Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija
Guoda Butrimaitė
PASIMELSK UŽ MANE
Dviejų veiksmų pjesė
VEIKĖJAI:
TERESA - Emilio žmona
EMILIS - Teresos vyras (serga šizofrenija)
IGNITA - Emilio sesuo, rašytoja.
JOKŪBAS - Psichiatras
KUNIGAS
BAŽNYČIOS LANKYTOJAI
PIRMAS VEIKSMAS
Pirma scena
Veiksmas vyksta namuose. Kambaryje dešiniau stovi stalas su trimis kėdėmis, supamasis krėslas, ant sienos – medžiaga uždengtas veidrodis. Guli kelios numestos knygos, žvakė, rūbai. Kairiau, supamajame krėsle sėdi Emilis. Teresa tvarkosi. Prieina prie Emilio, paduoda jam tuščią lėkštę.
EMILIS: Nori mane nunuodyti?
TERESA: Ne, aš nenoriu tavęs nunuodyti.
Teresa toliau tvarkosi, pasigirsta skambutis į duris. Teresa sustingsta, po pauzės nueina ir atidaro. Įeina Ignita (apsirengusi paltu, su berete, nešina lagaminu).
TERESA: Aš tavęs nelaukiau.
IGNITA: Kiek aš pamenu, tu niekad manęs nelaukei.
Ignita išsitraukia saldainių dėžutę ir padeda ant tuščios lėkštės priešais Emilį.
EMILIS: Kas čia?
IGNITA (abejingai). Tarpukario vaikų džiaugsmas.
TERESA. Ką? Ką čia veiki?
IGNITA. Svečiuojuosi. Aš tau ką, svetima?
TERESA.Ne... Taip. Nežinau. Ko tau reikia?
Pauzė. Ignita ir Teresa atidžiai žūri viena į kitą.
TERESA. Koks čia lagaminas?
IGITA. Mano, aš nevagiu.
TERESA. Tikėjausi, kad po tavųjų kelionių jis bus didesnis.
IGNITA. Nesu materijos šalininkė.
TERESA. Skaičiau laikraštyje. Apie Tave nemažai rašo. Ir per radiją girdėjau. Norėjau nusipirkti vieną iš tavo knygų, bet nedrįsau.
IGNITA. Gal ir gerai. Kai pagalvoju... Aš nebesididžiuoju nei vienu savo parašytu darbu. Na, ne apie save šnekėti aš čia atvykau.
TERESA: O ko atvykai?
Ignita tarsi neišgirdusi klausimo nusisuka nuo Teresos ir nueina prie Emilio, pasilenkia prie jo.
IGNITA. Nepsasisveikinsi su manimi?
Emilis neatsako.
TERESA. Ar tu čia apsistosi?
IGNITA. Tai pasiūlymas?
TERESA. Turiu minty miestą, o ne savo namus.
IGNITA. Jums leidus apsistosiu ir čia. Galiu išsinuomoti, jei paprašysit. Panašu, kad kiek pinigų jums praverstų, gyvenat lyg kokie bedarbiai.
TERESA.Tikra tiesa.
IGNITA. Kaip turėčiau tai suprasti? (Po pauzės) Juk kai išvykau, tu buvai buhalteris, o tu buvai tik ką gavusi darbą kepykloje.
TERESA. Kai išvykai. Tai buvo seniai. Žinai, viskas keičiasi.
IGNITA. Tiesa. (Bando klausti su šypsena) Tai kaip dabar gyvenate?
Ignita eina aplink kambarį besidairydama. Sustoja prie stalo ir peržiūri ant jo esančią laiškų krūvelę.
IGNITA. Panašu, kad nelabai gerai. Kas čia? „Respublikinė psichiatrinė ligoninė...“
Teresa pribėga, atima laišką
IGNITA (sarkastiškai). Kai tuokėtės, sakiau, kad vieną dieną išsikraustysit iš proto, tik nežinojau, kad tai išsipildys.
TERESA. Tai – ne juokai.
IGNITA. Aš ir nesijuokiau.
Teresa pasiveda Ignitą kiek toliau nuo Emilio ir pusbalsiu pasakoja.
