Medicinos ir sveikatos naujienos

JAV FDA patvirtino bendrovės „Vera Therapeutics“ sukurtą vaistą ataciceptą pacientams, sergantiems IgA nefropatija – dažniausia pirmine glomerulų liga pasaulyje. Ši liga ilgainiui gali progresuoti iki lėtinės inkstų ligos ar galutinės stadijos inkstų nepakankamumo, todėl naujų veiksmingų gydymo metodų poreikis išlieka didelis.

IgA nefropatija išsivysto dėl nenormalaus imunoglobulino A kaupimosi inkstų glomeruluose. Dėl to prasideda lėtinis uždegimas, pažeidžiama glomerulų filtracijos sistema, šlapime atsiranda baltymo ir kraujo, o laikui bėgant blogėja inkstų funkcija. Nors daliai pacientų liga progresuoja lėtai, kitiems per keliolika metų išsivysto galutinis inkstų funkcijos nepakankamumas, kai prireikia dializių arba inksto transplantacijos. Iki šiol pagrindinis gydymas buvo kraujospūdžio kontrolė, renino–angiotenzino sistemos blokatoriai, SGLT2 inhibitoriai bei tam tikrais atvejais imunosupresinis gydymas. Tačiau daugeliui pacientų to nepakanka sustabdyti ligos progresavimą.

Ataciceptas priklauso naujai biologinių vaistų klasei. Jis veikia prisijungdamas prie dviejų svarbių B limfocitų aktyvumą reguliuojančių baltymų – BAFF (B-cell Activating Factor) ir APRIL (A Proliferation-Inducing Ligand). Abu šie baltymai dalyvauja patologinių IgA antikūnų gamyboje, todėl jų slopinimas sumažina nenormalaus imuninio atsako intensyvumą. Skirtingai nei įprasti imunosupresantai, ataciceptas taikosi į konkretų ligos mechanizmą, todėl tikimasi efektyvesnio gydymo ir mažesnio nespecifinio imuninės sistemos slopinimo.

Patvirtinimas pagrįstas ORIGIN klinikinių tyrimų programos rezultatais. III fazės ORIGIN 3 tyrime pacientams, vartojusiems ataciceptą, po gydymo buvo nustatytas maždaug 46 proc. proteinurijos sumažėjimas, o lyginant su placebo grupe skirtumas siekė apie 42 proc. Kadangi proteinurija yra vienas svarbiausių IgA nefropatijos progresavimo žymenų, toks sumažėjimas laikomas kliniškai reikšmingu ir siejamas su geresne ilgalaike inkstų funkcijos prognoze.

Vaistas leidžiamas po oda vieną kartą per savaitę, todėl pacientai jį galės vartoti namuose, nereikės reguliarių intraveninių infuzijų gydymo įstaigose. Tai svarbus pranašumas ilgalaikiam lėtinių ligų gydymui, nes pagerina gydymo prieinamumą ir pacientų laikymąsi paskirto režimo.

Specialistų vertinimu, atacicepto atsiradimas žymi dar vieną etapą pereinant nuo nespecifinio imunosupresinio gydymo prie tikslinių biologinių preparatų nefrologijoje. Pastaraisiais metais IgA nefropatijos gydymo srityje atsirado keletas naujų vaistų, tačiau dauguma jų veikia kitus ligos mechanizmus. BAFF ir APRIL slopinimas suteikia galimybę paveikti pačią patologinių IgA antikūnų gamybą, todėl gali papildyti arba ateityje pakeisti dalį dabar naudojamų gydymo strategijų.

Nors ilgalaikiai inkstų funkcijos išsaugojimo duomenys dar bus renkami tęstiniuose stebėjimuose, dabartiniai rezultatai leidžia tikėtis, kad naujasis gydymas padės reikšmingai sulėtinti ligos progresavimą ir sumažins pacientų, kuriems ateityje prireiks dializės ar inksto transplantacijos, skaičių. Dėl šios priežasties atacicepto registracija laikoma vienu svarbiausių pastarųjų savaičių įvykių nefrologijoje.

