DEGSNĖ

Užvenčio seniūnijos Degsnės kaimą iš Šiaurės ir rytų juosė Aunuvos upelis, o iš vakarų – didelis miškas. Pietuose Degsnė ribojasi su Ušnėnų žemėmis. Melioracija nutiesė gerą kelią į Degsnę, pastatė tiltą per Aunuvą – iki tol degsniškiams buvo labai sunku persikelti per upę ir pasiekti Pašilėnuose buvusią parduotuvę. Dabar Degsnėje neliko nė vienos sodybos – tik ąžuolas prie buvusio Miceikų vienkiemio, melioracija „ištuštino“ laukus. Žeme naudojosi buvęs Žemaitės kolūkis, o dabar ją atsiėmė seniji savininkai.

Apie 1880 metus degsnėje pirmieji apsigyveno Jonas ir Teofilė Valiai. Jie iš Beržėnų dvarininko Čapskio išsinuomojo Degsnės palivarką ir pradėjo dirbti žemę, pasistatė trobesius. Jonas Valius prižiūrėjo dvaro laukus. Valiai samdė darbininkus. Prieš XIX a. pradžios reformą pasklido kalbos, kad tie, kas jau turi žemės, daugiau nebegaus. Tuomet Jonas Valius pasikvietė brolį Povilą, Jocus bei Nekrašus ir visi bendrai pradėjo ūkininkauti. Gyveno vienoje troboje – kumetyne. Nekrašas buvo grafo „komisorius“ (samdomas ūkvedys). Žymantai ir Miceikai nusipirko po 16 ha žemės iš Nepriklausomybės kovų savanorių, pasistatė trobesius. Gaudantinas Butkevičius iš grafo buvo gavęs apie 18 ha žemės.

Kaip prisimena Kristina Latanauskienė, Liudvikas Latanauskas iš savanorio Kazimiero Urbono buvo pirkęs apie 18 ha Degsnės žemės, pasistatė trobesius, nes pats buvo geras statybininkas. Kartu su sūnumis Petru, Povilu ir Vaclovu grodavo vestuvėse, vakaruškose, per rinkimus. Tėvas su sūnumi Povilu dirbdavo langus, kubilus mėsai sūdyti, alui daryti ir veždavo į Luokės turgų. Per karą sudegė jų tvartai ir daržinė.

Pas kaimo gyventoją Teofilę Valienę šventadieniais visi runkdavosi padainuoti, pašokti, pasilinksminti. Ji kepdavo skanų pyragą, visus vaišindavo pienu. Pas Valius visi eidavo nusimaudyti, nes jie turėjo pirtį. Pas Bulkšą pavasarį vykdavo „mojavos“ – giedoti susirinkdavo daug žmonių. Apie Gaudantiną Butkevičių žmonės sakydavo, kad jis iš Pakčiuko, nes toje vietoje dvaras rinkdavo duoklę („paktą“). Jis dėvėdavo juokingus kailinius – išdžiūvusius avių kailius susirišdavo ir taip nesiūtus vilkėdavo. Mėsą kaimiečiai sūdydavo kubiluose, o Butkevičius – tiesiog trobos kerčioje, ant grindų. Butkevičių troboje gyveno Jarušauskis, kurį kaimynai vadino Žvėruku, Joną Jucą – Napoleonu. Jis gražiai grojo basedla. Ignas ir Zofija Volskiai su Igno broliu Petru gyveno prie kadagyno. Ignas dirbdavo rėčius, juos parduodavo ar dovanodavo per vestuves. Vieta, kurioje gyveno Povilo Valiaus šeima, buvo vadinama Varline, nes ten buvo prastos, šlapios žemės – net griovys buvo vadinamas Varlinraviu. Bulkšų sodyba buvo vadinama Balandine.

Degsnės kaimo vaikai iš pradių lankė mokyklą Ušakiuose, o paskui ji buvo iškelta į Pašilėnus. Mokytoja Bronė Matulionytė mokė visų keturių skyrių vaikus, jai padėdavo kunigas. Jis buvo labai griežtas, mušdavo liniuote per delnus. Baigus keturis skyrius, reikėdavo Beinoravos mokykloje laikyti egzaminus.

Apie 1920 metus Degsnėje jau buvo 12 kiemų – jie buvo išsidėstę retokai, vienkiemiais. Gyveno keturios Valių, taip pat Miceikų, Butkevičių, Bulkšų, Žymantų, Nekrašų, Jocų, Volskių šeimos. Kiekvienoje augo po kelis vaikus. Sovietinei valdžiai pradėjus sausinti žemes, Degsnės kaimo gyventojai ėmė keltis iš vienkiemių į kuriamą gyvenvietę. Žmonės už nukeliamas sodybas gaudavo iki 8 tūkstančių rublių ir po 2 tūkstančius negrąžinamos paskolos naujiems pastatams statyti. Tai buvo gera paskata, nes senieji trobesiai jau atrodė nekaip.

Tiesa, gyvenimas, suvarius kaimiečius į kolūkius, buvo labai sunkus. Už darbadienį kolūkietis gaudavo 200 g grūdų, o kartais – tik parodydavo kino filmą. Teodoras Valius dirbo brigadininku, jo žmona – fermoje, Boleslovas Valius – traktorininku, kiti – laukininkystėje.

Informaciją surinko Dalia Valienė, Pašilėnai.

Degsnė // Gyvoji tėviškės istorija: pasakojimai, legendos, istorijos. – Kėdainiai: Spaudvita, 2006, p. 10–11.