Iš taško A į tašką C
Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija
Rokas Leonavičius
IŠ TAŠKO A Į TAŠKĄ C,
arba draminis džiazas vienos Emilijos Liegutės novelės tema
VEIKĖJAI:
ALEKSAS
DAIVA ( JI IR KONTROLIERĖ)
VAIRUOTOJAS
KELEIVIAI:
SKAITYTOJA
SKAITYTOJOS DRAUGĖ
DVIRATININKAI
ADVOKATĖ
BALERINA
MOKYTOJA
TĖVAS
SANITARAI
I scena
Salės šviesos pritemdytos. Dega tik viena melsva šviesa. Ji apšviečia suoliuką. Fone girdisi lietaus įrašas, kuris skamba kartu su lėta muzika. Prie suoliuko stovi Aleksas. Vienoje rankoje laiko raudoną skėtį virš savo galvos, kitoje - atverstą knygą. Po nosimi jis murma kažkokį uždavinį.
ALEKSAS. Traukinys išvažiavo iš taško A... Po 20 minučių jis pasiekė tašką B... Kiek bus... Traukinys... Taip...
Alekso dėmesys ne į knygą, o kažkur kitur. Jis neskaito iš knygos, tačiau vis tiek ją laiko atvertęs.
Ateina Daiva. Gerai nusiteikusi ji neskubėdama pavaikšto aplinkui už suoliuko. Po kiek laiko prieina prie Alekso.
DAIVA. Labas, Aleksai. Kaip nuotaikos?
Ji kalba su šypsena, naivokai. Belaukdama jo atsakymo, sūpuojasi ant kojų. Tačiau Aleksas toliau murma savo.
ALEKSAS. Iš taško A... į... tašką...
Besakydamas uždavinį, vis labiau tęsia kiekvieną žodį. Muzika lėtai nutyla.
DAIVA (Šiek tiek pasipiktinusi). Ir vėl tu tą uždavinį skaitai?!
Ji baigia sūpuotis ir prieš tai sakydama pasilenkia prie jo, lyg norėdama, kad ją išgirstų.
Aleksas sureaguoja. Jis staigiai atsisuka.
ALEKSAS. Aš jo neskaitau! Tiesiog mokausi...
DAIVA (Tarsi skaitydama moralą). Tu visada taip sakai. Nešiojiesi knygą su savimi ir kali uždavinį visą dieną. Įdomus tu.
ALEKSAS. Tu irgi įdomi, Daiva Šerpetyte. Nesvarbu, ar lyja, ar sninga, ar saulė šviečia, tu visada laiminga. Net kada reikia į mokyklą. Bet... Matyt, tuo tu man ir patinki...
DAIVA (Plačiai nusišypso). Dėkui. Galiu prisėsti?
Aleksas net neatsisuka į ją, jis toliau įdėmiai žiūri į knygą.
ALEKSAS. Sėsk, ką jau su tavimi darysi.
DAIVA. Na, tai kodėl nebuvai mokykloje? Kur buvai pradingęs?
Alekso žvilgsnis nukrypsta nuo knygos. Jis trumpam susimąsto.
ALEKSAS. Aš...
DAIVA. Ką, pabėgai iš pamokų? Nors ne... Tai ne tu... Tu juk moksliukas. Ar ne, moksliuk? Visa nelaimė, kad poniai Bardakienei nepatinka moksliukai.
Aleksas dar giliau įkiša nosį į knygą ir stengiasi negirdėti Daivos.
DAIVA. Tik nesakyk, kad ir vėl važinėjai tuo savo prakeiktu senu dviračiu?!
Aleksas sutrinka. Jis staigiai atsitraukia nuo knygos ir minutei sustingsta.
ALEKSAS. Ne... Tiesą sakant, aš nebepamenu, kada paskutinį kartą važiavau dviračiu.
DAIVA. Ką tu čia paistai, tu kasdien važinėji tuo savo prakeiktu dviračiu. Aš negaliu net to dviračio spalvos pakęsti... Ką, gal užaugęs būsi koks „dviratistas“?
