Duobkasys

Anykščių Antano Vienuolio gimnazija

Jurgita Čiutaitė

DUOBKASYS

Vienaveiksmė pjesė

Šeima ir žmogus. Du gyvenimo taškai, kuriuos ne visada pavyksta susieti. Motina ir sūnus nesusikalba. Jie skirtingi. Motinos šeima – vyras, vaikas, tetos. Vaiko šeima – tarakonas. Motinos mintys – eiliniai duobkasiai, kurie tik drasko ledinį žemės karstą. Vaiko pasaulis – duobkasiai, kurie kasa duobes ir supila kalnus.

Autorė

Veikėjai:

VYTAS – duobkasys

ZIGMAS – duobkasys

STEPAS – duobkasys

ALGIS – berniukas

MOTINA

ZINA – teta

LAURA – teta

1 scena

Kapinės. Duobkasiai ruošiasi kasti duobę.

VYTAS. Zigmai, kurioj čia vietoj sakė kast?

ZIGMAS. Reikėjo vakar būti, kai viską aiškino.

VYTAS. Tai kad boba neišleido, mat uošvienė buvo atsigrūdusi.

ZIGMAS. Durniuoji?! Ta zvimba? (užsirūko)

VYTAS. Kokia duktė, tokia ir motina. Nebe namai – gyvatynas.

ZIGMAS. Tavo vietoje būčiau kaip tik atėjęs, kad namuose nereikėtų sėdėti. Kad jas perkūnas tas bobas! Tfu!

VYTAS. Radai kuo skųstis, lyg taviškė tokia būtų.

ZIGMAS. Palauk palauk, teks ir tau kada į tą viesulą pakliūti.

VYTAS. Tai kuo ji tau neįtiko? Man tavo žmoną – kaip ponas gyvenčiau: namuose visąlaik valgyt sočiai atrasi, išskalbta viskas... Oi, Zigmai, neieškok tu uodegoj smegenų.

ZIGMAS. Smegenų! Smegenų! Tai ji smegenų, kur nereikia, ieško!

VYTAS. Tai kas gi buvo?

ZIGMAS. Taigi žinai tuos plepalų maišus, kaip susirinko vakar po pietų, tai iki nakties pratupėjo. Bet kad tyliai, kaip žmonės, būtų nieko. O manoji gi iš karto puolė skųstis, kaip jai blogai. Jai aš lodorius ir melagis, o jinai – motina šventoji. Atsirado, matai, ašarų pakalnės mesijas.

VYTAS. Oi oi, ne tavo vieno čia likimas. O juk tavo Valė lyg ir nieko atrodė.

ZIGMAS. Prakeiktoji kai užsiminė apie savo ,,vargus”, tai Janė su Birute vos iš proto neišėjo ir manęs neišvedė bepritarinėdamos. Kad pradės visos kudakuot... Ir vis joms viskas blogai.

VYTAS. Tai reikėjo pas mane atbėgt, kad jau taip atsitiko. Bobos kaip vapsvos – vieną kartą įgėlę nemiršta. Gelia tol, kol pats kojas pakratai.

ZIGMAS. Taigi taip ir būčiau padaręs, bet ,,Rozalinda” ėjo, negalėjau gi išeit ir nepamatyt, kaip baigsis.

VYTAS. Na, tai kaip sekėsi?

ZIGMAS. Tai ir noriu tavęs paklaust, gal tu matei pabaigą?

VYTAS. Juokauji? Aš vakar savo ,,golfuką” pas meistrą variau. Kažkaip keistai pirsčiot pradėjo. Manęs tos pamuilės nedomina. Bet tu ir subobėjai, klausyk!

ZIGMAS. Dar tu man palok, tai pagalvosiu, kad tu su tom pliuškėm išvien. Lygiai taip per jų zvimbimus, kuo ta serija pasibaigė, nemačiau. Manoji susapnavo, kad kas į duris beldžia. Kol grįžau – tai filmą pražiopsojau.

VYTAS. Ar su tavo boba, ar su mano – vis tiek gyvenimo nėra! O! Žiūrėk! Stepas ateina. Tai gaidys! Gyvena vienas ir vargo nejaučia. Ir mergų visada jam gana, ir jomis nesiskundžia.

