Mėnulis turi veidą...
Ignalinos rajono gimnazija
Simona Smirnova
MĖNULIS TURI VEIDĄ...
VEIKĖJAI:
Eglė - pabėgusi iš namų septyniolikmetė.
Andrius - Eglės vaikinas.
Doncė - Andriaus “draugas”, išdavikas.
Motina - Eglės mama, griežta, valdinga, labai negera moteris.
Toška - Doncės draugas išniekinęs Eglę.
Marius
Tomas
Nėrka
Lola - prostitutė, gyvenanti su Donce ir jo draugais.
Auklėtoja - Eglės klasės vadovė
Pedagogai
Abejonės
Priesaikos liudytojos
Eglės jausmai, meilė
1.
Kambarys. Eglė rašo atsisveikinimo laišką motinai
Eglė. „Atleisk man, mama. Galbūt aš per daug svajojau. Nežinau. Tiesiog aš nesugebėjau išsivaduoti. Aš negalėjau būti varžoma realybės. Kiekvienas mano jausmas, žodis ar mintis buvo suvaržomi tos nelemtos tikrovės. Galbūt jie neatitiko visuomenės nustatytų standartų, gal negalėjau savo buvimo suvokti, kaip “juoda ant balto”, protokoluose, nuostatuose, įrašuose, ataskaitose, sąrašuose...
Jie negalėdavo manęs mylėti, nes tuo metu, kai portretai sklandydavo virš tuščių kalvų, bevardžių sienų- tai matydavau ir girdėdavau tik aš. Visada siekiau žmogiškojo meno gyventi- tobulybės. Bet atėjus tai akimirkai, kai supratau, kad ir tobulybėje nieko gero, tiesiog įkritau į prarają... Bet net ir virš prarajos švietė mėnulis. Šiandien jau žinau, kad skausmas vaisingas, ir nieku gyvu nebūčiau į jį pakėlusi vienatve persisunkusių akių, bet tada aš to nežinojau. Pasirinkau šviesą. Ir tada pamačiau, kad mėnulis turi veidą. To nevertėjo daryti. Bet viskas praėjo. Atleisk.”
2.
Traukinys. Eglė nervingai žiūri pro langą. Andrius tyli.
Eglė. Tu įsitikinęs, kad mūsų niekas neieškos?
Andrius. Tikėk manim, manęs tai tikrai niekas (ironiškai)...
Eglė. O manęs tai tikrai ieškos. Ar tu bent suvoki, ką mes darom?
Andrius. Taip. Na ir kas čia baisaus? Pabėgom iš namų, ir tiek. O, be to, juk be tavęs aš daugiau nieko ir neturiu...
Eglė. Andriau, ar tu supranti, kokį sąmyšį sukels mano mama?
Andrius. Žinau. Bet ar tu norėtum vėl ten grįžti? Draudimai, mokytojai, amžinas bėgimas. O dabar mes nuo visko pabėgam. Tik tu ir aš. Po mirties mano tėvas paliko man vieno kambario butą, jis priemiestyje. Turiu raktus. Gyvensim tik sau. Mama iš Anglijos kas mėnesį atsiųs pinigų. Na, nebijok... Juk ir gyvename tam, kad būtume laimingi.
Eglė. O jeigu ras?
Andrius. Neras.
Eglė. O jeigu? Kas tada ?
Andrius. Neras.
Eglė. Kad tu žinotum, kaip man baisu. (Eglė prisislenka arčiau Andriaus). Ir tas lietus... Atrodo, kad dangus verkia ... Ir liūdi...Bijau, kad paskui gailėsiuosi. Bijau, kad mama žemę su dangumi sumaišys, kad tik rastų mane. Juk kad ir kaip ten būtų - aš jos dukra.
Andrius. Nebūk juokinga, Egle... Jei ji išties būtų tave mylėjusi, nebūtų įkalinusi tarp tų keturių sienų. Man gaila buvo į tave žiūrėti. Mačiau, kaip tavyje su kiekviena diena nyko ta ugnelė akyse, kuri mane taip žavėjo. Egle, ne tau namai. Ne tau mokykla. Ne tau šeima. Juk nebuvai laiminga, ar taip?
Eglė. Taip...
Andrius. Tai kas tada?
Eglė.: Aš paprasčiausiai bijau. Labai labai labai labai bijau. Pažadėk, kad niekad niekad nepaliksi manęs. Pažadėk, kad man niekad nebeprireiks sugrįžti į tą Dievo pamirštą mikroskopinį prakeiktą miestelį. Pažadėk, Andriau, kad niekad nereikės nešti gėlių mokytojo dienos proga. Pažadėk, kad niekad nereikės klausytis motinos priekaištų dėl to, kad jau primenu kažkokį tėtį, kurio net pati nemačiau. Ir be galo žeminančių antausių. Neskaudėjo. Bet buvo be galo liūdna. Nes ta moteris – griežta, neišbridusi iš sovietų disciplinos, tylinti apie bet kokį mano tėvo priminimą- niekad nebuvo mano MOTINA. Pažadėk, kad niekad nereikės klausytis klasiokų patyčių. Pažadėk, kad nebegrįšiu į tą pragarą. Niekad nebereikės pajusti tos šleikščiai slogios ir ištįsusios kasdienybės. Kai viskas viduje klykia... Norisi rėkti. Pažadėk.
Balsas. Paskutinė stotelė. Prašome keleivius išlipti.
Eglė. Na?
Andrius.Viskas, lipam.
Eglė. Andriau???
Andrius. Greičiau, Egle, traukinys nuvažiuos.
Eglė. Andriau????????
Andrius (kiek patylėjęs, pašnibždom). Pažadu.
3.
(Kambarys)
Andrius. Na, ne rūmai, bet vis šis tas...
Eglė (pažiūrėjusi pro langą). Kad priemiestis, tai buvai teisus... Čia tarp šitų namų, be šio buto yra nors dar vienas gyvenamas(pajuokiamai)?
Andrius. Nebūk juokinga. Čia antri „fabai”, tik beveik nachaliu.
Eglė. Aha...(tyliai)
Andrius. Na gerai. Gal pradedam išsikraustyti daiktus. Mano tai nedaug, o tavo tai sakyčiau „nemažai”. O čia gal visai ir nieko. Reikėtų tik truputėlį apsitvarkyti, ir tiek. Galėtume ir sienas padažyti, apsilupusios visai. Kol kas, kol nei vienas neturime pastovios veiklos, galim šiuo kambariu užsiimti. Aš išeisiu į miestą pasižvalgyti, nupirksiu dažų sienom, tu čia šiukšles prarink, pašluok. Kai grįšiu, imsimės kartu darbo. Tinka?
Andrius.Ne, Egle, tau vienai čia bus pavojinga. Čia juk priemiestis, ką pamiršai? Tau čia ne provincija, ne mikroskopinis miestelis, kur vieni kitų biografijas mintinai moka. Čia didmiesčio priemiestis. Atsimenu, kai mažas atvažiuodavau pas tėvą, jis man neleisdavo žaisti su kaimynų vaikais. O jei kartais pabėgdavau, paslapčia išsmukdavau, neretai gaudavau nuo vyresnių į kailį. Kur tau mažas, nevietinis, ir garbanom ilgiausiom. Čia nuo vaikystės visi nuskusti ir į treningus įkišti. Savo hierarchiją čia turi ir vaikai. Čia trylikametis už tave daugiau matęs. Ne šiaip sau čia liaudis... pamazgos čia. Man net baisu pagalvoti, kokie DABAR tie trylikamečiai. Bet jei vaikščiosi su manim, tai nieko nebus.
Eglė. Ką tu šneki, Andriau? Tai ko mane čia atsitempei, jei man reikės įkalintai tupėti šitoj apipuvusioj landynėj?
Andrius. Be pavojų, ši vieta turi ir daug privalumų. Nusiramink. Nieko nėra gražiau, kai pro šį langą kiekvieną naktį matosi mėnulis, ir miegoti būna visai nebaisu. Ypatingai per pilnatį...
Eglė. bet ar...
Andrius.: (pertraukęs) ir tyla... čia mažai mašinų. Naktį gerai girdisi už kelių šimtų metų tekantis upelis. Jis toks purvinas ir varganas, visai visai mažytis. Bet tuo jis man ir patinka. Net ir būdamas užterštas, apspjaudytas, ir visaip kitaip ap... jis nenustoja tekėjęs...ir siekia savo jūros. Kaip ir mes...Mes sieksim savo jūros, Egle!
Eglė. Optimistas...
Andrius. Egle, tu privalai tikėti manimi.
Eglė. Tu mane gąsdini...
Andrius. Klausyk, mergele, kur dingo ta pankė, kurią pažinojau? Juk tu, pašėlus merga Egle. Su dviem litais aptranzuodavai visą Lietuvą. Tu nelankydavai mokyklos, spjovusi ant sistemos, gatvės filosofė, meno vaikas tu, o ne namų, ir išpopintos šeimos ir namų idilijos auka. Ko čia šiki dabar?
Eglė (pertraukusi). Juk pats išgąsdinai mane!!!
Andrius. Nepradėk, mergužėle... Atsimeni, kaip bėgdavai iš namų, kad pabūtum su manimi. Nebaisi tau nei mama, nei policija, nei spygliuotos vielos. Žinau, kad nesustabdoma esi. Taip, pripažįstu- pavojinga čia, bet jei būsi su manimi- nieko neatsitiks- pažadu.
Eglė. Tai ką, man vienai išeit bus negalima?
Andrius. Na gal perdėjau truputį, dieną gali. Naktį vaikščioti vienai - tai jau tikrai savižudybė.
Eglė. Koks sąmojis...
Andrius. Ai gerai, nepradėk. Drąsos pas tave per akis, žinau...
Andrius. Klausyk Žalčių karaliene.(juokom) <pabučiuoja broliškai į kaktą> Gerai, gana čia. Geriau sumetam bapkes ir žiūrim, ką turim pirmai bendro gyvenimo savaitei.
Eglė. Gerai skamba...
Andrius. Bet patikėk, kaip aš džiaugiuosi.
Eglė. Kuo džiaugiesi?
Andrius. Nu, kad galiu pasakyti “bendro gyvenimo”.
Eglė.: Jo...tikrai... Klausyk, o mes muzikos turim? Aš kompaktų atsivežiau, bet magelis ar čia yra? Iš namų gi vogt negalėjau.
Andrius. Yra kažkoks, einu pažiūrėsiu, gal virtuvėj kur stovi. Paskutinį kartą kai buvau, kažkas panašaus į grotuvą buvo, bet ar motina neišsivežė, nežinau.
4.
Išeina. Į kambarį įžengia Eglės abejonės
Abejonė 1. Tu žinai...
Abejonė 2. Kodėl abejoji?
Abejonė 3. Juk myli jį ar ne...?
Abejonė 4. Bet bijai, bijai, bijai, bijai....
Abejonė 5. Ar pagalvoji, kas tavęs laukia rytoj?
Eglė. Man nesvarbu.
Abejonė 1. Mes seksim tave tol, kol nustosi abejojus..
Abejonė 2. Apsispręsk.. apsispręsk...(kitos atkartoja).
Abejonė 3. Pasirink....
Eglė. Aš jau pasirinkau...
Abejonė 4. Manai???
Abejonė 5. Bet juk giliai širdyje abejoji?
Abejonė 1. Už kiek jis mane parduos?
Abejonė 2. Kodėl čia, o ne ten, kur saugu?
