Biržų „Saulės“ gimnazija

XI klasės moksleivių pjesė

DVYLIKTOKAI

VEIKĖJAI:

GUNDĖ

KAROLIS

EMA

NORBERTAS

TADAS

SAULĖ

ROBERTAS

AISTĖ

EDGARAS

GRETA

GABRIELĖ

EVELINA

PETELIŠKĖ – lietuvių kalbos mokytoja

AUKLĖTOJA

SAULĖS TETA

I veiksmas

TADAS. Jau saulelė atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos triūsikus nutraukdama juokės.

AISTĖ. Prabusk, jau gegužis, kokie čia prisiminimai apie žiemą.

SAULĖ. Be to, nevartok barbarizmų, nes Peteliškė išgirdusi liežuvį ūkišku muilu išpraus.

GRETA. O Norbertas numes po kojomis pirštinę.

TADAS. O kam pavasarį pirštinės? Beje, apie pirštines kalbos nebuvo...

SAULĖ. Kvaileli, tai bus kvietimas į dvikovą. Juk Peteliškei pradėjus mokyti kalbą, Norbertas pasidarė tikras lietuvių kalbos riteris.

EMA. Ko tu vis kimbi prie Norberto. Pavydi, nes pati ant o gali nosinę prikabint.

SAULĖ. Aja-jai... Savimi rūpinkis.

Į klasę įlekia Evelina.

EVELINA. Ė, ko tokie surūgę snukeliai po savaitgalio?..

Mane senoliai visą savaitgalį privertė knaisiotis po daržą.Tiesiog vaidinau didžiąją daržininkę. O jums kaip? Kaip Karolio gimtadienis?

TADAS. Robertas kaip sultonas tarp mergų sėdėjo ir skaldė bajerius, iš kurių tik pats ir lūžo. Beje, pademonstravo gilų tautosakos žinojimą: „Grobk mergelę, kol jaunas“, „Verkia mergelės turtuolių laukdamos“, „Nespjauk į mergą, nes pačiam teks bučiuoti“.

AISTĖ. Kažin, ar Robertui yra tekę ką nors bučiuoti?

SAULĖ. Retorinis klausimas.

EVELINA. Gerai, gerai. Nenukrypkim nuo temos. Tai kaip sekės?

GRETA. Ech, sudeginom eilinę žvakę, suėdėm eilinį tortą, išgėrėm kibirą šampano už šviesią Karolio ateitį.

TADAS. Gal ir nelabai šviesi, juk Gundė neatėjo. Ir Karolis nemokėjo paslėpti, kad jam liūdna.

Į klasę įeina Karolis, Robertas, Edgaras.

EDGARAS. Šaltis spaudžia, tvoros pyška,

Sušalau aš kaip sasiska.

AISTĖ. Gal jums visiems proteliai pasimaišė prieš egzaminus? Tuoj vasara, o jums žiemos šalčiai vaidenasi. Eik galvytės persišviesti, Edgarėli.

EDGARAS. Pakasyk tu sliekui pažastis.

EMA. O kurioje vietoje slieko pažastys?

TADAS. Ten, kur plaukai auga.

EVELINA. Įdomi tavo filosofija, kad visos vietos, kur plaukai auga, yra pažastys.

Į klasę įeina Gundė.

ROBERTAS (Tiesdamas ranką paglostyti jos plaukus).Gunde, ar galima tavo pažastis pakasyti?

GUNDĖ. Eik tu, asilo berete... (Sėdasi šalia Karolio. Klasė nutyla. Tyli ir Gundė su Karoliu)

Uždususi įbėga Gabrielė.

AISTĖ. O, mūsų poetė! Ar sukūrei Karoliui sveikinimą vakarykščio gimtadienio proga?

GABRIELĖ. Oi, užmiršau. Mane avangardistinės srovės kankina. Klausykit:

Ir vėl rytas kitas,

Ir vėl snukis veidrody kažkur matytas.

Ir pagaliau dar vienas rytas,

Ir dar vienas snukis veidrody matytas.

EDGARAS. Pasižiūrėk ne į veidrodį , o į Karolį, gal ką genialesnio sukursi.

EVELINA. Tikrai, juk ne visi galėjo „sudalyvauti“ gimtadienyje.

KAROLIS. Nesivargink, Gabriele, aš nevertas tavo poetiškos sielos žodžių. O kai dėl gimtadienio... ne visi galėjo dalyvauti, taip, bet ne visi ir norėjo...

Dauguma žvilgsnių nukrypsta į Gundę.

GUNDĖ. Šie žodžiai taikomi man?! Jei taip, atleisk, aš tikrai negalėjau, nes man paprasčiausiai skaudėjo galvą, nebuvo nuotaikos.

KAROLIS. Tu bent galėjai paskambint ir pasikalbėti, pasidalinti savo nuotaikomis. Bent prisiminti, kad man sukanka aštuoniolika metų.

GUNDĖ. Aš nenorėjau gadinti tau nuotaikos.

KAROLIS. Ir sugadinai.

GUNDĖ. Bet tu galėjai linksmintis ir be manęs, beveik visa klasė buvo.

KAROLIS. Aš taip laukiau šito gimtadienio, tiek daug vilčių į jį dėjau. Tiek norėjau tau pasakyti, o tu... Man rodos, tu kažką slepi nuo manęs...

GUNDĖ. Nekelk audros šaukšte. Tu mane jau seniai pažįsti. Negi manai, kad aš būčiau praleidusi progą paūžti. Ir dar per tavo gimtadienį. Juk ir pernai, ir užpernai buvau.

KAROLIS. Tada viskas buvo kitaip. O dabar kažkas pasikeitė. Tu, Gunde, pasikeitei. Vis skubi, vis neturi laiko, nuotaikos, įkvėpimo. Ir kalbi tarsi išsisukinėdama.