ZIGMAS. Gal jau ir laikas būtų ateiti. Kiek mes galim šalt? Reikia darbą pradėti.

STEPAS (švilpiniuoja). Sveiki, vyrai!

VYTAS. Aha, sveikas, tik vikriau. Darbas – ne pyragas – kitai dienai nepaliksi. Sutarta – turi iškast.

ZIGMAS. Be to, žiemą, pats žinai, kiek vargo tokią duobę išraust. O numirėliai nelaukia. Nors ir negyvi – reikalauja sau būsto.

STEPAS. Ramiau, ramiau. Ko čia taip įsibaubėt. Vakar su Minde gerai pasilinksminom, tai ir šiandien butelaitį atsinešiau. Nesušalsim, nepavargsim, greit duobė bus iškasta.

VYTAS. Ot tai vyras. Kaip žinodamas, a? Įpilk Zigmui.

ZIGMAS. Kad aš, vyrai, net nežinau, ar noriu... Kažkaip skrandis streikuoja...

STEPAS. Zigmai, žmogau, ar jau visai praskydai? Vėl savo bobos bijai?

ZIGMAS. Ką tu, ne dėl to...

STEPAS. Burk nebūręs, kiaurai matau, kad bijai, galgi ne?

VYTAS. Ko tu, Zigmai, tai savo Valei nusileidi? Ar ne vyras tu, ar ne šeimos galva? Išgersi šiek tiek, ir ne jos čia reikalas!

ZIGMAS. Gera jums, vyručiai, kalbėti. Man namuose viskas kitaip.

STEPAS. Suk juos griausmas, tuos namus! Na, pasakyk, Zigmai, kad išgersi. Taigi dėl sveikatos. Pažiūrėk, kaip šalta.

VYTAS. Pats pirma dejavai, kad sunku.

STEPAS (geria). Į sveikatytę!

ZIGMAS. Gerai jau, gerai, kol dirbsim, turėtų išgaruoti net kvapas.

STEPAS. O čia tai jau vyras prakalbo! (visi išgeria) O dabar į darbą kibti galima. Vytai, paduok ir man laužtuvą.

ZIGMAS (bando kasti). Žemė kaip akmuo – nei įdėsi, nei išimsi. Rado žmogus laiką numirt.

STEPAS. Klausykit, vyrai, gal dar po šimtą, nes kažkaip darbas sunkiai einasi...

VYTAS. Nemažas butelaitis, galima ir po daugiau! (vėl visi geria)

STEPAS. Ir dar po ratelį. Nepyksi, Zigmai?

ZIGMAS. Ką jau čia pyksi, kai taip maloniai šildo.

VYTAS. Duokit man pirmam.

STEPAS. Vytai, dar po gurkšnį!

VYTAS. Dar po gurkšnį.

ZIGMAS. Tuoj aš pakasiu truputėlį. (kastuvas krenta iš rankų)

STEPAS. Stenkis, stenkis – mums mažiau darbo liks.

VYTAS. Zigmai, pabaigiam butelį!

ZIGMAS. Dar trupučiuką ir tada tikrai eisiu kasti.

STEPAS. Gerai, gerai, nesijaudink. (pabaigia degtinę)

VYTAS. O dabar - parūkom!

STEPAS. O! Teisingai! Parūkom. (visi rūko)

ZIGMAS. Vyrai, man negera.

STEPAS. Eik eik!

ZIGMAS. Aš iškasiu... (stojasi ir griūna) Aš...

STEPAS. Teisingai, Zigmai, pagulėk, paskui darbą atliksim. Ne karo metas.

VYTAS. Žiūrėk, miega kaip kūdikis.

STEPAS. Kūdikiai neknarkia!

VYTAS. Bet vis tiek. Stepai, o gal mes dar po porą šimtų...?

STEPAS. Teisingai manai.

VYTAS. O pinigų turi?

STEPAS. Bus. Tai tu eini?

VYTAS. Jau jau. (susikabina, eidami užkliūva už Zigmo)

STEPAS. O! Cit. Tegu guli.