TERESA. Ignita, aš rimtai sakiau, kad per visus tuos metus, kol tu velnias žino kur buvai, mes išties gyvenam... Kiek liūdniau. Po kelių metų, kai mes susituokėme, jam pradėjo blogėti.
IGNITA. Kaip suprasti?
TERESA. Jis girdi, kartais mato tai, ko nėra, kartais mano, kad jį persekioja, aš net nežinau, kas. Jam užeina priepuoliai, jam dar prašviesėja protas, bet retai. Todėl aš nebedirbu, negaliu palikti jo vieno. Psichiatrai sako, kad tai šizofrenija, jį buvo paguldę į ligoninę, bet sunkiai sutramdė. Jis mėgino pabėgti, tada jie pakvietė mane ir paprašė juo rūpintis. Turbūt jis be manęs negali.
IGNITA. O tu be jo ar gali?
TERESA (apsimeta neišgirdusi). Taigi, aš jiems pasakiau, tai yra parašiau, įsipareigojimą jį prižiūrėti. (Atplėšia laišką) Jie tik atsiuntė vaistų receptą ir rašo, kad pas mus atvyks gydytojas šią savaitę.
IGNITA. Aš nemaniau, kad viskas... Šitaip.
TERESA. Kartais atsitinka ir taip. Nėra taip blogai.
IGNITA. Ar galiu pas jus apsistoti?
Pauzė
TERESA. Nemanau kad...
IGNITA (pertraukdama). Gerai, tylą priimu, kaip sutikimą.
Abi užsimerkia ir tarsi kažkokia laukia. Po pauzės Teresa išveda Emilį,o Ignita atsidaro lagaminą, ima iš jo daiktus (rūbus, knygas ir pan.) ir mėto į šalis. Teresa grįžta, pradeda kalbėti nei tai sau, nei tai žiūrovams.
TERESA. Tą pačią akimirką reikėjo pasakyti“ ne“. Aišku, susipratau, tik vėliau. Priimti ją - siaubas. (Eina iš paskos Ignitai ir renka jos išmėtytus daiktus). Stebėjau jos visišką padorumo nebuvimą. Aš negaliu, nemoku priimti jos nei kaip žmogaus, nei kaip svečio, jos buvimas šalia kelią tokį jausmą... Aš viską prisimenu, ką galvojau, tikrai galvojau, kad esu pamiršusi.
IGNITA (besijuokdama). Aš jos akyse mačiau visas tas praeities istorijas, viską, kas vyko prieš n metų. Ji manė, kad mes su Emiliu pora, ar kas ten, ir aš jai leidau taip manyti. Buvo smagu žiūrėti į tą jos vidinį susikaustymą ir troškimą, mačiau tą jos vidinę dramą, kurios ji nesugebėjo išlaisvinti net prieš pačią save.
Kalba viena per kitą, bet vis dar pasakodamos kažkam, bet ne viena kitai.
TERESA. Jau savaitę ji iš mano gyvenimo daro kažkokią tragikomediją, kaip tada prieš aštuonerius metus. Ji gavo viską ko norėjo. Nesimokė, bėgdavo iš pamokų, bet visi vis vien ją kėlė ant pjedestalo „TALENTINGOJI IGNITA“. Ji niekada nedarė to, ką reikėjo daryti. Kur padorumas? Vidinė kultūra? Žmogiškumas? Nes jis visada kėlė klausimą: kas ji? Nes kad žmogus, tai negalėjau patikėti. Ir dabar netikiu.
IGNITA. Mačiau, kad ji pavydėjo tos laisvės ir dabar galbūt pavydi. Kažkas ten jos viduje...
Abi jau kalba šaukdamos, nebeįmanoma suprasti ką jos šaukia, didžiausio garso ir įtūžio taške jos atsitrenkia viena į kitą, nutyla ir pasigirsta skambutis. Ignita atidaro duris. Už durų gydytojas, su kostiumu ir lagaminėliu.
IGNITA (viliojančiai). Laba diena. Kas jūs būsite?
JOKŪBAS. Ar aš tikrai čia...
TERESA. Užeikite.