Abejonė 3. Ką dabar veikia mama?
Abejonė 4. Kas bus, kai neliks pinigų?
Abejonė 5. Kas manęs laukia rytoj?
Abejonė 1. Kas manęs laukia poryt?
Abejonė 2. O jeigu grįžti?
Abejonė 3. Dar ne vėlu...
Abejonė 4. O jeigu jis man meluoja?
Abejonė 5. Jeigu man visi meluoja?
Abejonė 1. Mama, kodėl tavęs čia nėra?
Abejonė 2. Mama, kur tu buvai?
Abejonė 3. Mamyte, man baisu!!!
Abejonė 4. Mama, mamyte, kur tu???
Abejonė 5. Aš bijau...
Abejonė 1. Tavo mintys! Tai tavo abejonės!! Tau reikia mamos!!
Abejonė 2. Pripažink, kad mamos šaukiasi tavo vidus.
Abejonė 3. Pripažink.
Abejonė 4. Pripažink...
Abejonė 5. Mama, mamyte, kur tu? (ironizuodamos atkartoja)
Eglė. Mama, mamyte, kur tu...? Mama, mamyte, kur tu?...(abejonės išsirango iš scenos) Mama, mamyte, kur tu?...Mama, mamyte, kur tu???
5.
Įeina Andrius
Andrius. Egle, kas tau?
Eglė. Mama, mamyte, kur tu?...(negirdi Andriaus)
Andrius. Egle, juk prašiau.
Eglė. Mama, mamyte, kur tu?...
Andrius. Man pačiam darosi baisu žiūrint į tave! Kas rau pasidarė?... Taip norėjai pabėgti nuo visko, o dabar vos palikęs tave randu kažkokią “pavažiavusią” ... Kaip tave suprasti?
Eglė. Grotuvą radai?
Andrius. Kodėl nusuki temą?
Eglė. Grotuvą RADAI?
Andrius. Klausyk, uogele, man, žinok, visai nepatinka tavo pasikeitusi mina. Aš tavęs visiškai nebeatpažįstu! Nustok čia filosofuoti ir abejoti. Viskas- mes laisvi. Tik tu ir aš. Va grotuvas - gali pasileisti kokį kompaktą, juk atsivežei kažką? Tik nestradalink šitaip. Baisu net pažiūrėti.
Eglė. TAU lengva kalbėti! Tu esi vienas, vienas kaip pirštas. Kartais man atrodo, jog girdžiu, kaip staugi per pilnatį nelaimingo vilko balsu. Juokiesi??? Žinok, MAN visai nejuokinga. Pabusk, čia realybė, ne sapnas. Pamatysi, kaip tavo iliuzijos laikui bėgant sugrius. Nespėsi net sureaguot. O tada AŠ juoksiuosi. Ir iš tavęs, o tuo labiau iš savęs. Bet tu tik nebijok... Kas čia tokio, ar ne? Padvėsim mes šitoj skylėj užmiršti ir visų palaidoti. Padvėsim. Andriau, girdi? Meilė mūsų nepasotins, aistra neaprengs, tų jausmų gali būti begalė. Vieni už kitus aukštesni, tyresni ir nuoširdesni, velniaižin, kiek aukštybės nežinomų materijų ir galybių mus saugotų! Laikui bėgant matysi, kaip aš sensiu... Neliks tos gražios tavo Žalčių Karalienės, mano akys užges, ir meilužė nebe tokia. Diena dienon pasidarysiu vis labiau panaši į tas “amžinai peroksidines damas”, kur grindis pagal užsakymus plauna. O tu diena dienon staugsi vis labiau ir labiau. Aš neisterikuoju, aš matau realybę, nors tau ir sunku ją pripažinti. MES-
Neturim nieko. Eglė Andriui, Andrius Eglei.... Mes padvėsim šitoj skylėj!!!
Andrius (patylėjęs ir verksmingai pratrūkęs). O ką tu siūlai? Ne tu pasiūlei mintį pabėgti? Juk tu, ar ne taip? Negi tu kaip ir visos- žada, blefuoja, abejoja, verkšlena, planus rezga...
Eglė. Aš. Na ir kas... (sau) tu visuomet situaciją apverti taip, kad aš būčiau kalta.
Andrius. Apsisuk dabar, jei manimi nepasitiki. Apsisuk ir nešdinkis, o jei ne- tai lik. Bet turėsi tikėti manimi.
Eglė. O jei negaliu...
Andrius. Turi.
Eglė. Tu teisus ... Turiu.
Andrius. Tai ar tiki?
Eglė. TIKIU. Tik pasakyk man vieną dalyką- ar prisieki, kad bet kurioje situacijoje, bet kur ir bet kada būsi už mane ir su manim. Kai verksim, kai miegosim... Kai alkoholis pulsuos venose ir skausmas, kai vargsim, badausim...
Andrius. Šią naktį aš tau kai ką parodysiu. Pamatysi.
Eglė. Vėl tu savo. Viešpatie, kas galėjo būti tavo tėvai, kad pagimdė tokį beviltiškai nekonkretų, puolusį romantiką... Juk klausiu.
Andrius. Na pamatysi. Šiąnakt (pašnibždom) pilnatis...
Eglė. Tu beviltiškas..
Andrius. Žinau.
Eglė. Ką žinai?
Andrius. Kad beviltiškas...
Eglė. Su tavimi mūsų gyvenimas taps amžinai besitęsiančia bohema ir ieškojimu.
Andrius. Tai blogai?
Eglė. Nežinau...Gal ir ne...
Andrius. Gerai, gana. Atsinešk iš koridoriaus kompaktus, gal pasiklausysim kokios “raminančios” muzikos iš tavo kompaktų kolekcijos. Gerai?
Eglė. Eglė Žalčių Karalienė žengte marš! Taip jūsų didenybe Andriau 6-asis, princų ir princesių dinastijos jaunasis palikuoni, aš pavaldi jūsų norams. Jau einu!
Juokais išžygiuoja
Andrius (pavymui). Tik toli nenužygiuok, dar kas pasigrobs!!!
Pagrobs... net baisu būtų pagalvoti...Kodėl tu šitaip abejoji?Juk ir man baisu, bet jei abu bijosim, nebus to, apie ką taip ilgai svajojome. Tu teisi...Neturiu nieko...ir tau visai nesirodo. TAIP. Kiekvieną naktį aš staugiu kaip vilkas iš liūdesio ir vienišumo, nes neturiu nieko. Nieko...nieko išskyrus tave vieną. Net juokinga. Kalbu pats su savimi, kaip ištrauka iš serialo “Negaliu be tavęs gyventi”. Bet taip ir yra velniai griebtų! AŠ IR NEGALIU BE TAVĘS GYVENTI, EGLE!!! Man nusispjaut į viską…Viską atiduočiau už tavo pasitikėjimą. Ta baimė. Smaugia viską, rodos, klykia viduje ir lipa per gerklę. Baimė, kad šiandiena išnyks kaip miražas. Kaip beduinų įsivaizduojamos oazės…taip ir tu…mano Žalčių Karalienė! Jeigu tu išnyktum, gyvenčiau pats sau, su lietumi ir mėnuliu. Ir tuo purvinu purvinu upeliu… Godžiai ryčiau akimis kiekvieną sutemą, nes vilčiausi, kad aušra niekada nebelies manęs savo šaltais drėgnais pirštais…
Išmintis sako, kad pats sau esi geriausias draugas. Tai kodėl tavęs išvagoti ir pabalęs žmogystos miršta tikro jausmo nepajautę. O taip, liaudies išmintis, visuomenės išmintis, išmintis, išmintis, išmintis…Tai kodėl nuo tavęs dar niekas nemirė laimingas? Tai gal užsičiaupk. Prakeiktoji išmintie, su savo abejonėm ir banaliais išvedžiojimais žlugdydama viską, ką bandau pastatyti…kale tu! „Pats geriausias draugas”… Padarysiu viską, kad tu tikėtum manimi. Vienintelė ir artimiausia… „PATI GERIAUSIA, MAN GERIAUSIA” Eglė ir tiktai tu. Be jokių išimčių ir įsipareigojimų, Ezopo kalbų, banalybių ir primityvumo. Jokios informacijos, jokių standartų ir jokios masinės kultūros. Tik tu ir aš…Ir mėnulio veidas. Taip!!! Šiąnakt mes duosime mėnulio priesaiką, Egle, girdi???!!! Šiąnakt matosi visas mėnulio veidas!!!
Ateina Eglė su CD.
Eglė. Kažką sakei?
Andrius. Ne, nieko ypatingo. Žinai ką? Einam, aš tau parodysiu upelį, kur sakiau.
Eglė. Gerai, bet juk prašei kompaktų?
Andrius. Velniop, siaubingai pasiilgau to nusmurgusio upeliūkščio.
Eglė. Beje, radau „ Nirvanos“ CD, kur mes abu taip mėgom.
Andrius. Gerai, nesvarbu. Einam ir grįšim, kai sutems. Norėsiu tau kai ką čia parodyti. Galėsim šito kompakto paklausyti, jei norėsi, nesvarbu. Einam. Nors palauk, aš tuoj. Eik į kiemą, aš tuoj atbėgsiu.
6.
Eglė išeina, Andrius didelėm raidėm ant popieriaus užrašo „ MĖNULIO PRIESAIKA“ ir išbėga paskui Eglę. Įeina masuotė, pritemdomos šviesos. Priesaikos liudytojai, Eglės jausmai, mintys, nuojauta ir meilė.
1. Kai jauti
Visos. Jauti
2. Kad paskęsta tirštoje tamsoje.
Visos. Tamsoje...
3. Abejonės, košmarai, tuomet tu girdi..
Visos. Girdi...
4. Kad širdyje tikėjimo ligi valios
5. Tu žinai
Visos. Žinai...
1. Kad tikėsi juo visada
Visos. Amžinai
2. Tu žinai
Visos. Žinai…
3. Kad su juo tavo sparnai didesni
4. Tu tiki
Visos. Tiki…
5. Kad mėnulyje yra veidai
1. Tu tiki
Visos. Tiki…
2. Kad mėnulio priesaika turi amžiną galią
3. Tavyje
Visos. Tavyje…
4. Neliko abejonės, niekada nebebus
5. Tu žinai
Visos. Žinai…
1. Kad parodys tau kelią mėnulio dangus
2. Ir viltis
Visos. Viltis…
3. Jungs tave su juo amžinai
Visos. Tu žinai…
4. Tik niekada neabejok
Visos. Neabejok
5. Sutema
Visos. Sutema…
1. Ir mėnulis jums šypsosi
2. Tu žinai
Visos. Mėnulio priesaika tau ir man amžinai
3. Tu žinai…
7.
Masuotė neišeina tik pasitraukia į šonus. Ateina Eglė su Andrium. Besijuokdami ir laimingi grįžta iš pasivaikščiojimo.
Andrius. Tas upelis visai nepasikeitęs. Dar visai toks pat, kaip ir prieš šešerius metus.
Eglė. O tu buvai teisus. Šiame užkampy galima rasti ir gražių dalykų. Klausyk, o jau temsta.
Andrius. Kaip greitai prabėgo laikas, pastebėjai?
Eglė. Aha, rodos, kad visai prieš kelias minutes buvom išėję, o dabar jau ir sutemos išskleidė savo purvinus pirštus.
Andrius. Kaip jautiesi? Juk pirmoji bendra naktis šiame bute.