Į klasę įkišą galvą Norbertas.

NORBERTAS. Ei, skambutis buvo, ko jūs dar klasėj? Nulekiu į sporto salę – tuščia. Einam.

TADAS. Lekiam, o tai Sportbatis paskutinį kvapą iš mūsų išleis.(Išbėga)

GUNDĖ. Eik, Karoli, pasportuosi, išlėks iš galvos visos juodos mintys. O po pamokų kviečiu tave į „Agaro žiedą“. Pabūsim dviese, viską išsiaiškinsim. Gerai?

Karolis tylėdamas išeina. Išlekia ir kiti. Lieka Ema ir Gundė.

ROBERTAS (Išeidamas). O jūs ko nesiskubinat?

GUNDĖ. O mes negalim. Negalim... ar supranti?..

ROBERTAS. Vargšelė. Vis negali ir negali. O gal tingi?

Grįžta Karolis užmiršęs sportbačius. Pasiima juos. Stabteli. Paglosto Gundės plaukus. Paskui žvilgteli į Emą ir susigėdęs išlekia.

GUNDĖ. Kvailelis...

EMA. Gunde, kaip tu gali, argi nematai, kaip Karolis kenčia. Juk jis myli tave, o tu...

GUNDĖ. Na, ką aš?

EMA. Tu jam meluoji. Apgaudinėji. Ir šįryt mačiau, kas tave į pamokas atvežė. O jei myli...

GUNDĖ. Ką čia kalbi kaip suvažinėta. Kokia meilė, nusispjaut per kairę koją ir ant tos meilės, ir ant Karolio.

EMA. Tai pasakyk jam tai. O dabar mokykloje tik dantukus rodai, Karoliuk, Karoliuk, o po pamokų...

GUNDĖ (Juokiasi). O po pamokų - Tomas. Kitas pasaulis. Restoranai, diskotekos. Pinigai. Žinai, Ema, kiek Tomas turi pinigų. O už pinigus šiais laikais galima nupirkti viską: namus, egzaminus, diplomą, šviesią ateitį.

EMA. Draugų ir meilės nenupirksi.

GUNDĖ. Pagirtinas tavo idealizmas, tik ar tu laimingesnė už mane? Sekioji kaip šešėlis Norbertui iš paskos, kenti, dūsauji - ir kas iš to?

EMA. Tai visai kas kita. Tiesa, man patinka Norbertas. Jo gilios, truputį liūdnos akys. Jo šiltas žvilgsnis. Patinka sėdėti klasėje ir girdėti jo balsą. Man gera ateiti į klasę, nusišypsoti jam sakant „Labas rytas“. Ir aš turiu didelę gražią svajonę, kad vieną dieną ir Norbertui mano balsas bus pats gražiausias pasaulyje.

GUNDĖ. Na ir praskydai. Nusileisk ant žemės. Jei Norbertui kieno nors balsas skamba kaip muzika - tai tik Peteliškės.

EMA. Kodėl tu nuolat nori iš visų šaipytis?

GUNDĖ. Daugiau mačiau, blaiviau žiūriu į pasaulį. Štai Tomui 31 metai (bet amžius neturi reikšmės), jis yra klestintis verslininkas. Dvi mašinos, puikus namas, miegamajame – pasakiški balti baldai.

EMA. Miegamajame?..

GUNDĖ (Pašaipiai). Ir virtuvėje, ir svetainėje. O ką mano mama turi, nors iš meilės ištekėjo? Nuo algos iki algos centus skaičiuoja, paltą iš skuduryno nusipirko ir tai dejuoja, kad brangu... Aš taip negyvensiu... Geriau pažiūrėk, ką man Tomas vakar padovanojo. (Iš rankinės traukia auksinę grandinėlę. Ją traukiant iškrenta tabletės, bet Gundė nepastebi.)

EMA (Pakeldama vaistus). Kokius čia vartoji? (Garsiai skaito) Tri-regol. Kokios spalvos tabletės - lyg mažam vaikui.

GUNDĖ. Kvaišele... Tai kad mažų vaikų nebūtų.

EMA. Tai tu... (Nutyla netekusi žado)

GUNDĖ. Še tau, kad nori, ko žiūri, lyg aš būčiau penkerių metų mergaitė. O gal tebetiki pasakom, kad tai prasideda nuo vestuvių nakties? Aš gyvenu pilnakraujį gyvenimą...

EMA. ...už aukso grandinėlę parduodama Karolį ir jo svajones.

GUNDĖ. Ema, nebūk moteriškos giminės Don Kichotas. Kiekvienas normalus vyras, beje, kaip ir mergina, trokšta kūniškos meilės. Prisipažink, ar pati nesvajoji apie Norberto glėbį? (Nusijuokia) Jei kada sugalvosi mūsų svajotoją suvilioti, kreipkis - pravesiu instruktažą.

Girdisi žingsniai.

Tik neprasitark nieko Karoliui.

EMA. Bet...

GUNDĖ. Jokių bet... Jis gerai sprendžia matematiką ir fiziką.

Į klasę po vieną grįžta du draugai.

TADAS (Sėsdamas šalia Emos). Pavargau. Nuvarė kaip tą bėrutį... (Susikelia kojas ant suolo) Reikalingas poilsis.

EMA. Ilsėkis ramybėje.

GUNDĖ. Tik pirma pašalink šitą raugintų kojinių aromatą. Tiesiog XTC (ekstazi).

SAULĖ. Gundė bijo, Tadeli, kad tavo kojų kvapas nustelbs jos „ŠANEL 5“.

TADAS. Po fizinio išsimaudžiau, kojos švarutėlės, bet va kojinės... Žinot, esu labai netekėjęs vaikinukas, žmonos neturiu, tai kojinės nuo pirkimo neplautos.

