Klaipėdos Vydūno gimnazija
Salvija Stončiūtė
KAS NORI MĖTINIO LEDINUKO?
Detektyvinis farsas
VEIKĖJAI:
PSICHOLOGAS
UGNĖ
SIMONAS
RAŠYTOJAS
VYRAS
MOTERIS
DŽONIS
DŽONAS
PSICHOLOGO KABINETAS
SIMONAS. Aš negaliu šitaip. Viskas man ją primena. Net gėlės ant jūsų stalo… Dieve, kaip ji mėgo gėles. Uostydavo kiekvieną, kurią pamatydavo. Kaskart… kaskart, kai nueinu prie jos kapo, žinote, tulpių atnešu.
PSICHOLOGAS. Gėlės ant mano stalo dirbtinės.
SIMONAS. Bet aš vis tiek įsivaizduoju, kaip ji šypsosi, kai jas pamato. Tulpes ji dievindavo. Pamenu, per mano aštuntąjį gimtadienį gavau pižamą, išsiuvinėtą geltonomis tulpėmis. Padovanojo ji. Ir dar sausainių į lovą atnešdavo… kaip aš jos pasiilgau…
PSICHOLOGAS. Sakėte, ji mirusi jau aštuoniolika metų?
SIMONAS. Ne, ne… septyniolika…
PSICHOLOGAS. Na, kaip kažkada Šekspyras pasakė: ,,Jeigu tu keturiasdešimtmetis vyras ir vis dar verki dėl motinos, keisk apavą.”
SIMONAS. Aš… aš nemanau, kad Šekspyras taip pasakė.
PSICHOLOGAS. Nesvarbu, ką jis pasakė. Svarbiau, ko nepasakė. O dar svarbiau tai, ko jūs nesakote.
SIMONAS. Pone, aš viską jums papasakojau. Kaip ji mirė, kaip ją laidojo, kokia gera ji man būdavo. Tokia nuostabi, kvepianti…
PSICHOLOGAS. Dieve, aš juk gydau ne jūsų motiną, o jus. Kada paskutinį kartą jūs turėtoje ką nors panašaus į merginą?
SIMONAS. Merginą? Na… (Šypsosi) aš… o taip, buvo tokia Betė, tokia putlutė, gražutė, raudonais skruostukais. Tokia nuostabi. O jinai irgi sausainius skanius kepdavo, ir pyragus, ir troškinius, ir…
PSICHOLOGAS. Ir kada tiksliai jūs draugavote su ja?
SIMONAS. Ach…(Kaso galvą) pamenu! Kai mane priėmė į naują darbą, fabrike. Štai tada.
PSICHOLOGAS. Jei gerai pamenu, jūs fabrike dirbate kokius penkerius metus?
SIMONAS. Gera atmintis, daktare.
PSICHOLOGAS. Taip... paskutiniai santykiai – prieš penkerius metus...(Užsirašo). Och, kiek valandų. Na, manau, jūsų laikas baigėsi, susitiksime kitą savaitę arba, geriau, kitą mėnesį (Šypsosi).
SIMONAS. Ach...(Sutrikęs) taip, gerai.
PSICHOLOGAS. Durys ten.
Simonas išeina.
PSICHOLOGAS. Dieve, pasiimk dar vieną psichą į savo guolį, nes mano susitikimų knygutėje nebėra vietos. (Užsidega cigaretę, atsiverčia knygutę. Skambina telefonu.) Taip, sveika, Ugne. Būk gera, ištrink iš pacientų sąrašo poną Simoną Kuką. Pagijo? Ne... Gal sakyčiau, dar labiau susirgo... Parašyk, kad man nuo jo skauda galvą... Žinoma, galima. Ačiū, Ugne. Taip taip. Pietausiu darbe. Tu nieko neįleisk. Gerai.
Padeda ragelį. Skambutis.
PSICHOLOGAS. Taip? Kas toks?.. Neįleisk. Ne, neįleisk. Gerai.
Įeina Ugnė.
UGNĖ. Pone, aš labai atsiprašau, bet jis pradėjo rėkauti ir draskytis. Sakė, jūs jo artimas pažįstamas, net Laurina iš buhalterijos skyriaus atėjo. Nieko nebesuprantu. Prašau, priimkite jį.
PSICHOLOGAS. Aš irgi žmogus, man irgi reikia poilsio.
UGNĖ. Nenoriu įžeisti, bet tai jūsų darbas.
PSICHOLOGAS. Na, kaip Froidas kartą pasakė: „Reikia dirbti, nors ir kažkokia tavo sekretorė tave įžeidinėja.“
UGNĖ. Manau, Froidas taip nepasakė.
