Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
Viltė Zaveckaitė
86 tūkstančiai 400 sekundžių
VEIKĖJAI :
ŪLA - Mergina, siekianti aukščiausių rezultatų, slapta įsimylėjusi Patriką.
BALSAS – visažinis, objektyviai žvelgiantis pasakotojas.
AMELIJA – Ūlos bendraklasė, smalsi, Klementinos šalininkė,
KLEMENTINA - patyčių iš Ūlos pradininkė, pavydi.
VILTĖ - Ūlos suklydimo atskleidėja, laimėtoja atsakymų kovoje
PATRIKAS – paralelinis Ūlos bendraklasis, pastabus, komunikabilus, atskalūnas savojoje klasėje.
BRENDONAS - Patriko bendraklasis, besityčiojantis iš Patriko supratimo ir rūpesčio, skiriamo Ūlai.
VEIKĖJAI – Ūlos sąžinės ir prioritetų vaisiai
MOKYTOJA – energinga penkiasdešimtmetė
I scena
ŪLA (Stovėdama priešais veidrodį, tyrinėdama savo kūną). Aš stebiu save veidrodyje. Delnais apimu šlaunų viršutinę dalį. Pačiupinėju storesnį odos sluoksnį, susikaupusį ties pilvu. Liečiu blauzdų vidinę dalį, kaklą, skruostus. Aš galvoju apie tai, koks iš tiesų yra nuostabus gyvenimas individui, kuris yra tinkamos išvaizdos. Būdama vaikas svajojau tapti liekna. Gebėti pamilti save? Neįmanoma.
Scenoje pasirodo veikėjai.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai skaičiuoti suryjamas kalorijas.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tvarka ir mandagumas – antrasis tavo vardas.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai įgyti aukščiausius įvertinimus kiekvienoje pamokoje.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai kalbėti tobula sakinių struktūra, kirčiuoti taisyklingai, vartoti tik tinkamus ir apskaičiuotus žodžius.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Emocijų raiška – ne tau.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai susiplanuoti dienotvarkę ir griežtai jos laikytis.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Kiekvieną dieną privalai išgerti du litrus vandens, įkvėpti aštuonis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt litrų deguonies ir miegoti lygiai aštuonias valandas.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai pasiekti pačius aukščiausius rezultatus visose srityse.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę). Tu negali susimauti.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Šie rėmai tau padės tapti lygiaverčiu žmogumi.
ŪLA. Man sunku. Būti tokia. Tapti aplinkos lūkesčių pagrindu.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Tu privalai.
BALSAS. Kiekvieną rytą Ūla išlipdavo iš lovos lygiai 6 valandą ryto 30 minučių. Ūla tuojau pat įsispirdavo į šlepetes, įsirangydavo į minkštą chalatą ir nužingsniavusi iki vonios kambario, panirdavo po ledinio vandens srove. Duše ji praleisdavo lygiai penkias minutes. Ji džiovindavosi plaukus plaukų džiovintuvu lygiai penkias minutes. Šukuodavosi plaukus plaukų šepečiu lygiai penkias minutes. Rinkdavo savuosius plaukus iš plaukų šepečio lygiai trisdešimt sekundžių. Kiekvieną rytą ji apsivilkdavo juodas kelnes, švarius išlygintus marškinius (jų turėjo septynias poras kiekvienai savaitės dienai), gimnazijos uniforminį švarką, plaukus supindavo į kuodą, iš kurio nekyšojo nė vienas plaukelis, lūpas perbraukdavo raudonu neblizgiu lūpdažiu, blakstienas – tušu. 6 valandos 43 minutės. Ūla į rankas čiumpa vandens stiklinę, girdo palangėje lūkuriuojantį meksikietišką kaktusėlį, kruopščiai nuvalo dulkes nuo stalo, palangės, spintelės paviršiaus. 6 valandos 45 minutės. Mergina stveria Rėjaus Bredberio ,,451° Farenheito’’. Kiekvieną rytą ji skaitymui skiria lygiai penkiolika minučių. Po skaitymo pertraukėlės ji griebia švariai nuskustą, kiek sudžiūvusią morką nuo rašomojo stalo, įsikandusi ją užsimeta kuprinę ant pečių ir, nužingsniavusi į prieangį, maunasi kojines... Ak! Taip! Užmiršau! Bet juk man galima. (atlaidžiai šypsosi) Taip… Tačiau šis rytas buvo ne toks, kokie buvo įprasti Ūlos rytai. Ir ši diena buvo ne tokia, kokios buvo įprastos Ūlos dienos. Ji pramiegojo. Ūla pabudo 7 valandą ryto 49 minutės. Iki pamokų pradžios buvo likusios vienuolika minučių. Kažkurią sekundės dalį ji pajuto keistą, lyg tol nepažįstamą jausmą – sutrikimą. Vieni sakys, jog tai – pernelyg didelio užkraunamo krūvio padariniai geriausių rezultatų siekiančiai merginai, kiti tvirtins, jog dėl visko kaltas tas jaunimo pareigingumo jausmo trūkumas, tačiau mano nuomone, tai – pradžios pradžia.