GUNDĖ. Aš niekada neplausiu vyro kojinių.

TADAS. Na, tada pratinkis prie tokio aromato.

GUNDĖ. Esi kelmas...

TADAS. Patikslinu, džentelmenas, vaidinantis kelmą.

SAULĖ. Gal atvirkščiai...

Įeina Gabrielė su Evelina.

GABRIELĖ. Gunde, lėk į raštinę, tau kažkas skambina.

Gundė išbėga. Tarpdury sutinka auklėtoją.

AUKLĖTOJA. Gunde, vaikeli, neišeik, reikia susitarti dėl paskutinio skambučio.

GUNDĖ. Tuoj grįšiu.

AUKLĖTOJA. Vaikeliai, norėčiau matyti visus salėje po pamokos. Repetuosime.

TADAS. Jei reikia vaikelių, ieškokit pas pradinukus.

AUKLĖTOJA. Tadai, vaikeli, nerūpi man tavo pirmokėliai. Paskutinė repeticija.

EVELINA. O kaip rengiamės? Su uniformom ar...

TADAS. ...iš lupatyno...

GABRIELĖ. Aišku, su uniformom, atrodysim šventiškiau. Ir pirmas skambutis, ir paskutinis turi būti su uniforma. Tas rūbas toks mielas...

SAULĖ. Na jau ne, atrodysim kaip avių banda iš sovietinio internato.

GABRIELĖ. Aišku, tu nori pademonstruoti kokį paskutinį mados šauksmą.

EVELINA. Mano uniforma tai seniai supelijusi...

Grįžta Gundė.

SAULĖ. O! Pačiu laiku! Čia vyksta diskusijų šou „Prieštarauk“. Tema: „Uniforma: už ir prieš!“ Ką tu manai?

GUNDĖ. Man nulis emocijų.

EMA. Kodėl?

GUNDĖ. Aš neisiu į paskutinį skambutį.

SAULĖ. Kas atsitiko?

GABRIELĖ. Kodėl?

AUKLĖTOJA. Gunde, tu juk vedėja.

GUNDĖ. Aš nebūsiu „Paskutinio skambučio“ šventėje.

KAROLIS. Kaip tai nebūsi. Tu negali nebūti!

Klasė nutyla. Pro duris įvirsta Aistė, Greta ir Edgaras.

GRETA. Kokias gėles mokytojams užsakėme! Fantastika.

AISTĖ. Ko dabar visi tylite? Ar ką naujo išgirdote? Puokštes užsakėme, o gal jūs obuolius žadėjote dovanoti?

ROBERTAS (Iki tol visada tylėjęs). Užsičiaupkit! Niekam nerūpi, nors ir kopūstų galvas...

EVELINA. Gundė neis į paskutinį skambutį.

Skambutis į pamoką.

AUKLĖTOJA. Viską išsiaiškinsim po pamokos. Neišsilakstykit, vaikeliai.

Visi tylėdami sėdasi į suolus. Mokytoja, pravardžiuojama Peteliške, įeina kartu su Norbertu.

PETELIŠKĖ. Šiandien paskutinė pamoka. Trimestras jau išvestas, jums neberūpi pažymiai, ir aš norėčiau, kad jūs kalbėtumėt ne pažymiui, o tai, ką norite pasakyti apie literatūrą, pamokas. Deklamuokite, skaitykite, svarstykite... negalvokit apie egzaminą, būkit rimti, juokingi, smerkiantys ar giriantys, bet atviri.

TADAS. Aš būsiu atviras. Namie manęs laukia cepelinai, aš labai noriu valgyti, bet tokią valandą privalau būti su draugais.

AISTĖ. Jei neturi ką pasakyti, geriau patylėk.

TADAS. Jei aš ne A.Škėma, tai ką, mano mintys nesvarbios? Esu realistinių pakraipų vyrukas.

SAULĖ. Galiu pasakyti, kad daugiau niekada neskaitysiu tokių sudėtingų ir neįdomių knygų. Ir šiaip nedaug jų perskaičiau. Geriau skaityti kritiką, jei reikia rašyti rašinį.

GABRIELĖ. O man ypatingai patiko poezija. Gal todėl, kad pati bandau eiliuoti ir šiandien norėčiau padeklamuoti savo eilėraštį:

Aš noriu išgręžti kaip skudurą

Tą girgždantį džiaugsmą, kad vėlei

Sugrįžčiau į tyliąją glūdumą,

Kur slinko pamiltieji šešėliai.

O slegiantis juokas vis trykšta

Ir sninga į sniegą šukėmis

Juodų paukščių nerimą klykdamas

Ir praeito rudenio rūkstančio.

SAULĖ. Nieko nesupratau. Visai ne į temą.

EMA. Aš norėčiau pasakyti ištrauką iš savo dienoraščio:

Šį rytą prabudau su saule širdyje, nes sužibus žvaigždėms atėjai į mano sapnus Tu. Gražus, besišypsantis, mylimas. Tai buvo stebuklas. Tiek dienų, nepatirdama tavo rankų tvirtumo, jaučiau, kad jos lyg nematomi vijokliai kausto mane, ir aš neturėjau jėgų apkabinti ką nors kitą.Tu atėjai, kai neliko vilties, kai pavargau laukti. Bet tu juokeis, pasakojai linksmus juokus, buvai toks artimas ir tikras, koks nebuvai net realiame gyvenime. Ilgesio ir fantazijos sukurtas, mylimas ir geidžiamas atėjai į mano sapnus, ir aš pragyvenau dieną su saule širdyje.

EDGARAS. Net po šonkauliais nudiegė...

AISTĖ. Tik ar negalvoji, kad tave sapnavo?

TADAS (Pašnibždomis). Kažin, kas tas lunatikas, po svetimus sapnus landžiojantis?