PSICHOLOGAS. Tylėt. Įvesk ligonį.
Įeina rašytojas.
RAŠYTOJAS. Ach, koks čia chaosas. Kažkoks tragiškas triukšmas.
PSICHOLOGAS. Ugne, fit! (Rodo į duris)
Ugnė išeina.
PSICHOLOGAS. Ir kuo aš galėčiau pagelbėti jūsų visai intelekto neišvargintai sielai?
RAŠYTOJAS. Daktare, kažkas tragiško ir nepaaiškinamo manyje dedasi. Atrodo, aš mirštu ir gimstu viename kūne.
PSICHOLOGAS. Na ką, pasakokite. (Atsisėda, pasirengia snausti)
RAŠYTOJAS. Žinote, kai norisi rašyti, bet negali. Šitas jausmas... užknisa. Atrodo, kad kažkas tave blokuoja iš vidaus, ir jautiesi it įkalintas. Savame kūne... Aš esu RAŠYTOJAS... Jeigu labai norite, galite mane vadinti kaliniu... Aš esu savo paties kalinys! (Girdisi tylus psichologo knarkimas) Užstrigęs savame laike, savo pasaulyje, savo vaizduotėje! Viskas, ką aš darau, - tai kenčiu. Man visąlaik skauda. O jei neskauda, aš skausmą išsigalvoju - kad skaudėtų. Čia panašiai kaip su alkoholiu, narkotikais arba rūkalais. Aš esu pačio aukščiausio lygio mazochistas. Tas, kuriam nepatinka skausmas, bet man jo reikia, kad gyvenčiau. Bohema, pasakytumėte. Menininkas, pasakytumėte. Bet aš sakau - GENIJUS!
PSICHOLOGAS. (Pašoka pabudęs) Dieve, išgąsdinote. Taip taip, manau, jums... am.. depresija. Va, išrašysiu receptuką...
RAŠYTOJAS. Palaukit, tai ne viskas. Aš suvokiau, suvokiau, kad aš esu tai, ko žmonijai reikia, esu šviesa, esu švyturys, gėrio ir blogio nešėjas.
PSICHOLOGAS. Tai va, receptukas, gerkite į sveikatą... Ugnė jus išlydės.
RAŠYTOJAS. Palaukite, aš dar nebaigiau.
PSICHOLOGAS. Kaip Gėtė kažkada pasakė: „Vienintelis žmogus, kuriam patinka klausytis, kaip rašytojas šneka apie savo kūrybą, ir yra pats rašytojas.“
RAŠYTOJAS. Esu visiškai tikras, kad Gėtė taip nepasakė.
Psichologas skambina.
PSICHOLOGAS. Ugne, brangute, ateik, išsivesk poną... neprisimenu pavardės. A, poną rašytoją. Ačiū.
Ateina Ugnė.
UGNĖ. Nagi, pone, eime su manimi. Daktarui reikia dirbti.
RAŠYTOJAS. Aš dar nebaigiau! Nebaigiau!
PSICHOLOGAS. Ugne, duok jam nemokamų ledinukų.
RAŠYTOJAS. Ledinukų? Nepapirksite manęs ledinukais.
UGNĖ. Tų mėtinių, taip?
RAŠYTOJAS. Na, jei mėtinių... (Ugnė paima už parankės) Bet aš dar grįšiu, aš rašytojas, mano bėdos - begalinės!
Ugnė ir Rašytojas išeina.
PSICHOLOGAS. Ooo maniakas. (Garsiai) Neleidžia normaliems žmonėms dirbti. (Išsitraukia pietų maišelį) Tos žmonijos bėdos nesibaigiančios. Kokia varginanti ir baisi šiandien diena. Dar to betrūko, kad įgriūtų kokie jaunavedžiai, besiskundžiantys bloga nuotaika ir pilvo dieguliais, o tiesa tokia, kad jie paprasčiausiai vienas kitą nuodija!
Įeina Ugnė, atneša kavą.
PSICHOLOGAS. Ačiū, Ugne.
UGNĖ. Pone, aš išeisiu pusvalandžiui. Papietauti. Galima?
PSICHOLOGAS. Eik, eik. Pakeliui nupirk man ledinukų.
Ugnė išeina. Girdisi beldimas į duris.
PSICHOLOGAS. Ugne, jei ten tu, palik ledinukus už durų. Aš užsiėmęs.
Beldimas.
PSICHOLOGAS. Juk sakau! Už durų! Palik ten. Aš dabar užsiėmęs.
