K. Binkis. Griunvaldas-Tanenbergas

I. Vytautas ateina!

Pirmomis liepos mėnesio dienomis prieš 520 metų Lietuvos, Mozūrų ir Ordino žemių pakraščiuose, vyko dideli dalykai, kurie išlaisvino Lietuvą nuo paties baisiausio priešo ir pastūmėjo priekin Europos vystymąsi, iš viduramžio troškumos į naujuosius laikus.

Kryžiuočių ordinas, mylimiausis ir labiausiai lepinamas to laiko Europos kūdikis, buvo savo rūšies viduramžio trečiasai Internacionalas.

Be tautybės ir kilmės skirtumo visų kraštų Europos riteriams kryžiuoti „garbės stalas“ buvo labiausiai masinama svajonė. Iš Frankonijos ir Brabanto, iš miglotos Valijos, iš artimosios Skandinavijos ir iš tolimosios Italijos plakdavo šios viduramžio „dvasios be vietos", kad senovės Prūsu žemėj gautų paskutinį riteriškumo patepimą. Karaliai laikė sau negarbe vainikuotis nepasėdėję prieš tai už kryžiuočių Ehrentisch‘o.

Kryžiuočių ordinas buvo stipriausis ir paskutinis paliegusio viduramžio ramstis. Juo reikale ramstėsi nusigyvenę to laiko popiežiai, jo skverno įsikabinus laikydavosi apverktiniausia tų laikų figūra, Romos ir Germanijos imperatorius. Be to, Marienburgas buvo nusigyvenusiems to laiko valdovams neišsemiama aukso kasykla. Ordino valstybės kasa buvo turtingiausia Europoj, neminint Florencijos pirklių, kurie vis dėlto nemokėjo taip išdidžiai pinigais švaistytis, kaip ordino broliai.

Ir štai 1410 m. liepos pirmomis dienomis ši pasitenkinusi savimi išdidi valstybė užvirė, kaip pajudintas širšių lizdas. Samdyti Šveicarų pulkai, Pareinės riterių vėliavos, Hanzos pirklių lanketininkai ir Pamares lenkai kunigaikščiai su savo gvardijomis skubėjo į Marienburgą. O Marienburge nuo pilies sienų rito storąsias bombardas, kad pirmą kart, kaip pasaulis pasauliu, jas išbandytų lauko kovoj. Savo kasmetiniams reizams į Lietuvą ordeno broliai taip nesiruošdavo ir jų veidai nebūdavo taip rūpesčio išvagoti. Kas gi čia atsitiko skaisčioj Marienburgo padangėj? Į šį kuklų klausimą aiškiai atsako Osterodės komtūro proklamacija į komtūrijos gyventojus: „Vytaud komt![1]

Trumpai, lakoniškai, - Vytautas ateina! - ir toliau nurodoma, į kurias pilis kam slėptis ir kas turto su savim pasiimti. Šis Ordino valdininkas vokišku tikslumu surado žodį, kurs elektros jėgos greitumu paveiktu į jo globai pavestus gyventojus. Ir tas žodis buvo - Vytautas. Vytauto sąjungininkų lenkų ainiai, po penkių šimtų metų taip narsiai mojuoją kardais Kryžiuočių pusėn, gali pamatuotai užsigauti, kad jų kaimynės komtūrijos viršininkas nė pusės žodžio savo atsišaukime apie lenkų pavojų nemini.

Arti dviejų šimtų metų ėjo kruvinos varžytynės dėl Žemaičių tarp Lietuvos iš vienos pusės ir dviejų vokiečių ordinų - kryžiuočių ir kardininkų - iš kitos. Žemaičiai Lietuvai - kelias į jūrą ir gyvas valstybės kūno sąnarys. Žemaičiai vokiečių ordinams - tiltas tarp dviejų susikūrusių svetimose žemėse valstybių - kryžiuočių ir kardi­ninkų, - jų klestėjimo būtinoji sąlyga. Užimti ir kolonizuoti Žemaičius buvo vokiečių ordinų galutinis tikslas, jų viso šimtmečiu darbo vainikas.

Didžiojo karo metu vokiečių išleistame „Reisefurer durch Livland und Kurland“ jie aiškina savo skaitytojams, kodėl Latvija pasilikusi nesuvokietinta. Didžiausia tam kliūtis buvusi, tai žemaičių „koridorius“, kurio, neleisdavę jiems peržengti žemaičiai. „Litauische Kosaken der Verga genheit" – ne be piktumo priduria autorius.

Kryžiuočių keliolikos metų valdymas Žemaičiuose nepaliko jokios žymės. Pakako tik vieno ženklo iš šios pusės Nevėžio ir „lietuviški kazokai" ėmė šokinti savo laikinuosius valdovus. Žaibo greitumu žemaičiai tapo išvalyti nuo vokiečių ir Vytauto paskirtas šaltišius jo vardu valdė žemaičius.

Jokio kompromiso, jokios galimybės susitart nebelik. Bet Vytautas jos ir neieškojo. Kumštis paruoštas. Didžiulė diplomatijos mašina užvesta ir puikiai sukasi. Lenkai, pagaliau, rimtai susipjovė su kryžiuočiais...

Tad vienas siekinys, vienas tikslas - pabaigtinai sutriuškinti amžinąjį priešą.

Ir štai Osterodės komtūras šaukia: Vytaud komt!

Karingas ir narsus Kryžiuočių mistras Ulrichas Jungingenas su visos Europos riterių kariuomenės pažibomis sustojo ant Vyslos Skiečiuje ir laukia savo žvalgų pranešimo, kuria Vyslos puse žygiuos susijungė priešai.

Pagaliau liepos mėnesio 9 d. Vytautas sujungtosios kariuomenės priešakyje iš Mozūrų krašto įžengė į ordino žemę.

Nugalėtos visos sunkenybės, visos kliūtys nušluotos ir šis didysis valstybės vyras atsistojo veidas veidan prieš savo didįjį tikslą. Ryt po ryt Prūsų žemėj susitiks rytai ir vakarai ir kruvinoje kovoje pabaigtinai išspręs amžinąjį ginčą. Vytautas jau atėjo...

II. Peilis prie kaklo ir kova dėl malūno...

Veik du šimtmečiai, visas Lietuvos galybės periodas, praėjo nepaliaujamų kovu triukšme su kryžiuočiais. Baltieji kryžiuoti riteriai geležimi apkaustytoj rankoj laikė peilį prikišę prie pat jaunos, pilnos dar nesunaudotų galvalingų jėgų, valstybės kaklo.

Net įstabi Lietuvos ekspansija į rytus aiškinama nepaliaujamai grūmojančiu kryžiuočių pavojumi. Visų Lietuvos valdovų vyriausia politikos linija buvo kova su šia viduramžio hidra, kuriai vieną galvą nukirtus, jos vietoj nauja išaugdavo.

