Marionetės
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija
Justina Katkevičiūtė
MARIONETĖS
VEIKĖJAI:
VILTĖ – serganti ir ligoninėje besigydanti paauglė
GYDYTOJAS – pusamžis, gana uždaro būdo žmogus
GYDYTOJA – švelni ir dėmesinga jauna moteris
MOČIUTĖ – Viltės močiutė, dažniausiai atliekanti jos tėvų pareigas
TADAS – Viltės brolis, smalsus pradinukas
LIGA – mistinė būtybė, gebanti sudaryti sandorius su ligoniais
LĖLININKAS – savitas personažas, valdantis marionetes
KAIRIOJI, DEŠINIOJI ir VIDURINĖ – trys marionetės – vilties sergėtojos
I scena
Ligoninės palata. Centre – baltai paklota lova, šalia jos nedidelis stalelis, ant kurio pastatyta stiklinė su vandeniu, blausiai švytinti stalinė lempa ir numestos kelios storos knygos. Dešiniajame šone – langas su neišvaizdžiomis užuolaidomis, kairiajame – didžiulis paveikslas, kuriame pavaizduotos trys marionetės, ryškių spalvų apsiaustais, ir jas valdantis Lėlininkas – mažas, atgrasios išvaizdos žmogelis.
Tamsu. Lovoje miega Viltė. Marionetės pamažu atgyja ir Lėlininkas, kiekvienai tariant žodžius, atsargiai tampo virveles.
KAIRIOJI. Manai, ji pabus? (Visos žvelgia į Viltę)
DEŠINIOJI. O ką jai daugiau daryti? Dievas jos dar neima.
VIDURINĖ. Ššš, nepažadinkim jos.
DEŠINIOJI. Kokia buvo gydytojų diagnozė?
KAIRIOJI. Jie nežino.
DEŠINIOJI. Kaip tai nežino? Gal nesiklausei?
KAIRIOJI. Buvo tavo eilė klausytis.
VIDURINĖ. Nutilkit, kasnakt baratės. Ar nesuprantat, kad jai tai nepadės?
DEŠINIOJI. Kuo mes padėsim?
VIDURINĖ. Mes paguosim, jei kartais ateitų ji.
KAIRIOJI. Giltinė?
DEŠINIOJI. Ne, kvaile, Liga! (Lėlininkas smarkiai timpteli Dešiniąją ir paleidžia. Šiai nusvyra rankos ir galva)
VIDURINĖ. Tai vienas ir tas pats.
KAIRIOJI. Puiku! Vėl ją užtildė. (Lėlininkas paleidžia ir Kairiąją)
VIDURINĖ. Vadinasi, diagnozė nežinoma.
Viltė atsibunda, sunkiai alsuodama atsikelia ir prieina prie lango. Lėlininkas paleidžia vidurinę marionetę ir pats sustingsta.
VILTĖ. Žiema. Vis dar žiema. Pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą grįžtu čia... Čia, kur niekas nesvajoja patekti, kur tyko bemiegės naktys ir niūri tyla gimdo tuštumą. O, kaip norėčiau vėl užmigt! Užmigt ir atsibust pavasarį. Ir dar… Kur nors kitur… Sode. Šiltam, gėlėtam sode pas močiutę, kur lyja aksominiais žiedlapiais. Nors tai… tai tik svajonė, bet tikiu…
Pasigirsta žingsniai. Ateina Gydytoja.
GYDYTOJA. Labas rytas, Vilte. Hmm... Koks gražus vardas – Viltė. Kaip šiandien jautiesi, Vilte?
VILTĖ. Taip pat, kaip ir vakar, bet ryt bus geriau.
Gydytoja tikrina pulsą.
GYDYTOJA. Oi, Vilte, tu tikra optimistė. Man kartais atrodo, kad tave gydo optimizmas, o ne aš. O dabar sakyk aaaaa…
Viltė išsižioja.
VILTĖ. Aaaaaa… Ar man geriau?
Trumpa tyla.
GYDYTOJA. O kaip tu jauties?
VILTĖ. Aš noriu pasitikti pavasarį ten. (Rodo į langą)
GYDYTOJA. Žinai, ką tau atnešiau? (Ištraukia iš kišenės citriną) Citriną. (Viltė paima citriną) Geltoną, matai? Ji geltona kaip pienės gegužę.
VILTĖ. Gegužę mano gimtadienis.
Trumpa tyla.
GYDYTOJA. Gal tau ko nors trūksta?
VILTĖ. Pasakykit, kodėl aš šioj palatoj? Kodėl visuomet viena?
