Narcissus
Vilniaus rajono Riešės gimnazija
Augustas Lapinskas
Narcissus
Veikėjai:
Ezra*
Veronika
*Ezra - Ezra Weston Loomis Pound
(1885 – 1972m.)
Amerikiečių poetas ir kritikas, 1908-aisiais emigravęs į Angliją. Vienas iš Imagism judėjimo pradininkų. Po Pirmojo pasaulinio karo viešai išreiškė nepasitenkinimą Anglijos valdžia, dėl siaubingų padarinių apkaltindamas kapitalistinę santvarką. 1924-aisiais metais persikėlė į Italiją. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo fašistinei Italijos vyriausybei, mokėjusiai jam už radijo transliacijas, kuriose šis kritikavo Jungtines Amerikos Valstijas ir Frankliną D. Ruzveltą. Po karo, 1945-aisiais areštuotas Amerikos pajėgų už tėvynės išdavystę. Kelis mėnesius laikytas JAV karinėje bazėje, Pizoje, kurioje buvo trims savaitėms uždarytas šešių pėdų ilgio ir šešių pėdų pločio geležiniame narve. Manoma, kad poeto psichika pakriko antrosios savaitės pabaigoje, jam buvo diagnozuota šizofrenija. Dėl netinkamos psichinės būklės buvo perkeltas į Vašingtoną, Šv. Elizabetos psichiatrinę ligoninę, kurioje išbuvo daugiau, nei dvylika metų.
1980-aisiais istorikas S. Kutleris gavo vyriausybės leidimą peržiūrėti medicininius įrašus ir kitą informaciją apie Ezra Pound‘ą. Ligoninės įrašai bylojo, kad vos atvykus į psichiatrinę Ezra buvo uždarytas ligoninės kalėjime - Hovardo salėje, dar žinomoje „pragaro skylės“ pavadinimu. Tai buvo tamsi belangė patalpa geležinėmis durimis su devyniomis skylutėmis, išgręžtomis tam, kad medikai galėtų stebėti pacientus, idant tiksliau nustatytų jų psichologinę būklę. Į S. Kutlerio rankas taip pat pateko kelių psichiatrų atsiminimai, kuriuose rašoma, kad Pound‘ą buvo galima laikyti psichiškai sveiku, tačiau jo asmenybė trikdė medikus keistu narciziškumu. Daugiau įrašų šia tema nerasta.
Autorius
Visiška tamsa, tylu. Tamsoje kažkas atsikrenkščia, sutraška kėdė. Veikėjas garsiai nusižiovauja.
Ezra
Aš... aš kažką girdėjau arba... ne, negirdėjau. Šš! Va, vėl. Girdėjot?
Turėjot girdėti, jeigu turit bent vieną sveiką ausį.
Ir kaskart dingus šviesai tas pats. (Žiovaudamas) Eh. Aš tuoj.
Tamsoje kyla bruzdesys. Žybteli degtukas. Sunkiai nustatomo amžiaus barzdotas vyras baltais ligonio drabužiais, suodinais skruostais ir susivėlusiais, į viršų sukeltais plaukais prikiša degtuką prie žvakės, stovinčios apvalaus stalo viduryje. Žvakė įsižiebia. Ezra sėdi ant senos kėdės ir lyg užburtas stebi žvakės liepsnelę, kol degtukas nudegina pirštus ir jis aiktelėjęs išmeta galiuką.
Ezra
Mmmmm... (purto ranką.) Kiekvieną prakeiktą kartą. Ir blogiausia tai, kad, heh,
nors užmušk nepasakyčiau, kiek laiko jau sėdžiu tamsoje.
Su žvake. Hm. O juk liepsnelė ne amžina... ir degtukų mąžta.
Nueičiau patikrinti, kas atsitiko, bet kažkur pamečiau tą prakeiktą durų rankeną.
Nuo to laiko sėdžiu čia. Su žvake. Vienas.
Šš! Vėl! Štai ir ji. (Pašoka nuo kėdės. Lėtai eina ratu aplink stalą. Dairosi.)
