PANEVĖŽIO JUOZO MILTINIO GIMNAZIJA
MONIKA PELECKAITĖ
KAPYŠ, ARBA
KODĖL ARTĖJANT PABAIGAI YPAČ ŠIURPU?
vieno veiksmo pjesė – pokštas su muzikiniais intarpais
Veikėjai:
Darius
Žaltys
Matematikos mokytoja - Sausainis
Eglė
Romas
Mergaitė
Močiutė - Veronika Marytė Užkalnienė
Močiutės draugė - Svetlana Zajakovska
Dar keliolika močiučių
Šv. Petras
Dievas
Pirma scena
Mokyklos poilsio kampelis. Kairėje stovi keturi foteliai, centre – stalo teniso stalas, dešinėje – krūva kitų stalo žaidimų, keletas knygų. Nešini kuprinėm, įbėga Žaltys ir Darius.
Žaltys (irzliai). Duok greičiau tą sąsiuvinį.
Darius (ieško sąsiuvinio kuprinėj). Neburbėk, reikėjo pačiam padaryt, kad toks protingas.
Žaltys. Tu gi žinai, kad matematikos aš nemoku. O nemoku todėl, kad iš manęs vaikystėj saldainius atimdavo.
Darius (nebesirausia kuprinėj ir pakelia galvą į Žaltį). Kuo čia saldainiai dėti?
Žaltys. Mama duodavo tris saldainius, močiutė – dar tris, o pusę to, ką turėdavau, iš manęs vyresni vaikai kieme atimdavo.
Darius (nesupratęs susiraukia). Tai kaip čia su matieka susiję?
Žaltys (atsidūsta). Trys plius trys kiek turėtų būt?
Darius. Šeši.
Žaltys. O iš manęs visada pusę atimdavo, tai man trys plius trys vis tiek yra trys... (susimąsto). Greičiau sąsiuvinį duok!
Darius (ištraukia sąsiuvinį). Va, tik nežinau, ar pirmo uždavinio toks atsakymas, bet...
Žaltys (išplėšia sąsiuvinį Dariui iš rankų). Gerai, gerai, svarbu padaryt. (Atsisėda ant žemės, išsitraukia rašiklį, savo sąsiuvinį ir nusirašinėja).
Darius (prisėda šalia, palinksta prie draugo sąsiuvinio ir pirštu beda į paraštę). Datą užsirašyk.
Žaltys (susiraukia, pasikaso galvą). Kokia diena šiandien?
Darius (išsitraukia iš kuprinės obuolį, atsikanda). Trečiadienis.
Žaltys. Pats žinau, kad ne sekmadienis, kokia mėnesio diena?
Darius. Dvidešimt pirma.
Žaltys (toliau rašydamas). O tu žinai, kad po mėnesio pasaulio pabaiga?
Darius (valgydamas obuolį) Nebus tos pabaigos... Tu pagalvok: patys majai tingėjo tą kalendorių sudarinėt toliau, pasiekė 2012-uosius, ir viskas.
Žaltys (nepakeldamas akių nuo sąsiuvinio). Kaip žinai.
Darius. Nebent nusirašyt nespėtum, va tada tai tikrai pasaulio pabaiga...
Žaltys (piktai). Tas pats, jei tu dvejetą nors kartą gyvenime gautum...
Nešina pilnu glėbiu aplankų, knygų, sąsiuvinių įeina matematikos mokytoja. Pamačiusi mokinius, stabteli ir toliau eina pasistiebusi ant pirštų galiukų. Prisėlina prie pat vaikinų, pasilenkia ir žiūri, ką rašo Žaltys.
Mokytoja (pasitaisydama akinius). Iksą į kitą pusę perkelt reikia. (Darius krūpteli, Žaltys pašoka).
Žaltys (tankiai kvėpuodamas). Mokytoja, jūs nepagalvokit, kad kažkas ne taip, aš čia netyčia, taip išėjo, net nenorėjau, mane Darius privertė...
Darius (metą obuolį per petį ir pašoka). Ką Darius, ką tau Darius? Be manęs tu dar dabar pirmoj klasėj sėdėtum.
Mokytoja (nusišypso). Nesipykim, vaikai, nereikia... Atraskim kompromisą (kažko ieško kišenėse).
Žaltys. Jo, raskim kiparisą...
Darius (piktai). Kompromisą, Žalty, KOMPROMISĄ.
Žaltys. Nu jo, kompormisą.
Mokytoja. Padarykim šitaip: parašau abiems po dvejetą ir nebereikės vargt.
Darius (rėkia). Dvejetą?! Už ką man?!
Mokytoja. Už tai, kad draugas draugo bėdoj nepalieka. Abiem po dvejetą ir pasimatysim pamokoje (ištraukia iš kišenės du sausainius ir paduoda abiem po vieną, paplekšnoja Dariui per petį ir išeina).
Žaltys (palaukia, kol išeis mokytoja, ir artinasi prie Dariaus, rankoje ištiesęs jo sąsiuvinį). Va matai, kaip gerai... Nebereikės rašyt...
Darius (griebia sąsiuvinį, pasiima kuprinę). Visą gyvenimą... Visos mano bėdos, visos nelaimės... Viskas, kas mano gyvenime bloga, tik per tave!
Žaltys skėsčioja rankom, žiopčioja, o Darius tuo metu išeina. Žaltys įsitaiso fotelyje, pradeda valgyt sausainį. Netrukus įeina Eglė ir Romas, per pečius apkabinę susiraukusį, besimuistantį Darių.
Eglė (džiaugsmingai). Žalty, girdėjai, dabar laisvą pamoką turim, chemikė Vizgirdienė į seminarą išvažiavo!
