Klifa
Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija
Dalia Kuoraitė
KLIFA
VEIKĖJAI:
KLIFA – 8c auklėtoja.
VILIUS – įžulus, grubus paauglys, klasės lyderis.
ZIMONAS – Nuolat valgantis, apkūnus, storžievis aštuntokas.
SĖMKA (Saulius) – gan švelnaus būdo, bet greit įsižeidžiantis paauglys, poetas.
ŠPARAS (Šarūnas) – uždaro, bet linksmo būdo aštuntokas.
VYTĖ – kietakaktė, nemaloniai, užgauliai kalbanti, pikta paauglė.
MORKA – nuolat besilaikanti dietos, aštrialiežuvė, draugų nelabai mėgstama dėl perdėto pastabumo ir reiklumo.
DAILININKAS
Pirma dalis
Veiksmas vyksta palėpėje. Scenoje stovi kelios kėdės, aplink pilna senų žurnalų ir laikraščių, senas lagaminas, dvi dėžės, ant senoviškos pakabos pora senų suknelių, sudėvėtų batų pora.
Scenoje pasirodo du paaugliai.
VILIUS. Mes negalim taip imti ir iš karto joms pasakyti. Visos jos vienodos: pasakysi – žingsnis į šalį, ir jau visas pasaulis žino!
ZIMONAS. (Pilna burna) Tu teisus, jos tik ir žino – dieta, dieta, dieta, o liežuvio nenulaiko!
VILIUS. (Sėdasi ant kėdės) Galų gale, prieš pasakant reikia Sėmkai ir Šparui bent užsiminti. Įdomu, ką jie pasakys?
ZIMONAS. Žinai, Sėmka tai bus už mergas. Jis gi kaip visi „poetai“ – meilės ištroškęs. Visai, pasakysiu, dėl jų praskydęs. Dabar jau prie Morkos gretinasi, aną gi savaitę prie Vytės. Keistas jis žmogus, ką bepridursi – poetas.
VILIUS. O Šparas?
ZIMONAS. Šparas tai vyras kaip vyras!
VILIUS. (Kvatojasi) Tau tikri vyrai tie, kurie bandeles valgo!
ŠPARAS. (Įeidamas trina rankas) Kokios čia bandelės pakvipo?
SĖMKA. Gal ir mus pavaišinsit?
VILIUS. Mes jus kai pavaišinsim, tai į bandelių pusę nė pažiūrėt nenorėsit! Ką jūs sau galvojat – aš vos iš namų išsprukau, o tie liurbiai valkiojas po miestą kaip benamiai katinai!
ŠPARAS. (Šiek tiek sutrikęs) Aš nekaltas, kad Sėmka šįryt užsimanė su telegrafo stulpu pasibučiuot.
Visi, išskyrus Sėmka juokiasi.
VILIUS. O aš galvoju sau: ko tu, Sėmka, svirduliuoji? Matyt, buvo karštas bučinys?!
SĖMKA. Kurgi, kurgi! Karštesnių ir nebūna (glosto kaktą).
ZIMONAS. (Pašaipiai) Matyt, nevalgęs buvai, kad jau net stulpo nebematai?
SĖMKA. (Įsižeidęs) Geriau jau nevalgęs, negu nutukęs kaip vėdaras taukuotas!
ZIMONAS. Gausi į nosį, reikės su šaukštu sieną gramdyt!
SĖMKA. (Stojasi) Kas čia prakalbo? Ar tik ne kalėdų kalakutas?
ŠPARAS. Na, ką jūs, vaikinai, nesipykit!
VILIUS. Baikit abu! Ir dar vadinatės draugais!?
SĖMKA. Jis pats pradėjo…Nevalgęs aš jam, matai!
ZIMONAS. Nei jis man draugas, nei ką: perlysęs kaip šuva.
VILIUS. Nutilkit! Ir be jūsų plepalų yra apie ką šnekėt! Žiūrėkit, ką aš atsinešiau (Vilius iš užančio išsitraukia lapelį, stojasi, žengteli į priekį, atmeta plaukus ir ima skaityti) : „Mes, 8c klasės mokiniai, esame nepatenkinti mokytojos Jurkšaitytės pamokų raida, jos nusistatymu prieš (ypač pabrėžia) kai kuriuos mokinius“).
(Zimonas prunkšteli)
VILIUS. Kas nors nepatinka?
ZIMONAS. Jos pavardė visada buvo juokinga…
VILIUS. Žinoma, žinoma… Kur aš baigiau?
SĖMKA. Ten kažkur apie „ nusistatymą prieš kai kuriuos mokinius“…
VILIUS. Taigi, „nusistatymu prieš kai kuriuos mokinius, prastu mūsų, kaip asmenybių, įvertinimu ir supratimu. Reikalaujame mokytoją pakeisti“… Na, kaip? Ką manot? ! Liežuvius nusikandot, ar ką? !
