Alytaus rajono Daugų vidurinė mokykla

Žygimantas Aleksiupas

BATŲ KVAPO AROMATAS

VEIKĖJAI IR JŲ TRUMPI APRAŠYMAI:

MATRIOŠKA — neeilinis mokinys. Mėgsta humorą, rašyti eiles, dramas, dainų tekstus ir t.t. Amžinas optimistas. Sangvinikas

BANDITAS — agresyvus, nestabilus ir neprognozuojamas. Azartiškas ir visada nešiojasi kortų kaladę. Ant jo galvos visąlaik kepurė, bet dėl kokių priežasčių, net jis pats neatsakytų. Cholerikas

LIUDVIKAS — Bandito draugas ir itin išsiskirianti asmenybė, tipiškas melancholikas: bet kokiu atveju verkia. Netvirto charakterio, bet pasitiki savimi, žino, kad Banditas jį visada užtars bet kokiu klausimu

MOKYTOJA — literatūros mokytoja. Nuolaidi, bet labai linkusi dalyvauti įvairiuose konkursuose ir loterijose, kur tik gali laimėti. Dažnai naudojasi tarnybine padėtim. Senamadiška, nors mokiniams patinka

KRISTUPAS — kavinėje dirbantis barmenas-padavėjas. Jam labai nesiseka, nes turi retą intuiciją atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu laiku ir ten, kur turėtų būti ne jis. Dažnai nekaltai aprėkiamas, bet jau pripratęs ir nepyksta. Flegmatikas

I scena

Scenovaizdis: mokyklos koridorius, pertrauka, 2002 m. lapkričio 25 d. 11:30

Pasigirsta skambutis. Iš visų pusių tarsi be jokio tikslo ima vaikščioti daug moksleivių. Prie suoliuko prieina mokinys, pravarde Matrioška, ir atsisėda. Iš krepšio išsiima knygą ir skaito. Prieina prie suolo kitas mokinys, pravarde Banditas. Atsisėda šalia ir atima knygą.

BANDITAS. Ką skaitai? (Užverčia knygą ir pažiūri į viršelį)

MATRIOŠKA. Nieko neskaitau, tik šiaip vartau, paveiksliukų ieškau. (Atsako su pastebima pašaipa) O tu jau pavalgei?

BANDITAS. Aš valgau tik namie. Valgykloj neskanu. Namie mama šiandien nieko skanaus nepagamino, tai visai nevalgysiu.

MATRIOŠKA. Visai kaip Liudvikas. Jis irgi valgė tik tai, kas jam skanu. O tu žinai, kad jis mirė?

BANDITAS (Iš nustebimo atsistoja, rankomis ima rodyti nesuprantamus gestus, o kai nori atsisėsti, nepataiko ant suolo ir atsisėda ant grindų). Negali būti!

MATRIOŠKA. Aš irgi nepatikėjau. Bet taip jau yra.

BANDITAS. Geras buvo žmogus. Aš jam dar buvau skolingas litrą.

MATRIOŠKA. Kaip tai buvo? Skolą galėsi grąžinti per Paskutinį Teismą.

BANDITAS. O už ką jį teis?

MATRIOŠKA. Matyt, nusižengė kažkokiems įstatymams. Nežinau, aš gi ne teisininkas.

BANDITAS. O nuo ko jis mirė? Gal padarė avariją, tai už eismo įvykį dar ir į teismą lavoną veš? Koks tikslas teisti numirėlį?

MATRIOŠKA. Nežinau, bet man atrodo, jis mirė ne avarijoj. Gal šiaip mirė nuo senatvės. Tik žinau, kad mirė kurčias.

BANDITAS. Viskas, metu rūkyt. Ką, po velnių, jei imsiu ir aš užversiu kanopas, nei 21 metų nesulaukęs. O tu tikrai žinai, kad mirė kurčias? (Susidomi ir atsisėda ant suolo šalia)

MATRIOŠKA. Taip medikai nustatė.

BANDITAS. „Blemba“, bet žiūrėk, kaip medicina pažengė toli? O kas bus dar po kokių 50 metų? Įsivaizduok mirimo liudijimą. Jonas Petraitis, gimęs 1999 m. kokią kovo 30 dieną, mirė 2058m. liepos 15 dieną, per Žalgirio mūšio minėjimo metines, mirtinai nusigėręs. Ne, ne taip. Sudegė, kilus savaiminiam užsidegimui, kai miegojo ir nuo širdies veiklos trinties sukeltų elektros srovių užsidegė kraujas, tiksliau, jame buvęs spiritas.

