Medicinos ir sveikatos naujienos

Remiantis birželio 16 d. žurnale Annals of the Rheumatic Diseases publikuotu tyrimu, nuo 1990 iki 2021 m. reumatoidinio artrito (RA) atvejų skaičius pasaulyje gerokai išaugo. Didžiausia našta teko regionams, kuriuose yra aukštas sociodemografinis indeksas (SDI), t. y. labiau išsivysčiusioms šalims.

Tyrimą atliko Wenyi Jin, gydytojas iš Uhano universiteto Renmin ligoninės Kinijoje, kartu su tarptautine mokslininkų komanda. Jie išanalizavo 953 pasaulio vietovių duomenis, kad įvertintų, kaip socioekonominiai veiksniai veikia RA paplitimą ir nelygybę. Siekiant prognozuoti ligos naštą ateityje, buvo sukurta giliojo mokymosi (angl. deep learning) technologija paremta modeliavimo sistema.

Rezultatai atskleidė, kad 2021 m. pasaulyje reumatoidiniu artritu sirgo apie 17,9 mln. žmonių – tai 13,2 % daugiau nei 1990 m. Liga paveikia vis daugiau žmonių ir vis jaunesniame amžiuje. Nors nuo 1980 m. iki 2021 m. mirtingumo rodikliai (amžiumi standartizuoti) sumažėjo 32,7 %, per pastaruosius 30 metų su liga susijusių neįgalumo metais pakoreguoto gyvenimo metų (DALY) skaičius beveik padvigubėjo. Daugiausiai sveikatos naštos tenka išsivysčiusioms šalims, o skirtumai tarp regionų per laiką tik išaugo.

Išimtimi iš šios tendencijos tapo Japonija – ten nuo 1990 iki 2021 m. DALY rodikliai nuosekliai mažėjo. Pavyzdžiui, Tokijuje jie sumažėjo net 22,4 %. Tuo tarpu kitose aukšto SDI šalyse tokių teigiamų pokyčių nepastebėta.

Ypač reikšmingą poveikį gali turėti sveikatos politikos priemonės. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad įgyvendinus rūkymo mažinimo strategijas tokiose šalyse kaip Kinija, kur rūkymas tarp vyrų vis dar labai paplitęs, su RA susijusių mirčių skaičius sumažėtų 16,8 %, o DALY – net 20,6 %.

„Japonijos sėkmės pavyzdys rodo, kad vien socioekonominė padėtis negarantuoja gerų rezultatų – ankstyvos diagnostikos ir sveikatos priežiūros iniciatyvos gali apversti situaciją aukštyn kojomis“, – teigia vienas iš tyrimo bendraautorių, dr. Baozhen Huang iš Honkongo miesto universiteto.

Naujas tyrimas, paskelbtas Annals of the Rheumatic Diseases kovo 29 d., atskleidė, kad psoriaziniu artritu (PsA) sergantiems pacientams diagnozė dažnai nustatoma gerokai vėliau nei tiems, kurie serga reumatoidiniu artritu (RA).

Tyrimą atliko dr. Rachel A. Charlton iš Batho universiteto (JK) su kolegomis. Jie palygino laiką iki diagnozės nustatymo tarp 2 120 PsA pacientų ir atitinkamai priderintos RA pacientų grupės.

Paaiškėjo, kad simptomų trukmė iki siuntimo pas specialistą PsA atveju buvo gerokai ilgesnė nei RA atveju. Nuo pirmo apsilankymo pas šeimos gydytoją iki galutinės diagnozės vidutiniškai praeidavo 112 dienų PsA atveju, palyginti su 89 dienomis RA atveju. Be to, net ir patekus pas specialistus, PsA diagnozavimas dažnai užtrukdavo ilgiau (rizikos santykis [HR] – 0,86).

Pacientams, sergantiems poliartrito forma (kai pažeidžiami keli sąnariai), ligą modifikuojančių vaistų nuo reumato (DMARD) PsA atveju buvo paskirta rečiau nei RA atveju – atitinkamai 54 % ir 69 % pacientų pradėjo gydymą nuo pat pradžių.

