Aukštyn-žemyn

Alytaus šv. Benedikto vidurinė mokykla

Justina Pupkaitė

AUKŠTYN-ŽEMYN

Veikėjai:

Titas

Lėja

Grytė

Benas

Saulė

Balsas, retkarčiais pasigirstantis iš garsiakalbio

Labai aukšto namo neįprastai didelis liftas – blankiai apšviestas kambarėlis, kuris kyla ir leidžiasi. Guli kelios medinės dėžės, mėtosi laikraštis. Ant vienos sienos didelis grafiti piešinys. Palubėj garsiakalbis. Stovi medinis suolelis. Ant jo, sukryžiavęs kojas, sėdi Titas. Durys atsidaro, ir laikydamiesi už rankų įeina Benas ir Saulė. Durys užsiveria.

Benas (laiko Saulę glėbyje): Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu, myliu... Ar gerai?

Saulė: Gerai, nes aš tave irgi myliu.

Benas: Aš tau kai ką turiu. (iš kuprinės išima pliušinį meškiuką)

Saulė: Koks mielas! Ačiū. (apkabina Beną, jam per petį pamato grafiti piešinį, apsižvalgo) Kaip keista. Benai, ar tau teko matyti ką nors panašaus?

Benas: Ką? Ar tu niekuomet nesi važiavusi liftu?

Saulė: Tokiu ne.

Titas: Žinoma, juk kiekvienas kitoks.

Saulė staigiai atsigręžia į Titą. Nusišypso.

Saulė: Ką... Ką turi galvoje?.. Kas tu?

Benas: Nesvarbu!.. Koks jo vardas ir ką... ką, na, jis mano...

Titas: Sutinku. Išties nesvarbu. Niekas nepasikeis, jei žinosit mano vardą, nes vardas nepasakys jums, kas aš, bet vis dėlto aš jį turiu ir, kad jau paklausei, būtų nemandagu nepasakyti. (atsistoja) Mano vardas Titas.

Saulė: Kaip įdomu... O aš Saulė.

Titas (šypsodamasis): Saulė... Labai šviesus ir... dangiškas vardas.

Saulė: Ačiū.

Titas: Prašau. Nors šis komplimentas tavo tėvams – juk ne pati sugalvojai sau vardą. Gali jiems perduoti.

Saulė: Oo... m. Būtinai... O ką tu čia veiki?

Titas: Esu. Gyvenu. Važiuoju į viršutinį aukštą.

Saulė: Visą gyvenimą?!

Titas: Tikiuosi, kad ne. Nes lifte nėra tualeto.

Saulė (nusijuokia): Supratau.

Titas: Žinoma. Nes tu protinga. Tik gal nebūtina to skelbti. Kiti gali imti pavydėti.

Saulė: Aišku.

Titas: Jis tavo draugas?

Saulė: Ne, vaikinas.

Titas: Ar jis tau kada nors sako, jog jam labai pasisekė, kad tu jo mergina?

Saulė: Kartais.

Titas: Tai gerai. Manau, jūs dar kurį laiką tikrai būsite laimingi. (atsisėda)

Benas (šiek tiek susinervinęs): Klausyk, Titai, ar kaip ten...

Nedidelis krestelėjimas, ir durys vėl atsiveria.

Benas: Mes kilome?! Jau pakilome?

Titas: Ne, jūs nusileidot. Jau senokai. Tik nuo tavęs priklauso, kada pakilsite. Nors pakilimus ir nuosmukius sąlygoja daugybė veiksnių.

Benas: Ką čia paistai? Apsirūkei, ar ką?

Pasirodo Grytė.

Grytė: Nagi, Lėja!.. Eikš, bus greičiau...

Lėja: Ne! Lipkime laiptais... Sveikiau.

Grytė (iškišusi galvą pro duris): Žinoma!.. Žinoma! Žaisti tenisą sveikiau negu kompiuteriu, bet kažkodėl to neprisimeni... Atsiprašau, palaukite truputį.

Grytė išlipa. Netrukus grįžta, laikydama už rankos Lėją.

Grytė: Na, matai. Nieko čia baisaus.

Lėja: Geriau jau būtume lipusios laiptais.

Titas: Į patį viršų?.. Juk tai beprotiškai aukštai. Tik laiką bereikalingai gaištumėt. Dabar galėsit nuveikti ką nors naudingo. Prisėskit. Galit parašyti laišką, paruošti namų darbus, papiešti ar pailsėti.