MATRIOŠKA. Ne, taip negali būti.

BANDITAS. Gali. Klausyk toliau. Dar nebaigiau. Prieš mirtį pilietis sapnavo, kad Kanadoj plauna savo nuosavą „Lincoln“ limuziną nuosavoj plovykloj.

MATRIOŠKA. Baik, medicina negali nustatyti, ką žmogus sapnuoja ar jau sapnavo, aišku, jei tas žmogus pats prieš tai neinformavo. O Liudvikas apkurto gal prieš porą metų iki mirties.

BANDITAS. Šit kaip. O aš visad galvojau, kad ten ausinuko laidai kyšo. Pasirodo – klausos aparatas. Vadinasi, jis negirdėjo, ką tada jam pasakojau apie Igno mamą. Žinai tą anekdotą?

MATRIOŠKA. Ne, bet nepasakok.

BANDITAS (Atsistoja ir ima pasakot). Sėdi Igno mama „tulike“ ir ... (Atsisėda ir ima vaizduoti tualete stenantį žmogų) Bet nieko neišeina. Tada ji dar labiau stena, bet vėl nieko. Ir taip kokią valandą. Ateina Ignas ir užgesina šviesą „tulike“, pagalvojęs, kad ten nieko nėra. Pasigirsta riksmas (Surinka garsiai: „AAAAA“) Ignas uždega šviesą ir sako, ko čia rėki, išgąsdinai. O mama ir sako: „Ačiū Dievui, čia tu šviesą buvai užgesinęs, o aš galvojau, kad sprogo akys“. Juokinga?

MATRIOŠKA. Ne. Senas tavo anekdotas, žinojau, bet „tulike“ buvo ne Igno mama, o pats Ignas.

Kurį laiką tyla, nes vėl ima pro šalį vaikščioti daug žmonių.

BANDITAS. O kada laidos?

MATRIOŠKA. Jau palaidojo. Seniai.

BANDITAS. Negali būti. O manęs kodėl niekas nepakvietė?

MATRIOŠKA. Nežinau, gal tavęs jis nepažinojo.

BANDITAS (Atsistoja ir užsimoja kumščiu į veidą). Klausyk, Matrioška, gal man tau duot į snukį?

MATRIOŠKA. Jei yra už ką, tai duok, bet aš nemanau, kad yra pagrindo, nes tikrai galimas daiktas, kad Liudvikas tavęs nepažinojo arba labai menkai pažinojo. Už tai nereikia pykt, nes... (Nespėja nieko pasakyt, nors kalbėjo labai greitai)

BANDITAS (Duoda į veidą delnu). O tu tikriausiai irgi nepyksti, Matrioška, jei gausi nuo manęs, Bandito, į galvą. Juk galimas daiktas, kad tu mane įžeidei. Truputėlį, labai nedaug.

Matrioška atsistoja, įsideda knygą į krepšį ir nori eit, bet prieina dar vienas žmogus – Liudvikas.

BANDITAS. O tu dar melagis. (Duoda Matrioškai per kitą skruostą) Sveikas, Liudvikai. Žinai, ką jis sakė apie tave? Kad tu mirei nuo savaiminio kūno užsidegimo visiškai kurčias.

Liudvikas užsimoja duot Matrioškai, bet jis spėja užsidengti krepšiu.

MATRIOŠKA. Palaukit! Aš visai ne taip sakiau! (Jį nori abu pertraukti, bet abiem Matrioška uždengia burnas kumščiais) Sakau, patylėkit. Liudvikai, aš visai ne apie tave kalbėjau.

Banditas griebia Matrioškai už rankos ir užlaužia už nugaros.

BANDITAS. Kaip ne apie jį? Pats sakei (Pamėgdžioja Matrioškos balsą): ar žinai, Liudvikas mirė.

MATRIOŠKA. Liudvikas Bethovenas!!! Ką aš kaltas, kad tu nežinojai apie jo mirtį.

BANDITAS. Nu, jo. Čia tai išdūrei.

LIUDVIKAS. O aš jau irgi galvojau, kad miriau.

Nuskamba skambutis į pamoką.

II scena

Scenovaizdis: mokykla, klasė, pamoka.

MOKYTOJA. Ir dabar truputis informacijos. Vyksta konkursas. Reikia sukurti dramą, pjesę ar kokį kitokį vaidinimą. Pastatyti ir suvaidinti. Kokių turit pasiūlymų?