Eglė. Normaliai. ( Apsidairo ) O tau neatrodo, kad prieblandoje viskas kažkaip kitaip atrodo? Lyg maloniau.
Andrius. Tamsa užslepia visus blogus prisiminimus, abejones. Tamsoje daug mažiau šešėlių.
Eglė ( Pastebėjusi pilnatį pro langą ). ...tiksliau jų iš vis nėra...Beje, tu man kažką šiąnakt žadėjai...?
Andrius. Dar palauk... užsimerk. Ir jokiu būdu neatsimerk, kol nepasakysiu, gerai?
Eglė. Gerai...
Andrius ( Pakabina užrašą „ MĖNULIO PRIESAIKA“ ). Egle... o tu kada nors skaitei „Meistras ir Margarita“? ...neatsimerk dar (Pamažu kelia Eglę ir veda prie lango )
Eglė. Ne , man mama neleisdavo skaityti knygų. Ji sakydavo, kad knygos daro žmogų naivų. Tuomet jis pradeda tikėti visokiom beryšybėm.
Andrius. O „ Mažąjį Princą“
Eglė. Irgi ne..., o kodėl klausi?
Andrius. O ar kada maudeisi nuoga upėje ar ežere?
Eglė. Tik vieną kartą, dar visai mažytė...
Andrius. Mažasis princas keliavo per visas galaktikos planetas, kad pasiektų žemę. Margarita atidavė savo sielą velniui, vardan meistro...Mes visi aukojamės tam, kad būtume laimingi... Skauda ne vien nulaužtus sparnus, skauda ir dygstančius. Dar neatsimerk...( įpjauna Eglei su kišeniniu peiliuku į delną )
Eglė. Skauda...
Andrius. Šššš....tik neatsimerk. Pabūk dar kartą tokia, kokia buvai, kai maudeisi nuoga, tik dabar nusivilk visas mintis- abejones, prisiminimus, iškrapštyk visas „ Šiukšles iš savųjų kišenių ir lik visiškai nuoga, nuoga...
Eglė. Bandau..
Andrius. O dabar atsimerk( Eglė pamato pilnatį iš visai arti ) Nuo šiol mėnulis, mėnulis...( abejoja )
Visos liudytojos. Mėnulis turi veidą...
Andrius. mėnulis bus liudytojas mūsų amžinos, 24 val. per parą, bet kur bet kada, su bet kuo ir bet kokiose aplinkybėse besitęsiančios ir galiojančios
Visos liudytojos. MĖNULIO PRIESAIKOS..
Andrius. O dabar, Egle,...mano žalčių karaliene, duok ranką ( Andrius įsipjauna į delną ir paima Eglę už rankos ) ir prisiek, kad niekada niekada nei truputėlio nesuabejosi manimi, mano meile ir mūsų bendru gyvenimu.
Eglė ir visos liudytojos. Prisiekiu...
Andrius. Prisiek, kad tavyje niekada nekils nei mažiausia abejonė mano planais ir viltimis...
Eglė ir visos liudytojos. Prisiekiu...
Andrius. Ir niekada negrįši nei minutėlei pas mamą ir nesvarbu pas ką, bet tu niekada negrįši į tą prakeiktą miestelį.
Eglė ir visos liudytojos. Niekada negrįšiu...
Andrius.Tu visada tikėsi tuo, kad esi mano žalčių karalienė, mano pankė, nesustabdoma, su tom ugnelėm akyse... Ir aš visada liksiu su tavimi. Visada saugosiu tave ir taip pat nei karto neabejosiu tavimi. Ar tiki?
Eglė ir visos liudytojos. Tikiu, Andriau...
Andrius. Ir net tada, kai padėtis reikalaus bėgti, abejoti, nekęsti, netikėti ir nemylėti. Mes vis viena laikysimės kartu ir niekad neabejosim vienas kitu.
Eglė ir visos liudytojos. Neabejosim...
Andrius. O jei bus labai sunku, mes paklausim mėnulio, kaip mums elgtis.
Eglė ir visos liudytojos. Jis visuomet parodo kelią...
Andrius. Mes ...aš, tu ir mėnulis prisiekiame mylėti
Visos liudytojos. Mylėti
Eglė. O tau nebaisu?
Andrius. Pažiūrėk savo baimei į akis ir pamatysi, kaip ji pirma nusisuks.
Eglė. Aš, tu ir mėnulis...Man visai nebaisu, Andriau!
Andrius. Na matai. Ką dabar jauti?
Eglė. Jaučiu, kad dabar viduje kažkas krebžda ir negali, kaip nori lįsti laukan. Kažkas tokio nežemiško ir labai labai tikro. To neįmanoma nuslėpti. Tai jausmas. Kaip per pirmus mūsų pasimatymus. Žemuoginė kramtoškė, geriausios cigarėtės už paskutinius litus, o pamačius tave, tokia kutenanti vaikiška, lyg gatvės euforija, kuri leidžia tuo metu nepaprastai tikėti gyvenimu. Tikėti ir nepaliauti tikėjus.Viskuo. Žmogumi, saule, knygom, kurių niekad neskaičiau, bučiniais, draugais, piešiniais ant mano sienų, neigiamais pa-žymiais, nebyliom referendumo agitacijom, pusryčiais, šypsena. Viskuo, Andriau. Viskuo tikėti. Ir taip būti, tiesiog būti. Toks pojūtis manyje ir taip norisi tave turėti, tik ne truputį, o labai labai labai tave turėti, Andriau
( apkabina Andrių ) labai labai turėti...
Andrius. Ne vien kraujas mūsų delnuose, ne vien priesaika mus vienija, o būtent tikėjimas viskuo. Ir...
Visos liudytojos. Pasitikėjimas... ( kartodamos išnyksta )
Eglė. Visa ko pagrindas.Bet kokių santykių. Kolegų, meilužių, darbdavių ir darbininkų, draugų, vyro ir žmonos, velnias žino kokių jų dar būna. Nors tūkstančiai milijonų jausmų rūšių, aš jausmų nerūšiuoju, bet jų visų visų pagrindas yra...
Liudytojos. (iš kulisų ) PASITIKĖJIMAS.
Eglė. Velniai griebtų, Andriau, tu teisus. Ir kaip tik šią akimirką velniškai, tiesiog netelpu savyje, kaip tikiu gyvenimu.
Andrius. Tokią Eglę aš ir pažinojau. Mylėjau myliu ir mylėsiu. Kitokia nei kitos: jautri, romantiška, vėjavaikiška, dievinanti „ Nirvanos“ muziką ir tepliojanti ant sienų. Besišypsanti, drąsi, neprieinama, aistringa, balsinga, kūrybinga ir be galo gili. Mano žalčių karalienė.
Eglė. Tu durnas, Andriau. Jei pradėčiau apie tave kalbėti, tai per naktį nesusitalpinčiau.
Andrius. Blembački , kaip džiaugiuosi šia a-ki-mir-ka....
Eglė. Būk čia. Dabar. Rytoj negrįši..
Andrius. Negrįžta tik tie, kurie nepalieka pėdsakų, kuriais galėtų sugrįžti..
Eglė. Palieku pėd- sa- ką... ( pabučiuoja Andrių ) mano pėdsakai didesni už viso pasaulio dramblių kartu sudėjus!
Andrius. Mes visada sugrįžtam, Egle...
Eglė. Jis visada sugrįžta. JIS VISADA SUGRĮŽTA.
8.
Rytas, Andrius pirmas atsikėlęs geria kavą. Nerimauja, kažką varto, rūko, paima telefoną, varto užrašų knygutę.
Andrius. Na kas galėtų tai būti...Negi nebėra nieko, kas man galėtų pagelbėti? Mmmm...taip. Kaip anksčiau nepagalvojau, taip taip. Velniai griebtų- Doncė. Kiek kasų kartu vaikystėje nutampėm, kiek varlių sutraiškėm. Juk vienintelis visame kieme normalus buvo. Taip...taip ( varto užrašų knygutę )
Taip.Eureka!!!
(telefoninis pokalbis)
Andrius. Labas, Donce. Prisimeni mane? Taigi Andrius iš kiemo. Nu nu tas pats, kur varles gaudėm. Jo... Sakau atvarėm su pana pagyvent. Aha. Šimtas metų, pasiilgau nežmoniškai. Žinoma, sugersim, bet palauk, man reikia iš tavęs paslaugėlės... Nieko baisaus, panai staigmeną noriu padaryti. Jo- įkurtuvių. Būk žmogus, susitinkam kur. Seniai čia buvau, gal žinai kokią vakarinių drabužių parduotuvę. Aha, visai nupankėjus... Nu... Aha... gerai. Tai nelabai toli nuo buvusių kioskelių, ane? Gerai, tada aš ten truputėlį apsiprekinsiu ir už valandos susitiksim, ok? Ne, bapkių gali neiimt, tau jų nereiks. Tik žiūrėk nepavesk. Aha, gerai. Nu davai, iki.
Išbėgdamas palieka raštelį, kad tuoj sugrįš.
9.
Gatvė, Doncė laukia išeinančio iš parduotuvės Andriaus.
Andrius. Sveikas. Tu į save nepanašus, ką?
Doncė. Nu žinai, prieš šešerius metus buvau gal kiek mažesnis.
Andrius. Apsiskutęs koks...dar ir su treningais. Žiūrėk tu man. Ką forsu patapai?
Doncė. Eik tu, nusišneki, lygiai taip pat,kaip ir trylikos.
Andrius. Aš tai tikrai nelabai pasikeičiau...
Doncė. Tai kokios paslaugos tau reikėjo?
Andrius. Supranti...Yra toks reikalas. Na.. Mes su Egle
Doncė. Tai toks jos vardas?
Andrius. Ko juokiesi? Normalus vardas.
Doncė. Gal dar su kaselėm ir lino spalvos plaukais?
Andrius. Gerai būtų. Ai, tikrosios jos plaukų spalvos net neatsimenu. Berods ruda?
Doncė. Nu gerai, prie reikalo.
Andrius. Šita tavo pavadinta „ geltonkasė“, žinok, nereali, jeigu ką. Kažkoks fuksas-nu rimtai. Aš rimtai, čia tau ne gatvės „šiukšlyno rožė”- jinai... Nu vienintelė, kuri verta dėmesio iš visų kiek mačiau... pasisekė man, kad ją turiu.
Doncė. Nu ir subobėjai.
Andrius. Aš rimtai... Ji tobula. Na tiesiog. Na, ypatinga. Ir įkurtuvių proga noriu padaryti jai staigmeną. Ji visada norėjo ilgos, juodos vakarinės suknelės su korsetu, aš jai tokią tik ką nupirkau. Tačiau tai ne viskas. Vakare noriu pasikviesti ją į patį prabangiausią restoraną ir kad ji pasijustų dama.
Doncė. Bet gi ji pankė. O pinigai?
Andrius. Pinigų kol kas yra. Ji verta visko. Noriu, kad mūsų gyvenimas kartu jai būtų nuostabus. O dėl ?panakvino,? na taip, bet ji juk moteris, kad ir kaip ten būtų. O apie tokią suknelę jau seniai pasakojo : žengia prie altoriaus su ilga ilga juoda suknele.
Doncė. Jūs ką ir ženytis susiruošėt?