Aleksas trumpam nuleidžia galvą, tačiau netrukus atsikerta.
ALEKSAS. O kas tu būsi, Daiva Šerpetyte? Advokatė ar „baletistė“?
DAIVA. Taip! (Linksmai atsako) Aš būsiu balerina arba advokatė!
ALEKSAS. Taip taip... Tu man jau šimtąjį kartą tai kartoji... Tai man jau pradeda atsibosti...
DAIVA. Na, na... O tu būsi traukinių vairuotojas! Ha! Tau šis darbas tiktų. Atitiktų tavo pomėgius. (Prunkšteli)
Aleksas pradeda vėl gilintis į savo uždavinį.
DAIVA. O ko tu čia lauki?
ALEKSAS (Toliau žiūrėdamas į knygą). Troleibuso. Tuoj turi atvažiuoti.
Abu nutyla. Daiva nepraranda nuotaikos. Ji toliau elgiasi impulsyviai.
DAIVA. Žinai, šį skėtį man padovanojo tėvai. O kitą savaitę, sakė, nupirks suknelę už 300 litų. O dar...
Aleksas staiga atsisuka į ją ir užrinka.
ALEKSAS. Užsičiaupk!
Daiva nepasimeta.
DAIVA (Pašaipiai). Ak taip, tu juk vargšelis, gyveni kažkokioj lūšnoj...
Aleksas dar giliau sukiša nosį į knygą, Daiva po trumpos pauzės energingai atsistoja.
DAIVA. Žinai ką, man atsibodo laukti to troleibuso. Aš einu pėsčia. Susitiksime mokykloje.
Aleksas nedrąsiai pasuka galvą į ją.
ALEKSAS. Bet juk mokykla už 20 minučių kelio...
Daiva energingai atsistoja.
DAIVA. O man tai nerūpi!
ALEKSAS. Na... ir eik! Man čia gerai... ir be tavęs.
Daiva išžygiuoja, tuo tarpu Aleksas lieka scenoje. Jis toliau skaito knygą.
II scena
Po trumpos pauzės pasigirsta atvažiuojantis troleibusas. Lietus nutyla. Pasigirsta kita muzika. Aleksas nekreipia dėmesio. Jis toliau žiūri į knygą. Iš dešinės ir kairės pusių ant suoliukų su pritaisytais ratukais privažiuoja keleiviai. Jie visi rikiuojasi išilgai ir Alekso šonuose. Pirmas privažiuoja vairuotojas. Šis rankose laiko kompiuterinių žaidimų valdymo pultą. Jam sustojus, prislenka kiti keleiviai su savo suoliukais. Kiekvienas važiuoja atspindėdamas savo charakterį. Balerina grakščiai - pirštų galiukais, dviratininkai imituoja mynimą (galbūt pritaisyti pedalai), advokatė tiesia nugara, o dvi draugės – padrikos. Paskutiniai - sanitarai, jie tylūs, susikaupę, įslenka labai ramiai. Pasigirsta, kaip troleibusas pajuda iš vietos.
Aleksas toliau skaito savo knygą, troleibuso keleiviai dairosi.
SKAITYTOJA (Skaito laikraštį). Žiūrėk, „iš suaugusiųjų psichiatrinės pabėgo pacientas“. (Šiek tiek nustebusi) Juos dar pacientais vadina?
SKAITYTOJOS DRAUGĖ. Aneta, ar negali bent kartą praleisti tuos kriminalus? Tu nuolat juos skaitai. Negali paskaitinėti tiesiog šiaip naujienų?
Advokatė reaguoja į šį pokalbį. Ji kažkuo nepatenkinta.
SKAITYTOJA. Na... Aš tiesiog noriu sužinoti, kokios baisenybės dedasi šiam pasauly.
SKAITYTOJOS DRAUGĖ (Nelabai garsiai). Tarsi jų ir taip neužtektų... Mano galva, teisingai sako, kad jei visada skaitysi laikraščius, o ypač kriminalus, galiausiai pats pavirsi „pacientu“, bijančiu iškelti iš namų koją. Juk, geriau pagalvojus, ir namuose ant galvos gali užkristi plyta.
