Geresnis gyvenimas
Anykščių Jono Biliūno gimnazija
Dalius Dulevičius
Geresnis gyvenimas
VEIKĖJAI:
TĖVAS
MOTINA
SŪNUS
KAIMYNAS
KAIMYNO BOBA
JONAS
JANYTĖ
Veiksmas vyksta kaime, trobos kambary. Laikas, vieta ir veikėjų vardai bei pavardės autoriui žinomi.
TĖVAS. Motin, atsibodo man čia, kaime. Mūsų seneliai, tėvai čia visą gyvenimą pragyveno, aš nenoriu mirti liuobdamas mėšlą. Noriu pradėt gyvent geriau…
MOTINA. Taigi, o ką gi padarysi, nėr nei pinigų, nei vietos kur mieste gyvent, nėr gero gyvenimo. Valdžia vagia, kaimynas iš mūsų irgi vagia, gerai, kad sūnus dar kai ką parneša.
TĖVAS. Vietą, kur mieste gyvent, tai jau tikrai surastume. Va, sūnus turi draugų, tai stoty gyvena. Sako visai neblogai.
MOTINA. Tai kad gal jau pergrūstos tos stotys.
TĖVAS. Taigi, o taip gera būtų stoty: guli sau ant suoliuko, niekas nerūpi... Jautiesi taip, kaip iš kolūkio kokį daiktą parnešęs…
MOTINA. Reik sūnaus paklaust, kaip ten situacija miesto stoty, jis gal geriau žino. Eik, tėvai, sūnų pakviesk.
TĖVAS. Nu, kad nežinau, kur tas yr. Vakar su draugais nusipirko kvepalų, tai dabar dar nėr, matyt, gerai buvo. Reiks ir man po skutimosi pamėgint.
MOTINA. Nu ir aš girdėjau, kad atvežė naujų tokių, kaip jie ten…
TĖVAS. ,,TRAINOJ” !!
MOTINA. Ai taip, teisingai, parnešk kada, tėvai, reik pažiūrėt, kaip aromatas…
TĖVAS. Eik jau, ką gi ten, vyriški.
MOTINA. Bet, mačiau, ir Janytė nešėsi porą buteliukų.
TĖVAS. Gal ir parnešiu.
Į kambarį įeina sūnus, visas užtinęs ir kvepiantis naujuoju odekolonu.
SŪNUS. Motin, duok serbentų…
MOTINA. Tai iš kur aš tau jų dabar paimsiu, eik ir pasiskink nuo krūmo.
SŪNUS. Kad ten Jonas miega, nenoriu žadint.
MOTINA. Tai, kad žinok, namie neturiu, reiks palaukt, kol Jonelis atsikels.
TĖVAS. Ei, sūnau, mes čia su motina šnekėjom, kad reikia į miestą kraustytis, sakyk, tu gal geriau žinai, kaip ten padėtis stoty, ar dar yr vietos.
SŪNUS. Kad dabar jau nežinau, gal dar yr kokie keli suoliukai, reiks Jono paklaust, kai atsikels, jis va, buvo dukros aplankyt praeitą savaitę, tai gal pa-žiūrėjo, kiekgi ten dar vietos.
MOTINA. Tai palaukim, kol atsikels.
TĖVAS. O tai sakyk, sūnau, kaip tas naujasis odekolonas, galgi neblogas, kad taip vėlai atsikėlei…
SŪNUS. Va, turiu dar kišenėj, gali pamėgint…
Tėvas paima buteliuką, pamėgina…
TĖVAS. Tikrai geras, maloniai paduoda, imk, motin, ir tu pamėgink, gi viena šeima esam: reikia dalintis geru…
Pamėgina ir motina…
MOTINA. Tikrai gerai kvepia, reiks daugiau nusipirkt.
SŪNUS. Sako, kad miesto stoty tai pigiau galima gaut, gal ir visai nieko būtų, tik va, jaučiu, kad serbentų ten nebus.
MOTINA. Tai negi be serbentų neišsiversi?
SŪNUS. Tai kad labai noriu.
Ateina į trobą Jonas, valgydamas raudonuosius serbentus.
