Pagalba iš dangaus

Vievio vidurinė mokykla

Viktorija Varankevičiūtė

PAGALBA IŠ DANGAUS

Vienaveiksmė komedija

VEIKĖJAI:

TOMAS (sūnus)

MAMA (namų šeimininkė)

TĖTIS (visų galų meistras)

SENELIS

SENELĖ

KRISTUPAS KOLUMBAS

ŠEKSPYRAS

LEONARDAS DA VINČIS

I scena

Kambarys. Stovi lova, šalia rašomasis stalas, kėdė. Maždaug 14 metų amžiaus berniukas, vardu Tomas, su kuprine pavargęs atsliūkina į kambarį. Numeta kuprinę į šalį, išsitraukia iš po lovos gitarą ir bet kaip skambindamas dainuoja.

TOMAS. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus,

Ne tau rožėm klotas kelias,

Mokšė nuvarys greit į kapus,

O nuo matiekos greit jau bus man galas!

Įeina tėtis ir mama.

MAMA. Vaikeli, ką tu veiki? Vėl su ta savo gitara? Argi neturėtum ruošti namų darbų?

TOMAS. Mama, per daug klausimų vienu metu! Į kurį atsakyti?

MAMA (Glostydama galvą Tomui). Tomuli, mes su tėvu atėjom pasikalbėti labai rimtu reikalu. Skambino klasės auklėtoja ir pranešė, kad tavo rezultatai mokykloje, deja, negerėja.

TOMAS. Mama, mama. Aš suprantu, kad norite iš manęs padaryti moksliuką, bet aš turiu kitų planų. Jei tik nupirktumėt man elektrinę gitarą, tai aš po kurio laiko suburčiau muzikinę grupę, po to mes išgarsėtume ir…

MAMA. Aha, tai tau dar ir naują gitarą nupirkti? Už ką? Tu juk nė kiek mokytis nesistengi! Na, tėvai, padėk gi man!

TĖTIS (Krapštydamasis prie stalo). Jo jo jo, va tik stalas čia truputį kliba, tuoj mes jį pataisysim. (Išsitraukia iš kišenės krūvą vinių, iš švarko pjūklą, plaktuką)

MAMA. Ką čia dabar sugalvojai?! Tu man su tais savo meistravimais jau atsibodai! Teks pačiai kažko imtis! (Griebia gitarą)

TOMAS. Tik ne gitarą!

MAMA. O taip, vaikeli, būtent gitarą! Jeigu nepradėsi mokytis, tai matysi ją kaip savo ausis. Va taip.

TOMAS. Mama, nebūk tokia žiauri! Čiagi yra tas pats, kas atimti iš tėčio jo naują grąžtą!

TĖTIS. Ne , tik ne mano naują Bosh’ą.

TOMAS. Matai?

MAMA. Aš tau jau viską, ką norėjau, pasakiau. (Išeina) Tėvai! (Šaukia iš užkulisių)

TĖTIS (Skubėdamas renka daiktus). Tomai,paklausyk mamos. Juk žinai, kad ji neperkalbama. (Išeina)

Tomas supykęs griebia iš po lovos krepšinio kamuolį ir išeina.

II scena

Skamba „Rožinė pantera”. Įeina senelis, kažką slėpdamas po švarku. Apsidairo, tada išsitraukia iš švarko butelį ir geria. Už scenos pasigirsta kamuolio bumbsėjimas ir senelis lenda po lova. Įeina Tomas, atsigula ir numeta po lova kamuolį.

SENELIS. Aj!

TOMAS. Man jau girdisi balsai! Tikriausiai dėl to, kad taip ilgai negrojau gitara.

SENELIS (Iškiša galvą). Ne, čia aš.

TOMAS. Seneli, ką tu čia darai? Vėl geri? Juk žinai, kad šitas balzamas tau per stiprus!

SENELIS. Taip, bet niekaip negaliu atprasti. Tik Mamai nesakyk!

TOMAS. Gerai, gerai, nesakysiu. Šiaip ar taip aš su ja daugiau niekada nebešnekėsiu.