Šaltinis: Reuters – „US FDA approves Vera's kidney disease drug“. Originalus straipsnis

JAV Maisto ir vaistų administracija paskelbė pradedanti išsamų saugumo vertinimą dėl kelių bendrosios nejautros metu naudojamų inhaliacinių anestetikų, pirmiausia – sevoflurano. Tokį sprendimą lėmė keli pranešimai apie itin retas, tačiau labai sunkias neurologines komplikacijas pacientams, kurių motinos kilusios iš Venesuelos. Tarp užregistruotų atvejų buvo ne tik ilgalaikis neurologinis pažeidimas, bet ir mirtys po, atrodytų, įprastų chirurginių intervencijų.

FDA pabrėžia, kad šiuo metu nėra pakankamai duomenų teigti, jog sevofluranas ar kiti inhaliaciniai anestetikai tiesiogiai sukelia šias komplikacijas. Tačiau gautų pranešimų pobūdis buvo pakankamai rimtas, kad būtų pradėtas oficialus farmakologinio budrumo tyrimas. Agentūra analizuoja medicininius įrašus, laboratorinius duomenis, genetinę informaciją bei kitus galimus rizikos veiksnius, kurie galėtų paaiškinti neįprastą komplikacijų pobūdį.

Didžiausias dėmesys skiriamas galimam genetiniam polinkiui. Tyrėjai svarsto, kad tam tikri paveldimi mitochondrijų funkcijos ar energijos apykaitos sutrikimai gali padidinti jautrumą bendrosios nejautros vaistams. Tokie genetiniai variantai kai kuriose populiacijose gali būti dažnesni nei kitose, todėl ir buvo pastebėta galima sąsaja su pacientais, kurių šeimos kilusios iš Venesuelos. Ši hipotezė dar tik tiriama ir kol kas nėra galutinai patvirtinta.

Sevofluranas yra vienas dažniausiai pasaulyje naudojamų inhaliacinių anestetikų. Jis vertinamas dėl greito veikimo pradžios, lengvai kontroliuojamo anestezijos gylio ir palankaus saugumo profilio. Kasmet milijonai pacientų visame pasaulyje operuojami naudojant šį preparatą be rimtų komplikacijų. Todėl FDA pabrėžia, kad šiuo metu nėra pagrindo keisti įprastinę klinikinę praktiką ar atsisakyti šio vaisto naudojimo.

Vis dėlto agentūra rekomenduoja anesteziologams atidžiau rinkti šeimos anamnezę, ypač jei pacientas yra kilęs iš regionų, kuriuose gali būti dažnesni tam tikri genetiniai sutrikimai. Taip pat raginama atkreipti dėmesį į anksčiau buvusias neįprastas reakcijas į narkozę šeimoje, nepaaiškinamas neurologines komplikacijas ar staigius mirčių atvejus po operacijų.

FDA taip pat paragino gydytojus aktyviai pranešti apie visus įtariamus panašius atvejus į nepageidaujamų reiškinių registravimo sistemą „MedWatch“. Kuo daugiau duomenų bus surinkta, tuo greičiau bus galima nustatyti, ar egzistuoja realus priežastinis ryšys tarp anestetikų ir šių retų komplikacijų.

Ekspertai pabrėžia, kad šis tyrimas nereiškia, jog sevofluranas tapo nesaugus. Priešingai – tokie saugumo vertinimai yra įprasta vaistų stebėsenos dalis. Net ir dešimtmečius naudojami preparatai nuolat stebimi, nes itin retos komplikacijos gali paaiškėti tik sukaupus milijonų pacientų duomenis.

Jeigu tyrimas patvirtintų genetinį rizikos veiksnį, ateityje prieš planines operacijas tam tikroms pacientų grupėms galėtų būti rekomenduojami papildomi genetiniai tyrimai arba alternatyvi anestezijos taktika. Kol kas tokių rekomendacijų nėra, o FDA pabrėžia, kad daugumai pacientų bendrosios nejautros nauda gerokai viršija galimą riziką.

