Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vidurinė mokykla

Tadas Vidmantas

Apie duris

Absurdo pjesė

Veikėjai:

Pūkis

Litas

Žvėris

Zuikis Puikis

N-čiauskų dukra

Kambarys. Ne, virtuvė. Sėdėdamas ant mažos žalios kėdutės skuta bulves Litas. Žvėris skaičiuoja lupenas atsitūpęs šalia. Staiga pro duris įeina visas susišiaušęs Pūkis. Tyliai jas už savęs uždaro. Matyti, kad jis labai labai nori čiaudėti. Jau beveik čiaudo, bet užsičiaupęs ir labai tyliai. Bet matosi, kad smarkiai.

PŪKIS. Ne! ( pasimętes mosuoja rankomis lyg nieko čia nebuvo)

Litas su Žvėrimi žiūri į Pūkį nutaisę rimtus veidus ir nieko nesako ( apie 13 sekundžių).

PŪKIS. Kas? ( išskečia rankas lyg klaustų kažko labai jau nesuprantamo)

LITAS. Nieko.

ŽVĖRIS. O ką? Ko čia kabinėjies?

PŪKIS. Atleiskit. Daugiau šiandien taip nebedarysiu.

LITAS. Kur buvai?

PŪKIS. Labai valgyt noriu! Labai labai...

ŽVĖRIS. Ko tu nori? Kokio maisto ?! (piktai)

PŪKIS. Tai g-g-gal k-k-kokių nors ba-ba-nanųųų... (šiek tiek išsigandęs)

ŽVĖRIS. Tai, kad mes bulves skutam.

PŪKIS. O kam?

LITAS. Kad valgytume gi.

PŪKIS. (išsišiepęs) Skuskit bananus.

ŽVĖRIS. Tu ką, geografijos nesimokei ? Bananus gi lupt reikia.

PŪKIS. Tai tada lupkit ! ( nudžiugęs )

LITAS. Ai, eik tu geriau į laiptinę. Įsakau.

PŪKIS. Užimta.

LITAS. Netrikdysi mūsų bulvių skutimo proceso. Natūralaus.

ŽVĖRIS. Aha, ten ir miegok sau.

PŪKIS. Užimta jau ten. Sakau.

ŽVĖRIS. Kaip tai? Dar vakar laisva buvo.

PŪKIS. ( pašaipiai) Tai vakar gal gi trečiadienis buvo.

Litas atsikelia nuo kėdutės, eina prie durų ir jas atidaro. Ten stovi N-čiauskų dukra.

LITAS. Ko tau čia ?

DUKRA. Valgyt.

ŽVĖRIS. Paklausk jos, ar atnešė pieno ?

LITAS. Nevaikščiok viena.

DUKRA. Neatnešiau. Pamiršau ir pieną, ir sąvaržėles.

ŽVĖRIS. (liūdnai) Tai su kuo mes bulves valgysim.

ŽVĖRIS. Nu, su kuo?

PŪKIS. ...mmm... kaip gardu bus.

ŽVĖRIS. (šaukia) Tai su kuo gi, kiaule !

PŪKIS. ...p-p-pa-pamiršau. Bet tikrai žinojau.

LITAS. ( Dukrai) Eik namo ( uždaro duris). ( Pūkiui) Va, ir laiptinė jau laisva. Gali eit miegot.

ŽVĖRIS. Jo. Miegok ten.

PŪKIS. Taigi aš niekada nemiegu. Niekada niekada.

ŽVĖRIS. Kurgis ? O vakar ką darei ?

PŪKIS. Valgiau maistą.

LITAS. Po to. Ką darei po to ?

PŪKIS. Na dvi padalas nusnaudžiau. Bet nesapnavau nieko. O bendrai tai kas čia tokio? Ką, gal jūs nemiegat? Dar pats mačiau. Vienas čia ant stalo, kitas ten kažkur ( rodo į kito kambario duris). Tokie užsimerkę... ( rodo kokie).

ŽVĖRIS. Gerai ! Ne tavo reikalas. Sėsk tada ir sėdėk čia ( rodo į kėdę).

LITAS.( sėsdamas atgal ant žalios kėdutės). Papasakok, kur buvai.

PŪKIS. Nesėsiu ant kėdės. Man ir ant durų rankenos gerai.

ŽVĖRIS. Taigi tu nesėdi ant rankenos, nenuovoka tu.

PŪKIS. Neprasivardžiuok. O ant rankenos nesėdžiu tik todėl, kad labai jau nepatogu. Bet tikrai jau geriau negu ant kažkokių kėdžių.

LITAS. Tada išnešk kėdes.

PŪKIS. Kur jas nešt. Tegu čia stovi. Lyg tau trukdo vaikščioti pirmyn ir atgal ?