JOKŪBAS. Aaa... Sveiki.
TERESA. Labas vakaras, tuoj atvesiu Emilį.
Teresa išeina.
IGNITA. Taigi jūs - Emilio psichiatras?
JOKŪBAS. Atsiprašau, panele, o kas jūs būsite?
IGNITA. Aš - Teresos penkiasdešimt ketvirtos eilės dingusi, ir staiga vėl atsiradusi pusseserė.
JOKŪBAS. Šit kaip.
IGNITA. Ar nesiimsite kokios nors psichologinės taktikos norėdamas sužinoti, kas aš esu iš tikrųjų?
JOKŪBAS. Neįsižeiskite, manęs nedomina dėmesio aukos. Mane čia domina tik mano pacientas. Ir jūsų penkiasdešimt ketvirtos eilės pusseserė.
IGNITA. Na taip, jai sunku.
JOKŪBAS. Iš viso nesuprantu, kaip tokiomis sąlygomis galima padėti ligoniui.
IGNITA. Ką norite pasakyti?
JOKŪBAS. Svarbiausia šizofrenijos gydymo dalis yra medikamentai. Gydymas sunkiai įmanomas be antipsichotikų, neuroleptikų. Jie nemažai kainuoja, o tai ir yra šio atvejo esminė problema. Taip pat reikalinga individuali, nuolatinė psichoterapija. Mano paciento žmona tikisi apsieiti be to.
IGNITA. O jeigu yra galimybė...
JOKŪBAS. Jis buvo paguldytas į ligoninę.
IGNITA. Aš ne apie ligoninę, aš turiu...
Teresa atsiveda Emilį, pasodina į supamąjį krėslą.
JOKŪBAS. Labas, Emili. Kaip jautiesi?
Jokūbas išsitraukia iš lagaminėlio sąsiuvinį ir kažką rašosi.
EMILIS. Jūs negalite čia būti.
Jie persekios ir jus. Aš jaučiu, jie šalia, neseniai atėjo. Jų mėlynoje karietoje aš mačiau mergaitę. Ta mergaitė dar maža, mes kartu žaisdavome kieme, o jie ją nugirdė ir ji pasakė, kur mane rasti. Jie atėjo. Uždegiau šventą smilkalą ir šventą žvakę, kad juos išvyčiau. Aš tyliu. Nepaskosiu jiems nė žodžio, nors ir kankintų. Bet jie čia, šnabža man užkeikimus (dairosi sau už nugaros) ir žvakė užgęsta. Užgesite ir jūs. Eikite. Aš vienas.
IGNITA. Žaidi absurdą?
Jokūbas užverčia sąsiuvinį ir įsideda į lagaminėlį.
JOKŪBAS. Viskas aišku. (Teresai) Mes su jumis esame aptarę viską, ko reikia bent daliniam pagerėjimui, norint išvengti psichozių...
IGNITA (pertraukdama). Todėl mes nutarėme, kad jis važiuos su manimi.
TERESA. Ką?! Kur važiuos?
IGNITA. Turiu butą kitame mieste. Šalia yra klinika...
TERESA. Jis niekur su tavimi nevažiuos.
JOKŪBAS. Visuomet ne pro šalį pakeisti aplinką. Taip pat galime vėl jį paguldyti į psichiatrinę ligoninę.
TERESA. Aš juk sakiau – ne. Jis lieka mūsų namuose!
Teresa nueina ir atidaro duris.
TERESA. Viso gero.
JOKŪBAS (beišeidamas). Kaip jau sakiau, viską esame aptarę, jei kas pasikeistų – praneškite.
Jokūbas išeina, Teresa trenkia durimis.
TERESA. Man nesvarbu, kodėl tu manai, kad gali jį atimti, kad kažkada buvot įsimylėję ir visą laiką buvot kartu, man nesvarbu, kad esi įpratusi gauti viską, ko nori, nepaisydama kitų ir lipdama per galvas. Niekas nesvarbu. Tu išvažiavai, palikai jį ir mane. Tau juk reikėjo gyventi savo gyvenimą. Matai (iškelia ranką)? Mes SUSITUOKĘ!