VEIKĖJAS. (Valdydamas Ūlą lyg marionetę.) Punktualumas – tavo antrasis vardas. Sugedus mechanizmui svarbu neprarasti pusiausvyros.
ŪLA. (tvarkingai rengiasi marškinius, uniformą, velkasi kelnes, kiek skubotai pina plaukus į tvarkingą kuodą, braukia raudonu lūpdažiu lūpas, vėliau – tušu, murmėdama panosėj priešais veidrodį) Gražiausi žmonės yra tie, kurie nepaliauja... (susikirtusi, savimaldą pradeda iš naujo) Gražiausi žmonės yra tie, kurie nepaliauja dirbę... Aš – ne robotas, nes robotai – neišvystyti prietaisai. Esu idealus, ilgos garantijos mechanizmas. Laikydamasi man nustatytų standartų galėsiu tapti lygiaverčiu žmogumi ir pasiekti aukščiausių rezultatų. Mechanizmai sugenda. Mechanizmų sudėtis išnagrinėjama, randama klaidos priežastis, mechanizmas pataisomas. Tačiau net jei suklysiu, suklysiu kartą, ne daugiau. Mechanizmas kliaujasi logika, pasitikėjimas jo jėgomis uoste užuodžiamas. Buvau sukurta siekti tobulumo. Išlik viltimi.
II scena
Miręs mokyklos koridorius pamokų metu. Ūla skubiai žingsniuoja koridoriumi, glėbyje laiko kaugę knygų, iš kurios staiga išskrieja neseniai atsiskaityto kontrolinio užduočių lapas. Sklandantį popiergalį, atsainiai gulintį ant parketo paviršiaus, pastebi ir pakelia paralelinis bendraklasis Patrikas.
PATRIKAS. (tiesdamas radinį, kiek nustebęs dėl nebūdingo Ūlos vėlavimo) Tau ... (papurto galvą) iškrito.
ŪLA. (neryžtingai, pati stebėdamasi savimi, grįžteli nuskambėjusio balso pusėn) Gal galite pakartoti?
PATRIKAS. Ūla, tai tavo literatūros atsiskaitymo užduočių lapas. Štai...
ŪLA. Ak! Taip... (sutrikusi) paima į rankas lapą, nužingsniuoja ištuštėjusiu koridoriumi tolyn)
PATRIKAS. (šaukia pavymui) Neverta!
ŪLA. (Sustoja. Neatsigręžusi.) Gal malonėtumėte pakartoti?
PATRIKAS. Neverta! Iki pamokos pabaigos liko keturios minutės. O už vėlavimą tavęs Baltakienė tikrai nepaglostys... (liūdnai šypteli)
BALSAS. Tai, jog Ūla ir Patrikas susitiko būtent šiandien buvo įstabus sutapimas. Nors ir Ūla save tapatino su idealiai veikiančiu mechanizmu, nors ir kaip stengėsi užgniaužti jausmus bet kuriam gyviui, nes tai būtų lygu laiko ir nervų ląstelių nuostoliams, ji jautė silpną simpatiją Patrikui. Savo žmogaus-sistemos prigimtimi ji mėgindavo suplanuoti ,,atsitiktinį‘‘ susitikimą koridoriuje, valgykloje, konsultaciniame centre ar rūbinėje, tačiau nepavykdavo. Kartu jie mokydavosi tik literatūros pamokoje, tad persimesti ir žodeliu nebuvo galimybių, o sėdėjo jie, deja, ne viename suole. Pirmasis jų pokalbis, Patriko žodžiai, tarti jai, sukėlė dilgterėjimą ties širdimi ir maloniai stebino.