Šaltinis: Reuters – FDA probes anesthesia-linked neurological complications in some patients of Venezuelan ancestry. Originalus straipsnis

Vaikų galūnių traumos yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į skubiosios pagalbos skyrius. Daugeliu atvejų pirmasis diagnostikos metodas išlieka rentgenografija, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ultragarsiniam tyrimui prie paciento lovos (angl. Point-of-Care Ultrasound, POCUS). Naujas prospektyvus tyrimas parodė, kad patyrusių skubiosios medicinos gydytojų atliekamas ultragarsinis tyrimas gali labai tiksliai nustatyti vaikų lūžius, įskaitant augimo plokštelių pažeidimus.

Tyrimas atliktas universitetinės ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje Turkijoje. Į jį buvo įtraukti vaikai, kuriems pagal klinikinį ištyrimą buvo įtariamas augimo plokštelės lūžis. Kiekvieną pacientą nepriklausomai vertino du skubiosios medicinos gydytojai – vienas atliko ultragarsinį tyrimą, kitas interpretavo rentgenogramas. Abu specialistai nežinojo vienas kito išvadų, todėl buvo sumažinta vertinimo šališkumo rizika.

Iš viso ištirti 117 pacientų. Ultragarsas teisingai nustatė arba paneigė kaulo lūžį 112 pacientų. Palyginti su rentgenografija, ultragarsinio tyrimo jautrumas siekė 97 %, specifiškumas – 94 %, o bendras diagnostinis tikslumas buvo labai aukštas. Dar svarbiau, kad vertinant fizių lūžius ultragarsas pasiekė 93 % jautrumą ir 95 % specifiškumą. Tokie rezultatai rodo, kad dauguma kliniškai reikšmingų augimo plokštelių pažeidimų gali būti nustatomi jau pirminės apžiūros metu.

Vis dėlto tyrimas atskleidė ir tam tikrus apribojimus. Vertinant, ar lūžis tęsiasi į sąnarinį paviršių, ultragarsas buvo mažiau tikslus – jautrumas siekė tik apie 62 %. Taip pat tik vidutinio lygio sutapimas nustatytas klasifikuojant lūžius pagal Salter–Harris sistemą. Tai reiškia, kad ultragarsas puikiai tinka nustatyti patį lūžį, tačiau sudėtingesniems intraartikuliniams pažeidimams ar tiksliai klasifikacijai rentgenografija išlieka būtina.

Autoriai pabrėžia, kad šio metodo pranašumas ypač svarbus mažesnėse gydymo įstaigose arba skubiosios pagalbos skyriuose, kur rentgeno tyrimas ne visada atliekamas nedelsiant. Ultragarsinis tyrimas gali būti atliktas iš karto paciento apžiūros metu, jis nereikalauja jonizuojančiosios spinduliuotės, o vaikams tai ypač aktualu dėl didesnio jautrumo radiacijai.

Kita vertus, tyrimo rezultatai labai priklauso nuo gydytojo patirties. Tyrime dalyvavę skubiosios medicinos gydytojai buvo patyrę ultragarsinės diagnostikos specialistai, todėl tokie rezultatai gali būti ne visiškai atkartojami visose gydymo įstaigose. Tačiau autoriai pažymi, kad šiuolaikiniai ultragarsiniai aparatai tampa vis paprastesni naudoti, o dirbtinio intelekto sprendimai ateityje gali dar labiau pagerinti diagnostikos tikslumą.

Praktiniu požiūriu šis tyrimas rodo, kad POCUS gali tapti svarbia pirmosios diagnostikos priemone vaikų traumatologijoje. Jis gali padėti greičiau priimti sprendimą dėl imobilizacijos, sumažinti laukimo laiką skubiosios pagalbos skyriuje ir kai kuriems pacientams net išvengti papildomų rentgeno tyrimų. Vis dėlto įtarus sudėtingą ar sąnarinį lūžį, rentgenografija ir, prireikus, kompiuterinė tomografija išlieka diagnostikos standartu.