GYDYTOJA (Sutrinka). Nagi, Vilte, tu labai alergiška. Bet juk mes su tavim. Ir štai... (Pažvelgia į paveikslą ir knygas) Ar tau patinka šis paveikslas?
VILTĖ. Primena pavasarį...
GYDYTOJA. Tai aš jau, Vilte… Jau eisiu…
VILTĖ. Geros jums dienos! (Nusišypso)
Gydytoja išeina. Viltė padeda citriną ant stalelio šalia šviečiančios lempos.
VILTĖ. Dabar du daiktai man primins pavasarį. Lempa ir citrina. Abi jūs švytite, abi lyg saulė. O, jei tik galėtumėt kalbėti. Iš tiesų šis paveikslas mane baugina. Verčia pasijust marionete. (Nusijuokia) Bet jeigu jis galėtų kalbėti... Gal jis žino, kuo aš sergu? Kas pasakys? Būk optimistė, Vilte, būk optimistė! O jei tik jie žinotų, koks sunkus yra tas optimizmas. Tas suvaidintas optimizmas.
Viltė atsigula ir užsimerkia. Pasigirsta balsai iš už sienos.
GYDYTOJA. Tai kas mūsų mažajai pacientei? Ką rodo tyrimai? (Trumpa tyla) Pasakyk! Tas pats, kas praėjusią žiemą?
GYDYTOJAS. Auglys dingo, bet dabar... sunku kalbėti...
GYDYTOJA. Leukemija?
GYDYTOJAS. Kaip ir įtarėm.
Balsai nutyla. Lėlininkas paveiksle ima judinti marionetes.
DEŠINIOJI. Ji užmigo? Ji tikrai miega?
KAIRIOJI. Dabar jau girdėjai?
DEŠINIOJI. Leukemija…
VIDURINĖ. Ne tai blogiausia.
KAIRIOJI. O kas?
VIDURINĖ. Ji ima prarasti viltį.
DEŠINIOJI. Ir kas čia tokio? Kiek daug mes jų matėm. Ligonių, praradusių viltį. Tai juk Paulius…
KAIRIOJI. Povilas, Angelė, Ineta, Tadas…
DEŠINIOJI. Šis nenumirė…
VIDURINĖ. Bet nė vienas taip nenorėjo pavasario.
KAIRIOJI. Antro gyvenimo mes neturim.
VIDURINĖ. Jos net ir vardas Viltė.
DEŠINIOJI. Nejau tau pagailo? Tau, kuri pirmoji buvai nupiešta? Tau, kuri matei maro ir karo ligonius, pagailo dar vieno? (Lėlininkas patempia virveles ir marionetei nusvyra galva)
VIDURINĖ. Turėčiau didžiuotis?
KAIRIOJI. Tu marionetė. Tu negali niekuo didžiuotis ir nieko gailėtis. Tu neturi širdies.
VIDURINĖ. Ar pamiršot? Mes tam ir sutvertos, kad teiktume viltį. Mums nupiešė širdį. Lėlininke, pasakyk. (Lėlininkas patempia virveles ir paleidžia. Marionetė nusvyra)
KAIRIOJI. Marionete, ar pamiršai, kad jis nekalba. Liga jam nutraukė liežuvį.
Lėlininkas patempia virveles ir paleidžia. Marionetė nusvyra.
II scena
Į Viltės palatą ateina Močiutė, vedina Viltės broliu Taduku, kuris nešasi kelias gėles.
MOČIUTĖ. Vilte, vaikeli, pabusk! Atnešiau obuolių pyrago.
VILTĖ (Pašoka ir nudžiugusi stipriai apkabina). Močiute, Tadai, kaip džiaugiuos, kad atėjot. (Pauosto obuolių pyragą ir paima gėles) Dvelkia pavasariu.
MOČIUTĖ. Ar gerai tau čia, vaikeli?
VILTĖ. Močiut, čia juk ligoninė. Sakykit, o kur mama, tėtis?
MOČIUTĖ. Negrįžo dar, vaikeli, tie emigrantai... (Kalba lyg sau) Sakė, kitą mėnesį... Tik pinigai galvoj. O kad vaikas ligoj…
VILTĖ. Nepyk, močiute, grįš mama.
TADAS. Vilte, kuo tu sergi? Vis čia ir čia...
VILTĖ. Dabar? Ilgesiu…
MOČIUTĖ. Mano laikais tokių ligų nebuvo.
