#Gyvenimas

Kauno „Saulės“ gimnazija

Milda Blaževičiūtė

#Gyvenimas

Vieno veiksmo pjesė

Veikėjai

KAJA – vienos gimnazijos abiturientė, pasiturinčių tėvų dukra

PSICHOLOGAS – paviršutiniškas specialistas, besirūpinantis uždarbiu, o ne gydymo rezultatu

TĖVAS – prakutęs snobas

IGORIS – atsitiktinai sutiktas protiškai neįgalus jaunuolis

EGLĖ (I MERGINA)

autobusų stotelėje sutiktos merginos

GERTĖ (II MERGINA)

RYTIS – Kajos vaikinas

PAŽĮSTAMAS IŠ UNIVERSITETO – studentas, platinantis narkotikus

I scena

Apšviestas tik kairysis scenos kampas – psichologo kabinetas, kuriame stovi kušetė, šalia jos kėdė, ant jos sėdi psichologas. Jis neramiai žvilgčioja į laikrodį. Pasirodo Kaja. Jos riešai sutvarstyti.

PSICHOLOGAS. (Griežtai.) Vėluoji.

KAJA. (Tyliai, sutrikusi.) Atsiprašau... neradau kabineto.

PSICHOLOGAS. Nieko, tik turėsime kiek mažiau laiko. Gulkis. Ranka parodo į kušetę.

KAJA. (Prigula, atsargiau, labai lėtai, nepasitikėdama.) Ir ką dabar?

PSICHOLOGAS. Manau supranti, jog čia atsidūrei dėl bandymo nusižudyti, ir, turiu pastebėti, gana nesėkmingo. (Sukrizena.) Ir neoriginalaus.Vonia, perrėžtos venos ir dar apsirūkiusi.

KAJA. Atleiskit, galiu išeit, gal kitas jūsų pacientas bus bandęs užsilenkt originaliau. Neguliu čia savo noru. Ir, regis, tokie ironiški komentarai prieštarauja jūsų darbo etikai.

PSICHOLOGAS. (Kiek suirzęs.) Gerai. Gana. Bandom ieškot esmės. Papasakok apie tą dieną nuo pat pradžių, man reikia žinoti, kuo ji prasidėjo ir kas įvyko, kuo pasibaigė – žinau. (Apžiūrinėja merginos riešus.)

KAJA. (Pasikiša rankas po nugara, kad psichologas nespoksotų į tvarsčius.) Viskas prasidėjo ryte - susipykau su tėčiu. Aš tik nusileidau iš miegamojo pusryčiauti drauge prieš mokyklą, o jis užtraukė savo dainelę.

II scena

Apšviestas dešinysis scenos kampas - valgomasis, kuriame stovi stalas, prie jo sėdi Kajos tėvas, rengiasi pusryčiauti. Pasirodo Kaja, prisėda priešais tėvą.

TĖVAS. Žinai, mes čia vakar su mama pamąstėm ir manom, jog privalai studijuoti užsienyje.

KAJA. Ir tau labas. Mes apie tai kalbėjom, aš nenoriu važiuoti svetur, palikti Ryčio, draugų, be to, noriu studijuoti lietuvių kalbą.

TĖVAS. Grįši pabaigusi rimtus mokslus, galėsi studijuot, ką nori, o draugų naujų susirasi, vaikiną irgi.

KAJA. Nenoriu...

TĖVAS. (Kaip kirviu nukerta.) Liksi čia – nefinansuosim, galėsi gyvent, kaip nori.

KAJA. (Ryžtingai.) Tinka, dabar pat išeinu. O kam dar laukti?

TĖVAS. (Karščiuojasi.) Tu nori nieko nepasiekti? Nori šluoti gatves? Niekur tu neisi, o elgsiesi, kaip liepiama. Pabaigsi mokslus, vėliau už tai padėkosi. Aš ne valkatą auginau.

KAJA. (Maldaujamai.) Tėti, bet aš gi žadu studijuot Vilniaus universitete filologiją.

TĖVAS. Nepradėk vėl... Lietuvoje neliksi. Čia nėra perspektyvų.

KAJA. (Isteriškai.) Tu nori manim atsikratyti! Kiek galima kalbėti ta pačia tema, nusibodot! Kaip norit – išeisiu, dingsiu, pasikeisiu pavardę, nebedarysiu gėdos, nes studijuoti lieku Lietuvoje, o jūsų draugų vaikai trina subines Oksforde ar Kembridže! Kas tau svarbiau: pasimaivyt, pasipuikuot prieš pažįstamus ar mano laimė?..