VYTAS. Einam!

STEPAS. Einam!.. Ant kalno mūrai... (dainuoja)

ABU. Joja lietuviai! Joja joja lietuvaičiai... neša neša vainikaitį. Vainiką rūūūtų, vainiką rūūūtų... (išeina)

2 scena

Vaikas sėdi prie lango ir žiūri pro jį. Ateina motina.

MOTINA. Ko tu, Algi, visą dieną prie to lango tūnai?

ALGIS. Šiaip

MOTINA (prieina prie lango). Į lauką išeitum, grynu oru pakvėpuotum.

ALGIS. Kad man galvą skauda.

MOTINA. Dėl to ir skauda, kad dūsti šitoj tvankynėj.

ALGIS. Gal vėliau išeisiu.

MOTINA. Ne gal, o būtinai. Kiek gi galima prie to lango... Ir ką tu ten matai...

ALGIS. Nieko, mama, tik į kapines užsižiūrėjau.

MOTINA. Ar laidoja ką?

ALGIS. Ne ne. Man tik žiūrėt gražu.

MOTINA. Ir iš kur tu toks? Visi žmonės kaip žmonės – dirba ar mokosi, rūpinasi kuo nors, o jam – kapinės gražu! Ką, jos tau ateičiai pravers?

ALGIS. Gal ir pravers.

MOTINA. Tai ką jau čia nusišneki! Kad daugiau negirdėčiau! Kad man tik be tokių minčių. Tu juk mūsų vienturtėlis, turėsi mus pakeisti.

ALGIS. Pakeisti?..

MOTINA. Manau, kad būsi geras matematikas. (galvoja) Taip taip! Tu būsi geras matematikas, kaip ir tavo tėvai. Tik nuo šitų tinginysčių reikia kaip nors tave atpratinti.

ALGIS. Čia visai ne tinginystė.

MOTINA. Tik jau man neaiškink.

ALGIS. Mama... Aš kai ką sugalvojau.

MOTINA. Tai sakyk.

ALGIS. Aš būsiu duobkasys... Aš...

MOTINA. Visai jau iškvėšai! Ne, tau jau tikrai oro trūksta. O gal temperatūros kartais turi?

ALGIS. Nieko aš neturiu! Aš taip noriu, mama.

MOTINA. Juokauji. Tu visą laiką taip žiauriai juokauji. Gal tu manęs nekenti? Man vos širdis nesustojo. Sakau tau, eik pavaikščiot, o tai visokių nesąmonių besėdėdamas prisigalvoji!

3 scena

Girdisi beldimas į duris.

ALGIS. Kažkas beldžia.

MOTINA. Taip taip. Kažkas beldžia. Kažkas beldžia. O... Aš nueisiu. (išbėga ir grįžta su dviem moteriškėm – Zina ir Laura) Užeikit, brangiosios, prisėskit, Zina, Laura...

ZINA. Labas, Algiuk, kaip sekasi?

LAURA. Žiūrėk, koks pasikeitęs, o vos metus, berods, nemačiau...

MOTINA. Nubėk, Algiuk, užkaisk tetoms kavos ir gali eiti pasivaikščiot. (tetoms) Kaip gyvenate? Taip laukiau, kada atvažiuosit. (berniukas išeina)

ZINA. Neblogai čia susitvarkėt. Gana skoninga ir jauku.

LAURA. Aha...

MOTINA. Viską pati sugalvojau, viskam komandavau. Be manęs tie vyrai – pasmerkti.

ZINA. O kodėl jis toks niūrus?

MOTINA. Tu jį matei?

ZINA. Na, taip.

MOTINA. Kada?

ZINA. Ką tik.

MOTINA. Kaip? Juk jis sakėsi turįs daug darbo. Kur tu jį matei?

ZINA. Prie lango.

MOTINA. Ir vėl jis po kavines trankosi. Aš jam dar mažai kartojau, kad neturim pinigų tokiam švaistymuisi! O gal dar ne vienas buvo?