Beldimas.
PSICHOLOGAS. Ne, nu tikrai kažkokia nesveika merga. (Atidaro duris)
Įvirsta besipykdami vyras ir moteris.
MOTERIS. Viskas, aš nebeturiu kantrybės!
VYRAS. Daktare, suvaldykite ją. Labai prašau.
PSICHOLOGAS. Dinkit lauk! Jums čia ne viešasis tualetas! Ar jūs užsirašę? Ne!
MOTERIS. Taip, pone psichologe. Mes užsirašę. Todėl prašau, imkit ir priimkit mus! Dabar!
PSICHOLOGAS. (Žiūri į lankymo knygutę) Kas jūs?
MOTERIS. Kas mes? Mes sutuoktiniai, aš - nusivylusi, jis - išdavikas. Štai kas mes.
VYRAS. Viskas net ne taip! Tai aš nusivylęs, o tu išdavikė!
PSICHOLOGAS. Kažkokia nesąmonė. Nesitaikstysiu su tokiu žvėrišku elgesiu. Lauk.
MOTERIS. Mes sumokėsime!
PSICHOLOGAS. Prašom atsisėskit, tuoj grįš mano sekretorė, atneš vandens atsigaivinti.
VYRAS. Prašau, daktare. Nuraminkite šitą moterį. Aš nieko nepadariau, o ji pasiuto kaip laukinė.
MOTERIS. Nieko nepadarei? Viską žinau apie tavo slaptus išeidinėjimus. Apie keistus mano rūbų dingimus ir naujų atsiradimus! Tik nesakyk, kad tai dovana. Mano dydis ne devintas!
VYRAS. Tu nieko nesupranti.
MOTERIS. Aš suprantu viską idealiai. Taip idealiai, kad net kraupu.
PSICHOLOGAS. Tai, kaip suprantu, jūs manote, kad jūsų vyras turi meilužę?
VYRAS. Kažkokia nesąmonė!
MOTERIS. Meilužę? Ne ne... kokią dar meilužę. Nė viena su juo negulėtų. O kai sakau nė viena, kalbu ir apie save.
VYRAS. Dieve, žmona, ką tu čia šneki.
MOTERIS. Žinau visas tavo tamsiausias paslaptis!
Įeina Ugnė.
PSICHOLOGAS. Ugne, vandens.
MOTERIS. Taip, vandens. Greičiau.
Ugnė atneša vandens. Moteris šiek tiek atsigeria. Sušlapinusi juo pirštus susiglosto plaukus. Tada visą likusį supila vyrui ant galvos.
VYRAS. Ką tu čia darai, gal nesveika?!
MOTERIS. Ponas psichologe, daktare. Mano vyras - transvestitas!
Psichologas pradeda juoktis, vyras apalpsta.
MOTERIS. Tik taip aš galiu viską paaiškinti. Mačiau, viską mačiau. Jis ištampo mano megztinius ir sukneles, mano pėdkelnės suplyšusios, sutrūkinėjusios. Aš jį įtarinėjau darant nešvarius darbelius, bet ne tokius! Dieve, padėk (Žegnojasi).
PSICHOLOGAS. O jūs nemanote, kad jis tiesiog turi stambią meilužę?
MOTERIS. Aš jums, kaip dievą myliu, sakau, jis - netikėlis. Moterys į jį net nežiūri. Nei jis turtingas, nei jis gražus. Aš išeinu.
PSICHOLOGAS. Tai bent vyrą pasiimkite.
MOTERIS. Ach, taip. Vyras.
Paima vyrą už kojos ir bando tempti.
PSICHOLOGAS. Klausykite, bet jeigu jūs viską išsiaiškinote, kam jums aš?
MOTERIS. Tai turėjo būti viešas pažeminimas.
PSICHOLOGAS. Nelabai ir viešas, jei aš psichologas. Kliento konfidencialumas.
Moteris meta vyro koją. Duoda psichologui pinigus.
MOTERIS. Papasakokite visiems, kam bus įdomu. Bus geras anekdotas prie bokalo.
Ištempia vyrą. Įbėga Ugnė.
UGNĖ. Pone, kas čia buvo?
PSICHOLOGAS. Kas čia buvo? Čia buvo viešas pažeminimas moters, kuri per kvaila suprasti, kad vyras su ja nemiega, nes ji baisi, ir geriau susiranda stambią meilužę.
UGNĖ. Na, ne toks ir retas atvejis.
PSICHOLOGAS. Kaip Liudvikas XIV kartą pasakė: „Jau geriau vyras transvestitas, nei kažkieno meilužis.“
UGNĖ. Mm... taip, taip...