IGNITA. O, taip. Šventi santuokos saitai.
TERESA. Bet ne su tavimi. Ar čia to ir atvažiavai?
IGNITA. Aš noriu juo pasirūpinti.
TERESA. Tai aš visus tuos metus juo rūpinausi. Aš jo nepalikau. O tu anksčiau niekuo nesirūpindavai.
IGNITA. Anksčiau nebuvo kuo rūpintis.
TERESA. O dabar yra? Kas jis tau?
IGNITA. Nesvarbu, kas jis man. Aš jį bent jau žmogumi laikau, nežiūriu į jį kaip į gyvūnėlį, kuris tik tam, kad pasijaustum kažkam reikalingas.
TERESA. Meuoji man, sau, įvaldei apsimetinėjimo meną, ar ne? O tu pati jo bent paklausei?
IGNITA. Emili, nori išvykti su manimi?
EMILIS. Niekada.
TERESA. Matai, tai aš iškenčiau visus tuos metus ir aš viena buvau šalia. (Atsistoja) Mes einame į bažnyčią.
Teresa nueina prie Emilio, isteriškai vynioja šaliką.
IGNITA. Kodėl?
TERESA. Šiandien sekmadienis.
IGNITA. Tai – priežastis?
TERESA. Kiekvieną sekmadienį mes einam į bažnyčią.
IGNITA. KODĖL?
TERESA. Gali nustoti šito klausinėti?
IGNITA. Nagi, man įdomu. Gal išties esi mergelė Marija mieganti baltų rožių pataluose, apsikabinusi savo skaistybę? Ar tai dėl to, kad nesugebi atsikratyti tau metai iš metų diegtų stereotipų, kuriuose nėra nė trupučio tikro tikėjimo ? Kiekvieną sekmadienį visa minia eina į bažnyčią ir tu negali eiti priešinga kryptimi? Argi tai nėra apsimetinėjimo menas? Rodos, tu - geresnė jo specialistė. O gal visa tai dėl to, kad tik ten randi vienintelį tau likusį dalyką - viltį?
TERESA. Mes su Emiliu einam į bažnyčią, nes to norim.
IGNITA. Emili, tu nori eiti?
EMILIS. Jei tik jų ten nėra.
IGNITA. Mergaitė pasakė...
TERESA. MES IŠEINAM.
ANTRAS VEIKSMAS
Pirma scena
Veiksmas vyksta bažnyčioje. Mišių vidurys. Kunigas skaito pamokslą. Sėdi bažnyčios lankytojai.
KUNIGAS. ...mokiniai draudė, bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“. Kristus į dangaus karalystę kviečia kiekvieną palaimintąjį. Palaiminti visi, gavę krikštą, nes Jėzus kentėjęs už mūsų nuodėmes padovanojo mums didžiausią dovaną – jų atpirkimą. Tai reiškia mūsų laimingą gyvenimą. Pakrikštyti ir nenuodėmingi žmonės nebūna skriaudžiami savo kūrėjo. Dori katalikai dažniau apdovanojami dvasiniais ir materialiniais turtais, juos dažniau lydi sėkmė ir stipresnė jų sveikata. Už tai kiekvieną dieną turime būti dėkingi Dievui. Ar padėkojate jam bent malda?
IGNITA .Ar jūs tikras savo žodžių teisingumu?
KUNIGAS. Kokių žodžių?
IGNITA. Tai, ką tik ką sakėte: „pakrikštyti ir nenuodėmingi žmonės dažniau būna apdovanoti dvasiniais ir materialiniais turtais, juos dažniau lydi sėkmė ir stipresnė jų sveikata“. Ar jūs tuo tikras?
KUNIGAS. Žinoma. Juk kiekvienas esame mylimas Dievo vaikas, kūrėjas myli kiekvieną iš mūsų.
IGNITA. Kaip jūs galite būti toks tikras? (Eidama link kunigo) Juk matote, kas dedasi pasaulyje?
KUNIGAS. Apie ką jūs?