Dar keturiasdešimts metų prieš Grunvaldo - Tanenbergo mūšį Kęstutis su Algirdu bandė sutriuškinti šį baisųjį priešą. Ir nors dviejų dienų kautynėse kryžiuočiai paliko mūšio lauke visas savo ir „svečių“ kariuomenės pažibas, tačiau pakako jiems šūktelėti į vakarus, - ir vėl naujos „svečių“ gaujos plaukė į Prūsus savo nuodėmingų dūšių gelbėti ir pagonių pjauti... Nepraėjo metų po Rudavos mūšio ir kryžiuočiai dar su didesniu įnirtimu dar didesnėmis jėgomis ėmė gulti Lietuvą.

Be karo jėgos dar reikėjo kaž ko, kad Lietuva pagaliau nuo šios baisybės atsikratytų. Vytautas tai pirmasai suprato. Jo diktuoti raštai per ištikimą katalikiškai Europai Krokuvos kanceliariją ėmė plaukti į vakarus. Pagaliau dvidešimts metų po to, kai Lietuva tapo krikščioniška, 1404 m. popiežius teikėsi išleisti bulę, draudžiančią kryžiaus karus prieš Lietuvą. Bet Vytautui to negana. Šimtmečiais apjuodintą ir apmeluotą Lietuvos vardą nelengva buvo nuskaidrinti viduramžio davatkiškoj Europoj. Veik kas met Europą pasiekia šauksmai iš Lietuvos. Tai jaudinantis Žemaičių skundas, tai paties Vytauto raštai...

Tuo būdu Vytautas ruošėsi prie lemiamo žygio.

Bet kas lenkus atvedė į šitą kruviną kovos lauką?

Vargšas, nieko nekaltas Jogaila vos sosto neprarado, kai Konstancos bažnytinio seimo vyskupai ir kardinolai pykčiu užvirė už mylimo, kūdikio sužalojimą. Ir iš tiesų, Jogailai sunku buvo pasiteisinti, kodėl jis savo 40 su viršum metų kardo rankoje nelaikiusius šlėktas atatempė prieš kryžiuočius.

Nuo Kazimiero didžiojo laikų lenkai taikoje ir meilėj gyveno su kryžiuočiais. Šis jų paskutinis didysis valdovas prekiavo savo karalystės žemėmis su ordenu. Pirmą užstatė Dobrino žemę ordenui už skolas, o paskui vėl ją atgavo atiduodamas už tai kryžiuočiams Pamarę. Jis buvo mėgiamiausis svečias Marienburge. Jogaila su Jadvyga, du karaliai ant vieno sosto, taip pat negalėjo skųstis kryžiuočiais... Jogaila buvo dėkingas mistrui už leidimą medžioti ordeno miškuose...

Ordenas ne kartą stodavo prieš imperatorių ir advokato uolumu gindavo ten lenkų reikalus. Kryžiuočiai skųsdavo Vytautą, kad jis atimąs iš lenkų žemes ir apgyvendinąs jose rusinus ir pagonus, ir kad šias žemes jis privaląs grąžinti Lenkijai. (Cod. dipl. Pruss. VI 65—67 p. ir Nr. 53, 54).

Tiesa, tarp Jogailos ir ordeno buvo kilęs vienas savo rūšies konfliktas, kurį Vytautas savo laiku likvidavo. Ordeno mistras Konradas Jungingenas, rašydamas Jogailai ir nieko pikta nemanydamas, pavadino jį „įgimta išmintimi“. Jogailos dvariškiai, matyt, būdami kitokios nuomonės apie savo karaliaus išmintį, įžiūrėjo šiame posaky Jo Didenybės įžeidimą...

Kilo ilgas notomis pasikeitimas, kol pagaliau Vytautas įsikišęs į šią skaudžią bylą abi Šalis sutaikė. Jogaila pagaliau pareiškė nustebusiam kryžiuočių pasiuntiniui: „Kadangi aš nemoku nei skaityt, nei rašyt, tai man dvariškiai, taip iškraipytai mistro žodžius buvo išaiškinę“. Bet šis konfliktas nepaliko didesnių pėdsakų valdovo širdy ir kai netrukus po to kryžiuočių mistras Konradas Jungingenas mirė, Jogaila įsakė visose Lenkijos bažnyčiose laikyti gedulo mišias už geriausio lenkų draugo vėlę.

Tad kas gi atgaivino šį seniai užmirštą dviejų valsčių ir vieno malūno ginčą? Garsieji Dresdenkos ir Santokos valsčiai ir malūnas ant Drvencos upes, - tai trys dalykai, dėl kurių len­kai stojo į karą su kryžiuočiais ir ku­rių karą laimėję neatgavo...

Vytautas, kuris savo laiku pralošęs mūšį su totoriais po keletos metų šeimininkavo totorių ordose kaip namie, Vytautas, kuris ruošdamos lemiamam mūšiui sutvarkė savo reikalus rytuose su Maskva, su Pskovu ir Novgorodu, o kautynių išvakarėse su sergančiu kardininkų landmistru pasirašė tokią paliaubų sutartį, kad rygiečiai kritingą valandą negalėjo kryžiuočiams pribūti į pagalbą, - Vytauto politika privertė lenkus susipjauti su savo draugais ir amžinaisiais Lietuvos priešais.

Vytautas tolregio politiko akimis aiškiai matė, jog nesenai apkrikštyta, neištikima Lietuva sunaikinusi Europos lepinama išdykėlį užsitrauktų ant savęs ne tik Dievo bausmę. Visa Europa sukiltų ir vietoj nupjautos vienos galvos hidrai išaugtų naujos bent kelios...

Vytautui buvo reikalinga firma.

Pasipūtęs, garbės ištroškęs bejėgis valdovas, Jogaila geriausiai tiko šiai nesunkiai pareigai.

Ne pakrikusi, niekada kautynių nemačiusi lenkų šlėkta, ne nuskurdusios, be skatiko, lenkų valstybės parama, - bet vien tik priedanga prieš įtūžusią, paskendusią religiniam fanatizme Europą buvo Vytautui reikalinga. Vytauto genijus puikiai nujautė, koki audra kils Vakaruose už katalikybės forposto sunaikinimą. Ir neapsiriko.

Ordenas reikėjo sumušti ne vien militariškai, bet ir moraliai, ir šiam pastarajam reikalui Vytautas panaudojo savo pusbrolio valstybę.

 

III. Penkių šimtmečių pelėsiai.

„Nors ir kaip galingas buvo Tanenbergo mušis ir milžiniškos jo pasekmės, ir nors daug jau nuo seniai apie jį prirašyta, ir dėlto labai nepatikimai jis yra mums atvaizduotas“ - sako vokiečių karo istorikas H. Delbruck'as.

Šis žymaus vokiečių mokslininko posakis labiausiai suprantamas mums, lietuviams. Mirusios „Lietuvos visus palaikus pasistengė išgraibstyti kaimynai. Kam „numirėliui“ laurų vainikas? Paimkime ir jį, prie progos pasipuošime juo gudriąja galvą...