SŪNUS. Ei, Jonai, duok serbentų.
JONAS. Te, kažkokie rūgštūs.
SŪNUS. Eik tik, nieko tu nesupranti. Raudoni serbentai yra gyvenimo esmė. Raudoni serbentai yra pats gyvenimas – geras gyvenimas.
Visi sužiūra į sūnų.
SŪNUS. Taip, serbentai yra vienintelis dalykas, kuris lieka pastovus šiame gyvenime. Mes iš raudonų serbentų turėtume mokytis…
MOTINA. O kodėl tik raudoni, gi būna ir baltų, ir juodų.
SŪNUS. Ne, tai visai kas kita. Raudoni serbentai yra raudoni serbentai, jų su niekuo kitu negalima maišyti.
TĖVAS. Nu, sūnau, pasidalink su mumis ta raudonųjų serbentų paslaptim, tu čia galvočiausias, tai apšviesk.
SŪNUS. Suprantat, serbentai žmogaus gyvenime yra viskas. Iš serbentų galime pasidaryti viską: ir uogienių, ir vynelio ir… ir… …ir… viską galime pasidaryti !! O tos raudonosios uogelės kaip nepradingsta, taip nepradingsta. Žmogus valgo valgo, pavalgo, o raudonieji serbentukai kaip nesunyksta, taip nesunyksta.
MOTINA. Eik jau, niekus šneki, taigi suvirškina tas tavo uogytes skrandyje.
SŪNUS. Tai kad, žinok, ne. Vieną kartą visą krūmą surijau, tai paskui pusvalandį vėmiau cielas uogas, o kitą dieną atlikau reikalą, pasižiūriu per petį- o ten, krūvelė,j tokie perliukai raudonuoja, pasilenkiau pažiūrėt- ogi tie patys raudonieji serbentai.
TĖVAS. Tai matai, kaip ten su tais serbentais yr: valgai valgai, o paskui vis tiek cieli pro abu galus lenda.
MOTINA. Gal ir geras daiktas, reiks daugiau prisodint, kad ir kitiems metams būtų.
TĖVAS. Kažin iš tų raudonųjų ar galima ,,Trainoj” padaryt…
JONAS. Tai gal galima, reiks paklaust draugų stoty, jie turėtų žinot.
TĖVAS. Kad jau užsiminei apie stotį, tai kaip ten padėtis ant suoliukų, ar dar yr vietos?
JONAS. Yr, va pas dukrą buvau, tai ta net du turi. Gerai dabar stoty, vietos daug, gyvent lengva, tiesiog rojus !
MOTINA. Viskas- važiuojam.
SŪNUS. Tik serbentų nepamiršk !
TĖVAS. Gerai gerai, visą krūmą iškasim.
Stotis
Motina rūšiuoja butelius, surinktus iš šiukšliadėžių, sūnus guli ant suolelio, tėvas miega po suoleliu.
MOTINA. Lengvas čia gyvenimas: va, surinkai butelius, pridavei, tai ir serbentų, ir kvepalų išeina.
SŪNUS. Taigi, ir yr kur atsigult, tik va, tėvas kažkodėl ant suoliuko nenori.
MOTINA. Gerai, taupo vietą. Ir tu taip turėtum, jei viską taupysi, tai paskui gali prasigyventi. Va, draugė nuo trečio suoliuko į šiukšlyną išsikraustė, tai, sako, ten dar geriau. Sako, kad sąvartyne ir maisto randi, ir butelių. Va, ir pavalgai, ir butelius priduodi, matai, kaip gerai.
Sūnus susirūpina, pasiremia galvą, pagalvoja.
SŪNUS. Bet tai kad man čia serbentai nepatinka.
MOTINA. Ot, tai kad šneka. Kur atsigult turi, už ką gyvent turi, negi dabar dėl kažkokių serbentų gyvenimą sau gadinsi.
SŪNUS. Negaliu aš be serbentų, jie man- kaip tėvui tie kvepalai.
MOTINA. Matai, sūnau, čia jau visai kas kita. Tu gi va, be mūsų gerųjų serbentų gyveni , o tėvas tai jau tikriausiai be to gero nebeišgyventų.