SKAITYTOJA. Galbūt tu ir teisi. Tačiau man vis tiek baugu, kad šitam troleibuse gali būti koks nors psichopatas, galintis bet kada išsitraukti ginklą!
Advokatė nebeiškenčia ir įsiterpia.
ADVOKATĖ. Nė vienas žmogus nėra nusikaltėlis, kol jo kaltės neįrodo teismas, net jei tai būtų ir psichinis ligonis.
SKAITYTOJA. Oi oi. O jūs, matyt, dar prisižiūrėjot kriminalinių serialų, ar ne?
ADVOKATĖ. Ne, jūsų žiniai, aš esu advokatė.
SKAITYTOJA. Advokatė? Tai jūsų darbas ginti visokias padugnes - meluoti, kad jie nekalti? Per jus ir vaikšto tie prakeikti nusikaltėliai ir psichopatai gatvėmis!
SKAITYTOJOS DRAUGĖ (Sučiumpa skaitytoją už parankės). Aneta, baik veltis į dar vieną konfliktą.
Skaitytoja išskleidžia savo laikraštį ir supykusi skaito.
SKAITYTOJOS DRAUGĖ (Advokatei). Atsiprašau už savo draugę, ji labai jautriai reaguoja į tokias temas.
Advokatė pakelia galvą ir nusisuka nuo Skaitytojos. Netoli Alekso sėdi du dviratininkai. Jiedu su dviratininkų šalmais, aprangomis.
I DVIRATININKAS. Tai koks bus žiemos sezono trekas?
II DVIRATININKAS. Nežinau, kuo slidesnis, tuo įdomesnis.
Aleksas suklūsta, jis atsitraukia nuo savo knygos.
ALEKSAS. Atsiprašau, jūs esate dviratininkai?
I DVIRATININKAS. Taip. Nesimato?
ALEKSAS. Na, matosi... Tiesiog aš... Norėjau paklausti, kokios rūšies dviratininkai jūs esate...
I DVIRATININKAS. Ilgų distancijų.
ALEKSAS. Tai, matyt, jūs išvažinėjate labai gražias vietas?
II DVIRATININKAS. O koks tau skirtumas?
ALEKSAS. Na... Aš visada žavėjausi dviračiais ir jų sportu... Važiuoti dviračiu aukštumų papėdėmis... Man tai tobulas menas...
II DVIRATININKAS. Ką čia paistai! Esmė yra paimti pirmą vietą!
I DVIRATININKAS. Na, jo...
Į pokalbį įsikiša netoliese esanti Balerina.
BALERINA (Pašaipiai). Oh, kokie didūs menininkų įsikūnijimai!
I DVIRATININKAS. Tylėk, vištyte su sijonu! Gal iš cirko pabėgai?
BALERINA. Tai gal aš su margu triko ir kažkokiais „bliūdais“ ant galvos?
II DVIRATININKAS. Tu „bliūdo“ neskiri nuo šalmo?
ADVOKATĖ. Patylėkit visi trys, nei vienas iš jūsų neatrodote normaliai.
SKAITYTOJA. Tai jau teisybė, susikūrė kažkoks triko klubas.
SKAITYTOJOS DRAUGĖ. Tyliau tu. Nepradėk vėl veltis į konfliktus.
Visi nutyla. Aleksas žiūri į juos sutrikęs.
ALEKSAS. Atsiprašau... Tai aš pradėjau šitą konfliktą...
I DVIRATININKAS. Tylėk tu ir skaityk tą savo knygą.
Aleksas susigūžia, nusisuka ir skaito knygą. Po trumpos pauzės pasigirsta sustojančio troleibuso garsas. Iš užkulisių vienvietėje kėdėje įslenka Daiva-kontrolierė. Ji apsirengusi kontrolierėms būdinga apranga.
KONTROLIERĖ. Kontrolė!