ŪLA. Tavo tiesa. Tu taip pat ne pamokoje. Kodėl?
PATRIKAS. Tiek to. ( šypteli, numoja ranka)
BALSAS. Jis tylėjo. Ūla, savo prigimtimi ir taip turėjo bendravimo sutrikimų, šį defektą ji mėgino glaistyti ciniškumu ir pasitikėjimu savimi, tačiau nejauki tyla smaugte smaugė.
PATRIKAS. Tavo (papurto galvą, šypteli) blakstiena...(prieina, piršto galiuku liečia skruostą, nurenka blakstieną) Visa tai...( traukdamasis) Kam? Lūpų linija, riestos, juodos blakstienos, supinti plaukai. Kam tai? Tobulumas neegzistuoja.
ŪLA. Tačiau privalau jo siekti.
PATRIKAS. Kasdieninė rutina, kasdieninė mintis ryte, įsitikinimas, jog nė viename atsiskaityme nesusikirtai, kiekvieną žodį šiandien sukirčiuosi ir pavartosi tinkamai ir viskas viskas? Vargina ar kelia nuobodulį?
Ūla tyli.
PATRIKAS. Ar tu laiminga?
(Suskamba skambutis)
III scena
Klasė. Literatūros pamokos pradžia. Mokinių šurmulys, į klasę įėjus Masevičienei, nutyla, mokiniai pakyla nuo suolų, mokytoja atsistoja klasės priekyje, įprastinėje vietoje, sveikinasi.
MOKYTOJA. Sveikas, jaunime ! Prašom sėstis. (šypsosi) Praeitą pamoką minėjau, jog pamokos pradžioje aptarsime rašyto atsiskaitymo rezultatus. Štai… Dalinkitės. (paskirsto pamokos metu budinčioms mokinėms – Klementinai ir Amelijai) Turiu pasakyti, rezultatai mane liūdina.
Ūla, gavusi atsiskaitymo lapą, iš nuostabos pakelia antakius; mėgina rasti padarytų klaidų pateisinimą.
Mokytoja savaime prieina prie nunarinusios galvą merginos.
MOKYTOJA. Klausk. Drąsiai.
ŪLA. Mokytoja, kodėl...
KLEMENTINA. Tik pamanykit, gavo devynetytį. Tai nuopuolis! Jūs tik pažvelkit į ją!
AMELIJA. Kokį dar devynetytį. Šešetulis. (krykšteli) Nė daugiau. Pati mačiau, darbą jai nešiau.
PATRIKAS. Nekišk nosies, kur nereikia.
BRENDONAS. Nekreipk dėmesio, Amelija. Jis gi Robinzonas Kruzas pas mus. Susiranda atstumtuosius, vėliau juos gina. Nesistebiu, jog niekas tavęs nemėgsta. Atsilupėlis...
AMELIJA. Kavalierius su pana virė košę su smala (nusikvatoja) O tu gal riteris iš Viduramžių? Ar stosi ginti savosios?
KLEMENTINA. (numojusi ranka pertraukia) Eik jau! Rimtai?
AMELIJA. Rimtai. Sistema sutrik...
MOKYTOJA. Klase, mokinė turi klausimą, malonėkite gerbti jos teisę rasti atsakymą į rūpimus klausimus. ( linkteli)
ŪLA. Mokytoja, manau, šis klausimas apie kūrinį yra išnagrinėtas teisingai. Kodėl netekau dviejų taškų?
MOKYTOJA. Geras klausimas, Ūla. (atsigręždama į klasę) Sugrįžkime prie aštuntojo klausimo. Ūla, skaityk, ko prašoma.
ŪLA. Remdamiesi suformuluota problema, nurodykite Rėjaus Bredberio romano ,,451° Farenheito’’ pagrindinę mintį. Aš nurodžiau – yra baisesnių nusikaltimų negu knygų deginimas. Vienas iš jų – neskaityti jų.
MOKYTOJA. Taip, taip... Pagrindinė mintis suformuluota gerai, tačiau, manyčiau čia galima išvesti dar vieną, labiau pagrindžiančią kūrinio turinį pagrindinę mintį. Klase?
VILTĖ. (pakėlusi ranką) Galbūt –neverta naikinti prioritetus, net jei tai reikštų priešinimąsi sistemai?