TĖVAS. (Trenkia dukrai antausį. Kaja nutyla). Kol gyveni iš mano kišenės – laikysiesi mano taisyklių. (Kaja išbėga.)

III scena

Scenos kairiajame kampe apšviesta kušetė, ant kurios guli Kaja, šalia jos, ant kėdės, sėdi psichologas. Likusioje scenos dalyje tamsa.

PSICHOLOGAS. Tikra maištininkė, daug pas mane tokių ateina, na... tęsk.

KAJA. (Ramiu balsu, neskubėdama, tartum bandydama tiksliau prisiminti visas smulkmenas, visiškai nekreipdama dėmesio į psichologo pašaipą ima pasakoti) Iš tos dienos man ypač įsiminė vienas pusprotis, kurį sutikau stotelėj, laukdama autobuso. Jis ne iš karto priėjo prie manęs, prieš tai dar kalbėjosi su keliomis merginomis, kurios stovėjo tolėliau. Situacija užtruko ne ilgiau kaip penkiolika minučių, tačiau ji galutinai mane palaužė.

IV scena

Apšviesta dešinioji scenos pusė. Kaja sėdi stotelėj ant suoliuko, žaidžia su žiebtuvėliu, kiek tolėliau stovi kelios merginos. Prie jų prieina protiškai neįgalus vaikinas ir jas užkalbina. Jis kalba sunkiai, tarsi vos versdamas liežuvį, šiek tiek mikčiodamas, jo judesiai nerangūs, keistai gestikuliuoja.

IGORIS. Sveikos, merginos.

MERGINOS. (Kikena, tada choru atsako.) Sveikas, jei taip galima tave vadint. (Ima juoktis.)

IGORIS. Aš Igoris, o kokie jūsų vardai?

MERGINA I. (Truputį surimtėjusi, bet su pašaipa balse.) Eglė (rodo į save) ir Gertė (rodo į draugę).

MERGINA II. Na, tai ko tau, Igori, reik?

IGORIS. Jūs labai gražios. Pačios šauniausios merginos. Jūsų labai gražūs rūbai.

EGLĖ. (Pirmąkart be pašaipos.) Na, ačiū.

IGORIS. Gal pavaišinsit cigarete?

GERTĖ. Nerūkom.

IGORIS. (Pasisuka į Eglę.) Egle, Eglute, gyvačių valdove, duok numeriuką.

EGLĖ. (Įsideda mobilųjį į kišenę ir piktai burbteli.) Neturiu telefono.

IGORIS: (Pasisuka į Gertę.) Gertė, Gertė butelius nuvartė... O gal tu nori duoti numeriuką? Aš tau parašyčiau.

GERTĖ. (Perpykusi.) Tokiems Bimbom, kaip tu, numerio neduodu.

Abi merginos nusisuka nuo Igorio, kuris tuo metu nuleidęs galvą atsitraukia šalin ir slenka link stotelėje sėdinčios Kajos. Dar Igoriui nespėjus prieiti Kaja išsitraukia cigarečių pakelį, išima kelias cigaretes ir atkiša prašinėtojui.

IGORIS. (Nustebęs ir besidžiaugiantis kaip mažas vaikas.) O, iš kur žinojai, ko aš noriu?

KAJA. Girdėjau, kaip prašei tų merginų. Žiebtuvėlio reik? (Atkiša Igoriui žiebtuvėlį, jis prisidega, tada prisidega ji pati. Abu rūko. Viso pokalbio metu Kaja į jį nė nepažvelgia, į klausimus atsakinėja trumpai, jaučiasi nesmagiai.)

IGORIS. Ačiū. Žinai, tu irgi labai graži, kaip ir tos mergaitės, bet tu gera, tu neveji manęs šalin. Aš Igoris.

KAJA. Kaja.

IGORIS. (Nustoja rūkyti, atsisuka į merginą, šiek tiek patyli, o tada nedrąsiai paklausia.) O tu turi draugą?

KAJA.Turiu.

IGORIS. O tu čia draugo lauki?

KAJA. Ne, autobuso, kuris nuveš pas draugą.

IGORIS. Būk mano mergina.

KAJA. Aš gi draugą turiu.( Nusišypso Igoriui, pirmąkart pakeldama į jį akis. Tuoj atvažiuos autobusas. Kaja greit pakyla.)

IGORIS. Aš mylėsiu tave.

