Alytaus Jotvingių gimnazija
Milda Naimanaitė
ANT KOPĖTĖLIŲ
Veikia:
Nr. 1
Nr. 2
Nr. 3
Nr. 4 (Stepių Vilkas)
Nr. 5
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ
1 scena
Skamba linksma muzika. Į krūvą sumesta daug pagalvių, ,,kaldrų” ir paklodžių. Per visą erdvę driekiasi virvė, ant jos pakabinti įvairūs smulkūs daiktai. Šalia krūvos stovi kopetėlės, ant jų sėdi žmogus. Krūvoje miega 5 numeriai, visiškai užsikloję antklodėmis.
Nr.1 (nuspiria antklodę). Šią naktį man ir vėl buvo per karšta, per maža vietos ir sapnavosi sapnai visai ne pagal užsakymą.
Nr.2 (vos pakeldamas galvą, vis dar po antklode). Ar aš lunatikavau?
Nr.3 (gana guviai pasisukęs į Nr.2). Šunis šukavai, ne lunatikavai, man vos akių neiškabinai.
Nr.4 išlenda iš po antklodės ir, nieko nesakęs, nueina ir atsisėda po kopėtėlėmis – valosi dantis.
Visi Nr. (kartu). Tas tai amžinai užsispangęs.
Nr.3. Užsikrušęs irgi.
Nr.2 trenkia Nr.3 į kuprą. Visi pradeda erzeliuoti, dūkti savo mieloje krūvoje. Triukšmas pažadina vieną vargšą padarėlį, miegantį ant žemės, prie krūvos.
Nr.5 (silpnu balseliu). Ar baigsit jūs!
Visi sutartinai nutyla ir garsiai nusižvengia. Nr.2 ir Nr.3 sugriebia Nr.5 už rankų ir užsitempia ant krūvos, erzelis tęsiasi.
Nr.4 (susinervinęs išspjauna vandenį, praeidamas). Debilai!
Visi iškart nutyla.
Nr.3. Ką tu pasakei?..
Nr.2. Bet iš tikrųjų…
Dabar visi Nr., kaip gavę į kailį, su tariamai susimąsčiusių išraiška eina vorele valytis dantų. Skamba ta pati vaikiška muzikytė. Po to visi Nr. gargaliuodami skalauja gerkles. Vandenį išspjauna į ,,bliūdą” su pamerkta rože arba vienas ant kito. Baigę grįžta vorele prie krūvos ir, atsistoję su savo antklodėmis, susisuka į kokoną. Žmogus ant kopetėlių nusiriša nuo virvės dantų šepetėlį, lėtai valosi dantis.
2 scena
Skamba Bethoven’o ,,Mėnesienos sonata”. Nr.1 žliumbia ,,iš visos širdies”. Nr.2 ir Nr.3 po antklodėmis įtartinai juda.
Nr.2 (išlindęs). Ko žliumbi?
Nr.1. Kad… (vėl žliumbia).
Nr.3. Na…
Nr.2 vėl įtraukia Nr.3 po antklode.
Nr.1. Ar jums neatrodo, kad jau 33 metai, kai mūsų migyje nieko nenutinka.
Nr.3. Kaip tai nieko?
Nr.2. Taip nebūna.
Nr.1. Aa… Turėsiu omeny – nieko nebūna.
Nr.2. Tau reikėtų gyventi pasakoj, o ne realybėj.
Nr.1. O jums, akivaizdu, miegamajame gyventi pats tas, inkubatoriaus sąlygos. Fe.
Nr.3. Ei, ei, nedrumsk smegenų.
Nr.2. Še, imk “Čiupa-čiupsą”, nusiramink (paduoda).
Nr.3 (kutendamas Nr.2). Čiupa-čiups, čiupa- čiups.
Nr.2 klykia. Iš po kopetėlių išlenda Nr.4.
Nr.4 (Nr.1-am). Baik galų gale. Ir jūs savo žaidimus. (Atsisėdęs prie krūvos, Nr.2-am ir Nr.3-am) Tėveliui skauda galvą. Galų gale, juk jūs esate patys elementariausi numeriai, tokių pilna įvairiose klasifikacijose. Nr.1, Nr.2, Nr.3 – labai paprasta (stebi, kaip reaguos Nr.1).
Nr.1. Taip paprasta, tik taip ir niekaip kitaip…
Nr.1 sėdi krūvoje lyg susimąstęs, Nr.2 ir Nr.3 tęsia savo žaidimus.
3 scena
Skamba techno. Visi Nr. šoka. Nr.4 pasitraukia po kopetėlėm. Suskamba skardus varpelis, techno nutyla, visi Nr. griebiasi antklodžių ir po jomis pasislepia. Nr.4, pasiėmęs veidrodį, žiūri į save. Kiti Nr. miega.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Kartą gyveno toks padaras, vardu Haris, pramintas Stepių Vilku.