PETELIŠKĖ. Matau, Tadai, kad labai nori kalbėti.

TADAS. Mano literatūrinės žinios įvertintos penketu, bet man kartais įdomu būdavo jūsų klausytis. Ir dabar truputį gėda, kad mažai mokiausi, nes jei už matematiką turėčiau penkis, žinočiau, kad nelabai moku spręsti uždavinius, o nemokėdamas literatūros, ko gero, nežinau kažko daugiau...

GRETA. Tadai, tiesiog žavu klausytis.

PETELIŠKĖ. Kas dar nori ką nors man pasakyti?

NORBERTAS. Aš.

Greta kažką tyliai kužda Gundei į ausį, ta suprunkščia, Ema nuleidžia galvą.

Ir be tavęs buvau aš vienišas, ir tai žinojau,

Bet nežinojau, kas tai būt ne vienišam, ir buvo

Balta, lengva vienatvė mano, ir pavojaus

Ji jokio neslėpė. Kas mirksnį ji vis budo,

Ir aš, nors nebuvau, galėjau būti laimingas...

Su tavim buvau ne vienišas, bet buvo aišku,

Kad tu kasdien eini paguost manęs iš tos šeimynos

Šventosios savo…

(Pažvelgia į mokytoją)

Ema staiga pašoka iš suolo.

EMA. Kaip jūs galėjot! Aš nekenčiu jūsų. Aš... (Verkdama išbėga iš klasės. Mokytoja pakyla, sutrikusi pažvelgia į Norbertą, paskui į klasę ir nieko nepasakiusi išeina paskui Emą)

KAROLIS. Kokia pavydo scena! Kaip Šekspyro tragedijoj.

GRETA. Tas tavo eilėraštis, Norbertai, ją visiškai pribaigė.

TADAS. Tyli kiaulė gilią šaknį knisa. Aš būčiau neišdrįsęs.

NORBERTAS. Kodėl žiūri į mane, lyg aš būčiau amžiaus nusikaltimą padaręs? Nenušoviau nieko, neišdaviau, nepavogiau, tik eilėraštį norėjau padeklamuoti. Keistuoliai...

Norbertas išeina iš klasės stipriai trenkdamas duris.

EDGARAS. Panos, kas gi tai Emai kadagį po užpakaliu pakišo? Gal jai Norbertas patiko?

SAULĖ. Tai jau akis su tešla užsiklijavai. Toj pačioj klasėj sėdi ir nieko nematai.

ROBERTAS. Pavasaris kiekvieną veikia.

TADAS. Sakykit kaip norit, žalingos tos literatūros pamokos. Skaitėm, analizavom, interpretavom, svaičiojom apie visokias severiutes ir mykoliukus, ir štai...

AISTĖ. Įsigeidėm meilės kaip kiaulės pupų.

EDGARAS. Panos, o Norbertas čia šiaip „pašposijo“ ar jam iš tikrųjų patinka Peteliškė?

GRETA. Kvailystė. Nebent nori, kad per egzą padėtų, o taip įsimylėti mokytoją - lyg normalių mergaičių nebūtų.

KAROLIS. O ką, ji nenormali? Ir, be to, labai graži. Tos rudos akys - kaip kaštonai.

AISTĖ. Karoli, ir tu poetiškas darais. Dar Gundė vėją pakels.

GUNDĖ. Kvailystė viskas. Ir Ema kvailė. Būtų išgėrus šampano taurę dėl drąsos ir pačiam Norbertui viską pasakius. Kokia nesąmonė skelbti apie savo jausmus visam pasauliui.

KAROLIS. Gunde, geriau šiuo klausimu patylėk.

GUNDĖ. Kaip nori...

Gundė nutyla. Klasėje nejauki pauzė.

GABRIELĖ. Aišku, nėra ko čia kištis ne į savo reikalus.

EDGARAS. Jie mūsų klasiokai. Mes tiek metų buvom kartu ir aš nenoriu, kad kam nors būtų bloga mūsų klasėje paskutinėmis dienomis.

SAULĖ. Ema pati apsijuokė.

ROBERTAS. Saule, kiek pastebėjau, tu draugų nesėkmes ir pralaimėjimus visada laikai savo pergalėmis.

SAULĖ. Eikit žalio šieno grėbti...

GUNDĖ. Kokie jūs visi puikūs psichologai ir filosofai, bet visiškai esate žali jausmų srityje. Ema, prisiskaičiusi meilės romanų, beprotiškai įsimylėjo Norbertą, o pastarojo vaizduotėje - tik paslaptingas Peteliškės paveikslas. Klasikinis meilės trikampis.

KAROLIS. Ir kaip tau, Gunde, pasisekė taip atverti mums akis. Maniau, tau nerūpi mažų žmonių mažos problemos.

GUNDĖ. Tebepyksti už gimtadienį? Karoli, tavo lūpomis kalba įžeista savimeilė.

TADAS. Kaip literatūriškai išsireiškei, vos supratau.

GABRIELĖ. Negaliu ilgiau tylėti. Puiku, mes galime kalbėti apie Emą, Norbertą, Peteliškę, knaisiotis po jų slapčiausius jausmus, reikšti įvairiausias nuomones. Bet man labai įdomu, kaip patys elgtumėmės tokioje situacijoje. Ir ar malonu būtų žinoti, jog draugai taip už akių kalba.

SAULĖ. Man visiškai nesvarbu, gali kalbėti ką nori. Aš turiu savo galvą ir kitų nuomonė man būtų nesvarbi.

TADAS. Žymus tautosakininkas Julius Janonis pasakytų: „Kai kiti apie tave nekokios nuomonės, svarbu pačiam apie save gerai galvoti“.

KAROLIS. Aš irgi tikrai nenorėčiau, kad mane apkalbėtų už akių. Galų gale tegu tai daro priešai, o draugai turėtų sakyti, ką galvoja, man pačiam.