Andrius. Ne, čia tik jos fantazijos. Nu gerai, nukrypom nuo temos. Aš noriu, kad tai būtų staigmena. Ir man reikia žmogaus , kad padėtų. Kiek prisimenu, tu čia visada būdavai vienintelis normalus, sukalbamas žmogus visam priemiesty. Klausyk, šioje dėžutėje ( parodo dėžutę ) yra bateliai, suknelė, šiek tiek papuošalų. Noriu, kad šiandien vakare, apie šešias užeitum pas ją ir pasakytum, kad tai dovana nuo manęs ir kad aš jos lauksiu pasipuošusios. Palauksi, kol ji susiruoš ir palydėsi į tą restoraną, kur aš jau jos lauksiu.
Doncė. Tai manai ji manim patikės? Mergos ne durnos.
Andrius. Žinoma, taip paprastai nepatikėtų, aš parašysiu laišką ir įdėsiu į dėžutę Mano raštą ji tikrai atpažins. Turi lapelį?
Doncė. Jo, imk ir tušinuką.
Andrius. Ką rašom?
Doncė. Taigi tavo merga, ne mano, ką aš žinau?
Andrius. Vopščim, gerai. „ Mano žalčių karaliene, nusprendžiau tave pradžiuginti ir padaryti tau staigmeną įkurtuvių proga. Dėžutėje rasi mano dovaną tau. Tai rūbai, kurių jau seniai troškai. Noriu, kad, kai Doncė paduos tau šią dėžutę, apsirengtum jais. Lauksiu restorane..“
Doncė. Palauk palauk. Davai nerašyk, kad lauksi restorane. Tegul jai būna staigmena. Bobom patinka intrigos. Užbrauk.
Andrius. Tiesą sakai. „ Apsirenk, susiruošk ir Doncė tave nuves ten , kur aš jau lauksiu. Doncė yra mano senas geras kiemo draugas. Aš tau niekad apie jį nepasakojau, bet jis yra tikrai geras žmogus. Pasitikėk juo, o aš tavęs lauksiu, tokios elegantiškos. Myliu tave labai. Andrius.“
Doncė. Tiesiai į viduriuką, klausyk. Tau ji tikrai, matyt, rūpi.
Andrius. Tai ne. Čia tau ne šiaip sau boba, kaip tu sakai. Tai tobuliausias ir gražiausias žmogus, ideali mergina, meilužė, draugė, sugėrovė, išklau....
Doncė. Gerai, einam. Pakeliui pakalbėsim.
Andrius. Ė... Donce, tik tu nepavesk, točnei, nueik pas Eglę.
Doncė.; Tu ką, drįsti abejoti manim? Mes gi vaikystės draugai, juokauji.
Andrius.: Jo, aišku, kaip aš galėjau suabejoti.
Doncė.: Gerai, varom.
Andrius su Donce išeina.
10.
Doncės draugai sėdi „kamorkėj“, laukia jo.
Toška. Įdomu, kaip sekas Doncei mulkint smegenis mamyčiukui Andriukui?
Tomas. Klausyk, Toška, o tu nemanai, kad ir Doncė gali praskysti pamatęs Andrių. Juk vis vien, draugai buvo.
Marius. Doncė visada pirmas praskysdavo per mūsų „ žygdarbius“ .
Toška. Nieko, nepraskys, šešerius metus mes jį grūdinom tikrosiom gyvenimo vertybėm.
Nerka. Jo, nepraskys. O girdėjau galėsim pasismagint. Kažką Doncilas minėjo, kad kažkokia merga bus. Į kažkokį reikalą įsipainiojus.
Toška. Neprisisvaik per daug, tam mums ir Lolos užteks.
Įeina Doncė.
Doncė. Šakės, chebra. Dūchas kaip visada. Skudurų prisipirko, į restoraną kviečiasi.
Toška. Gal duoda kasdien po aštuonis kartus, tai ir perka skudurus?(žvengia)
Doncė. Juokauji? Bičas iki ausų įsispangęs.
Marius. O kaip jis tavim patikėjo? Tu gi mafas, o ne lovelasas.
Donce. Jis mano, kad aš nepasikeičiau nuo senų laikų, kai dar kieme žaisdavom.
Visi. Gerai būtų. ( Juokiasi )
Nėrka. Jeigu tu būtum nepasikeitęs, būtum uždūchintas, kaip vaikas.
Doncė. Ė gana varyti, aš jum ne nigeris koks. Žiūrėkit, ką turim. ( Ištraukia batelius ir suknelę )
Toška. O diedai, geras. Jis ką, nesveikas?
Doncė. Sakau, kad įsispangęs tą mergą iki ausų.
Marius. O tai kame čia bajeris? Nieko nesuprantu.
Doncė. Supranti, Andrius nori nustebinti tą... tą Eglę. Ir prašė, kad apie šešias nueičiau pas ją ir liepčiau apsirengt šią suknelę. Ir aš ją palydėčiau į restoraną, kur jis jos lauktų. Įsikirtai?
Marius. Eik tu, debile, taigi ta boba tave išspirs pro duris. Jos nedurnos.
Lola ( iš už durų ). Aha, aha
Marius. Čia ne apie tave, tu tik kitoj srity daug nusimanai.
Lola. Gaidys.
Donce. Tame ir esmė. Andrius parašė jai laišką, kuriame rašo, kad aš ateisiu ir kad palydėsiu ją ten, kur jis jos lauks.
Toška. Bet tikiuosi nepalydėsi.
Doncė. Aišku, kad palydėsiu... Bet... Atlydėsiu, ne į restoraną...o jums atvesiu mergužėlę.
Visi. Tai jėga. Donce, tu Dievas. Lola jau seniai užkniso, o čia bus šviežiena.
Įeina Lola.
Lola. Kas kam pabodo? Ar blogai nugirdau?
Doncė. Nieko, pupyt. Viskas čiki. Turiu tau staigmeną.
Lola. Staigmeną? Kaip fainiai...
Doncė. Matai šią suknelę?
Lola. Jo, geras. Eik tu sau..Iš kur parovei? Ką vėl apvogei bobutę iš gretimo kiemo?
Doncė. O batelius matai?
Lola. Donce, iš kur gavai? Aš iš trijų savo algų nė kulno tokių batelių neįpirkčiau.
Nerka. Ta tavo alga dvokia kaip tavo diedai.
Lola. Ojojoj, prašneko gi jaunuolis skaistuolis. Pats barškinai mane, kaip triušis.
Doncė. Ai, nepradėkit. Klausyk Lolyte, šiąnakt šioje kamorkėje nusimato tikros linksmybės..Bet, kad jos būtų, juk leisi berniukams pasismagint...
Lola. „Berniukams“ ...
Doncė. Keičiu šią suknelę ir batelius į tavo rūbus. Čia dar ir papuošalų yra. Viską keičiam į tavo batus, pėdkelnes, sijoną, bliuską, apyrankes ir lūpdažį. Ok?
Toška. Nu tu čia ir primąstei, vaike...
Doncė. Padarysim mes iš juodosios princesės šliundrą. Klausyk, Lolyte, bet persirenk dabar. Šį vakarą galėsi pasijusti tikra dama.
Nėrka. Tai jau taip...
Lola. Bet kam tau? Juk jie pigūs? Šitie skarmalai nė velnio nekainuoja.
Doncė. Šį vakarą čia ateis panelytė, apsirėdžiusi tavo prostitutės skudurais. Na, o kadangi ji taip atrodys, tai tokia ir padarysim. O tu, mieloji Lola, benami vargšas vaike, valkata ir prostitute, kadangi niekad mūsų nepalikdavai „ vienišumo“ akimirkom, galėsi jaustis aukščiau visko. Ir nors kartą pasijausi dama.
Lola. Ką tu sakai...? ( paima rūbus ) Einu. „ Vienišiai „ matai.
Doncė. Atnešk tik savuosius. ( pavymui )
Tomas. Tai tu mum atvesi tą mergužėlę ir mes galėsim daryti su ja ką norim?
Doncė. Ne ką norit, o darykit su ja tai, ką reikia ir kas jums patiks. Bet esmė ta, kad pamatytų įsimylėjėliai tikros meilės skonį. Kaip kvepia pažeminimas, kaip kvepia išjuokimas, žiaurumas, baimė, isterija, skausmas...
Toška. Tu ką, Donce, vėl prisimeni tą įvykį prieš penkerius metus, kai mes tave nuskutom
Tomas. Baik bajerius, tai seniai buvo.
Marius. O tu tokią isteriją sukėlei, kai boba...
Nėrka. Aha, ten tai geras buvo, juk turėjom tave padaryti savu čiuvaku, o tas su garbanom ilgiausiom laksto. Karočia nu tu triochala gi buvai. Atvarydavo tas garbanius Andrius vasaros dienom ir davai su Donciavu gi afigėni družbanai. Jei ne Andrius, tai gal ir nebūtume skutę, bet gi “mes kitokie”- tai nepyki už tą išgertą klozeto vandenį, skustuvo mašinėlę, ir mažapimpio pravardę. Būtume ir Andriui tą patį padarę. Bet jis gi PABĖGO, ir paliko tave. Linksma, kai palieka vieną?
Doncė. Nieko aš neprisimenu, ką čia nusišnekat. Lola, gali greičiau?
Lola. Palauk.
Doncė. Tai va, grįžtam prie reikalo. Aš į dėžutę įdėsiu Lolos drabužius ir nunešiu Eglei.Po to ją atsivesiu čia, o tada šėlkit, dūkit, vaikai trypkit. Ji jūsų. Parodykit, kad tikros meilės nėra.
Lola įeina.
Nėrka. Oho, Lola, dabar nė nepasakyčiau, kad parsiduodi už pora litų.
Lola. Tai jau dėkui už komplimentą, Nerijau. ( užlipa ant jo ) O dabar pasakytum?
Nėrka. Pasitrauk. Man, žinok, tu visai neįdomi. ( pastumia nuo savęs Lolą )
Doncė. Nėrka, baik. Lola vienintelė pana mūsų chebroj. Jei gyvenam kartu, tai ir elgiamės normaliai.
Lola. Aha, aha Doncė teisus.
Nėrka. O tu kaip visada super humaniškas. Nors imk ir apsivemk. Ai gi pamiršau, tave gi vyru pa- da-rė.
Doncė. Užsikišk Nėrka!!!
Toška. Aha točnei. Užknisi čia su savo bajeriais. Vyras ne vyras. Visus mus čia pa- da- darė. O dabar mes da- ry- sim.
Doncė. ( sudeda Lolos rūbus ) Gerai , varau chebra. Laukit grįžtančios su princesėle.Ir muzikos kokios parinkit garsesnės. Ką žinai, kai mergos užspiegia, tai nors bėk.
Nėrka. Gerai, valink iš čia. ( Meta nuorūką į Doncę )
Doncė. Varau. ( išeina )
11.
Andriaus ir Eglės butas, Eglė su chalatu nervingai vaikšto po kambarį.
Eglė. Kur jis prapuolė... kur jis prapuolė, rašė, kad tuoj grįš. Tai nesąmonė.
Beldimas, Eglė pripuola atidaryti durų ir pamato Doncę.
Eglė. Labas vakaras...
Doncė. Sveika. Andriaus nėra, ane? O tu rimtai graži...
Eglė. Ką?
Doncė. Nu nieko. Klausyk, Andrius prašė...
Eglė. Tu žinai, kur Andrius? Pasakyk, prašau. Pasakyk.
Doncė. Nurimk, ko plėšaisi šitaip? Nieko tavo Andriui neatsitiko. O aš žinau, kur jis.