MOKYTOJA. Galbūt dar kas nors? (tyla) Iš tiesų, Vilte, tavo variantas tinkamesnis. Galbūt dar kas nors turite neatsakytų klausimų?
BALSAS. Ir staiga... Lūžis. Visa pagarbi baimė, sudužusi į šipulius, metamorfozės būdu tapo pajuoka. Ūla... (šnibždėdamas) ŪLA! ŪLA, PAKLAUSYK MANĘS. IGNORAVIMAS NEPADĖS.
(Ūla dengiasi ausis, tveriasi už galvos)
BALSAS. Veidrodis tavo kuprinės antrajame skyriuje. Pažvelk į save.
ŪLA. (atsargiai žvilgteli į veidrodį. Atvaizde – nuvarvėjęs tušas, nusitrynęs lūpdažis.) Ašaros? Iš manęs bėga... Vanduo? Iš kur jis? Lyja?
BALSAS. Tu. Pralaimėjai. Žaidimą. Tu sugriovei viltis. Tavo savimaldos bereikšmės. Meldeisi su gyvenimo klaida. Esi niekas.
ŪLA. Prašau, atstok nuo manęs!
IV scena
Autobusas, sausakimšas žmonių. Ūla keleivių minioje randa vieną laisvą vietą. Šalia Patriko.
PATRIKAS. Ūla! (mojuoja) Sėskis čia... Žinai, tu keista.
ŪLA. (neatsigręžusi) Tu toks pat.
PATRIKAS. Ne, tai – komplimentas. O dabar atsakyk į klausimą.
ŪLA. Kurį? (juokiasi)
PATRIKAS. Tu laiminga ?
Ūla tyli.
PATRIKAS. Žinai, skaitydamas tą Farenheitą aš prisiminiau tave. Pagrindinis romano veikėjas – gaisrininkas Gajus Montegas dešimtį metų deginantis knygas vyriškis didžiuojasi savo valstybei atliekamu darbu, mėgaujasi žibalo kvapu, tačiau vieną vėlų vakarą, grįždamas po reido, septyniolikmetės Klarisės paklaustas, ar yra laimingas, jis įsivelia į abejonių sūkurį, ima svarstyti apie savo pareigos visuomenei reikšmę ir istoriją. ,,Vis tiek kažkas yra knygose, ko mes neįstengiame suvokti, kažkas, kas verčia moterį pasilikti liepsnojančiame name kartu su knygomis; kažkas turėtų būti. Juk nepasirenki mirti dėl nieko.‘‘ – svarstė Gajus Montegas. Kovodamas su savo įsitvirtinusiais lojaliais įsitikinimais, sukeldamas įstabias peripetijas, jis supranta tikrąją knygų prasmę, priežastį, kodėl jos yra deginam
ŪLA. Patrikai, knygą aš skaičiau.
PATRIKAS. Neskaitei.
ŪLA. Skaičiau. Romano pabaigoje Gajus Montegas prisijungia prie būrelio mokslininkų, kurie atkuria knygas savo atmintyje.
PATRIKAS. Kodėl susikirtai? Tu žinojai atsakymą. Pagrindinę mintį tu žinojai. Tad... Ar tu laiminga?
ŪLA. (patylėjusi) Ne.
PATRIKAS. Mano stotelė! Atsiprašau, turiu lipti.
ŪLA. Tai sapnas. Geriau atsibustume ir tu manęs atsiprašytum, kad palieki.
PATRIKAS. Tu žinai, ką daryti. Iki.
ŪLA. Aš – ne robotas, nes robotai – neišvystyti prietaisai. Nesu idealus, ilgos garantijos mechanizmas. Velniop visus man nustatytus standartus! Galėsiu tapti lygiaverčiu žmogumi ir pasiekti aukščiausių rezultatų tik tada, kai pamilsiu save. Mechanizmai sugenda. BET AŠ – NE MECHANIZMAS. ESU ŽMOGUS, KURIS JAUČIA. KLYSTA. Mechanizmų sudėtis išnagrinėjama, randama klaidos priežastis, mechanizmas pataisomas. KARTOJU – AŠ – NE MECHANIZMAS. Tačiau net jei suklysiu, suklysiu. JUK ESU ŽMOGUS! Aš nesu lūkesčių pagrindas. GALIU BŪTI VISOKIA. (verkdama šypsosi)
Pabaiga