ROBERTAS. Ir draugai taptų priešais...

EDGARAS. Palaukit, neskubėkit daryti išvadų. Nenuvažiuokim į lankas. Grįžkime prie pagrindinės temos. Gabriele, tai kaip mums elgtis?

GABRIELĖ. Normaliai. Juk nieko ypatingo neatsitiko. Jauni žmonės nežinojo apie savo jausmus vienas kitam, dabar žino.

EVELINA. Įdomu jūsų klausytis, stebėti iš šalies. Bet Ema - mano suolo draugė ir aš norėčiau pasakyti, kad Emai toks emocijų demonstravimas nebūdingas, ji juk tylenė, ramybės įsikūnijimas. Aš net krūptelėjau, kai ji staiga, iššokusi iš suolo, išlėkė iš klasės. Tas Norberto eilėraštis Emą sukrėtė taip, kad ji nebeturėjo jėgų klausytis. Ji myli Norbertą ir dabar tikrai kenčia.

Skambutis.

AISTĖ. Einam, mūsų laukia auklėtoja.

Visi iš lėto išeina. Klasėje lieka Gundė ir Greta.

II veiksmas

Kukliai apstatytas Peteliškės kambarys. Daug knygų. Senas magnetofonas. Peteliškė bando skaityti. Paskui užverčia knygą, įsijungia magnetofoną. Atsistojusi prie lango klausosi K.Smorigino atliekamos dainos.

Skambutis į duris. Peteliškė atidaro duris.

SAULĖS TETA. Labas vakaras, Vaiva. Tiek laiko nesimatėm. (Puola glėbesčiuotis)

PETELIŠKĖ. Atleiskit, aš jūsų...

SAULĖS TETA.Vaiva, negi neprisimeni! Aš Renata, aštuntoj klasėj kartu mokėmės.

PETELIŠKĖ. Renata... Oi, atleisk, nepažinau. Užeik.

SAULĖS TETA. Nesikrimsk, kad neatpažinai. Išstorėjau nuo gero gyvenimo. Žiūrėk, kiek ,,balkoniukų” prisiauginau. (Plekšnoja per savo lašinius)

PETELIŠKĖ. Sėskis, tuoj užkaisiu kavos.

SAULĖS TETA. Vis žadėjau užbėgti. Juk taip įdomu pasikalbėti, prisiminti jaunas dienas, mokyklą. Bet, žinai, vis to laiko nėra, skubi, bėgi.

PETELIŠKĖ. Daug dirbi?

SAULĖS TETA. Ką tu! Aš nesu dirbusi. Juk nė tų aštuonių klasių nebaigiau. Ne mokslai rūpėjo. Ištekėjau septyniolikos, vyrą turtingą gavau, pinigų užtenka. Sūnų mama prižiūri. Ką jai daugiau veikt senatvėje, tegul džiaugiasi anūku.

PETELIŠKĖ. O ką tu veiki?

SAULĖS TETA. Konkrečiai nieko. Lakstau po kosmetikos kabinetus, važinėju į muges apsipirkti, draugą turiu.(Nusišypso) Ai, geriau tu papasakok apie save.

PETELIŠKĖ. Nėra ko pasakoti. Dirbu, ir tiek.

SAULES TETA. Mokykloje buvai daug žadanti, graži, talentinga, gerai mokeis, ko nulindai į tą pedagoginį? Ir dar vyrą, ko gero, inteligentą parsivežei.

PETELIŠKĖ. Panašiai. Matai, namuose vien knygos, paveikslai.

SAULĖS TETA. Ir kilimas trisdešimt trejų metų senumo...

PETELIŠKĖ. Geriau išgerkim kavos. Man rytoj egzaminas, truputį nervinuos.

SAULĖS TETA. Taip, dabar tokie reikalavimai , kad ne kiekvienas profesorius abitūros egzaminus išlaikytų.

PETELIŠKĖ. Tau jis nebaisus.

SAULĖS TETA. Man tai nebaisus. Bet va Saulei, dukterėčiai...

PETELIŠKĖ. Palauk, kokiai Saulei?

SAULĖS TETA. Taigi Rugelytei, aš juk Rugelytė, Saulė - brolio duktė. Negali padėt mergaitei?

PETELIŠKĖ. O kaip tu žadi jai padėt? (Patylėjusi ir labai nustebusi) Tai dėl to tu čia.

SAULĖS TETA. Gerai, kad pati supratai. Atsilyginsiu. Kokią vieną kitą klaidelę pataisysi, ant kelio užvesi.

PETELIŠKĖ. Ačiū, Renata, kad prisiminei, bet dabar aš noriu pailsėti.

SAULĖS TETA. Nevaidink įsižeidusios, kas gi čia tokio. Už keletą brūkštelėjimų mėnesio algą užsidirbsi, geras biznis - kita džiaugtųsi.

PETELIŠKĖ. Labanakt.

SAULĖS TETA. Ką gi, kaip nori. Beje, ar Norbertas rašo be klaidų? (Peteliškė tyli netekusi žado) Labanakt.

Peteliškė lėtai grįžta į kambarį. Visu garsu paleidžia muziką. Po kiek laiko vėl skambutis.

PETELIŠKĖ (Tyliai). Kas ten?

TADAS. Čia aš, mokytoja, aš, leiskit greičiau.

PETELIŠKĖ (Atverdama duris). Tadai, kas atsitiko?

TADAS. Aš jus išgąsdinau. Jums rieda ašaros.

PETELIŠKĖ. Ne, ne, ne dėl to... šiaip, liūdną filmą žiūrėjau.

TADAS. Mokytoja, aš sužinojau egzamino temas.

PETELIŠKĖ. Ar prisisapnavo, ar...