Eglė. Kur?
Doncė. Palauk, spirguti.. Andrius nusprendė padaryti tau staigmeną ir pasikvietė į vakarėlį.
Eglė. Vakarėlį? Varyk iš čia. Galvoji aš tavim tikiu? Iš kur tu žinai Andrių?
Doncė. Klausyk, kaip ten tave... žalčių karaliene, klausyk įdėmiai.
Eglė. Neklausysiu, ir jokia aš tau ne žalčių karalienė...o iš kur tu žinai..?
Doncė. Ablomas ką? Prisėsk, pasakysiu. Aš esu senas Andriaus draugas iš tų laikų, kai jis dar pas tėvą atvažiuodavo. Ir jis tau nusprendė padaryti staigmeną. Šioje dėžutėje yra rūbai, papuošalai ir kosmetika tau, su kuria jis nori matyti tave šį vakarą. Prašė, kad nenustebtum dėl stiliaus, bet sakė, kad kai susitiksit, jis viską paaiškins.
Eglė. O jei aš netikiu tavim...
Doncė. Netiki? Tai paskaityk laišką... ( paduoda laišką )
Eglė ( garsiai perskaito ). Tiksliai, Andriaus rašysena ir parašas jo...žalčių karaliene..tik jis vienintelis mane taip vadina. Bet kodėl jis apie tave nepasakodavo?
Doncė. Nepraskysk, bernai ne tokie pasakoriai, kaip mergos. Turi ir vyriškų paslapčių. Tai dabar tiki?
Eglė. Jo, bet truputėlį keista, nuojauta negera...
Doncė. Linksmybės tik prasideda, gražuole. Ir nestabdyk, juk laiškas tai nuo Andriaus. O juo tai pasitiki? Ar ir Andrium drįsti abejoti?
Eglė. Ai, ...Andrium tai pasitikiu, bet ar jis kitais per daug nepasitiki, tai klausimas?
Doncė. ( pyktelėjęs )Tai ką, leisi Andriui sugriauti savo planus? Jis šitaip stengiasi dėl tavęs! Įkurtuvių proga vakarėliai, dovanos, net mane iš po žemių iškapstė, kad tik viskas būtų idealu. O tu dar abejoji?
Eglė. Na gerai jau gerai. Duok tą dėžę einu persirengsiu. ( išeina )
Doncė. Šaunuolytė.
Eglė (iš už durų ). Nesivaipyk, aš tau ne boba kokia...o kas čia? Kas čia per velnias? Jis ką nušoko nuo proto, kad aš tokiu rūbus vilkčiausi? Na jau ne. Kaip gatvės šliundra.
Doncė. Andrius sakė, kad čia ir yra staigmenos cinkelis, pagrindinis akcentas.
Eglė. Jam ką, visai galvoj negerai? Čia gi blizgučiai iš skuduryno.
Doncė. Ką aš žinau, manęs tai neklausk. Čia gi Andrius pirko, Andrius žino.
Eglė. Nu aš jam dar parodysiu... aprengsiu kada bobos rūbais ir paleisiu po miestą trankytis.
Doncė. Žiauri tu. Man rodos, kai jūs susitiksit, tu viską suprasi ir tik pasijuoksi iš šito.
Eglė. Net nežinau, kas turi įvykti, kad man šitie rūbai atrodytų mažų mažiausiai normalūs.
Doncė. Patikėk, man atrodo, kad tavęs laukia tokios linksmybės, kad tavo apdarėliai tau mažiausiai rūpės.
Eglė. Tikiuosi...
Doncė. Dėl šito tai jau nesijaudink..
Eglė. Gal dar ką šilčiau apsirengti?
Doncė. Ne, nereikia. Nu kur tu, gana puoštis. Nepamiršk tuo lūpdažiu pasidažyti ir papuošalus užsidėti.
Eglė. Kokiu lūpdažiu? Aaa.... radau. Oh my God!!!Kas čia per ... ?
Doncė. Nesijaudink. Geroms mergaitėms tinka viskas.
Eglė. Koks sąmojis... Aš Andrių pritrėkšiu gal, jis gi kekšiškas ir panaudotas dar. Iš kur jis jį ištraukė?
Doncė. Tu jo ir paklausi... Aš tai mažiausiai žinau čia.
Eglė. Patikėk, aš mažiau.
Doncė. Nu ką tu ten taip ilgai darai? Davai lįsk mergužėle gražuolėle.
Eglė. Aha, tuoj. Nenugriūk tik, gerai? Aš tai į save geriau nežiūrėsiu. Veidrodis suskils greičiau.
Doncė. Varyk čia, pažiūrėsim, ar taip blogai.
Eglė išjuokdama pati save išeina ir pasirodo Doncei.
Eglė. Tam daram dam. Žinai, dar taip nesijaučiau gyvenime. Prisiekiu. Iš serijos: sėdžiu stoty, kelnaičių neturiu, trūksta 10 litų iki batono. Oi batono nevalgau. Tai užteks ir 5 lt. Ane?
Doncė. O, žinok, dar visai neblogai. Dar truputėlį pavelk plaukus. ( pradeda taisyti Eglės plaukus )
Eglė. Ką darai? Pasigydyk gal truputį ? Man, žinok, ir taip visai gerai.
Doncė. Ech, jūs mergos, ir kuo jums patinka tos kaselės uodegėlės.
Eglė. Eik tu žinai kur? Man ir mano žiurkės uodegaitė visai nieko.
Doncė. Nu bet plaukus išsileisk.
Eglė. ( išsileidžia ) Gerai?
Doncė. Gerai, visai kitoks vaizdas, nors į panelę panaši.
Eglė. Panelę ar kekšelę?
Doncė.:O tu smarvės turi blemba.. Turėtum būti karšta...
Eglė. Kaip Andrius galėjo su tavim bendrauti? Tu toks.. ką aš žinau? Įspūdis toks, kad tu ir karves melždamas atrodysi pošlai.
Doncė. Šyzikė.
Eglė. Ai gerai, einam. Nenoriu, kad Andrius lauktų. O čia toli reiks eit?
Doncė. Ne, ne, čia prie pat.
Išeina.
12.
„Kamorkė“, sėdi visi Doncės draugai su Lola.
Nėrka. Klausyk, Lola, man pasakojo, kad tu savo rūtų vainikėlį praradai jau vienuolikos metų. Kaip čia buvo?
Lola. Koks tavo reikalas, pagalvok apie save.
Nėrka. Ko tokia įsitempusi, kažkokia suirzusi... Jaudiniesi?
Lola. Kodėl turėčiau jaudintis?
Toška. O gi todėl, kad tau tuoj bus suteikta garbė, vieną nekaltą mergužėlę, paversti tokia pat kaip tu.
Nėrka. Gal.... eik tu, Lola. Negi išsigandai?
Lola. Neišsigandau...Ar man rūpi? Ar man turėtų rūpėti?
Nėrka. Koks skirtumas kas šią naktį atsitiks tai Linai ar Eglei kažkokiai.
Tomas. Pasismaginsim, ir tiek.
Lola. Man nesvarbu.
Toška. Gal tu bijai kažko...o gal nenori?
Nėrka. Ji nenori patampyt mergužėlei už kasų.
Tomas. Pamanykit, gal sąžinė prabilo?
Marius. Tikrai, Lola. Gal pradedi abejoti?
Toška. Tu gi krūta pana. Tu gi neturi sąžinės.
Lola. Neturiu...
Toška. Tai kas yra?
Tomas.Tai ko čia ištižai kaip tešla? Paišdurinėsim tą mergą, papūsim miglos apie tą Andrių, pačiupinėsim kiek ir viskas.
Nėrka. Jai labai spardysis tai rimčiau paimsim kumelaitę.
Lola. Nedaryk jos...
Nėrka. Klausyk, jai tu sušiksi mums visą reikalą, tai taip ir žinok, šliundra. Čia žaidi pagal mūsų taisykles ir darai tai, ko mes norim. Tavo žodis čia nulis. Supratai?
Lola. Tai ką man reikės daryti?
Toška. Pasijusti karaliene, ir tiek.
Tomas. O tu užlipk ant stalo ir sakyk: „ Šiąnakt manęs laukia Andrius, nes tu jo nepatenkini“.
Lola. Durniau, užsičiaupk! Aš rimtai.
Nėrka. Mes tau darom paslaugą, o tu čia dar laužaisi.
Lola. Koks turi būti rezultatas po šios nakties?
Nėrka. Ji turi sužinoti koks yra tikrasis gyvenimo skonis, ji turi bent vieną naktį pasijusti tavo kailyje, kad neniekintų tokių kaip tu.
Marius. Jeigu MES kenčiam, tegu VISI kenčia.
Lola. Jo, tiesą sakai, kuo gi aš blogesnė už ją. Tik aš pagalvojau...
Nėrka. Ką? Tu gi nemoki galvoti.
Tomas. Ša, ateina, varom į kitą kambarį. Ir tu, Lola, aptarsim ką, ar šiaip.. . Tegu Doncė įšildo paną, tada tu Lola, kaip ten sako per teliką - imsies psichologinio smurto, O galiausiai jau mes – seksualinio.
Išeina , įeina Doncė su Egle.
Doncė. Nu va, ir atėjom.
Eglė. Čia?
Doncė. Čia, o ką? Kas nors negerai?
Eglė. Ką aš žinau. Šiaip tvarkingumu nepasižymiu, Andrius tuo labaiu, bet kad šitaip.
Doncė. Nu jam čia patiko, sakė didesnis efektas.
Eglė. O kur pats Andrius?
Doncė. Nežinau, gal kitam kambary, ruošiasi puošiasi.
Eglė. Čia yra dar kambarių?
Doncė. Čia gi butas, su vonia tualetu, o ne šiaip rūsys.
Eglė. Neblogai, bet kvepia čia ganėtinai įtartinai.
Doncė. Ai, nebūk išpaikėlė.
Eglė. Nepatinka man čia, kodėl Andrius sumanė taip keistai? Jei ne laiškas, nė velnio tavim netikėčiau.
Doncė. Bet laiškas yra ar ne?
Eglė. Yra...pakviesk Andrių.
Doncė. Gerai, einu. Žinai tu palauk truputi, jei jis užtruks. Žinai jaudinasi gal vaikinas.
Eglė. Prieš ką?
Doncė. Sakė po šio vakaro tu pažinsi jį iki galo. Suprasi koks žmogus jis iš tikrųjų, ko jis nori iš tavęs, kodėl tave myli. Sakė, šis vakaras patikrins tave, nes tu sužinosi apie jį daug naujo.
Eglė. Apie ką čia kalbi?
Doncė. Palauk sužinosi....
Eglė. Pakviesk greičiau Andrių.
Doncė. Gerai jau einu. Surasiu. ( beveik iš už durų ) Jei rasiu.
Išeina , Eglė dairosi, kol tyliai įeina Lola.
Lola. Sakė, jam patinka gražios...
Eglė. Ką?... Iš kur tu čia?
Lola. Ir karštos..
Eglė. Kas tu tokia ir kodėl tu taip...? ( rodo į suknelę)
Lola. Jis man padovanojo ją ( rodo į suknelę)
Eglė. Kas padovanojo?
Lola. Andrius gražuole...Andrius.
Eglė. Ką tu čia šneki? O kur jis pats?
Lola. O tu ką manei, kad jis tavęs laukia?
Eglė. Tai gi jis...