ŽVĖRIS. Tavo kėdės ir tu ant jų niekad nesėdi. Nešk tiktai greičiau.

PŪKIS. O kur jūs paskui sėdėsit, nepagalvojot?

LITAS. (susijaudinęs) Ne tavo reikalai.

ŽVĖRIS. (susijaudinęs, jau beveik susinervinęs) Aha! Tavo! Kėdės tavo! Nešk von!

PŪKIS. Jūs nieko nesuprantant, pumpotaukšliai. Nesikarščiuokit. O jeigu svečių ateis, kur tuos pasodinsim?

LITAS. Nueisim į tą parduotuvę, prie Centrinės Duobės ir nupirksim daug durų su rankenom. Išsimokėtinai.

Visi veikėjai ima juoktis. Besijuokiant užspringsta Žvėris. Jis pradeda kosėti, švilpčioti. Pūkis trinkteli jam per nugarą ir tas atsigauna.

PŪKIS. Tu gal pas daktarą nueik.

LITAS. Aha. Jau metai taip kankinies. Nenusibodo tau dar? Mane tai užknistų. Kaip tik juokies, taip ir springsti iš karto. Eina sau...

ŽVĖRIS. Taigi buvau jau. Pavasaris dar buvo, atsimenu.

LITAS. Ir ką sakė?

ŽVĖRIS. Sakė: ,,Ateik rytoj”.

PŪKIS. Tai ar buvai kitą dieną?

ŽVĖRIS. Taip.

LITAS. Ir ką tada sakė?

ŽVĖRIS. Sakė: ,,Jau vėlu kažką daryt, reikėjo vakar ateit.”

LITAS. Kaip duočiau tokiam... ( pamosuoja kumščiais)

ŽVĖRIS. Aš ir daviau. Iš pradžių bandė neimt, o kai paėmė iškart atgal davė (kalbėdamas mosuoja kumščiais).

PŪKIS. Ir ką tada darei?

ŽVĖRIS. O ką tu tokių atveju darytum? Aišku, kad nuvirtau.

LITAS. Kaip tai nuvirtai?

ŽVĖRIS. Aukštielninkas. Kitaip nemoku.

Netikėtai užtraukiama uždanga. Tačiau užuolaidos vėl atitraukiamos, bet veikėjai jau susikaitę vietom (yra ne toje vietoje, kur buvo prieš užtraukiant uždangą). Dabar bulves skuta Pūkis. Visi tokie pasimetę, dairosi.

LITAS. Kas čia dabar darosi? Kaip nervina. Vaidint neduoda.

ŽVĖRIS. Ne pirmą sykį jau.

LITAS. Jeigu tai pasikaros, aš išeisiu.

Uždanga vėl užsitraukia ir atsitraukia. Veikėjai vėl susikeitę vietomis. Dabar bulves skuta Žvėris. Visi tyli. Pūkis su Žvėrimi žiūri į Litą. Nejauki tyla.

LITAS. Išeinu.

Litas eina link durų, tačiau prieš pat jam paliečiant rankeną durys staigiai atsiveria.

Litas iš išgąsčio rikteli ir apalpsta. Griūna ant grindų. Pro duris įšokuoja Zuikis ( su

dirbtinėm ausim ir uodega). Žvėris su Pūkiu žiūri į Zuikį apstulbę.

ZUIKIS. ( labai garsiai) Ei ei, draugai, ten giria dega !!!

Veikėjai vis dar tyli. Žvėriui iš rankų iškrenta didelė bulvė ir garsiai bumbteli į grindis.

Nuo to garso krūpteli ir po truputį pradeda keltis Litas.

ZUIKIS. Nugi dega, nu !!!

PŪKIS. ( atsistodamas nuo kėdės) Ajajai ajajai. Kas dabar bus, kas dabar bus... (dar ir už durų ilgokai girdisi Zuikio balsas)

LITAS. ( iššokuodamas) Dabar tai jau tikrai viskas. Išeinu. Nervina mane visokie. Kur

tai matyta, kad gyvūnai visokie į namus eina, rėkauja čia, draugais vadina. (Nusiraminęs) Nei jis man draugas, nei ką. (pauzė) Nepažįstu aš jo.

PŪKIS. Tai neik gi niekur, pabūk gi dar.

LITAS. Taigi grįšiu dar, čia namai gi mano. Vajetau, koks tu durnas.

ŽVĖRIS. Nu ir eik sau. Bulvių negausi. Liksi nevalgęs. Atsimeni, pernai kaip buvo: nevalgei savaitę, tai batus lipnia juosta klijavom, ant kojų nesilaikė.