SŪNUS. Noriu grįžt į kaimą, kur ir raudonieji perliukai auga, ir kur…kur… kur - ir viskas auga, ir viskas gerai .
MOTINA.Na, man tai kas, o ką gi su tėvu reiks daryt?
SŪNUS. Galėsim jam paimt vieną suoliuką, galės sau po juo miegot.
MOTINA. Gal ir tiesą sakai.
Atsikelia tėvas, prieina, nuspiria kelis butelius. Atsisėda šalia motinos.
TĖVAS. Nebematau gyvenimo prasmės, viskas per daug gerai: miegot patogu, trainoj geras- gyvenimas geras, net gyvent nebesinori.
SŪNUS. Reik tau , tėvai, raudonųjų serbenčiukų užvalgyt.
TĖVAS. Et, kas nuo jų pasikeis.
SŪNUS. Dar ir kaip pasikeis. Gyvenimas kaipmat apkars, iškart vėl norėsi eit ir voliotis po suoliuku.
TĖVAS. Kad čia, stoty, kažkokie neskanūs, rūgštūs.
SŪNUS. Reik nuo to krūmo, kur prie tvarto auga, ten geri.
TĖVAS. Taigi , o kaip tą krūmą dabar gavus.
SŪNUS. Tai aš ir sakau, reik važiuot atgal į kaimą.
MOTINA. Tiesą sūnus sako, kaime nors matydavom šviesą tunelio gale – stoty, o dabar … kai patys stoty, tai nebėr jau ir dėl ko gyvent.
TĖVAS. Gal ir tiesą sakot.
SŪNUS. Tai eik, motin, priduok paskutinius butelius, važiuojam…
Kaimas
Tėvas miega ant suolo, sūnus žiūri į tuščią lėkštę, motina rankose turi savo vestuvinę nuotrauką.
SŪNUS. Gerai, kad grįžom, geri serbentai, ir šviesą tunely vėl matom…
Prabunda girtas tėvas.
SŪNUS. Nu kaip, tėvai, ar geriau…
TĖVAS. Kai kad, žinok, tikrai geriau: va, miegu ant suolo, o sapnuoju, kad po, kaip senais laikais…
Tėvas vėl užmiega.
MOTINA. Taigi, ar kada būčiau pagalvojus, kad turėsiu laimę gyvent stoty, kur viskas lengva, kur niekas nerūpi… niekada nebūčiau patikėjus, o dabar… dar galėsiu girtis savo anūkams, kad iš miesto stoties šiukšliadėžių butelius rinkau, ar nenuostabu?
SŪNUS. Ką čia šneki niekus, kokiems gi anūkams tu dabar čia girtis ruošies, artimiausiu metu tų mažų šlykščių padarėlių nėra ir nebus !!! Ir nenervink tu manęs su tokiom kalbom.
MOTINA. Nu, sūnau, baik, argi nenorėtum bobos parsivest?
SŪNUS. Kam jos reikia, tu va man skalbi autus ir užtenka, o kam dar viena papildoma burna, ir taip ,,Trainoj” jau brangus, įpirkt nebegalim.
MOTINA. Nu čia dėl ,,Trainoj” tai tiesą sakai, tėvas gali neištvert. Taigi, nėr jau taip čia gerai, kvepalai brangūs, valgyt nėr ką, ai…
Prabunda girtas tėvas ir, pasirėmęs galvą, pradeda mąstyti. Sūnus, pasiėmęs peilį, bado lentą.
TĖVAS. Motin, sūnau, ateikit. Reikia pakalbėt. Taigi blogas mūsų gyvenimas. Atsibodo ant suoliuko miegot, reikia kaip nors prasimanyt geresnį…
MOTINA. Taigi, blogas gyvenimas. O anksčiau… vis geriau gyvenom. Ir stoty pabuvom- matėm ir šilta ir šalta. O… kiek tu tėvai iš kolūkio parnešdavai… buvo ne tik ėdalo, bet ir koks daiktas išeidavo. Nereikėdavo rūpintis dėl gyvenimo, o dabar…
TĖVAS. Nu, išgriovė kolūkius, o dabar nei iš kur parneši, nei ką pavalgysi… gerai dar, kad kaimyno rūsys nerakintas- vis šiek tiek pavalgom.