TADAS. Teta iš Vilniaus paskambino. Mano pusbrolio klasė Vilniuj kažkaip susiveikė.

PETELIŠKĖ (Nusišypsodama). Ach, tos tetos, tetos... eik namo ir išsimiegok, kad ryt per egzaminą nesapnuotum.

TADAS. Mokytoja, bent pasižiūrėkit, nejau jums neįdomu.

PETELIŠKĖ. Na, rodyk... (Tyliai skaito) Truputį netikėtos, bet visko gali būti.

TADAS. Mokytoja, konsultuokit mus.

PETELIŠKĖ. Jus?..

TADAS. Na, mes su Edgaro „moskvičiuku“ tuoj atgabensim visą klasę. Sutikit!

(Peteliškė tyli)

Mes tuoj būsim čia...

Tadas išlekia, Peteliškė lieka viena.

PETELIŠKĖ. O dieve, ką man daryti? Taip įžeidė Renatos pasiūlymas, o Tadui neužteko jėgų atsakyti. Jie būtų nesupratę manęs, jei atsisakyčiau padėti. Bet tiek kalbėjusi apie tiesą, sąžinę, aukštus idealus, ką darau dabar? Kas teisingiau – būti šią naktį kartu su jais, padėti ar atsisakyti paaiškinti? Bet temos sunkios, netikėtos, išsigąs, pasimes...

Skambutis į duris.

TADAS. Štai ir mes. O kokių bajerių buvo! Visi miegojo lyg užmušti!

EDGARAS. Nekalbėk už visus, tik sutrukdei vieną reikaliuką. Teko panelei balkone slėptis. Tėvų nebuvo namie, pasikviečiau draugę, kad palaikytų dvasią prieš sunkią dieną. O tu, kvaišiau, viską sugadinai ir dar nežmoniškai išgąsdinai.

TADAS. O ko tu tą mergą į balkoną įkišai?

EDGARAS. Tai ar nebūtum išsigandęs? Galvojau, kad gimdytojai grįžo, tai ir slėpiau.

TADAS. O ką, jeigu ir tėvai, tai vargšelę būtum iš penkto aukšto iššokdinęs?

EDGARAS. Neišskraidinau, dar ir dabar balkone sėdi. Juokauju. O aš tai stoviu pabalęs, Tadaušis rėkia kaip galvą pametęs: „Temas žinau, temas žinau!“.

TADAS. Bet geras buvo pas Eveliną. Na, ką, duris atidarė motina, tai aš be jokių paaiškinimų į Evos kambarį. Motina pradėjo klykti kaip nuplikyta, o Evelina kad šoko iš lovos išsigandusi ir, žinot, ką pamatėm... Visai nuo proto nušoko – nuoga miega. Na, mes irgi „vyrai“, stovim kaip įbesti ir atsitokėti negalim, nė vienas kokį penketą minučių net žodelio nepralemenom.

EVELINA. Atsirado mat vyrai, vidury nakties įlekia į kambarį lyg aistros pagauti ir pakabina liežuvius, net nebežinau, ką galvoti: gaisras, avarija ar vestuvės... tik paskui Tadas atsitokėjo: „Renkis, važiuojam pas Peteliškę – temas žinau!“

TADAS. Gerai, gerai, baik tyčiotis iš vargšų žmonių, aš taip susigėdau, kad nebeturėjau kur akių dėti. O Robertėlio mamytė neleido, bijojo, kad dings vaikelis naktį išėjęs, bet šiaip ne taip ištempėm, tačiau liepė 24.00 grįžti.

ROBERTAS. Nu, baikit, ė. Aš gi nekaltas, kad turiu tokią mamą.

GABRIELĖ. Tikrai, vaikinai, baikit tyčiotis...

EDGARAS. Tu, mūsų poete, tai spiritizmu užsiiminėjai, būrei kažką, gal temas sužinot norėjai: užsimerkusi sėdi, žvakių prisidėjusi aplink ir murmeni kažką panosėj. O mes ėmėm ir išgąsdinom! Galvojai, kad kokia poeto dvasia apsireiškė.

GABRIELĖ. Kvailiai, vos infarkto negavau, būčiau visai nebepasirodžiusi, visas mintis išbaidėt.

TADAS. Žinom, žinom, kokias mintis...

PETELIŠKĖ. O kur Saulė?

TADAS. Mes ir pas ją buvom užsukę, bet motina pareiškė, kad jos dukrelė sugebės pati savimi pasirūpinti.

EDGARAS. Pas Norbę tai nieko įdomaus neatsitiko, kaip visada vienišas buvo.

NORBERTAS. Tai dabar visą gyvenimą prikaišiosit?

TADAS. Nu, baikit pyktis, juk paskutinė naktis. O žinot, kas buvo pas Aistę, tiek mergaitė buvo nudžiugusi, kad net su naktiniais išvarė į laiptinę, o mes stovim ir nežinom, ką daryti. Galvojau, kad nauja mada ar kas?

AISTĖ. Meluoji, Tadai, aš neatsimenu.

EDGARAS. Greta tai dar niekaip negalėjo nustoti mokytis, nes, kai nuvažiavom, ji vis dar skaitė Maironį ar Baranauską.

GRETA. Vis geriau praleisti laisvalaikį šviečiantis, negu su mergom sėdėti ir bijoti, kad grįš tėvai.

TADAS. Na, ko čia kandžiojatės. Geriau tu, Karoli, papasakok, ką veikei.

KAROLIS. Tadai, o kurgi Gundė?

TADAS. Aš buvau, bet ji pasakė, kad nevažiuos, atseit, jai tos temos nereikalingos.

KAROLIS. Tu man nemeluok! Tu pas ją net nebuvai. Argi dabar svarbu, kad ji neatėjo į paskutinį skambutį? Aš maniau, kad esame draugiška klasė, bet supratau, kad klydau.