SENELIS. Kodėl? Kas atsitiko?

TOMAS. Ji atėmė iš manęs gitarą, nes blogai mokausi. Bet tu juk supranti, kaip sunku gerai mokytis. Be to, aš labai tingiu. Vis tiek iš to kalimo jokios naudos, nes kitą dieną nieko nebeprisimenu.

SENELIS. Taip, suprantu, man irgi taip buvo. Bet, Tomai, juk tu toks protingas! Reikia kažkaip šį reikalą išjudinti. Sugalvojau! Imk! (Paduoda butelį)

TOMAS. Ką tu sugalvojai? Man gerti? Ne, juk nuo to geriau nebus…

SENELIS. Ne! Pamatysi. (Sėda ant žemės sukryžiuotom kojom) Turi druskos?

TOMAS. Ne. O kam ji tau reikalinga?

SENELIS. Palauk, aš juk pats kažkur dar turėjau. (Išsitraukia iš kišenės ir apsibarsto save ratu) Čia nuo blogųjų dvasių. Supranti, nuo to laiko, kai mirė tavo senelė, aš pradėjau domėtis spiritizmu. Dabar kiekvieną savaitę su ja susitinku.

TOMAS. Kas čia per nesąmonė…

SENELIS. Ne nesąmonė, o tikra tiesa. Palauk, pats pamatysi. (Medituoja) Maryte! Maryte! Atsiliepk! Čia aš, Kazys! Reikia pasišnekėti!

TOMAS (Juokiasi). Jo, Maryte, mes tave kviečiam!

SENELIS. Maryte! Maryte! Atsiliepk, čia aš! Maryte, po velnių!

TOMAS. Seneli, nereikia taip aukotis, kad mane pralinksmintum. Viskas dar nėra taip blogai.

SENELIS. Nesuprantu, kas atsitiko. Anksčiau laisvai susisiekdavom. Bet kita vertus, gali būti trukdžiai. Čia vis per tą Balzebubą, mat jam gi nepatinka, kai gyvieji nori susitikti su mirusiaisiais.

TOMAS. O ką, senelė pragare?

SENELIS. Ne, ne. Aišku, kad ji rojuje. Tu net neįsivaizduoji, kaip ten gerai. Beje, senelė netgi angelų chore arfa groja.

TOMAS. Aha. Na, ačiū bent už tokią pagalbą. O aš jau (Nusižiovauja) noriu miego.

SENELIS. Gerai, anūkėli, linkiu tau saldžių sapnų. Rytoj būtinai ką nors sugalvosim.

TOMAS. Labanakt!

Senelis išeina

III scena

Tomas miega. Už scenos girdisi, kaip kažkas nukrito ir dejuoja. Į sceną išeina senelė, apsirengusi baltai, su sparnais, aureole virš galvos ir arfa rankoje.

SENELĖ. Po šimts pypkių, nuo to laiko, kai Dievas mane paskyrė būti angelu, dar neišmokau naudotis tais sparnais. Ale kaip čia viskas pasikeitę! (Vaikšto, apžiūrinėja) O mano mylimas anūkėlis miega! Visai kaip angelėlis. (Stovi prie lovos, gėrisi)

Staiga Tomas pabunda. Dar neatsimerkęs nori atsikelti, apgraibom kažko ieško tamsoje. Netyčia paliečia senelę. Tada pramerkia akis ir ją pamatęs ima klykti.

SENELĖ. Tomai, čia gi aš! Ko gi taip išsigandai, nejaugi taip baisiai atrodau?

TOMAS (Paklaikęs iš baimės). Šalin! Šalin! (Sukryžiuoja pirštus tartum kryžių ir rodo senelei) Šalin, piktoji dvasia, šalin!

SENELĖ. Tomai, ar pablūdai? Taigi čia aš, tavo senelė Marytė!

TOMAS. Senele… Čia tikrai tu? Negaliu patikėti… Senelis buvo teisus…

SENELĖ. Kai jis mane kvietė, aš buvau angelų chore ir negalėjau atsakyti, bet dabar aš laisva. Pas jus kas nors atsitiko?

