Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Eglė Aleknaitė
Nauji karaliaus drabužiai
(pjesė - pasaka pagal H.K Anderseno pasakas
,,Nauji karaliaus drabužiai’’ ir ,,Idutė’’)
Veikia:
I karalius
II karalius
III karalius
Idutė
I ministras
II ministras
III ministras
Sargybiniai
Dvariškiai
I žmogus
II žmogus
III žmogus
IV žmogus
V žmogus
Žmonės
Vaikas
Iškilmių tvarkytojas
I apgavikas
II apgavikas
1 scena
Kambarys. Jame palei sieną stovi trys kėdės, o gale - didelė drabužių spinta, kuri kitais atvejais atstoja duris. Spintoje ir ant jos durų prikabinta daug įvairių rūbų, pakabų. Į kambarį įeina Idutė.
IDUTĖ (mamai, kurios kambaryje nėra). Nesupranti, kaip man reikia tos suknelės, tai ir nereikia.
Atsisėda atdaroje spintoje. Nutaisiusi kankinės veidą sėdi, galvoja. Paskui staigiai atsistoja ir griebia pirmą pasitaikiusį drabužį.
IDUTĖ (apžiūrinėdama). Argi galima nešioti šituos… skudurus! Fu! (drabužį drebia žemėn, ima kitą) O šitas? Baisu! Kažkoks… baisus, šlykštus, neįmanomas! Fe! (pasišlykštėdama drebia žemėn, paima skarą) Skarelė… (susižavėjusi apsigobia) Čia tai daiktas… (apsisuka) Gražu… mama tai turi nuostabių drabužių… Suknelės, skarelė…
MAMOS BALSAS. Gali ją pasiimti, dukrele!
IDUTĖ (staiga prisiminusi, kad jai neperka suknelės, pasipūtusi). Bet princesės tokių nenešioja. O va ta suknelė… Jos bet kuri princesė man pavydėtų… Girdi, mama, pavydėtų! O čia tik kažkokie skudurai… Krūva skudurų! (griebia drabužį) Ar galima tai nešioti? Atrodyčiau kaip ragana tarp dailių princesių… Ragana… Fui, bjaurybė! (drebia žemėn, ima kitus drabužius) O šitas? Šitas? Arba šitas? Šitas? Šitas? (traukia rūbus iš spintos ir drebia ant žemės, kol spinta lieka tuščia. Tada su trenksmu uždaro spintos duris ir vaizduoja, kaip ji vaikšto su naująja suknele.) Mano suknelė lengva… Aš kaip karalaitė… Ir visi žavisi… pavydi man tos suknelės… O dabar (užsidengia rankomis veidą, atsisėda ant drabužių krūvos ir ima verkti).
2 scena
Staiga atsidaro spintos durys ir pro jas įbėga uždusęs I karalius. Jis tik su apatiniais rūbais ir karūna.
I KARALIUS (pamatęs Idutę). A… a… Jūs man atleiskit… tik nešaukit! Koks jūsų vardas? Paslėpkit mane! Prašau, maldauju, paslėpkit… Girdit?! Jie mane atsiveja!
IDUTĖ. Kas jie?
I KARALIUS. Dvariškiai. Darykit ką nors… (bando pasislėpti už Idutės. Ji užrakina spintos duris)
IDUTĖ. Jie neateis.
I KARALIUS. Tikrai? Ačiū, ačiū, jūs mane išgelbėjot!
IDUTĖ. Nejaugi? Nuo ko? Kas jūs toks?
I KARALIUS. Aš esu karalius.
IDUTĖ. Karalius?
I KARALIUS. Nuogas karalius (prisiminęs, kad jis nuogas, bando rankomis prisidengti). Nežiūrėkite į mane taip…Aš esu nuogas… Bet dabar negalima sėdėti nieko neveikiant.
IDUTĖ (pavargusiu balsu). Kodėl?
I KARALIUS. Duokit pirmiausia man kokį nors drabužį. Aš nuogas. (apsirengia bet kokiu rūbu iš rūbų krūvos) O dabar reikia skubėti.
IDUTĖ. Skubėti?
I KARALIUS .Reikia kaip nors pakeisti tą pasaką, kol jos kas nors vėl nepradėjo skaityti.
3 scena
Staiga su trenksmu atsidaro spintos durys, pasigirsta muzika ir įeina II karalius su palyda.