ZINA. Kas tau pasidarė? Aišku, kad vienas. Nebent dar su šventu Petru, to tai būčiau ir nepamačiusi.

MOTINA. Laura, ar tu irgi matei?

LAURA. Ar kambarį?

MOTINA. Na, ne – vyrą mano.

ZINA. Kokį vyrą, apie vaiką aš klausiu.

LAURA. Kaip tai?

MOTINA. Ai, tu apie jį... Na, ir sunervinai.

ZINA. Aš tavo vyro tai mažiausiai metus nemačiau. O visgi, kas Algiui?

LAURA. Kam taip?

MOTINA. Tu gi jį žinai. Vis ko nors prisimano. Juokdarys, vis ką nors sumeluoja, man nervus gadina.

ZINA. Tu matai! Ko gi jam meluoti?

MOTINA. Tu jo ir paklausk. Nei aš jo spaudžiu, visišką laisvę turi. Tu gi žinai, kokia aš tolerantiška, ir vis tiek meluoja.

ZINA. Bet vis tiek kažkas yra.

MOTINA. Jiems visiems kad tik pasipriešint, kad tik paneigt, paprieštaraut...

ZINA. Gal mes pasenom?

MOTINA. Motinos niekada nesensta savo vaikams! Aš gi jam tik gero norėdama...

ZINA. Tu su juo pasikalbėk. Man tai visąlaik padeda. Ar ne, Laura?

LAURA. Kas? Ai... taip taip!

MOTINA. Ar aš nebandžiau. Nemanau, Zina, kad ir tu jį sugebėtum suprasti.

ZINA. Ar jau taip blogai?

MOTINA. Kad ir aną savaitę: radau tokią dėžutę ant palangės. Iš pradžių negalvojau nieko bloga. Norėjau ją išmest, bet kad tu žinotum, ką ten pamačiau!

ZINA. Ir ką tu ten pamatei?

MOTINA. Mano sūnelis sugalvojo auginti tarakonus!

LAURA. Tikrai?

MOTINA. Ir to negana – vienas jau ruošiasi vaikuotis!

ZINA. Na, Algis tikrai nepakartojamas.

MOTINA. Tegu tik man priveistų šlykštybių. Aš to nepakęsiu!

ZINA. Tu turbūt nieko negali padaryti.

MOTINA. Aš, aišku, liepiau kuo sandariausiai tą dėžę uždaryti ir nešti iš mano akių. Bjauru, tiesiog bjauru! Koks košmaras būtų, jei jie prisiveisę dar išlįstų iš ten! Fui!

LAURA. Tikrai...

ZINA. O daugiau jis nieko neaugina?

MOTINA. Tu gi žinai, kaip aš nekenčiu tų visų gyvūnų. Aš sakau, jis man kerštauja.

ZINA. Taip taip. Aš norėčiau šnektelėti su juo.

MOTINA. Prašau, Zina, dėl manęs. Aš jau taip nebegaliu. Jis manęs negerbia!

LAURA. Kas taip?

MOTINA. Tuoj turėtų grįžti vyras. Jei jūs nieko prieš, eime į mano kambarį.

LAURA. Taip!

ZINA. O vis dėlto aš tikrai noriu pabendrauti su Algiu. O jūs eikit.

MOTINA. Eime, Laura. O tu jį gerai pabark!

LAURA. Taip.

ZINA. Taip taip.

MOTINA. Jis lauke. (Laura ir motina išeina)

4 scena

ZINA (prieina prie lango, šaukia). Algiuk! Algiuk! Ateik minutėlei! (įeina Algis) Tai ar atnešei tu man kavos?

ALGIS. Teta, aš galvojau, kad mama jums atnešė. Aš tuoj galiu...

ZINA. Nereikia, nereikia.

ALGIS. O... kur mama?

ZINA. Negali be jos gyventi?

ALGIS. Ne... Aš tik šiaip paklausiau.

ZINA. Tu šiaip neklausinėk ir iš viso nieko nedaryk šiaip.

ALGIS. Kodėl?

ZINA. Tavimi mama labai skundžiasi.

ALGIS. A, dėl to lango...

ZINA. O kas dėl lango?