TOMAS. Ir dėl choro jis buvo teisus! Negaliu patikėti… Bet kaip tu čia patekai?

SENELĖ. Na, iš tikrųjų nebuvo lengva. Mums neleidžiama susitikti su gyvaisiais, tad teko išprašyti švento Petro, kad paliktų rojaus vartus nakčiai pravertus. O velniava!

TOMAS. Kas yra?

SENELĖ. Vartai gi automatiniai, patys užsidaro! Kaip aš dabar atgal pateksiu?

TOMAS. Paspausk durų skambutį.

SENELĖ. Ach tu, kvailiuk, juk durų skambučio ten nėra. (Atsisėda ant lovos, paglosto jam galvą) Kaip aš tavęs pasiilgau!

TOMAS. Aš irgi tavęs pasiilgau. (Abudu apsikabina) Papasakok, kas ten gero pas jus rojuje.

SENELĖ. Tau dar negalima nieko žinoti, esi per jaunas. Galiu tik pasakyti, kad rojus yra nuostabiausia vietelė pasaulyje. Įsivaizduoji, aš bendrauju netgi su Merilyn Monroe!

TOMAS. Eik tu sau! Tikriausiai rojuj pilna įžymybių?

SENELĖ. O taip. Pas Nefertitę kas savaitę grožio salone apsilankau. Labai maloni moteris! Tik va jos vyras Echnatonas tikra tragedija. Taigi, kuo galėčiau padėti? Juk ne veltui skridau?

TOMAS. Matai, mama atėmė iš manęs gitarą, nes gaunu blogus pažymius. O be gitaros aš tiesiog gyventi negaliu!

SENELĖ. O kas tau trukdo gerai mokytis? Žinai ką, turiu neblogą idėją, kaip paskatinti tave kibti į mokslus. Tu tik pabūk čia, niekur neik, aš tuoj grįšiu. (Išeina)

IV scena

Į kambarį ateina senelis, vėl su buteliu.

SENELIS. Tomai, ko tu taip rėkei? Netgi aš atsibudau, o juk tu žinai, kad nuo šito balzamo miegu kaip užmuštas.

TOMAS. Nepatikėsi, pas mane apsilankė senelė! Tu, pasirodo, buvai teisus!

SENELIS. Tikrai? (Išsišiepia) Aš gi tau sakiau. Kur ji?

TOMAS. Nežinau, sakė, kad tuojau grįš.

SENELIS. O mama mia, ji negali manęs pamatyti su buteliu! Aš jai sakiau, kad daugiau nebegeriu. Ką daryti? (Už scenos girdis triukšmas) Ji jau sugrįžo! Ką daryti? Ką daryti?

TOMAS. Taigi lįsk po lova kaip visada! Greičiau!

Senelis paskubom lenda po lova.

V scena

Grįžta senelė. Su ja ateina kažkoks vyras, apsitaisęs senoviškais drabužiais.

SENELĖ. Tomai, norėčiau tave supažindinti su Kolumbu Kristupu.

KOLUMBAS. Buenas Dias, senjor Tomas!

TOMAS. Čia Kolumbas Kristupas? Kristupas Kolumbas? Negaliu patikėti…

KOLUMBAS. Si, si, senjor Tomas, yo būti Kristupas Kolumbas. Yo atėjau, nes tavo abuela manęs paprašyti.

SENELĖ. Na, aš pagalvojau, kad jeigu tu pasišnekėtum su mano mielu bičiuliu Kolumbu, tai galbūt tau atsirastų noras mokytis.

Staiga iš po lovos išlenda senelis su tuo pačiu buteliu rankose.

SENELIS. Aha, ką tai reiškia „mano mielas bičiulis Kolumbas”?! O aš galvojau, kad tu ir po mirties man liksi ištikima! Ir dar vadiniesi angelu! Kaip tu galėjai?

SENELĖ. O ką tu čia veiki? Ir kas čia per butelis tavo rankose? Tai tu, žalty, dar nemetei gerti? O aš, kvailelė, tavim tikėjau!