Meta sūnus peilį ir ateina prie stalo.
SŪNUS. Ką jūs čia niekus tauškiat apie kolūkius, geriau pagalvokim, iš kur geresnį gyvenimą gavus?
MOTINA. Gerai sakai, sūnau, užteks kolūkių ilgėtis, vis tiek iš atsiminimų nepaėsi. Važiuojam atgal į stotį.
SŪNUS. Į stotį nevažiuosiu, nėr ten serbentų, o čia vis šiek tiek geriau.
TĖVAS. Tiesą sūnus sako, čia vis matom šiokią tokią šviesą tunelio gale serbentų prisiriję…
Trumpa pauzė.
TĖVAS. Taigi, kaip čia dabar geriau gyvent pradėjus…
MOTINA. Sklinda gandai, kad žmonės šiais laikais dirbti pradėjo…
TĖVAS. Nepaistyk, motin, niekų. Mažu vėl kokių pletkų prisiklausei. Šiais laikais nieks nedirba. Šiais laikais žmonės ieško, ieško geresnio gyvenimo.
SŪNUS. Kaži kur tas geresnis gyvenimas gali slėptis?
MOTINA. Kur tamsu ir kur nieks neieško.
SŪNUS. Kad ten Jonas visą laiką nuo savo bobos slepiasi, kai išgeria to gero.
MOTINA. O tai kur tai yra?
SŪNUS. Taigi tengi, kaip ten ta vieta – blaivykla.
TĖVAS.Tai kad ten gal jau nėr, prokuroras jau viską iš ten išnešė…
SŪNUS.Einam, tėvai, pas kaimyną rūsin paieškot, gal bus kas?..
TĖVAS. Einam.
Vyrai išeina. Pasibeldžia pletkininkė. Įeina ir atsisėda šalia motinos.
MOTINA.Nu, kokie gi vėjai tave čia ,Janyt, atnešė,
gal irgi geresnio gyvenimo ieškai?
JANYTĖ. Sakai, galima rast? O man sako, kad jis pats ateis…
MOTINA. Kaži kaip ten iš tikro yr. Va, mano sūnus su tėvu išėjo paieškot.
Trumpa pauzė.
Motina pasiima šakutę ir ją apžiūrinėja.
JANYTĖ. Šiaip tai atėjau ko užvalgyt. Matai, nusipirkau kvepalų, neturiu kuo užkąst, gal turi ką?
MOTINA. Kur tau aš turėsiu, dabar neturim pinigų nė maistui, jau nekalbant apie tą dievo dovaną- kvepalus… palauk, kol mano vyrai suras geresnį gyvenimą, sako, kad prie jo valgyt yra.
Grįžta tėvas ir sūnus.
MOTINA. Nu kaip, radot?
SŪNUS. Ne.
TĖVAS. Nors kaimyno rūsy ir tamsu, bet ten neradom. Va, tiktai raugintų agurkų stiklainį parnešėm, ir sūnus dar rado ,,Trainoj” buteliuką…
MOTINA. Tai išgriebk bent porą Janytei, matai, kad užkąst kuo neturi…
Tėvas ištraukia kelis agurkus. Paduoda. Kitus atiduoda tėvui, tas, atsisėdęs ant lovos, pasiėmęs ,,Trainoj”, ryja…
SŪNUS. Te, nors šiek tiek pasilinksminsi.
JANYTĖ. Dėkui. Linkiu, kad jums sektųsi geresnio gyvenimo ieškot.
TĖVAS. Ė, jei jau prakalbai apie geresnį gyvenimą, tai gal žinai, iš kur jo gaut?
JANYTĖ. Sako, pats ateina…
TĖVAS. Nepaisyk niekų, šiais laikais nieks neateina, visi tiktai išeina.
JANYTĖ. Gal ir tiesą sakai…
MOTINA. Gal žinai, Janyt, kur galima rast vietą ir kur nieks neieško?