Nr.4. Och, prašau, tik nepradėk vėl tų pasakų apie vienatvę ir dvilypumą.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Kad ir ką apie tai galvotų kiti, kad ir ką apie tai galvotų jis pats, visa tai jam neturėjo jokios reikšmės, nes juk tuo vilko iš jo neišvarysi.
Nr.4. O jeigu vieną dieną man atsibostų šitaip… O jeigu man atsibostų per pilnatį sapnuoti tą patį sapną, kad esu vilkas ir žmogus viename kailyje. O kas, jeigu aš atsisakyčiau valytis dantis. Jeigu atsisakyčiau priimti į savo galvą tą klaikų skausmą.
Įsimeta į burną tabletę ir atsigeria iš dubens. Girdisi slogūs spengiantys garsai.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Tu, aišku, gali pamėginti…
Nr.4. O kas, jeigu aš palikčiau tą kvailą migį, vilkui reikia kitos irštvos.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Kartą vilkas per daug įsisvajojo, o žmogus netgi panoro savarankiškai mąstyti. Bet kadangi Hario galvoje irgi yra varpelis… (skambina varpeliu) irgi yra varpelis… yra varpelis… varpelis…
Nr.4. Gana, gana… (paėmęs veidrodį) aš paslėpsiu mėnulį. Tu man daugiau nesisapnuosi.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Jeigu nesapnuosi…
Nr.4. Bet argi tai įmanoma.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Kartą vilkas-žmogus net bandė gyvent… Bet varpelis, varpelis… (skambina).
Nr.4. Baik, gana. Aš paslėpsiu dantų šepetėlį, man nereikės valytis dantų…
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Vilkas žmoguje sėjo drąsius ketinimus, bet kopėtėlės, kopėtėlės… (lipa žemyn).
Nr.4 (praryja tabletę). Aš sudaužysiu varpelį ir išeisiu (susiima už galvos).
Žmogus lėtai praeina pro Nr.4, pro miegančius kitus Nr. Slogi muzika. Nr.4 užlipa ir susirango ant kopėtėlių.
4 scena
Skaidri muzika, šviesu. Keliasi iš krūvos Nr. Visi nustemba ir išsigąsta Žmogų ant kopetėlių išvydę prie krūvos.
ŽMOGUS ANT KOPETĖLIŲ. Matote (rodo į Nr.4), Stepių Vilkas pasidarė per daug įžūlus. Jis gali žūti nuo savo nepriklausomybės. Jo paties labui, nukelkite jį.
Nr. siūbuoja kopėtėles.
Nr.3. Krisk, krisk žemyn.
Nr.2. Krisk žemyn.
Nr.1. Žemyn.
Nr.3. Krisk, krisk žemyn.
Nr.2. Krisk žemyn.
Nr.1 (tyliau nei pirmą kartą). Žemyn.
Kartodami žodžius lyg užkeikimą, Nr. siūbuoja kopetėles. Stepių Vilkas tyli. Galiausiai nukrenta į krūvą. Žmogus ant kopetėlių užlipa ant savo kopetėlių. Skamba techno. Nr. susispiečia aplink Nr.4.
Nr.3. Dabar pasakyk mums, ką veikei, kai visi miegojo.
Nr.2. Ką veikei naktį, kai švietė veidrodis… Ar nežinojai, kad būtina miegoti? (atsargiai paglosto)
Nr.3 stumia Nr.2 ranką.
Nr.5 (spigiu balseliu). Skelbkime mirties nuosprendį.
Nr.1. Gal pirma bent teiskim. (Su nuoskauda) Nors pagalvojus geriau, Nr. 4 eina po Nr. 1 – viskas labai elementaru. Jokių nuolaidų.
Nr.5. Žinot ką, chebryte…
Visi Nr. Ar neužsičiaupsi!
Nr.5 (atkakliai). Siūlau jį nukrėsti elogiumu.
VISI Nr. Ne!
Nr.5. Tada ekspatriacija arba eksportu.
Nr.2. Aiškiai tau kapituliacija (pasukioja pirštą prie smilkinio).
Nr.3. O gal signatūra?
Nr.1. O gal refrakcija?
Nr.2. Dar tiktų garnizonas.
Nr.3. Arba trinitoriai.
Nr.5. O gal, chebryte, fortifikacija?
Nr.1. O akumuliacija?
Nr.2. Uzurpacija.
Nr.3. Pavargau. (Eina prie dubenio, atsigeria) Zekiatas – taip geriausia.
Skamba techno. Nr.3 pasiima rožę ir atnešęs kiša prie Nr.4.
Nr.4 (atlaidžiai) Debilai.
VISI Nr. Bravo! (Su įniršiu, skambant techno, užmėto Nr.4 pagalvėmis)
Nr.2. O kas dabar?