Žaltys (nuryja paskutinį kąsnį, pasirąžo ir atsidūsta). Bent kartą ir man pailsėt galima. (Pasižiūri į vis dar besimuistantį Darių). Tu man dovanok. Nenorėjau aš, kad ir tau...
Darius (pašiepdamas). Nenorėjai? Tai kokio velnio nesakei nieko?
Eglė (pasižiūri į Žaltį, tada į Darių ir vėl į Žaltį). Vyrai, kas buvo?
Žaltys. Sausainis pamatė, kaip nusirašinėju nuo Dariaus, ir abiem po dvejetą įpylė.
Darius pagaliau išsivaduoja iš draugų glėbio, nueina prie knygų ir stalo žaidimų krūvos, išsitraukia telefoną, užsideda ausines, atsisėda ant žemės ir linguoja į taktą. Eglė ir Romas atsisėda į kitus fotelius.
Romas (žvilgteli į Darių). Tai jau nebe draugai ar kaip čia?
Žaltys. Ką aš žinau... Lyg būčiau kaltas, kad jam tą dvejetą parašė...
Eglė. Rūpi jam pažymiai, susinervino...
Žaltys. O man nerūpi, nes ne pažymiai intelektą rodo. A ne, Romai? (kumšteli Romui į petį). Na ir kas, kad trejetą už istoriją gavai, tu vis tiek iš mūsų pats protingiausias (suvelia Romui plaukus).
Romas (glostosi, tvarkosi plaukus). Nevelk, maniškiai labai švelnūs, bet jeigu jau pajudinai, tai ir styro...
Žaltys. Girdėjot, kad po mėnesio pasaulio pabaiga?
Eglė. Nelabai aš ja tikiu, tiesą sakant.
Žaltys. Jūs pamąstykit... Mes čia sėdim, mokomės... O gyvenimas pro šalį bėga... Šiurpu.
Romas. Tiksliai (susimąsto)... Ateis gruodžio 21, o mes dar gyvenimo nematę, dar nepabuvę emigracijoj, dar niekam neskolingi... Labai šiurpu.
Eglė. Ai, ką čia dabar šnekat... Kiek jau kartų turėjo būt pabaiga? Kaip gyvenom, taip gyvenam. Patys greičiau tą pabaigą prisišauksim.
Romas. Tik nepradėk vėl su tuo atšilimu, nebegaliu jau... (Pasisuka į Žaltį). Visą savaitę tas pats per tą patį: Romai, rūšiuok šiukšles, tapk vegetaru, naudok tik tai, kas ekologiška. Jei supainiosi popieriaus ir stiklo konteinerius – mirsi, jei suvalgysi kotletą – mirsi, jei pasikvėpinsi – mirsi...
Eglė. Neprisigalvok, taip tikrai nesakiau (sukryžiuoja rankas ant krūtinės)!
Romas. Gal ir ne taip, bet panašiai.
Žaltys. Chebra, sugalvojau!
Romas. Nu nu?
Žaltys. Sudarykim sąrašą dalykų, kuriuos reikės nuveikt iki pasaulio pabaigos!
Eglė. Kam?
Žaltys. Kad gyvenimas tuščiai neprabėgtų, Eglute, kad kažką naudingo padarytume.
Romas.Kad prieš pasaulio pabaigą nebūtų taip šiurpu, jog nieko doro nenuveikėm.
Eglė. (pasiima rankinę, tikrina visus skyrius). Velnias, negaliu rast švaraus lapo...
Romas. Kodėl būtinai švaraus?
Eglė. Tokiems dalykams paprastas kaip ir nepridera...
Žaltys. Dariaus paprašyk, tas visko turi.
Eglė. O tu nenori pats paprašyt?
Žaltys. Neduos man.
Eglė. Atsiprašyk ir duos.
Romas. Aha, o aš tušinuką duosiu...
Romas pasiima kuprinę, ištraukia iš jos tušinukus ir suglamžytą popieriaus lapą. Eglė juos pasiima ir išbando, kaip tušinukai rašo. Tuo metu Žaltys prieina prie Dariaus iš už nugaros, ištraukia ausines.
Darius (pasipiktinęs atsisuka). Ei, ką darai? Trauk rankas.
Žaltys (prisėda šalia). Dariau, aš... Atsiprašau, kad taip išėjo... Tau tas dvejetas nieko nepakeis, kai dešimtukų pilna...
Darius (atsidūsta). Gal ir nepakeis...
Žaltys. Sakau, kad nepakeis! Žiūrėk, turi švarų lapą?
Darius. Kam reikia?
Žaltys. Sudarysim sąrašą, ką iki pasaulio pabaigos būtina nuveikt.
Darius. Nebus pabaigos...
Žaltys. Apsidrausim. Turi?
Darius (stodamasis). Turiu, turiu...
Žaltys irgi atsistoja, paima Dariaus kuprinę, abu nueina prie Romo ir Eglės. Darius iš kuprinės ištraukia švarų lapą, paduoda jį Eglei. Visi susėda ant žemės puslankiu, Eglė priešais save pasideda lapą, rankoje laiko tušinuką.
Romas (nužvelgia visų veidus, iškilmingai ir garsiai prabyla). Gerbiami kolegos, ištikimi mokyklos draugai, brangūs palydovai...
Žaltys. Ne ne ne. Nereikia čia didybės. Mes paprastai, kukliai...
Darius. Egle, rašyk: mes, 2f klasės mokiniai, perėję ugnį ir ledą...