„Svarbiausis šaltinis“, Dlugošas, 60-70 melų po kautynių surašė plačią mūšio kroniką, kur aiškiai pasakyta, kad lietuviai pabėgo iš kautynių, o čechai taip pat buvo bebėgą, tačiau Šlachcico herbo Tromba ar Kielbasa, susarmatyti, nenoromis vėl grįžo. Žodžiu, mušėsi vieni lenkai, jie tad vokiečius ir nugalėjo. Nežinomo šlėktelio Zindramo iš Maškovičių vedami, niekad mūšio nematę lenkų riteriai sunaikino visos vakarų Europos riterių kariuomenės pažibas, kurių priešakyje stovėjo narsus ir sumanus karvedys Ulrichas Jungingenas! Iš tiesų, mūšio atvaizdavimas labai įtartinas... Yra ko karų istorikui susimąstyti.

Tačiau tie laimingieji laikai, kai kiekvienam viduramžio kronikininko žodžiui buvo šventai tikima, jau seniai praėjo. Istorijos mokslas iškėtė daug naujų faktorių, kurie mums kronininkų aprašytus įvykius visai nauja šviesa nušviečia. Istorijos kritika pasigailėjimo drasko pelėsius, kurie apaugo praeities įvykius tvankioj praėjusių amžių atmoseroj.

Tačiau pradžiai pažiūrėkime, ką rašo kiti to laiko kronininkai.

Be Krokuvos kaunininko Dlugošo Griunvaldo - Tanenbergo mūšį aprašė dar du kunigai, vienas vokietis, kitas lenkas. Nors šie du aprašymai yra vertingesni, nes rašyti tuč tuojau po mūšio, bet jie abu tepaskelbti tik praeitą šimtmetį ir beveik ištisus keturis šimtus metų viešpatavo šioje srityje vienas Dlugošas.

Jono iš Posilgės chronika, kuri su tęsiniu apima laikotarpį nuo 1360 m. iki 1419 m., pirmą kart paskelbė Volg'fas 1822 met., o vėliau ji perspausdinta chronikų rinkinyje „Scriptores rerum Prussicarum“ 1866 met.

Posilgės chronikos tesėjas dideliu pasibaisėjimu aprašinėja Grunvaldo - Tanenbergo kautynes. Dievobaimingą minkštaširdį Jogailą kronikininkas vaizduoja kaip užmiršusį savo dūšios išganymą kraugerį, kuris atėjo krikščionybės išnaikinti: „der do volgete noch svnenr bosin <...> christiaheit czu verterbin“.

Patį liepos 15-os dienos mūšį chronininkas taip aprašo:

„Tad puolė pagonys pirmieji į mū­šį, ir iš Viešpačio malonės jie tapo nugalėti. Ir lenkai atėjo jiems į pagalbą, ir buvo didelis mūšis, ir magistras su savaisiais tris kartus galingai prasimušė (pro lenkų eiles), ir karalius atsitraukė, taip kad šie ėmė giedoti „Crist ist entstandin". Tada atėjo jų svečiai ir saimdininkai, kai šie (kryžiuočiai) buvo pavargę, ir puolė juos iš vienos šalies, o pagonys iš kitos, ir apsupė juos, ir užmušė mistrą ir didžiuosius vadus... Ir paėmė ordeno ir mistro vėliavas. Kai kurie netikėliai Kulmo žemės riteriai ir knechtai nuleido savo vėliavas ir (vėliavas) kitų ir pasileido bėgti, bet maža kas iš ten beišėjo: ir bebėgančius žmo­nes mušė totoriai, pagonys ir lenkai... ...per mūši jie buvo labai grubūs (gemeynlichin) ir grubiai suviję žmones ir raitus ir pėsčius (koks nežinojimas riterišku papročių! K. B.) iš visų kraštų be skaičiaus ir juos ten išmušė, tegul Dievas susimyli, - baigia išgąsdintas chronikininkas.

Kitas lenkų šaltinis, kuris visai kita šviesa negu Dlugošas liepos l0 d. kautynes nušviečia tai, - Cronica confliktus. Ši chronika yra, matyt, parašyta kokio mūšyje dalyvavusio dvasiškio tuojau po 1410 m., kai užkariautos žemės vėl ėmė grįžti prie Ordeno. Ji surasta Kurnike grafo Dzielinskio bibliotekoj ir pirmą kart atspausdinta „Scr. Rer. Prus.“ III 1866 m. Čia dedamas chronikos ištraukos iš viduramžių lotynų kalbos yra išvertęs tos kalbos žinovas doc. K. Kepalas.

„Ir tuojau po maldos (karalius) kel­damasis liepė kiekvienam parišti tam tikrus raiščius iš šiaudų, kad galėtų vienas kitą pažinti...

...Pabaigus karaliui kalbėti, visi sutartinai verkdami ėmė giedoti „Boga rodzycza" ir išėjo į karą; tačiau paplūdę ašaromis, kurias pats karalius iš jų širdžių iššaukė savo paskatinimais. Dešiname sparne kunigaikštis Vytautas su sava tauta su švento Jurgio vėliava, t. y. pirmos eilės vėliava, pradėjo karą.

Kada jau abi kariuomenės, kaip karaliaus, taip ir kunigaikščio Vytauto, su visomis priešų eilėmis buvo susitikusios ir susirėmusios, ir didesnė Prūsų kariuomenė iš rinktinių eilių buvo pastatyta prieš kunigaikščio Vytauto tautą, švento Jurgio vėliavą ir mūsų pirmosios eilės vėliavą, susitikę didžiausiu riksmu ir smarkiu arkliu bėgimu kažkokiame slėnyje, taip kad priešingoji pusė nuo kalno ir mūsų pusė taipgi nuo kalno ėmė vienas antrą žeisti.

Kita gi priešų dalis iš tų pat parinktųjų kryžiuočių žmonių su didžiausiu smarkumu ir triukšmu susirėmė su kunigaikščio Vytauto tauta ir beveik per valandą kovojant tarpusavy daugelis iš abiejų pusių krito; taip kad kunigaikščio Vytauto tauta, verčiama trauktis. Ir taip, kai patys vejantieji manė, kad jau nugalėjo, o išsiblaškiusieji privertė juos trauktis atgal, tai jie pradėjo bėgti.

Paskui gi norintieji grįžti nuo savo žmonių ir vėliavų atskirti karaliaus žmonių, kurie tiesiog savo vėliavas po sparnus paskirstė, arba buvo paimti (nelaisvėn) arba žuvo (kardu nugalėti).- Tie gi, kurie buvo pasilikę iš kairės pusės tų, kurie buvo atkirsti, vėl susivieniję pakaitom susitiko su didžiąją Krokuvos kašteliono vėliava, Sandomieriaus vaivados, Vislios žemės, Gali­jes žemės, ir daugeliu kitų vėliavų. Tame surėmime smarkiausiai buvo kariaujama ir daugelis krito iš čia ir iš ten. Taigi karas truko šešias valandas; ir pagaliau ima bėgti kryžiuočiai, ir taip ligi pat stovyklų bėgo.