I KARALIUS. Nebesuspėjom…
II MINISTRAS. Iš kelio! Eina jo didenybė karalius!
I KARALIUS. Jis toks pat, kaip ir aš buvau… Karaliau, žmogau, susiprotėk, nusileisk į žemę! Rūpinkis savo žmonėmis, o ne rūbais!
II KARALIUS. Kas čia toks? Patraukite šitą žmogų iš po mano didenybės kojų!
I KARALIUS. Nelįskite prie manęs! Karaliau, aš jums tik gero noriu!
II KARALIUS. Ei, sargyba, sakiau: į tamsiąją jį!
Du dvariškiai I karalių nutempia šalin. II karalius pastebi Idutę.
II KARALIUS (palydai). O dabar mano didenybė norėtų susipažinti su savo karalystės gyventojais. Pone ministre (I ministrui), antai mergaitė stovi, pakviesk ją čia.
I MINISTRAS. Kap tik įsakysite, jūsų didenybe!
I ministras nubėga prie Idutės.
Panele, su jumis malonėtų pasikalbėti pats jo didenybė karalius. (Idutė labai keistai pasižiūri į I ministrą) Kas nors ne taip? (susirūpinęs). Ar aš ką nors blogai pasakiau, panele? Ar atrodau negerai?
IDUTĖ. Ne, nieko.
I MINISTRAS. Tuomet pasikalbėkite, karalius jūsų laukia. Ir (šnabžda) būtinai pagirkite jo drabužius. Pasakykite, kad jis labai nuostabiai atrodo, o tokių puikių rūbų jūs niekur nematėte.
IDUTĖ (susigraudinusi). Mačiau… Ta suknelė, kurios mama man neperka…
I MINISTRAS. Galbūt, galbūt. Bet vis tiek, pasakykite būtinai.
IDUTĖ. Aš pas jį neisiu. Supratote?
I MINISTRAS. Neisite? Bet kodėl? Tai juk įsakymas. Karaliaus įsakymas!
IDUTĖ. Aš neisiu pas tą jūsų karalių. Jis yra dabita, jis yra pasipūtėlis, jis yra tuščiagarbis, jis yra kvailas kaip batas! (atsisuka į II karalių ir garsiai šaukia) Jūs esate kvailas kaip batas, ir jūsų rūbai yra negražūs, jau geriau su tokiais kaip mano vaiščioti, jeigu mama neperka suknelės, o jūs liksite greitai nuogas!
II KARALIUS. Kaip ji drįsta?! Sargyba! Į tamsiąją ją!
Sargyba pripuolusi prie Idutės tempia ją iš scenos, o ji basiai žviegia.
II KARALIUS (susiėmęs už širdies). Toks pasibaisėtinas elgesys!
Apsisuka ir išeina kartu su visa palyda pro spintos duris.
4 scena
Į kiek pritemdytą sceną ateina I karalius su Idute. Idutė rankoje nešasi gėlę.
I KARALIUS. Matai, kaip gerai, kad aš čia visus pažįstu. Žinojau, kad tą nenaudėlį sargą galima papirkti už skatiką, ir mus išleido iš kalėjimo. O taip būtumėme ten amžių buvę ir supuvę, nes anas karalius, kaip ir aš anksčiau, visus kalinius pamiršta. Mane miegas ima. Prisėskime čia, kiek nusnūsiu.
Abu atsisėda ant scenos krašto, Idutė apžiūrinėja savo gėlę, I karalius miega.
IDUTĖ. Karaliau! (pauzė) Ei, karaliau!
I KARALIUS. Mm… m… ką?
IDUTĖ. Karaliau, kodėl nuvyto vargšė gėlė? Aš ją vakar ten, kalėjime, radau, ji buvo labai graži. O šiandien jau nuleido savo galvelę! Dėl ko?
I KARALIUS (pažiūrėjęs į gėlę). Žinai, kas joms atsitiko? Šiąnakt ta gėlė buvo gėlių baliuje ir iš nuovargio nuleido galvą (jis vėl užsnūsta).
IDUTĖ. Bet juk gėlės nemoka šokti!
I KARALIUS. Kodėl nemoka! Kai sutemsta, ir mes visi miegame, gėlės susirinkusios šoka ir beveik kas naktį daro balius.
IDUTĖ. Ar vaikai gali nueiti į jų balių?
I KARALIUS. Gali ten eiti mažučiai vaikai, našlaitės ir pakalnutės.
