įvykių.
MAKSAS. Ką man daryti?
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Eisiu pamiegot.
JUSTAS. (Nulipdamas nuo kėdės ir užkeldamas ragelį) O jei kas skambins?
MAKSAS. Pasakyk, kad miriau.
JUSTAS. Geriau išjungsiu telefoną.
Maksas išeina, Justas išjungia telefoną, sėdasi ant kėdės.
Čirškia telefonas.
Dar kartą.
Dar. Ir dar.
Justas negirdi.
Goda ir Urtė stovi susirėmusios nugaromis.
URTĖ. Kaip ten jai?
GODA. Aparatai pypsi.
URTĖ. Aš klausiau: kaip J a i.
GODA. Rodos, jos plaukai pašviesėjo.
URTĖ. Ligoninės lempos ryškios.
GODA. Man patinka ta ligoninė.
URTĖ. Turi tikslą, kur eiti.
GODA. Ji nemirs.
URTĖ. Būtų geriau, nesijaustumėme kaltos.
GODA. Mes – nekaltos.
URTĖ. Bet jaustumėmės.
GODA. Maksas kaltas. Gyvūnėlis Maksas.
URTĖ. Maksui tas pats.
GODA. Eglei irgi buvo tas pats.
URTĖ. Ne, mes tik jos nesupratom.
GODA. Aš pirmąkart matau jos kraują. Jai netinka kraujas. Ji per graži.
URTĖ. Mes visi – per gražūs.
GODA. Aš negraži.
URTĖ. Tu taip nepadarytum.
GODA. Ar tu myli mane?
URTĖ. Tu puikiai žinai, kad aš myliu kėdę.
GODA. Tau dabar nerūpi Eglė...
URTĖ. (Sėsdamasi) Tu taip pat puikiai žinai, kad man visada rūpėjo tik kėdė.
Goda ima valyti dulkes.
URTĖ. Mums reikia pinigų.
GODA. Žinau. Elektrą atjungė. Ir telefoną.
URTĖ. Mums reikia pinigų maistui.
GODA. Aš nunešiu Eglei apelsinų.
URTĖ. Reikia pinigų duonai.
GODA. Aš vis tiek nunešiu Eglei apelsinų. Geltonų, didelių.
Goda atsiremia į sieną.
URTĖ. Eglės kambarys dabar laisvas. Aš rengiuos jį išnuomoti.
GODA. Ne.
Pauzė.
GODA. Ten daug Eglės daiktų.
URTĖ. Mes juos išnešim.
GODA. Man nepatinka kraustyti svetimus daiktus.
URTĖ. Mums reikia pinigų.
GODA. O jei Eglė rytoj grįš?
URTĖ. Ji tikrai negrįš rytoj. Ir poryt negrįš.
GODA. Bet jai tikrai nepatiks, kad mes lietėm jos daiktus.
URTĖ. Mes jai paaiškinsim. Aš jau pakviečiau nuomininkę. Ateis už poros valandų. Pasistenk būti maloni. O dabar einu, pamiegosiu.
- - -
URTĖ. Jai nepatiko kambario sienos.
GODA. Jos per tamsios. Ir man nepatiko.
URTĖ. Tau reikėjo išimti tas negyvas plaštakes iš lempos gaubto, nes jai pasirodė, kad kambarys nešvarus.
GODA. Eglė nebuvo tvarkinga. Ten jos kambarys.
URTĖ. Mums reikėjo jį gerai sutvarkyti prieš jai ateinant, gal būtų išsinuomojusi.
GODA. Jai būtų nepatikę, kad nėra elektros ir telefonas atjungtas.
URTĖ. Galbūt.
GODA. Tai mes neišnešim Eglės daiktų iš to kambario?
URTĖ. Nežinau. Manau, paieškosiu dar vienos nuomininkės.
GODA. Bet Eglė gali grįžti.
URTĖ. Gali būti. Bet nemanau, kad ji grįš anksčiau, negu ijungs telefoną.
Skambutis į duris.
URTĖ. Atidaryk.
GODA. Kas ten?
URTĖ. Maksas.
GODA. Maksas?! Tu pakvietei jį?
URTĖ. Ne. Jis buvo atėjęs. Norėjo pamatyti tave. Tu tada miegojai. Čia ir vėl jis.
GODA. Aš neisiu atidaryti durų.
URTĖ. Gerai, aš jį įleisiu.
Urtė išeina.