Lėja: Aš pastovėsiu.

Titas nubraukia nuo suolo kelis lapus ir pieštukus. Grytė juos pakelia, atsisėda.

Grytė: Ačiū.

Lėja (rodo į piešinį ant sienos): Kas čia per nesąmonė? Koks psichas piešė?

Titas: Aš.

Grytė: Jis visai ne psichas, Lėja. Be to, labai gražu... (sutrikusi atsisuka į Titą)

Titas: Titas. Mano vardas Titas, o tu Grytė, jei gerai atsimenu. Ir Lėja...

Lėja: Tai, kad atsimeni mano vardą, nepakeičia šios terlionės.

Titas (abejingai linkteli): Nepakeičia.

Grytė: Ir nereikia... Gražios spalvos.

Saulė: Išties labai gražu.

Lėja: O man vis vien... Vis tiek turi būti keistuolis, jei šitaip pieši. Juk sunku išmokti.

(Saulei) O pažvelgus į tave atrodo, jog taip sakai tik todėl, kad Titas gražus.

Saulė: Visai ne!..

Benas: Tikrai ne, juk...

Saulė (krūpteli): Tikrai!.. Juk aš turiu vaikiną. Mes vienas kitą mylime...

Lėja (juokiasi): Mylite? Juokauji! Kiek jau laiko? Mėnesį ar du?

Benas: Šiandien lygiai treji metai, kai mes kartu.

Saulė: Tikrai?

Lėja (ironiškai šypsosi): O tu duodi, vaikine...

Benas: Ką nori tuo pasakyti?

Lėja: Kad jūs kvailai elgiatės. Viskas dar...

Balsas: Penkioliktas aukštas. „Žaidimų šalis“ – puiki vieta mažyliams pažaisti, susirasti naujų žaidimų draugų, o jų tėveliams pailsėti. Čia vaikai gali žaisti kamuolių baseine, lipynėse, yra daugybė įvairių konstruktorių. Tėveliai puikiai praleis laiką kavinėje klausydami „gyvos“ muzikos.

Lėja: Kaip tik tai norėjau sakyti!

Grytė: Ką?

Lėja: Kad jų draugystė dar netikra, kad tai tik žaidimas. O jiems atrodo, kad viskas labai rimta ir truks amžinai... Kad jie ilgai ir laimingai gyvens, ir panašiai. Kvailystė. Beprasmiška.

Benas apkabina Saulę.

Benas: Viskas iš tikrųjų rimta. Bent jau man, Saulute.

Saulė: Man irgi.

Lėja: Kol kas... Be to, kai žiūrėjai į Titą, taip neatrodė. (atsisėda ant vienos iš dėžių)

Saulė: Nesvarbu, kaip aš į jį žiūrėjau. Tai mano reikalas. Ką, jei jau turiu vaikiną, į kitus negaliu nė pažvelgti? Ir dar... Užteks ir tiek.

Titas: Tu dar jauna ir turi teisę žaisti.

Lėja: Kaip tik tai ir noriu pasakyti – viskas tėra žaidimas.

Titas: Ne viskas.

Krestelėjimas, liftas sustoja, atsiveria durys.

Balsas: Dvidešimt ketvirtas aukštas. Konferencijų salė. Šiandien penktą valandą paskaita „Išmokite mokytis visą gyvenimą – susikurkite rimtą savo gerovės pagrindą“. Lektorius Ingmaras Versas, profesorius iš Norvegijos, knygų „Šeima, karjera, vaikai, atostogos ir svajonė – penki svarbiausi dalykai gyvenime“ ir „Kaip padėti jaunuoliui susiprasti“ autorius. (durys užsiveria)

Grytė: Girdėjai, Lėja?

Lėja: Nesąmonė.

Benas: Manau, mums visiems praverstų ten nueiti.

Lėja: Kalbėk tik už save.

Titas: Būtent.

Benas: Kuo jau jūs skiriatės nuo manęs?

Titas: Tiksliai nežinau. Tavęs nepažįstu. Net savęs gerai nesuprantu. Bet aš neturiu merginos, tokių drabužių.

Benas: Ne tai svarbiausia.