Slinkdama savo kėde, viena koja šlubuoja. Taip prisislenka iki autobuso keleivių ir pradeda tikrinti bilietus. Aleksas tuo tarpu skaito savo knygą ir nekreipia dėmesio. Netrukus kontrolierė pasiekia ir jį.
KONTROLIERĖ. Jūsų bilietas.
Aleksas pakelia galvą ir pamato, jog tai Daiva.
ALEKSAS. Daiva? Ką tu čia veiki?
KONTROLIERĖ. Atsiprašau? Tikrinu bilietus, pone, ir norėčiau pamatyti ir jūsiškį.
ALEKSAS. Daiva, ką tu čia paistai? Ar tau išvis galvoje pasimaišė?
Kontrolierė įsižeidžia.
KONTROLIERĖ. Aš nežinau, kuo jūs mane laikote, mielas keleivi, tačiau panašu, kad galvoje pasimaišė jums!
Aleksas sutrinka.
ALEKSAS. Bet...
KONTROLIERĖ (Užrėkia). Jūsų bilietas!
Aleksas nuleidžia balsą ir nebesipriešina.
ALEKSAS. Tuoj...
Jis padeda knygą šalia savęs ir pradeda ieškoti bilietėlio, tačiau neranda.
ALEKSAS. Aš jį tikrai turėjau, bet...
KONTROLIERĖ. Taip, taip. Visi dainuoja tą pačią dainelę. Aš neturiu laiko su jumis žaisti. 20 litų!
Aleksas nuliūsta ir nuleidęs galvą iš kišenės pradeda traukti pinigus. Išsitraukia kažkokią popierinę kupiūrą ir paduoda kontrolierei. Ji keistai pasižiūri į paimtą pinigą.
KONTROLIERĖ (Dar vis žiūrėdama į pinigus, truputį pasimetusi). Jūs man padavėte saldainio popierėlį.
ALEKSAS (Vis dar pasimetęs). Na... Taip... Aš jums padaviau...
Kontrolierė vėl nelaukia, kol jis prakalbės.
KONTROLIERĖ. Ar jūs koks juokdarys? Prašau duoti 20 litų, kaip ir turi būti!
ALEKSAS (Pasimetęs). Litų?...
KONTROLIERĖ (Šaukdama). Viskas! Jūs man galutinai įgrisote!
Kontrolierė išsitraukia pistoletą. Aleksui iš rankų iškrenta knyga. Jis traukiasi atatupstas ir pasileidžia bėgti. Kontrolierė vejasi. Troleibuse kyla panika. Kontrolierė ir Aleksas išbėga. Po trumpos pauzės.
BALERINA.Vairuotojau, kodėl mes sustojome?!
Tačiau vairuotojas įsigilinęs į savo valdomą pultą, apžiūrinėja, kas jam negerai, ir neklauso, ką jam sako.
ADVOKATĖ. Jis, matyt, kurčias...
I DVIRATININKAS. Vairuotojau, ar jau galim judėti, mes per jus į varžybas pavėluosim!
BALERINA. Na jau ne, aš čia nelauksiu.
SKAITYTOJA. Dar to betrūko, kad dabar į stovintį troleibusą įšoktų koks nors maniakas su peiliu...
I DVIRATININKAS. Ė, varom iš čia, nes tas kurčnebylys niekad iš čia nepajudės.
SKAITYTOJA. Aš nebegaliu taip sėdėti, lipam geriau iš čia...
SKAITYTOJOS DRAUGĖ. Ech... Gerai jau, gerai...
Niekas nepajuda iš vietos.
III scena
Staiga uždusęs įbėga Aleksas ir slepiasi po suolu. Keičiasi muzika. Troleibusas virsta griuvėsiais, jo keleiviai pašaipiai stebi pro jų plyšius. Aleksas išlenda iš po suolo, dairosi, nesuprasdamas, kur atsidūrė.
ALEKSAS. Kas čia? Kas čia per griuvėsiai?.. Gal aš pasiklydau?.. Bet viskas taip matyta...