IDUTĖ. O kur šoka gražiausios gėlės?
I KARALIUS. Ar tu esi buvus… Ne, tu ten niekada negalėjai būti…
IDUTĖ. Kur?
I KARALIUS. Prie didelės didelės pelkės, kur vasarą gyvena tokia graži graži karalaitė ir kur yra toks didelis sodas su tiek puikių gėlių. Ten pro plačius vartus visada matosi gulbės, kurios priplaukia prie kiekvieno, mėtančio joms duonos trupinius. Toje pilyje tikrai daromi gėlių baliai.
IDUTĖ. Tame sode nebuvau. Bet buvau kitam, jis yra kitame miesto pakraštyje: ten visi lapai buvo nukritę nuo medžių, ir gėlių niekur nebuvo. Kur jos dingo? Vasarą mačiau jų tiek daug! Ar jos irgi eina į gėlių balius?
I KARALIUS. Žinoma, kad eina. O dabar jos yra su visomis gėlėmis vidury pilies. Reikia žinoti, kad, vos karalaitei ir jos kiemui persikėlus į kitą pilį, visos gėlės subėga į pilį ir tenai žaidžia. Dvi gražiausios gėlės sėdasi į sostą - tai karalius ir karalienė, o raudonieji gvazdikai sustoja iš abiejų pusių ir sveikinasi - tai kiemiškiai. Paskui ateina visos gražios gėlės ir prasideda balius. Jacintai su krokais vaizduoja mažus jūros kadetus, jie šoka su dailiomis mėlynakėmis žibutėmis. Tulpės ir didelės geltonos lelijos yra vyresnės damos, jos žiūri, kad visi gražiai šoktų ir padoriai elgtųsi.
IDUTĖ. O ar niekas nepyksta, kad gėlės šoka karalystės pilyje?
I KARALIUS. Kas tau pyks, kad niekas nežino! Tiesa, kartais ateina naktį pilies sargas su glėbiu raktų, bet kai gėlės išgirsta tarškant raktus, tuojau nutyla, pasislepia už uždangų, iškiša tik galvutes. ,,Jaučiu, čia yra gėlių!” - sako senas pilies sargas, bet negali jų matyti.
IDUTĖ. Labai gražu! Ar negalėčiau pamatyti tų gėlių? Ar galėtum parodyti man tą pilį?
I KARALIUS. Galėsiu, galėsiu parodyti. Tik ne dabar, nes aš baisiai noriu miego.(užsnūsta)
Idutė pasėdi, pavarto rankoje gėlę, paskui pamačiusi duris(spintą), nueina prie jų. Stengiasi pro rakto skylutę pamatyti, kas vyksta kitąpus durų. Staiga laiminga pribėga prie I karaliaus.
IDUTĖ. Karaliau, karaliau! Aš mačiau, kaip gėlės šoka!
I KARALIUS. Aa… a?
IDUTĖ. Aš mačiau gėlių balių! Mačiau, kaip gėlės šoka!
I KARALIUS. Kur?
IDUTĖ. Už anų durų! Pro rakto skylutę!
I karalius prieina prie durų, pažiūri.
I KARALIUS. Bet juk tai apgavikai audžia savo audeklą! Tai visai ne gėlių balius, kaip tau atrodė. Tai prakeiktieji sukčiai! Reikia gelbėti karalių!
IDUTĖ. Net jeigu ten ir tie sukčiai, kodėl mes turime gelbėti karalių, kuris uždarė mus į kalėjimą?
I KARALIUS. Reikia galų gale pakeisti tą nelemtą pasaką!
5 scena
Į sceną pas apgavikus ateina I ministras, neaiškiai murmėdamas sau po nosim.
I KARALIUS (pašnibždom Idutei).Pasitraukime, ateina pirmasis ministras.
I karalius ir Idutė pasislepia, o I ministras pasibeldžia į duris(spintą), jos atsidaro, ir matosi, kaip apgavikai vaizduoja, kad jie audžia.
I MINISTRAS. Sveiki ponai, mane tikriausiai jūs pažįstate, esu pirmasis ministras. Jo didenybė karalius siuntė mane pažiūrėti, kaip sekasi jums darbas.
I APGAVIKAS. Puikiai, pone pirmasis ministre!
II APGAVIKAS. Kaip sviestu patepta, pone pirmasis ministre!
I MINISTRAS. Draugiškumo vardan mane galite vadinti tiesiog ponu ministru.