ŠPARAS. Žiauroka, Viliau…
VILIUS. (Prieina prie Šparo, apkabina jį per pečius, atsidūsta ir sarkastiškai pradeda) Špareli, drauguži, nejaugi tu nepameni, kaip ji kviesdavo tave prie lentos ir vis kartodavo: „Nieko nemoki, Šarūnai, nieko nemoki…“ (Vilius teatrališkai griebiasi už širdies) Argi tomis minutėmis tu nesijautei menku šliužu su nutraukta uodega? Ne…
SĖMKA. (Pertraukia Vilių) Vaizdingas palyginimas, Viliau! (prunkšteli)
Vilius piktai dėbteli į Sėmką ir tęsia.
VILIUS. Ar tu leisiesi ir toliau taip kankinamas, drauguži mano mielas!
ŠPARAS. Viliau, baik (susinervinęs), Aš ne tai turėjau galvoje.
VILIUS. O ką?
ŠPARAS. Na…supranti…
ZIMONAS. Supranti, Viliau, jis norėjo pasakyti, kad mūsų pareiga yra gerbti (pašaipiai pabrėžia šį žodį) Klifą, ar ne?
VILIUS. Tikrai taip?
ŠPARAS. Man tik sąžinė kitaip neleidžia…
SĖMKA. (Vaizduodamas susikrimtusį) Vargšas tu, Šparai, žmogus, sugrauš tave sąžinės žiurkės…
VILIUS. Ne vargšas, o kvailas per visą pilvą! O tu, Sėmka? O tu jau pamiršai, kaip tavo eiles ji kritikavo prieš visą klasę?
ZIMONAS. O-o-o! Aš jau pamenu, pamenu… Man ypač patiko tos eilutės: „Iš bado jau merdinčios lūpos nutilo“ (žvingteli).
SĖMKA. (Piktai) Aš ten kalbėjau apie dvasios badą, Zimonai. O jeigu visur įžvelgsi tik maistą, dvasios ubagu liksi visam gyvenimui… Ne, Viliau, nepamiršau… aš už!
VILIUS. Gerai, Sėmka, šaunuolis. Na, Šparai, trys prieš vieną, a?
ŠPARAS. Nežinau…
VILIUS. Gerai, tarkime mes už, bet yra ir kiti. Galvą guldau, kad Alė nesutiks! Pamenat, kaip ji deklamavo „Trakų pilį“? (Vilius mažais žingsniukais išbėga į priekį, nusilenkia, suima rankomis už kelnių kraštų vaizduodamas sijoną ir sarkastiškai padeklamuoja pirmąjį posmą):
Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai,
Trakų štai garbinga pilis.
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis…
Visi juokiasi išskyrus Šparą.
SĖMKA. Alė nesutiks, tu teisus… O Morka?
VILIUS. Morka bus visom keturiom už! Jai Klifa ne prie širdies.
ZIMONAS. O man Morka ne prie širdies su tom savo dietom.
SĖMKA. Ne apie tavo širdies reikalus kalba, Zimonai. Jeigu tau Morka ne prie širdies, tai apkabink bandelę ir užčiaupk savo nasrus!
VILIUS. O Vytė? Ji sutiktų?
SĖMKA. Vytė…hm…Turbūt…Greičiausiai sutiktų. Šiaip ar taip nuo to nenukentėtų finansiškai, kaip ji pati sako.
VILIUS. Labai gerai… O tu Šparai? Ko toks tylus?
ŠPARAS. Nieko, jau namo laikas, vėlai grįšiu, tėvas ragus įstatys. Susitiksim ryt mokykloj… Iki!
VILIUS. Čiau!
SĖMKA. Kas tam Šparui pasidarė, keistas kažkoks, nejau jam Klifos gaila?
VILIUS. Gaila negaila, vis vien jis skystokas. Jau kokį žodelį pasakyk, ir mauna namo.
Už scenos pasigirsta mergaičių juokas ir šūkavimai, netrukus jos visos sugriūva į Viliaus palėpę.
VILIUS. O pasibelsti nereikia?
MORKA. Ne tavo vieno, Viliuk, šita palėpė. Kur norim, ten vaikštom! Jei mūsų draugija netenkina, prašau išeikit, nieks nelaiko (sėdasi).
ZIMONAS. O Morkelė kokia gudri pašnekėt. Bet bėk, pasisverk, gal jau priaugai porą gramų?
MORKA. Ne tavo reikalas, kada ir kur aš sveriuosi!…
SĖMKA. O tu, Zimonai, turbūt vien šįryt jau porą kilogramų priaugai?
ZIMONAS. Su tavim tai, Sėmka, viskas aišku – traukia priešingoji lytis!
VYTĖ. Juokai juokais, berneliai, o žiburėlio pinigai kur?
VILIUS. Kokie dar pinigai?
VYTĖ. Tau jau pamiršai? Negerai tokią striuką atmintį turėt.