Aleksas besidairydamas pamato lentą. Prie jos prieina.
ALEKSAS: Aš atsimenu šią lentą... Bet kodėl ji stovi tarp šių griuvėsių?..
Iš kitos pusės pasirodo Daiva. Daiva pamato Aleksą.
DAIVA. Labas, Aleksai! Kaip matau, ir tu pėsčiomis nusprendei eiti?
Aleksas pamato Daivą.
ALEKSAS (Beveik isteriškai). Daiva?
DAIVA. Taip, aš?
ALEKSAS. Daiva, ką tu ten veikei tame troleibuse?
DAIVA (nesuprasdama). Troleibuse? Aš nebuvau jokiame troleibuse, ką tu čia paistai.
ALEKSAS (Supykęs). Nemeluok man! Tu apsimetei kontroliere ir iš visų rinkai pinigus.
DAIVA. Tau jau išvis negerai galvoje, Aleksai.
ALEKSAS. Melage! Prisipažink, kad ten tu buvai tame troleibuse!
DAIVA. Taip, taip, aš buvau persirengusi senu storu seniu, kad paimčiau tavo varganus paskutinius centus.
ALEKSAS. Nesityčiok iš manęs!
DAIVA. Eik galvą persišviesti, Aleksai! O aš einu į mokyklą. (Išeina)
ALEKSAS. Daiva, palauk! Daiva, kur tu?
Ieško Daivos.
Aleksas prieina arčiau lentos ir paliečia ją savo ranka. Iš už lentos išlenda mokytoja. Ji įsmeigusi žvilgsnį į Aleksą. Kikenimas nutyla.
ALEKSAS (Sutrikęs). Ponia Bardakienė?
MOKYTOJA (Griežtai). Aleksai, tai po kiek laiko traukinys nukako iš taško A į tašką B?
ALEKSAS. Na, aš nežinau...
MOKYTOJA. Tik nesakyk, kad nepadarei tokių paprastų namų darbų?
ALEKSAS Aš juos dariau! Aš sėdėjau visas šešias valandas prie šio uždavinio ir bandžiau jį išspręsti...
MOKYTOJA. Ir neišsprendei tokio paprasto uždavinio?
ALEKSAS. Mokytoja, aš žinau,kad visi kiti išsprendė, ir aš išspręsiu, tik duokite man daugiau laiko.
MOKYTOJA. Laiko?! Tu beviltiškas, Aleksai! Tu išsprendi visus sudėtingiausius uždavinius, o lengviausių nesugebi, tu esi eilinis žlugęs moksliukas!
MOKINIAI. Haha! Aleksas nevykėlis!
ALEKSAS. Bet aš...
MOKYTOJA. Viskas, Aleksai, aš skambinu tavo tėvams!
MOKINIAI. Aleksas nevykėlis! Aleksas nevykėlis!
ALEKSAS. Ne, mokytoja, tik neskambinkit tėvams!
MOKYTOJA. Ir nuo ko tu bėgi, Aleksai? Nuo ko tu bėgi besimokydamas, moksliuk!
Mokytoja dingsta.
MOKINIAI. Aleksas nevykėlis! Aleksas nevykėlis!
Jis susiima už galvos, kad nieko negirdėtų ir nematytų.
ALEKSAS. Užsičiaupkit!
Pasirodo tėvas su diržu rankoje.
TĖTIS. Aleksandrai...
Aleksas išgirdęs balsą pakelia galvą.
ALEKSAS. Tėti?.. Bet ką tu čia veiki?..
TĖTIS (Artinasi prie Alekso). Man skambino tavo mokytoja. Ji sakė, kad tu nepadarei namų darbų.
ALEKSAS. Taip greitai?..
TĖTIS. Aš tavim nusivyliau, Aleksai.
ALEKSAS. Bet aš padariau tuos namų darbus... Aš sėdėjau visas šešias valandas spręsdamas tą uždavinį.
TĖTIS. Tada koks atsakymas?!
Aleksas atsistoja žiūrėdamas į tėtį, tėtis vis artėja prie Alekso.