JANYTĖ. Gal senoj kolūkio fermoj…
TĖVAS. Eik jau, ten jau visi išieškojo, ir ką rado- išsinešė.
JANYTĖ. Tai gal reiktų žemėj ieškot, tik kurioj vietoj?
MOTINA. Gal ten, prie kalnelio, ant kapinių…
Tėvas baigia valgyti agurkus. Atsistoja, prieina.
SŪNUS. Bet ten gi kapinės…
TĖVAS. Tai užtai, kad kapinės, ir neina ten ieškot, o juk ten tikriausiai geresnis gyvenimas slepiasi. O…kiek mes galėtume padaryt, radę tą dalykėlį, galėtume visą trainoj fabriką nusipirkti, o va jau tada tai tikrai geras gyvenimas būtų, tik reiktų, kad kaimyno rūsy agurkai nesibaigtų.
SŪNUS. Tai einam ieškot.
TĖVAS. Kuo gi ieškosim, kastuvo gi neturim.
SŪNUS. Mačiau, pas kaimyną rūsy gulėjo, gal parnešt?
TĖVAS. Paieškok ir lempos pasišvietimui.
JANYTĖ. Nu tai viso, ir aš einu.
Išeina sūnus su Janyte
TĖVAS. Matai, motin, gal ką ir rasim…
MOTINA. Gerai būtų…
TĖVAS. Tada nors prisprogtume…
MOTINA. Ir sūnui bobą surastume.
TĖVAS. Eik jau. Kokius niekus čia paistai. Kas gi šiais laikais ženijasi? Šiais laikais nieks neturi laiko ženytis, visi geresnio gyvenimo ieško- užsiėmę.
MOTINA. Bet kai kurie tai ženijasi…
TĖVAS. Matyt, geresnį gyvenimą randa. Bepigu jiems, gyvena gerai, tai ko gi nesiženyt.
Grįžta sūnus.
TĖVAS. Nu kaip, ar parnešei?
SŪNUS. Va, netgi du radau.
TĖVAS. O lempą?
SŪNUS. Ir lempą turiu. Ale žinok, gera kaimyno rūsy… pilna visokio gėrio, raugintų agurkų, kopūstų, gaila tik, kad serbentų ir ,,Trainoj” nėra…
TĖVAS. Einam. Aš su sūnum kasiu, o tu, motin, šviesi.
MOTINA. Gerai…
Visi trys eina ant kapinių kalno.
SŪNUS. Kaži, kaip tą geresnį gyvenimą atpažint? Gal bus didelis, o gal iš kvapo?
TĖVAS. Galėtų būt ,,Trainoj” buteliuko formos…
MOTINA. Nesijaudinkit, jau kai rasim- žinosim.
TĖVAS. O kaip mes jį parsinešim, tikriausiai sunkus, gyvatė.
SŪNUS. Parvilksim kaip nors, juk trise esam…
MOTINA. Kad tik kas nepamatytų. Sumanys paskui dar iš mūsų atimt…
TĖVAS. Jeigu jau rasim- niekam neduosim.
Visi ateina, dairosi…
SŪNUS. Hhmmmm…kaži kurioj vietoj kast? Ar nuo šono, ar nuo viršaus?
TĖVAS. Kaskim nuo viršaus, vis tiek niekur nedings. Nu, motin, - šviesk
Po kiek laiko.
SŪNUS. Ale ir sunku, žinai, geresnio gyvenimo ieškot. Kasam, kasam, o vis nėr…
TĖVAS. Reik kantrybės, sūnau, ir iš kolūkio taip lengvai neparnešdavau.
Staiga pasirodo sargas- jų kaimynas.
KAIMYNAS. Nu, kaimynėliai, tai ką gi čia veikiat vidury nakties kapinėse?
TĖVAS. Argi nematai- ieškom.
KAIMYNAS. Tai ko gi jūs ieškot, tamstos?
TĖVAS. Kaip tai ko? Geresnio gyvenimo.