PSICHOLOGAS. Na, Ugne, eik, dirbk vergišką sekretorės darbą, o aš norėčiau ramiai pasnausti.
Ugnė padeda ledinukų maišelį ant stalo ir išeina.
PSICHOLOGAS. Ak taip, ledinukai. Mėtiniai ir ne mėtiniai. Braškiniai, vaniliniai, anyžiniai. Ledinukai - geriausias pasaulyje dalykas. Jie nekalba ir nejaučia, viskas, ką turi daryti, tai tyliai jais mėgautis. Bet, žinoma, jie irgi ne iš kelmo spirti - daug suvalgysi, skaudės pilvą! Nieko negalima vartoti per daug. Per daug – štai tikrasis mirties vardas.
KITA SCENA
Ugnės kabinetas. Ji sėdi prie stalo, dirba. Įeina du detektyvai.
PIRMAS DETEKTYVAS. Sveiki, panele.
UGNĖ. Och, atsiprašau, ponai, šiuo metu ponas psichologas užsiėmęs.
ANTRAS DETEKTYVAS. Norite pasakyti, snaudžia.
UGNĖ. Ne. Ne, jis dabar... peržiūrinėja anketas.
PIRMAS DETEKTYVAS. Panele, tai mes jums skambinome. Praeitą savaitę.
UGNĖ. Ak taip... Tai jūs Džonas ir Džonis?
DŽONIS. Kuo tikriausiai.
DŽONAS. Tai ar galime... Kaip čia... Jus šiek tiek paklausinėti?
UGNĖ. Taip, žinoma. Sėskitės.
DŽONAS. Taigi, panele... am... Ugne. Ar geriau jus vadinti (Susižvalgo)...
ABU. Tania?
UGNĖ. A... ne, jūs kažką maišote. Aš Ugnė.
DŽONIS. (Sutrikęs) Taip. Mes tik testavome.
DŽONAS. Taigi, kiek laiko jūs esate pono psichologo sekretorė?
UGNĖ. Apie pusantrų metų.
DŽONIS. Ir jums patinka šis darbas?
UGNĖ. Na... jis įdomesnis negu dauguma darbų. Žinoma, nelengva sėdėti kiauras dienas biure, pildyti bet kokias to... psichologo užgaidas. Tačiau aš patenkinta.
DŽONAS. Ar nebuvo kokių įdomių konfliktų tarp jūsų?
UGNĖ. Ne. Aš stengiuosi jam nekristi į akis. Jis labai charizmatiškas.
DŽONIS. Aišku. Tikriausiai jums kilo klausimas, kai mus pamatėte, - ką šie išvaizdūs vyrai, paslaptingi ir rimti, gali veikti tokioje vietoje - ar ne?
Atsisėda ant Ugnės stalo.
UGNĖ. Tiesą sakant, nekilo.
DŽONAS. Prašau?
UGNĖ. Čia užeina pačių įvairiausių žmonių. Aš tikriausiai nenustebčiau, jei pamatyčiau... kad ir prezidentą.
DŽONAS. Prezidentą?!
DŽONIS. Įtartina...
UGNĖ. Ne, ne, aš juokavau.
DŽONAS. Atsargiau su juokais, panele.
DŽONIS. Mes čia esame dėl labai rimtos ir... tragiškos priežasties.
UGNĖ. Kokios?
DŽONAS. Vakar buvo nužudyti trys žmonės.
DŽONIS. Mums pavesta išaiškinti šią netradicinę bylą.
DŽNAS. Tie žmonės - absoliučiai vienas su kitu nesusiję. Net nepažįstantys vienas kito.
DŽONIS. Tačiau mums, įgudusiems detektyvams, nereikėjo daug laiko, kad surastumėm sąsajų.
DŽONAS. Jie visi buvo šio psichologo klientai.
UGNĖ. Pacientai.
DŽONIS. Prašau?
UGNĖ. Mes juos vadiname pacientais, ligoniais arba psichais.
DŽONIS. Mhm... detalės. Na, nesvarbu.
UGNĖ. Kaip jie mirė?
DŽONIS. Priežastys? Priežastys netradicinės ir tragiškos. Pirma auka buvo Simonas Kukas. Stiprus ir itin vyriškas žmogus. Vakar iškart išėjęs iš šio psichologo kabineto nuvažiavo į kapines aplankyti motinos kapo. Tikriausiai suminkštėjo širdis žmogui. Ten jis padėjo gėlių puokštę. Geltonų tulpių.