LITAS. O bulves aš pasiimsiu. Mano jos yr. Aš balkone jas užauginau. ( bando pagriebti maišelį su bulvėm, veide matosi panika, išgąstis)

PŪKIS. (sodindamas Litą ant kėdės) Nurimk gi visas. Kažkoks keistas darais. Gal dangus griūna?

ŽVĖRIS. Gal giria dega? (šiek tiek pasimeta, tačiau patenkintas savo klausimu kreivai šypsosi )

LITAS. (nusiminęs) Nei giria griūna, nei dangus dega. Lapė mano visas kojine ištampė.

ŽVĖRIS. Tai va kodėl toks nervingas.

PŪKIS. Sėsk, papasakok kaip ten buvo.

LITAS. Tai va ( sėsdamasis). Sėdžiu aš anam kambary. Teliko nežiūriu, ne. Į skalbimo mašiną tada kaip tik žiūrėjau. Girdžiu staiga: kažkas lyg tampo. Man iškart tokia mintis: kažkas kojines tampo. Ką daryt net nežinau, man dar niekad taip nebuvo.

ŽVĖRIS. Man buvo vienąsyk. Vaikystėj.

LITAS. Nu netrukdyk! Ot, begemotas! Tai va, sėdžiu ir galvoju. Tada atsistoju ir bėgu į tą kambarį kur mano visos kojinės sudėtos. Pagal mėnesius surūšiavęs buvau. O tam kambary!.. Spėkit kas ?

ŽVĖRIS. Gal... ištampytos kojinės?

LITAS. Nu. Po visą kambarį visas dvylika porų ištampė, visaip netvarkingai ir nesurinko. Sausio ir liepos mėnesių kojines tai iki metro ištampė. O pati sėdi vidury kambario ir rūko.

PŪKIS. Kas tokia?

LITAS. Lapė, kaži kas.

PŪKIS. Ir ką tu tada darei?

LITAS. Nuvirtau.

PŪKIS. Vėl?

LITAS. Žinau, dažnai aš virstu, nieko padaryt. Bet užtai vėliau visad atsikeliu. Tai atsikeliu ir sakau jai: ei tu, susna, kam čia dabar mano kojines visas ištampei? O ta man, kad užžvengs: kad korupciją sustabdyčiau ir liepė neinterpeliuoti.

PŪKIS. (susižvalgo su Žvėrimi) Ką tas reiškia ?

LITAS. Ir aš tada to paties paklausiau. O tada puolė šnypšt, dar durnium pavadino: Pšššššš pšššššš, durniau. Tai aš kaip išsigandau.

ŽVĖRIS. Aš galvojau, kad lapės zvimbia.

LITAS. Ir aš taip visada galvojau. Bet matai, žmogau, imi kartais ir sužinai tokių naujienų, kad vėl nugriūt gali.

PŪKIS. Kaip duočiau tokiai ( pamosuoja kumščiais). Net nežiūrėčiau, kad moteris.

LITAS. Aha. Pamėgink prieiti, kad jau toks gudrus esi. Jinai pypkę rūko, o man nuo dūmų akis griaužia.

ŽVĖRIS. ( išmintinga) Tokiu atveju ir gimnastika nepadėtų.

PŪKIS. Kulinarija, manau, irgi.(likę veikėjai kurį laiką žiūri į Pūkį kaip į kvailį, kol tas susipratęs nuleidžia galvą)

ŽVĖRIS. Bet man kažkodėl atrodo, kad tu čia, Litai, viską išgalvoji. Visi gi žinom tavo lakią vaizduotę.

LITAS. Ne-a. Nieko aš neprigalvojau. Viskas teisybė. Pats mačiau. Paskui taip rankos iš išgąsčio drebėjo, kad teko net vitaminų kažkokių išgert. Atrodo, vitaminas B ten buvo.

PŪKIS. (numodamas ranka) Jokios prasmės drebančiom rankom gert. Apsitaškai visas.

ŽVĖRIS. Nagi, spaudžiam bulvių sultis. Gert noriu.

LITAS. Tai imk, šiaip graužk bulvę. (meta jam bulvę, bet Žvėris net negaudo)

ŽVĖRIS. Taigi ne tas pats gal? Nenuovokos du...

PŪKIS. Jo, spaudžiam. Paskui dar vyno užragausim. Turėsim kuo svečius pavaišint (atsisuka į Litą ir piktai į jį žiūri), kai vėl per Kalėdas čia jų visa galybė prisirinks.

LITAS. (šiek tiek sumišęs) O ką, dabar... Alkani sėdėsim?

ŽVĖRIS. Galėsi stovėt, jei jau alkaniems sėdėt sunku.

Visi veikėjai traiško rankose bulves, deda į dubenį, geria sultis, sveikina vienas kitą. Uždanga užsitraukia.

Pabaiga