Netektis

Šeduvos gimnazija

Edita Žilinskaitė

NETEKTIS

(absurdo drama)

Priešveiksmis

Veikėjai:

Viktoras Nekvailai – didžiai gerbiamas žmogus

Edgaras Kanapius – ūkininkas, nusidėjėlis

Hapkinas Peliuška – patarėjas

Sargybinis

Veiksmas vyksta mūsų laikais

Edgaras Kanapius: (klūpėdamas ant kelių) O maloningasis Pasaulio vedly į šviesą, o išganytojau, atleiskite man už mano nuodėmes.

Viktoras Nekvailai: (pakėlęs vieną ranką, abejingai kresčioja galvą) Gerai gerai... Gerai gerai...

Edgaras Kanapius: Dovanokite man, nusidėjėliui, už...

Viktoras Nekvailai: Gerai gerai... Gerai gerai...

Edgaras Kanapius: Atleiskite už...

Viktoras Nekvailai: Gerai gerai...

Edgaras Kanapius: Ir už...

Viktoras Nekvailai: Gerai gerai... Gerai gerai...

Edgaras Kanapius: (Hapkinui Peliuškai) Kas jam? Negi vėl žolę rūkė?

Hapkinas Peliuška patrauko pečiais.

Viktoras Nekvailai: Gerai gerai... Gerai gerai... Gerai gerai...

Viktoras Nekvailai nukrenta ant žemės. Jaučiasi svilėsių kvapas.

Hapkinas Peliuška: (susinervinęs) Tik ne tai! Vėl perdegė!.. (puola kelti Viktorą Nekvailai nuo žemės) Ir dar rankos naujos reikės! Šita išniro!.. (iš nevilties užsidengia rankom veidą ir nusisuka)

Edgaras Kanapius: (perbalęs) Tai... tai... tai... jis netikras?.. Ką jūs padarėte jo šviesybei?.. Kodėl jis nebegyvas?..

Hapkinas Peliuška: (abejingai) Mirė prieš dvi savaites, bet dar tempiam. Minią apgauti pavyksta.

Edgarą Kanapių ištinka šokas ir jis nugriūna be pulso.

Hapkinas Peliuška: (pažiūrėjęs į Edgarą Kanapių) Po galais! Jau trečias šią savaitę! Sargyba!!!

Sargybinis: (atskubėjęs) Kvietėte?

Hapkinas Peliuška: Taip. Išnešk šitą lavoną.

Sargybinis ima už Viktoro Nekvailai kūno ir velka.

Hapkinas Peliuška: Ką tu darai?! Ne tą, o va šitą! (rodo į Edgarą Kanapių)

Sargybinis išneša Edgarą Kanapių.

Užsklanda

Veiksmas

Veikėjai:

Viktoras Nekvailai

Hapkinas Peliuška

Minia aistruolių

Viktoras Nekvailai stovi balkone pakėlęs vieną ranką ir ruošiasi sakyti kalbą. Hapkinas Peliuška stovi šalia jo. Iš apačios girdėti aistruolių skleidžiami garsai.

VIKTORAS NEKVAILAI: Eee... Eee... Eee...

Hapkinas Peliuška jį papurto. Minia vis garsiau šūkčioja.

VIKTORAS NEKVAILAI: Eee... Eee... Eee...

Hapkinas Peliuška jį griebia už atlapų ir ištempia.

Hapkinas Peliuška grįžta į balkoną.

HAPKINAS PELIUŠKA: Atsiprašome, bet visų didžiai gerbiamas Viktoras Nekvailai blogai pasijautė ir išėjo išgerti vaistų.

Minia nepatenkinta suūžė.

HAPKINAS PELIUŠKA: Tačiau jūs galite būti visiškai ramūs – visų didžiai gerbiamas Viktoras Nekvailai greitai sugrįš.

Minia patenkinta suūžė.

Hapkinas Peliuška atitempia Viktorą Nekvailai į balkoną ir, atrėmęs į turėklus, pastato. Viktoras Nekvailai, persisvėręs per turėklus, svirduliuoja.