SENELIS. Čia tik šaknų antpilas, balzamas, jis kraujagysles pravalo! Negalvok nieko bloga… Ir išvis vien tik dėl to, kad geriu šį balzamą, dar pas tave nenukeliavau!

SENELĖ. Tai ką, tu manęs matyt nebenori? Tuoj aš tave pamokysiu, kaip balzamą gerti! (Išsiveda jį iš scenos tempdama už ausies) Tu sena pavydi rupūže!

VI scena

KOLUMBAS. Atrodo, nosotros likome vieni. Ką gi, mudu galim conversar. Aš pasistengti kalbėti taisyklingas, porque tavo abuela mane mokinti lituano šnekėti.

TOMAS. Si, si, aš jus labai gerai suprantu, nes žiūriu muilo operas. Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad man labai malonu su jumis susipažinti. (Paspaudžia jam ranką)

KOLUMBAS. Si, senjor Tomas, man tambien.

TOMAS. Tai man būtų labai įdomu sužinoti, kaip gi jūs atradot tą Ameriką.

KOLUMBAS. Qe? Yo atrasti ne Ameriką, o Indiją! Esto es la grande nesąmonė!

TOMAS. No, esto es jokia la grande nesąmonė!

KOLUMBAS. O no! Koks aš nevykėlis! Yo galvojau,kad atradau Indiją!

TOMAS. Nesuprantu, kaip jūs galit, oi, galėjot, būti nevykėlis? Juk padarėt didžiulį atradimą! Jūsų kelionė buvo didžiųjų geografinių atradimų pradžia. Gama de Vaska po to atrado Indiją…

KOLUMBAS. Qien? Gama De Vaska? Pero Gama de Vaska būti mano didžiausias priešas! Nuo pat vaikystės mes su juo kovoti ir jis, pasirodo, mane vėl apmauti. Bet labai keista, nes rojuj aš jo niekada nematyti. Galbūt jis būti pragare?

TOMAS. Šito nežinau…

KOLUMBAS. Et, šitas būti nebesvarbu… Taigi kur aš užbaigti? Aš labai norėti keliauti. Jau nuo pat mažas dienas. Tačiau aš niekada nenorėti estudiar. Aš žinoti liabai mažai ir visos mano žinios būti antikinės. Kai aš užaugti, aš išsirengti į la grande kelionė. Aš padaryti kažkokius nesąmoningus apskaičiavimus ir įteikti savo projektas Portugalijos karaliui. Pero tas stupido mano projektas atmesti ir aš turėti persikelti į Ispaniją. Ispanijos karalius mano projektą priimti ir aš laivais „Santa Maria“, „Pinta“ ir „Nina“ iškeliauti. Tai būti labai sunki kelionė. Mes plaukti per didelis vandenynas ir atrasti daug naujas salos. Antroje kelionėje atrasti dar daugiau salos, tačiau trečioje kelionėje karalius ant manęs liabai supykti ir aš prarasti savo pareigos. Ir kaip aš galėjau iki la vida mia pabaigos galvoti, kad atradau Indiją?!

TOMAS. Wow! Kaip aš norėčiau keliauti! Ne, senjore Kolumbai, juk dabar jūsų atrastose žemėse yra galingiausia pasaulio valstybė!

KOLUMBAS. Tikrai? Tada galbūt viskas gerai. Bet tu, Tomai, mokykis, kad galėti daug pasiekti, gerai?

TOMAS. Žinoma! Tiesiog dabar galėčiau griebti knygą ir kalti.

KOLUMBAS. O no, Tomai, pas jus turi dar kažkas ateiti. O aš jau atsisveikinti. Asta la vista!

TOMAS. Viso gero!

Kolumbas išeina.

VII scena

TOMAS. O kas pas mane dar užsuks? Ir kur dingo senelė?

SENELĖ. Aš jau čia! Atsiprašau, kad taip ilgai užtrukau. Na, kaip tau sekėsi su Kolumbu?

TOMAS. Labai gerai! Niekad to nepamiršiu. Ačiū tau, senele! (Apkabina ją) O kur tu buvai?