Šaltinis: Journal of Urgent Care Medicine. „Comparing Point-of-Care Ultrasound With X-Rays in Pediatric Physeal Injuries.“

Vaikų riešo traumos sudaro didelę dalį visų apsilankymų skubiosios pagalbos skyriuose. Dažniausiai įtariamas distalinis stipinkaulio lūžis, todėl standartinis diagnostikos metodas išlieka rentgenografija. Tačiau pirmines rentgenogramas dažnai vertina skubiosios pagalbos gydytojai, o ne radiologai, todėl nedideli ar vadinamieji „buckle“ tipo lūžiai gali būti interpretuojami nevienodai.

Australijoje atliktas daugiacentris atsitiktinių imčių klinikinis tyrimas siekė išsiaiškinti, ar prie paciento lovos atliekamas ultragarsinis tyrimas (POCUS) gali būti ne tik alternatyva rentgenografijai, bet ir tikslesnis pirminės diagnostikos metodas. Tyrime dalyvavo 270 vaikai nuo 5 iki 15 metų, atvykę į skubiosios pagalbos skyrių dėl nesmarkiai deformuotų distalinių dilbio traumų. Pacientai atsitiktine tvarka buvo suskirstyti į dvi grupes – vieniems pirmiausia buvo atliekamas POCUS, kitiems – įprasta rentgenograma. Galutinę diagnozę nepriklausomai nustatė ekspertų komisija, kurią sudarė vaikų ortopedas, vaikų radiologas ir skubiosios medicinos gydytojas.

Rezultatai nustebino net pačius tyrėjus. POCUS grupėje teisinga diagnozė buvo nustatyta 97,8 % pacientų, o rentgenogramas vertinusių skubiosios pagalbos gydytojų grupėje – 83,0 %. Absoliutus skirtumas siekė beveik 15 procentinių punktų. Dar svarbiau, kad ultragarsas buvo tikslesnis nustatant tiek nedidelius „buckle“ tipo lūžius, tiek kitus distalinius stipinkaulio lūžius. Nė vienoje grupėje nebuvo praleistas kliniškai reikšmingas lūžis.

Autoriai pažymi, kad toks rezultatas nereiškia, jog ultragarsas savaime yra geresnis už rentgenografiją. Tyrime buvo lyginama ne technologija su technologija, o pirminė gydytojo interpretacija. Rentgenogramos vėliau gali būti pakartotinai įvertintos radiologo, tuo tarpu POCUS iš karto atlieka ir interpretuoja tas pats gydytojas. Vis dėlto būtent pirminis sprendimas skubiosios pagalbos skyriuje dažnai lemia, ar pacientui reikės imobilizacijos, papildomų tyrimų ar konsultacijos.

Praktiniu požiūriu POCUS turi ir kitų privalumų. Tyrimas atliekamas prie paciento lovos, nereikia transportuoti vaiko į rentgeno kabinetą, nėra jonizuojančiosios spinduliuotės, o atsakymas gaunamas iš karto. Tai ypač svarbu vaikams, kurie dažnai sunkiai toleruoja pakartotinį galūnės judinimą dėl skausmo.

Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad metodas reikalauja tinkamo gydytojų apmokymo. Tyrime dalyvavę gydytojai buvo baigę standartizuotus POCUS mokymus, todėl tokie rezultatai negali būti automatiškai pritaikomi visoms gydymo įstaigoms. Tačiau autoriai mano, kad didėjant ultragarsinės diagnostikos patirčiai ir tobulėjant nešiojamiesiems ultragarsiniams aparatams šis metodas gali tapti kasdienės skubiosios medicinos praktikos dalimi.