Titas: Tačiau daug ką pasako apie svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui... nesvarbu, aš nesiruošiu čia skaityti paskaitos. Jei nori, nueik šiandien į dvidešimt ketvirto aukšto konferencijų salę.

Lėja: Žinoma. Be to, (pakedena plaukus) aš mergina, jei nepastebėjai.

Benas: Na, ir kas? Dabar visų teisės lygios.

Lėja: Tačiau, kaip suprantu, tu nesiruoši ieškoti turtingo vyro, ar ne? Juk turi Saulę. O man tokia išeitis geriausia. (užsisvajojusi atsiremia į sieną) Ištekėsiu, išvažiuosiu į Angliją arba Šveicariją – ten puikios laboratorijos, institutai... Dirba geriausi specialistai... Aš galėsiu dirbti daugiau apie nieką negalvodama.

Grytė: Manai?

Lėja: Aišku. Vyras apmokės mano sąskaitas, finansuos mano eksperimentus.

Balsas: Iki gruodžio pirmos dienos trisdešimt antrame aukšte įsikūrusi Europos mokslų instituto ambasada. Šis institutas finansuoja įvairių mokslo sričių eksperimentines programas, rūpinasi studentų ir jaunų specialistų įdarbinimu, stažuotėmis įvairiose Europos šalyse.

Lėja (pradeda judinti koją): Šitai tuoj ims mane nervinti.

Grytė: Bet tai puiki idėja – baigusi universitetą tikrai galėtum pasiūlyti tam institutui puikų projektą.

Lėja (nusisuka): Įdomu, kelintame mes aukšte? Aš tuoj pradėsiu eit iš proto.

Titas: Jei tai supranti, tada viskas gerai. Tu neišprotėsi, bent artimiausią valandą.

Lėja: Ką tu išmanai... Mažvaiki. (atsistoja, prieina prie pat sėdinčio Tito) Važinėji šituo liftu aukštyn-žemyn ir teplioji tas savo nesąmones. Jokios prasmės!

Grytė: Kaip gali taip kalbėti?! Su Titu mateisi vos porą kartų! Neturi teisės įžeidinėti beveik nepažįstamo žmogaus!

Lėja (ramiai, ironiškai): Jeigu būtume draugai, tai jau galėčiau taip elgtis.

Grytė: Turėtum teisę užsiminti, kad jis galbūt netinkamai elgiasi ar duoda pretekstą kitiems jį apkalbinėti.

Lėja: Bet jis taip ir daro! Kiek apie jį istorijų pasakojama.

Grytė: Tai tik legendos, mitai!

Lėja: Visi jie sukuriami remiantis faktais.

Grytė (nekantriai): Kiek ten tų faktų. Vienas sakinys ar žodis.

Titas (sukelia kojas ant suolelio, rankomis apglėbia kelius): Man vis vien. Gyvenu kaip noriu. Ir, kol policija dėl tų gandų neatvažiuoja manęs suimti, man nerūpi, ką apie mane pasakoja ar galvoja.

Grytė: Bet nuo tavęs gali nusisukti draugai.

Titas: Tikri draugai niekad taip nepasielgs, o kitokių man nereikia.

Grytė: Gal tu ir teisus.

Lėja: Žinoma, jis teisus. Ponaitis visuomet teisus. Vemt verčia. Nenuostabu, kad beveik neturi draugų.

Titas: Šito tikrai nežinai! Aš turiu daug draugų, tik jūs tikriausiai jų nepažįstate. Jie su tokiais paprastai nebendrauja... Kalbi taip, lyg pati nenorėtum visuomet būti teisi. Įdomu, kaip Grytė su tavim ir ištveria. Turbūt tik todėl, kad neįsivaizduoja savęs be tavęs.

Lėja: O man tas pats. Vis tiek prasmės nėra.

Grytė: Na, žinot!

Titas: Atsiprašau, jei įžeidžiau. Bet tau su ja turėtų būti nelengva.

Grytė: Užtat įdomu.

Lėja: Gryte, gal baigsi aptarinėti mūsų draugystę su kažkokiu neaiškiu tipu.

Titas: Ji gali daryti ir kalbėti, apie ką nori ir su kuo nori!

Vėl krestelėjimas. Sekundei užgęsta šviesa, durys atsidaro, bet tarpdury tvorelė su užrašu: „Prašome nevaikščioti. Neišdžiūvę dažai“. Lėja žengia link durų.