Lola. Jau tas išpopintų mergų naivumas... Tu ką patikėjai, kad jis tave atsitempė čia gyventi šiaip sau? Koks normalus vaikinas mylimą paną priverstų gyventi kažkokiam supuvusiam priemiesty? Jis – IŠDŪRĖ tave.
Eglė. Einu aš iš čia...( eina durų link )
Lola. Oi dar palauk, neskubėk šitaip. „ Kokia tu švelni, kokia tu aistringa užaugai, po paskutinio karto kai tave mačiau. Mano žalčių karalienė nesužinos, o jei ir sužinos, tai koks skirtumas.“ Taip kalbėjo Andrius šiandien gulėdamas šalia manęs. Eglė populistė, besivaikanti pankų tradicijų, tačiau savyje neturinti nė lašo savitumo“ . Aha aha, ko užtilai?
Eglė. Aš netikiu tavim...
Lola. „ Tu mano šermuonėlis, žemuogėlė, kaip tu skaniai kvepi...“ Jis toks pat kvailys, kaip ir tu. Tačiau lovoje...
Eglė. Ką tu nori pasakyti? Kale tu. Kur Andrius?
Lola. Aha, aha... Jis nusprendė, kad šiąnakt jis nori pasilinksmint ir norėjo atsikratyti tavęs. Paprašė mūsų tave užimti.
Eglė. Kas tie jūs?
Lola. Palauk, neskubėk. Pirma, aš tau papasakosiu... Kaip manai, su kuo jis šiandien visą dieną buvo? Su mani. Ir tu jam nė velnio nerūpi. Tu tik priedanga, kad jis gyvena padorų gyvenimą. Kad būtum girdėjusi, kokias gražiais žodžiais apie tave jis kalba..
Eglė. Kale tu, kur Andrius?
Lola. „ Klausykit, chebra, mano pana tokia lėva lovoj, kad jai būtų ne pro šalį pasimokyti šio bei to. Duokit išgert, o po to pamokykit gudrybių, o tai užkniso jau cackintis, kaip su vaiku“ .Tai tavo nuostabiausiojo, puikiausiojo Andriaus žodžiai.
Eglė. O laiškas...
Lola. Laiškas? Jis tave išdūrė, juk sakiau. Kad patikėtum. Juk jo raštas buvo ar ne? Dar čia rašė prie manęs, savo akim mačiau.
Eglė. Šliundros akim..
Lola. Šliundros ne šliundros. Bet... aha... aha dar šituo tušinuku rašė ( paima nuo grindų Doncės tušinuką )
Eglė. Velnias, žalias kaip ir laiške.
Lola. Ar nesuvedi galų? Jis padarė viską, kad tu juo patikėtum., o paskui liepė išsidirbti iš tavęs.
Eglė. Aš netikiu tavim, netikiu. Einu aš iš čia. ( eina link durų )
Lola. Durys užrakintos.
Eglė. Tai atrakink, velniai griebtų.
Lola. Ne.
Eglė. Atrakink šliundra, o tai aš tave...( prieina prie Lolos ir užsimoja )
Lola. Tavo vietoj to nedaryčiau, jeigu būsi gera, tai gal ir smagiai praleisi šią naktį.
Eglė. Smagiai? Dieve mano, kaip Andrius galėjo? Išleisk mane.
Lola. Andrius, toks pat, kaip ir visi kiti smagūs bernužėliai. Nei vienam, nerūpi, nei meilė, nei švelnumas, nei pagarba, o tuo labiau ištikimybė. Jis išdavė tave. Su manim išdavė. Ir dar liepė tave šią naktį pasmaginti.
Eglė. Tai ką, tu mane smaginsi? O gal Doncė, kuris tik avis ganyt arba morfijų leistis būtų tinkamas. Impotentas nuo 13 metų. Kas mane smagins? Tu šliundra neraliuota. Tai smagink iškrypėle, o man dzin, girdi? Nebijau aš tavęs „ Juodoji ledi“ . Nebijau jūsų abiejų. Nebijau nieko. Jūs abu man – nulis. Nulis. Toks didelis, apvalus, tuščiaviduris- nulis.
Lola. Aha....aha...aha Doncė, Lola ir dar keli. Tokie visai šaunūs. Tikri vyrai taip sakant. Pamatysi. Gali atsipūst. Jie tuoj ateis ( išeina ) -Naivuolė.
Eglė bando atidaryti duris, bet nieko neišeina. Įbėga visi vaikinai ir Lola.
Lola. Tai ką, tau mūsų mažai?
Nėrka. Vai vai vai, tai čia šita mažvaikė, kuri patikėjo Doncės melagystėm, o tuo labiau pačio Andriaus nesąmonėm.
Doncė. Andrius paprašė, kad mes šiąnakt tave užimtume, o aš nekaltas, tik vykdžiau, tai, ką man liepė senas geras draugas Andrius.
Eglė. Aš jumis netikiu, Andrius negalėjo.
Tomas. Laiškas juk buvo?
Eglė. Na, tai kas. To negali būti. Negali, negali, negali. Išleiskit mane. ( Puola prie durų, ja pagauna Nėrka )
Nėrka. Kokios kojos. Ir kaip Andrius galėjo leisti suteršti tokią gaivią mergaitę?
Toška. Dar nesuteršėm, bet tuoj pažiūrėsim...
Tomas. Mariau, paduok žirkles.
Marius. Ką darysi?
Tomas. Duok sakau.
Marius. Nu gaudyk. ( meta žirkles )
Tomas. ( paima Eglę iš Nerkos glėbio ) Tau juk patiks ( braukia žirkles per kojas ) baisu ar ne? Užleiskit muziką!!
Lola. ( pribėga, paima Eglę už plaukų )va, tau šliundra. Dabar žinosi ką reiškia tikras pasismaginimas, ką reiškia, kai tavęs nelaiko, moterimi (trenkia) girdi šliundra? ( trenkia ) Jauti, kaip skauda? ( trenkia ) Kokia oda, kokie išpuoselėti plaukai... ( trenkia ) Va tau, pajusi ką reiškia DUGNAS.
Eglė. Ką aš jums padariau? Žvėrys. Dieve mano... Andriau kodėl tu šitaip...
Toška. Kaip tu nesupranti, kad Andrius kaip triušis su kiekviena dulkinasi vos pamatęs trumpą sijoną. O tu jam tik pašaipos objektas.
Eglė. Ne!
Toška. O dabar išgeriam. Laikykit ją, kad nespurdėtų ( paima degtinę ir atsidaro ) Donce, išmokyk panelę kaip reikia gerti.
Doncė. ( paima butelį, atlošią Eglę ir girdo) Gerk kale, o tai iš šito butelio gausi per galvą!!!
Eglė. Pasprink pats su savo susmirdusiu gėralu!
Doncė. Ak tu šitaip. ( paima žirkles ir ima kirpti pėdkelnes ) Tai mes tave nenurengtą gerai?
Eglė. Eikit po velnių!
Toška. ( pribėga ir dar kartą užverčia butelį ) Gerk šliundra, o tai užmušim!
Lola. ( paima už plaukų ) Aha...aha...aha, gera mergaitė, gurkšnoja.
Toška. Kol nors puse butelio neišgersi, niekur neisi.
Eglė. Kas jums iš to, aš gi apvemsiu jus.
Doncė. Nesvarbu. Gerk, šliundra. O mes tave truputi pakutensim.
Lola laiko už plaukų, o Toškas girdo iš butelio. Marius pribėga ir paima Eglės ranką, visi kiti ją „kutena“.
Eglė. Nelieskit manęs, kur Andrius? Jis visada sugrįžta.
Doncė. Mes tau už Andrių.
Toška. Gerk, paleistuve, gerk, sakau.
Eglė. ( pradeda spjaudytis ) Man bloga...
Lola. Aha...aha.. Išpaikintos mergiotės burnelė tinka tik uogelėm valgyt.
Doncė. Žiūrėk, beveik pusės butelio nėra, šaunuolytė. Kaip tu kvepi...
Tomas. Keliam ją aukščiau. Ant lovos gal, bus patogiau.
Doncė. Žiūrėkit, ji neblogai pasvaigo, bus lengviau sudoroti šitą žvėrį. O smarvės turi, kale!
Lola. Aha...aha..aha.. gerk šliundra.( trenkia )
Doncė. Lola, nu ir įsijautei. Gerai, gerai...
Eglė. ( tyliai ) Kam jūs šitaip su manim? Žvėrys...
Doncė. Toška, paimk ją užkelk aukščiau.
Eglė. ( iš paskutinių jėgų šaukia ) Žvėrys!!! Paleiskit!!! ( verksmingas šaukimas ) nelieskit manęs!!!
Toška. Oi, kokia tikra kumelaitė. Tuoj mes pajodinėsim ant tavęs!
Lola. Man rodos, ji visiškai apgirto...
Toška. Nespiek, šliundra, dar viena atsirado!
Loa. Ko tu rėki ant manęs?
Toška. Tylėk!
Doncė. Baikit, gerai? Kaip mažvaikiai?
Lola. Ekit jūs visi po velnių. ( išeina į kitą kambarį- trenkia durim )
Paskutinis klyksmas, išjungiama šviesa.
13.
Andriaus ir Eglės butas, naktis. Andriaus nėra. Eglė grįžta namo.
-
Eglė ( suplėšo užrašą „ Mėnulio priesaika“ ). Velnias, Andriau, kaip tu galėjai. ( verksmingai ) Velnias. Velnias... velnias. Velniai griebtų.. Kad tave kur... Ką daryti? ( suklumpa ) kaip skauda visur ir taip negera. Baisiai baisiai negera, regis iš nevilties, kažkas smaugia viduj ir lipa per gerklę. Skauda.. skauda... Kaip man negera.. Šūdas. Apvemtas pasaulis, velniai griebtų, ką daryti? Kaip aš atrodau? Dabar aš kalė ( isteriškas juokas ) Ir kai mėnulis pakils, aš pavemsiu juodą dangų. Nes aš netoks, po velnių aš netoks... Tik tak... zombiai atrieda atidunda... bet aš netoks... po velnių aš ne toks. ( verksmingai ) Mama, mamyte aš noriu saldainių. Mama, mamyte, supink man kasas... Taip. Mama. Važiuoju pas mamą. ( pasiima kuprinę, susiranda piniginę ir išlekia pro duris ) Būk prakeiktas Andriau su visom savo priesaikom. Būk prakeiktas, šūdžius nelaimingas. Būk prakeiktas!!! ( trenkia durim )
14.
Skamba televizoriaus skleidžiami garsai, Eglės mama abejingai spokso į ekraną, kai išgirsta Eglės balsą net neatsisuka.
Motina. Užrakink duris.
Eglė. Mama... aš grįžau.
Motina. Girdėjai, ką sakiau?
Eglė. Užrakinau...
Motina. Pasirodyk man.
Eglė. Ką?
Motina. Su kuo miegojai dvi naktis iš eilės?
Eglė. Nemiegojau.
Motina. Pasirodyk, sakau. ( Eglė atsistoja prieš motina ) Viešpatie, Egle, kaip tu atrodai?
Eglė. Aš nekalta.
Motina. Aš kalta.
Eglė. Prašau tik šį kartą nekelk man scenų, man rimtai reikia pagalbos.
Motina. Pasitrauk nuo ekrano.
Eglė. Mama, tu nesupranti, man atsitiko nelaimė. Mama, mamyte ( klaupiasi ant kelių, prie motinos kojų ), tu neįsivaizduoji, koks košmaras šiąnakt...