BANDITAS. Mokytoja, tegul sukuria Matrulevičius. Jis gavo į snukį, oi, atsiprašau, į veidą, ir tik tada prisipažino, kad pasakojo ne apie Liudviko, o apie Liudviko Bethoveno mirtį. Labai plati jo vaizduotė.

Pasigirsta skambutis.

MOKYTOJA. Gali visi išeit, išskyrus Martulevičių.

III scena

Klasėje tik mokytoja ir Matrioška.

MOKYTOJA. Ar teisybę sakė tas žmogus?

MATRIOŠKA. Taip, bet jis ne žmogus. Jis idiotas. Ką, nepastebėjot iš jo veido išraiškos?

MOKYTOJA. Pastebėjau, tačiau dažnai veido išraiška būna apgaulinga.

MATRIOŠKA. Taip... suprantama... (Sutrinka) tačiau...

MOKYTOJA. Tačiau išvaizda dažnai būna apgaulinga. Iš tiesų jis daug kvailesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet čia tavo nuomonė. Ir jei po savaitės neatneši man tos dramos, apie kurią kalbėjau, tai, ką sakei apie Banditą, sužinos ir jis. Atrodo, taip jį vadinat?

MATRIOŠKA. Ar ne per mažai laiko duodat? Girdėjau, kad gerai dramai sukurti reikia visų metų.

MOKYTOJA. O žinai, kad Rosinis „Sevilijos kirpėją“ sukūrė per savaitę, o, be to, jis pats sau darėsi valgyt ir, kai kartą pas jį atėjęs draugas gyrė „Kirpėją“, jis atsakė: „Niekis, o tu verčiau paragauk mano pašteto“.

MATRIOŠKA. Tai jis dar ir pašte dirbo?

MOKYTOJA. Va, matai, kiek galima padaryt per savaitę. Taigi pirmyn, jaunuoli (Atsiverčia dienyną ir perskaito pavardę, nes pamiršo) Matrulevičiau.

IV scena

Matrioška išėjęs iš klasės kalbasi pats su savim.

MATRIOŠKA. Tai va, blemba, gavau gražaus darbelio. Lyg neturėčiau ką veikti. Ką, galvojat, kad Puškinas man batus išvalys ir šiukšles išneš? Ne. Pačiam teks viską daryti. Bet nieko. Aš dar parodysiu, kur vėžiai žiemoja. Viską padarysiu ne per savaitę, o per kokias tris dienas arba dvi. Tik pamanykit, dramą sukurti! Tokiam poetui kaip aš – vieni juokai. Dramos nereikia nei rimuoti, nei eiliuoti. Paprasta kaip triskart trys – devyni. Aš jau įsivaizduoju, kaip visiems net akys ant kaktos iššoks ir ištįs veidai, kai perskaitys mano dramą. Parašysiu geriau nei pats Sruoga „Milžino patamsy“. O gal pavėsy? Koks skirtumas, vis vien mano „Batų kvapo aromatas“ bus geresnis. O, jau ir pavadinimas gimė! Batų kvapo aromatas. Ką, blogai? Bus komedija. Aš komedijų meistras. Visi galvoja, kad batai neturi aromato arba geriausiu atveju skleidžia dvoką, bet ne. Ką? Niekas neuostėt mano batų kvapo aromato, kai išvalau juos apelsinų, oi, ne, ne apelsinų, greičiau supuvusių apelsinų arba, švelniai tariant, stipriai prinokusių citrusų spalvos batų tepalu. Skaniau kvepia nei vyšnios žiedai pavasarį. Ką ten vyšnios, rožės neprilygsta mano batų tepalo aromatui. Bet reikia užsirašyti, nes dar užmiršiu.

Išsiima knygelę, šiaip ne taip randa rašiklį kuprinėje ir rašo.

V scena

Matrioška sėdi namie prie stalo ir viena ranka laiko obuolį, kurį retkarčiais atsikanda, kita ranka rašo. Pasigirsta skambutis į duris. Matrioška atidaro duris. Įeina Banditas ir Liudvikas.

MATRIOŠKA. O, draugai atėjo.

BANDITAS. Labas. Kaip sekasi dramą rašyti?

MATRIOŠKA (Supykęs). Blogai.

LIUDVIKAS. Nepyk, tu gi pats žinai, kad iš visos klasės tik tu vienas ir sugebi sukurti dramą. Niekas negali, tik tu vienas. Įsivaizduoji, kokia tau garbė?! O mes tau visai nenorim trukdyti. Sėsk, rašyk toliau. Lauke lyja, jei dar nepastebėjai. Taigi mes su Banditu tik palauksim. Kai nustos, iškart išeisim.