I APGAVIKAS. Gerai, pone ministre. O dabar ateikite arčiau ir nuosavomis akimis apžiūrėkite audinį.
II APGAVIKAS. Ar tinka mūsų parinkti raštai?
I APGAVIKAS. O spalvos?
II APGAVIKAS. Mėlyna kiek poryškė…
I MINISTRAS. Tinka, tinka, kaip tik, net nemaniau, kad galima, kad įmanoma taip nuostabiai austi, spalvas komponuoti!
I karalius ir Idutė prislinkę prie durų klausosi.
I KARALIUS (Idutei pašnibždomis). Štai kaip jis meluoja! O kad žinotum, kaip sunku suvokti, kad visi tau artimi žmonės - apgavikai! Nors ir aš buvau panašus, ir aš juk melavau: sakiau, kad mačiau tą nuostabų audinį, nors jokio audinio čia nėra.
I MINISTRAS. Puikus jūsų darbas, tikrai puikus. Aš pasakysiu jo didenybei karaliui, kad tasai audeklas man be galo patiko.
I karalius išlenda iš savo slėptuvės.
I KARALIUS (I ministrui). Neklausykite šitų dviejų apgavikų, žmogau! Kodėl jūs meluojate, kodėl jūs, pirmasis ministre, meluojate, kad matote tą audinį, nors iš tikrųjų nieko nematote? Neapsigaukite ir neapgaudinėkite kitų - to audinio iš viso nėra, šie apgavikai tiktai nori pasipelnyti puošeivos karaliaus sąskaita! Patikėkite, šie sukčiai tik vaizduojasi audžią!
K ministras tiesia ranką, norėdamas paliesti audinį, bet staiga pritraukia ranką atgal.
I MINISTRAS. Aš nesileisiu kvailinamas tokių kvailių kaip jūs. O be to, jūs tikriausiai taip pat girdėjote nuostabiąsias šio audinio savybes. Tad, jeigu jūs nieko nematote, man belieka apgailestauti, kad jūs esate beviltiškai kvailas, o va aš - matau. Matau nuostabius šio audinio raštus, spalvas.(apgavikams) Argi jos ne nuostabios, gerbiamieji ponai?
II APGAVIKAS. Malonu, kad sudraudžiate visokius šmeižikus.
I APGAVIKAS. Juk karaliaus drabužiai mums svarbiausia.
I MINISTRAS. O jūs, niekingas šmeižike, pranykit man iš akių.
I ministras išeina.
6 scena
I KARALIUS. Sukčiai, kaip jūs drįstate apgaudinėti šitokius lengvatikius žmones?
II APGAVIKAS. O kas jums sakė, kad mes juos apgaudinėjame? Tai vis tik jūs nesate girdėję nuostabių mūsų audinio savybių?
I KARALIUS. Esu girdėjęs ir žinau žymiai daugiau, nei jums norėtųsi. Manęs jūs tikrai neapgausite, ir nesiruošiu leisti apgaudinėti kitų žmonių, o ypač karaliaus.
I APGAVIKAS. Kažkam rūpi karalius? Nejaugi?
I KARALIUS. Rūpi, ir dar kaip.
I APGAVIKAS. Ir vis tiek atsirado protingas žmogus. Žinote, darykite ką norite. Bandykite gelbėti savo kvailąjį karalių ir ne ką gudresnius jo žmones.
I KARALIUS. Ir ne tik bandysiu, bet ir išgelbėsiu.
IDUTĖ. Ir ne tik gelbėsim, bet ir išgelbėsim!
I APGAVIKAS. O, mažoji mano drauge, žinok, kad pasaulis myli aklus idealistus, bet ne visada, tikrai ne visada tampa jų pasekėjais ir jų svajonių vykdytojais. Mes išnaudosime šitą kvailą karalių tik todėl, kad jis yra tikrai kvailas.
I KARALIUS. Jis visai nėra kvailas, jis tik nesusipratęs savyje.
I APGAVIKAS. Gražu, labai gražu, bet dar gražiau daiktus vadinti tikraisiais jų vardais.
II APGAVIKAS. Antrasis jo didenybės ministras ateina!
I APGAVIKAS. Štai ateina antrasis ministras, aš tęsiu savo juodą darbą, o jūs bandykite gelbėti savo kvailą karalių!
IDUTĖ. Jums turėtų būti gėda!
I APGAVIKAS. Anaiptol.