Priešingai gi, surinkęs jėgas magistras iš kažkokios mažos girelės su likusia savo tauta, turėdamas su savim maždaug apie 15 vėliavų, panorėjo atkreipti savo eiles prieš karaliaus asmenį; ir jau ietis ir durtuvus nuėmę nuo pečių su skydais buvo sujungę, sustoję stovėjo norėdami pamatyti, kur patiems lengvesnis ir naudingesnis pasirodys susitikimas su priešu.

Tos gi magistro eilės iš vietos, kurioje buvo sustojusios, prieš karalių eidamos, prieš didžiąja vėliavą žygiuodamos tarp savęs vyriškai susiėmė savo durtuvais. Ir pirmame susirėmime magistras, maršalkas, viso kryžiuočių ordeno komendatoriai buvo nužudyti; kiti gi, kurie buvo išlikę, pamatę, kad magistras, maršalkas ir kiti ordino tarybininkai žuvo, apsisukę ligi pat savo stovyklų, kurias buvo pasistatę, tuo laiku bėgo. Ir, kai jau pas stovyklas buvo atvykę, matydami, kad karaliaus eilės ligi šiol sveikos buvo, kurios nebuvo pradėjusios kovoti, pamatę taipgi, kad jų vadas krito nužudytas, pasileido iš tikrųjų išsisklaidę bėgti.

Stovyklų gi vietoje daugelis matydami, kad bėgdami niekaip negalėtų išvengti mirties, iš vežimu pasidarydami šiokią tokią apsaugą, ten pat visi pradėjo gintis; bet greitai nugalėti visi nuo kardo žuvo. Toje gi vietoje daugiau kaip visame susirėmime, pasirodė mirusiųjų lavonų“.

Šis lenkų chronikininko prisipažinimas, kad „karaliaus eilės ligi šiol sveikos buvo, ir nebuvo pradėjusios kovoti“, ir kovoj tedalyvavo Krokuvos kašteliono vėliava su pora kitų, - lietuvių chronikoje gauna dar ryškesnės šviesos. Bychovco chronikos nuoraše, (Polnoje Sobranije Russkich letopisej t. VII).

Štai lietuviu chronikos ištrauka apie didįjį mūšį:

„O po to šie hetmanai sutvarkę kariuomenę nutraukė į mūšį, o vokiečiai tai matydami taip pat išėjo jų pasitikti, ir prasidėjo mūšis tarp Vokiečių ir Lietuvos kariuomenės ir didelė daugybė iš abiejų pusių lietuvių ir vokiečių kariuomenės krito. Po to Didysis kunigaikštis Vytautas matydamas, kad jo kariuomenės labai daug išmušta, o lenkai jam jokios pagalbos teikti nenori, nuvyko pas savo broli Jogailą, o jis mišių klauso. Jis taip tarė: tu mišių klausai, o kunigaikščiai ir bajorai mano broliai kuo ne visi nukauti guli, o tavo žmonės jiems jokios pagalbos suteikti nenori. Ir jis jam atsakė, mielas broli, jokiu būdu kitaip elgtis negaliu, tiktai turiu pabaigti mišių klausyti. Ir įsakė savo dvaro vėliavai (hufu swoiemu komornomu) eiti į pagalbą, kuri vėliava ir susijungė su lietuviais. Ir vokiečiai tapo sumušti ir patį mistrą ir visus jo komtūrus mirtinai sumušė (do smerty pobili) ir nesuskaitomą daugybę vokiečių suėmė ir išmušė. O kita lenkų kariuomenė jiems nieko nepadėjo, tiktai į tai žiūrėjo (a innyje woyska Lackije niczeho im ne pomahali, tolko na to smotreli)“.

Iš Posilgės sužinome: 1) kad pradėjo mūšį „pagonys“ lietuviai, 2) ir kad baigė mūšį „samdininkai ir svečiai“ ir tie patys „pagonys“ kažkokiu „stebuklingu būdu“ atsidūrę priešo užpakaly ir jį apsupę.

Cronica conflictus dar aiškiau apie tai kalba. Lietuviai pirmieji pradėjo mūšį su vyriausiomis vokiečių jėgomis ir valandą pasimušę atsitraukė, ir kai „vejantieji manė, kad apgalėjo“, įvyko stebuklas... vejamieji apsigrįžo ir ėmė vytis vejančiuosius, kurie pasirodė esą atkirsti nuo savųjų. Ir dar vienas svarbus dalykas lyg netyčioms išsprūsta lenkų chronikos autoriui, ką vėliau dar aiškiau nusako lietuvių chronika, kad lenkų tik keletas vėliavų tedalyvavo kautynėse, o visa kita apraišiota šiaudų grįžtėmis ir apsiašarojusi karaliaus kariuomenė išliko sveika ir tik į patį galą gurguolių plėšime tedalyvavo.

Bet vos tik praėjo po mūšio šiek tiek daugiau kaip pusė šimto metu ir ši įvykį ėmė traukti pelėsiai. Dlugošas gimęs penkeri metai po mūšio (14l5) ir pasidaręs šių dienų endekų dvasinio protėvio, Olesnickio, sekretoriumi, „geriau“ mūšį aprašė už pačius kautynių dalyvius...

 

IV. Dlugošas.

Kai įgudęs lenkų karjeristas, Kolenkovskis išrausęs visokį viduramžio šlamštą, surinkęs visus istorijos mokslo atmestus melus parašė pernai pamfletą ir pavadino ji „Historja Litwy“, - štai mes tik nesijuokėm. „Keista būtų ko kita laukti iš Lenkijos karjeristo dabar, kada lenkai tokiuose santykiuose su lietuviais", - atsakys kiekvienas.

O kokie lenkų santykiai su lietuviais buvo anuomet, kanauninko Dlugošo laikais?

Vytautui mirus Dlugošas ėjo šešioliktus metus. Tolimesnis Dlugošo gyvenimas (mirė 1480 m.) ėjo tuo laiku, kai Lietuvos-Lenkijos santykiai nebuvo geresni už šiandieninius. Netekusi savo didžiojo vado ir pajutusi lenkų patiestus spąstus Lietuva audringai sujudėjo. Švitrigailos sukilimas, Vytauto brolio, Zigmanto, Trakuose nužudymas, tai vis tuolaikinių santykių atgarsiai. Dlugošui tebegyvenant Lietuvos įsiutę ponai gražino lenkams Horodly gautus iš jų herbus, nors jis apie tai nė pusei žodžio savo istorijoj neužsimena. Pačioj Lenkijoj virė dinastinė kova. Galingas kardinolas Olesnickis su savo partija norėjo matyti Lenkijos soste Piastų ainį, kurį nors iš Mozūrų kunigaikščių, ir kardinolo sekretorius, kanauninkas Dlugošas, savo istorijoj įrašo, kad Dievas Lenkiją nubaudęs už šventojo Stanislovo nužudymą, duodamas jiems pagoniškos kilmės karalių giminę...