IGNITA. Oooo, dvasiškas tėveli, šitiek skurdo aplinkui. Mūsų žemės „karalystę“ užvaldo mirtis: žmonės kilpose, žmonės grioviuose, žmonės krentantys į bedugnę. Net jei kas sėdi aukštame valdininko poste didelė tikimybė, kad viduje tokia tuštuma, kurios niekas negali užpildyti, jokie turtai, jokie šventi namai, jokia dangaus karalystė. Tai – mūsų dvasinis ir materialinis dugnas. O dugne melstis juk nesinori.
KUNIGAS. Dievas kiekvienam, net ir esančiam dugne ištiesia ranką.
IGNITA. Ar tiktrai? Nes kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad yra daug Dievo vaikų, kuriuos jis apleido ir paliko. Galbūt, net jei esame Dievo vaikai, jis mūsų visai netrokšta, galbūt net Dievas pavargo mumis rūpintis?
KUNIGAS. Yra daug tų, kurie patys gręžiasi nuo jo, bet čia aš matau daug mylimų Dievo vaikų.
IGNITA. Nesu praktikuojanti katalikė ir jūsų namai man svetimi, žodžiu, nedažnai aš lankausi bažnyčioje. Bet šiandien atėjau lydėdama du (sarkastiškai) Dievo mylimuosius. Jis turi ligą ir eina čia ieškoti prieglobsčio nuo to, kas jį persekioja. Ji Dievo akivaizdoje aukoja jam savo gyvenimą. Jos pavargęs veidas byloja, kad ją seniai paliko visos dievybės, bet ji kiekvieną sekmadienį eina čia ir prašo jų pagalbos. Liko tik viltis ir malda, bet ar tokių žmonių malda gali būti nuoširdi?
Teresa atsistoja.
TERESA. TYLĖK!
IGNITA. Ir čia, net neabejoju, ne vienas toks žmogus. Religija metams bėgant virsta jūsų išlikimo mechanizmu, bet ar jis veiksmingas?
Teresa išsiveda Emilį.
IGNITA. Atleiskit, aš jau turiu eiti, o jūs tęskit savo paskutinę vakarienę.
Antra scena.
Ignita ir Teresa vėl namuose. Sėdi prie stalo, geria vyną ant stalo dega žvakė. Teresa kalbėdama lėtai plėšo laikraštį.
TERESA. Ko tu atvažiavai? Atmiti mano vyrą? Mano draugus?
IGNITA (pašaipiai). Tie žmonės – tavo draugai?
TERESA. Visa tos bažnyčios parapija mus pažįsta, dabar jie šnekės.
IGNITA. Būk rami, jūs abu jau seniai tapot puikiu apkalbų objektu. Tai koks skirtumas, ką jie šnekės?
TERESA. Žinoma, koks tau skirtumas, kai tu turi prabangą nesirūpinti savo reputacija. Deja, aš tokios prabangos neturiu.
IGNITA. Juk tavo gyvenimas – Emilis. Manai jam rūpi tavo reputacija? (Po pauzės) Klausyk, leisk jam važiuoti su manimi, sukrauk reikalingus daiktus ir galėsi paiilsėti.
TERESA. Aš juk žinau, tu – beširdė. Aš neleisiu.
IGNITA. Tu manai, kad aš beširdė? Ne ne ne (atsistoja, iškelia vyno taurę, kurį laiką pavaikšto ratu po kabarį, tada prieina prie Teresos). Žiūrėk, ji čia, aš ją skandinu čia, nes ji gali trukdyti.
TERESA. Kam tau jo reikia? Tai koks naujas metodas? Ieškai įkvėpimo savo naujai knygai?
IGNITA (priglaudžia ausį prie taurės, klausosi). Aš jį myliu.
TERESA. Nemeluok.
IGNITA (rodo į taurę/savo širdį). Ji moka sakyti tik tiesą, penkiomis kalbomis, tik aš jos niekada neklausau.
TERESA. Nesistebiu. Tu juk net nežinai, ką tas žodis reiškia. Aš prisimenu tave jau tuomet tokią. Atrodė, kad turi kokį genetinį defektą, kad esi sociopatė, ar kaip ten juos vadina. Buvai su Emiliu, nes neturėjai su kuo būti. Nei draugų neturėjai. Abejoju, ar tavo šeima galėjo pakęsti tave.