7 scena
Prie durų prieina II ministras.
II MINISTRAS. Sveiki, audėjai, jo didenybė karalius ir mane atsiuntė pasižiūrėti, kaip einasi darbas. Pirmasis ministras taip išgyrė jūsų nuostabųjį audinį…
II APGAVIKAS. O taip, ir mums jis sakėsi, kad audinys jam nepaprastai patikęs…
I APGAVIKAS. Taigi ateikite tada arčiau, ir jūs apžiūrėsite, įvertinsite mūsų darbą, parinktus raštus, spalvas.
II MINISTRAS. Jie… jie… nuostabūs! Dieve, patikėk, jie nuostabūs!
IDUTĖ. O kodėl tu meluoji? Tu juk nematai nei jokio darbo, nei jokių raštų ar spalvų.
II MINISTRAS. Tu… žinai, tu dar mažas vaikas, matyt, dar ir labai kvailas, nes šio audinio, kaip žinia, nemato kvaili.
IDUTĖ. Vadinasi, ir tu kvailas. Ar nežinai pasakos galo?
II MINISTRAS. Eik šalin, mergiote. Man iš viso neprivalu kalbėtis su tokiais įžūliais mažvaikiais kaip tu.
I APGAVIKAS. Kam taip griežtai su vaikais? Juk ji dar visai maža, ir kvailumas jai dar atleistinas.
II MINISTRAS. Gal ir taip, bet nesuprasti tokių raštų… Tai yra, nematyti… Žinote, aš esu buvęs daugelyje šalių, mačiau daugybę audeklų, ne kartą pačiam jo didenybei karaliui rūbus rinkau… Ir žinote, galiu pasigirti geru savo skoniu. Tad drįstu, pasakyti, kad gražesnio audinio už jūsiškį nesu matęs: toks raštų sudėtingumas, spalvų suderinamumas…
II APGAVIKAS. Tai ką jau čia, nebegirkit…
I APGAVIKAS. Dar neaišku, kaip karaliui patiks visų taip išgirtas audeklas.
II MINISTRAS. O kaip gi, žinoma, patiks - karalius turi gerą skonį, ir aš žinau, kas jo didenybei patinka, kas ne.
II APGAVIKAS. Audinį mes baigiame išausti, gal ir pats jo didenybė karalius suteiks garbę mums čia apsilankydamas?
II MINISTRAS. Žinoma, žinoma, keliauju dabar į rūmus, ir pranešiu, kad darbas einasi puikiai.
II ministras išeidamas uždaro duris. Kai nueina, iš visų pusių prie durų sulekia žmonės ir stengiasi per menkiausią skylutę pamatyti, kas vyksta už durų.
8 scena
I ŽMOGUS. Sako, čia audžia tą stebuklingą audinį.
ŽMONĖS. Taip, taip, taip.
II ŽMOGUS. Pasitrauk, leisk ir kitiems pažiūrėti!
III ŽMOGUS. Nesigrūsk tu, kiaule!
IV ŽMOGUS. Bet ten nieko nėra!
V ŽMOGUS. Kaip nėra, matau du žmones, stakles…
9 scena
Staiga pasigirsta muzika ir pasirodo karalius su palyda. Žmonės išlaksto. Meistrai atidaro duris.
APGAVIKAI. O, jūsų didenybė karalius!
MINISTRAI. Argi ne gražus audeklas? Prašau tik pažvelgti, šviesiausias karaliau, kokie raštai! O kokios spalvos! Retai kur rasite tokio gražumo audinį?
Prie durų atbėga I karalius.
I KARALIUS. Karaliau! Neklausykit šitų sukčių! O ir tavo pavaldiniai visi meluoja! Nesistenk apsimesti labai protingu, nes paskui liksi paties kvailiausiojo vietoje.
II KARALIUS. Šis įžūlus kvailys vėl painiojasi po mano kojomis. Argi aš nesakiau jį pasodinti į kalėjimą? Sargybini, nuvesk jį tenai!
Sargybinis nusiveda I karalių.
Jūsų audinys tikrai labai puikus. Jūsų darbas man labai patinka.
PALYDA. Koks gražus, koks gražus! Puiku, gražu, nuostabu!
II KARALIUS. Štai jums dovanos už tai, kad sugebėjote mane taip sužavėti.O be to, skelbiu jus rūmų audėjais!
PALYDA. Valio!