DŽONAS. Spėjame, kad į jį šovė. Šauta į galvą. Tiesiai ir švariai - atrodytų, kad žudikas stovėjo prie pat jo.
DŽONAS. Kita auka - rašytojas. Jaunas vaikinukas. Radome jį savo bute po kelių valandų nuo Simono Kuko mirties. Su šautuvu rankoje. Mirusį.
DŽONIS. Jis mirė nuo perdozavimo. Perdozavo vaistų, kurių išrašė psichologas.
DŽONAS. Ištyrėme šautuvą, paaiškėjo, jog juo buvo šauta į Kuką.
UGNĖ. Dieve!
DŽONAS. Kita auka. Vyras, keturiasdešimt ketverių. Iškart po jaunuolio mirties, praėjus keturioms valandoms, rastas moteriškų rūbų parduotuvėje. Apsirengęs žalio muslino suknelę su baltais žirniukais prie kaklo. Ir moteriškomis pėdkelnėmis. Nudurtas.
DŽONIS. Ir tada priešais tą parduotuvę mašinoje randame jo žmoną, rankoje peilis, kuriuo nudurtas vyras. Mirė nuo perdozavimo.
DŽONAS. Ir atspėkit, nuo kokių vaistų?!
UGNĖ. Gal...
DŽONAS. Taip, nuo tų pačių, nuo kurių nusibaigė rašytojas.
UGNĖ. Palaukit, o aš čia kuo dėta?
DŽONAS. Ne jūs, o jis (Rodo į psichologo duris).
UGNĖ. Tai eikite ir paklauskite.
DŽONIS. Bet palaukit, tai ne pabaiga. Jie visi taip pat buvo susiję ne tik tuo, kad lankėsi pas tą patį psichologą. Jie visi rankoje, burnoje ar kišenėje turėjo po ledinuką. Mėtinį. Tokį, kokį jūs duodate išeinantiems!
UGNĖ. Ką? Jūs kaltinate mane?
DŽONAS. Niekas nieko nekaltina, tu žudike. Niekas nieko net nesako. Tačiau mes turime, turiu pripažinti... prielaidą.
UGNĖ. Ir koks būtų mano motyvas? Koks?
DŽONIS. Nėra jokio motyvo.
DŽONAS. Jūs esate beprotė ir nekenčiate savo boso.
UGNĖ. Visi jo nekenčia! Čia jūs bepročiai! Aš nieko nedariau! Jūs neturit įrodymų!
DŽONAS. Įrodymas, panele, yra mūsų nusistatymas. Nereikia jokių pirštų antspaudų, jei yra tikėjimas!
UGNĖ. Ką čia šnekate? Aš nieko nepadariau!
DŽONIS. Dar ir kaip padarėte.
UGNĖ. Jeigu jūs sakote, kad žudžiau, nes nekenčiau savo boso, tai kodėl tada aš nenužudžiau jo ?!
DŽONAS. Ar tai grasinimas?!
DŽONIS. Žinote ką, eikime ir paklauskime.
Įeina į psichologo kabinetą.
DŽONAS. Pone, labadien!
Detektyvai prieina arčiau. Psichologas nejuda. Džonis jį paliečia, papurto.
DŽONAS. Jis miręs. Faktas.
Ugnė pradeda klykti.
DŽONIS. Panele, šiek tiek tyliau. Mano verdiktas - užspringo.
DŽONAS. (Pasilenkia prie psichologo) Jūsų verdiktas teisingas, kolega. O jo delne suspausti kas? (Pakelia psichologo delną, atlenkia pirštus) Mėtiniai ledinukai!
UGNĖ. Aš nekalta! Prisiekiu! Dieve, padėk, aš nekalta! Jūs bepročiai!
DŽONAS. Nagi, panele, pasiduokit geruoju (Uždeda antrankius).
UGNĖ. Ne!
DŽONIS. (Skambina) Taip. Detektyvas Džonis. Radome nusikaltėlę. Prisipažino. Viską. Taip, pone. Ir radome penktąją auką. Taip, psichologą. Gerai, ačiū. (Atsisuka į Džoną) Pastiprinimas jau lauke. Išvesk ją.
Džonas su surakinta Ugne išeina.
Džonis paima iš psichologo rankos ledinuką.
DŽONIS. Tai štai, psichologe. Nereikia būti godžiam ir ryti be perstojo. Kaip kartą Šmitas pasakė: ,,Ledinukas gerai. Bet jeigu daug jų suvalgysi, po to geriausiu atveju skaudės pilvą. O blogiausiu gali ir numirti.”
Džonis išeina.
Pabaiga