MATRIOŠKA. Gerai jau, gerai. Sėskit kur nors.

Pats sėdasi prie stalo ir rašo toliau. Liudvikas ir Banditas atsisėda ant grindų. Banditas išsiima kortas ir ima lošti ,,durnių”.

BANDITAS. Žiūrėjai šeštadienį televizorių?

LIUDVIKAS. Ne, taigi šeštadienį bulves kasėm. Prisimeni? Grįžau visai nusiplūkęs.

BANDITAS. Aaaaaa... (Susimąsto) Taip, kažką atsimenu. Lažybos buvo, ar ne? Tu man litrą skolingas. (Surinka) Mano komanda laimėjo!

LIUDVIKAS. Na, ką tu! Mes daug tiksliau mėtėm į krepšį. (Piktai atrėžia ir meta kortas Banditui į veidą, bet nepataiko)

MATRIOŠKA. Ko taip šaukiat? Taip, širdžių dviakė kerta būgnų tūzą, jei širdys koziriai (be reikalo įkiša savo trigrašį).

BANDITAS. Kaip tai ko šaukiam? Lažybos yra lažybos. Juk mes su Liudviku susilažinom iš litro. Tai dabar įrodinėju, kad laimėjau.

Liudvikas greitai pašoka nuo grindų ir ima vaizduoti, ką sako.

LIUDVIKAS. Kas ten iš tavo tos komandos. Senatvė. Vos judėjo į priekį. Galima sakyti, visą laiką vaikščiojo. Ir krepšin retai kada pataikydavo.

BANDITAS. Ir vėl tu savo. Juk tik varžybų pradžioje taviškiai palakstė, o pabaigoj visai išsikvėpė. Ištvermės kaip pas žvirblį (Bando juokaut, bet niekas nesijuokia, tik jis pats).

Liudvikas supyksta ir užsigauna. Iš pykčio neištaria nė žodžio, kol ima verkti. Matrioškai šiek tiek gaila jo ir jis puola raminti.

MATRIOŠKA. Neverk, ko jaudintis dėl kažkokios komandos. (Uždeda jam ranką ant peties)

Boksas – visai kas kita. (Kita ranka duoda jam į pilvą). Pralošė šįkart „Žalgiris“, kitąkart laimės.

LIUDVIKAS (Nustebęs). Kuo čia dėtas „Žalgiris“?

MATRIOŠKA. Na gerai, „Rytas“. Tas pats. Vis vien ne boksas. (Apsikabina Banditą, jam bando duoti į pilvą, bet nepavyksta)

BANDITAS (Nustebęs). Ko tu čia vis kaišioji tai „Žalgirį“, tai „Rytą“?

MATRIOŠKA (Atidžiai nužvelgia abu). Nieko nesuprantu. Tai kokio perkūno jūs čia vos nesusimušėt?

BANDITAS. Kvailys. Nieko nesupranta. Išaiškink jam, Liudvikai.

LIUDVIKAS. Šeštadienį aš, Banditas ir dar keli, kurių tu nepažįsti, kaime kažkokiam seniui padėjom kast bulves. Darbas ėjo blogai, tai dėl smagumo sugalvojom lažybas. Pasidalijom komandom ir vėl kasėm toliau. Lažybų objektas – litras baltos. Aišku, ne kavos.

MATRIOŠKA. Šit kaip. Pagaliau aišku. Šnekat apie kažkokius metimus, ištvermę, bėgimą. Velnias supras, ką jūs šnekat. Norit, galiu pabūti jūsų teisėju?

BANDITAS. Gerai, bet žinok, nieko negausi.

MATRIOŠKA. Sutarta. Taigi vienas klausimas viską išspręs. Kurie prikasė daugiau maišų?

LIUDVIKAS. Po lygiai, po penkis maišus.

MATRIOŠKA. Jei komandose buvo po tiek pat žmonių, tada laimėjo tie, kurie pasiūlė lažintis.

BANDITAS. Taip nesąžininga. Siūlė Liudvikas, bet aš priėmiau jo lažybas. Nebūčiau sutikęs ir nebūtų jokių lažybų. (Įsiunta)

MATRIOŠKA. Žinai, kad teisėjo sprendimas negali būti keičiamas. Kaip ir bokse. Nokdaunas. Laimėjo Liudvikas. Kai parašysiu dramą, tai yra rytoj, vakare eisim į barą. Aš išgersiu „Fantos“ ir pažiūrėsiu, kaip vykdysi lažybų sąlygas.