Žaltys. Sakiau, be nesąmonių. Paprastai. Mes - Eglė, Darius, Romas bei Žaltys – iki du tūkstančiai dvyliktų metų gruodžio dvidešimt pirmos dienos...
Eglė (rašydama). Palauk, nespėju...
Žaltys (lėčiau). ...dvidešimt pirmos dienos prisiekiame bet kokia kaina atlikti žemiau išvardytus dalykus...
Darius. ...jei tai nekenks mūsų mokslams ir nevyks pamokų metu...
Žaltys. Šito nerašyk!
Eglė. ...dalykus. Tvarka.
Romas. O dabar, brangieji, metas sugalvoti, kokius dalykus...
Darius. Gaut po dešimtuką už nemėgstamiausią pamoką!
Žaltys (piktai). Kas per nesąmonė?
Eglė. Man tinka.
Darius. Žalty, tai turi būt naujas potyris. Tau apskritai dešimtuką gaut būtų sensacija...
Romas. Tiesą sakant, ir man...
Eglė. Gerai, tada šitą užrašau (rašo).
Žaltys. Dariau, čia naujas potyris tau. Pabėgt iš pamokos ir jos metu nulipdyt sniego senį (Eglė rašo).
Eglė. Išmokti padeklamuot eilutę iš mūsų mėgstamiausio eilėraščio (greitai užsirašo)!
Darius. O koks mūsų mėgstamiausias eilėraštis?
Eglė. Sugalvosim.
Romas. Žnau, žinau! Nusidažyt bent sruogelę plaukų!
Eglė (rašydama). Gerai... Ir dar! Apkabint seną žmogų!
Žaltys. Jo, šitą irgi.. Pasidaryt „skiauterę“.
Romas. Ką? Iš mano plaukų nieko neišeis!
Žaltys. Bent pašiaušim tada.
Darius. Pavaišint nepažįstamą žmogų arbata. Arba bent pabandyt.
Eglė (greit užsirašinėdama). Labai gerai...
Romas. Išmokti grot bet kokiu instrumentu!
Žaltys. Mokytojų nervai skaitosi?
Eglė. Jeigu skaitytųsi, nieko naujo nepatirtume.
Darius. Bus likusios tik kelios dienos iki Kalėdų... Kažką reikėtų sugalvot...
Žaltys. Gal padegt miesto eglę?
Romas. Gal ne...
Eglė. Geriau prie tos eglės kuo garsiau sudainuot kalėdinę dainą (užsirašo).
Pasirodo mergaitė, nedrąsiai prieina prie antrokų.
Mergaitė (nudelbusi akis). Jūs... jūs iš 2f?
Žaltys. Nu?
Mergaitė. Tai... jūsų... jūsų mokytoja...
Žaltys. Ką čia burbi, kokia mokytoja? Sakyk gi, normaliai viskas.
Eglė. Negąsdink mergaitės, matai, kad nedrąsi.
Mergaitė (pasižiūri į Eglę). Jūsų matematikos mokytoja nuo laiptų nusirito, ką tik greitoji išvežė...
Romas (nustebęs). Eik tu? Rimtai? Matiekos nebus?
Žaltys. Nu jei jau su greitąja, tai abejoju, ar spės grįšt per penkiolika minučių...
Eglė (mergaitei). O tai susilaužė ką nors, ar kaip?
Mergaitė. Girdėjau, kaip kita mokytoja sakė, kad gali būt, jog stiprus smegenų sukrėtimas, ne juokas taip galvą susitrenkt...
Romas. Oho...
Mergaitė. Ir dar greitoji ją veždama partrenkė kažką...
Žaltys. Ką padarė, ką?
Mergaitė. Partrenkė... Girdėjau, kaip mokytojos kalbėjo, sakė, dvi močiutės per perėją ėjo...
Žaltys (atsidūsta). Buvo babuškos – nebėr babuškų.
Eglė. Žalty!
Žaltys. Ką Žalty?.. Žiaurus tas gyvenimas (pasisuka į mergaitę). Gerai, supratom, gali varyt jau (mergaitė paskubomis išeina iš scenos).
Romas. Nu tu matai kaip... Sausainis nusirito...
Eglė. Parėkdavo ji...
Žaltys. Normaliai parėkdavo. Ir šiaip tokia niurzga buvo. Bet net man jos gaila.
Romas (pasižiūri į Darių, šis įsmeigęs žvilgsnį į savo kojas). Ė, Dariau? Girdi, Dariau (papurto už peties)? Dariau? A girdi? Ką? Dariau (sušunka ir trinkteli Dariui per galvą)!!!
Darius (greit papurto galvą). Ko tu mane trankai?
Romas. Kad negirdi...
Žaltys. Sukrėstas visas, susirūpinęs.
Darius. Aišku, kad susirūpinęs. Kaip su pamokom bus?
Žaltys (išsišiepia). Taip ir bus, kad jų nebus.
Darius. Aha, gudročiai, o kaip patikrai pasiruošit?
Eglė. Oi, tik neprimink... Pabus porą dienų ligoninėj ir grįš.
Darius. Tikėkimės, tikėkimės.
Romas. Yra ir geroji pusė...
Žaltys. Nu nu?
Romas. Ar man atrodo, ar matieka mums paskutinė pamoka?
Eglė. Paskutinė.
Romas. O kadangi jos nėr, galim lėkt namučio.
Žaltys. Tiksliai (greit atsistoja, stveria kuprinę ir išbėga).
Eglė (nulydi Žaltį žvilgsniu). Matyt, tikrai labai namo norėjo... Na, iki rytojaus (pasiima rankinę, atsistoja ir išeina).
Romas. Su trečiu važiuosi?
Darius. Galiu ir su trečiu.
Romas. Varom tada.
