Radviliškio Lizdeikos gimnazija
Milda Varnauskaitė
(NE) MANO SIELA
Vienaveiksmė pjesė
Veikėjai:
Skripka – Visada verkianti. Tikra melancholikė, tačiau labai gerai supranta Žiogą.
Žiogas – Be žodžių supranta Skripką. Truputėlį keistokas.
Zaiza – Protinga mergina, kartais pati nesupranta, ką daro toj keistoj kompanijoj.
Vyšnia – Labai linksma mergina. Puikiai sutaria su Kefyru.
Kefyras – Nervingas keistuolis, visuomet surūgęs, viskuo nepatenkintas.
Velnias – Atėjęs iš pragaro. Grubus, nervingas ir kiek keistokas.
BALSAS – Kartais jį žmonės girdi savo galvoje…
1 scena
Palėpė. Visur primėtyta senų daiktų. Vienas mažas langelis, pro kurį sklinda mažas šviesos ruožas. Ant grindų guli Vyšnia ir Kefyras. Visur pilna pūkų, jie skraido ore, gulintieji mosuoja rankomis per juos. Kampe stovi dvi kėdės. Ant sienos kabo Popiežiaus portretas.
Vyšnia. Manai, patikės?
Kefyras. Aišku! Kas čia gali nepatikėt? Nebent Skripka atbildės ir pradės verkti. Tada nesąmonė…Et, viskas nusibodo, nors pasikabink...
Vyšnia. O kada žadėjo ateiti?
Kefyras. Jėzau, kaip ji mane nervina!
Vyšnia. Ką čia nusišneki? Koks Juozas?
Kefyras. Nusibodai. Ir vėl tikyboj nebuvai?
Vyšnia. Ko ten eiti? Ta babsė kudakuoja kaip višta. Net galvą skauda.
Kefyras. Žinau anekdotą.
Vyšnia. Na.
Kefyras. Kaip manai, kodėl anekdotai apie blondines trumpi?
Vyšnia. Nes jos… nežinau…
Kefyras. Ogi todėl, kad blondinai suprastų!!!
Pradeda abu kvatoti. Pasigirsta durų girgždesys. Pro duris įslenka Skripka, nešina gitara. Abejingai pažiūri į gulinčius Vyšnią ir Kefyrą. Perlipa juos, prieina prie kėdės ir atsisėda.
Kefyras. Taip, šiandien gražus oras. Bet man jau nebesvarbu...
Vyšnia. Aha, man patinka.
Kefyras. Nusidažysiu plaukus mėlynai.
Vyšnia. Kodėl?
Kefyras. Kaip toj dainoj…Nuobodu.
Pasigirsta kūkčiojimas.
Kefyras. Jėzau ir Marija Šventoji! Kas tą ožką mums nuleido!?
Vyšnia pradeda springdama kvatotis. Abu atsistoja. Ir vėl krenta ant grindų, kai išgirsta Durų trenksmą. Skripka nustoja kūkčioti. Sėdi ant kėdės ir žiopso į užkulisius.
Zaiza. O Jėzau, kas čia buvo!
Vyšnia. Pasakykit man, kas tas Juozas?!
Zaiza. (Vyšniai) Ką čia nusišneki? Kas nutiko?
Pradeda sklaidyti pūkus. Perlipa per Vyšnią ir Kefyrą. Staiga krenta ir atsigula šalia.
Kefyras. Nušovė?
Vyšnia. Man jau seniai kraujuoja žaizda.
Zaiza. O jis toks gražus… (atsidūsta)
Vyšnia. Greit supratai.
Kefyras. Ne dūra, nors ir kojų balta skūra…
Zaiza. Poetas… (po pauzės). Ne. Ko čia nesuprasti? Pavasaris. Meilė šaudo savo strėlėm. O tie pūkai - sniegas?
Kefyras. Gudri mergaitė. Kažin, ar Žiogas supras? Man atsibodo laukt.
Zaiza. (nustebus) Ir jis žadėjo ateiti?
Kefyras. Ko jis tau neateis? Keista, kad pirmas neatlėkė…Kiek galima jo laukt? Įkyrėjo...
Vyšnia. (sudejuoja) Man jau visus šonus skauda, greičiau atsivilktų.
Vėl pradeda kūkčioti Skripka.
Skripka. Jums aš visai nerūpiu? Jums tik visokios meilės galvoj… O man ką daryt? Aaaaaaaaa
( verkia)
Kefyras. Duokit kas nors šautuvą. Pats nusišausiu ir ją nudėsiu.