KAJA. Mano autobusas, jau matyti, imk dar keletą cigarečių – kelionei. (Vėl vengia pažiūrėti į likimo nuskriaustąjį.)

IGORIS. Ar tai tikrai tavo autobusas ar išvažiuoji dėl manęs? Prašau, neatstumk manęs daiktais. (Atkiša rankoje suspaustas cigaretes. Kaja neatsigręždama įšoka į autobusą.)

V scena

Vėl apšviesta kušetė, ant kurios guli Kaja, o šalia sėdi psichologas.

PSICHOLOGAS. Ar tai buvo tavo autobusas?

KAJA. (Pradeda atsakinėti ramiai, tačiau kuo toliau, tuo labiau jos balse juntamas pyktis ir isterija.) Pavažiavusi keletą stotelių išlipau. Tas autobusas vežė mane visiškai į priešingą pusę. Kodėl jis pasakė, kad mylės mane? Būtent tada, kai jaučiausi niekieno nemylima. Aš jam pamelavau, norėjau jo atsikratyti, jis vertė mane jo gailėtis, aš žinau, kad niekada jam niekuo nepadėsiu, nebent pavaišinsiu cigaretėmis! Kokią teisę jis turėjo jų atsisakyti: „Neatstumk manęs daiktais!”. Eina jis šikt! Nekenčiu jo! Už tai, kad jis trenkė antausį mano sielai! Nekenčiu savęs dar labiau, kad tokio antausio nusipelniau!!! (Pradeda verkti.)

PSICHOLOGAS: Nusiramink. Prašau nusiraminti ir tęsti. Kaja, nurimk ir tęsk, kas nutiko toliau. Paskubėk.

KAJA. (Šnirpščiodama nusivalo ašaras, kūkčiodama pradeda pasakoti.) Toliau aš persėdau į reikiamą autobusą ir nuvažiavau pas Rytį. Taip norėjau jam išsipasakoti, pasiguosti, juk nuo ryto diena buvo suknista. Pirmiau tėvas, paskui tas puskvaišis... Prie universiteto Ryčio laukiau net dvidešimt minučių. Jis vėlavo.

VI scena

Apšviesta dešinioji scenos pusė. Kaja sėdi ant suoliuko, rūko, galva nuleista žemyn, visa susigūžus, prie jos prieina gerai nusiteikęs Rytis ir ją apkabina.

RYTIS. Sveika, katyt. Kas nutiko, kodėl persikreipus?

KAJA. Labas, katine.. Neprimeti, kas buvo, bele kaip nuo ryto varkė neina. Tai tėvai protą ėmė knist, paskui šūlėj nesąmonės, o galų gale kažkoks protiškai atsilikęs ėmė nuotaiką gadint.

RYTIS. Mhm. Nieko, viskas bus gerai, aš gi čia. Karoče, man tai šiandien išvis bele kas. Buvo matkės kolis, žiauriai sunkus, paskui su atstovybe renginį organizuojam, tai ten išvis, kai su debilais reik dirbt... Kaip adaptai nieko nesusivokia, kas ir kaip. O dar nesveikai daug darbo rytojui reik padaryt. Net nežinau, sėdžiu čia su tavim, o laiko tai visai neturiu, matai, kaip tave myliu. (Visos savo tirados metu Rytis apsikabina Kają ir pakiša rankas po palaidinuke. Mergina nė nekrusteli.)

KAJA. Vargšelis, gal galiu kaip nors tau padėti? (Kaja nuoširdžiai susirūpinusi.)

RYTIS. Mhm. Gali. Girdėjai, kad seksas atpalaiduoja, nuramina, paspartina smegenų veiklą? O aš taip tavęs noriu.

KAJA. (Ištraukia Ryčio rankas iš po palaidinukės.) Nežinau, nemanau, kad tai gera mintis. Ir išvis, ne ta diena, ne tas metas, ne ta vieta. Aš tiesiog noriu tave apsikabinti ir ramiai pabūt, pasiguost, pachillint.

RYTIS. (Vėl bando pakišt rankas po Kajos palaidine.) Pupa, suprask, kad aš ir taip šiandien vos radau tau laiko. Nu, prašau, man sunki diena. Kaja, please, nesilaužyk, va, univero tūlikai per paskaitą bus tikrai laisvi, galim ten greituką sumest... Padėsi man atsipalaiduot, pati nusiraminsi... Paskui galėsim pachillint, kavos atsigert, pažadu.

KAJA. Mhm, gerai. Tu pažadėjai. (Atsistoja. Atsistoja ir Rytis, apsikabina Kają ir išsiveda.)

