Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija

Eglė Aleknaitė

AVINĖLIS

Veikėjai:

SŪNUS – maždaug šešerių metų vaikas

MAMA

TĖVAS

1 scena

Kambarys. Tamsu. Apšviestas tik Sūnus, sėdintis savo lovoje, ir jo Mama, mezganti kitame scenos šone.

MAMA. Gyveno kartą broliukas ir sesytė. Turėjo jie blogą pamotę, kuri juos visaip skriaudė. Ir galiausiai išėjo vaikai iš pamotės namų į pasaulį laimės ieškoti. Eina jie mišku, o broliuką troškulys kankina. Ir nei upelio kokio, nei šulinio aplinkui. Pamatė broliukas vandenį jaučio pėdoj. Lenkiasi – gers. Sesytė: „Negerk, broliuk! Į jautį pavirsi!“ Broliukas paklausė, negėrė. Eina toliau. Pamatė vandenį ožio pėdoj. Lenkiasi – gers. Sesytė: „Negerk, broliuk! Į ožiuką pavirsi!“ Broliukas paklausė, negėrė. Eina toliau. Pamatė vandenį avino pėdoj. Lenkiasi – gers. Sesytė: „Negerk, broliuk!“ „Tai kad aš labai gerti noriu“. „Negerk, į avinėlį pavirsi!“ Nepaklausė broliukas. Išgėrė. Ir pavirto į avinėlį.

Pasigirsta ėriuko bliovimas. Kambarys nušvinta. Sūnus tebesėdi savo lovelėje. Mamos kambaryje nebėra. Girdisi baisus, ausį rėžiantis peilių galandimas.

SŪNUS. Mamyte, nustok tą peilį galąsti – man baisu (pauzė) . Mamyte, prašau, aš labai bijau (pauzė) . Mama, aš bijau!

MAMA. Sakei ką nors ? (ausį rėžiantis garsas dingsta)

SŪNUS. Prašau, nustok galąsti ta peilį – man baisu.

MAMA. Tai kad reikia, sūneli, reikia.

SŪNUS. Bet aš labai bijau.

MAMA. Ko gi bijai, mielasis?

SŪNUS. To brūžavimo.

MAMA. Nebijok, būk vyras (garsas vėl pasigirsta).

SŪNUS. O ką tu pjausi?

MAMA. Aviną. Avinėlį mūsų.

Peilių galandimas nutyla, pasigirsta ėriuko bliovimas.

SŪNUS. Avinėlį? Mama, nepjauk avinėlio! Avinėlis... Avinėlis – mano brolis! Prisimeni, pasakojimą apie Tomą, mano broliuką?

MAMA. Tomas mirė prieš ketverius metus, tau tebuvo dveji.

SŪNUS. Taip, man tebuvo tik dveji, aš buvau toks mažas , aš nepasaugojau Tomo ir jis ištroškęs išgėrė vandenį iš avinėlio pėdelės... Mama, Tomas nemiręs! Mama, Tomas – avinėlis! Nepjauk avinėlio, mama!

MAMA. Mielasis, Tomą mašina suvažinėjo (nejauki pauzė). Tomą mašina suvažinėjo...

SŪNUS. Tu... Tu meluoji, mama! Jokia mašina nesuvažinėjo. Jis tik gerti labai norėjo. Gerti labai norėjo, bet aš buvau jau visas sultis išgėręs... Arba tu jam nedavei, nes galbūt ką nors negero buvo padaręs...

MAMA. Tomas buvo geras berniukas.

SŪNUS. ... ir jis atsigėrė vandens iš avinėlio pėdelės!

MAMA. Baik, na, ką tu. Tomas buvo geras berniukas ir niekada negerdavo vandens iš avinėlio pėdelės. Jis žinojo, kad taip daryti negerai ir gerdavo, kaip ir tu, tik iš stiklinių ir puodelių.

SŪNUS. Mama, nepjauk avinėlio. Avinėlis – mano brolis.

MAMA. Nustok, sūnau. Arba aš tau niekada nebeseksiu pasakų. Tomas niekada negėrė iš avinėlio pėdelės. Supranti?

2 scena

Kambarys dar labiau nušvinta. Viduryje stovi pietums padengtas stalas. Pribėga ir ant savo kėdės sėdasi Sūnus, ateina prie stalo ir sėdasi Tėvas, nešdama kepsnį įeina Mama.

TĖVAS. Kaip skaniai kvepia.

MAMA. Tikrai skaniai.

TĖVAS. Jau senokai valgėme avienos.

MAMA. Skanus bus avinėlis. Gražiai buvo nuaugęs (pjausto, dalina mėsą).

TĖVAS. Gero apetito (abu su Mama valgo). O ko tu, sūnau, nevalgai?

SŪNUS. Avinėlis - mano brolis. Aš negaliu valgyti savo brolio.

TĖVAS. Įdomi teorija.

MAMA. Man nuo tos jo teorijos galvą skauda.

TĖVAS. Nejau?

MAMA. Vakar visą dieną zyzė: „Nepjauk avinėlio, avinėlis – mano brolis“.

TĖVAS. Įdomi jo teorija.

MAMA. Įdomi ar neįdomi, o valgyti vis tiek reikia. Valgyk, sūnau (Sūnus nevalgo). Sūnau, valgyk (Sūnus vis tiek nevalgo). Valgyk, kitaip neaugsi, paliksi toks mažas. Nejaugi reikės kaip kokį mažiuką ir pamaitinti? (eina artyn sūnaus)

SŪNUS. Aš nevalgysiu savo brolio mėsos (palenda po stalu, slėpdamasis nuo Mamos).

MAMA. Valgysi, valgysi, kitaip nebus!

TĖVAS. Valgyk, sūnau, reikia valgyti (abu su Mama lenda iš paskos po stalu).

SŪNUS. Nevalgysiu, nepriversit! (išlenda vikriai iš po stalo).

TĖVAS (Su Mama išlenda iš po stalo, paima stiklinę su sultimis). Tai nors sulčių atsigerk.

SŪNUS. Negersiu! Nė už ką! Tomas irgi tik iš stiklinių ir puodelių gėrė, bet į avinėlį vis tiek pavirto...

MAMA (pertraukdama). Aš tau niekada nebeseksiu pasakų.

SŪNUS. ... ir jūs norit, kad ir aš pavirsčiau į avinėlį...

TĖVAS (pertraukdamas). Valgyk nenusišnekėjęs!

SŪNUS. ... o tada papjausit kaip mano brolį!

Tėvas gaudo Sūnų, šis laksto po kambarį.

TĖVAI. Sustok! Valgyk! Vis tiek suvalgysi!

SŪNUS. Nevalgysiu! Nepriversit!

Tėvai galų gale pagauna Sūnų, besidraskantį jį nuveda prie stalo, prikiša prie jo ir ima girdyti bei valgydinti.

TĖVAI. Valgyk! Reikia valgyti!

Sūnus po truputį aprimsta, nebesidrasko, tada tėvai jį atriša. Jis ima „avinėti“, pakol visai pavirsta avinu. Tėvai vėl sėdasi prie stalo ir toliau valgo. Sūnus avino pavidalu laksto po kambarį.

SŪNUS. Beeeeeeeeee! Beeeeeeeeeeeee!

MAMA. Aš jam niekada nebeseksiu pasakų!

UŽDANGA