Goda atsisėda į Urtės kėdę. Rankoje laiko dulkių skudurą. Grįžta Urtė su Maksu ir Justu.
MAKSAS. Labas.
Goda tyli.
Justas braukia per stygas.
MAKSAS. Nesišneka.
URTĖ. Aš uždegsiu žvakę.
Uždega.
URTĖ. Justai, einam, aš tau parodysiu Eglės kambarį. Ar kada nors matei? Aš norėčiau jį išnuomoti.
Justas braukia per stygas.
Urtė su Justu išeina.
MAKSAS. Kaip gyveni?
GODA. Kodėl tu neatėjai? Aš tau tūkstantį kartų skambinau.
MAKSAS. Aš negirdėjau.
GODA. Aš tau sakiau, kad jai blogai.
MAKSAS. Aš negirdėjau. Aš myliu tave.
GODA. Kodėl tu neatėjai?
MAKSAS. Kas ji buvo? Plaštakė.
GODA. Graži plaštakė, ką?! Jai netiko kraujas. Tu pirmas tada turėjai ją pamatyti.
MAKSAS. Goda!
GODA. Aš skaičiau jos dienoraštį.
MAKSAS. Goda.
GODA. Kovo 1 – Maksas neskambino. Kovo 2 – Maksas neskambino. Kovo 3 – Maksas neskambino.
MAKSAS. Aš nieko nepadariau.
GODA. Nieko. Net nepasiuntei po velnių. Tu – bailys.
MAKSAS. Aš myliu tave.
GODA. Nesakyk to daugiau. Jau per daug įprastai skamba.
MAKSAS. Klausyk...
GODA. 312511. Alio. Egle, eik tu po velnių. Tavo Maksas.
MAKSAS. Žvakė smirda.
GODA. (Stodamasi) Aš tau trenksiu.
MAKSAS. Gerai.
GODA. (Prieina prie Makso, suima už pečių ir pasodina ant kėdės) Ar tu buvai ligoninėj?
GODA. Ne. Aš nenoriu į ją žiūrėti.
Goda padeda ant jo dulkių šluostę.
GODA. Tu negali?
MAKSAS. Man nepatinka žiūrėti į mirtį.
GODA. Ji nemiršta! Ji tik bijo sugrįžti, kol elektros nėra. Tiesa?
MAKSAS. Tu daraisi į ją panaši. Į Eglę. Tu daraisi... plaštakė.
GODA. Puiku.
Pauzė.
GODA. Nueik pas ją. Dėl manęs. Aš norėčiau nunešti jai apelsinų.
MAKSAS. Einam kartu.
GODA. Eik vienas. Žvakė gęsta. Eglė kažkada sakė, kad ji kvepia tavim.
MAKSAS. Aš nunešiu jai apelsinų.
GODA. O iš tiesų ji kvepia apelsinais.
MAKSAS. Degėsiais (meta Godai šluostę).
GODA. (Pagauna) Eik. Žinai, ir geriau neateik anksčiau, negu įjungs telefoną (užgesina žvakę).
Goda Ir Urtė sėdi ant atkaltėmis suremtų kėdžių.
URTĖ. Maksas nebuvo ligoninėj.
GODA. Jis nenunešė jai apelsinų.
URTĖ. Jis pasakė Justui, kad eina miegoti ir išvažiavo iš miesto.
GODA. Jis nenunešė jai apelsinų.
URTĖ. Ir Justas nežino, kur jis dabar.
GODA. Jis nenunešė jai apelsinų.
URTĖ. Aš jau seniai sudėjau Eglės daiktus i dėžę. Išėmiau plaštakes iš guolio.
GODA. Dabar galėsim išnuomoti kambarį. Bus telefonas ir elektra. O Eglė niekada neturėjo pinigų nuomai.
URTĖ. Atidarysim visus langus, uždegsim visas lempas ir sudeginsim visas plaštakes.
GODA. Tas šlykštynes vilioja šviesa...
URTĖ. Ir žinai, dar reikės sugalvoti – kaip panaikinti tą degėsių kvapą jos kambary.
GODA. Tai niekis. Jis išnyks savaime. Urte?
URTĖ. Ką?
GODA. Nežinau, bet manau, kad aš myliu kėdę. Nuostabu, ką!!!
Pauzė.
URTĖ. Š-š...
GODA. Kas?
URTĖ. Nesu tikra, bet rodos, taip skrenda plaštakės. Ir jos artėja, ir jų velniškai daug...
GODA. Šviesą!
Pabaiga