Negi tikrai negirdit? Negirdit, kaip ji šypsosi, kaip traška bjaurios, sudžiuvusios lūpos?
Atrodo tuoj prunkštels. Tamsa juo-kia-si iš mūsų, saulės vaikų, beprotiškai išsiilgusių šviesos.
Bjaurybė. (Griūna atgal į kėdę.) Kaip šalta. Ir viskas, ką turiu tėra kažkoks mirštantis.. žvakigalis.
Ar kartu su juo mirsiu ir aš? Nuvarvėsiu pastalėn, tada blykstelėsiu ir užgesiu?
Nežinau, dar nė karto nebuvau miręs.
(Atsilošia kėdėje ir užverčia galvą.)
Koks keistas jausmas. Atrodo, lyg būčiau pametęs šį tą beprotiškai svarbaus.
Ką? Neprisimenu. Ah, kaip pamiršti tai, ko negali prisiminti?
Tiksliau, kaip pamiršti faktą, kad yra kažkas, ko niekaip negaliu prisiminti?
Kaip keista. Neliko nieko, tuščia, tik jausmas, kad laiku neprisiminęs kažką labai.. labai nuvilsiu,
sužeisiu, suluošinsiu. Kažką mielo ir trapaus, o tada jau niekada nebus taip, kaip buvo, nors..
neprisimenu kaip buvo. Tad kodėl taip skaudą širdį?
Geriau jau kankintų ugnimi. Ir kodėl gi negaliu pamiršti minties, kad... pamiršau?!
Būtų taip paprasta, tik... kaskart pamiršęs nebesivarginčiau prisiminti,
likčiau vis tuštesnis ir tuštesnis, kol... galų gale neprisiminčiau nieko.
Tada tik bukai, paslaptingai šypsočiaus tamsai, o ta bjaurybė šypsotųsi atgal.
Kaip baisu, ak kaip baisu pamiršti!
(Pašoka nuo kėdės ir dingsta tamsoje, toliau už apšviesto plotelio.)
Tamsa, bedieve tu, užsikimšk, gana vaipytis! Aš galiu, aš prisiminsiu,
aš kovosiu dėl kiekvienos detalės, dėl smulkiausio prisiminimo,
dėl sesers juoko, dėl pušų kvapo pajūry,
dėl tikro saulės spindulio birželio rytą, dėl mamos fortepijono, dėl eilių, dėl posmų, dėl.. madam.
Madam.
(Nutyla)
Nieko nepamiršiu... Nesulauksi.
Tamsoje šurmulys. Ezra grįžta atgal į šviesą rankose laikydamas šūsnį popierių, po pažastimi pasikišęs gipsinę galvą. Popierius numeta ant stalo, galvą pastato priešais save.
Ezra
Kas tu toks ir ką veiki mano tamsoje? Ar jūs, mano mielasai, vagis?
Atsakyk! Kas kišo nagus prie mano eilių?
Tyla. Tyla? Ak ta vagilė. Kiek nuostabių šedevrų ji yra paslėpusi savo tamsiuose rūsiuose,
kiek atradimų, teoremų, posmų ir poemų pražuvo jos aštriuose naguose.
Hm, turiu padėkoti Jums už drąsą saugant mano kūrybą ir.. prašyčiau atleisti,
kartais galiu būti gana ūmus. Priimkite giliausią padėką ir nuoširdžiausią atsiprašymą.
Matau nesate pats iškalbingiausias, užtat doras ir ramus.
Tapsime gerais draugais, mano mielasai. Pavadinsiu jus.. Galva!
O mane galite vadinti.. galite ir nevadinti. Vis tiek nieks manęs vardu nešaukia.
Kažkada buvau profesorius... Bent man taip atrodo. O gal poetas. Ak, kaip baisu pamiršti.
Nežinau, kas buvo, ko nebus – irgi nežinia, tad kas man lieka?
Tik tai, kas yra dabar? Skurdu.