Motina. Pasitrauk. Beje, skambino tavo auklėtoja, sakė, jei jau galutinai nutarei mest mokyklą, tai bent knygas grąžink.
Eglė. Grąžinsiu.
Motina.:Kokį tu man gailestį keli. Negerbi savo motinos nei lašo. Motinos, tikros motinos, kuri gyvenime per tave laimės nejautė, paskutinį duonos kąsnį atidaviau. Kad tik gražesnį rūbą, kad tik soti būtum. Bet kur tau. Juk motina šiais laikais jau nieko nereiškia. O tu nepagalvoji, kaip man sunku su tavim. Tu man gyvenimą sugriovei. Jei ne tu jau seniai išvažiuočiau į Ameriką, plaučiau sau ramiai indus, galvos nesukčiau. O dabar tampykis su savim visur šitą mergelę. Mama to, mama ano. Galvojau, kad nors kai užaugsi proto įgysi. Nė velnio. Kokia buvai nevykėlė, tokia ir likai. Su bernais tampytis pradėjai, iš pamokų bėgioti, žolę pūsti su visokiais sektantais pakampėmis. Mažvaike buvai, tai nors atlupt galėjau. Apsisnarglėjus ir susirietus tupėdavai kampe ir ramu būdavo. O dabar tai baisu net antausį suduoti, atgal jau tikėtis gauti galiu. Čia geriausiu atveju. Kas po kelių metų Egle? Kas? Bijosiu, kad namų nepadegtų visuomenės padugnės. Tokie patys, kokie ir tu. Draugai matai. Nori pažinti save? NORI? Pažiūrėk į savo draugus ir pamatysi savo iškreiptą...iškreiptą...kūną. Negerbi savo motinos, negerbi. O aš kanalizacijos vamzdžius atkimšinėjau, kai privemdavai į vonią, grįžusi iš savo puikiųjų vakarėlių. Patalynę, po tavo paišdykavimų lovoje su visom miesto valkatom plaudavau. Kentėjau. Kentėjau. Nei smūgiai jau negelbėjo. Žemyn ritaisi dienom. Bet manyje gėrio dar buvo. Aprengdavau tave, pinigų pietums duodavau, kuriuos tu praleisdavai arba cigaretėm arba taupydavai, toms kvailoms poezijos knygiūkštėms. Žinai ką šiąnakt padariau su visom tavo knygom? Suplėšiau ir nuleidau kanalizacijos vamzdžiu. Tegul pūna visa tavo poezija kartu su degtine dvokiančiais vėmalais. Viską atidaviau dėl tavęs. Jokios man pagarbos. Egoistė. Melagė. O blogiausia dar ir kalė. Visą gyvenimą kantriai tavo šiukšles rinkau. Kentėjau. Kentėjau. Nebegaliu daugiau Egle. Viską dėl tavęs atidaviau. VI- SKĄ.
Eglė. Bet tu niekad nemylėjau manęs!!!
Motina ( patylėjusi ). Meile sotus nebūsi. ( prisidega cigaretę )
Eglė. Negi tu galvoji, kad man iš tavęs tik to ir reikėjo? Kad patalynę plautum?? Kad pinigų duotum? Ne, mama, ne...
Motina. Nedraskyk man akių.
Eglė. Mama, kaip tu nesupranti? Kaip aš gavus gerą pažymį norėdavau su tavim pasidžiaugti, apie vaikinus papasakot, bent apkabinti tave...
Motina. Baik. Prašau.
Eglė Tu net nežinai, kada mano gyvenime buvo didžiausios permainos. Aš ne mergaitė jau, mama...
Motina. Man tu visada liksi snarglė ir nesubrendėlė.
Eglė. Negi tu nepagalvojai, kad man reikia mamos. Kaip aš pavydėjau, kai kitos panelės su savo mamom eidavo apsipirkti, kaip dovanodavo per Kalėdas dovanas, kaip bendrai pyragus kepdavo. Nei vienos dovanos, net Kalėdų senelio nebuvo, nei vieno pyrago kartu...
Motina. Visko ko norėjai, galėjai nusipirkti.
Eglė. Tai ne tas pats.
Motina. Nesiginčyk su manim. Vyresnį žmogų reikia gerbti.( nejauki tyla. Motina nervingai gesina cigaretę į sieną, nuorūką varto delne ) Kas tas laimingas su kuriuo išvažiavai?
Eglė. Nenoriu apie tai kalbėti.
Motina. Aha... išdavė, paliko? Įstatė vaiką? Atsibodai? Kas tokią ( meta į Eglę nuorūką ) galėtų mylėti.
Eglė. Matyt, kad niekas.
Motina. Negerbi tu nei manęs, nei kitų Egle. Tu verta gero smūgio į savo gašlų, tėvą primenantį veidą. Nežiūrėk taip į mane.
Eglė. Nežiūriu...
Motina. Tu atrodai, kaip pigi prostitutė. Tai ką? Gal tokia ir tapai?
Eglė. Matyt, kad tapau...
Motina. Kiek uždirbi?
Eglė. Neuždirbu..
Motina. Dykai?
Eglė tyli.
Motina. Aš klausiu, ar dykai? ( Eglė tyli ) Atsakyk, kai klausiu. Ar už dyką dulkiniesi su visais?
Eglė. ( patylėjusi verksmingai išrėkia ) Taip dykai. Dykai. Dykai. Dulkina visi visi, kaip ir tave. Nei lito, nei cento. Už dyką. Stoties tūlike. Grupiniu. Dykai. Dykai. Visi, kas netingi. Tokiu pat šventu būdu, kokiu velniai griebtų ir aš atsiradau. Dykai.
Motina. ( ramiai ) Nešdinkis.
Eglė. ( pasiima kuprinę, prieina prie motinos, abejingai pasižiūri į akis )
Motina. Susirink knygas, nunešk į mokyklą. Lauk.
Eglė. Matau, jau supakavai.
Motina. Taip, jau gali eiti.
Eglė. Einu. ( Eglė sustoja tarpdury, dvejoja )
Motina. Ko lauki?
Eglė. Mama, mama man rei....( nusprendžia sakinio nebaigti ir išeina )
15.
Tamsa, klasė, 4 pedagogai ir auklėtoja.
Visi pedagogai. Tokių mokinių mums nereikia. Ne, ne, ne....
Auklėtoja. Girdėjot, kad Eglė nesantuokinis vaikas?
1 pedagogas. Taip, taip, taip. Jos vyrą pažinojo mano sesers pirmojo vyro brolis. Jis sakė girdėjo, kaip kaimynė pasakojo jo žmonai, kad anoji tik po gimdymo susituokė.
2 pedagogas. Beje, jos byloje yra minimas polinkis į depresiją, isteriją..
3 pedagogas. Taip, taip. Jos bylą, pats savo akim mačiau. Tipiškas infantilumas pasireiškia net jos rašiniuose.
4 pedagogas. Ką jūs kalbat, o girdėjot dar keistesni dalyką?
1 pedagogas. Tik nesakyk, kad tai dėl jos rašysenos?
4 pedagogas. Būtent.
3 pedagogas. O kas su jo rašysena?
4 pedagogas. Ji rašo tik rašaliniu parkeriu ir tik juodu rašalu. Ar jums tai neatrodo keista?
1 pedagogas. Na iš tiesų. Šiuolaikinis jaunimas jau seniai neberašo rašaliniu parkeriu.
2 pedagogas. Gal ji vis dar gyvena senesniajame laikotarpy ir vis dar negali prisiderinti prie dabartinio pasaulio? Juk tušinukai dabar labai madingi.
Auklėtoja. Ką jūs kalbat gerbiami kolegos? Aš jos auklėtoja ir žinau kokia Eglė iš tiesų yra. Bet tai ką aš žinau toli gražu nėra tobulo mokinio aprašymas.
Visi pedagogai. O ką jūs žinote? Ką, ką, ką...
Auklėtoja. ( tyliai) Bet tai turi likti tik tarp šių sienų... Vieną kartą ji po pamokos staigiai išbėgo ir užmiršo ant stalo paliktą suglamžytą lapelį pasiimti su savim. Pagalvojau, kad tai šiukšlė ir buvau beišmetanti, tik pamačiau užrašą : „ Mano žalčių karalienei“ . Nesusilaikiau neperskaičiusi.
Visi pedagogai. Na, o kas ten buvo?
Auklėtoja. Gerai nepamenu, bet ten buvo įklijuota skiautė, berots iš laikraščio. Nežinau. Matyt kažkokio filosofo mintis: „ Nors kokie įvairūs iš pirmo žvilgsnio atrodo faktai ir jų priežastys, ir nors pagal elgesio taisykles negalime spręsti apie daiktų esmę, mes visada semiamės jėgų žmonijos meilei, iš generatyvinio žmonių giminės principo“ – kažkas tokio, na o apačioje dar prirašyta: „ ... ir tai rodo, kad mėnulis jau tiesia mums savo ženklų kelią, kuriuo ir turime bėgti. Su meile. Tavo žaltys.“ Matyt kokius nepadorius planus rezga ta mergiote.
1 pedagogas. O gal tai meilės laiškelis?
2 pedagogas. Na vienaip ar kitaip tai tik įrodo Eglėje vyraujantį solipsizmą.
3 pedagogas. Beje, visos normalios mergaitės knygose, kaip skirtukus naudoja savo pačių pintas per darbų pamokas juosteles.
4 pedagogas. Arba jaunimo programų, ar projektų tokius originalius, spalvingus lankstukus.
3 pedagogas. O pas Eglę visose knygose knibždėte knibžda išplėšytos poezijos.
Auklėtoja. O gal tai nėra blogai?
1 pedagogas. Na žinoma tai nėra blogai, bet tai keista.
2 pedagogas. O aš manau, kad tai yra blogai. Tai poezijos išniekinimas. Poezija reikia skaityti tvarkingai, iš eilės puslapį po puslapio, kaip normalią knygą, pagal numeraciją, o ne plėšyti lapus iš vargingų knygelių.
3 pedagogas. Ta mergelė tikrai nėra tinkama MŪSŲ mokyklai.
Auklėtoja. Gerbiami kolegos aš nežinau. Ji tipiška dekadentiška septyniolikmetė, kurios besiveržiantis nihilizmas, netinkamai reprezentuoja mūsų mokyklą.
1 pedagogas. Taip, taip.. tikrai netinkamai.
2 pedagogas. Dar kas pagalvos, kad pas mus visi TOKIE.
Auklėtoja. Eglė – nėra normali, todėl būtų geriau, kad ji nebegrįžtų į mokyklą.
Eglė įėjusi išgirsta paskutinę frazę ir šaltai pasisveikina.
-
Eglė. Laba diena. Nesijaudinkit. Išeinu ir taip, varyti nereikia. ( paduoda auklėtojai knygas) Štai jūsų vadovėliai, nulaižytos prabangos, demokratiškoji, tolerantiškoji PE- DA- GO- GI- JA.
Auklėtoja. Tai reikėtų susitvarkyti Egle. Ką tu darai su savo gyvenimu?
1 pedagogas. Kaip tu atrodai?
2 pedagogas. Kokia sukūdusi...
3 pedagogas. Skleidi nemalonų gašlių kvepalų kvapą.
4 pedagogas.: Susivėlusi.
Auklėtoja. Egle, tu atrodai siaubingai.
Eglė. Nereikia man to sakyti, pati žinau.