Skubiosios medicinos specialistams šio tyrimo reikšmė yra didelė. Jis rodo, kad tinkamai apmokytas gydytojas gali labai tiksliai diagnozuoti dažniausius vaikų riešo lūžius nenaudodamas rentgenografijos kaip pirminio tyrimo. Tai gali sumažinti pacientų laukimo laiką, optimizuoti skubiosios pagalbos skyrių darbą ir sumažinti spinduliuotės poveikį vaikams, neprarandant diagnostinio tikslumo.

Šaltinis:

Snelling PJ ir bendraaut. Diagnostic Accuracy of Point-of-Care Ultrasound Versus Radiographic Imaging for Pediatric Distal Forearm Fractures: A Randomized Controlled Trial. Annals of Emergency Medicine. Originalus straipsnis: https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0196064423012994

Stabilūs kulkšnies lūžiai yra vieni dažniausių traumų, su kuriomis susiduria skubiosios pagalbos gydytojai ir ortopedai traumatologai. Tradiciškai dauguma tokių pacientų gydomi 4–6 savaites taikant gipso imobilizaciją arba ortopedinį įtvarą, ribojant apkrovą pažeistai galūnei. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų rodo, kad ilga imobilizacija ne visada yra būtina ir gali net lėtinti funkcinį atsistatymą.

Naujame daugiacentriame tyrime buvo vertinami pacientai, kuriems diagnozuoti stabilūs kulkšnies lūžiai be reikšmingo fragmentų pasislinkimo. Vienai pacientų grupei taikytas tradicinis gydymas – ilgesnė imobilizacija ir ribotas kojos apkrovimas. Kitai grupei jau pirmosiomis dienomis leista vaikščioti naudojant specialų ortopedinį batą, apkrovą didinant pagal skausmo toleravimą.

Po šešių savaičių funkcinio gydymo grupės pacientai reikšmingai geriau įvertino čiurnos funkciją. Jie greičiau atgavo sąnario judesių amplitudę, anksčiau pradėjo savarankiškai vaikščioti ir greičiau grįžo prie kasdienės veiklos. Taip pat buvo stebėtas mažesnis čiurnos sąstingis, kuris dažnai išlieka po ilgos imobilizacijos.

Vienas svarbiausių tyrimo rezultatų – komplikacijų dažnis abiejose grupėse nesiskyrė. Nebuvo nustatyta didesnės antrinio lūžio fragmentų pasislinkimo, pakartotinių operacijų ar blogesnio suaugimo rizikos pacientams, kuriems anksti leista remtis koja. Tai patvirtina, kad kruopščiai atrinktiems pacientams ankstyvas funkcinis gydymas yra saugus.

Autoriai pabrėžia, kad tokios išvados negali būti taikomos visiems kulkšnies lūžiams. Nestabilūs, dislokuoti, bimalleoliniai ar trimalleoliniai lūžiai bei sindezmozės pažeidimai ir toliau reikalauja individualaus vertinimo, o dažnai ir operacinio gydymo. Tyrimo rezultatai taikomi tik stabiliems lūžiams, kurių biomechaninis stabilumas patvirtintas klinikiniu ir radiologiniu įvertinimu.

Skubiosios medicinos gydytojams šie duomenys yra svarbūs, nes pirmasis sprendimas dėl imobilizacijos dažniausiai priimamas būtent skubiosios pagalbos skyriuje. Tinkamai įvertinus lūžio stabilumą, kai kuriems pacientams gali būti skiriamas funkcinis gydymas jau nuo pirmųjų dienų, sumažinant ilgalaikės imobilizacijos nepatogumus ir pagreitinant reabilitaciją.

Ortopedai pažymi, kad pastarąjį dešimtmetį traumatologijoje vis labiau pereinama nuo ilgos imobilizacijos prie ankstyvos mobilizacijos, kai tik tai leidžia lūžio biomechanika. Tokia strategija padeda išlaikyti raumenų jėgą, mažina sąnarių kontraktūrų riziką, gerina kraujotaką ir gali sutrumpinti nedarbingumo laiką.