MORKA. (Numojo ranka) Ach, Vyte, tu žinok jie tokie: pamiršta tai, ką nori pamiršt!
VYTĖ. Aš jums pamiršiu! Nejau iš savo kišenės turėsiu mokėt! Mano finansinės galimybės nėra neribotos, vaikinukai!
VILIUS. Vytautėle mano brangioji. Kada buvo tas tavo žiburėlis?
VYTĖ. Prieš dvi savaites, o ką?
VILIUS. Ar aš prašiau tavęs to žiburėlio?
VYTĖ. Ne, bet…
VILIUS. (Nutraukia Vytę) Ar man patiko tas tavo žiburėlis? O, būtent, kad niekas manęs neklausė! Aš, galima sakyti, buvau priverstas tūnoti tame abejotiną reputaciją turinčiame žyburėlyje ir dabar atleisk, mieloji mano, už ką turiu mokėti!
ZIMONAS. O aš? Aš buvau siaubingai nusivylęs! Koks ten buvo maistas, jei galiu jį taip pavadint, tame jūsų žiburėly? Krūvelė suplėkusių sausainių, pora prarūgusių limonado buteliukų, ir viskas!
MORKA. Bet leisk man priminti, kad tavo apetitas nuo to nė kiek nesumažėjo!
VYTĖ. Ir jei neklystu, tai tu, Zimonai, visą žiburėlį nenustojai judinęs apatinio žandikaulio? (Dėbteli į Sėmką) O tu? (Baksteli pirštu)
SĖMKA. Ė-ė! Į mane nežiūrėk, aš žmogus sąžiningas (išsitraukia piniginę ir paduoda porą litų Vytei).
VYTĖ. Visa klasė jau atidavė, tik jūs – du fantomai ar misteriai X savo kišenių nepakratėt! Nagi, nagi!
Vytė prieina prie abiejų ir demonstratyviai ištiesia delnus.
VILIUS. Reketininkė!
ZIMONAS. Amžinai priskrenta!
MORKA. (Juokiasi) Nesiraukyk, nesiraukyk, Zimonai. Poros bandelių nesuvalgysi, svorio nepamesi, gali būti tikras.
VYTĖ. Na štai ir būsim atsiskaitę (rūpestinagi sulanksto pinigus ir įsikiša į kišenę).
VILIUS. (Irzliai) Jūs su manim šitaip, o aš norėjau pasiūlymą pateikti…
MORKA. Pasiūlymą? Čia jau įdomiau…
VYTĖ. Vadinasi, dabar jau pasiūlymą, ą? Tai jei jau sakot, tai sakykit.
VILIUS. O ne! Geriau tu pati pažiūrėk (atkiša lapelį).
Mergaitės skaito, kartais prunkšteli ir linkčioja galvas.
MORKA. Na ką! Nors vieną kartą, Viliau, sugalvojai pakenčiamą dalyką!
VILIUS. Rimtai?
MORKA. Ta-a-ip! Mano parašą jau turi…
VILIUS. Gerai, o tu, Vyte?
VYTĖ. (Užsisvajojusi) Aš!
VILIUS. (Įkyriai) Tu tu, negi aš!
VYTĖ. Aš sutinku! Žinoma, sutinku, ko jau ko, bet Klifos nemėgstu, galėjai net neklausti.
VILIUS. Puikumėlis, gerumėlis…(Trina rankas)
ZIMONAS. (Traukdamas bandelę) Aišku, labai gerai, bet prisiminkime Šparą, ir nebebus taip gerai…
VILIUS. Šparas ilgai nesispyrios (numoja ranka). Jis kaip vaikas: užsispirs, o paskui iš karto atlėgs. Et... Su juo nebus sunku.
SĖMKA. O Alė?
MORKA. Ai, ai, ai, ai, ai su Ale tai bus problemų. Kiek suprantu, tai ji – Klifos gerbėja.
VYTĖ. Ach, neperdėk… Nėra jau ji tokia užsispyrus. Paspausim truputėlį ir pasirašys.
VILIUS. Tik be smurto, merginos! Be smurto!
Visi juokiasi.
ZIMONAS. (Pasimetęs) Jėzau, vėluoju pietų!
MORKA. (Sarkastiškai) Ai, dar suplonėsi!
ZIMONAS. Tavo pavyzdžiu neseksiu (įtraukia žandus ir porą kartų pakšteli lūpomis).
MORKA. Avinas, su nukarusiu paliaukiu…
ZIMONAS. Į save pasižiūrėk! (Išeina)
MORKA. Eik, eik…
VYTĖ. Grįžti nebūtina!
SĖMKA. Ei, merginos, gal jūs su juo švelniau… Jis gi nekaltas dėl savo atsvorio!
MORKA. Nekaltas? Nori pasakyti, kad besaikis rijimas čia niekuo dėtas?
SĖMKA. Na…ne, bet…
MORKA. Bet? Kas bet?