Lėja: Viskas! Aš užlipsiu laiptais. Susitiksim viršuje, Gryte.

Grytė: Neik! Matai, kas parašyta?

Balsas: Trisdešimt devintas aukštas. Organizacija „Pirmoji pagalba“. Esate paskutinis niekšas ir praradote visus draugus? Ar tapote žudančių apkalbų auka? Tiesiog norite susirasti dar vieną draugą? Mes galime jums padėti. Mūsų profesionalūs draugai bendraus, padės jums bėdoje tik už šimtą litų per mėnesį. Geriausia, kad bet kada galite jo atsikratyti ir dėl to nesijausti kaltas. Užsukite ir išsirinkite patikusį draugą.

Durys užsiveria. Lėja susmunka pasieny.

Lėja: Puiku. Dabar reiks laukti, kol šita dėžė vėl sustos.

Titas: Dabar ji sustos tik pačiame viršuje.

Lėja: Na, ir puiku. O aš per tą laiką nuveiksiu ką nors malonesnio. Gryte, paduok kuprinę.

Titas (sugriebia besistojančią Grytę už rankos): Neprivalai daryti visko, ką ji liepia.

Grytė: Man nesunku.

Grytė pakelia nuo grindų kuprinę ir paduoda Lėjai. Ji kažko ieško, ištraukia ausinuką, užsideda ausines, užsimerkia.

Grytė: Dabar bus ramu.

Titas: Manai?

Durys veriasi, bet užsikerta. Tarpas per siauras žmogui pralįsti.

Balsas: Keturiasdešimt penktas aukštas. „Laidojimo paslaugos“. Salėje iki ketvirtadienio pašarvotas Gustas Žvirblis, miręs nuo vėžio septyniolikmetis. Gustas buvo gydomas eksperimentiniais vaistais, gydymas buvo efektyvus, bet pasireiškė šalutinis poveikis. Vaikinas, nepaisydamas vis blogėjančios sveikatos, stengėsi gyventi normalų gyvenimą iki paskutinės dienos.

Grytė (susverdi, vėl susmunka ant suolo): Ne, negali būti.

Saulė: Ko negali būti?

Grytė (užtikrintai): Tai negali būti tiesa.

Saulė: Kas gi?

Grytė: Dar šiandien gavau jo laišką.

Saulė: Kieno?

Grytė: Tik dar nespėjau perskaityti. (pakelia kuprinę, išima mėlyną vokelį)

Štai! Jis visuomet siunčia mėlyną voką, nes tai mano mėgstamiausia spalva. O aš jam ant voko visuomet ką nors nupiešiu...

Saulė: Kam tu pieši?

Grytė: Gustui. Žvirbliui. Jis mano geriausias draugas.

Saulė: Na, ir?

Grytė: Negirdėjai!? Jis numirė.

Titas atsistoja, nori apkabinti Grytę, bet ši trenkia vaikinui.

Grytė: Pasitrauk! Nelįsk prie manęs. Palik mane ramybėje...

Saulė: Bet... Bet... Šalyje turbūt yra ne vienas Gustas Žvirblis.

Titas: Ne, jis tik vienas.

Saulė: Iš kur žinai?

Titas: Žinau, ir tiek.

Grytė: Jis negali būti miręs! Negali. Jis gi sveiko. Mes matėmės sekmadienį! Jis atrodė puikiai. Tik buvo pavargęs. Gustas negalėjo mirti. Mes turėjome!.. Jis negalėjo mirti! Matote? Laiškas išsiųstas užvakar. (lėtai atplėšia, skaito) Kaip jis taip galėjo?.. „Aš žinau – atrodo, jog sveikstu, bet tai turbūt paskutinis mano laiškas... Niekas nepasikeis tavo gyvenime, nebus tik pilko žvirbliuko... O tu esi geriausia mano draugė“... Niekšas! (trenkia į sieną) Velnias, skauda!

Saulė: Raminkis... Dar susižeisi.

Grytė: Darysiu, ką norėsiu... (ima trankyti duris) Ar jos kada nors atsidarys tiek, kad galėčiau išlipti?

Titas: Šiame aukšte – ne.

Grytė: Kodėl?!

Titas: Nežinau. Niekas nežino. Daug kartų bandė taisyti, bet vis nepavyksta.