Nors RA pacientai pradinėje stadijoje turėjo didesnį ligos aktyvumo rodiklį (DAS28), jau po trijų mėnesių vidutinis aktyvumo lygis buvo aukštesnis tarp PsA pacientų – tai gali atspindėti uždelstą gydymo pradžią.

„Šie rezultatai parodo, kaip svarbu tiek pacientų, tiek gydytojų švietimas – tik laiku atpažinta ir pradėta gydyti liga leidžia pasiekti geresnius ilgalaikius rezultatus“, – teigia tyrimo autoriai.

Naujas tyrimas, publikuotas Scientific Reports vasario 13 d., rodo, kad hiperaktyvi šlapimo pūslė (OAB) gali būti susijusi su artritu, ypač su osteoartritu. Net įvertinus visus kitus galimus rizikos veiksnius, ryšys išliko statistiškai reikšmingas.

Tyrimą atliko Yifan Sun iš Jiangnano universiteto medicinos centro Kinijoje kartu su kolegomis. Jie analizavo didžiulę Nacionalinės sveikatos ir mitybos apklausos (NHANES) duomenų bazę, kurioje surinkti 2005–2020 m. laikotarpio duomenys. Iš viso buvo įvertinta 24 436 asmenų sveikatos informacija.

Mokslininkai nustatė, kad žmonėms, sergantiems artritu, tikimybė turėti hiperaktyvią šlapimo pūslę buvo 37 % didesnė nei tiems, kurie artritu neserga (santykinė rizika – 1,37; pasikliautinasis intervalas 95 % – nuo 1,22 iki 1,54).

Dar stipresnis ryšys pastebėtas tarp osteoartrito ir OAB – ši grupė turėjo net 40 % didesnę OAB riziką. Tuo tarpu reumatoidinio ir psoriazinio artrito atveju statistiškai reikšmingo ryšio nustatyta nebuvo.

„Mūsų rezultatai rodo, kad osteoartritu sergantiems pacientams gali būti didesnė rizika išsivystyti hiperaktyviai šlapimo pūslei, todėl diagnozuodami ir gydydami tokius atvejus urologai turėtų įvertinti ir paciento raumenų bei kaulų sistemos būklę“, – rašo tyrimo autoriai.

Moterys, kurios pirmą kartą gimdo būdamos jaunesnės nei 26 metų arba vyresnės nei 35 metų, turi didesnę riziką vėliau gyvenime susirgti reumatoidiniu artritu. Tokias išvadas pateikia tyrimas, paskelbtas 2025 m. sausio 16 d. žurnale PLOS ONE.

Tyrimą atliko Hang Cui iš Tianjino tradicinės kinų medicinos universiteto pirmosios mokomosios ligoninės (Kinija) su kolegomis. Jie išanalizavo 7 449 JAV moterų duomenis iš Nacionalinės sveikatos ir mitybos apklausos (NHANES), vykusios 2011–2020 m.

Rezultatai atskleidė aiškų ryšį tarp pirmojo gimdymo amžiaus (AFB) ir reumatoidinio artrito rizikos. Lyginant su moterimis, kurios pirmą kartą gimdė 30–32 metų (kontrolinė grupė), rizika sirgti artritu buvo:

• 4 kartus didesnė moterims, kurios pirmą kartą gimdė būdamos jaunesnės nei 18 metų;
  
  

• beveik 3 kartus didesnė, jei gimdė 18–23 metų;
  
  

• per 3 kartus didesnė, jei gimdė 24–26 metų;
  
  

• 3,36 karto didesnė, jei gimdė vyresnės nei 35 metų.
  
  

Tuo tarpu moterims, kurios pirmą kartą gimdė 27–29 metų ar 33–35 metų, reikšmingo rizikos padidėjimo nenustatyta.