Darius pasiima lapą, Romas – tušinuką, abu pasiima kuprines ir išeina iš scenos.
Antra scena
Šv. Petro priimamasis prie Dangaus vartų. Dešinėje pusėje stovi rašomasis stalas, ant jo – nešiojamasis kompiuteris, visas stalas nuklotas knygomis, lapais, užrašų knygutėmis. Prie stalo sėdi Šv. Petras, apsirengęs ilgu apsiaustu, naršo kompiuteryje, karts nuo karto pasiima vienus ar kitus užrašus ir kažką užsirašo. Už Šv. Petro nugaros – vartai. Iš kairės pusės lėtai įeina močiutė ir jos draugė. Slenka pačiu scenos pakraščiu, abi susikūprinusios, močiutė ramstosi lazdele, draugė įsikibusi jai į parankę. Eina besidairydamos į visas puses, susigūžusios. Prieina prie stalo, Šv. Petras nekreipia jokio dėmesio.
Močiutės draugė (krenkšteli). Vaikeliuk, gal galėtum pasakyt, kur mes čia papuolėm? Ėjom su Verute per perėją, švyturėlius tik pamatėm, opt, ir viskas!
Šv. Petras (pakelia galvą). Atleiskit, nepastebėjau, darbų darbelių daug, kaip matot (parodo į ant stalo gulinčius popierius). Sveikos atvykusios į dangaus karalystę, damos.
Močiutė (pašnibždomis draugei). Svetačka, aš tau gi sakiau, kad jeigu ir mirsma, tai tik dangun keliausim paskui.
Šv. Petras. Ponios, turėčiau jus patikrinti. Minutėlę, atsiversiu sąrašėlį (naršo kompiuteryje).
Močiutės draugė (įdėmiai žiūri į kompiuterį). O, kaip jūs čia moderniai dabar...
Šv. Petras (nusišypso). Naujovės ir mūsų neaplenkia, stengiamės neatsilikti.
Močiutė. Ale matosi, žinok.
Šv. Petras (žiūrėdamas į kompiuterį). Taip... Kuri iš jūsų esate Veronika Marytė Užkalnienė?
Močiutė (kilsteli lazdą į vairšų). Aš, aš.
Šv. Petras. Gimimo data?
Močiutė. Trisdešimt septintų spalio dvidešimt pirma.
Močiutės draugė. Dyvų dyvai, tik prieš mėnesį jubiliejų atšventėm, atsimenu, tortą vaikai nupirko, didelį tokį, marti silkutės skanios padarė...
Šv. Petras. Gerai, puikumėlis. Tai jūs (žiūrėdamas į močiutės draugę), matyt, būsit Svetlana Zajakovska?
Močiutės draugė. Ta pati, ta pati. Gimiau trisdešimt antrų liepos dvyliktą, tėvelis sakydavo, kad graži diena buvo...
Šv. Petras. Labai gerai (atsiverčia užrašus)... Po penkių minutėlių jūsų laukia susitikimas su Aukščiausiuoju, tad prašom, ponios, prašom pro vartus.
Šv. Petras atsistoja, atveria vartus. Tuo pat metu scenoje pasirodo Dievas, kalbėdamas telefonu. Močiutė ir jos draugė atsargiai žengia pro vartus. Vos įėjusios, abi po truputį išsitiesia, močiutė meta į šalį lazdą. Močiutės draugė sukiojasi į šalis, lankstosi, močiutė daro pritūpimus, padaro „kregždutę“.
Močiutė (vis judėdama). Ale matai, kaip gerai čia...
Močiutės draugė (sukioja galvą). Iš tikrųjų veikia...
Močiutė. Vėl kaip jaunystėj...
Močiutės draugė (pamato Dievą ir kumšteli močiutei). Žiūrėk žiūrėk, ar ne pats Dievas?
Močiutė (taip pat sustingsta). Matyt, kad... Patylėkim ir palaukim.
Dievas (visiškai nekreipdamas dėmėsio į senjoras toliau kalba telefonu). Aha... O tai pabaigą kada padarom?.. Dvidešimt pirmą sakai? Po mėnesio jau?.. Taip taip, kiek čia belauksim... Aha... Tvarkoj, Petrui pranešiu, kad pasiruoštų... Gerai... Viso, viso (pamato močiutes, įsikiša telefoną į kišenę, šypsosi). Sveikos, sveikos atvykusios...
Močiutė (pasipiktinusi). Kokia čia dabar pabaiga, ką? Ką čia sugalvojai, pons Dievuli, a?
Močiutės draugė (pašnibždomis močiutei). Verut, tu gal neburnok prieš Dievą, dar ištrenks apačion...
Močiutė (garsiai). Ką neburnot, girdi, ką jis žada?
Dievas (ramiai). Ponios, anksčiau ar vėliau taip būtų atsitikę...
Močiutė (šaukia). Kaip atsitikę, ką?! Ar mažai aš poteriavau, kad vaikai, kad anūkėliai gražiai gyventų?! Kaip dabar bus?!
Močiutės draugė (vis dar pašnibždomis). Tu nerėk, ne su žentu kalbi...
Močiutė (šiek tiek ramiau). Kaip aš galiu nešaukt? Mano vaikeliai... O tu, beširde! Apie savo Rikiuką nepagalvojai?
Močiutės draugė (susiraukia). Aha... Dešrytės vakar nupirkau, tai negi liks nesušerta?..
Dievas (telefonu rašydamas žinutę). Mėnuo liko, sušers tas dešreles, ponios mielos...
Močiutė (vėl šaukia). Bet už ką taip greit, a?