TADAS. Vilte, aš norėjau paklaust. Jei tu numirsi, ar galėsiu gyvent tavo kambary?
Tyla.
VILTĖ. Tada abu gyvensim. Aš – kaip angelas, tu – kaip žmogus.
Įeina Gydytojas.
GYDYTOJAS. Lankymo laikas baigėsi. Viltė alergiška, o jūs atnešėt dulkių ir dar obuolių pyragą... Jai negalima.
Įeina Gydytoja.
GYDYTOJA. Dabar dar galima. Iki chemijos…
VILTĖ. Iki ko?
GYDYTOJA. Ar dar nėra tavo tėvelių?
MOČIUTĖ. Aš esu.
GYDYTOJAS. Jūs ne mama.
TADAS. Užtat aš – jos brolis.
GYDYTOJAS. Lankymo laikas baigėsi. Tokios taisyklės.
GYDYTOJA. Palydėsiu jus. Pakeliui pakalbėsim.
MOČIUTĖ. Tik nepaliauk šypsotis, Vilte. Šypsena – geriausias vaistas.
Gydytoja ir Močiutė su Tadu išeina.
GYDYTOJAS. Gavot gėlių? Nuvys, jei nepamerksit.
VILTĖ. Koks skirtumas…
GYDYTOJAS. Matau, mėgsti skaityti. Kas čia? (Pakelia knygą)
VILTĖ. Salomėja Nėris.
GYDYTOJAS. Poezija? Pravers… Ilgam.
Gydytojas išeina.
VILTĖ. Ką reiškia ,,ilgam“? Ar aš pasitiksiu pavasarį ten? (Žiūri pro langą) Ar išvis nepasitiksiu? Ką reiškia ilgam? Ir koks optimizmas? Kokia šypsena? Mama, tėtis – emigrantai. Jie – emigrantai, aš – ligonė. Ir kas pasakys, kuo aš sergu?
Atgyja marionetės. Joms kalbant, Lėlininkas atsargiai tampo virveles.
VIDURINĖ. Pamerk gėles, Vilte, nuvys.
VILTĖ. Tegu... (Atsisuka ir pamato marionetes) Ar aš sapnuoju? Ne... Tai vaistai veikia. Haliucinacijos? Man pakilo temperatūra.
KAIRIOJI. Ji netiki. Kuo mes jai padėsim?
Lėlininkas smarkiai trukteli marionetę.
VILTĖ. Ar įmanoma tikėti tuo, ko nėra?
DEŠINIOJI. Ir Angelė taip sakė...
KAIRIOJI. Ir Tadas, ir Povilas...
VILTĖ. Kas jie?
VIDURINĖ. Ligoniai, gulėję šioj palatoj.
VILTĖ. Kodėl jūs prašnekot?
DEŠINIOJI. Mus dėl to ir nupiešė – kalbėti. Kalbėti ir taip padėti neprarast vilties.
VILTĖ. Jūs marionetės... Jūs priklausote... Ką jūs galite padaryti?
VIDURINĖ. Tu imi prarasti viltį, Vilte.
VILTĖ. O kaip neprarast vilties? Vienui viena didelėj pilkoj palatoj, tik lempa, citrina ir kelios gėlės gelbsti mane nuo depresijos.
KAIRIOJI. O svajonės?
VIDURINĖ. Pamerk gėles, Vilte. Nuvys.
DEŠINIOJI. Mes ištisus mėnesius matėme optimistę, kur ji dabar?
VILTĖ. Ji yra. Dirbtinė. Kad Močiutė, kad Tadas nepalūžtų.
VIDURINĖ. O tu? Manei, nepalūši?
VILTĖ. Atsibuskit, aš net nežinau, kuo sergu!
DEŠINIOJI. Ar palengvėtų, jei pasakytume?
Lėlininkas smarkiai timpteli marionetę. Trumpa tyla.
VILTĖ. O tas Lėlininkas? Ta žmogysta. Kodėl jis nekalba?
KAIRIOJI. Liga jam nutraukė liežuvį.
VILTĖ. O jūs? Kodėl jūs pririštos?
DEŠINIOJI. Mes juk marionetės. Mūsų kūnai mums nepriklauso. Tik mintys...
VIDURINĖ. Negaiškim veltui laiko, tuoj pasirodys ji.
VILTĖ. Kas? Kas pasirodys?
Pasigirsta žingsniai. Lėlininkas skubiai įtraukia marionetes atgal į paveikslą. Žingsniams nuaidėjus girdisi gydytojų balsai.
GYDYTOJAS. Kur jūs einat?