VIKTORAS NEKVAILAI: Eee... Eee... Eee...

Visiškai persisveria per turėklus ir krenta į minią. Minia atsitraukia kaip galima toliau. Viktoras Nekvailai nukrenta ant žemės. Matyti jo išnirusi ranka ir atvėpęs žandikaulis. Jaučiasi degėsių kvapas.

Minia išsigandusi suūžė.

Visi stovi kaip įkalti.

Užsklanda

Poveiksmis

Veikėjai:

Žurnalistas

Burtė Nekvailai – Viktoro Nekvailai sesuo

Žnoras Nekvailai – Viktoro Nekvailai brolis

Otas fon Viktoras Nekvailai ir Marija de la Viktorija Nekvailai – Viktoro Nekvailai tėvai

Žmogus iš gatvės 1

Žmogus iš gatvės 2

Veiksmas vyksta populiarios laidos studijoje, veikėjai išsirikiavę vienas paskui kitą.

ŽURNALISTAS: Visas Pasaulis gedi vakar mus ir šią žemę palikusio vienų didžiai gerbiamo Viktoro Nekvailai. Šio, dabar jau mirusio žmogaus nuopelnai Pasaulio gerovei tiesiog stulbinami. Jis apkeliavo visas šalis, pabuvojo net mažai žinomose vietose, susitiko su begale žmonių. Ir visur jis savo iškelta ranka draugiškai pasveikindavo jus, brangūs Pasaulio gyventojai. Viktoras Nekvailai lankydavo visus: ir ligonius, ir nusikaltėlius, ir šiaip žmones. Dėl jo prasidėjo ir baigėsi ne vienas karas... Viktoras Nekvailai, kaip joks kitas vyras, nemėgo moterų. Gausiame būryje jam pamaldžių žmonių nebuvo nė vienos moters. O jis, beje, kaip joks kitas vyras, to ir nepageidavo. Viktoras Nekvailai tiesiog uždraudė bet kokiai moteriai prie jo artintis. Tačiau nepaisant to, moterys buvo ir yra pačios ištikimiausios šio visų didžiai gerbiamo žmogaus garbintojos... Štai koks buvo tas nuostabusis Viktoras Nekvailai... (šluosto ašaras) Šiandien mes paklausysime žmonių, kurie dar nuo šlapinimosi į lovą laikų pažinojo šį negyvą... atsiprašau... dabar jau mirusį žmogų... (vėl šluostosi ašaras)

BURTĖ NEKVAILAI: (mojuoja ranka ir vaiposi kaip kokia kvaiša) Labas vakaras!.. Sveiki visi!.. (išsišiepusi iki ausų) Aš esu...

Prieina žurnalistas ir pašnabžda jai kažką į ausį.

BURTĖ NEKVAILAI: (surimtėjusi) Aš esu Burtė Nekvailai, Viktoro Nekvailai sesuo. Noriu jums papasakoti, koks nuostabus buvo mano brolis... (pradeda verkti) Jis... jis visada paruošdavo man kavos... Suvalgydavo už mane desertą... Apgindavo... (verkia) Atsimenu vieną sykį mane persekiojo kažkoks katinas. Toks juodas. Didelis. Kur tik aš eisiu, tuoj tas iš paskos ir glaustosi man apie kojas.. Tomis dienomis aš buvau labai liūdna. Niekam nenorėjau sakyti, kad mane ištiko tokia nelaimė. Tačiau Viktoras tol kankino mane klausimais, kol aš neištvėrusi pasisakiau. Tada, atsimenu, Viktoras pagavo šitą katiną, surišo, apipylė žibalu ir norėjo padegti... (verkia) Nežinau, ar jam pavyko, bet daugiau tas katinas manęs nebepersekiojo... (vėl verkia) Štai koks... koks... geras ir rūpestingas buvo mano brolis... (pradeda dar labiau verkti ir išbėga, po to sugrįžta ir atsistoja kažkur į kampą)