Tyrimo autoriai daro išvadą, kad stabilių kulkšnies lūžių gydymo rekomendacijos ateityje gali būti peržiūrėtos. Vietoj vienodo požiūrio visiems pacientams vis daugiau reikšmės įgauna individualus lūžio stabilumo įvertinimas ir ankstyvas funkcinis gydymas tais atvejais, kai jis yra saugus.

Šaltinis: Journal of Orthopaedic Trauma / nauja daugiacentrė klinikinė analizė apie ankstyvą funkcinį stabilių kulkšnies lūžių gydymą.

Britų ortopedų asociacija (British Orthopaedic Association, BOA) paskelbė naują gerosios praktikos standartą (BOAST), skirtą arterinių pažeidimų diagnostikai ir gydymui pacientams, patyrusiems kaulų ir raumenų sistemos traumas. Dokumentas parengtas reaguojant į tai, kad nors tokie sužalojimai nėra dažni, jų pasekmės gali būti itin sunkios – uždelsta diagnostika didina galūnės amputacijos, sunkių neurologinių pažeidimų ir net mirties riziką.

Gairėse pabrėžiama, kad arterinis pažeidimas gali būti ne tik po durtinių ar šautinių sužalojimų. Jis gali pasireikšti ir po uždarų traumų – kelio išnirimo, alkūnės išnirimo, suprakondilinio žastikaulio lūžio vaikams, dubens lūžių ar didelės energijos blauzdos lūžių. Tokiais atvejais kraujagyslė gali būti suspausta, plyšusi arba užsikimšusi trombu, nors išorinis kraujavimas nebūtinai matomas.

Autoriai primena vadinamuosius „kietuosius“ arterinio pažeidimo požymius: aktyvų pulsuojantį kraujavimą, sparčiai didėjančią hematomą, pulso nebuvimą distaliau traumos vietos, galūnės išemiją, girdimą ūžesį arba apčiuopiamą vibraciją virš kraujagyslės. Esant bent vienam iš šių požymių, pacientas turi būti nedelsiant perduotas kraujagyslių chirurgų komandai, neatidedant gydymo dėl papildomų tyrimų.

Jeigu nustatomi tik vadinamieji „minkštieji“ požymiai – susilpnėję pulsai, artima kraujagyslei žaizda, periferinių nervų pažeidimas ar neaiškūs perfuzijos sutrikimai – rekomenduojama skubiai atlikti KT angiografiją. Gairėse pabrėžiama, kad vien normaliai apčiuopiami pulsai ne visada leidžia atmesti kraujagyslės pažeidimą, nes kolateralinė kraujotaka gali maskuoti rimtą sužalojimą.

Dokumente taip pat akcentuojama laiko svarba. Ilgiau nei 6 valandas trunkanti galūnės išemija reikšmingai didina negrįžtamų raumenų ir nervų pažeidimų riziką. Todėl diagnostika ir revaskuliarizacija turi būti organizuojamos lygiagrečiai, o ne nuosekliai. Jei pacientą būtina perkelti į kitą ligoninę, transportavimas neturi būti vilkinamas dėl mažiau svarbių procedūrų.

Dar viena svarbi rekomendacija – glaudus traumatologų ir kraujagyslių chirurgų bendradarbiavimas. Kai kuriais atvejais pirmiausia reikia stabilizuoti lūžį išoriniu fiksatoriumi, kad būtų galima saugiai atkurti kraujotaką, o kitais – pirmiausia atliekama laikina kraujagyslės šuntavimo procedūra, po kurios tęsiamas ortopedinis gydymas. Gydymo taktika turi būti individualizuojama, tačiau sprendimai turi būti priimami kuo greičiau.

Skubiosios medicinos gydytojams šios rekomendacijos primena svarbią taisyklę – net ir esant akivaizdžiam lūžiui būtina sistemingai įvertinti galūnės kraujotaką prieš ir po repozicijos. Pulsų patikrinimas, kapiliarų prisipildymo įvertinimas, odos temperatūra ir neurologinis ištyrimas turi būti dokumentuojami kiekvienam pacientui. Tai ne tik padeda laiku nustatyti kraujagyslių pažeidimą, bet ir leidžia įvertinti, ar būklė nepablogėjo po atliktų manipuliacijų.

