„Poetas gimęs iš Senadvario tylos“

Fausto Kiršos 135-osioms gimimo metinėms paminėti

Įsivaizduokite vienkiemį ant ežero kranto. Miškų atokvėpis, anksti ryte ant žolės dar laikosi rasos sidabras. Būtent čia, Senadvaryje, 1891 m. vasario 25 d. gimė berniukas, kuris užaugęs taps vienu svarbiausių lietuvių poetų – Faustu Kirša.

Mirus Fausto tėvui, vaiką augino teta Veronika, skaitė knygas tarp obelų, pačio sodintų. Ir net tada, kai gyvenimas jį nublokš į Berlyną, Maskvą, Kauną ar galiausiai Bostoną, jis rašys laiškus į Lietuvą, prisimindamas būtent tas obelis.

Poeto Fausto Kiršos sodyba. Zarasų raj. Degučių apyl. Senadvario k. (Foto J. Nemanio 1979 m.)

Senadvario sodybą 1965 metais įsigijo žymus Lietuvių dailininkas Arvydas Každailis, įkūrė Fausto Kiršos muziejėlį, sutvarkė sodybą.

Faustas Kirša, Senadvaryje su savo artimaisiais, 1930 m.

Artimieji jį matė būsimo kunigo sutana, bet Faustas pasirinko ne altorių, o plunksną. Pirmasis eilėraštis – 1912 m. „Ateityje“.

Po to – pasukimas į kultūrinį gyvenimą: Krašto apsaugos ministerija, karo mokykla, redakcijos, literatų draugija, teatras, studijos Berlyne.

Ir, žinoma, Beatričė – jo mūza Marijona Rakauskaitė, Valstybės teatro solistė.
Vasaros Senadvaryje su ja buvo tarsi iš dramų: muzika, repeticijos, tekstai, kūryba. O po 1935 m. – tos pačios vasaros, tik jau vienam. Su tyla, kuri išmokė jį rašyti kitaip.

Marijona Rakauskaitė (kairėje) su Faustu Kirša.

Faustas Kirša (kairėje), Senadvaris.

Jo poezijoje – daugiau klausimų nei atsakymų.
Daug simbolių, daug tylos, daug šviesos, kuri lyg prasiveria per debesis. Kritikai sako: Kirša buvo poetas, kuris neneigė – jis kvietė mąstyti.

O pats Faustas tikėjo, kad poezijai „užtenka dvidešimties žodžių“, jei jie praveria dangų.

Vėliau – karas, emigracija, pabėgėlių stovykla, Bostono ilgesys ir jo paties žodžiai:
„Noriu laisvai alsuoti.“
Ta laisvė buvo sunkiai iškovota, bet nenuginčijama. Jis ją turėjo tik rašydamas.

Faustas Kirša (ketvirtas iš kairės) ir kiti menininkai pobūvyje.

Faustas Kirša.

1964 m. sausio 5 d. poetas išėjo tyliai – kaip ir gyveno.
Bet jo eilėraščių jėga, paties vadinama „plieniniu žodžiu granite“, išliko. O Senadvario saulėtekiai, kuriuos jis nešiojosi širdyje, tebėra geriausias raktas į jo kūrybą.