ALGIS. Ar ji nesakė?

ZINA. Ne. Minėjo tik tavo tarakonus.

ALGIS. Jau suspėjo... O langas man patinka.

ZINA. Ar daug pro jį pamatai?

ALGIS. Jis iš tikrųjų daug parodo...

ZINA. Ir kapines?

ALGIS. Ir jas.

ZINA. O ką dar?

ALGIS. Daugiau nieko. Bet ir be to visko labai daug.

ZINA. Kodėl tau jos taip patinka?

ALGIS. Todėl, kad jos gyvos.

ZINA. Ar gyvos todėl, kad ten nuolat vaikštome mes?

ALGIS. Ne, mes ten negyvenam. Tačiau koks skirtumas, kur gyventi.

ZINA. Gal koks yra?

ALGIS. Yra.

ZINA. Ar tu žinai koks?

ALGIS. Mes gyvenam visąlaik, ir tą kiekvienas mato. Tačiau kapinės gyvena irgi visąlaik, o mes tai pamatome tik vienąkart per metus.

ZINA. O tu matei?

ALGIS. Koks didelis tas mikromiestas.

ZINA. Taip. Ir mes ten kažkada pakliūsime. Bet tu apie tą miestą negalvok.

ALGIS. Aš juo žaviuosi ir noriu jam padėti.

ZINA. Argi tu gali?

ALGIS. Aš būsiu duobkasys.

ZINA. Tu?

ALGIS. Tik nenustebk ir nešauk kaip mama, kuri manęs nesuprato.

ZINA. Kad suprastum, visų pirma reikia paaiškint.

ALGIS. Aš negaliu paaiškint. Aš nežinau kaip. Tiesiog viską reikia ir taip suprasti.

ZINA. Tu kalbi apie darbą?

ALGIS. Aš kalbu apie gyvenimą.

ZINA. Gyvenimą?.. Bet tu man papasakok.

ALGIS. Teta, ar matei mano uždaruką?

ZINA. Tu išsisukinėji.

ALGIS. Aš tuoj jį tau parodysiu.

ZINA. Algi, apie ką tu kalbi? Koks dar uždarukas?

ALGIS. Uždarukas yra sinonimas sugertukui ir antonimas atvirukui.

ZINA. Kuo čia dėtas atvirukas?

ALGIS. Aš žinau, teta, kad tu labai mėgsti siųsti atvirukus kokių nors švenčių proga.

ZINA. Bet tai juk natūralu.

ALGIS. Apie tai ir kalbu!

ZINA. Tavęs neįmanoma suprasti.

ALGIS. Jūs galit suprasti, visi gali suprasti.

ZINA. Algi..!

ALGIS. Pagalvok, teta, ką tu užrašai tame atviruke?

ZINA. Na, kokius gražius žodžius ir palinkėjimą...

ALGIS. Kieno žodžius?

ZINA. Kaip kieno? Savo, arba iš kokios knygos nurašau.

ALGIS. Todėl atvirukai man ir nepatinka.

ZINA. Turbūt labiau tau patiktų kitokia dovana?

ALGIS. Ir atvirukas būtų dovana, jeigu jis būtų uždarukas.

ZINA. Ar jie skiriasi?

ALGIS. Taip. Uždarukas tuščias.

ZINA. Tad kuo jis geresnis?

ALGIS. Jis – talpus.

ZINA. Kuo?

ALGIS. Savo išvaizda jis turi būti talpus.

ZINA. Bet jeigu yra erdvė, tai ten turėtų būti ir kažkas patalpinta?

ALGIS. Taip. Turėtų.

ZINA. Tai tada uždarukas nesiskiria nuo atviruko!

ALGIS. Skiriasi. Atvirukas tėra dovana su žodžiais, o uždarukas yra dovana, kurią žodžių pripildai pats jį gavęs.

ZINA. Štai kaip! O uždaruką galima pasidaryti pačiam?

ALGIS. Galima, bet tai jau nebus dovana.

ZINA. Tavo uždarukas nėra dovana?

ALGIS. Ne. Aš neturėjau laiko laukti, kol kas nors jį sugalvos.