ALEKSAS. Nežinau...
TĖTIS. Kaip tai nežinai?! Ar aš tau nesakiau mokytis? O tu dabar dar ir meluoji! (Kerta diržu)
ALEKSAS. Bet, tėti, aš mokausi, aš mokausi geriausiai klasėj, kaip tu ir liepei.
TĖTIS. Ir negali išspręsti tokio paprasto uždavinio?! Tu absoliutus nevykėlis!
Kerta dar kartą. Aleksas, nublokštas jo smūgio, susmunka ant žemės.
TĖTIS. Dink iš čia! Tu man ne sūnus, nevykėli!
Tėtis griežtu žingsniu išeina į priešingą pusę.
ALEKSAS. Tėti, ne! Palauk!
Galiausiai jis nutyla, pasikeičia muzika. Aleksas eina už griuvėsių, po kurio laiko pasirodo su dviračiu.
ALEKSAS. Dvirati... Tu vienintelis mane supranti... Važiuodamas su tavimi, aš galiu pamiršti visa, kas kankina mane... Padėk man pabėgti nuo viso šito nesusipratimo.
Aleksas užlipa ant dviračio ir pradeda jį minti. Pradžioje lėtai, po to vis greičiau. Galiausiai jam smarkiai įsibėgėjus scenoje pasirodo Daiva. Pamačiusi Aleksandrą, ji prieina arčiau jo. Ji taip pat sutrikusi.
DAIVA. Aleksai? Kas čia per griuvėsiai?
Aleksas nekreipia dėmesio, jis toliau mina dviratį ir tyčia nežiūri į Daivą.
DAIVA. Aleksai? Tu ir vėl važinėji tuo prakeiktu dviračiu?! Ar tu gali bent vieną kartą skirti man dėmesio, o ne tam prakeiktam metalo laužui?!
Aleksas vis tiek nekreipia dėmesio, jis mina dar stipriau.
Aleksai!
Daiva sučiumpa bevažiuojantį Aleksą už pečių. Šis staiga sustoja ir įpykęs atsisuka į Daivą.
ALEKSAS. Paleisk mane!
DAIVA. Nepaleisiu, kol nenulipsi nuo to metalo laužo!
Aleksas nulipa nuo dviračio.
ALEKSAS. Paleisk mane, tu netikra!
DAIVA. Aleksai, tau rimtai pasimaišė protelis! Galbūt vėjas išpūtė važinėjant tuo kvailu dviračiu?!
ALEKSAS. Palik mano dviratį ir mane ramybėje!
DAIVA. O taip, juk tu myli savo dviratį, negali be jo gyventi.
Aleksas pradeda grėsmingai eiti prie jos.
ALEKSAS. Užsičiaupk! Tu netikra!!!
DAIVA. Beproti, pasitrauk nuo manęs!
ALEKSAS. Tai tu pasitrauk nuo manęs!
Aleksas stumia Daivą nuo savęs. Ši atsitrenkia į suolą ir praranda sąmonę. Muzika nutyla. Aleksas atsipeikėja.
ALEKSAS. Daiva?...
Jis atsargiai prieina prie jos.
ALEKSAS. Daiva? Ar tu sveika?... Atsiprašau, aš nenorėjau...
Tačiau Daiva nesikelia. Jis atsitraukia nuo jos.
ALEKSAS. O ne... Ką aš padariau?
IV scena
Šviesa, apšviečianti Daivą, užgęsta. Apšviestas lieka tik Aleksas. Jis vėl susigūžia ir susiėmęs už galvos pradeda paniškai linguoti. Tuo tarpu griuvėsiai vėl virsta troleibusu. Visi keleiviai tose pačiose vietose . Aleksas pakelia galvą. Jis nebereaguodamas į nieką atsisėda į laisvą vietą. Į sceną įvažiuoja kontrolierė. Vėl tikrina bilietus. Priartėja prie Alekso. Šį kartą ji laimingesnė. Aleksas sutrikęs atsisuka į ją.