Tad objektyvumo ir teisybės lietuviams ieškoti pas Dlugošą būtų keisčiau, negu to pat ieškoti dabar pas Kolenkovskį.

Tačiau pažiūrėkime, ką rašo apie šį savo istoriką patys lenkai.

Lenkijos viduramžio istorijos žinovas, Krokuvos universiteto profesorius, dr. Jan Dąbrowski, savo įvade prie 1920 met. išleistos knygos „Jan Dlugosz - Bitwa Grunwaldzka" (39 ir 40 pusl.) rašo:

„Iš to, kas aukščiau pasakyta seka, kad Dlugošas nėra objektyvus rašytojas. Tiesa, sąmoningų faktų iškraipymų, pas jį sutinkame tik išimtinais atsitikimais (!), bet tuo dažniau juos šališkai nušviečia arba visai nutyli“.

„Pažiūras į kaimynines tautas ir į jų santykius su Lenkija praeityje susidarė sau Dlugošas taip pat Oleshickio šalininkų politinės orientacijos įtakoj. Iš čia plaukia jo gili neapykanta prieš čechus, kuriuose, dėl jų husitizmo, Olesnickio šalininkai matė pavojų bažnyčiai.

„Lietuvius vaizduoja žemai puolusia, pagonybėj paskendusia tauta, pasmerkta pražūčiai, nuo kurios ją išgelbėjo Lenkija, - Lenkijos išimtinas nuopelnas, tai Lietuvos christianizacija. Stovi, žinoma, už Lietuvos įjungimą (wcielenie) į Lenkiją, o Vytauto politiką apibudina, kaip smurtininkiškus įgeidžius (jako buntawnicze zapędy), ir tuo griežčiau, kuo labiau šie klausimai užkliudydavo Olesnickio politinę programą“ (Ten pat 40 pusl.).

Tiek dėl Dlugošo raštų patikimumo bendrai. Kai dėl Grunvaldo - Tanenbergo mūšio aprašymo, tai jo Dlugošas to paties Dąbrowski'o žodžiais, ėmėsi su ypatingu pietizmu. Dlugošo, kaip ir kitų to laiko rašytojų manymu, istorija turėjusi praktiškiems tikslams tarnauti, - būtent, kelti jaunuomenėj riteriškumo dvasią ir mokyti valdovus teisingumo, narsumo ir kitų dorybių... Tad kurgi geresni objektą beras toksai istorikas, savo tikslui pasiekti, jei ne Grunvaldo mūšyje. Lenkai, kurie nei prieš, nei po to nė vieno mūšio nėra išlošę, čia turėjo laimės iš arti prisižiūrėti, kaip lietuviai kryžiuočius supliekė. Krokuvos kašteliono, ir dar pora kitų vėliavų net kautynėse dalyvavo... Belieka tik apšmeižti nekenčiamus lietuvius ir čechus ir paaugantieji ricieriai galės mokytis iš istorijos riteriškumo.

Ir Dlugošas maestriškai savo uždavinį atliko.

Jei kuris iš mūsų dabar, po 70 metų imtų lenkmetį aprašinėti nesinaudodamas literatūra, vien tik iš senelių pasakojimo, - išeitu linksmas ir gražus dalykas, toks pat maždaug, kaip pas Dlugošą Grunvaldas.

Po 60-70 metų Dlugošas smulkiai aprašinėja, kokiais žodžiais karalius į kariuomenę kalbėjo, kokiais Dievui meldėsi, ką pasakė „szlachcic herbu Ozorja szlacheieowi herbu Polkoza“, lyg tartum jis ten būtų buvęs ir stenografistę būtų turėjęs.

Smukiai aprašo lietuvių pabėgimą, kaip jie uždusę net iki Lietuvos atzvimbę.

Aprašo tokį pat niekšišką ir čechų pasielgimą, kai jie norėjo pereit pas kryžiuočius ir pakanclerio susarmatyti nenorom vėl grįžo į kautynes. Už tai, kai čechų vadas Sarnovskis, grįžęs po karo namo, tai jo pati nebepriėmusi ir bendrai visų apleistas ir paniekintas Sarnovskis baigęs savo gyvenimą... (Kuo gi ne pamoka jauniems ricieriams!).

Lenkai gi kaip liūtai pjovęsi su kryžiuočiais, bet labiau už visus tai paties autoriaus giminės ir artimieji.

Didžiausis Grunvaldo herojus, tai Zbignevas Olesnickis, vėliau taip gausiai savo prielankumu ir visokiomis gėrybėmis apdovanojęs autorių. Šis tada dar vos dvidešimties metų didvyris su kažkokiu šluotkočiu nudūrė vokietį kaip tik tuo momentu, kai tas ruošėsi karalių užkapoti.

Autoriaus tėvas sugavo du pačius pikčiausius vokiečius komtūrą Salcbachą ir Schumbergą, kuriuos tuojau Vytautas liepė pakarti...

O tas klebonas, kuris laikė be paliovos mūšio garsiąsias mišias Jogailai, buvo niekas kitas kaip paties autoriaus dėdė, Bartošius, Klobuko klebonas, kuris vėliau užleido naujai į kunigus pašventintam autoriui savo parapiją.

Žodžiu, betrūksta tiktai, kad autoriaus tetulė būtu buvusi vyriausia karo virėja.

60-70 metų po mūšio viskas galima buvo tais laikais rašyti. Vieninteli liudininkai kautynių dalyviai, buvo jau grabuose – jie nebeatsikels ir neprotestuos.

Toks tai įdomus ir patikimas Dlugošo Grunvaldo mūšio aprašymas.

Dlugošas lietuviams giminingas ne vien, tuo, kad taip smulkiai aprašė didįjį mūšį. Jis taip pat buvo auklėtojas ir mokytojas Lietuvos patrono šventojo Kazimiero ir neabejotinai jam dėstė Lietuvos istoriją... Tačiau nežiūrint į visą šią giminystę mūsų istorikams reikėtų juo daug atsargiau naudotis, negu tai buvo daroma iki šiolei.

Nebūkime dlugošiškesni už pačius lenkus, kurie su dideliais rezervais žiūri į šio savo istoriko palikimą.

 

V. Nuo „šaltiniu" prie teisybės.

Kiek galima pasitikėti to laiko kronikininkais, kurie patys mūšy nedalyvavę paskui jį aprašinėjo, rodo dar ir kiti pavyzdžiai, primena dabar daugiau jumoristinio žurnalo iškarpas, negu istorijos dokumentus.