ZINA. Ar taip skubiai reikėjo į jį ką įdėti?

ALGIS. Reikėjo.

ZINA. Ką?

ALGIS. Dar nežinau.

ZINA. Tai dabar jis tuščias?

ALGIS. Ne, jis – pilnas. Tik dar nesuprastas.

ZINA. Tai ką dabar darysi?

ALGIS. Suprasiu. O po to parašysiu eilėraštį.

ZINA. Eilėraštį? Apie ką?

ALGIS. Turbūt apie gyvenimą.

ZINA. Tu žinai, nesistebiu, kad mama tavim skundžiasi.

ALGIS. Ji visais skundžiasi.

ZINA. O labiausiai tavo tarakonais.

ALGIS. Dabar vienas beliko.

ZINA. Sugalvok tu man...

ALGIS. Jo vardas Esys.

ZINA. Dar ir vardą turi?

ALGIS. Žinoma. Jis mano šeimos narys.

ZINA. Mes visi esam tavo šeima.

ALGIS. Mes visi esam šeima, o Esys yra tik mano šeima.

ZINA. Džiaugiuosi, kad ją radai.

ALGIS. Aš irgi džiaugiuosi, nes mažos šeimos turi daugiau vilčių. Ech... Mama to niekada nesupras.

ZINA. Oi! O kurgi jos užtruko taip ilgai? Einu, surasiu. (išeidama atsisuka) O tu, Algi, nepamiršk tų daugybės vilčių! Gerai? (išeina)

ALGIS. Nepamiršiu (beldžia į dėžutę). Ir tu, Esy, nepamiršk. Žinau, tu ir negalėtum. Bet jeigu kartais kas nors norėtų, kad tu to neprisimintum, tu išsisuksi, nes žinosi mano eilėraštį. Aš jį tikrai parašysiu, kad tik tu atsimintum. Turbūt tu nori palakstyti? Gerai, nėra labai sunku. (išima tarakoną ir paleidžia ant grindų) Gali ropoti. Nagi! Greitai greitai greitai greitai greitai greitai... (vis ragina ir abu ropoja po kambarį) Vėdink savo smegenėles, kad vėliau į jas tilptų eilėraštis.

5 scena

Įeina motina ir tetos.

MOTINA. Ką tu čia atsiklaupęs veiki?

ALGIS. Nieko.

MOTINA. Žinau aš tavo ,,nieko”. Ar jau tą tarakoną ištraukei iš dėžės?

ALGIS. Aš jam žadėjau eilėraštį.

MOTINA. Ar namo jam nežadėjai?

ZINA (motinai). Nepyk tu taip ant vaiko.

LAURA. Taip. Nesipykit.

MOTINA. Jūs manot, kad tai dar įmanoma?

ZINA. Viskas įmanoma. Juk čia nieko baisaus. Aš tikra, kad Algis daugiau tarakono nepaleis.

MOTINA. Daugiau? Dabar jau yra daugiau! Dabar jau yra viskas!

LAURA. Viskas...

ZINA. Ne ne. Jūs neteisios. Norint visada galima atrasti pradžią. Tik reikia nusiraminti.

LAURA. Taip, reikia.

MOTINA. Gerai gerai. Tuoj užslopinsiu savo emocijas. Man viskas bus gerai. Viskas bus gerai.

ZINA. Teisingai. Galvok taip ir toliau. O mes gal jau eikim?

LAURA. Gal eikim.

ZINA. Tai viso! Nesipykit. Rytoj paskambinsiu.

LAURA. Ate! (girdisi duobkasių daina ,,ant kalno mūrai...”, abi tetos išeina)

6 scena

Motina ir berniukas lieka vieni.

MOTINA. Kaip tave gali kas nors suprasti ir dar ginti?

ALGIS. Čia tik tu negali.

MOTINA. Baik vienąkart atsikalbinėti.

ALGIS. Aš nieko dar nepasakiau.

MOTINA. Ką gi tu man galėtum pasakyti? Ką?

ALGIS. Norėjau pasakyti eilėraštį, bet tu ir jo turbūt nesuprastum.