KAIMYNAS. A, tai šiais laikais jis kapinių žemėse slepiasi…
MOTINA. O kurgi kitur, čia juk nieks neieško…
KAIMYNAS. Nu ir kaip, randat?
SŪNUS. Ne, tik akmenys.
KAIMYNAS. Palaukit, ir aš atsinešiu kastuvą, kartu paieškosim.
Sargas išeina.
TĖVAS. Ale giliai gi, gyvate, tas geresnis gyvenimas slepiasi…
MOTINA. Lenda, kur geriau…
SŪNUS. Kai mes ten įlįsim, irgi bus gerai..
TĖVAS. O kaipgi, jeigu bus dar ,,Trainoj”, nesinorės net išlipt…
MOTINA. Jeigu bus gerai, galėsim pasilikt…
Grįžta kaimynas.
KAIMYNAS. Ale gi žinokit, neradau savo kastuvo rūsy, o dar du turėjau.
SŪNUS. Te, kask, pavargau.
Sūnus duoda kastuvą kaimynui. Tėvas kasdamas pataiko į dėžę. Pasigirsta duslus garsas.
TĖVAS. Ot, rupūs miltai, radau. Nagi, šok, kaimynėli, duobėn, padėsi iškast.
KAIMYNAS. Tuojau.
MOTINA. Sakiau, kad reikia ieškot, kur tamsu ir kur nieks neieško.
SŪNUS. Ale didelis tas geresnis gyvenimas… gero vyro ūgio...
TĖVAS. Šok, sūnau, duobėn, padėsi iškelt.
Tėvas, sūnus ir kaimynas bando iškelti, ką rado.
KAIMYNAS. Nu, bet ir sunkus tas geresnis gyvenimas, sunku bus parnešt…
MOTINA. Tai, kaimynėl, padėk mums, ir tau gabalėlį duosim…
TĖVAS. Tik niekam nesakyk, iš kur gavai…
Iškelia karstą.
MOTINA. Panašus į dėžę tas geresnis gyvenimas…
SŪNUS. Reik atidaryt ir pažiūrėt, kas ten yr…
KAIMYNAS. Gerai sakai.
Tėvas, kaimynas ir sūnus puola atidarinėt karstą. Atidarius visi atsitraukia nuo kvapo.
SŪNUS. Ale ir smirda…
TĖVAS. Čia kad ir kitus žmones atbaidytų…
MOTINA. Al gi žiūrėkit, koks tas geresnis gyvenimas panašus į Janytės Povilą, kur pernai mirė…
KAIMYNAS. Tikrai, panašumo turi…
TĖVAS. Koks skirtumas- nešam namo.
Motina paima visus įrankius, o vyrai neša karstą. Pareina namo. Paguldo karstą ant stalo, atidengia.
KAIMYNAS. Nu, tai dabar norėčiau savo dalies, juk padėjau surast.
TĖVAS. Kaimynėl, ateik rytoj. Duosim tau tavo dalį, kai tik sužinosim, kaip su juo elgtis.
KAIMYNAS. Gerai. Nu, tai sudieu. Iki rytojaus.
Kaimynas išeina.
MOTINA. Tai ką dabar su juo darysim?..
TĖVAS. Laukim, gal kas nors bus…
Sūnus atsisėdo valgyti agurkų, motina vėl pasiėmė lėkštę su šakute, tėvas pasiėmė tuščią ,,Trainoj” buteliuką, atsilošė ir žiūrėjo į lubas- galvojo.
Po dviejų savaičių.
Įeina kaimynas į trobą, užsiima nosį ir sėdasi prie stalo, šalia tėvo, motinos ir sūnaus.
KAIMYNAS. Nu tai kaip, ar padeda tas jūsų geresnis gyvenimas?
TĖVAS. Tai kad ne, tik baisiai jau smirda, teko kamaron išnešt, kad musės ne taip lįstų į akis
MOTINA. Taigi, buvo jau nebeįmanoma, net miegot neleido tos bjaurybės…
Pasibeldžia į duris. Įeina Janytė.
JANYTĖ. Laba diena, tai kaip, ką darote su tuo geresniu gyvenimu, gal jau valgyti turit?