SENELĖ. Kaip tai kur? Taigi su Kaziu aiškinomės! O be to, dar spėjau ir namo užlėkt. Labai jau ilgai teko tą Šekspyrą įkalbinėt, mat jam šiąnakt kaip tik įkvėpimas. Ir taip rašo išsijuosęs dienas ir naktis!

TOMAS. Tai čia dar ne pabaiga?

SENELĖ. Mes dar nė neįpusėjom! Come in my friend!

TOMAS. Senele, iš kur tu angliškai moki? (Įeina Šekspyras) O čia kas toks?

SENELĖ. Taigi didžiausias visų laikų poetas ir dramaturgas Šekspyras! Gerai, paliksiu jus vienus. (Šekspyrui) Čia Tomas, pašnekėk su juo truputį, gal ką padeklamuok, o aš einu. (Išeina)

ŠEKSPYRAS. Šito jauno vaikinuko akyse

Drąsa ir riterių narsumas atsispindi,

Toks aš kadais buvau, ir širdyje

Taip pat nenuorama dar lindi.

TOMAS. Eeee… O taip, didingas kūrėjau,

Aš laukiau jūsų, čia stovėjau…

Kažkaip man eilėm neišeina šnekėti…

ŠEKSPYRAS. O, žiaurus pasauli,

Ką tu padarei?

Kažkas šiam vaikui negerai…

TOMAS. Ei, viskas su manim gerai!

ŠEKSPYRAS. Užčiaupki lūpas, nieko nekalbėk,

Ir tai, ką pasakysiu, į atmintį tu įsidėk.

TOMAS. Tylėti šiaip man neišeina,

Geriau jau padainuočiau dainą...

ŠEKSPYRAS. Negadinki rimo, nelieki žodžių šių tuščių,

Kaip suprantu, būt poetu tau nėr vilčių…

Bet nors kūrėjas iš tavęs labai nevykęs,

Su knygom neturi būt amžiais susipykęs.

TOMAS. Į mokslus kibti nuo rytojaus ketinu,

Ne veltui į mokyklą juk einu.

ŠEKSPYRAS. Atrodo, pagaliau rytinė saulė

Spinduliais suspindo, blogis pasitrauks.

Tačiau, tikiuosi, tai jokia apgaulė,

Tikiuosi, laimė ateity tavęs tik lauks.

Tikiuosi, neklaidins tavęs klasta, niekšybė,

Atkaklumas- tai skaisčiausias pasaulio švyturys…

Žinai ką, Tomai, aš moku šnekėti ir normaliai. Tiesiog taip kalbėdamas kuriu naujas dramas, gaila, kad jų šio pasaulio žmonės nepamatys. Tačiau negaliu skųstis, rojuj teatras labai geros būklės. Taigi patariu: visąlaik daryk tai, kas tau patinka, ir tai, kas tau geriausiai sekasi.

TOMAS. Pavyzdžiui, groti gitara?

ŠEKSPYRAS. Tarkim, groti gitara. Kai aš buvau mažas, tėtis mane versdavo daug mokytis. Jis buvo miesto tarybos narys, meras ir šiaip garbingas pilietis. Todėl jis norėjo, kad aš irgi tapčiau politiku, nors mano didžiausias gyvenimo pašaukimas buvo literatūra ir kūryba. Turėjau bėgti iš namų.

TOMAS. Na, man tėvai nedraudžia groti gitara, o iš namų bėgti kažkaip nesinori.

ŠEKSPYRAS. Nesuprask klaidingai! Tiesiog visada klausyk širdies balso. (Pažvelgia į laikrodį) O ne! Po penkiolikos minučių turiu pristatyti švento Kazimiero teatro tarybai naują pjesę! Privalau bėgti. Iki, Tomai, ir nepamiršk, ką sakiau.

TOMAS. Iki, ir ačiū už patarimą! (Atsigula į lovą) Šiandien man jau užteks. (Žiovauja ir užmiega)

VIII scena

Staiga suskamba telefonas.