BANDITAS. Gerai, bet žinok, tau atsirūgs. Žinai, ką sakė apie tave literatūros mokytoja? Sakė, kad pavadinai mane nevispročiu. Aš skelbiu dvikovą. Rinkis ginklus.

MATRIOŠKA. Renkuosi šaunamąjį ginklą. Savo sekundantu skelbiu save patį. Niekuo nepasitikiu. Ir žinok, asile tu, kad tada tave pavadinau idiotu. Ta literatė visada ką nors painioja. (Stumia svečius durų link)

BANDITAS. Rytoj, per ilgąją pertrauką. Mano sekundantas bus Liudvikas. Einam, Liudvikai. Atsirado, matai. Puškinas. Būsi suvirškintas kaip Taisonas.

Išeina ir girdisi, kaip dainuoja.

BANDITAS. Krenta lapai, krenta grūšios, velnias nori tavo dūšios.

VI scena

Literatūros pamoka. Klasėj tik Liudvikas ir Matrioška.

MOKYTOJA. Papasakok mums, (Pažiūri į žurnalą) Matrulevičiau, apie Puškino mokslo metus licėjuje.

Matrioška atsistoja, bet nieko nesako, tik bejėgiškai stovi nuleidęs rankas ir galvą.

MOKYTOJA. Ko tyli? Tu tikriausiai nežinai, nuo ko pradėt? Padėsiu truputį. Tu, aišku, žinai, kad Puškinas licėjuje mokėsi nuo 1811 iki 1817 metų?

Matrioška linkteli galva.

MOKYTOJA. Na, matai. Dabar pasistenk prisiminti, kuo jis labiausiai domėdavosi. Juk jam labiausiai patiko istorija, literatūra, kalbos... bet būsimo poeto visai netraukė matematika. Ar ne tiesa?

Matrioška vėl linkteli.

MOKYTOJA. Šaunuolis! Ko gi tyli, jei viską žinai? Na, pakalbėkime apie Puškino draugus. Kas buvo artimiausi jo draugai?

Matrioška tyli, varto vadovėlį ir perskaito pirmą pasitaikiusią pavardę.

MATRIOŠKA. Delvigas.

MOKYTOJA. Šaunuolis! Pakaks. Jei būtum atsakinėjęs aktyviau, parašyčiau dešimt, bet dabar nusipelnei tik devynių. Sėsk. O kaip sekasi rašyti dramą?

MATRIOŠKA. Neparašiau, bet...

MOKYTOJA. Kokį tau buvau davusi terminą? Vieną savaitę, berods?

MATRIOŠKA. Taip, bet...

MOKYTOJA. Jokių bet. Rašau tau dvejetą.

MATRIOŠKA. Bet tą dramą net neprivaloma buvo parašyti. Jūs neturite teisės man rašyti dvejeto! Aš kviečiu jus į dvikovą (Pasako labai greitai ir nutyla).

MOKYTOJA. Ką? Pasigirdo dvikova? Kvieti mane į dvikovą? Kaip Puškinas? Kokiais ginklais kausimės? Gal šautuvais?

MATRIOŠKA. Taip. Šautuvais. Galima ir kitaip: rankinėm granatom iš 20 metrų, bet aš nesutinku. O, be to, jau pasirinkot ginklus. Dvikovos laikas – šiandien. Vieta – šis kabinetas.

VII scena

Ilgoji pertrauka

MATRIOŠKA. Pagaliau atėjai. Jau galvojau, kad neateisi, pasiduosi be dvikovos.

BANDITAS. Cha cha, labai juokinga. Gerai, pradedam. Kur tavo ginklas?

Matrioška išsitraukia iš kišenės pistoletą.

MATRIOŠKA. O tavasis?

Banditas spragteli pirštais ir įeina Liudvikas. Jis neša smuiko dėklą.

LIUDVIKAS. Kaip Bandito sekundantas, aš pristatau jam ginklą. Ir prašau parodyti tavo vamzdį. (Paima iš Matrioškos pistoletą ir visaip varto, tikrina, ar tiesus vamzdis, kiek telpa šovinių) O koks bus atstumas?

MATRIOŠKA. 20 metrų. Tikiuosi, ne per toli? Kokias kitas sąlygas siūlai? Kas šaus pirmas?

LIUDVIKAS. Kvailas klausimas. Šausit abu vienu metu. Aš, kaip Bandito sekundantas, skaičiuosiu iki trijų. Jeigu kas šaus pirmesnis, tas pralaimės.