I MINISTRAS. Jūsų didenybe karaliau, drįstu pasiūlyti iš šio nuostabaus audinio pasisiūti drabužius, kuriuos dėvėtumėte per miesto iškilmes.
II KARALIUS. Geniali mintis. Tačiau tuomet, mano brangieji audėjai, per tris dienas drabužiai turi būti baigti.
APGAVIKAI. Sutinkame, jūsų didenybe, mes jūsų paslaugoms!
10 scena
II karalius su palyda išeina. Užsidaro durys. Vėl subėga miestelėnai. Pro menkiausią skylutę jie stengiasi įžiūrėti, kas yra viduje.
III ŽMOGUS. Ten šviesu.
IV ŽMOGUS. Ten neapsakomai šviesu.
II ŽMOGUS. Nesistumdyk!
V ŽMOGUS. Pats nesistumdyk!
III ŽMOGUS. Aš matau žvakę. Dvi… Tris… Keturias degančias žvakes.
I ŽMOGUS. Rytoj iškilmės, ir jie turi iki rytdienos baigti drabužius.
V ŽMOGUS. Tai tikrai turėtų būti nepaprasti drabužiai.
II ŽMOGUS. Jau greitai švis, o kambaryje dar dega žvakės.
V ŽMOGUS. Įdomu, kaip atrodo nauji karaliaus drabužiai?
Staiga atsidaro durys išeina I apgavikas, žmonės išlaksto.
I APGAVIKAS. Drabužiai baigti!
11 scena
Į sceną ateina II karalius su palyda. Abu apgavikai pasitinka jį vazduodami belaiką drabužius ant rankų.
II APGAVIKAS. Jūsų didenybe karaliau, štai jums drabužiai ir pabaigti. Štai kelnės, štai marškiniai, štai švarkas, štai apsiaustas, štai apykaklė. Šie drabužiai lengvi kaip voratinklis; jais apsivilkus, rodos, kad kūnas nieku nepridengtas; bet čia ir yra visa gudrybė!
MINISTRAI. Taip, taip.
II APGAVIKAS. Prašytumėm, kad šviesiausias karalius dabar nusivilktų. Norėtumėme pažiūrėti, kaip jums tinka naujieji drabužiai.
II karalius nusivelka, o apgavikai vaidina rengiantys jį savais drabužiais. Tuo metu II karalius staiposi prieš veidrodį.
III MINISTRAS. Kaip nuostabiai atrodo!
II MINISTRAS. Kaip jie tinka jūsų didenybei!
I MINISTRAS. Kaip puikiai guli!
PALYDA. Kokie raštai, kokios spalvos! Stebuklingai gražūs drabužiai!
II MINISTRAS. Drįstu teigti, Jūsų didenybe, kad kaimyninių karalysčių karaliai, pamatę jus su šiais rūbais per šios dienos iškilmes, ims jų pavydėti!
II KARALIUS. Taip, nors kartą išėjo pasisiūdinti rūbus, už kuriuos puikesnių nebuvo ir nebus!
IŠKILMIŲ TVARKYTOJAS. Baldakimas, po kuriuo jo didenybė teiksis eiti, jau prie durų!
II KARALIUS. Aš pasirengęs! Juk tiesa, kad drabužiai puikiai guli? (dar kartą apsisuka prieš veidrodį) O jums, mano mielieji siuvėjai, tarnai atneš tuoj maišą aukso.
Tarnai pasilenkia, paima tariamą šleifą, ir II karalius su visa palyda išeina iš scenos. Į ją prisirenka daugybė žmonių.
12 scena
II ŽMOGUS. Karalius jau turi pasirodyti!
V ŽMOGUS. Jo didenybė karalius su naujais drabužiais.
III ŽMOGUS. Nepaprastais drabužiais.
V ŽMOGUS. Ir tada paaiškės, kuris iš mūsų yra kvailys, kuris - protingas.
I ŽMOGUS. Karalius ateina!
Pro duris įeina II karalius su palyda.
IV ŽMOGUS. Dieve, kokie gražūs karaliaus drabužiai!
V ŽMOGUS. Kaip jie jo didenybei karaliui tinka!
I ŽMOGUS. Koks puikus šleifas!
II ŽMOGUS. Kaip nuostabiai jie guli!
V ŽMOGUS. Gražesnių rūbų gyvenime nesu matęs!
III ŽMOGUS. Tikriausiai tai patys gražiausi pasaulyje rūbai!