Pauzė. Ignita rodos persimaino.
IGNITA. Tai pakviesk man gydytoją, tapytoją, kad įamžintų šitą kruviną sielos skausmą. PASIMELSK UŽ MANE! Juk tavo nuomone, esu baisiai nelaiminga. Arba ne, geriau aš pasimelsiu už mūsų šeimą.
TERESA. Mūsų? Tavęs joje nėra.
Ignita atsistoja ant stalo, žegnojasi nuo kaktos iki žemės, išsitraukia lasnkstinuką.
IGNITA. Žiūrėk, kai kas iš tavo bažnyčios. (Skaito)
Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus! Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų! Sūnau, pasaulio nuodėmių atpirkėjau, Dieve, Šventoji dvasia, Dieve, Šventoji trejybe, vienas Dieve, Jėzaus širdie, Mergelėje Motinoje Šventosios Dvasios sutvertoji,
Jėzaus širdie, ietimi pervertoji
Jėzaus širdie, paguodos šaltini,
Jėzaus širdie, gerumo ir meilės pilnoji,
Jėzaus širdie, visokios pagarbos vertoji,
Jėzaus širdie,išminties ir žinojimo lobyne,
Jėzaus širdie, gyvybės ir šventumo šaltini,
Jėzaus širdie, visos žmonijos išsiilgtoji,
Jėzaus širdie, visų širdžių valdove,
Jėzaus širdie, visų dorybių gelme,
Jėzaus širdie, begalinės didybės,
Jėzaus širdie, mūsų gyvenime ir prisikėlime,
Jėzaus širdie, mirštančiųjų viltie,
Jėzaus širdie, Tavimi pasitikinčiųjų išganyme,
Dieve, mūsų prašomas pasigailėti, maloniai man atleisk, vardan savo sūnaus Jėzaus Kristau, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja per amžius.
A M E N
Baigusi skaityti pasilnekia prie žvakės ir uždega lapelį. Teresa buvusi ant žemės ir užsidengusi ausis greitai atsikelia ir atima lapelį, užgesina jį.
TERESA. Gali išniekinti bet ką, tik ne maldą!
Įeina Emilis, jau visai kitoks, tai ta akimirka, kai jis sveiko proto.
EMILIS. Kas čia vyksta?
TERESA (šaukia). Pasakyk jai, kad ji nuliptų nuo mano vargšės galvos! Kaip man nusibodo visas šis beprotnamis.
Visi trys užsimerkia. O pauzės pradeda šnekėti negirdėdami vienas kito, su savimi/žiūrovais.
IGNITA. Tai buvo mūsų trejybės akimirka. Gražus tas trikampis. Aš noriu jo, ji turi jį, jis nesupranta mūsų. Jis, ji, mes, jūs, jie jos... Manau įvardžiai – paslaptingiausia kalbos dalis.
TERESA. Viena gražiausių akimirkų pastaruoju metu. Emilio protas retai prašviesėja ir dabar tą retą akimirką gadino tik ji.
Visi tys pradeda vaikščioti po visą erdvę, tarsi nematydami vienas kito, su kalba auga įtampa, ėjimo tempas vis greitėja.
EMILIS. Ji grįžo, nors niekada nebesitikėjau... Ne, aš nenorėjau, aš nenoriu jos matyti! Buvau pamiršęs. Pamiršęs Ignitą, pamiršęs pasakyti Teresai... Visą laiką laikiau paslaptyje tą šlykštų, atseit šeimyninį, ryšį.
TERESA. Aš norėčiau ją išvaryti, aš noriu, bet mano vidinės kultūros likučiai mane laiko lyg įkaltą ir aš negaliu jos išvaryti. Aš žinau, kažkas čia ne taip.
IGNITA. Mano brolis yra paskutinė mano viltis. Ji to nežino. Gal geriau bus jei nesužinos...
EMILIS. Kaip aš ją galėčiau laikyti šeima, seserimi. Jai nereikia manęs ir man nereikia jos. Tai ir viskas.