MATRIOŠKA. Aišku. O kas, jeigu po pirmos šūvių serijos nieks nepataikys?

LIUDVIKAS. Tada šausit antrą kartą.

MATRIOŠKA. Sutinku. Gal galiu patikrint varžovo ginklą? (Paima iš Liudviko dėklą, bet jo neatidaro) Betgi čia ilgesnis vamzdis. Palygink mano pistoletą ir šitą šautuvą. Protestuoju!

LIUDVIKAS. Na ir kas?

BANDITAS. Kas, kas? Ginklai turi būti vienodų duomenų. Turi būti vienodos sąlygos abiem varžovams. Ką čia man dabar atnešei?

LIUDVIKAS. Bet tada tarėmės, kad dvikovos ginklai – šautuvai. Ne pistoletai.

MATRIOŠKA. Aš sakiau: šaunamasis ginklas. Bet nieko, aš sutinku, kad Banditas šautų šautuvu, o aš pistoletu. Bet tada keičiam sąlygas.

LIUDVIKAS. Kokias?

MATRIOŠKA. Aš šausiu pirmas. Čia pagal fiziką. Jei šausim kartu, jo vamzdis ilgesnis, kulkų greitis vienodas, atstumas šiuo atveju nesvarbus. Jo kulka atskries greičiau nei mano, ir aš net nespėsiu iššaut.

BANDITAS. O jei tu iššausi pirmas, aš gal būsiu nušautas ir net neturėsiu galimybės šaut.

MATRIOŠKA. Gerai, baigiam ginčus. Aš šiandien turiu dar vieną dvikovą, paskubam.

BANDITAS. O aš šiandien visiškai laisvas, neužimtas ir niekur neskubu. Sutinku būti tavo sekundantu pirmoje dvikovoje ne su manimi. O su kuo tu kausies?

MATRIOŠKA. Su literatūros mokytoja. Ji man už tai, kad neparašiau dramos, norėjo rašyti dvejetą. Iškviečiau į dvikovą ir norėjau siūlyti rankines granatas iš 20 metrų, bet ji nesutiko. Pasirinko irgi šautuvus.

BANDITAS. Gerai, einam, išsiaiškinsim su ja.

VIII scena

Visi trys nueina prie kabineto durų ir pasibeldę įeina.

MOKYTOJA. Taip, kokiu klausimu, vaikinai, trukdot? Aš kaip tik taisau jūsų kontrolinius.

MATRIOŠKA. Čia atėjau tik aš. Kiti bus tik stebėtojai. Per pamoką aš jus pakviečiau į dvikovą: laikas – dabar, vieta – čia, ginklai – šautuvai.

MOKYTOJA. Tai tu rimtai? (Ieško, bet neranda žurnalo, todėl vėl pamiršta pavardę) Kokia, sakei, tavo pavardė?

MATRIOŠKA. Aš jums savo pavardės niekada nesakiau. Galit mane vadint, kaip ir Banditą, pravarde. Aš – Matrioška.

MOKYTOJA. Malonu susipažinti. Mane mokykloje vadina... (Pirštu pakrapšto galvą) kaipgi mane vadina?

MATRIOŠKA. Tiek to, nesvarbu. Vis tiek jus visada vadinsiu Jūs. Net ir žinodamas, kaip jus vadina draugai mokykloje.

MOKYTOJA. Gerai. Tai sakai, dvikova? Aš maniau, kad tu pajuokavai ar norėjai pasigirti, kad žinai Puškino mirties priežastį. Negaliu patikėti, kad esu pakviesta į dvikovą. O ji legali?

MATRIOŠKA. Kas legali? Dvikova? Ne, bet jūs, kaip mokytoja, turit žinot, kad ir Puškinas su tuo prancūzu kovėsi nelegaliai. Ir tas nė vieno iš jų nepiktino.

MOKYTOJA. Jei rimtai kalbam, nors vis dar negaliu tuo patikėti, tai aš noriu pasakyti, kad neturiu ginklo. Šaunamojo ginklo. Gal keičiam dvikovos ginklus? Renkuosi gramatiką. Jūs užmuštas.

MATRIOŠKA. Ne, dvikovos ginklus galima keisti likus parai iki kovos pradžios. Bet aš nematau problemos, kad jūs neturit šautuvo. Matot, aš turiu dar kitą dvikovą su Banditu. Jis, manau, sutiks paskolinti savo pyškalą.

BANDITAS. Ne. Mokytoja nė karto tikriausiai nešaudė. O kas, jei sugadins? Ką, tada aš pirštu šaudysiu? Deja, dar neišrastas parakas šaudyti pirštu.