MOTINA. Eik jau … va, guli kamaroj. Smirda kaip nabašnikas…
JANYTĖ. Taip sakai, o ką toliau su juo darysit?
SŪNUS. Kaip tai ką ,- lauksim, kol pats pasakys, ką su juo daryti, juk jis- geresnis gyvenimas…
JANYTĖ. Ale gi žinokit, mielieji, kažkokie žulikai iškasė mano amžiną atilsį Povilą, pavogė iš kapinių.
MOTINA. Ot, tai bjaurybės, šiais laikais sąžinės nieks jau nebeturi.
JANYTĖ. Taigi, ir dar iš kapinių, sakyčiau, taip kur pakastas buvo, o dabar…
TĖVAS. Taigi mes geresnį gyvenimą radom prie kapinių.
JANYTĖ. O tai gal ką matėt?
KAIMYNAS. Kad ne. Daugiau ten nieko nebuvo.
SŪNUS. O tai matai. Sugeba iškasti, kai nieks nemato.
JANYTĖ. Būdavo, anksčiau nueini į kapines, tai nors ten išsiraudi ant Poviliuko kapo, vis ramiau būdavo, o dabar: nei Povilo nebėra, nei jūs geriau gyvenat tą išsvajotąjį gyvenimą radę…
TĖVAS. Nu tai ateik, duosiu truputį geresnio gyvenimo ir tau, kad taip jau neliūdėtum.
Tėvas nueina kamaron, nupjauna Poviliukui ranką, atneša, duoda Janytei.
JANYTĖ. Nu tai dėkui, ale gi tu matai, visai kaip ranka, ot apgaulinga išvaizda…
MOTINA. Matai. Neblogai užsimaskavęs…
SŪNUS. Tai gal reikia ir kaimynui atriekt, visgi ir jis padėjo.
TĖVAS. Te, imk peilį.
KAIMYNAS. Tik žiūrėk, nepamažink.
SŪNUS. Gerai gerai, tik nesijaudink.
Sūnus nueina į kamarą, visi toliau kalbasi.
JANYTĖ. Nu, tai gal jau ir aš eisiu, reik kur nors paslėpt tą gerąjį gabalą…
Janytė išeina, grįžta sūnus iš kamaros, nešinas koja.
SŪNUS. Te tau, kaimynėl, gabalas geresnio gyvenimo.
KAIMYNAS. Nu tai dėkui.
TĖVAS. Už ką gi čia dėkoji, juk nusipelnei.
KAIMYNAS. Gal ir tiesą sakai. Nu tai gal ir aš eisiu.
SŪNUS. Einu, aš kaimyną palydėsiu.
Sūnus ir kaimynas išeina.
TĖVAS. Nu, motin, tai ką darom?
MOTINA. Ai, kad nežinau, taip viskas nesiseka, gi atrodo, jau turėtų pradėt sektis, o dabar – jau gabalą geresnio gyvenimo atidavėm, o gal jis veikia tik, kai būna visas?
TĖVAS. Gal kokį pasenusį iškasėm, matai, kaip smirda.
MOTINA. Tai gal ir turi smirdėti, kaip ten sako: ,, Gero po truputį”.
TĖVAS. Eik tik, ką jau vėl čia paistai, mes ir anksčiau turėjom biški gero, tai aš iš kolūkio, vėliau sūnus iš kaimyno parnešdavo. Tam gi ir ėjom ieškoti, kad turėtume daug gero, daug ,,Trainoj” ir daug serbentų…
Grįžta sūnus su dviem ,,Trainoj” buteliukais.
MOTINA. Ką gi čia parsinešei?
SŪNUS. Vieną davė kaimynas atsidėkodamas, o kitą paėmiau, kol nematė.
TĖVAS. Nu va, žiūriu, turi nuovokos berniokas, žino, kas gerai.
Sūnus prieina prie stalo, vieną buteliuką pradaro ir duoda motinai su tėvu, pats pasiima pilną.
SŪNUS. Žinot, gal jau man bobą namo parsinešt?
TĖVAS. Eik jau, kokias čia nesąmones paistai? Bene pasigėrei?