Visi trys sinchroniškai susėda prie stalo.Susėdę jau šnekasi vienas su kitu.
IGNITA. Kaip galėjai vesti būtybę, kuri nežino kas yra švelnumas? Juk buvai...
EMILIS (pertraukdamas). Ką tu pasakei? Švelnumas? Jei kas ir nepažįsta švelnumo tai tik tu. Palikai mane dieną po to, kai prasitariau tau... Ir to užteko, kad pamirštum, kad paliktum mane šitam užkampy.
IGNITA. Aš tavęs nepamiršau.
EMILIS. Tu tokia šlykšti! Net nesinori į tave žiūrėti, nes žiūrėdamas prisimenu...[1] „O gal aš prievartauju save, nes esu viduramžinio velnio apsėstas? Jis kybo apsikabinęs mane ir retkarčiais spusteli mano gerklę. Koks skirtumas? Hotelis, Nemunas, Kalifornija, kuris nors ašigalis, gerklės smaugiamos visuose kontinentuose...
IGNITA. ... Ir tuo metu įsijungia įkyri analizė. Aš, aš, aš, aš – kiti nesvarbūs. Aš - visatos centras.
EMILIS. Dievas, kuris bijo: Dievas, kuris norėtų, kad egzistuotų dar vyresnis Dievas.
IGNITA. Dievas norįs tapti vergu, ir tapęs vergu, norėtų būti tik Dievas.
EMILIS. Psichiatras ištrauks švarų lapelį i įrašys ligos pavadinimą.
IGNITA. Šv. Petras ištrauks kortelę su trimis užrašais: dangus, skaistykla, pragaras. Kurią vietovę jis brūkštels raudonu pieštuku? O kas galėtų būti įrašyta manoje kortelėje: būk siela? Melskis? Aš meldžiuos, aš meldžiausi.“ Aš kiekvieną dieną meldžiausi, kad neturėčiau to, ką turiu ir kad apleistų mane tos beprotės, prakeiktos mūzos ir nebevargintų manęs ta plunksna, kuri kiekvieną dieną lieja iš manęs svetimus gyvenimus. Aš pavargau rašyti apie tą gyvenimą, kurį norėčiau gyventi, bet nerašyti negaliu. Turbūt tai mano lemtis ir mano duona. Aš ilgai keliavau ir ieškojau to, ką norėčiau turėti. Gyvenimą šalia žmogaus, kurį myliu ir kartu nekenčiu, gyvenimą kasdienybės rutinoje, gyvenimą draugų būryje kur nesibaigia muilo operos drama. Bet tai ne man. Aš nemoku bendrauti, AŠ NESUGEBU MYLĖTI. Ir Emilis buvo paskutinė mano viltis. Aš atvykau tikėdamasi, ka čia apsistosiu ir ka galėsiu bent jau jį mylėti. Kaip sesuo myli brolį.
TERESA. Kaip sesuo myli brolį? Ką jūs?..
EMILIS. Aš tau niekad nepasakojau, bet tai tiesa.
IGNITA(skubotai kraunasi daiktus). Aš jus paliksiu, nes tos meilės tik tiek, kiek su gimimu užkoduota mano genuose. Negaliu nieko nejausti, negaliu nesirūpinti, bet net rūpintis aš nemoku. Greičiausiai ir aš uždaryčiau jį į ligoninę, kur vienintelis gydymo būdas yra krūva vaistų, su kiekviena tablete naikinančių žmogaus sielą. Matyt geresnis gydymo būdas yra meilė ir jūs ją turit. Norit tikėkit, norit ne, bet jūsų gyvenimas toks gražus, kokio net nepajėgiau įsivaizduoti.
TERESA. Aš niekada negalvojau...
EMILIS. Kur tu išvyksti?
IGNITA. Kam tau? Juk vis tiek manęs neieškosi.
EMILIS. Tu neatsisveikinsi?
Ignita prieina, pabučiuoja Emilį į kaktą.
TERESA/EMILIS. Ar dar kada sugrįši?
IGNITA. Nežinau, kaip likimas panorės.
Išeina.
Uždanga
[1] Antano Škėmos tekstas.