MOKYTOJA. O kieno tas ginklas?

LIUDVIKAS. Mano. Aš Bandito sekundantas.

MOKYTOJA. Puiku. Man irgi reikia sekundanto. Liudvikas bus mano sekundantas. Ginklas jo. Mano dvikova pirmiau nei Bandito, nes aš vyresnė. Taigi aš šaudysiu keistu šautuvu smuiko dėkle. Jei jį sugadinsiu, tau, Bandite, tavo sekundantas parūpins kitą.

LIUDVIKAS. Bet aš kito neturiu. Siūlau padaryti taip. Aš jums, mokytoja, už nedidelį 100 litų mokestį išnuomosiu ginklą iki dvikovos pabaigos. Nuomos sutarty bus punktas: jei sugadinsit šautuvą, jūs padengsit jo taisymo išlaidas arba nupirksit naują.

MOKYTOJA. Sutarta!

Nuskamba skambutis į pamoką.

MATRIOŠKA. Tai va, baigėsi pertrauka. Nekenčiu, kai laiką leidžia tuščiai. Nei dvikova įvyko, nei pavalgiau.

MOKYTOJA (Pažiūri į laikrodį). Vajetau, tai šita pertrauka buvo ilgoji? Visai pasimečiau. Ir valgyt užsimaniau. Susirenkam po pamokų mano kabinete ir tada aptarsim šitą reikalą.

IX scena

Mokytoja sėdi kavinėje, nes mokyklos valgykla jau nebedirba.

MOKYTOJA. Meniu, prašau, atneškite.

Padavėjas Kristupas atneša meniu ir laukia, ką mokytoja užsakys.

KRISTUPAS. Ką užsakysite?

MOKYTOJA. Gramatikos klaidų (Susierzinusi).

KRISTUPAS. Deja, neturime.

MOKYTOJA. Tai kodėl jos įrašytos į meniu? Ir išvis, kas čia per kavinė (Pasipiktinusi)? Jei mokyklos valgykla nebūtų anksčiau užsidariusi, niekada nebūčiau čia atėjusi. O dabar neisiu net ir kitu atveju. (Rėkia) Jūs įžeidėte mano orumą. Jei jūs būtumėt mano mokinys, iškviesčiau jus į dvikovą.

Atsistoja ir išeina.

X scena

Klasė. Po pamokų

MOKYTOJA. Gerai, visi susirinkom. Liudvikai, duok popieriaus, parašysim tą ginklo nuomos sutartį ir galėsim pradėti.

Liudvikas iš kuprinės išima šūsnį popieriaus lapų, iš kurių vienas nesulankstytas, jį padeda ant mokytojos stalo.

LIUDVIKAS. Aš jums diktuosiu, o jūs rašykit. Taigi. Aš, literatūros mokytoja, tokia ir anokia, būdama sveiko proto ir blaivi (Nuryja seiles ir per susidariusią pauzę visi jį nužvelgia, o jis tęsia lyg niekur nieko toliau), blaivaus mąstymo, rašau šią nuomos sutartį. Nuo šių metų lapkričio 26 dienos pusės trijų dienos iki tol, kol baigsis mano dvikova su varžovu, nuomojuos iš mokinio ir mano sekundanto Liudviko ginklą. Jei jis bus sugadintas, pažadu apmokėti jo taisymo išlaidas arba atpirkti tokios pat firmos ir markės visiškai naują, jeigu tai kainuos pigiau nei taisymas. Visa tai tvirtinu savo parašu. Pasirašykit.

Mokytoja pasirašo.

MOKYTOJA. Dabar rašyk tu. Aš tau irgi padiktuosiu.

Liudvikas atsisėda į mokytojos vietą ir rašo.

MOKYTOJA. Sutinku, kaip sekundantas, nuomoti ginklą. O, palaukit! Nerašyk šito. Kokia ginklo markė? Tai irgi reikia užfiksuoti dokumente.

Mokytoja paima smuiko dėklą ir...

XI scena

Mokytoja lėtai, kaip sulėtintam kine, atidaro smuiko dėklą. Skamba muzika, kuri dar labiau intriguoja ir jaudina žiūrovus. Visi lėtai (irgi kaip sulėtintam kine) atsisuka į mokytoją, kuri stovi scenos centre. Ji atidaro dėklą ir visų nuostabai iš jo išima ne tai, ko visi tikėjosi, tai yra šautuvą, o tai, kas ten iš tikrųjų turėjo būti, tai yra smuiką.