Dievas (atsidūsta, ramiai aiškina). Aš sukūriau du, o dabar – jau septyni milijardai. Jūs pagalvokit, ponios mielos, kas gi bus... Afrikoj vaikai badu miršta, o kitur žmonės mėsainius kemša. Maisto trūksta, gėlo vandens tuoj pritrūks, anei garbės, anei sąžinės žmonės nebeturi. Ne tokį pasaulį mačiau...
Močiutės draugė. Bet nei mano Rikiukas, nei Verutės vaikai nekalti dėl to!
Dievas. Visi kalti, močiut, visi...
Močiutė (šaukia). Ne, aš nebežinau... Nėr tvarkos nors tu ką...
Dievas vėl rašo žinutę, pro vartus įbėga Šv. Petras.
Šv. Petras (nustebęs). Kur tai matyta? Trukdyti dangaus ramybę...
Močiutė (šaukia). Girdėjot, ką ponas Dievas ruošias daryt?
Močiutės draugė (irgi šaukia). Nušluos visą žemę (mosteli ranka).
Šv. Petras (pasisuka į Dievą). Ką?!
Dievas. Girdėjai, Petrai...
Močiutė. Pasaulio pabaiga! Po mėnesio!
Močiutės draugė. Nebūčiau net pamislijus, kad šitaip greitai...
Šv. Petras. Negalima taip...
Dievas (gūžteli pečiais). Ką noriu, tą darau. Ir su velniu sutarta jau.
Šv. Petras. Darbelių pilna, stalas dokumentais apkrautas, nieko nespėju, nepamenu, kada atostogas turėjau...
Dievas. Mėnuo liko, pasiruoši.
Šv. Petras (pasipiktinęs). Kaipgi aš pasiruošiu? Iki minutėlės viskas suplanuota, laikelio nėra. Ateis minia žmonių, kaip surūšiuot visus?
Dievas. Petrai, drauge mano, ir be tavęs dar devyniasdešimt devyni skyriai dirba, tu mažiausiai darbo gauni, tik močiutės prie šitų vartų renkasi...
Šv. Petras. O kiek jau metų dirbu, ką? Negalima taip, oi negalima (grūmoja pirštu)...
Močiutė (linksėdama). Aš ir sakau, kad ne į gera šitaip.
Šv. Petras. Žinot ką... Atsibodo (nusirengia apsiaustą). Išeinu iš darbo, viskas (teškia apsiaustą ant žemės). Ponios (pasisuka į močiutę ir jos draugę), turiu tokią mažytę rezidenciją Sen Rojeze...
Močiutės draugė (smalsiai). Nu nu?..
Šv. Petras. Kibkitės man į parankę, keliausim!
Močiutės įsikimba Šv. Petrui į parankes, visi trys išskuba iš scenos. Dievas žengia pro vartus ir atsisėda prie stalo, suploja vieną kartą. Šokio žingsneliu įeina keliolika močiučių, joms iš paskos susigūžusi eina matematikos mokytoja, jos akiniai pakrypę ant šono, tai pastebėjusi, mokytoja juos skubiai pasitaiso. Močiutės susispiečia į krūvą, mokytoja atsistoja šalia jų.
Močiutė nr.1 (šokio žingsneliu prieina prie stalo). Sveiki. Kurgi patekom?
Dievas (apstulbęs žiūri į močiutę). Dangaus priimamasis čia... Kodėl tiek daug jūsų, brangios ponios?
Močiutė nr.2. Mes iš šokių konkurso važiavom, ar ne taip, damos (visos močiutės linkčioja)?
Močiutė nr.3. Važiavom važiavom, autobuse šiek tiek šokom...
Močiutė nr.4. Ir nesuvaldžiau ant posūkio, slystelėjo ratai...
Močiutė nr.1. Kaip vertėmės griovin (mosteli ranka)...
Močiutė nr.2. O paskui žiūrim – šviesa kažkokio tunelio gale, argi ne tiesą sakau, mielosios?
Močiutės. Taip taip, taip ir buvo...
Močiutė nr.4. Tai aš kaip vairuotoja ir atvairavau visas čia.
Dievas. Įdomi istorija. O kaip konkurse sekėsi?
Močiutė nr.1. Oi! Pirma vieta, visada tik pirma.
Močiutė nr.3. Dirbam, repetuojam, tai ir sekasi.
Močiutė nr.1. Tai ar norit mūsų pasirodymą pamatyt?
Dievas. Žinot, darbo aš daug turiu, susitikimas laukia... Dar ta pasaulio pabaiga...
Močiutė nr.1 (pasisuka į kitas močiutes). Ką? Pasaulio pabaiga? Ponios! Greitai ir mūsų konkurentai bus čia. Turime kuo greičiau pradėti repeticiją.
Mokytoja skubiai pasitraukia į šalį, močiutės išsirikiuoja.
Močiutė nr.1. Ar galima būtų muziką kažkaip įjungt?
Dievas (atsidūsta). Galima, galima (panaršo kompiuteryje, užgroja liaudies muzika).
Močiutė nr.5. Nešokam mes pagal tokią, seniai nebešokam...
Dievas. Tai pagal kokią šokat?
Močiutė nr.5. Galima, aš pati įjungsiu?
Močiutė nr.5. prieina prie kompiuterio, spusteli porą mygtukų, pasigirsta grupės LMFAO daina „Sorry for party rocking“. Močiutė nr.5. grįžta pas kitas močiutes ir dainuodamos visos šoka makareną.
Dievas(suploja rankomis, muzika nutyla, močiutės sustoja). Supratau, ponios, supratau... Eikit gal visos pro vartus...