Nr.3. O dabar jau degradacija.
Nr.1 (išsitraukęs ledinuką). Geriau degustacija.
Visi Nr. kukliai nusijuokia.
5 scena
Skamba Bethoven’o ,,Mėnesienos sonata”. Nr. 1 žliumbia. Nr. 2 ir Nr.3 juda po antklodėmis. Nr. 5 aiškinasi, ar Nr. 4 tikrai negyvas.
Nr.5. Iškilmingai pareiškiu, kad Nr. 4 negyvas.
Nr. 1 nutyla, Nr. 2 ir Nr. 3 išlenda iš po antklodžių.
Visi Nr. Gal užsičiaupsi. Negi nematai, kaip mes jo gedim.
Nr.5. Ne, tiesą sakant.
Nr.1. Plačiau atsimerk ir pamatysi. Eik miegot, nenervink. (Prisislinkęs prie Nr.2 ir Nr.3) Žinot, ką? Man šiandien iš pat ryto kažkaip keistai maudžia galvą, nesuprantu.
Nr.2. Gal padauginai cukraus (ištraukia ledinuką).
Nr.3 (pasirausęs krūvoje). Imk (duoda tabletes).
Nr.1. Kieno jos?
Nr.3. Ai, nesvarbu.
Nr.1. Nuo galvos skausmo… (geria tabletes) Ar nepakenks?
Nr.3. Kai kam pakenkė… bet nesijaudink.
“Mėnesienos sonata”. Kiti Nr. suminga. Nr. 1 lyg juokiasi, lyg verkia.
6 scena
Nr.1. Pabusk, pabusk, aš negaliu užmigti. Man vis atrodo, kad toji krūva juda.
Nr.5. Nesijaudink, Vilkas tikrai negyvas. Aš patikrinau.
Nr.1 (tylesniu balsu). Ir dar kai kas.
Nr.2. Na.
Nr.1. Jau praėjo 33 dienos po to įvykio.
Nr.5. Nužudymo, norėjai pasakyti.
Nr.1. Taigi, bet manęs neapleidžia nuojauta, jog viena diena išnyksta kitoje ir vis kartojasi ta pati. Juk kiekvieną rytą aš lyg atsibundu su skaudančia galva ir verkiu dėl Bethoven’o.
Nr.2 (išsigandęs). O mes kiekvieną rytą irgi vis tą patį.
Nr.5. Mylitės, norėjai pasakyti.
Nr.2. Taigi…
Nr.1. Taigi, ar nebus Vilkas neuždusęs anądien. O turint omeny, kad dienos kartojasi…
Nr.5. Užmėtykim jį dar kartą…
Skambant ,,Mėnesienos sonatai”, visi Nr. vėl apmėto Nr.4, kurio po pagalvėmis jau nėra.
7 scena
Skamba techno. Nr.1 sėdi po kopetėlėmis ir žiūri į veidrodį. Žmogus ant kopetėlių snaudžia. Nr.2, Nr.3, Nr.5 sėdi ant krūvos krašto susiėmę už galvų.
Nr.1 (žiūrėdamas į veidrodį). Keista, bet matau vilką, o ne save.
Nr.5. Tai todėl, kad jau 33 dienos, kai mes neužmiegam.
Nr.2. 33 haliucinacijos, supranti…
Nr.1. Ne, manau, ne tik tai. Kai vaidenasi, turi jausti baimę, mažų mažiausiai nustebimą. O aš jaučiu ramybę, lyg manyje tūnotų vilkas ir jaustųsi kuo puikiausiai. Arba lyg aš tūnočiau jame.
Nr.3. Jeigu tik pavyktų užmigti…
Nr.5. Kažkodėl man visai nelinksma.
Nr.2. Taigi, negali būti nei kalbos.
Nr.1. O ar apskritai kada buvo?
Nr.5. Aišku, buvo. Dar klausi.
Nr.3 (apkabinęs Nr.2, neužtikrintai). Juk buvo?
Nr.2 (taip pat neužtikrintai). Nemanau.
Nr.5. Aš beveik pasiilgstu Vilko. Nėra iš ko tyčiotis.
Nr.2. Bet argi nebuvo atvirkščiai?
Nr.3. Aišku,ne. Pavargau.
Nr.5. Žiūrėkit, kas darosi Nr. 1-am!
Nr.3. Čia jam nuo tablečių ar nuo cukraus?!
Nr.2. Gal nuo veidrodžio?
Nr.5. Kodėl Nr.1 taip plačiai šypsosi?
Nr.2 (su siaubu). Kur jis lipa?!
Garsi techno muzika. Visi Nr. susiima už galvų. Žmogus ant kopetėlių užknarkia. Šalia krūvos nematomas sėdi Nr. 4 – Stepių Vilkas – ir šypsosi.
Uždanga