VILIUS. O gal jis visai nenori būti storas? Tu apie tai nepagalvojai?
VYTĖ. Štai prieš jus Zimono lašinių gerbėjas!
VILIUS. Nieko tu nesupranti… Zimonas – tai ne vien tik lašiniai.
VYTĖ. Turbūt juokauji! Ką tu dar jame radai?
Mergaitės juokiasi.
SĖMKA. Baigiam diskusijas!
VYTĖ. Viršininkas atsirado!
VILIUS. Ne, tikrai. Man jau laikas namo. Sėmka, tau pakeliui?
SĖMKA. Pakeliui (pasitaiso beretę)
Išeina.
VYTĖ. Na štai!
MORKA. Kas?
VYTĖ. Pasikalbėt su jais neįmanoma!
MORKA. Ai, jie visi vienodi: savo tiesos laikosi įsikandę kaip šuva kaulo, o galiausiai paaiškėja, kad yra neteisūs. Tada ir bėga…
VYTĖ. (Rimtai) Vargšės mes, moterys, šalia tokių…
MORKA. Ša!
VYTĖ. Kas yra?
MORKA. Kažkas ateina…
VYTĖ. O jeigu čia dėdulė, kuriam palėpė priklauso?
MORKA. MŪSŲ dienos suskaičiuotos!
VYTĖ. Į Spintą! Greičiau!
Abi sulenda į spintą, o į palėpę įbėga Zimonas.
ZIMONAS. Vienas du, trys keturi, penki šeši ir vėl iš naujo!
Zimonas energingai atlikinėja įvairius fizinius pratimus.
ZIMONAS. Na, Zimonai, pasistenk, drauguži, juk nenori toks likti amžinai! Ir viens, ir du, ir trys, penki, šeši, septyni, aštuoni! Ir dar Zimonai, liaukis rijęs! Ir viens, ir du, opa, opa! (Susmunka ant kėdės). Kažkur turi būti hanteliai. Kur tas Vilius visus padėjo? (Verčia lagaminus, dėžes ir randa hantelius). Pradžiai užteks (stenėdamas pakelia hantelį). Zimonai, užteks, drauguži… Ir viens, ir du, trys keturi - keliam! (Išeina).
Iš spintos išlenda Morka su Vyte.
VYTĖ. Girdėjai?
MORKA. Ta-a-aip…
VYTĖ. Tai kodėl iš tos spintos nelindom? Juk čia buvo Zimonas… tik Zimonas…
MORKA. Jis sportavo… Jis nenori būti storas…
VYTĖ. Nesigraužk… Nesvarbu… Einam!
MORKA. Einam…
Antra dalis
Parkas. Scenoje stovi suoliukas, aplink pilna rudeninių lapų. Į aikštelę įeina Šparas, nuleidęs galvą, kojomis čiužena lapus, įdėmiai apsižvalgo, atsargiai sėdasi ant suoliuko ir ima balsu tęsti natas.
ŠPARAS. (Krenkšteli) Do-o-o, do-o! (Patikrina kaklą ir pažemina toną) Do-o, do-o! (Kosteli) Rė-ė-ė!
Tuo tarpu į sceną įeina senyvo amžiaus moteris, tyliai prieina prie Šparo ir uždeda ranką jam ant peties.
ŠPARAS. Do-o! O! Kas čia! (Atsisuka ir, pamatęs Klifa, abiem rankom susiima už burnos).
KLIFA. Tai kaip laikaisi, Šarūnai? Vis dainuoji…
ŠPARAS. Ką jūs… aš…
KLIFA. Gera tau dainuoti, Šarūnai, jaunas tu, laisvas kaip paukštis… (Klifa sėdasi ant suoliuko šalia Šparo. Šis nemaloniai pasimuisto).
ŠPARAS. Ta-aip…
KLIFA. Gražus ruduo! Žiūrėk, antai vėjas medžių viržūnėmis vaikšto!
ŠPARAS. Tikrai.
KLIFA. Ko tu toks tylus? Atsitiko kažkas?
ŠPARAS. Ne, nieko… KLIFA…oi (pasimetęs).
KLIFA. (Juokiasi) Ką tu! Sutrikai? O neverta! Aš žinau, kad aš Klifa. Ar ne taip mane pravardžiuojat?
ŠPARAS. Ne, man tik šiaip išsprūdo.
KLIFA. (Pyktelėjusi) Nesigink! O jeigu atvirai – man net patinka ši pravardė! Juk geriau nei Jurkšaitytė, ar ne?
ŠPARAS. Taip… trubūt…
KLIFA. Geriau, tikrai geriau! Jurkšaitytė! Juokingai skamba…
ŠPARAS. Ne, ką jūs…
KLIFA. Gali nemeluoti, aš tave ir tave, ir Vilių geriau pažįstų nei jūs vienas kitą! Jūs gi su manim nuo penktosios klasės… Atsimeni dar save penktoką?