Žvakė, stalas, sena kėdė, tamsa ir... kalnas nevykusių eilių.
Greičiausiai ir tos ne visos.
(Varto lapus)
Posmas, posmas, sonetas, posmas, epilogas knygos, kurios taip ir nebaigiau, posmas..
Oh. Kas čia? Laiškas? Taip! Hahah. Laiškas!
Mano mielasai, tu jį radai! Ar jūs girdėjot? Galva rado laišką, kurį buvau visai pamiršęs.
Sveikinu jus, mano brangus drauge, jau antras žygdarbis, o mes vos spėjome susipažinti.
Tai štai kas man nedavė ramybės. Ir kaip aš sugebėjau.. kaip galėjau pamiršti.
Laiškas. Turiu pripažinti, mielasai, per tokį laiko tarpą, kuris čia, prie šio stalo atrodo lyg akimirka,
tapote man be galo brangus. Toks brangus, kad jaučiu pareigą jums atsidėkoti.
Matote, yra ir baisesnių dalykų už Tylą. Jeigu tik gerai įsiklausysit... na va, girdėjot. Tai Tamsa.
Tas traškesys. Ji šypsosi savo bjauriomis, bekraujėmis lūpomis.
Šypsosi, nes puikiausiai žino, kad žvakės liepsnelė amžinai nedegs, o tada tai,
ko, atrodė, niekas iš mūsų niekada neatims, taps jos žaislais ir žaisleliais.
Neilgai trukus.. protai palūš ir būsim numesti pastalėn stebėti, kaip dega svetimos šviesos.
Bet kol kas.. kol kas laiko yra ir liepsnelė žydi vis dar skaisčiai.
Tokią ją jums ir atiduodu.
Ezra paima žvakę, užlašina kelis vaško lašus ant biusto galvos viršaus ir prilipdo ją ant kaktos. Susigraudina.
Ezra
Apgynėte mano kūrybą nuo tylos, tad jūsų globai patikiu ir savo šviesą. Kaip ji šoka. Kaip sukasi.
Aukštyn, sukinys, ratu ir vėl... Nuostabus, gaivališkas šokis, palaimintas lengvos isterijos.
Vieną dieną rasiu tinkamas natas, vertas aplenkti laiką ciklo amžinybėj.
Kaip gaila, kad gitaros aukštesnioji Mi trūko grojant mano mylimai madam.. Šizo. Ak taip!
Laiškas! Net neįbrėžęs balto voko odos jaučiu, kad tai ji.
O kas gi dar? Ak, mano mielas, matau tu nieko nesupranti. Hahah, koks iškalbingas žvilgsnis.
Aš pamėginsiu tau paaiškinti, kiek įmanoma suprantamiau.
Šį šiek tiek keistą, bet be galo romantišką žaidimą žaidžiame jau seniai.
Be parašų, be antspaudų, be nieko. Dar kas suuos, kad būta čia romano.
Tokiais laikais mylėti pavojinga, o jei dar taip kaip mes – baisu.
Bet jau artėja laikas, kai.. teks pasirašyti. Žodis, kurį man skyrė motina mainais
į tikrąjį paslaptingosios madam Šizo vardą – mainai nelygūs.
Nebuvau tam pasiruošęs, todėl paslėpiau laišką tarp senų eilių, bet dabar..
Dabar kelio atgal nebėra. Ji laukia, privalau, tik atsargiai, lyg sužeistą paukštį, štai.. na va.
(Atsargiai ištraukia pusiau perlenktą laišką iš voko)
Puikiai žinau, kas jame parašyta, bet rankas vis vien drebina džiugus jaudulys.
Praskleidžia laišką. Kelias sekundes žiūri, tada nusišypso, atsilošia kėdėje ir užverčia galvą.
Ezra
Pačiame lapo viduryje lengvu greitu kursyvu
brūkšteltas gracingas.. „myliu“.
Taip! Drauguži, haha, vis dar be parašo, bet jaučiu – tai ji! Mano mylima madam Šizo.