Štai liubekiškės Detmaro kronikos tęsėjas lietuvių - lenkų kariuomenės skaičių paduoda nei didesnį, nei mažesnį kaip 5.100.000 karių. Tai skaičius, kuris prašoka istorijos tėvo, Herodoto paduodamus skaičius, Kserskio kariuomenės. Magdeburgo kronika, sutartinai su liubekiške, Tanenbergo kovoje žuvusių skaičių pažymi cifra 630.000 žmonių.[2]

O štai prancūzų Monstrelet kronika, kuri laikoma patikimiausių to laiko šaltiniu, taip aprašinėja didįjį mūšį:

„1410 m. birželio mėn. 16 d. Prūsijos didysis mistras, daugybės savo riterių, brolių ir kitų iš įvairių tautybių, viso apie 300.000, krikščionių lydimas įsibrovė į Lietuvą, kad ją nuteriotų.

Tuojaus išėjo prieš jį tos valstybės karalius, draug su sarmatų karaliumi, viso apie 400.000 saracėnų, ir jie stojo į kovą. Krikščionys nugalėjo, ir kovos lauke liko 36.000 negyvų saracėnų. O jų tarpę svarbiausi buvo: Lietuvos admirolas ir sarmatų didžiūnas (Conne-table), Kiti, kur gyvi paliko išbėgiojo. Krikščionių paliko (kovos lauke) apie 200, bet jie turėjo be to daug sužeistų.

Netrukus po to atėjo minimiems seracenams į pagalbą lenkų karalius, kuris buvo didelis mistro neprietelius ir tik neseniai neva krikščionimi tapęs, kad įsigytų lenkų karūną. Atėjo jis su savo lenkais ir prikalbėjo saracėnus vėl pradėti su prūsais karą, taip kad jie praėjus aštuonioms dienoms po pirmojo mūšio vėl vieni su kitais susitiko, būtent Lenkų karalius ir abu aukščiau išvardyti karaliai iš vienos pusės, kurie turėjo apie 600.000 karių, prieš mistrą ir kitus krikščioniškus didžiūnus, kuriuos saracėnai sumušė. Ir kovos lauke liko 60.000 užmuštų, o gal ir daugiau. Tarp jų buvo Prūsijos mistras ir Normandijos didžiūnas, ponas Jean de Ferriere, pono de Vieuville sūnus ir pono du Bois d'Annequin sunūs iš Pikardijos. Ir visų buvo kalbama, kad mūšis buvo prakištas per Vengrijos karaliaus konetablio kaltę, kuris buvo antrojo krikščionių puolimo metu ir su visais savo vengrais pabėgo.

Saracėnai sau garbę ir pergalę nusipelnė vis dėlto ne be nuostolių, nes krito jų be 10.000 lenkų, 120.000 žmonių, kaip tai visa praneša heroldai ir taip pat Šotlandijos bastardas, kuris vadinasi grafas Hembe.[3]

Šie viduramžio kronikininkai su savo lengvu pergalių aprašymais ir savo dalyvių ir žuvusių buhalterija (kur pasyvas veik visada didesnis „Seracėnų“ pusėj) dažnai prieina iki galutinio absurdo. Taip to paties laiko vienas kronikininkas aprašinėdamas veik tuo pat metu buvusį kitą didelį mūšį, ties Nikopoliu apskaičiavo, kad Zigmantas turėjęs 100.000 žm., o nuostolių turėjęs 200.000 žm.![4]

Tačiau šie kronikininkų raštai ilgus amžius buvo veik vienintelis istorijos šaltinis. Tik praeitą šimtmetį istoriografijos medžiaga buvo praplėsta, - imta tyrinėti visus to laiko likusius paminklus, imta jų pagalba lygint ir tikrint kronikose paduodamus faktus, imta patys vienos epochos faktai gretini ir prieita visai naujų išvadų. Astro­nomiški skaičiai, kuriais buvo kronikininkų žymimos viduramžio kariuomenės išnyko, pačių įvykių vaizdas, pasikeitė ir anksčiau buvę nesuprantami, reiškiniai pasidarė paprasti ir lengvai paaiškinami. Šaltinių kritika - tai kertinis istorijos pamato akmuo.

Tačiau šis dėsnis iki šiol buvo taikomas viskam, tik... ne Grunvaldo - Tanenbergo mūšiui.

Dar gi toksai kritingai nusistatęs mokslininkas kaip H. Delbruckas, neminint jau senesnių, kaip Lehmeyeris, Heismanas, Koeleris ir kit., - ima Dlugošo rašinį kaip dogmą, rašo, galvoja ir paskiau skundžiasi, kad neaišku...

Tuo tarpu tėra tik du šaltiniai, tuojaus po mūšio atsiradę, kurie turi tikros istorinės vertės, - tai cronica conflictus ir Posilgės tęsinys. Tačiau ir juos suprasti tikrai tegalima, tik išeinant iš bendros to laiko situacijos: kovojančių šalių jėgų, tiek kiekybinio, tiek ir kokybinio, santykio, ir vienos ir kitos šalies kovos būdų.

Grunvaldo - Tanenbergo mūšiui suprasti tai ypač svarbu, nes ten kovojo rytu ir vakarų kariuomenės, kurių ir vidujinė organizacija ir kovos būdai buvo visai skirtingi. Tik iš šio dėsnio išeinant galima išsklaidyti tuos neaiškumus, kurie taip erzina Europos tyrinėtojus.

Tuo tarpu šis rodosi taip aiškus ir pamatinis dalykas lig šiol beveik niekieno nepastebimas. Reikia stebėtis tik, kad Europos mokslininkai beveik mažiau žino mūsų praeitį už mus pačius. Štai Delbrucko mokyklos šalininkas Heyekeris[5], apskaičiuodamas mūšy dalyvavusių šalių kariuomenę pagal vėliavų ir lancų skaičių draug su riteriška lenku ir kryžiuočių kariuomene, išveda tuo pat būdu ir lietuvių kariuomenės skaičių, nors Lietuvoje tuo metu buvo visai kitokiais pamatais kariuomenė tvarkoma, negu feodalinėj riteriškoj Vakarų Europoj ir Lenkuose.

Tas pat reikia pasakyti ir apie mūšio eigą. Argi galima reikalauti, kad viduramžio Vakarų Europos kronikininkas būtų galėjęs suprasti lemiamą Vytautą manevrą, kurio dėka tik ir buvo sutrupinta Ulricho rinktinė kariuomenė. Riteriškoj feodalinei Europoj tai buvo negirdėtas dalykas. Tad eikime su savo pastabomis toliau ir pažiūrėkime, kas gi iš tiesų galėjo sutriuškinti kryžiuočius Grunvaldo-Tanenbergo aukštumose.

 

VI. Vakarai.

XIV ir XV amžiuje feodalizmo santvarkai irstant Vakarų Europa subyrėjo į daugybę mažų valstybėlių, net atskirų miestų, kurie visai nepriklausomai tvarkėsi, turėjo savo kariuomenes ir reikalui ištikus kovodavo tarp savęs. Garsioji seniau riterių kariuomenė ėmė trauktis prieš pėsčius apginkluotus lankais, ragotinėmis ir alebardomis mužikus.