GYDYTOJA. Pas pacientę. Įvardint jos ligą. O gal jūs?
GYDYTOJAS. Koks reikalas jai sakyt? Geriau tegu nesikankina.
GYDYTOJA. Ligos istorija keista. Ilgesys veikia... Ilgesio leukemija.
GYDYTOJAS. O jei jos gimdytojai grįžtų? Kas pasikeistų?
GYDYTOJA. Pasikeistų.
Trumpa tyla.
GYDYTOJAS. Tai ar pranešit jai?
GYDYTOJA. Nežinau. Gal leiskim pasakyt močiutei? Ji ypatinga, kantri pacientė...
GYDYTOJAS. Ar kas nudžiugtų, sužinojęs apie kraujo vėžį? Negadinkite geros dienos – ją broliukas aplankė. Gal rytoj...
GYDYTOJA. Rytojaus galime netekti.
Balsai nutyla.
VILTĖ. Šios sienos pernelyg plonos... Plonesnės, nei turėtų būti... (Trumpa tyla) Aš negaliu sirgti leukemija. O gal galiu? Ne, juk čia daug pacientų. Jie kalbėjo ne apie mane... Kaip tada suprast?
(Prieina prie lango) Nejau nesulauksiu pavasario? Ką tada bučiuos aksominiai žiedlapiai sode?
(Pasigirsta žingsniai) Aš nekenčiu žingsnių ir balsų už sienų. (Paima lempą) Lempa, tu mano saulutė. Ar tu irgi nekenti žingsnių?
Viltė atsigula ir, rodos, užmiega. Lėlininkas timpteli marionetes ir šios prabyla.
DEŠINIOJI. Ar ji žudo viltį?
VIDURINĖ. Tikriausiai.
KAIRIOJI. Ji jau marionetė?
DEŠINIOJI. Vienas Dievas težino.
KAIRIOJI. O kada ateis ji?
VILTĖ. Nutilkit!
Lėlininkas smarkiai timpteli virveles ir lėlės nutyla.
III scena
Palata. Šalia Viltės lovos stovi moteris keistu apsiaustu – Liga. Lėlininkas, ją pamatęs, ima tampyti lėles už virvučių.
VIDURINĖ. Vilte, pabusk! Ji atėjo.
VILTĖ (Pašoka pamačiusi Ligą). Kas tu? Giltinė? Ko tu iš manęs nori?
LIGA. Atėjau tau pasakyti... Tu nepasveiksi. Nuoširdžiai kalbu – taip nulėmė... Kentėsi graužiama skausmo ir vilties. Viltis neleis tau greit išeiti.
MARIONETĖS. Netikėk, Vilte, netikėk!
LIGA. Tu atiduok ją man! Atiduok savo viltį. Tada tau neskaudės, tau bus tas pats, kas vyksta.
MARIONETĖS. Neduok vilties, Vilte, neduok! Atmink senelę, brolį, mamą...
LIGA. Nesiklausyk! Melavo Povilui, Angelei ir Inetai. Meluoja tau...
MARIONETĖS. Ji Liga! Ji tavo priešas!
LIGA (Neiškentusi marionetėms). Tylėkit! Ji bus lėlė.
VIDURINĖ. Vilte, suprask! Jei prarasi viltį, tapsi marionete. Savo ligos marionete. Ji pavogs tavo jėgas.
KAIRIOJI. Ir Povilui, ir Angelei taip buvo.
DEŠINIOJI. Ir Inetai.
VIDURINĖ. Jiems liko tik mintys. Be vilčių ir svajonių. Ar to tu nori?
LIGA. Tylėkit! Vis tiek numirsi, Vilte, anksčiau ar vėliau.
KAIRIOJI (Viltei). Sakyk, vėliau!
LIGA. Nutilkite, marionetės! Lėlininke, nutildyk jas! (Viltei) Matau, teks derėtis. (Lėlininkas stipriai timpteli marionetes)
VILTĖ. Derėtis? Nesutinku derėtis.
LIGA. Aš laiko į valias turiu...
VILTĖ. Sakyk, ko nori.
LIGA. Jei artimiausiomis gydymo dienomis prarasi viltį – tu žuvus. Viltis mano, o tu – bičiulės giltinės.
VILTĖ. O jeigu ne?
LIGA. Taip negali būti.
VILTĖ. Tai juk sandoris.
LIGA. Tada... Tada tu kentėsi...
VIDURINĖ. Sulauksi pavasario ir daugiau. O gal ji ir atstos...