Kas kitas tokį trapų, mistišką jausmą patikėtų dviskiemeniui „myliu“?
Kokia drąsa, koks subtilumas, elegancija.
Minties estetika būdinga jai, o tekstas tarp eilučių begalinis, bėgantis per tamsą ir tolyn,
gilyn į sielos gelmę. Ak, koks aš laimingas. Drauguži, ar girdi.
Net tamsa užėmus kvapą tyliai stebi. Sakiau, kad viską prisiminsiu! Prisiminsiu!
Mano mintimis jau bėga, veržias eilės jai.
Lyg kvapniausią puokštę nusiųsiu žodžių skambių, ką manai, mielasai?
Juose ji galės pasislėpti, išvysti mane, jaustis saugi. Saugi.
Ezra iš krūvos ištraukia švarų baltą lapą.
Ezra
Še, galva, rašyk. Rašyk, man reikia susikaupti.
(Diktuoja galvai laiško tekstą)
Tu, mano narcizas,
Pajūry pražydęs žiemą.
Balto šokio sūkury
Nuvijus mano bergždžią miegą
Pasirodei sapnuose
Lyg žybsnis dieviškojo prado.
Tvenkias rašalas delne,
Siela iškankinta bado
Jau kelinta baltą lapą
Vikriai eilėmis užado.
Aklomis ieškau tavęs
Ir tikiuosi nieks nerado
Mano laimės atspindžių
Tavo veido žavesy
Kurį išvysti taip geidžiu.
O šiugždesį minčių,
Neški mano meilės žodį
Tamsesniam už šventą naktį
Rėžy rašalo, kaip kraujas... juodo.
Galva, ar rašai? Ar girdi, kaip viskas veržiasi ir rodos, hah, tam pabaigos nebus..!
Kyla iš gelmės, iš dvasios šulinių, kurių dugnus apčiuopia nebent tik pats Kūrėjas.
Ir kas gi sakė, kad meilė marga?
Ji sodri ir viską apimanti, mūsų gyvenimų šaržus kontūruojanti juoda.
Juoda, kaip rašalas, kuriuo kelintą jausmo pilną lapą lieju, bet...
Bet juk juoda tokia rimta ir santūri spalva, tad kodėl aš šitoks vaikiškai plepus?
Ak, ne. Prakeiksmas suvokimo. Ne ne ne, vėl pasidaviau betiksliam polėkiui. Kvailys. Kvailys ir idiotas.
Nevykusiomis eilėmis darau aš gėdą šiam tauriam sielos atjautimui.
Galva, pamiršk, viską ištrink, išbrauk. Tos eilės nevertos mano mielaširdingosios madam Šizo.
Niekada nesukursiu nieko net perpus verto tiek, kiek vertas mylimosios plaukų kvapas,
palikęs pleventi užsitrenkus durims.
Koks storžievis, koks neišmatuojamas lengvatikis. Maniau galįs nutapyti ją žodžiu.
Mano mielasai, ištrink. Ištrink greičiau.
Ak tamsa, kaip tu gali. Kaip gali juoktis. Tokios gėlos pikčiausiam priešui nelinkėčiau,
o tu, bjaurastie, mane drabstai juoku. Tylos. Tylos! Nutilk, prašau tavęs, prašau.
Susmunka ant kėdės netekęs jėgų ir rankomis užsidengia veidą.
Ezra
Madam, ak atleisk man, madam.
Mano silpnumas tik pabrėžia neišsemiamą nuoširdumą.
Drauguži, kad tik galėtum suvokti, kaip man jos trūksta. Matyt... myliu ją.
Myliu. Myliu!
Džiaugsmingai pašoka nuo kėdės.
Tik dabar man, netikusiam kvailiui, atsivėrė visas genialumas mano mylimos madam Šizo.
Kokioj sielos aukštybėj esama žmogaus, gebančio taip tyrai jausti.
Paprasčiausiai genialu, nepaprasta.