Auklėtoja. Tai kodėl nesusitvarkai?
Eglė. Nenoriu ..n.. n.. neži.. negaliu... neturiu dėl ko... . Ir koks jums po velnių skirtumas?
1 pedagogas. Mums rūpi visi mūsų mokiniai.
Eglė. O taip. Rūpėjo ir tuomet, kai nualpau per pamoką, ir jūs paskleidėt gandą per visą mokyklą, kad aš nėščia. Rūpėjo ir tuomet, kai pasakiau, kad Nėris per daug lėkštai ir banaliai pateikia meilę. Gal ir nebuvau teisi, bet jūs pareiškėt, kad niekas, o ypatingai aš , neturiu teisės, nei reikšti, nei turėti savo nuomonę apie poeziją, nes poeziją gali skaityti tik inteligentiški, išsilavinę, padorūs žmonės. Rūpėjo ir tuomet, kai per lytinio pažinimo pamoką liepėt prieš klasę, demonstruoti ant banano, kaip užmaunamas prezervatyvas. Mat jūsų žodžiais : „ Eglė tai puikiausiai moka ir jus pamokys vaikai.“ Rūpėjo ir tuomet, kai nusikeikusi turėjau rašyti rašinį „ Bybiai mes esame visi“ ir skaityti prieš klasę, rūpėjo, kai juokiatės, kad nemoku užpildyti stojimo paraiškos, rūpėjo, kai liepėt bučiuoti tualetą kartojant žodžius: „ Nerūkysiu tualete, tik sysiosiu“, rūpėjo, kai lyginot...
Auklėtoja. Egle, tu esi NIEKAS, kad galėtum mums aiškinti, kas mums rūpi ir kas turi rūpėti ar nerūpėti.
1 pedagogas. Tu esi tuščia vieta čia.
2 pedagogas. Tu net blogiau už nulį.
3 pedagogas. Tu bjauri visiems mokytojams ir mokiniams.
4 pedagogas. Turėtum būti bjauri net pati sau.
1 pedagogas. Kaip tau negėda šitaip mūsų negerbti?
2 pedagogas. Kaip tau negėda taip kalbėti?
3 pedagogas. Kaip tau negėda taip rašyti?
4 pedagogas. Kaip tau negėda būt tokia storžieve?
1 pedagogas. Kaip tau negėda taip žemai pulti tokiai jaunai?
2 pedagogas. Kaip tau negėda rūkyti?
3 pedagogas. Kaip tau negėda taip lakuotis nagus?
4 pedagogas. Kaip tau negėda savo motinos?
1 pedagogas. Kaip tau negėda savo vakarėlių?
2 pedagogas. Kaip tau negėda dėl savo pažymių?
3 pedagogas. Kaip tau negėda dėl to, kad esi čia?
4 pedagogas. Kaip tau negėda net neverkti, kai mes tave baram?
1 pedagogas. Kaip tau negėda sakyti, kad myli, juk tu nemoki mylėti.
2 pedagogas. Kaip tau negėda, kad bendrauji tik su vaikinais?
3 pedagogas. Kaip tau negėda valgyti nesveiką maistą?
Auklėtoja. Kaip tau negėda...
Visi pedagogai. EGZISTUOTI!!!
Eglė. Negėda, nes aš nebeegzistuoju, neturiu dėl ko. Su kuo... ( eina atbula pro duris) nežinau. Kodėl jūs šitaip su manimi?
Auklėtoja. Mes norėjom tau tik gero, Egle, bet tu nenormali.
Visi pedagogai. Nenormali.
Eglė. Kodėl jūs šitaip su manim...
Visi pedagogai. Nenormali.
Eglė. Viskas. Einu. Laimingai jums. Einu. ( mikčioja)
Visi pedagogai. Nenormali.
Eglė. Gerai, juk manęs nebėra. Nei juoda, nei balta, nei raudona, nei gyva, nei mirus( valosi lūpų dažus ir akių tušą, kuris nuo drėgnų rankų išsitrina per visus skruostus ir išeina) Išnykau.
Visi pedagogai. HOMO SOVIETIKUS BALANSĄ IŠLYGINOM. TI- PIŠ- KO HO- MO- SA- PIUS NE- STAN- DAR- TO A- TSI- KRA- TĖM.
Tamsa.
16.
Andriaus ir Eglės kambarys, įeina mėnulio priesaikos liudytojos.
Visos. Ji tylėjo...
1 liudytoja. Be proto skaudėjo.
2 liudytoja. Ji negalėjo.
Visos. Skaudėjo...
3 liudytoja. Bet ji sugriovė.
4 liudytoja. Pasitikėjimą.
Visos. Nusisuko.
5 liudytoja. Nuo Eglės visos šviesos.
Visos.Nusisuko.
1 liudytoja. Visa tai, ką turėjo.
2 liudytoja. Ji negalėjo.
3 liudytoja. Tačiau ji mylėjo.
4 liudytoja. Ir dabar tebemyli.
5 liudytoja. Jai Andrius laišką paskutinį siunčia.
Visos. Ji suklydo.
1 liudytoja. Ir dėl to labai kenčia.
2 liudytoja. Pasitikėti.
Visos. Reikėjo.
3 liudytoja. Pasitikėti.
Visos. Reikėjo.
4 liudytoja. Ššššš... Andrius.
Visos. Išnyko.
1 liudytoja. Išvyko.
2 liudytoja. Nes Eglė sulaužė.
3 liudytoja. Priesaiką šventą.
4 liudytoja. Mėnulis supyko.
5 liudytoja. Bet parodys.
Visos. Jiems kelią....
1 liudytoja. Mes gyvenam.
2 liudytoja. Ten, kur.
Visos. Eglė ir Andrius.
3 liudytoja. Mes išnyksim.
4 liudytoja. Ten, kur..
Visos. Eglė ir Andrius.
1 liudytoja. Mes išnyksim..
2 liudytoja. Ten, kur
Visos. Jų nebebus.
4 liudytoja. Bet dabar Eglė sugrįžta.
Visos. Pavėlavo.
5 liudytoja. Ji grįžta.
1 liudytoja. O Andrius..
Visos. Jau iškeliavo.
4 liudytoja. Nepakels..
5 liudytoja. Išnyks jam iš paskos.
1 liudytoja. Išnyks.
2 liudytoja. Ir niekas net nebeprisimins.
3 liudytoja. Kaip jie vienas kitą bučiavo.
4 liudytoja. Eglė sugrįžta.
Visos. Nebepakels.
1 liudytoja. Pavėlavo( traukiasi iš scenos)
2 liudytoja. Ji...
Visos. Pavėlavo...
3 liudytoja. Nepasitikėjo.
4 liudytoja. Sulaužė.
5 liudytoja. Nepasitikėjo.
Visos. O reikėjo. ( išeina)
17.
„PINK FLOYD”-„Is there anybody ...” Į butą įbėga puolusi į isteriją Eglė.
Eglė. Andriau, Andriau, Andriau. ( ieško) Andriau, už ką tu man šitaip? ( pro ašaras) Kur tu? Neturiu, nieko nebeturiu. Laiškas... ( pamato Andriaus paliktą laišką ir perskaito)
„ Suklydai. Tą vakarą aš tau nupirkau juodą vakarinę suknelę. Apie kokią visą gyvenimą paslapčia svajojai. Norėjau padaryti staigmeną ir paprašiau Doncės pagalbos. Su juo jau susipažinai. Tačiau aš juo pasitikėjau. O jis- žvėris. Kaip ir visi. Suklydau. Kai rašiau laišką norėjau parašyti, kad tavęs lauksiu restorane, su šia suknele, o Doncė užprotestavo, sakė sugadinsiu visą staigmeną. Aš nieko neįtardamas neparašiau kur tiksliai tavęs lauksiu. Tai buvo klaida. Kaip ir tai, kad tu patikėjai jais, kad tavęs nemyliu, nelaukiu, nevertinu ir išduodu. Tau nebuvo kitos išeities. Žinau. Iki vidurnakčio prasėdėjau tame restorane vienas, vildamasis, kad tu galbūt pasirodysi. Bet tu- nepasirodei... Grįžęs tavęs neradau, radau tik sunaikintą mūsų mėnulio priesaiką. Tu išvažiavai. Žinojau. Paryčiais atėjo Doncė ir man viską išdėjo, ką su tavim padarė, nieko negalėjau jam padaryti, nes nykau su kiekvienu jo tariamu žodžiu. O jis šaltai užtrenkė duris ir išėjo. Ir tu išėjai.
Jiems reikėjo tikėti vienas kitu. Jie negalėjo likti abejingi, tačiau jau per vėlu. Ji jam buvo viskas, jis išnyko ten, kur mėnulis jiems rodė kelią. Kai jie sulaužė priesaiką, mėnulis ištirpo ir liko tik kelias. Mėnulis išnyko ir liko tik veidas. Jis ištirpo, liko tik prisiminimas. Žmonės išnyko, liko tik jausmas. Aš išnykau. Tavo akyse žydi neužmirštuolės. Ravėk, kol nevėlu. Arba ieškok manęs ten, kur mėnulis rodė mums kelią . Prisiminimų portretai dar vis sklando virš neatrakintų tavo ir mano pievų. Atrakink. Bet visa tai jau nesvarbu. Aš išėjau mėnulio keliu. Myliu. Andrius.“
Eglė( bejėgiškai). Kur tu... Dieve mano.. tu nekaltas... Andriau... Surask mane. Kaip skauda. Matysiu tave, kai rytais gersiu žudikiškai stiprią kavą. Jausiu tave, kai naktį bus beprotiškai šalta. Prisiminsiu tave ir tikėsiu... Tikėsiu ir prisiminsiu. Ir kai išmuš vidurnakčio dūžiai, tavimi klyks kiekviena nuotrauka, žaislai, kasdienybės nuotrupos ritmiškai man byrės į mano bjauriai žemišką maistą. Neturiu formos. Šliaužiu. Kiekvieną vakarą tu gyvensi manyje ir tai jausdama aš dusiu. Norėdama išgyventi iki mirtino peršalimo aš verksiu lietuje, bjauriai išrašytoje benzino dėmėmis baloje. Žinau. Žinau. Žinau, kad visa tai fikcija. Absurdas. Melas. Groteskas. Iš viso tai ką aš jaučiu, liko tik tik tavo vardas. Kelios juodos raidės. Andriau.... ( gyviau) Andriau, aš seksiu tavo pėdsakais. Atsimenu upelis, juk buvo upelis. Jame atsispindėdavo pilnaties nutiestas kelias. Upelis. Taip, taip. Aš seksiu tave. Tu juk išnykai vandenyje. Ištirpai. Taip ištirpai. ( Eglė išnyksta galiniame scenos plane) Mėnulis rodo mums kelią...
Tamsa, scenoje Andrius ir Eglė nusisukę nugarom. Andrius užsimetęs fraką, Eglė ilga juoda suknele.
18.
Andrius. Neliko nieko.
Eglė. Iš žmonių liko tik jausmas.
Andrius. Ištirpo.
Eglė. Mokyklą paliko paskutinė laida.
Andrius. Mūsų laida.
Eglė. Tavo ir mano.
Andrius. Žmonių, kurie po savęs paliko...
Abu. Tik juodus, beformius, siluetus.
Eglė. Ir paskutinis bučinys ( Atsisuka, juodi rūbai nukrenta)
Andrius. Kurio niekad nebebus.
UŽDANGA