LIGA. Tylėt! (Lėlininkas dejuodamas timpteli marionetę ir ši nusvyra)
VILTĖ. Aš sutinku. Duodu žodį.
LIGA (Ištraukia iš po apsiausto virvę ir rodo). Pasirašyk čia!
VILTĖ. Kuo? Krauju?
LIGA. Ne, uždėk ranką ir sakyk ,,Prisiekiu“.
VILTĖ (Uždeda ranką ir tarusi žodį staiga patraukia). Prisiekiu! Ai, degina!
LIGA. O kaip tu manai? Pasirenk tapti lėle. Marionetės negyvena be virvių... (Pašaipiai) Jos išvis ne...
VILTĖ. Dar pažiūrėsim! Aš turiu dėl ko pasveikti! Dėl mamos, dėl...
LIGA. Jų nėra! (Gudriai) Ilgies?
VILTĖ. Tikiu, jie grįš! (Kalbėdama paima vazą, supila į ją vandenį iš stiklinės ir pamerkia gėles)
Aš pasitiksiu pavasarį, aš sulauksiu gimtadienio, aš...
LIGA. Dar susitiksim...
Liga Viltei kalbant traukiasi ir išeina.
VILTĖ. Aš perskaitysiu visą Nėries poeziją, aš...
Atgyja marionetės ir Lėlininkui dejuojant žengteli iš rėmų.
VIDURINĖ. Laimėjai mūšį!
KAIRIOJI. Bet ne karą.
LĖLININKAS (Pusiau murmėdamas). Pasirenk, pasirenk! Jei pralaimėsi, tavęs laukia giltinė. Kito kelio nėra, tu pasirašei.
VILTĖ. Juk sakėt, kad jis nekalba. Liga jam...
VIDURINĖ. Prabilo...
LĖLININKAS. Mano sandorio laikas baigėsi. Kol nebuvau pralaimėjęs lažybų Ligai, nė vienas ligonis neprarado vilties, nė vienas...
VILTĖ. O iš ko lažinais?
LĖLININKAS. Ilga istorija...
MARIONETĖS. Papasakok jai...
DEŠINIOJI. Arba paleisk mus...
KAIRIOJI. Marionete tu, mes juk lėlės...
LĖLININKAS. Dailininkas, kuris mus nutapė, sirgo leukemija. Dar karo laikais, kai jokių šansų... Bet jis tikėjo, kad pasveiks. Ilgai tikėjo. O kai ėmė blogėti, Liga jam pasiūlė sandorį, kaip ir tau... Tada jis nusprendė išsaugoti savo viltį ir nupiešė mus. Spalvingas marionetes ir lėlininką, lygiai tokį pat kaip jis pats... Viskas.
VIDURINĖ. Ne, ne viskas. Jis mums įkvėpė gyvybę ir galią žadinti viltį ligoniams. Ir taip daugybę metų Liga ir mes kovojame. Mes viltį žadiname, ji atima.
VILTĖ. O sandoris, lažybos?
LĖLININKAS. Aš susilažinau su Liga, kad mūsų dailininkas pagis ir išgyvens.
VILTĖ. Ir?
LĖLININKAS. Jis pagijo, bet išėjęs iš ligoninės neteko vilties, nes visą dovanojo mums. Tai buvo mano pralaimėjimas. Liga atėmė mano galimybę kalbėti ir dabar, lygiai po šimto metų nuo tos valandos...
VIDURINĖ. Tu privalai tikėti, Vilte, privalai įrodyti, kad žmogus gali laimėti prieš Ligą.
Pasigirsta žingsniai.
VILTĖ. Žingsniai... Jie varo mane iš proto!
Lėlininkas marionetes traukia atgal į paveikslą.
MARIONETĖS. Nepasiduok, Vilte!
Marionetės sustingsta. Pasigirsta Ligos balsas.
LIGA. Vienas – vienas. Rezultatas: vienas – vienas...
Įeina Gydytojas.
GYDYTOJAS. Ką nors sakėte?
VILTĖ. Šiandien gražus rytas! Puikus žiemos rytas. (Prieina prie lango)
GYDYTOJAS. Matau, paklausėt patarimo, pamerkėte gėlę.
VILTĖ. Ji graži. Jai reikia vandens, kad išgyventų. Kaip mums...
GYDYTOJAS. Vilties. (Pažvelgia į paveikslą) O šis paveikslas jūsų nebaugina? Čia marionetės, ar ne?
VILTĖ. Marionetės... Juk mes visi esam likimo marionetės, tiesa? (Žvelgia į paveikslą)
Uždanga