Pasigirsta šūviai ir Skripka krenta nuo kėdės žemėn. Visi pašoka. Vyšnia pradeda juoktis. Ir šoka į užkulisius. Kefyras ir Zaiza stovi apstulbę. Vyšnia įlekia į palėpę, tempdama paskui save Žiogą, laikantį rankose šautuvą.
Žiogas. Išdūriau!!!
Prieina prie Skripkos ir ją pakelia. Skripka atsisuka į Kefyrą.
Skripka. Žodžiai eina į dangų…
Kefyras. (Vyšniai) Kaip tu supratai?
Vyšnia. Klausykis ir suprasi.
Zaiza. Čia buvo geras. Einam kruopų valgyt. Blemba…
Žiogas. ( lankstosi į visas puses) Ačiū, ačiū!!! Ką jūs, nereikėjo.
Kefyras. Nustok maivytis. Nervini...
Skripka. Cha cha cha.
Kefyras. Tu manęs nenervink… Tuoj ant žemės gulėsi.
Žiogas ir Skripka vienu metu krenta ant žemės.
Vyšnia. ( Kefyrui) Asile tu!
Zaiza. (susimąsčiusi) Žodžiai eina į dangų…
Vyšnia. Gana! Viskas, stokitės! Reikia sutvarkyti. Dar nieko nesugalvojom…
Žiogas ir Skripka atsistoja. Skripka pasiima gitarą ir atsisėda ant kėdės. Pradeda brūžinti per stygas…
Žiogas. Aš visą naktį galvojau…
Zaiza. O mano galva tuščia…
Kefyras. Nušovė.
Vyšnia. (dairosi į visas puses) Juozai, tu mano Juozai!!! Kiek čia sniego!
Kefyras. ( suprunkščia ) Dūra.
Iš už užuolaidų atskrenda šluota.
Vyšnia. Matot, čia dangaus ženklas. Susitvarkom.
Vyšnia puola šluoti grindis. Pūkai sklaidosi į visas puses, lekia ant žiūrovų. Žiogas, Kefyras ir Zaiza dingsta už užuolaidų.
Skripka. (rodo pirštu į salę ) Jiems, matai, visada geriau nei mums. Jie sniego turi… Jiems ir gyvenimas moka daugiau…
Vyšnia. (juokiasi). Kvaišele, tu nepagalvojai, kad ne visi menininkais gali būti?
Skripka. Cha! Jie užtat sniegą turi…
Pasirodo Žiogas, Kefyras ir Zaiza, jie neša stalą ir kėdę.
Zaiza. Kur dėti?
Vyšnia. ( meta šluotą atgal į užkulisius) Kartais dangaus ženklai grįžta atgal… (rodo ranka į vieną šoną) Dėk čia.
Skripka. (uždainuoja) Kaaartaaiis daaaaaaangaaaaaaaus ženklaiiiiii grįįįįįžtaaaaaa atgal. Uuuuu aaaaaa…
Kefyras. (rėkia ant Skripkos) Ar tu baigsi? Jau atsibodai, nebegaliu… Vėpla kažkokia, apsimeta, kad dainuot moka. Per tave aš jau žinau, kas yra pragaras… Tavo dainos baisiau už …už…už… nežinau už ką…
Visi tyli. Skripka keletą sekundžių vėpso į Kefyrą. Paskui pradeda verkti.
Skripka. (verkia) Aaaaaa. Kaip tu gali man uždrausti dainuoti!? Juk čia mano pašaukimas. Aaaa (kūkčioja).Tau niekas nerūpi, tik tu pats. Kiaulė tu!!!
Vyšnia. Nagi baikit…
Zaiza. (Prieina prie Skripkos) Neverk, Skripka.
Kefyras. Ką neverk? Negaliu. Jūs, bobos, esat pragaro išmislas. Ir, po velnių, kodėl Dievas taip suklydo…
Zaiza. (piktai) Kefyrai, asile tu!!! Užknisai nerealiai. Pragaras ir pragaras. Gal sielą pardavei???
Žiogas. ( Iki tol tylėjęs) O blemba! Pasišaukiam velnią. Paklausim…
Vyšnia. Visai stogas važiuoja. Tu gaudyk, nes visos čerpės nubyrės ( suka pirštu prie smilkinio)
Žiogas. Ne, rimtai padarom…
Skripka nustoja verkti, atsistoja, pradeda mosuoti rankomis ir rėkia.
Skripka. Velniau!!!!!!!!!!!!
Zaiza. Ne taip šauki. (rėkia) Velnyyyyyyyy!!!!!!!!!!!!!!!!!!