TADAS. Karoli, nedaryk skubotų išvadų...

KAROLIS. O gal ne viską žinau. Ko jūs visi į mane žiūrit kaip giltinę pamatę?

TADAS. Nesikarščiuok, kur nereikia. Gal jai iš tikrųjų tos temos nereikalingos, gal ji jau žinojo?

KAROLIS. Tadai, nekalbėk kaip musmirių prisiėdęs. Iš kur jai tos temos? Ar galit kas nors man pasakyti teisybę? Aš jaučiu, kad iš čia esančių žinau mažiausiai.

TADAS. Nusiramink. Galvok logiškai...

KAROLIS. Matyt, nieko nebus. Einu, pats paskambinsiu Gundei.

TADAS. Neskambink, geriau aš...

KAROLIS (Su pašaipa). Ačiū, tu jau ir taip mums padėjai.

Karolis išeina į prieškambarį skambinti.

TADAS. Kas dabar bus, neįsivaizduoju. Bet patys matėt, aš stengiausi jį sulaikyti.

AISTĖ. O kodėl jis negali paskambinti? Ar iš tikrųjų taip supyko, kad neatėjo į tą paskutinį skambutį? Juk tik Karolis dėl to kentėjo, o kitiems vienodai švietė.

EDGARAS. Jos nėra namie.

EVELINA. Kaip nėra?

TADAS. Taip ir nėra. Ji gyvena pas tą savo turtuolį. Jos motina pasakė nežinojusi, kad mes nieko apie tai negirdėję. Dar pasiguodė mums. Juk buvo pripratus prie Karolio...

ROBERTAS. Koks dar turtuolis? Monako princas ar ką?

GRETA. Š... jis ten princas. Bet Gundę saugo. Ir į paskutinį skambutį jos neleido. Matai, jis važiavo į Vilnių įrangos voniai pirkti, Gundę kartu tempėsi, jos skonis geresnis. Suknelę išleistuvėms pažadėjo.

AISTĖ. Na, geras. Pradėjau nuo gyvenimo atsilikti. Nieko nežinojau...

Grįžta Karolis.

KAROLIS. Jūs viską žinojot?

EDGARAS. Karoli, paklausyk, sėsk. Mes žinojom, bet paprasčiausiai nenorėjom tau to sakyti.

GRETA. Karoli...

KAROLIS (Neleisdamas Gretai baigti). Ši naktis man atvėrė akis į tikrąjį pasaulį. Viskas, ką aš mačiau, buvo tik falšas. Surežisuotas spektaklis, kurio aktoriai buvo mano geriausi draugai, vaidinantys be trūkumų, o aš buvau tas aklasis, kuris nieko nemato ir nesupranta, kuriam egzistuoja tik jo paties susikurtas pasaulis. Aš negaliu tuo patikėti, aš dar netikiu, kad mano draugai, kuriuos vadinau geriausiais, mane taip išdavė, buvau pajuokos objektas klasėje, žmogus, kuris myli ir nieko nepastebi. Nejaugi aš buvau apakęs nuo meilės ir nepastebėjau viso to, ką žinojo mano draugai, nors dabar žinau, kad jie tik apsimetėliai... Visada galvojau, kad draugai padeda, sako tik tiesą, pataria. Deja, jie nieko nesakė. Visa tai man lyg sapnas, kuris turėtų baigtis. Deja, viskas, ką aš jaučiau, ką turėjau iki šiol, buvo sapnas, slėpęs nuo manęs visas gyvenimo paslaptis, ir tik dabar žinau, kokia yra kita gyvenimo pusė. Nėra žemėje tikrų draugų, nors jais visi mes norime būti. Aš ištrinsiu savo atmintyje tuos vardus – buvusių draugų vardus. Jie nusisuko nuo manęs, jie neišdrįso, o gal bijojo, o gal tyčia, norėdami pasijuokti iš manęs, nesakė tiesos? Kam? Kodėl? Jūs susirinkote, kad aptartumėt temą „Mano bendraamžis literatūroje“. Tai nesunku, per tiek metų išmokote kalbėti gražiais žodžiais, rasti veiksmo užuomazgą, kulminaciją, atomazgą, išnarplioti konfliktus. Bet užmiršote gyvą žmogų, bendraamžį, esantį tarp jūsų. O gal ir mano jausmai buvo tik jūsų literatūrinių diskusijų objektas... Viskas. Atomazga... Galite paploti...

Trenkia durimis ir išeina.

EDGARAS. Žinot, man visai nebesinori kalbėti apie literatūrą.

EVELINA. Jaučiuos kaip praradus kažką brangaus... Kažką padarius ne taip ar išdavus.

GABRIELĖ. Gyvenom, atrodo, visi kartu, buvo gera...

ROBERTAS. Aš tik norėjau pasakyt... Aš ilgai mąsčiau... Ir tarp žmonių buvau vienas... Tas nemalonus jausmas– vienatvė. Kančia ir nuoskauda, neviltis ir praraja aplanko žmogų. Gal dėl to, kad iš kaimo atėjau į jūsų klasę. Lyg balta varna tarp juodų... Norėjau prisitaikyti, gyventi, mąstyti, kalbėti kaip jūs... suvokiau, kad nepavyks. Nutilau, užsisklendžiau. Gal ir gerai, bent likau toks, koks buvau. Ir vis dėlto kartais atrodo, kad esu lyg medis be lapų vasaros vidury...

GRETA. Niekad nepastebėjau, kad esi kitoks...

NORBERTAS. Arba neturėjai tam laiko. Juk kiekvienam atrodo, kad jis yra didelis, nepakartojamas, tiesiog vertybė, o kiti – menkesni, smulkesni.

GRETA. O tu nesi tarp tų „kiekvienų“?