Močiutės šokio žingsneliu žengia pro vartus ir dar energingiau išeina. Vis dar susigūžusi mokytoja lėtai prieina prie stalo.
Mokytoja (linkteli galva, tyliai sako). Laba diena, nežinau, kaip aš čia papuoliau...
Dievas (atsidūsta). O, dar viena. Sveika atvykusi į dangaus karalystę... Ar ir jūs šokėja?
Mokytoja. Tikrai nežinau, kodėl aš čia... Aš ne prie tų (pamosikuoja rankomis) močiučių... Pamenu, lipau laiptais, iš rankų iškrito sąsiuvinis, pasilenkiau paimt ir...
Dievas. Ir štai jūs čia! Kada tas Petras parsiras.
Mokytoja (susiima už galvos). Oi, ir galvą skauda... Švenčiausias Pitagorai, aš dar neišmokiau vaikų šitiek dalykų... Ir Dariui tą dvejetą žadėjau ištrint, susinervino vaikas... Pirmokai rytoj turėjo atnešt piramidžių maketus...
Dievas (susiraukęs atsidūsta). Moterie, ar nori grįžt? Aš pavargęs, su močiutėm neturėsit ką veikt ir išvis nesuprantu, kodėl prie šitų vartų patekot...
Mokytoja (džiugiai). Kaip nenorėsiu, kitą savaitę dvyliktokai kontrolinį rašo!
Dievas. Tada bus šitaip: išleisiu tave atgal. Eisi tamsiu tuneliu, kol priekyje pamatysi šviesą. Kai ji pradės akinti, sustok, apsisuk aplink save septynis kartus, tada dešinėje turėtų atsirast kitas tunelis. Jei tikrai nori grįžt, pasirink jį, o jei nueisi į šviesą... Ką gi, po kelių minučių vėl būsi čia.
Mokytoja (suploja rankomis). O kaip gerai (rausiasi kišenėse)! Kur čia dabar... Va (ištraukia sausainį ir iškelia jį sau virš galvos)! Čia kad mane prisimintumėt (duoda sausainį Dievui, šis pasideda jį ant stalo). Su pienu labai skanu.
Dievas. Nelabai mes čia valgom...
Mokytoja. Jūs bent pabandykit, tikrai skanūs sausainiai!
Dievas. Taip taip... Tik žinok, kad kai pabusi, pasaulis gali atrodyt kiek kitaip...
Mokytoja (suploja rankomis). Oi, kaip gerai! Pasiilgau naujovių.
Dievas. Ir pasistenk... Pasistenk būt geresnė. Gyvenimas tik vienas duotas. Ir, kaip kadaise sakė tamstos draugas Pitagoras, rytą pabudus klausk savęs: „Ką aš turiu padaryti?“ Vakare, pirma nei užmigsi: „Ką aš padariau?“
Mokytoja (greit linkčioja galva). O, Pitagoro tai aš tikrai paklausysiu... Galiu jau bėgti?
Dievas (pamosuoja ranka). Bėk...
Mokytoja. Tikiuos, susitiksim negreit. Čia ne dėl to, kad jūsų draugija nepatiko, bet...
Dievas (atsistoja). Žinau, viską aš žinau. Eik jau.
Mokytoja tuo pačiu keliu išeina iš scenos. Dievas žengia pro vartus atgal į dangų, išsitraukia telefoną, spaudo mygtukus ir prisideda telefoną prie ausies.
Dievas (ramiai). Sveikas, vėl aš... Žiūrėk, gal nebedarom pabaigos dvidešimt pirmą, ką?.. Sakau, mano sūnaus gimtadienį dar atšvęsim... Dar palaukim porą dešimtmečių, žiūrėsim, kuria kryptim pasisuks viskas... Labai gerai, labai... Aha... O kada renkamės pokerio žaist?.. Būsiu, būsiu... Iki, ten ir susitiksim (išeina iš scenos)
Trečia scena
Mokyklos poilsio kambarys. Įeina Žaltys, Darius, Romas ir Eglė. Visų plaukuose – po ryškiai raudoną sruogą. Eglės, Dariaus ir Žalčio plaukai sukelti į „skiauterę“, o Romo – suvelti, pašiaušti. Eglė nešasi gitarą, Žaltys – afrikietišką būgnelį, Darius – akordeoną, o Romas – dūdelę. Prieina prie fotelių, kiekvienas pamuzikuoja savo instrumentu ir padeda jį ant žemės, o Eglė nusirengia paltą ir pakabina jį ant fotelio atkaltės.
Eglė (visiems susėdus). Gerai, kad arbatos išgėrėm, būčiau užkimus po tokio dainavimo...
Romas. Kad tavęs visai nesigirdėjo.
Eglė. Kur tau girdėsis, kai jūs šitaip riaumojot...
Darius. Galit patikėt, ta mergina, kurią arbata vaišinau, davė man savo numerį!
Žaltys (žvilgtelėjęs į Romą). Neįsižeisk, bet tikrai negalim (kartu su Romu nusijuokia).
Darius. Manęs bent įtartinos močiutės į svečius nesikvietė...
Eglė. O aš dar neatsigavau po to, kai vakar visi po dešimtuką gavom...
Darius. Pirmą kartą gyvenime iš pamokos pabėgau...
Romas. Bet sniego senis gražus išėjo!
Žaltys (plačiai išsišiepia). Atostogos rytoj...
Darius. O pasaulio pabaiga taip ir neatėjo...
Žaltys. Palauk palauk, dvidešimt pirmoji dar nesibaigė...
Eglė (atsidūsta,nusišypso). Jei ir ateis, žinosiu, kad paskutinė diena nenuėjo veltui.