MOTINA. Eik jau, sūnus nori geriau gyvent pradėt, o tu jį keiki.
TĖVAS. Nu, ir tegu ženijasi, man į viską nusispjaut.
Motina apsidžiaugia ir atsisuka į sūnų.
MOTINA. Nu tai, sūneli, reikia viską tada suplanuot.
TĖVAS. Ką tu čia, motin, planuosi, kad nėr iš ko planuot…
MOTINA. Eik, tėvai, geriau patylėk. Nu tai, sūnau, ar esi jau ką nusižiūrėjęs?
SŪNUS. Tai kad man – koks skirtumas, svarbu, kad rūbų nereikėtų pačiam skalbt…
TĖVAS. Teisingai sūnus mąsto.
MOTINA. Bet tai vis tiek, neimsi gi bet ko.
SŪNUS. Ai, man vis tiek.
MOTINA. Tėvai, einam susitarti su kaimynu dėl vestuvių.
Tėvas su motina išeina, sūnus toliau geria ,,Troinoj”.
Veiksmas vyksta pas kaimyną.
TĖVAS. Sveikas, kaimynėl, atėjom reikalų aptarti.
KAIMYNAS. Taigi ką tik buvau pas jus, kokių dar reikalų turit?
MOTINA. Čia tokie biški svarbesni…
TĖVAS. Girdėjom, kad dukrą turi.
KAIMYNAS. Turiu tokią vieną…
MOTINA. Tai va, sūnus užsimanė vesti.
KAIMYNAS. Eik jau, ar girdi, boba, kaimynų sūnus nori imt į žmonas mūsų Bronę.
KAIMYNO BOBA. Ot, tai gerai, jau sakiau- nebeapsiženys, liks senmergė.
KAIMYNAS. Tai kada norit kelti vestuves?
TĖVAS. Tai va, kad nežinom, atėjom pasitarti.
KAIMYNO BOBA. Dėl manęs, tai kad ir šiandien.
MOTINA. Tai gerai, tada apženijam rytoj.
TĖVAS. Eik, kaimynėl, pasakyk Bronei, kad rytoj išteka.
KAIMYNAS. Ai, dabar tingiu, pasakysiu vėliau.
KAIMYNO BOBA. Gal reikėtų suorganizuoti kokią povestuvinę kelionę?..
KAIMYNAS. Eik jau, kur gi tu čia suorganizuosi, kad pinigų nė kapeikos neturime.
TĖVAS. Tiesą sakai, anksčiau tai būtume galėję į Sibirą išvežt… už dyką veždavo, o dabar… nėr gyvenimo
MOTINA. Gal reikia jaunavedžiams padovanoti tąjį geresnį gyvenimą, kur iškasėm?
TĖVAS. Gal ir gerai sakai: kur mes, seniai, tą daiktą dėsim, nu kaip, kaimyne, sutariam?
KAIMYNAS. Sutariam, vis tiek iš jo nieko gera…
Po vestuvių . Sūnus su Brone miega prie stalo. Tėvas su motina žiūri iš šalies. Geria paimtą iš kaimyno ,,Trainoj”.
MOTINA. Ale matai, tėvai, pagaliau apsiženijo mūsų vaikelis…
TĖVAS. Nu… gal ras gyvenimo laimę…
MOTINA. Reik atnešt iš kamaros geresnį gyvenimą, gal jau pradės veikt?..
TĖVAS. Galim atnešt.
Tėvas su motina atneša geresnį gyvenimą, paguldo šalia jaunavedžių ir grožisi.
MOTINA. O, tai gražu žiūrėti… ar galėjau kada pagalvoti, kad pas mus užstalėj miega sūnus su žmona ir dar su geresniu gyvenimu…
TĖVAS. Tikrai, vaizdas nepakartojamas…
MOTINA. Gal prigulam ir mes…
TĖVAS. Prigulam…
Taip ir sugulė visa šeima, apsikabinę geresnį gyvenimą. Ir vaizdas buvo tikrai nepakartojamas, kaip tais laikais, kai dar buvo kolūkiai, ir tėvas turėjo iš kur nešti…
Pabaiga