ŠPARAS. Ne… Tai juk prieš tris metus… Senokai…
KLIFA. Senokai! Šarūnai, juk tai viena akimirka! Tik pagalvokit, trys metai, tai daug… Aš save iki šiol atsimenu… Atsimenu save penktokę… O tu jau pamiršai…
ŠPARAS. Šaltoka…
KLIFA. Kad tu toks jaunas sušalai, o man nešalta. Tik senus kaulus gelia…
ŠPARAS. (Stojasi) Aš jau eisiu.
KLIFA. (Sugriebusi jį už rankos) Palauk! Neskubėk…
ŠPARAS. Taip?
KLIFA. Nieko…eik…Tau savi keliai…
ŠPARAS. Galiu dar pasėdėti, jei…jei norite.
KLIFA. Tikrai?
ŠPARAS. Galiu…namuose neturėčiau ką veikti.
KLIFA. Žinoma, vienam būti labai nesmagu, vienatvė graužia…
ŠPARAS. Tai kad aš ne vienišas, draugų turiu…
KLIFA. Tau gerai…tik jei draugai geri…
ŠPARAS. Visko būna.
KLIFA. Tai sekasi, visko būna…(kumšteli į pašonę Šparui, kad šis net krūpteli).
ŠPARAS. Taip, taip.
KLIFA. Aš tau atrodau kitokia nei mokykloje?
ŠPARAS. Na…jūs…
KLIFA. Šarūnai, nejaugi tu manei, kad aš visada tokia pikta ir griežta?
ŠPARAS. Jūs niekada…nebuvote pikta.
KLIFA. (Linksmai) Kam tu slepi mane nuo manęs pačios! Kam meluoji man? Aš vienąkart mačiau tavo piktą žvilgsnį, Šarūnai! Tu nekenti manęs kaip ir visi kiti…
ŠPARAS. Netiesa…
KLIFA. Aš nepykstu…visai nepykstu už jūsų mintis!
ŠPARAS. Jūs mumis nusivylėte?…
KLIFA. Ne, Šarūnai… Kiekvienas jūsų turit kažką gražaus, tik vienas tą gėrį paslepia giliai, o kito gerumas spinduliuoja paviršiuje. Kiekvienas jūsų turit savo snaigę. Dabar ji balta…Bet jums augant, jūsų snaigelės nusidažys pačiomis įvairiausiomis spalvomis. Galbūt tavo snaigė bus melsva, o gal ryški, raudona. Tu pats gali nuspręsti… Kiekvienas jūsų spalvą gali pasirinkti… Juodos snaigės nelinkiu niekam…
Klifa stojasi ir iš lėto išeina, prieš tai lengvai perbraukusi ranka Šparo plaukus.
Šparas sėdi parke ant suoliuko, scenoje pritemsta šviesos, kažkur toliau pasigirsta švilpimas ir į sceną ieina dailininkas, su piešinio bloknotu ir palete.
DAILININKAS. O, koks gražus ruduo! Spalvų koncertas! Milijonas atspalvių! Nuostabu, tiesa!
Šparas tyli.
DAILININKAS. Juk gražu?
ŠPARAS. Ką?
DAILININKAS. (Sėsdamasis ant suoliuko su išskleistu bloknotu rankose) Matau, skraidai padebesiais…
ŠPARAS. Ką jūs…
DAILININKAS. Nosį aukštyn, pažvelk į medžius…kokios spalvos…nuostabiausias ruduo…
ŠPARAS. Gražu…
DAILININKAS. Kas tau atsitiko, vaike? Kaip žemę pardavęs sėdi čia vienas…gal meilė kankina…
ŠPARAS. Tai kad ruduo, ne pavasaris…
DAILININKAS. (Juokiasi) Meilė vaikšto visais metų laikais. Tu neskubėk, dar tik ruduo, o tu jau pavasario lauki!
ŠPARAS. Nelaukiu…nei pavasario, nei vasaros…
DAILININKAS. Tai blogai! Tu jaunas, turi gi kažko laukti, tikėtis. Svajoti ir juoktis, kol dar nesuaugai, o tu čia veltui laiką švaistai, kada nors viena minutė bus kaip šimtmetis…
ŠPARAS. Nėra man dabar ko juoktis…
DAILININKAS. Slegia kažkas? Kai bėdos užpuola, nebėra kada ir rudeniu pasidžiaugt…suprantu
ŠPARAS. Gal…gal galėčiau jūsų paklausti?
DAILININKAS. Žinoma! Vis tiek ką nors patarsiu. Ant šios žemės kiek gal ilgiau nei tu…Klausk, vaike…
ŠPARAS. Gal galite man pasakyti, ką darytumėte, jeigu turėtumėte draugą, kuris sugalvotų sugadinti kito labai gero žmogaus…kuris norėtų labai įskaudinti tą žmogų, net pats nelabai suvokdamas dėl ko…
DAILININKAS. Sunkus tavo klausiams…bet aš galvoju, kad tu turėtum perspėti tą žmogų apie draugo ketinimus…Žmonių negalima skaudinti…
ŠPARAS. Ačiū. Aš pasistengsiu…Viso labo.