Liudvikas apalpsta ir nukrenta, garsiai trenkdamas galvą į stalą.

MATRIOŠKA. Viešpatie, Viešpatie! Kaip aš nekenčiu tokių akimirkų.

MOKYTOJA. Nereikia dramatizuoti ir iš degtuko skaldyti vežimo. Kas iš to, kad nebus dvikovos? Dar geriau, dabar galiu jums pagroti.

Ima groti, bet taip bjauriai, kad Banditas atima smuiką ir vėl jį uždaro į dėklą.

BANDITAS. Gana grot! Dvikova turi būti. Ir aš jau žinau kaip.

Nuo grojimo pabunda Liudvikas. Jis atima iš Bandito dėklą su smuiku, suplėšo sutartį ir verkdamas lėtai išeina. Visi atsigręžia į Banditą.

BANDITAS. Taigi mes turime ginklą, tiksliau, jį turi Matrioška. Dvikovos negali būti, bet juk kas nors vis vien kaltas. Ir turi būti už tai nubaustas. Jis nusibaus save pats. Aš turiu kortas. (Išsiima iš kišenės) Sulošiam kortomis seną gerą žaidimą - ,,durnių”, kurį, manau, visi iš čia esančių mokat lošt. Žodžiu, taip: kas liks durnius, tas turės nusišaut.

MATRIOŠKA. OK. No problem.

MOKYTOJA. Vsegda gotova.

Susėda ant grindų ir su azartu lošia.

XII scena

Žaidimas eina į pabaigą. Banditas iš rankovės išsitraukia kortą ir surinka.

BANDITAS. O dabar laikykitės, mokytoja. Turiu jums siurprizą. Tris karalius. Hobas!!! (Išmeta kortas) Gaila, neturiu ketvirto.

MOKYTOJA. Taip nesąžininga. Tu juos iš rankovės ištraukei. Bet nieko. A la ger kom a la ger. Išverčiu. Na vajne kak ne vajne a da vajny kak da vajny. Ketvirtas karalius pas mane. (Numeta ant grindų) Turiu dar vieną kortą. Ne tik dviakė, bet dar ir kozirių dviakė. (Vėl meta kortą) Ir dar kažkur turi būti tūzas. (Ilgai ieško rankovėse, kišenėse, bet randa tik, kai atsistoja, po sijonu) Kryžių tūzas kerta kryžių karalių. Atsimušiau.

BANDITAS. Aš išėjau iš žaidimo. Daugiau kortų neturiu.

MOKYTOJA. O man dar liko pora. Nesvarbu, kokia tavo pavardė, nes vėl pamiršau, bet ginkis. Širdžių devynakė.

Matrioška atsimuša ir deda savo kortą kaire ranka. Jam dar lieka viena dešinėje. Mokytoja nusišypso ir ima kvatotis.

MOKYTOJA. Man liko juokdarys! (Vėl isteriškas juokas) Džiokeris kitaip. (Surimtėja ir labai rimtai pasako) Tu likai visiškas durnius.

Banditas paima pistoletą, įdeda į jį vieną kulką ir paduoda Matrioškai.

BANDITAS. Taip. Dabar supratau frazės „mirtinas humoras“ prasmę. Juokdary, tave pražudė juokdarys. Juodas humoras. Prisimeni, sakei man, kad aš idiotas. Geriau būti nelaimingu idiotu nei numirusiu humoristu.

MOKYTOJA (Uždeda ranką ant peties). Man tavo dramos nereikėjo. Tik toks konkursas buvo.

MATRIOŠKA. Gerai, baikim tą komediją. (Piktai) Nuleiskit uždangą. Mano gyvenimas buvo kaip spektaklis, ir jis baigėsi.

Matrioška lėtai prideda sau prie smilkinio vamzdį.

MOKYTOJA. Tik ne prie visų. Čia yra vaikų, nepilnamečių.

Matrioška pašnairuoja į mokytoją, bet nueina kitur. Jis nulipa nuo scenos ir tarp žiūrovų eilių išeina iš salės, uždarydamas duris. Pasigirsta šūvis. Banditas nusiima kepurę. Mokytoja ima verkti ir apkabina Banditą. Staiga po kiek laiko atsidaro salės durys ir į salę sveikas ir gyvas įeina Matrioška. Visi nustebę žiūri į jį. Jis vėl tarp žiūrovų eilių nueina į sceną.

MATRIOŠKA (Šypsodamasis). Nepataikiau.

Pabaiga