Šveicarų pėstieji šauliai, gindami savo žemę, ištisus dešimtmečius naikino besiverčiančius Austrijos ir Burgundijos riterius.

Praėjus 5 metams po Grunvaldo - Tanenbergo mūšio anglų karalius Henrikas V nusodino savo ritierius nuo arklių, kad jie nepabėgtų, ir išskirstė juos tarp pėsčiųjų šaulių, ir ši maišyta, kariuomenė sumušė prancūzų daug gausingesnius riterių būrius (Azinkurt). O dar po kelerių metų čechų mužikai, husitai, Tanenbergo mūšio dalyvio Žižkos vedami, imperatoriaus ritierių gaujas vaikė po visa centraline Europą.

Atėjo kiti laikai, gimė naujos lig tol dar nežinomos jėgos...

Senovės Romos desciplinuotų legionų vietą viduramžy užėmė visai kitos rūšies kariuomenė. Vietoj romėnų disciplinotų ir santarmiai veikiančių kariškų vienetų, - atėjo kariai, kurių visa jėga glūdėjo tik asmens narsume ir pasiruošime. Šie kvalifikuoti atskiri kariai kaujasi raiti arba pėsti, vartodami ietį, kardą ar lanką sulig reikalo. Šios visos kariškos jėgos vainikas - tai sunkiai šarvuotas raitelis ant taip pat šarvuoto arklio. Dėl šio svarbiausio kario nejudrumo ir vienalyčio apginklavimo kilo reikalas pridėti prie jo dar kelis raitus ar pėsčius karius, kurie mūšyje jokio savarankiškumo negalėdavo pareikšti, o būdavo tik ritieriams pagelbininkai. Tuo būdu atsirado kopija (lancas, glevė). Kopijos sudėtis įvairiu laiku ir įvairiuose kraštuose buvo ne vienoda. Dažniausia ją sudarydavo sunkiai ginkluotas ritierius, du lengvai ginkluoti raiteliai (ginklanešiai) ir vienas ar du tarnai (dažniausia pėst.). 70-100 kopijų sudarydavo vėliavą.

Mūšiui ritierių kariuomenė rikiuodavosi eilėmis, kaip į paradą. Jokio manevravimo kautynių lauke iki Grunvaldo - Tanenbergo mūšio viduramžis nežinojo.

Pati vėliavos mūšio rikiuotė atimdavo bet kokio manevro, galimumą. Sunkiai ginkluotieji ritieriai sudarydami pirmąją kovos liniją stodavo vienas nuo kito tokiam atstume, kad galėtų iečių galais susisiekti.

Tuo būdu vėliavos frontas būdavo labai ištysęs ir ją pasukti laike kautynių būdavę beveik neįmanoma.

Pėstininkus tik vėlesniais laikais imta verbuoti, iš valstiečių tarpo. Šiaip gi ritieriškas viduramžis kreivai žiūrėdavo į prasčiokus, ir stengdavosi juos toliau nuo ginklo laikyti.

1368 m. ir 1394 m. prancūzų karalius bandė išleisti įstatymą, kad visi gyventojai mokytųsi iš lankų šaudyti, - tačiau abu kartu tuos savo įsakymus turėjo atšaukti, nes ponija bijojusi valstiečius ginkluoti.[6]

Kaip viduramžis žiūrėjo į šią svarbiausią kariuomenės rūšį, į pėstininkus, rodo kad ir ispanų karaliaus Alfonso Išmintingojo „karo statutas“, išleistas 1260 m. „kad žmonės iš kautynių lauko neišbėgiotų, - juos reikia supančioti. Šiuo būdu nugalėjus negalima, žinoma, priešo persekioti, - tęsia toliau išmintingasai valdovas, - tačiau savo nejudėjimu iš vietos mes parodysim priešui, kad mes juo šlykštėjamės.[7]

Visą viduramžį ginklas išbuvo aukštesniojo luomo, ritieriu, rankose. Tik feodalizmui irstant ėmė keistis ir vakarų Europos kariuomenės santvarka. Kondotjieriai, lanknechtai, zoldneriai ir kitoki seniau negirdėti vardai ėmė skambėti po įvairius kraštus.

Karių profesionalų „kompanijos“ ir „bandos“ traukė iš vieno krašto i kitą, - kur tik juos koks karingas ir pinigingas valdovas pašaukdavo. XIV ir XV amžiuje kai kuriuose karuose iš abiejų pusių dalyvavo tik samdytoji kariuomenė.

Šios kariuomenės vidujinė santvarka pasiliko toji pati kaip ir seniau buvusios.

Italų valstybėse veikė išimtinai tik samdytoji kariuomenė. Tik vokiečių žemėse, su kryžiuočių ordenu priešakyje, dar buvo bandoma laikytis senų tradicijų ir šalia lancnechtų žygiuodavo į karą ir garbingųjų ritierių vėliavos.

Šie kariai profesionalai kai kur sudarydavo net savo „profesines sąjungas“ ir iš kalno paėmę pinigus mušdavosi susitarę su savo „priešais“...

Taip garbingoj visoje Italijoj apdainuotoj „kovoj“, per kurią Florencija nugalėjo Milaną, 1440 metais paimta į nelaisvę 900 karių, kurių tarpe 400 karininkų. O per ištisos dienos kautynes nežuvo ne vienas karys, išskyras vieną kerėplą, kuris netyčiomis nuvirto nuo arklio ir buvo sumindžiotas.[8]

Tačiau šveicarai ir čechai buvo laikomi geriausiais to laiko Europos samdininkais. Jiems pasamdyti negailėdavo Europos valdovai aukso, - karą laimėjus jis keleriopai jiems sugrįždavo.

Iš šios tad vystančios viduramžio Europos Ulrichas Jungingenas išrinko pačias geriausias jėgas ir išstatė jas Grunvaldo - Tanenbergo laukuose.

Ordenas, kuris milžiniškas pinigų sumas sumokėjo čechų karaliui Venceliui „teismo išlaidoms“ ir imperatoriui Zygmantui už formalų lenkams karo paskelbimą, - nepagailėjo pinigų ir samdininkams. Šveicarai, čechai, moravai, vestfaliečiai, pareinės ir frankų ritieriai stojo po Ulricho Jungingeno vadovybe. Visą, ką vakarų Europa tada turėjo geresnio ir kas taip brangiai tada kaštuodavo, kryžiuočiai pasisten­gė pas save sutraukti.

Aukščiau suminėto Hevekerio apskaičiavimu Grunvaldo - Tanenbergo mūšyje kryžiuočių pusėje stojo apie 3850 sunkiai ginkluotų ritierių, 3000 lengvųjų raitelių ir 4000 šaulių, viso apie 11000 rinktiniu riterių, neįskaitant gal dar tiek pat žmonių, kurie ėjo įvairias kitas pareigas ir betarpiškai mūšy nedalyvavo.