MOTINA. Aišku, aš jau nieko negaliu suprasti!

ALGIS. Negali, nes tu esi daugiskaita.

MOTINA. Ką čia klejoji!?

ALGIS. Taip yra. Tu paklausyk! Daugiskaita yra viskas ir ji turi viską.

MOTINA. O ką gi aš turiu!?

ALGIS. Tu turi mažai, bet nori turėti daugiau nei reikia. Tu tikrai esi daugiskaita! Visos jūs tokios esat!

MOTINA. O kas tau rūpi?!

ALGIS. Man turi rūpėti, nes aš esu vienaskaita.

MOTINA. Gal pasakysi, tau ko nors trūksta?

ALGIS. Taip, man visko trūksta, net ir to sniego, kuris vis krinta tik ant jūsų!

MOTINA. Visai jau išprotėjai?

ALGIS. Visai neišprotėjau! Mama, pažiūrėk į mudu iš dangaus, kai sninga. Ant kurio daugiau nukrito snaigių?! Nes tu daugiskaita!

MOTINA. Galvotum, ką kalbi!

ALGIS. Aš ką tik sugalvojau. Tu tik manęs klausyk!

MOTINA. Aš nieko neklausysiu!

ALGIS. Aš noriu tau pasakyti eilėraštį, noriu, kad viską suprastum!

MOTINA. Tavo žodžiai bereikšmiai! Ką gi tu man gali pasakyti? (girdisi duobkasių daina)

ALGIS. Sakau, kad noriu būti duobkasys!

MOTINA. Tu negali sakyti! Čia sakau tik aš!

ALGIS. Aš būsiu duobkasys.

MOTINA. Ne tau nuspręsti. Su tokiais tikslais tu neturėsi gyvenime jokios ateities!

ALGIS. Aš būsiu duobkasys!

MOTINA. Tu būsi savo motinos žudikas! Aš vienąkart pavargsiu tau kartot klaidas ir mokyt! Kodėl tu juo nori būti?

ALGIS. Todėl, kad aš noriu būti. Aš būsiu duobkasys!

MOTINA. Tau dar neatsibodo kartoti šitą kvailą frazę? Kur tau! Didesnio egoisto nesu mačiusi.

ALGIS. Aš būsiu duobkasys.

MOTINA. Tu žmogžudys ir paikas vaikas. Įsikalei į mažą galvą per daug nesąmonių!

ALGIS. Aš būsiu duobkasys!

MOTINA. Aš ištaškysiu tavo smegenis su visais šitais bereikšmiais žodžiais! Gal tai grąžins tave į tikrąjį gyvenimą! Visų pirma aš užmušiu šitą prakeiktą tarakoną! (ima dėžutę ir trenkia į žemę, traiško kojomis)

ALGIS. Palik, mama! (motina stovi)

MOTINA. Ar dar tu būsi duobkasys?! Gali pradėti nuo dabar! Užkask savo draugą!

ALGIS. Tu, mama, nieko taip ir nesupratai! Išmok gi pagaliau klausytis!

MOTINA. Dabar bus viskas kitaip! Kitaip! Supranti? (atsigula ant sofos)

ALGIS. Nebus! Aš dar nepasakiau eilėraščio!

MOTINA. Tu jo jau nebepasakysi. Niekam!

ALGIS. Tu vėl per daug nori! Tiesiog paklausyk!

MOTINA. Atstok! Nesąmones taupyk senatvei! Aš pavargau tavęs klausyti! (išeidama trenkia durimis)

ALGIS. Bet tu suprask nors vieną trumpą eilėraštį... (renka dėžės gabaliukus, fone tyliai girdisi ,,ant kalno mūrai”)

Aš – duobkasys.

Vis kasu sau duobes.

Kasu visiems ir dainuoju

savo darbo dainą.

Kasu duobę –

darau kalną,

vieniems – įkristi,

kitiems – įkopti.

Aš – duobkasys.

Šiandien kasu duobę.

Aš vis slepiu, slepiu...

Gal save, gal kitus,

gal gyvenimą juodą

nuo akių ir savęs...

Mano darbas – kasti duobes.

Uždanga