Visą šį didingą jausmą lyg į antgalį strėlės sulipdyt į vieną žodį ir paleisti skriet link mylinčios širdies.
Dėkoju aš likimui, leidusiam pažinti tokią intelektualią sielą.
Mano brangus drauge, duok lapą šen. Nemanyk, kad nevertinu tavęs.
Esu dėkingas, kad išgyveni šias akimirkas kartu su manimi, bet tokie svarbūs žodžiai
rašomi tik sava ranka.
Ilgai žiūri į lapą. Pagaliau parašo ir atsistoja.
Ezra
Na štai.
Pačiame lapo viduryje lengvu greitu kursyvu
brūkšteltas gracingas „myliu“.
Tobula. Be parašo, o kam? Ir taip per daug išsidaviau.
Mano šviesioji palydovė iš balto lapo suprastų, kas norėta pasakyt,
o šis vienas žodis, lyg tūkstančiai giesmių po mylimosios langu.
Mielasai, nepyk, bet pasiskolinsiu lašelį vaško. Ačiū.
Nuo Galvos kaktos nuima žvakę, iš švarko kišenės ištraukia baltą voką, į jį įdeda perlenktą laišką. Ant voko užlašina kelis lašus vaško ir užantspauduoja laišką žiedu, prieš tai jį keliskart pabučiavęs. Besigėrėdamas laišku, bebaigiančią degti žvakę įstato į žvakidę.
Ezra
Korta mesta.
Drauguži, sergėk ugnelę, kad regėčiau kelią grįžti.
Privalau išsiųsti laišką, lauk manęs. Jei nepareisiu– neieškok. Mane matyt kažkas jau bus suradęs.
Sudiev.
Ezra priglaudžia laišką prie širdies ir puola į tamsą. Kurį laiką tylu. Pasigirsta dundesys. Ezra atbėga iš priešingos pusės, nei buvo išėjęs prieš tai.
Ezra
Drauguži, bėk! Slėpkis. Greičiau!
Ezra skubiai susirenka lapus, pasikiša gipsinę galvą po pažastimi ir išbėga atgal į tamsą.
Iš šono link stalelio pamažu artėja šviesa. Pasimato žvake nešina senyvo amžiaus medicinos sesuo - Veronika. Ji prieina prie stalelio, pastato apversta kėdę, atsidūsta.
Veronika
Kraupu. Vargšelis po Hovardo salės taip ir neatsigavo. Atrodo lyg vis dar nebūtų iš ten pasitraukęs.
Šizofrenija jam visai susuko protą, bet nujaučiu čia ir šį tą tamsesnio, te atleidžia man Aukščiausiasis.
O tie laiškai, kišami po durimis.. mane baugina. Baugina visus.
Gandai.. apie apsėstąjį poetą kelia nerimą visam skyriui.
Tikiuosi, niekada nesužinosim, kokias tamsias paslaptis sergsti ligonio laiškai... sau.
Veronika ištraukia iš rankovės laišką ir padeda jį ant stalo. Vietoje trumputės žvakės į žvakidę įstato savąją, dar ilgai degsiančią, o pati pasiima menkąją liepsnelę.
Veronika
Viešpatie, leisk šiai paklydusiai sielai atrasti ramybę.
Veronika persižegnoja ir nešina liepsnele išeina. Seselei visai nutolus Ezra tuščiomis rankomis įžengia į šviesos plotelį ir sustoja apšviestas iki pusės.
Ezra
Naivi moterėlė. Jis tavęs negirdi. Negali girdėti per tą bjaurią traškančią tamsą.
Eina artyn stalelio.
Bet aš nesiskundžiu. Prieš patekdamas čia net nežinojau, kaip ją vadinti.
Tai jie. Jie pravardžiuoja mano mylimąją Ši-zo-fre-ni-ja.
Bet jie nesupranta.
Heh, ne jiems suprasti.
Ji dama. Tikra madam.
Madam Šizo.
Ezra nusišypso ir užpučia žvakę. Tamsoje aidi poeto juokas.