Romas (ranka perbraukia per plaukus). Kol nuaugs man ta ryža sruoga...
Eglė (paglosto raudoną sruogą Romo plaukuose). O man patinka. Savotiškai...
Romas. Rimtai patinka?
Eglė (timpteli už sruogos). Tikrai ne. Duok Dieve, greičiau nuaugtų...
Darius. Ryškus jaučiuosi. Pastebimas.
Žaltys. Kai taip įsijautęs Licką deklamavai, tikrai pastebėjo žmonės.
Eglė. Ką tokį?
Žaltys (susiraukia). Licką (susimąsto)? Ne ne... Virbicką! Atsiminiau!
Romas. Kokį dar Virbicką?
Žaltys. Ką aš žinau, kokį... Juozą, Rimantą, Stasį, Antaną... Antaną, va. Gražus vardas.
Darius. Anas tai vargonininkas buvo...
Žaltys. Nu tai va, buvo vargonininkas, užėjo įkvėpimas žmogui ir parašė „Sniegui krintant“. Ir dar paskui muziką sukūrė, ir grojo vargonais bažnyčioj, o žmonės per mišias sėdėdavo ir klausydavo...
Eglė. Per daug jau įsivažiavai. Erlicką deklamavom, brangus mano, Juozą Erlicką.
Žaltys. Tai ko iškart nesakėt?
Romas. Norėjos pažiūrėt, ką sukursi.
Žaltys. Ir sukūriau. Aš kūrybingas.
Darius (stodamasis). Nė gyvos dvasios be mūsų nebeliko... Gal skirstomės?
Žaltys. Šitą, žiūrėk... Gali gal trumpam pasilikt, man dar pašnekėt reikia...
Eglė (pasisuka į Romą). Tai mes gal jau judam... Ar su trečiu važiuosi?
Romas. Su. (duodamas ranką Žalčiui). Paskambink, sutarsim dėl Naujųjų.
Žaltys (apkabina Romą, paplekšnoja per petį). Nyk iš vaizdo jau.
Romas (nukabina Eglės paltą, deklamuoja). Ežerėlis mažas miega/ Su žuvim ir valtim.../Aš pasiūsiu tau iš sniego/ Sidabrinį paltą.
Žaltys (kumšteli Dariui). Ohoho, kad pragydo...
Romas (padėdamas apsirengt paltą). Būsi tu su paltu tokiu / Panaši į pūgą.
Eglė ir Romas pasiima savo instrumentus, apsikabina ir išeina. Žaltys nulydi juos žvilgsniu.
Žaltys. Lekia per laukus beprotis/ Vėjas kaip Čiapajevas.
Darius. Susirinko čia, atrodo,/ Visos šalčio pajėgos. Rimtai šalta (greitai patrina delnus). Nu, tai kas per kalbos?
Žaltys. Žinai, aš tikrai atsiprašau, kad tada dvejetą gavai. Ir už viską atsiprašau, ką esu prikiaulinęs.
Darius. Viskas pamiršta.
Žaltys. Normaliai, nu. Sakau, gal pamuzikuojam dar?
Darius. Ir apie ką muzikuosim?
Žaltys. Kad visi porom, o mes – be poros.
Darius. Pabandom (pasiima akordeoną).
Žaltys (pasiima būgnelį, atsisėda ant fotelio, muša ritmą). Visi porom, porom, porom, porom, porom – aš be poros...
Darius. Palauk, aš šitos grot nemoku.
Žaltys. Tu iš širdies grok, kad ir nemoki. Ir dainuokim abu (toliau groja būgneliu, Darius užgroja akordeonu).
Žaltys.Visi porom, porom, porom, porom, porom – aš be poros...
Darius. Visi tvorom, tvorom, tvorom, tvorom, tvorom - aš už tvoros...
Žaltys. Aš neturėjau pinigų ir nežinojau, ką papirkti, kad susirasčiau daug draugų, palydinčių mane į mirtį....
Vaikinams dainuojant scenoje pasirodo matematikos mokytoja. Ji šlubčioja, galva apibintuota, rankoje nešasi maišelį.
Mokytoja (linguodama į dainos ritmą). Oi, Žalty, aš ir nežinojau, kad tu taip gražiai dainuoji.
Žaltys (nebedainuoja, padeda būgnelį ant žemės). Aš irgi...
Darius. Mokytoja (atsistoja, apkabina mokytoją)! Kaip gerai, kad grįžot (mokytojai pasakojant, visą laiką tyliai groja, linkčioja galva).
Mokytoja (padeda maišelį ant žemės, atsisėda ant fotelio). Mane tik šiandien iš ligoninės paleido.
Žaltys (dairosi į šalis). Sveikinu...
Mokytoja (džiugiai). Ačiū ! Taip stipriai galvą susitrenkiau...
Žaltys. Matosi...
Mokytoja. Tą pačią dieną, kai tau ir Dariui po dvejetą parašiau, lipau laiptais...
Žaltys. Girdėjau, mokytoja, mums pasakojo...
Mokytoja (nekreipia dėmesio į Žalčio pastabą). ...sąsiuvinis iškrito, pasilenkiau, ir kaip pradėjau ristis...
Žaltys. ...tai per devynias pakopas nusiritot, galvą trinktelėjot ir netekot sąmonės...
Mokytoja. ...per devynias pakopas nusiritau, galvą trinktelėjau ir netekau sąmonės... O paskui, žinok, ėjau tamsiu tuneliu ir priėjau vartus į dangų.
Žaltys. Ką jūs sakot...
Mokytoja. ...ten už stalo, matyt, pats Dievas sėdėjo, aš su juo pasitariau, pasitariau, ir paleido atgal... Paskutinį sausainį atidaviau.