KONTROLIERĖ. Ir vėl tu? Na, nesirūpink, daugiau nebebausiu šiandien tavęs. Vienos bausmės vienai dienai užteks.
Aleksas tyli. Jis stengiasi į ją nežiūrėti.Tuo tarpu ji pakelia knygą.
KONTROLIERĖ. Štai, radau tavo knygą.
Aleksas toliau nekreipia dėmesio. Kontrolierė padeda jam knygą ant kelių.
KONTROLIERĖ. O tarp kitko. Ką tu veikei šituose apleistuose griuvėsiuose?
Aleksas neatsako.
KONTROLIERĖ. Žinai, prieš dvylika metų čia buvo mano mokykla. Bet ją uždarė prieš aštuonerius dėl finansinių problemų.
Aleksas suklūsta. Ji paprastai žiūri į priekį ir toliau kalba.
KONTROLIERĖ. Žinai ką, tu man priminei vieną bendraklasį. Jis taip pat turėjo šitą knygą. Būtent per jį ir sužlugo visos mano svajonės. Mat jis turėjo tokį dviratį, kuriuo visada važinėdavo, ir vieną nelemtą dieną mane juo partrenkė. Lūžo koja. Žlugo ne tik mano svajonė tapti balerina, bet per tą nelemtą nutikimą praleidau egzaminus ir kartu savo šansą tapti advokate. O jo paties likimas, tiesą sakant, taip pat ne rožėmis klotas, mat niekaip negalėjo išspręsti vieno tokio uždavinio: „Iš taško A į tašką B...“ Jis taip norėjo tai padaryti, kad galiausiai mokėsi iki išprotėjimo. Jį uždarė į psichiatrinę ligoninę. Jei neklystu, jau dešimt metų ten gydosi...
Aleksas išsigandęs ir nustebęs pasižiūri į kontrolierę.
KONTROLIERĖ. Beje, aš taip ir neprisistačiau. Aš esu Daiva. Daiva Šerpetytė.
Aleksas viską supranta. Keičiasi muzika. Aleksas pašoka iš savo vietos.
KONTROLIERĖ. Ar kažkas nutiko?
Netrukus atsistoja troleibuse sėdėję sanitarai. Jie eina link Alekso, šis juos pamato ir nori pabėgti, tačiau užkliuvęs staiga griūna. Sanitarai čiumpa Aleksą.
KONTROLIERĖ. Ką jūs jam darote?! Paleiskite jį!
KELEIVIAI. Paleiskite jį! Ką darote? Paleiskit!
I SANITARAS. Jūs nežinote, ko prašote.
SKAITYTOJA. Paleiskite jį, ką jis jums padarė?!
II SANITARAS. Šis vyras pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės. Jis pa-mi-šė-lis!
Visi keleiviai nutyla. Sanitarai tempia Aleksą iš troleibuso.
ALEKSAS. Ne!!! Aš nenoriu vėl atgal! Aš noriu į mokyklą, aš noriu savo dviračio! Aš ne pamišėlis!
Visi troleibuso keleiviai netekę žado, išskyrus vairuotoją. Jis žiūri į priekį ir žaidžia savo pultu. Skaitytoja lyg kažką supratusi susiranda ant suolo paliktą knygą.
SKAITYTOJA . Pamišėlis? (Verčia knygos puslapius, lyg kažko ieškotų) Pamišėlis... Pamišimas... (Skaito) „Pamišimas – tai negalėjimas perduoti savo minčių. Lyg būtum atsidūręs svetimame krašte: viską matai, supranti, kas dedasi aplinkui, bet neįstengi susikalbėti ir gauti pagalbos, nes nemoki kalbos, kuria čia šnekama. Visi tai esame patyrę. Visi, vienaip ar kitaip, esame pamišę...“ (Paulo Coelho) (Pakelia akis nuo knygos. Sau) Pamišę?!.
Į scenos vidurį išvažiuoja vairuotojas ir savo kompiuterinio žaidimo pulteliu viską „išjungia“.
Tyla. Tamsa