Šparas išbėga.
VYTĖ. Špareli, Špareli…Ir koks tu negeras berniukas…Dėl Klifos draugus išduosi, tau turbūt vėjas galvą perpūtė…Bet ką man daryti, ką man daryti?
SĖMKA. (Ką tik pasirodęs) Ką aš girdžiu? Vytė nežino, ką daryti! Mūsų klasės protas nežino, ką daryti!
VYTĖ. Patylėtum, jeigu greit nieko nesugalvosim, visas mūsų planas nueis šuniui ant uodegos!
SĖMKA. Iš kur čia daugiskaita. Kodėl „nesugalvosim“? Tau reikia, tu ir galvok!
VYTĖ. Man reikia! Cha, cha, cha! Kažin kam čia reikia! Bet tu žinok – Šparas išdavikas!
SĖMKA. Ką tu čia šneki, negali būti!
VYTĖ. Taip, aš pati girdėjau, kaip jis kalbėjosi su Klifa.
SĖMKA. Ką?
VYTĖ. Tą, kad dabar jis jau turbūt viską kloja Klifai!
SĖMKA. Ką tu! Jis neišdrįstų!
VYTĖ. Neišdrįstų! Na žinoma, jeigu nebūtų kalbėjęsis su tuo kvailu dailininku, gal ir nebūtų išdrįsęs, bet dabar, kai išgirdo to asilo patarimą, neabejočiau, jog dabar jau tauškia mūsų planus Klifai!
SĖMKA. Reikalai prasti!
VYTĖ. (Sarkastiškai) O, tu jau pastebėjai! Ar turi pasiūlymų?
SĖMKA. Ne!
VYTĖ. Ach, ar tu kada nors jų turėjai! Tau tik eilėraščius ir kurt!
SĖMKA. Tai ko pati nieko nesugalvoji, kad jau tokia gudri? !
VYTĖ. (Vaikšto pirmyn atgal) Kai nereikia, tai visokios mintys lenda galvon, o dabar nė vienos! Galva tuščia kaip kopūstas!
SĖMKA. Nusiramink, nepanikuok! Kas iš to, kad neleisi Šparui Pasakyti Klifai! Ji nieko šiaip ar taip negalės padaryti! Na ir kas, kad ir žinos!
VYTĖ. Tu teisus! Dabar svarbiau įtikinti Alę, kad ji pasirašytų.
SĖMKA. Nueik pas ją dabar pat!
VYTĖ. Dar pasimatysim!
SĖMKA. Iki!
Abu išeina.
Trečia dalis
Girdisi mergaičių balsai.
ALĖ. Kaip jūs galit!
VYTĖ. (Griežtai) Išklausyk mane!
Salėjė pasirodo Alė su Vyte.
ALĖ. Niekada, girdi, nie-ka-da! Nesutiksiu pasirašyti to apgailėtino popiergalio.
VYTĖ. Ale, bet paklausyk…
ALĖ. Nieko nenoriu girdėti!
VYTĖ. Padaryk tai dėl savo draugų, dėl manęs, dėl Morkos, Ale!
ALĖ. Dėl draugų? Argi galiu jus vadinti draugais! Vadinti draugais tuos, kurie yra tokie žiaurūs, kad gali padaryti šitokią baisią kiaulystę!
VYTĖ. Gerai tau, Ale, kai esi jos numylėtinė, o mes?
ALĖ. Ką ji jums blogo padarė?
VYTĖ. Ką blogo?
ALĖ. Būtent - nieko! Kodėl ji jums tokia atgrasi? Ji visada mums linkėjo tik gero…
VYTĖ. Ale, nefantazuok! Ji niekada nebuvo mums nuolaidi ar bent nuoširdi.
ALĖ. Tu teisi!
VYTĖ. Matai…
ALĖ. Bet ar tu kada pagalvojai kodėl?
VYTĖ. Ne. O kam?
ALĖ. O gal nebuvo mums nuoširdi todėl, kad mes tokie nebuvome su ja! Nuolat galvojame apie save, skundėmės nesibaigiančiomis namų darbų krūvomis. O apie ją ar pagalvojome?
VYTĖ. Kam apie ją galvoti? Nurimk, Ale…
ALĖ. Nurimti, kai norit purvais apdrabstyti auklėtoją! Nesulauksi!
VYTĖ. Mes nenorim jos apdrabstyti purvais, mes tiesiog norime kitos mokytojos, supranti?
ALĖ. Ir „nepasitenkinimą pamokų raida“ bei „nusistatymą prieš kai kuriuos mokinius“ tu vadini ne apdrabstymu purvais? (Alė pamosuoja popieriaus lapu Vytei prieš nosį) Kas tai? Aš galiu pasakyti – tai spjūvis į veidą po trijų sunkaus darbo metų!