Nors šios rekomendacijos paskelbtos Jungtinėje Karalystėje, jų principai visiškai atitinka šiuolaikinę traumatologijos praktiką ir gali būti taikomi bet kuriame skubiosios pagalbos skyriuje. Ankstyvas arterinio pažeidimo atpažinimas išlieka vienu svarbiausių veiksnių siekiant išsaugoti pažeistą galūnę ir sumažinti sunkių komplikacijų riziką.

Šaltinis: British Orthopaedic Association. BOAST – Diagnosis and Management of Arterial Injuries Associated with Musculoskeletal Trauma (2026).

Šlaunikaulio kaklo lūžiai išlieka viena dažniausių hospitalizacijos priežasčių vyresnio amžiaus žmonėms. Daliai pacientų, ypač iki traumos buvusių fiziškai aktyvių, rekomenduojamas ne dalinis, o visiškas klubo sąnario endoprotezavimas. Nors toks gydymas leidžia pasiekti geresnius funkcinius rezultatus, viena svarbiausių komplikacijų išlieka dirbtinio sąnario išnirimas, kuris dažnai baigiasi pakartotine operacija.

Siekdami įvertinti, ar implantų konstrukcija gali sumažinti šią riziką, tyrėjai išanalizavo didelės apimties pacientų duomenis, lygindami įprastus klubo endoprotezus su vadinamaisiais dvigubo mobilumo (dual mobility) implantais. Šių implantų konstrukcija skiriasi tuo, kad jie turi papildomą judančią polietileno dalį tarp galvutės ir gūžduobės įdėklo. Dėl to padidėja judesių amplitudė ir sumažėja tikimybė, kad sąnarys išnirs.

Tyrimo rezultatai parodė aiškų pranašumą. Pacientams, kuriems implantuotas dvigubo mobilumo endoprotezas, pakartotinės operacijos dėl komplikacijų prireikė maždaug tris kartus rečiau negu pacientams, kuriems buvo implantuotas standartinis protezas. Didžiausią skirtumą lėmė ženkliai mažesnis pooperacinių išnirimų skaičius.

Autoriai pažymi, kad po klubo lūžio operacijos išnirimas yra viena sunkiausių ankstyvųjų komplikacijų. Dažnai vien uždaros repozicijos nepakanka, pacientą tenka pakartotinai operuoti, ilgėja hospitalizacija, didėja infekcijų rizika ir blogėja funkciniai rezultatai. Vyresnio amžiaus žmonėms kiekviena papildoma operacija taip pat didina mirtingumo riziką.

Svarbu ir tai, kad dvigubo mobilumo implantai nepadidino kitų komplikacijų dažnio. Nebuvo nustatyta didesnės infekcijų, implantų laisvėjimo ar kitų mechaninių problemų rizikos. Tyrėjų vertinimu, dėl geresnio stabilumo šie implantai gali tapti pageidaujamu pasirinkimu vyresniems aktyviems pacientams, kuriems atliekamas visiškas klubo sąnario endoprotezavimas dėl šlaunikaulio kaklo lūžio.

Traumatologams šie rezultatai yra praktiškai svarbūs. Pastaraisiais metais diskutuojama, kokį implantą pasirinkti pacientams po šlaunikaulio kaklo lūžių. Nors dvigubo mobilumo endoprotezai yra brangesni, mažesnis revizinių operacijų skaičius ilgainiui gali sumažinti bendras gydymo išlaidas ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę.

Autoriai daro išvadą, kad dvigubo mobilumo endoprotezai turėtų būti rimtai svarstomi kaip pirmo pasirinkimo implantai tinkamai atrinktiems vyresnio amžiaus pacientams, kuriems po šlaunikaulio kaklo lūžio planuojamas visiškas klubo sąnario endoprotezavimas. Tyrimas gali turėti įtakos būsimoms ortopedijos ir traumatologijos gydymo gairėms.