Žiogas. Velneeeeeeeee…
Prie jų prisijungia visi kiti. Kiekvienas rėkia vis kitaip. Skripka net įsijautus pradeda šokti su Vyšnia. Prasidaro salės durys ir galvą įkiša Velnias. Visi nutyla. Velnias įeina į salę, apsidairo, pasirąžo.
2 scena
Velnias. (eina link scenos ir dairosi) Kiek daug pažįstamų. Aha, tu man pardavei… Tu… (rodo pirštu į vieną žiūrovą) O, smaluotas Jėzau, čia gi tas… Daug privargau su tavim… Na, kaip gyvenat?
Vyšnia. O, Juozai!!!
Vyšnia krenta ant žemės. Nualpsta. Visi kiti žiopso į Velnią. Šis užlipa ant scenos.
Velnias. Ko čia vėpsot? Ko norėjot? (rąžosi ir žiovauja) Patys prikėlė, o dabar alpsta (pamato Kefyrą) Aaaa, čia apie tą šnekėjot?
Zaiza. (persigandus) Ką šnekėjom?
Velnias. Ką ką? Nebežinai, ką šneki? (eina prie Zaizos) Gal ir tu nori pavirsti kaip šitie? (rodo į salę)
Zaiza. (rėkia) Neeeeeeee!!!
Zaiza rėkdama nulekia į užkulisius. Iš paskos nukiūtina Skripka, palikdama gitarą ant kėdės.
Žiogas. Mes nenorėjom…
Velnias. (atsisuka į Žiogą) Ko nenorėjot? Viskas. Dabar, kuris iš jūsų parduos sielą?
Kefyras. Už kiek?
Velnias. Kaip tai už kiek?
Staiga žegnodamasi ir su česnakų vėriniu ant kaklo iš užkulisių į sceną įlekia Skripka. Griebia už kojų Vyšnią ir išvelka ją už užuolaidų.
Velnias. (juokiasi) Cha cha cha!!! Ei, mergaite, uuuuuuuu!!! (iškėlęs rankas lekia paskui Skripką) Pagausiu, pagausiu! Cha cha cha. (sugrįžta prie Kefyro ir Žiogo) Tai ką ten šnekėjom?
Žiogas. Niekas tau tos sielos neparduos…
Kefyras. (Žiogui) Tylėk! Aš parduosiu, už kiek?
Žiogas. Ką čia nusišneki?
Kefyras. Neaiškink man!!! Mano siela, ką noriu, tą ir darau. Eik, geriau tas vėplas prikelk.
Žiogas. (supykęs) Na ir eisiu, tu čia smaluokis iki kaklo!!!
Žiogas supykęs apsisuka ir išeina. Scenoje lieka vien Velnias ir Kefyras. Kefyras prisitraukia kėdę ir atsisėda. Paduoda velniui gitarą.
Kefyras. Matai, čia yra idealios merginos figūra.
Velnias. (pabrūžina per stygas) Keistas tavo skonis…. (atiduoda gitarą Kefyrui) Turėk tą savo moterį. Man ir Veronikos paskenduolės užtenka.
Kefyras. (pasiima gitarą) Kaip nori.
Kefyras padeda gitarą į šalį. O Velnias pasiima kitą kėdę ir atsisėda priešais Kefyrą.
Kefyras. Klausyk, kaip mano močiutė gyvena?
Velnias. (susidomėjęs) Pavardė kokia jos?
Kefyras. Aldona Zuzaitienė.
Velnias griūna ant žemės, persisveria per sceną.
Velnias. (rėkia) Sąrašą!!!!!!
Kefyras žiūri nustebęs. Staiga iš už užkulisių atskrieja suglamžytas popieriaus lapas. Velnias atsistoja, prieina prie jo, išsilankstęs išlygina delnu ir atsisėda.
Velnias. (ieško) Aha…. Aldona… Taip… (sušunka) Radau!
Kefyras. Na?
Velnias. Gerai gyvena ji. Dabar pokerį su Cezariu lošia. (žiūri žemyn) Cha cha cha. Tas, kaip visada, pralošia. (vėl atsilošia) Bet nenukrypkim nuo temos. Tai ko nori? Pažiūrėsim, ar didelis branginykas esi. (Trina delnais)
Kefyras. Aš nežinau… Dar niekada to nedariau… (Kasosi pakaušį)
Velnias. Tai ko nori? “Starkos” butelio? Cigarečių pakelio? Narkotikų maišelio?