VII scena

Apšviestas tik psichologo kabinetas. Kaja sėdi ant kušetės ir tyliai verkia. Psichologas ragina kalbėti.

PSICHOLOGAS. Kas vyko toliau? Juk jau diena į pabaigą.

KAJA. (Neskubėdama, stabtelėdama ties kiekvienu ištartu žodžiu.) Mes pasimylėjome tualete, po to jis pabučiavo į kaktą, patikino, kad aš geriausia, o paskui… Paskui jam kažkas parašė žinutę. Jis greit apsisuko ir išėjo, sumurmėjęs, kad tai skubu ir kad susimatysim kitą dieną.

PSICHOLOGAS. Toks jo poelgis nebuvo pirmas?

KAJA. Ne. (Sustingsta ir lediniu žvilgsniu žiūri į priekį.)

PSICHOLOGAS. Kas buvo toliau?

Apšviesta visa scena. Dešinėje pusėje vyksta veiksmas, vaizduojantis merginos pasakojimą. Kajos ir psichologo dialogas tęsiasi.

KAJA. Likusi viena aš paskambinau vienam pažįstamam, besimokančiam tame pačiame universitete. Jis greitai prisistatė ir aš gavau, ko reikia: jis perdavė man maišelį su žole, o aš jam - pinigus. Daugiau jo nemačiau.

PSICHOLOGAS. Jūs išsiskyrėte, tolimesni tavo veiksmai?

KAJA. Manau, tai pakankamai aišku. Grįžau namo. Susisukau. Prileidau pilną vonią vandens. Užisirūkiau. Išardžiau skustuvą ir skutimosi peiliuku persipjoviau venas.

PSICHOLOGAS. (Sušnabžda.) Oh… Pagaliau.

Šviesos užgęsta, trumpam lieka apšviesta tik scenos vidury gulinti mergina.

VIII scena

Šviesa vėl nukreipta į Kają ir jos nuodėmklausį, tačiau dabar jie stovi scenos viduryje.

PSICHOLOGAS. (Nepakeldamas akių į merginą, intensyviai kuisdamasis kišenėse). Kaja, manau tu nesergi, tiesiog esi kiek per jautri ir visus gyvenimo mažmožius tu paverti tragedija, dėl to ir kyla tokios negatyvios idėjos. Esi linkusi viską dramatizuoti ir perspausti. Atvirai kalbant – gydymo tau nereikia, mano diagnozė – išlepinimas, o dar ir narkotikų pasiekiamumas. Manau, panele, turite per daug lėšų, per daug jūs lepinta, bet dėl pastarųjų įvykių (kosteli ir žvilgteli į merginos riešus) duosiu tau raminamųjų. Jei prireiks, išgerk tabletę ir eik miegoti. Perspėju, daugiau kaip dviejų per dieną gerti nevalia, nes vėl atsidursi ligoninėje arba pas šv.Petrą.

Kaja paima tablečių buteliuką ir pradeda eiti link scenos krašto, priėjusi sustoja, šiek tiek pasisupa bandydama išlaikyti pusiausvyrą. Apšviesta tik ji.

KAJA. Jis prašė manęs išsikalbėti. Atskleisti, kaip jaučiausi. Kam? Kodėl aš turėjau atsiverti dar vienam žmogui, kuriam nusispjaut į tai, ką aš sakau, ką jaučiu, kuris mane vis vien nuteis? Kam reikėjo kalbėti, viską iš naujo pergyventi, jei vis vien nesupras ir palaikys dėmesio stokos auka? Toks jo darbas... Valanda kiekvienam klientui, tokių po devynis per dieną, šešis kartus per savaitę visus metus be atostogų ir jachta bus jo. Kas jam - išsėdėti, paskatinti atsiverti ir paskirti raminamųjų? Tai vienas lengvesnių darbų, už kurį nemenkai sumokama. Idiotas.(Iškelia tablečių buteliuką į viršų, meldžiasi.) Tabletės mano, kurias turiu rankose, teesie šventa jūsų valia, teateinie ramybė, išgelbėkit mane nuo dėmesio trūkumo, nuo dvasinio išsekimo, nuo fizinių ir metafizinių antausių, nuo tariamos meilės, nuo išnaudojimo ir nuo idiotų. AMEN.

Prasuka buteliuką, nori susiversti visas tabletes į burną, bet susilaiko, išberia tabletes ant žemės, susmunka ant kelių, nuleidžia galvą ir rankas, kūkčioja.

Pabaiga