Žaltys. Va kaip įdomiai.
Mokytoja. Ir šviesa tunelio gale buvo, ir visa kita... Atsibudau, prie lovos tik seselė... Žalty, tu gi žinai, kad aš netekėjus?
Žaltys (išpūtęs akis pirmą kartą pasižiūri į mokytoją). Aha.
Mokytoja. Taip ir gulėjau visą mėnesį ligoninėj... Stiprus smegenų sukrėtimas, niekaip neišleido...
Žaltys (vėl dairosi į šalis). Matot kaip...
Mokytoja. Ir gulėjau sau viena... Nieks nelankė. Vyro neturiu, draugo neturiu (paima Žaltį už rankos)... Turėjau, kai tavo metų buvau, bet paliko mane dėl Angelės, o jos plaukai tokie ilgi, geltoni... Tada atrodė kaip pasaulio pabaiga...
Žaltys (pasižiūri į mokytojos ranką ant savosios). Man irgi...
Mokytoja. Po poros metų į aktorinį neįstojau...
Žaltys. O gaila...
Mokytoja. ... irgi kaip pasaulio pabaiga atrodė. Bet va, į pedagoginį jau pasisekė...
Žaltys. Pasaulio pabaiga...
Mokytoja (paleidžia Žalčio ranką). Taip ir gyveni žmogus...
Žaltys (su palengvėjimu atsidūsta, paslapčia valosi ranką į kelnes, fotelį). Gyvenu, aha...
Mokytoja. Nebaisu man senmerge likt...
Žaltys (tebesivalydamas ranką). Man irgi...
Mokytoja. Mokykloj tiek gerų vaikų sutinku... Ir tu, ir Darius (pastarasis pagaliau nebegroja)...
Žaltys. Sausainiais pavaišinat.
Mokytoja. O! Gerai, kad priminei (pasiima maišelį, atsistoja). Užbėgau į parduotuvę, sakiau, dar vaikams padalinsiu, bet nebesutikau nė vieno. Tai čia tau, per Kalėdas pagrauši (ištiesia maišelį Žalčiui).
Žaltys (stodamasis paima maišelį). Ačiū (žvilgteli į maišelį). Oho! Visą maišą saldainių (išsitraukia saują saldainių, vieną po kito deda į burną).
Darius (pašoka, padeda akordeoną). Saldainių?! Kaip čia suprast? Keičiat profesiją?
Mokytoja. Na kurgi, kaip mokiau, taip mokysiu... Tik galvoju, kad turėčiau pakantesnė būt. Jūs gi ne viską suprantat, ne viskas aišku, ir rėkdavau gal per dažnai...
Žaltys (vis valgydamas numoja ranka). Na ką jūs, mes pripratę.
Darius. Ne ne, man tik smalsu, kodėl sausainius į saldainius iškeitėt? Brangiau gi...
Mokytoja. Ai, atsibodo man Sausainiu būt.
Darius. Tai dabar jus saldainiu vadint?
Mokytoja (koketiškai nusišypso). Oi, gal nereikia...
Žaltys (išpūtęs akis žiūri į Darių). Tikrai, Dariau, gal nereikia...
Darius. Bet jeigu atsibodo Sausainio vardas...
Mokytoja (apsikabina su Darium). Ištversiu, Dariau. Dalinsiu saldainius, bet būsiu Sausainis, kapyš?
Darius (išpučia akis). Mokytoja, koks paskutinis žodis buvo?..
Mokytoja (nusišypso). Kapyš?
Darius. Kaip jūs šnekat? Neterškit kalbos žargonu! Šiurpu daros...
Mokytoja (numoja ranka). Tokia jaunatviška pasijutau (kikena prisidengus ranka burną). Kapyš (vėl kikena)! Et, kaip smagu (apkabina Žaltį, šis stovi nuleidęs rankas)! O tavęs, mano mielas, dar daug pabaigų laukia...
Žaltys. Kaip tai daug? Jei jau pasaulio pabaiga, tai viskas išnyks, kaip aš kitos sulauksiu?
Darius. Žalty...
Mokytoja (nusišypso). Dar kiek paūgėsi ir suprasi... Linksmų švenčių (išeina iš scenos).
Žaltys. Palaukit, mokytoja! Sausaini, palaukit! Ką suprasiu?! Kad aš nemirtingas?! Jum Dievas sakė kažką apie mane, jo?! Kad aš nemirtingas, ką ?!
Darius. Žalty...
Žaltys. Ko nori?
Darius. Einam namo...
Žaltys. Pala, tu man paaiškink, kaip galima išgyvent kelias pasaulio pabaigas? Gal ji po traumos dar neatsigavo...
Darius (imdamas akordeoną). Kiek čia būsim, paskui pamatys kas, kad per naktį mokykloj sėdim, išsityčios...
Žaltys. Rimtai (pasiima būgnelį)...
Darius (apkabina Žaltį per pečius). Einam...
Žaltys. Tu pasakyk man dabar... Jei gyvenimas vienas, kaip gali būt daug pabaigų?
Darius. Po atostogų paklausim Sausainio, kapyš?
Žaltys (nekantriai). Kapyš, kapyš.
Darius. Beje, Izaokas Niutonas, remdamasis apaštalo Jono pranašystėmis, išpranašavo, kad pabaiga bus dvidešimtaisiais...
Žaltys (Dariui kalbant prisimerkęs žiūri į tolį). Bet vis tiek šiurpu. Kaip taip gali būt, ką?
Žalčiui vis murmant, abu vaikinai išeina iš scenos.
Pabaiga