„Apibendrinant galima teigti, kad pirmojo gimdymo amžius – tiek labai ankstyvas, tiek vėlyvas – gali būti susijęs su padidėjusia reumatoidinio artrito rizika vėliau gyvenime, – rašo autoriai. – Sveikatos politikos formuotojai turėtų atsižvelgti į šią rizikos grupę planuodami profilaktikos ir ankstyvos diagnostikos programas.“

Motinystės pradžia reiškia ne tik mažiau miego, bet ir tai, kad net ir tas miegas – nuolat pertraukiamas. Kaip parodė naujas tyrimas, pristatytas SLEEP 2025 konferencijoje Sietle, naujai pagimdžiusių moterų miegas išlieka ženkliai sutrikęs mažiausiai iki 13 savaitės po gimdymo.

Tyrimą atliko dr. Teresa Lillis iš Čikagos Rush universiteto medicinos centro su kolegomis. Jie analizavo 41 pirmą kartą gimdžiusios moters miego duomenis, surinktus naudojant dėvimus įrenginius per visus metus iki ir po gimdymo.

Rezultatai kalba patys už save:

• Pirmą savaitę po gimdymo moterys vidutiniškai miegojo tik 4,4 val. per parą, palyginti su 7,8 val. prieš pastojimą. Ilgiausias nepertraukiamas miego ruožas (LSS) sumažėjo nuo 5,6 iki vos 2,2 val.
  
  

• Beveik trečdalis moterų (31,7 proc.) per pirmąją savaitę nemiegojo ilgiau nei 24 val.!
  
  

• 2–7 savaitę po gimdymo bendras miego kiekis šiek tiek pagerėjo – iki 6,7 val. per parą, bet ilgiausias nepertraukiamas miegas vis dar buvo trumpas – tik 3,2 val.
  
  

• Tik 8–13 savaitę miego kiekis beveik grįžo į įprastą lygį – 7,3 val., tačiau net ir tuomet mamos vis dar pabusdavo dažnai: ilgiausias nepertraukiamas miegas tesiekė 4,1 val.
  
  

Visi šie skirtumai buvo statistiškai reikšmingi.

„Nors moterų miego trukmė po kelių savaičių daugiau ar mažiau atsistato, miego struktūra lieka stipriai pakitusi, – pažymi tyrimo autorė dr. Lillis. – Tai keičia mūsų požiūrį į pogimdyminį miegą: tikroji problema nėra miego trūkumas, o tai, kad tas miegas nuolat nutrūksta.“

Naujas tyrimas, pristatytas SLEEP 2025 konferencijoje Sietle, rodo, kad tam tikri objektyviai išmatuoti pietų miego įpročiai gali būti susiję su padidėjusia mirtingumo rizika vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms.

Tyrimą atliko dr. Chenlu Gao iš Masačusetso bendrosios ligoninės Bostone kartu su kolegomis. Jie analizavo 86 565 Jungtinės Karalystės Biobanko duomenų bazės dalyvių, kurie nedirbo pamaininiu darbu, miego duomenis. Vidutinis tyrimo dalyvių amžius – 63 metai.

Pagrindiniai rezultatai:

• Vidutinė dienos pogulio trukmė buvo 24 minutės per dieną, o dienos miego trukmės svyravimai tarp skirtingų dienų – taip pat apie 24 min.
  
  

• Dažniausiai poguliai buvo daromi nuo 3 iki 5 val. popiet (19 %) ir nuo 5 iki 7 val. vakaro (22 %), tačiau nemažai jų – ir nuo 11 iki 15 val. (28 %).
  
  

• Per vidutiniškai 4 metų stebėjimo laikotarpį mirė 2 950 žmonių (3,4 %).
  
  

Tyrėjai nustatė, kad:

• Kuo ilgesni poguliai (kiekvienas papildomas standartinis nuokrypis), tuo 20 % didesnė mirties rizika;
  
  

• Kuo labiau svyravo pogulio trukmė diena iš dienos, tuo 14 % didesnė rizika;
  
  

• Poguliai tarp 11–13 val. ir 13–15 val. taip pat buvo susiję su šiek tiek padidėjusia rizika (po 7 % kiekvienu atveju).
  
  

„Įdomu tai, kad rizika ypač išauga miegant vidurdienį ar ankstyvą popietę – tai prieštarauja ankstesnėms įžvalgoms, jog trumpas pogulis tokiu metu turėtų būti naudingas. Dėl to būtini tolimesni tyrimai“, – teigė dr. Gao.