II ŽMOGUS. O, kad taip palietus nors kraštelį tos stebuklingos medžiagos!
IV ŽMOGUS. O kad taip išmokus taip nuostabiai austi!
V ŽMOGUS. Ir taip nuostabiai siūti!
I ŽMOGUS. Be to, kokios didelės malonės sulaukė šie žmonės, pasiuvę jiems šiuos drabužius!
III ŽMOGUS. Galbūt geriausi iš visų jo didenybės drabužių yra šie nauji karaliaus drabužiai!
VAIKAS. Žiūrėkite, karalius visai nuogas!
Žmonių minia prasiskiria ir pasirodo vaikas.
IV ŽMOGUS. Kausykit, ką kalba nekaltas kūdikis!
III ŽMOGUS (pašnibždomis). Jo didenybė karalius nuogas?!
II ŽMOGUS (pašnibždomis). Nuogas?!
I ŽMOGUS (pašnibždomis). Nuogas?!
III ŽMOGUS (pašnibždomis). Nuogas?! (pauzė, visi nutyla, II karalius ir palyda sutrikę žiūri į žmones, garsiai) Nuogas! Karalius, jo didenybė karalius yra visiškai nuogas!
II ŽMOGUS. Nuogas!
I ŽMOGUS. Nuogas!
VISI ŽMONĖS. Nuogas! Nuogas! Karalius nuogas! Nuogas!
I MINISTRAS (pašnibždomis; kitiems ministrams). Girdite, ką kalba žmonės? Karalius nuogas!
II MINISTRAS. Bet… bet… iš tikrųjų… iš tikrųju jo didenybė karalius yra nuogas!
III MINISTRAS. Tikrai, karalius nuogas!
I MINISTRAS. Nuogas! Karalius nuogas!
II KARALIUS. Ką jūs čia kalbate? Nejaugi nematote drabužių?
II MINISTRAS. Jų nėra, tų jūsų drabužių. Nėra!
II KARALIUS. Aš maniau, kad jūs protingi, o pasirodo, esate kvaili, kaip ir šie žmonės!
II MINISRTAS. Pats jūs kvailas! Kvailas lyg višta!
III MINISTRAS. Tie siuvėjai visai ne siuvėjai, o sukčiai. Tai gražiai jus apmovė! Jūs nuogas!
TARNAI. Nuogas! Nuogas!
I MINISTRAS. Nuogas! Nuogas karalius!
ŽMONĖS. Mums nereikia nuogo karaliaus!
II karalius atatupstas traukiasi.
III MINISTRAS. Laikykit tą kvailį! Nepraleiskit jo!
I KARALIUS. Ei, žmonės, o ypač jūs, ministrai, esate ne ką gudresni už tą savo karalių.
Žmonės atsisuka į I karalių, žiūri į jį nustebusiomis akimis. II karalius pabėga iš scenos.
II MINISTRAS. Gaudykite karalių! Jis nori pabėgti ir neatsakyti už savo kvailumą!
Visi, išskyrus I karalių ir Idutę, išbėga šaukdami iš scenos paskui II karalių.
13 scena
I KARALIUS (sau). Man nepavyko. Nepavyko pakeisti tos prakeiktos pasakos.
Staiga su trenksmu atsidaro durys ir įbėga II karalius.
II KARALIUS. Gelbėkit, padėkite! Prašau… Prašau, paslėpkite mane!
I KARALIUS. Nuo pakvaišusių jūsų pavaldinių?
II KARALIUS. Taip! (bando slėptis už I karaliaus)
Idutė užrakina duris.
IDUTĖ (pavargusiu balsu). Jie neateis.
II KARALIUS. Ačiū, labai jums ačiū. Bet negaliu čia ilgai sėdėti. Gal turite kokių nors rūbų - aš juk nuogas.
I KARALIUS. Taip. Jų yra ten (rodo į užkulisius).
II karalius išeina, grįžta apsirengęs.
II KARALIUS. Dabar aš turiu pakeisti pasaką.
I KARALIUS. Aš jau bandžiau ją pakeisti, apsaugoti tave nuo apgavikų, tačiau…
Staiga su trenksmu atsidaro durys ir pro jas trenkiat muzikai įeina III karalius su palyda. Prie I karliaus, II karaliaus ir Idutės prieina II ministras.
II MINISTRAS. Argi nenuostabūs nauji karaliaus drabužiai?
Uždanga