VYTĖ. Sunkaus darbo? ! Ale, tau gal galvoj negerai? Ką tu vadini sunkiu darbu?
ALĖ. O nuolatinis rūpestis dėl Viliaus šunybių, o ekskursijos? Tai ne sunkus darbas? !
VYTĖ. Ale, ne-si-karš-čiuok! ! !
ALĖ. (Ramiai) Aš nesikarščiuoju, aš tiesiog pasakiau teisybę. Ir šitos nesąmonės pasirašyti nežadu.
(Alė suplėšo lapą su pareiškimu, ir demonstratyviai suberia juos Vytei ant galvos). Viso gero!
Alė išeina, O Vytė beviltiškai susiima už galvos.
VYTĖ. O varge, varge…Teks apseiti ir be tavo parašo…Užsispyrusi ožka!
Vytė išeina.
Ketvirta dalis
Scenoje mokyklinė lenta, pora suolų, gaublys. Į klasę įeina Zimonas, Sėmka ir Vytė.
ZIMONAS. Šparas! Kvailys! Aš visada jaučiau, kad jis skyto būdo.
SĖMKA. Mūsų klasėje išdavikas – baisu!
VYTĖ. Deja, jis ne vienintelis!
SĖMKA ir ZIMONAS. (Kartu) Ką? !
VYTĖ. Alė nesutiko pasirašyti…
ZIMONAS. Na, ji nebent jau neįskųs mūsų Klifai!
VYTĖ. Ką gali žinoti, ką gali žinoti…
SĖMKA. Niekaip nesuprantu, ką jis mato Klifoje. Senė, niurzglė, amžinai nepatenkinta…
ZIMONAS. Ir dar prie visko - liesa!
Vytė ir Sėmka juokiasi.
SĖMKA. Vilius dar nežino?
VYTĖ. Ne…
SĖMKA. Bet kas bus, kai sužinos?
ZIMONAS. Jis sugurins Šparui nosį!
VYTĖ. Greičiausiai…
SĖMKA. O kur jis?
ZIMONAS. Nuėjo atiduoti pareiškimo.
VYTĖ. (Su palengvėjimu) Pagaliau mes atsikratysim Klifos!
SĖMKA. Po trijų kančios metų! (Trina rankas)
ZIMONAS. Bet Šparas vis vien atsiims! Aš taip lengvai jam nedovanosiu.
VYTĖ. Ach, pamiršk Šparą. Jis mažas apgailėtinas padlaižys, neverta apie jį galvoti.
SĖMKA. Ji teisi Zimonai, tačiau gero niukso jis vertas!
Įeina Morka.
MORKA. Sveiki! Kas geresnio?
Visi tyli.
MORKA. (Įsižeidusi) Atsiprašau, kad paklausiau, o gal reikėjo paklausti, kas blogesnio?
SĖMKA. Būtent…
MORKA. Tai kas atsitiko?
VYTĖ. Šparas išdavė mus…
MORKA. Kaip tai „išdavė“! Nieko nesuprantu…
VYTĖ. Jis jau turbūt pasakojo Klifai apie mūsų planus…
MORKA. Ką? !
VYTĖ. Taip, vakar pati girdėjau, kaip…
MORKA. Bjaurybė! Apsimetėlis.
ZIMONAS. Kaip sako, tyli kiaulė gilią šaknį knisa.
SĖMKA. Tai dar ne viskas!
MORKA. O kas dar?
SĖMKA. Alė nepasirašė…
MORKA. Nieko keisto – Klifos numylėtinė.
VYTĖ. Tačiau Vilius jau nunešė pareiškimą, turėtų netrukus pasirodyti!
MORKA. Gerai, bet Šparui parodysim, kur pipirai auga!
ZIMONAS. Būtinai, švarus neišsisuks!
SĖMKA. Šiaip ar taip Klifa bus priversta išeiti.
MORKA. Ačiū Dievui!
Įeina Alė, visi nuščiuva. Ji tyliai atsisėda paskutiniame suole.
ZIMONAS. Už penkiolikos minučių pamoka, gal išsprendei algebros uždavinius?
SĖMKA. Patylėk…
Į klasę įbėga Vilius.
VILIUS. Pavyko! Manau, kad mes turėsim naują auklėtoją! (Pamato Alę) Oi…
ALĖ. (Sarkastiškai) Džiaukitės (stojasi). Ko nedžiūgaujate! Jūsų svajonės išsipildė! Tačiau nenustebčiau, jeigu ir naujoji auklėtoja netrukus pavirstų Klifa.
Ji apsigrežia ir griežtais žingsniais nueina prie durų. Tarpduryje Alė susiduria su Šparu.
Šparas. Atsiprašau…
ALĖ. Niekis (išeina).
ŠPARAS. Labas rytas…
Visi tyli. Kalba tik Vilius.