TOMAS. Po velnių, kas čia dabar? (Pakelia ragelį) Klausau.

BALSAS RAGELYJE. O mane kas nors girdi?

TOMAS. Tai ne! Kas čia kalba?

BALSAS RAGELYJE. Čia Leonardas Da Vinčis skambina. Tiesiog pas mus rojuje nepriimtina ateiti į svečius prieš tai nepaskambinus, tai, pagalvojau, susuksiu. Betgi labai jau įdomus tas daiktas feletonas! Mano laikais jo dar nebuvo.

TOMAS. Telefonas! Jei šiandien būtų vakar, tai pasakyčiau, kad kažkas labai nevykusiai juokauja ir mesčiau ragelį, tačiau po to, kas atsitiko, suprantu, kad nieko nėra neįmanomo. Tai kada ateisit?

DA VINČIS (Išeina iš užkulisių). Tai aš jau čia. (Vis dar šneka telefonu) Viso gero!

TOMAS. Viso gero! Laba diena!

DA VINČIS. Labas! Man malonu su tavimi susipažinti. (Paspaudžia ranką)

TOMAS. Čia man malonu su jumis susipažinti.

DA VINČIS. Po ilgos kelionės šiek tiek išdžiūvo burna. Gal galėtum atnešti stiklinę vandens?

TOMAS. Žinoma, palaukite minutėlę.

DA VINČIS. Gerai, gerai!

Kai Tomas išeina, Da Vinčis pradeda landžioti po stalčius ir šiaip visur šniukštinėti. Randa seną magnetofoną. Išsiima iš kišenės atsuktuvą ir išardo magnetofoną. Stebisi, apžiūrinėja detales. Tomas grįžta.

TOMAS. Ką čia darot?

DA VINČIS (Pašoka netikėtai užkluptas). Nieko! Et, prisipažinsiu: negalėjau susilaikyti, neapžiūrėjęs šito keisto aparato. Kas čia per daiktas?

TOMAS. Čia kažkada buvo mano magnetofonas. Bet dabar, matau, jis į magnetofoną nebepanašus.

DA VINČIS (Susižavėjęs sušunka). Gamnetofonas…Tai gal galėčiau jį pasiimti?

TOMAS. Kaip norit. (Da Vinčis linksmas ir patenkintas šokinėja)

TOMAS. O jūs visąlaik buvot toks smalsus?

DA VINČIS. O taip! Labai mėgau eksperimentuoti, kūriau įvairius aparatus. Nuo tėvų visada gaudavau barti, nes, ieškodamas detalių, išardydavau gerus daiktus.

TOMAS. Bet kaip jūs sugebėdavot būti nepralenkiamas kiekvienoje srityje?

DA VINČIS. Svarbiausia yra domėtis viskuo, kas tave supa. Dabar negaliu konstruoti jokių aparatų, nes rojuj nėra kur nusipirkti detalių. Kadangi tu man padovanojai šį nuostabų daiktą, tai turėsiu ką veikti. Tapyti angelų paveikslus man jau nusibodo.

TOMAS. Jūs tapot angelų paveikslus?

IX scena

Į kambarį įeina mama.

MAMA. Tomai, ką tu veiki vidury nakties? Išgirdau triukšmą ir nusprendžiau ateiti. Koks čia vyras? Vagis! Įsibrovėlis! Tomai, vaikeli, aš tuoj pakviesiu tėvą! (Išbėga)

TOMAS. Jums reikia pasislėpti! Bet kur? Lįskit po lova, ten visada slepiasi mano senelis. (Da Vinčis pasislepia, Tomas apsimeta miegąs)

Ateina tėvas su plaktuku ir paklaikusi iš baimės mama.

TĖTIS. Kur jis? Kur jis? Čia juk nieko nėra!

MAMA. Bet juk jis čia buvo! Tikrai!

TĖTIS. Brangioji, bet juk čia nieko nėra! Pati matai! Tikriausiai tai tavo naujųjų vaistų šalutinis poveikis.

TOMAS. Kas, kas čia vyksta?