Grytė: Tu nežinai! Viską žinai, tik ne tai, kas svarbiausia!

Titas: Nieko negaliu padaryti. Per trumpai gyvenu, per dažnai važinėju aukštyn – žemyn, per mažai sutinku tokių kaip tu ir Lėja.

Grytė: Išsisukinėjimai! Tu tenori pasiteisinti.

Titas: Netiesa. Aš tikrai nežinau, tu irgi nežinai. Ir puikiausiai tai supranti.

Grytė: Nenoriu suprasti!

Benas: Mes užjaučiam tave. Neliūdėk taip. Ne pasaulio pabaiga.

Grytė: Jūs nesuprantat! Kaip aš galiu neliūdėti!? Negi tu nenorėtum negyventi, jei Saulė mirtų?.. Turbūt jūsų draugystė tikrai tik žaidimas, jei... Nebesvarbu, niekas nesvarbu... Prasmės vis tiek nėra. Man reikia išlipti... Viršuje, ant stogo... Taip, kuo greičiau... Turiu išlipti...

Grytė atsisėda ant grindų, šalia Lėjos, ši nieko negirdi ir nemato – užsimerkusi klausosi muzikos. Durys užsidaro. Krestelėjimas. Užgęsta šviesa.

Saulė: Aa! Kas atsitiko? Kur tu, Benai?

Benas: Aš čia. Nieko tokio, teks pabūti tamsoje. Esu tikras, tuoj viskas susitvarkys.

Balsas: Keturiasdešimt ketvirtas aukštas.

Titas: Važiuojam žemyn.

Benas: Bet mums reikia į viršų!

Titas: Palaukite truputį. Kažkur turi būti žibintuvėlių.

Titas apgraibomis rausiasi dėžėse, girdėti Grytės verksmas. Titas įjungia žibintuvėlį, dar vieną pametėja Benui. Jis apžiūri, ar Saulei viskas gerai. Titas atsitupia šalia Grytės.

Titas: Ar galiu apžiūrėti tavo rankas? Labai žiauriai trankeisi, o sienos nešvarios.

Grytė ištiesia rankas. Titas švelniai paliečia, Grytė krūpteli. Titas atsargiai apžiūrinėja Grytės rankas. Benas jam pašviečia.

Titas: Smarkiai apsidraskei krumplius, bet aš neturiu kuo sutvarstyti... Kurį laiką paskaudės, bet, regis, nieko rimtesnio nenutiko.

Grytė: Nieko tokio. (rankas suspaudžia keliais, bet velniškai skauda, todėl ištraukia)

Lėja (tyliai dainuoja): „Kas nors išdraskykit mano širdį ir palikit mane čia kraujuoti...

Mirti kartu buvo mano svajonė. Spoksoti į gęstančią saulę...“

Titas nuplėšia Lėjai ausines.

Titas: Ar baigsi vieną kartą?!

Lėja (atsistoja): Ką? Ar kam nors trukdžiau?

Grytė: Gustas mirė.

Lėja: O, Gryte... Labai gaila... Ką ketini daryti?

Grytė: Kaip tai, ką daryti?

Lėja: Ar eisi į laidotuves?

Grytė: Nežinau. Jis buvo... yra... jis buvo geriausias mano draugas... Aš gyvensiu.

Titas: Žinoma – tu drąsi.

Lėja: Ką gi dar tu galėtum veikti?

Liftas vėl sustoja, durys atsiveria, užsidega šviesa.

Balsas: Keturiasdešimt septintas aukštas.

Saulė: Benai, mes turėtume lipti čia, ar ne?

Benas: Ne, dar ne.

Visi nutyla. Benas paspaudžia mygtuką, ir durys užsidaro. Po kiek laiko liftas sustoja, atsidaro durys. Benas paima Saulę už rankos, ir jie išlipa. Saulė nusišypso Titui. Grytė sėdi padėjusi galvą Titui ant peties. Lėja atsisėda ant suolelio.

Balsas: Penkiasdešimt pirmas aukštas.

Titas ir Grytė atsistoja ir išlipa.

Grytė: Susitiksim apačioje, Lėja.

Lėja: Kur eini? Aš su tavim! Į elektroninių pramogų parodą vis tiek pavėlavom.

Lėja žengia prie durų, bet jos užsidaro.

Uždanga