VILIUS. Labutis…
ZIMONAS. Viliau, patarčiau su juo nesibičiuliauti.
VILIUS. (Susidomėjęs) Kodėl?
VYTĖ. O gal tu jo paties paklausk?
VILIUS. Šparai, kas nutiko?
ŠPARAS. Nieko…
MORKA. Nieko? O gal tu norėjai pasakyti, jog mus išdavei?
VILIUS. Ką jis padarė?
VYTĖ. Jis išplepėjo Klifai viską apie mūsų ketinimus!
VILIUS. (Prieina prie Šparo) Tai tiesa? Tai tiesa?
ŠPARAS. Taip…
Vilius stipriai trenkia Šparui, šis suklumpa, susmunka atsirėmęs nugara į sieną.
VILIUS. Paršas…
Netikėtai scenoje pasirodo direktorius.
DIREKTORIUS. Atėjau pranešti, jog šiandien pamokų jums nebus.
ZIMONAS. Valio!
VILIUS. Geras! !
VYTĖ. Gal galite pasakyti kodėl?
DIREKTORIUS. Šįryt į avariją pakliuvo jūsų auklėtoja. Bijau, kad ji labai sunkiai sužeista…Greičiausiai niekada į mokyklą negriš…Galite eiti namo…
Direktorius išeina. Scenoje prigęsta šviesos, visi sustingsta. Mirtina tyla.
SĖMKA. Mes ją išdavėm…
VYTĖ. Nesuk galvos, mes nekalti…
SĖMKA. Ką mes padarėm…
MORKA. (Griežtai) Sėmka, tvardykis, argi ne pats norėjai ja atsikratyti…
SĖMKA. Nieko tu nesupranti.
MORKA. Nematau reikalo save graušt, kas atsitiko, atsitiko, nebepakeisi.
VILIUS. Ji teisi, Sėmka…
SĖMKA. Ką Sėmka? Ką, jūs norit pasakyt, jog jums tas pats, kaip mes su ja pasielgsim?
VILIUS. Ne, bet…
SĖMKA. (Pertraukia) Bet ką? Ir toks buvo mūsų atsisveikinimas…
ZIMONAS. Ji nebegrįš į mokyklą…Mes jos daugiau nebepamatysim.
VYTĖ. (teatrališkai) Oh, kokia netektis!
VYLIUS. Tylėk!
VYTĖ. Neaiškink, ką man daryti!
ŠPARAS. Nereikia pyktis…Ji nenorėtų…
MORKA. Jau tu žinai, ko ji norėtų ir ko ne…
ŠPARAS. Taip, aš jai viską pasakiau, viską! Ir žinot, tai padarius man lyg akumuo nuo širdies nusirito. Pasakiau apie tą jūsų pareiškimą, pa-sa-kiau! (Šparas atsistoja ir išeina į priekį) O ką ji atsakė? Ji pasakė:„Aš jums atleidžiu. Tikiuosi, nuo to jums bus lengviau, tik būkit jai geri…“ Ji mums atleido!
VYTĖ. Ačiū jai (prunkšteli).
SĖMKA. Vyte, tu kvailė akmenine širdimi. Nors šį kartą nesijuok…
VYTĖ. (Kurį laiką specialiai juokiasi sausu dirbtiniu juoku) Girdėjot! ! ! Ir kas nuo to pasikeitė? ! Klifos vis tiek nebebus. Įsisąmoninkit tai! Ir gedulas čia nieko nepakeis! Klifos nebebus! Juk to ir norėjom! Pasidžiaukim…Mums nereiks pasirašinėt po pareiškimais, nereiks niekam aiškintis – ji išnyks savaime! Klifa išnyks…
Visi tyli.
MORKA. (Atsargiai) Reikės nueiti į ligoninę…su gėlėmis…Kas eis?
Visi tyli.
SĖMKA. (Prikimęs) Aš negalėčiau, man būtų gėda…negalėčiau pažiūrėti jai į akis…mes išdavikai…
VILIUS. (Tyliai) Aš irgi negalėsiu…
MORKA. Ai, ai, ai, ai, ai bailių gauja!
ZIMONAS. Tai ko pati neini?
MORKA. Todėl…todėl…,kad…
ZIMONAS. Tau gėda…
Skambutis
MORKA. Mus išleido namo…
SĖMKA. Dabar turėjo būti jos pamoka…
VILIUS. Atrodo, reikėjo išmokti „Varpą“
SĖMKA. Taip…kelkite, kelkite, kelkite, kelkite…
Visi išeina, lieka tik Vilius ir Šparas.
ŠPARAS. (Rimtai) Auklėtoja, mano snaigė liks balta, balta…niekas neturės juodos…
VILIUS. Ką čia šneki?
ŠPARAS. Rytoj eisiu pas auklėtoją, kas su manim?
VILIUS. (Sumišęs) Aš…aš.
ŠPARAS. Tu…
VILIUS. Gerai.
Abu išeina.
Pabaiga