MAMA. Man silpna. Tėvai, palydėk mane atgal į lovą.

TĖTIS. O kas čia ? Išardytas magnetofonas? Nejaugi pradėjai elektronika domėtis? Žiūrėk man!

TOMAS. Taip, taip. Leiskit man miegot!

TĖTIS. Nepyk, mamai haliucinacijos, nekreipk dėmesio! Saldžių sapnų! (Tėvai išeina)

X scena

TOMAS (Žiūri po lova). Galit lįst.

DA VINČIS (Išlenda iš po lovos). Aš čia dar kažkokį daiktą radau. Gali atiduot? (Rodo raciją)

TOMAS. Kaip jums - atiduodu. Gal jūs jau ir eikit, nes mano tėvai gali grįžti.

DA VINČIS. Taip, jau metas. Tikiuosi, išmokiau tave ko nors naudingo?

TOMAS. O taip! Ardyt radiją! (Da Vinčis susirenka aparatus ir atsisveikinęs išeina)

Viskas, daugiau nebegaliu. Einu miegot ir jokie kolumbai, šekspyrai ir da vinčiai manęs nebeprižadins!

Užsidengia galvą pagalvėm ir užmiega.

XI scena

Įeina išsišiepę seneliai, susikabinę rankom.

SENELIS. Tikiuosi, mūsų anūkėlis pasimokė ir nuo šiol gaus geresnius pažymius.

SENELĖ. Taip, tikiuosi, ne veltui taip stengiausi ir net nusižengiau taisyklėms.

SENELIS. Jei jau prakalbom apie taisykles...nenorėčiau, kad daugiau bendrautum su kuo nors kitu, išskyrus mane. Šneku apie Kolumbą, aišku.

SENELĖ. Aš juk tau tai jau prižadėjau, pavyduoli! O tu daugiau nebegerk to balzamo!

SENELIS. Nereikėjo manęs išmokyti jo recepto! Gerai, gerai, prižadu nebegerti.

SENELĖ. Na va. Man jau laikas, tuoj prašvis.

SENELIS. Tai daugiau nebepasimatysim?

SENELĖ. Kada nors pasimatysim. Bet prižadėk, kad kiekvieną sekmadienį per spiritizmo seansą susisieksim, gerai?

SENELIS. Pažadu. (Senelė išeina)

Pasigirsta trenksmas.

SENELĖ. Ne, aš su šitais sparnais niekada skrist neišmoksiu!

XII scena

Sučirškia žadintuvas. Tomas pabunda. Pasirąžo. Pažiūri į laikrodį.

TOMAS. O velniava, vėluoju į mokyklą. (Greit susirenka daiktus, po to stabteli)

TOMAS. Vakar sapnavau labai keistą sapną. (Trūkteli pečiais ir išbėga)

XIII scena

Į kambarį įeina visa šeimyna: Tomas, laikantis gitarą, tėtis, mama ir senelis. Visi susėda ant lovos.

MAMA. Tomai, aš tavim didžiuojuos. Praėjo tik savaitė, o tavo pažymiai labai pagerėjo. Netgi auklėtoja paskambino ir pasakė, kad yra labai nustebinta tavojo pasikeitimo.

TĖTIS. Taip, sūnau. Mes labai džiaugiamės. Dabar vėl gali groti savo gitara.

SENELIS. Kaip gerai, kad viskas gerai. Tikiuosi, Marytė mus mato ir yra patenkinta savo darbu.

TOMAS. Taip. Tikiuosi, kad Kolumbas, Šekspyras ir Da Vinčis irgi mus mato. Beje, perduok jiems nuo manęs linkėjimų.

SENELIS. Gerai. Žinai, senelę angelų chore paaukštino. Ji dabar groja pagrindinę partiją arfa.

TOMAS. Tikrai?

MAMA, TĖTIS. Apie ką jūs čia?

TOMAS. Nekreipkit dėmesio, čia tik pasakos.

SENELIS. Taip, tik pasakos. Svarbiausia, kad visi mes esame laimingi! (Visi šypsosi)

Uždanga