ŽNORAS NEKVAILAI: (kramtydamas gumą) Mano brolis Viktoras visada buvo už mane gražesnis... To aš jam, prisipažinsiu, pavydėjau, bet dabar, kai aš gyvas, o Viktoras jau sutrūnyti baigia, kažin ar verta dar jam ko nors pavydėti... (satyriškai nusišypso) Na bet čia ne apie tai. Šiaip tai... Na ką aš galiu pasakyt... Neblogas tas mano brolis buvo... Dabar aš taip greitai jokio tokio atsitikimo, parodančio, koks Viktoras buvo geras neatsimenu... (pasižiūri į Burtę Nekvailai) O va su tuo katinu tai geras buvo... (satyriškai nusijuokia)

Burtė Nekvailai toliau verkia, o Žnoras Nekvailai satyriškai išsišiepęs kramto gumą. Abu stovi kažkur kampe.

ŽURNALISTAS: Ačiū Burtei ir Žnorui Nekvailai. Dabar paklausykime didžiai visų gerbiamo Viktoro Nekvailai tėvų atsiminimų apie šį puikų žmogų.

OTAS FON VIKTORAS NEKVAILAI: (rūkydamas cigarą) Viktoras buvo mano pats mylimiausias ir geriausias vaikas. Jau nuo mažų dienų matėsi, kad jis bus didis žmogus. (atsikosėja) Na ir dar... dar... matot... eee... Viktoras buvo... labai... geras... toks geras, kad... eee... kad geresnių už jį tiesiog... tiesiog nėra... ir... ir... nebus...(juokingai skėsčioja rankomis) Na va, pagaliau pasakiau ką norėjau (lengvai atsidūsta ir toliau rūko cigarą).

MARIJA DE LA VIKTORIJA NEKVAILAI: (verkdama) Oi tas mano vaikas (verkia). Oi tas mano vaikas... (ruošiasi sakyti kažką svarbaus, bet vis pradeda verkti)

ŽURNALISTAS: Taip. Iš tiesų. Viktoras Nekvailai savo artimiesiems buvo svarbus. Tačiau dar svarbesnis jis buvo eiliniams, nieko neišmanantiems žmonėms. Štai kaip apie visų didžiai gerbiamą Viktorą Nekvailai atsiliepia paprasti, nieko neypatingi Pasaulio gyventojai.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS 1: (verkia) Skaudžiausia... skaudžiausia, kad mirus Viktorui Nekvailai, prasidėjo žiema... (pradeda dar labiau verkti)

Žurnalistas trenkia jam per galvą ir išveda iš studijos.

ŽMOGUS IŠ GATVĖS 2: Aš, kaip eilinis Pasaulio pilietis, nepažinojau šio nuostabaus žmogaus, tačiau mano širdyje meilės sėkla jam sudygo ir subujojo lyg kokia geroji piktžolė! Viktoro Nekvailai paveikslas lydėjo mane kaip šešėlis saulėtą dieną!.. Jis man buvo reikalingas kaip deguonis ore!.. Viktoras Nekvailai – mano gyvenimo žiburys!.. Man jis – didžiausias autoritetas!.. Tik dėl jo aš kasryt keldavaus, su jo paveikslu akyse aš eidavau į darbą, ausyse jo žodžius girdėdamas, aš mokėjau mokesčius, tik apie jį galvodamas aš vakarais užmigdavau... Visas mano gyvenimas – tai jis!.. Nebėra Viktoro Nekvailai – nebėra mano gyvenimo!.. Šiandien esu čia tam, kad visi sužinotų, jog aš, kaip ištikimiausias Viktoro Nekvailai garbintojas, iškeliauju į aną pasaulį drauge su juo!.. O tam, kad būčiau nusipelnęs tapti šio puikaus žmogaus bendrakeleiviu, aš nemirsiu greitai ir neskausmingai kaip koks bailys!.. Mano mirtis, lai tampa ji pavyzdžiu kiekvienam iš jūsų,- kūno ir sielos užgrūdinimas kančiomis ir nepakeliamu skausmu!..

Išsitraukia iš kišenės ricinos aliejaus buteliuką ir visą jį išgeria. Žurnalistas jam padeda. Žmogus iš gatvės 2 krenta ant žemės ir purtosi. Visi nuleidžia galvas.