NORBERTAS. Kartais gal man taip atrodo, ypač kai žiūriu, kaip žmonės draskosi dėl smulkmenų...

AISTĖ. Iš mažų smulkmenų susideda didelis gyvenimas.

TADAS. Mažo žmogaus didelė mintis.

EVELINA. Tu gal ir grabe nesurimtėsi.

TADAS. Kodėl? Gyvenimas absurdiškas. Žmonės nelaimingi. Prisimenat „Kaligulą“. Gal ir aš priėjau absurdo sieną. Ir nusprendžiau kovoti su pasauliu šaipydamasis iš jo. Taip geriau negu patekti tarp girnų...

ROBERTAS. Ir sutraiškyti girnas.

GRETA. Šaunuolis, Robertai, o tai Tadas visai į lankas nuvažiavo.

EMA (Pasisukus į Peteliškę). Mokytoja, mes gal jums trukdome?

PETELIŠKĖ. Ne, tai, ko gero, pati sėkmingiausia pamoka mano gyvenime. Be plano ir pasiruošimo... Ir rašinį jūs parašysit, tikrai parašysit, tik dabar tai supratau...

TADAS. Nuraminot... O dabar siūlau visiems išsimaudyti Širvėnos ežere. Ataušim, be to, romantika.

EMA. Tai puikus sumanymas.

AISTĖ (Pašnibždomis). Robertai, palydėsi paskui mane? (Robertas linkteli)

GRETA. Greičiau prie ežero...

EDGARAS. Tikies, kad koks Kastytis ištrauks, kai pradėsi skęsti.

AISTĖ. Labanakt, mokytoja.

GABRIELĖ. Iki ryto.

ROBERTAS. Spalvotų sapnų.

PETELIŠKĖ. Tik atsargiai. Neišdykaukit, rytoj egzaminas.

TADAS. Beveik buvau užmiršęs, jei gausiu du, žinosiu, kad Širvėnos vandenyse nuskendo mano žinios.

Mokiniai išeina. Peteliškė nusišypso ir kiek palūkėjusi ima rinkti išmėtytas knygas.Vėl skambutis.

PETELIŠKĖ. Norbertai, ką nors pamiršai?

NORBERTAS. Ne, ne visai... Man reikia pasikalbėti su jumis.

PETELIŠKĖ. Užeik, negi kalbėsimės ant slenksčio.

Norbertas nedrąsiai įeina, atsisėda.

NORBERTAS. Man labai nesmagu dėl to, kas įvyko per pamoką. Tas eilėraštis... Jis ne mano, o V.Kukulo...

PETELIŠKĖ. Žinau, Norbertai... Dėl to neverta krimstis.

NORBERTAS. Ne, aš ne dėl to... Tas eilėraštis geriausiai išsako mano mintis ir aš turėjau jį padeklamuoti.

PETELIŠKĖ. Norbertai...

NORBERTAS. Nepertraukit manęs. Aš turiu Jums tai pasakyti, tos mintys degina mane iš vidaus. Jei dabar nepasakysiu, jau niekad neišdrįsiu... Mano motina - verslininkė. Veikli, protinga moteris. Jai svarbu tik pinigai, jos darbas. Nesakau, kad ji nesirūpina manimi, bet jos vis nėra ir nėra namie. O jei ir būna, tai pavargusi, irzli ir mano mažos problemos jei neįdomios. Gerai būtų, jei turėčiau brolį ar seserį, bet neturiu. Kiekvieną rytą šaldytuve randu ką nors pusryčiams, ant šaldytuvo – pinigų, bet niekas nepasako „labas rytas, Norbertai...“ niekam neįdomu, kada grįšiu namo, kada.... (Staiga nutyla) Mokytoja, aš jus myliu... Aš sėdėdavau jūsų pamokose ir mintimis kalbėdavausi su jumis. Ir man atrodo, jūs išgirsdavot, suprasdavot. Kartais net kalbėdavot lyg atsakydama man... O vieną dieną supratau, kad myliu jus.

PETELIŠKĖ. Norbertai, tu myli ne mane, o savo svajonę. Tu ieškojai meilės – motinos, sesers, mylimosios meilės. Mes daug kalbėjome per pamokas apie žmogaus dvasios ieškojimus, nusivylimus, meilę. Ir tu susikūrei savo meilę, kaip poetas sukuria eilėraštį. Bet tai tik iliuzija.

NORBERTAS. Aš bijojau, kad jūs pasijuoksit iš manęs ar kalbėsite apie mūsų amžiaus skirtumą, buvau pasiryžęs prisiekti jums amžiną meilę, ginčytis su jumis.

PETELIŠKĖ. Išvažiuosi mokytis, surasi daug naujų draugų, sutiksi ir tau likimo skirtą mergaitę.

NORBERTAS. Jūs manot, kad aš pamiršiu jus?

PETELIŠKĖ. Ne, nebūtinai. Mes juk nepamirštam vaikystės pasakų, nors seniai nebetikim jomis.

NORBERTAS. Aš, ko gero, niekada neišaugsiu iš tų pasakų. Atleiskit, jau labai vėlu. Eisiu. (Prie durų atsigręžia) Mokytoja, jūs tikit, kad bus tokios temos?

PETELIŠKĖ. Ne, bet ar tai svarbu?

***

Egzamino diena. Klasė. Susikaupę dvyliktokai renkasi į klasę. Susėda ir tyli. Skelbiamos temos.

TELEVIZIJOS DIKTORĖ. 1.Tėvynės nostalgija egzodo poetų kūryboje.

2. Motinos paveikslas lietuvių prozoje.

3. Kas yra meilė?

Dvyliktokai pasilenkia prie popieriaus lapų. Už sienos girdisi Emos, Norberto, Gundės, Karolio, Peteliškės klausimai: „Kas yra meilė?“

Uždanga