Kefyras. Ką, tik už tiek? Paskui mane sąžinė užgriauš, kad tik už tiek atidaviau.
Velnias. Pasiimsiu ir sąžinę, jei dar spyriosies.
Kefyras. Ne. Per pigu.
Velnias. (truputį supykęs) Ohoho! (rodo pirštu į žiūrovą) O šitas tai už tiek parsidavė.
Kefyras. (Atsisuka į salę) Kuris?
Velnias. Na tas. Ten iš šono.
Kefyras. Oho! O atrodė visai normalus.
Velnias. (Supykęs) Gerai, tu mane į kapus nuvarysi! Kiek galima? Parduodi už tiek arba pasiimsiu už dyką!
Kefyras. Ne. Neatiduosiu.
Velnias atsistoja, pagauna Kefyrą už drabužių ir pakelia nuo kėdės.
Velnias. (rėkia) Tu mane jau nervini!!!!! Ką, nori pasirodyt išskirtinis? Neparduosiu, neparduosiu… Tuoj parduosi. (Pakelia ranką į orą) Greit atiduodi!
Kefyras. (Persigandęs) Maišelį turi?
Velnias paleidžia Kefyrą ir šis bumbteli ant kėdės.
Velnias. (nusiraminęs) Raudoną ar mėlyną?
Kefyras. O koks geresnis?
Velnias. Raudonas visada patenka tarp geresnių, o mėlyni - tik ugnį kūrena.
Kefyras. Tada duok raudoną. Mat ją velniai….
Velnias griūna ant žemės ir persisveria per sceną.
Velnias. (rėkia) Maišelį!!!!!!!!!
Į sceną iš užkulisių atskrieja maišelis. Jame akmuo. Velnias atsistoja prieina prie maišelio, jį pakelia ir išsitraukia akmenį.
Velnias. (susidomėjęs) O kam tas čia? Gi neišmušinėju skolų… (Kefyrui) Gal tu žinai, kam čia tas?
Kefyras. (išsigandęs) Ne…
Velnias. Aaaaa, žinau. Čia tau bus akmuo ant širdies… Nežinau, kada jį nuridensi…
Paduoda akmenį Kefyrui. Šis jį apžiūri ir įsikiša į kišenę.
Kefyras. Greičiau baigiam tą procedūrą. Duok maišelį.
Velnias prieina prie Kefyro, paduoda jam maišelį. Kefyras įkvepia daug oro ir pučia iš visų jėgų jį į maišelį. Užriša ir paduoda maišelį Velniui. Krenta ant žemės ir guli. Velnias apsidžiaugia, prieina prie gulinčio Kefyro.
Velnias. O širdies neduosi?
Kefyras. Ne. Dabar donorų mažoka. Gal kada vėliau…
Velnias. Na, žinokis… Kaip sau nori… Tu čia dar gulėsi?
Kefyras. Aha. Gražus dangus šiandien. Toks tolimas…
Velnias. (juokiasi) Nuo šiol jis tau visada bus tolimas. Geriau apsiversk ant pilvo. Ką gi, buvo malonu. Viso, besieli!
Kefyras. Iki! Ne aš vienas toks…
Velnias išeina. Pasigirsta BALSAS.
BALSAS. Velnias negavo žmogaus širdies... (pauzė). Ar žmogus tikrai atsitiest sugebės?... (pauzė).
Išgirdę balsą visi (išskyrus Velnią) susirenka aplink gulintį Kefyrą. Skripka pakelia gitarą ir ima dainuoti. Po truputį visi ima pritarti.
Balti sparnai baltų malūnų mala.
Ir balta viskas. Žemė ir dangus. Ir tu.
Ir nerimas baltu rūku aukštyn pakyla,
Ir skausmas ima tvinti baltu upeliu,
Ir širdgėla tarsi balta viešnia prabyla,
Ir baltas liūdesys aplanko mus…
Tada balti sparnai baltų malūnų vėlei mala.
Ir balta viskas. Žemė ir dangus.
Ir krenta tas baltų pūkų baltumas,
Uždengia baltu baltumu mintis…
Danguj sužibusi žvaigždė vakarė
Baltuoju gerumu užkrės žmonių širdis.
Balti sparnai baltų malūnų tegul mala.
Ir balta viskas. Žemė ir dangus.
Balti sparnai baltų malūnų mala…
Visi ima pūkus nuo žemės ir juos beria rieškučiomis į viršų. Pūkai krenta, vėl veikėjai lenkiasi, vėl beria ir tai kartojasi tol, kol užtraukiamos užuolaidos.