Užsklanda

Atoveiksmis I:

Atnaujinimas

Veikėjai:

Hapkinas Peliuška – buvęs Viktoro Nekvailai patarėjas

Mitsas Klipsis – jo padėjėjas

Ignas Tauragalaitis, Emalija Sim, Aleksandras Aleksandravičius Aleksas, Marinas Frešneris – kandidatai užimti Viktoro Nekvailai vietą.

Niūriame kambaryje sėdi Hapkinas Peliuška ir Mitsas Klipsis.

HAPKINAS PELIUŠKA: Kiek turime?

Mitsas Klipsis pirštais parodo, kad keturis.

HAPKINAS PELIUŠKA: Tvarka. Įvesk juos po vieną.

Mitsas Klipsis atveda Igną Tauragalaitį. Šis žemai nusilenkia Hapkinui Peliuškai ir atsiklaupia ant kelių.

HAPKINAS PELIUŠKA: Dėstykit poziciją.

IGNAS TAURAGALAITIS: (pernelyg maloniai) Dėl žmonių aš galiu viską padaryti: pataikauti, atleisti, nebeteisti, pasikeisti, pasitarnauti, mylėti, rūpintis, pasiaukoti, atsiduoti, parduoti, parsiduoti...

HAPKINAS PELIUŠKA: (užsiėmęs už galvos) Dieve mano! Nejaugi nebūna stebuklų?

IGNAS TAURAGALAITIS: Aš galiu absoliučiai viską: kalbėti, tylėti...

Susipratęs Mitsas Klipsis išveda jį.

HAPKINAS PELIUŠKA: Visai niekam tikęs.

MITSAS KLIPSIS: Jūsų teisybė. Iš jo šnekos man patiko tik „tylėti“.

HAPKINAS PELIUŠKA: Tikra tiesa. Kitas.

Mitsas Klipsis atveda Emalija Sim.

EMALIJA SIM: (užsidegančiai) Esu feministė, kovotoja iš prigimties. Gimiau ir augau patriarchalinėje šeimoje, todėl puikiai žinau, ką reiškia, kai tave niekina ir laiko daiktu. Dabar, kai esu laisva ir priklausau šitam Dievo moterims siųstam judėjimui, jaučiu, kad galiu daug ką pakeisti, jei tik man bus leista...

HAPKINAS PELIUŠKA: (supykęs) Čia kas dabar! Moteris! To tik ir betrūko!

MITSAS KLIPSIS: (išsigandęs) Oi, atleiskit, nepastebėjau...

Išveda Emaliją Sim ir atveda Mariną Frešnerį.

HAPKINAS PELIUŠKA: (supykęs ir netekęs vilties) Tu kas per neandertalietis?

Mitsas Klipsis ruošiasi kažką sakyti, bet jį pertraukė Marinas Frešneris.

MARINAS FREŠNERIS: As ešu kandidataš į Viktoro Nekvailai vietą.

HAPKINAS PELIUŠKA: (nusivylęs) O košmare!

MARINAS FREŠNERIS: As padaryšiu pašaulį gerešnį. Viši buš tokie geri geri ir pūkėti kaip kokie kašiukai mašiukai.

Hapkinas Peliuška visiškai netenka vilties ir užsiima rankomis galvą. Mitsas Klipsis abejingas stovi prie durų.

MARINAS FREŠNERIS: As, kaip ir Viftoraš Niekvailai, keliaušiu po Pašaulį, lankyšiu daug šmonių višokių. Valgyšiu leduš. O jūš ar mėgštat leduš? As tai mėgštu. Labai labai mėgštu leduš.

HAPKINAS PELIUŠKA: (Mitsui Klipsui) Išvesk jį, nebegaliu.

Mitsas Klipsis išveda Mariną Frešnerį.

HAPKINAS PELIUŠKA: (vis dar taip pat nusivylęs) Na, sakyk ką nors.

Aleksandras Aleksandravičius Aleksas tyli.