Šaltinis: Queen Mary University of London. Hip fracture patients three times less likely to need repeat surgery with dual mobility hip replacements.

Čiurnos lūžiai yra vieni dažniausių suaugusiųjų lūžių, o nemaža jų dalis gydoma operaciniu būdu – atliekant atvirą repoziciją ir vidinę osteosintezę (ORIF). Daugelį metų po operacijos buvo rekomenduojama 6 savaites visiškai neapkrauti operuotos galūnės, siekiant apsaugoti osteosintezę ir sumažinti lūžio fragmentų pasislinkimo riziką.

Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų kelia klausimą, ar toks ilgas neapkrovimas iš tikrųjų yra būtinas. Ilgalaikė imobilizacija sukelia raumenų atrofiją, sąnario sustingimą, didina venų trombozės riziką ir prailgina reabilitaciją. Dėl šios priežasties mokslininkai atliko sisteminę apžvalgą ir metaanalizę, kurioje įvertino ankstyvo svorio perkėlimo saugumą po čiurnos lūžių operacijų.

Į analizę buvo įtraukti atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai ir prospektyviniai stebėjimo tyrimai, kuriuose lyginti du gydymo būdai: tradicinis neapkrovimas ir ankstyvas leidimas remtis operuota koja, dažniausiai jau po 2–3 savaičių arba net anksčiau, priklausomai nuo osteosintezės stabilumo.

Rezultatai parodė, kad pacientai, kuriems leista anksčiau pradėti apkrauti galūnę, reikšmingai greičiau atgavo čiurnos funkciją. Jie anksčiau pradėjo savarankiškai vaikščioti, greičiau pasiekė didesnę judesių amplitudę ir greičiau grįžo prie kasdienės veiklos bei darbo.

Ne mažiau svarbu tai, kad komplikacijų dažnis tarp grupių nesiskyrė. Nebuvo nustatyta didesnės osteosintezės nesėkmės, implantų lūžių, pakartotinio fragmentų pasislinkimo ar blogesnio lūžio suaugimo dažnio pacientams, kuriems leista anksčiau remtis koja. Tai rodo, kad esant stabiliai osteosintezei ankstyva mobilizacija yra saugi.

Autoriai pabrėžia, kad sprendimas turi būti individualus. Ankstyvas apkrovimas netinka visiems pacientams. Jei nustatytas ryškus minkštųjų audinių pažeidimas, osteoporozė, sudėtingas daugiafragmentis lūžis, sindezmozės nestabilumas arba kyla abejonių dėl osteosintezės tvirtumo, tradicinis atsargesnis režimas išlieka pagrįstas.

Skubiosios medicinos ir traumatologijos specialistams šie rezultatai yra svarbūs, nes po operacijos pacientai dažnai kreipiasi dėl skausmo, tinimo ar klausimų apie leidžiamą fizinį krūvį. Šiuolaikiniai duomenys rodo, kad tinkamai atrinktiems pacientams visiškas neapkrovimas nebėra universali taisyklė. Ankstyvas judėjimas gali ne tik pagerinti funkcinį rezultatą, bet ir sumažinti ilgalaikio nejudrumo komplikacijas.

Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad ankstyvas apkrovimas turi būti planuojamas kartu su operavusiu traumatologu ir reabilitacijos specialistu. Sprendimą lemia ne vien rentgenologinis vaizdas, bet ir lūžio tipas, osteosintezės kokybė, minkštųjų audinių būklė bei paciento gebėjimas laikytis rekomendacijų.

Apibendrindami tyrėjai daro išvadą, kad stabilių operuotų čiurnos lūžių atveju ankstyvas svorio perkėlimas tampa nauju gydymo standartu, kuris leidžia greičiau grįžti prie įprasto gyvenimo nepabloginant gydymo rezultatų.

Šaltinis: Sisteminė apžvalga apie ankstyvą apkrovimą po operuotų čiurnos lūžių, publikuota ortopedijos literatūroje.