HAPKINAS PELIUŠKA: (maloniai nustebęs) Šnekėk, nagi...

Aleksandras Aleksandravičius Aleksas vis tiek tyli.

HAPKINAS PELIUŠKA: Šnekėk sakau, kvaily tu nelaimingas... (šokinėdamas iš laimės) Kalbėk idiote, sakyk ką nors! Nagi!

Aleksandras Aleksandravičius Aleksas vis tiek tyli ir tokiu pat buku žvilgsniu žiūri į Hapkiną Peliušką.

HAPKINAS PELIUŠKA: (džiugiai) Stebuklas! Stebuklų stebuklas! (Mitsui Klipsui) Radom! Įsivaizduojate, Mitsai Klipsi, radom!

MITSAS KLIPSIS: Įsivaizduoju, pone.

HAPKINAS PELIUŠKA: Nuvesk jį į apartamentus. Reikia ruoštis susitikimui su visuomene.

Mitsas Klipsis išveda Aleksandrą Aleksandravičių Aleksą. Hapkinas Peliuška toliau šokinėja iš laimės.

Užsklanda

Atoveiksmis II:

Viktoras Nekvailai keliauja į dangų

Veikėjai:

Viktoras Nekvailai – miręs visų didžiai gerbiamas žmogus

Šv. Petras – rojaus vartų saugotojas

Liuciferis – pragaro valdovas

Veiksmas vyksta virš debesų

Viktoras Nekvailai vis kliuvinėdamas už debesų prieina dangaus vartus ir beldžiasi.

ŠV. PETRAS: (patogiai sėdėdamas fotelyje ir vartydamas laikraštį) Kas ten?

VIKTORAS NEKVAILAI: Aš.

ŠV. PETRAS: Kas aš?

VIKTORAS NEKVAILAI: Viktoras Nekvailai.

ŠV. PETRAS: (susidomėjęs pašoka nuo fotelio) Nagi nagi. Įdomu. Tai ko čia tamsta lauki?

VIKTORAS NEKVAILAI: Aš... aš... eee... eee... noriu... noriu į... dangų...

ŠV. PETRAS: O ką gero esi padaręs, jei jau ten nori?

VIKTORAS NEKVAILAI: Aš aš... eee... eee... daug ką žmonėms gero padariau. Vat... (apsidžiaugęs) Vat! Taip ir buvo! Aš daug ką gero žmonėms padariau!

ŠV. PETRAS: (abejingai) Pavyzdžiui?

VIKTORAS NEKVAILAI: (pasimetęs) Na, aš eidavau per minią kaip lygintuvas... Žmonės mane garbino...

ŠV. PETRAS: Už ką jie tave garbino?

VIKTORAS NEKVAILAI: Eee... Na... Aš jiems buvau... buvau lyg koks prožektorius tamsiame tunelyje...

ŠV. PETRAS: Kas iš to?

Viktorui Nekvailai iš ausų pradeda rūkti dūmai ir jis nugriūna. Jaučiasi svilėsių kvapas.

ŠV. PETRAS: (abejingai žiūrėdamas į Viktorą Nekvailai) Na ir už ką žmonės jį mylėjo?..

Šv. Petras žiūri kažkur į tolį ir švilpia. Iš tolo ant juodo motociklo atvažiuoja Liuciferis.

LIUCIFERIS: (nusiėmęs šalmą ir kramtydamas gumą) Kvietei?

ŠV. PETRAS: Taip.

LIUCIFERIS: Ko nori?

ŠV. PETRAS: Klausyk, pasiimk tu šitą besmegenį (rodo į Viktorą Nekvailai). Pas mus jau ir taip vietos nebėra.

Liuciferis žiūri į Šv. Petrą lyg ko nors norėtų.

ŠV. PETRAS: (supratęs) Na gerai, kitą sykį aš už tave smalą maišysiu.

Liuciferis apsidžiaugęs užsideda Viktorą Nekvailai ant motociklo ir nuvažiuoja. Šv. Petras atsisėda į fotelį ir toliau skaito laikraštį.

Užsklanda