Šitą riteriškos kariuomenės elitą neįmanoma buvo nugalėti kita tokiu riterišku būdu sudaryta kariuomene. Reikėjo visai naujos jėgos, naujų kovos būdų, - kad sulaužyti šį, tikrąja žodžio prasme, geležinį frontą.

Ir Vytautas apie tai pasirūpino.

Kalbant apie kryžiuočių kariuomenę negalima tylomis praeiti dar pro vieną „smulkmeną“.

Dabar lenkai mėgsta reklamuotis apie „wojna narodowa“, apie savo tautos patriotizmą tuo laiku. Tuo tarpu kryžiuočių pusėj prieš lietuvius lenku ricieriai gal neprasčiau kovėsi, kaip lietuviu pusėj prieš kryžiuočius. Be tų ricierių, kuriuos patys kryžiuočiai susirinko ir jų žinioje esamu grynai lenkiškų Chelmo ir Niešavos žemių mistrui į pagalbą su savo gvardijomis atskubėjo dar du lenkų kunigaikščiai, Silezijos Olesnickis (ne Zbignevas!) Ir Pamarės kunigaikštis Kazimieras atvedęs kryžiuočiams talkon 600 raitelių.[9]

Turint galvoj tai, kad lietuvių pusėj labai mažas lenkų vėliavų skaičius pačiose kautynėse tedalyvavo (cronica confliktus) kyla klausimas, kurioj pusėj šie XV-to amžiaus patriotai buvo gausingiau reprezentuojami.

 

VII. Lenkai.

XIV amžiaus Lenkija - maža valstybė su dideliais karaliais ir praktiškai nusiteikusiais ricieriais.

Šių, viduramžio Europos pavyzdžiu ricierių praktiškumai ėjo tiek toli, kad jų santykiai su karaliais pasireikšdavo daugiausia begalinėmis derybomis dėl kariškos prievolės palengvinimo ir jos rentabeliškumo.

Gal Senkevičiaus herojų, Skrzetuskio ir "Wolodejowskio, riteriškumu sužavėtiems entuziastams toks posakys pasirodys per griežtas? Takiau ko čia mums ginčytis? Paklausykime, ką sako patys lenkai apie priešgriunvaldišką savo kariuomenę. Dar Kazimiero didžiojo (l330 - 1370) laikais Vislicos seime (1347) šlėkta išsiderėjo, kad karalius apmokėtų karo tarnybą už valstybės ribų. „Čia ir buvo priežastis,“ - sako lenktu karo istorikas Hupertas, „kad vėliau buvo vengiama kariauti savo kariuomene, nes jai jau reikia mokėti, tai verčiau buvo samdomi gerai apginkluoti ir geriau išmankštyti samdininkai kariai iš svetur“.[10]

Bet štai didysis karalius miršta ir sostą palieka savo seserėnui Vengrų karaliui Liudvikui (1370 - 1382). Šis naujasai valdovas, pakaraliavęs Krokuvoj porą mėnesių, išvažiavo į savo Vengrus, o valdžią paliko šlėktos rankose. Čia vėl proga ricieriams pasirūpinti lengvatų. Jei lig šiol karalius galėdavo pasisamdyti kariuomenės, tai dabar šlėktų pacifizmas nuėjo tiek toli, kad pasistengė atimti ir šį paskutinį galimumą, pasistengė, kad valstybės iždas būtų tuščias.

Štai kokia kaina Liudviko dukteriai Jadvygai buvo rezervuotas lenkų sostas. „Pakt koszycki" 1374 m. susideda iš keturių svarbesnių punktų:

Po Liudviko mirties lenkų sostan atsisės viena iš jo dukterų.

Visas žemes (lenus) karalius tegalės atidavinėti tik tos apylinkės gyventojams, kur lenas pasiliks laisvas ir tai vienam iš keturių kandidatų, kuriuos pasiūlys šlėkta.

Karalius atleidžia šlėktą nuo visokių mokesčių ir natūralių pareigų (cięžrow), be dviejų skatikų nuo kiekvieno leno, kuriuos šlėkta turės mokėti.

Šlėkta privalo karo tarnybą eiti tik valstybės viduje; karo nuostolius už valstybės ribų karalius privalo šlėktai atlyginti.[11]

Šis „nuostolių atlyginimas“ buvo gerai pagal rango ir kilmės išskaičiuotas. Taip už kilnaus šlėchelco (miles famosus, alias szliachcic) galvą buvo nuskirta taksa, 60 grivinų, už susušlėchtintą plebėjų, miesčionį (scartabellus) 30 grivinų. Ir 15 grivinų teverta buvo gaila šatlišiaus arba kumečio, už narsumą į ricieriaus luomą pakelto.[12]

Lenkų karo istorikas Korzonas, sako, šiaip, apie pastarąjį valdovą atsiliepia: „Jis pirmas pradėjo demoralizuoti visą šlėchtos luomą papirkimu, nes argi galima, kitaip pavadinti šį mokesčių sumažinimą iki dviejų skatikų nuo leno, kad tik patikrintų savo dukteriai sostą negirdžiu lig tol ritieriškoj Europoj pavyzdžiu“.[13]

Taip ėjo iki 1386 metų. Bet gal Jogaila, kurį dabartiniai lenkų istorikai net į faktinuosius Griunvaldus bando pakeiti, gal jis sutvarkė iširusią ir demoralizuotą lenkų kariuomenę?

Štai ką kalba lenkų karo istorija šiuo reikalu: „Visuotino šaukimo (pospolite ruszenie) nebuvo lenkuose nuo paskutiniojo Kazimiero didžio žygio į Voluinę l366 metais, net iki karo su Kryžiuočiais 1409 m. 1366 metais šlėkta išreikalavo (iš Jogailos) senųjų privilegijų patvirtinimo, o po dviejų metų buvo pakeltas mokestis po 5 grivinas kopijoj kariaujant už valstybės ribų, be to nuskirtas atlyginimas ir už prabūtą nelaisvėje laiką. Pagaliau karalius buvo priverstas sutikti atlyginti šlėktai ir už nuostolius kare valstybės ribose“.[14] Viduramžio turnyrai, ritierių žaidimai, bendrai, karo mankšta lenkuose beveik visai nebuvo praktikuojama. Karys mankštydavosi karo laike, ir dėl to ši ginklo mankštos stoka būdavo priežastimi didelių nuostolių. 1410 m. susirinko lenkų kariuomenė, išskyrus lenkų ricierius (viso 8), grįžusius iš užsienių, - 40 metų nemačiusi karo (po 40 letnim okresie pokojowym), be patyrusių vadų.[15] „Šio laikotarpio anomaliją be to sudarė ir toji aplinkybė, kad valstiečiai nebuvo priimami į karo tarnybą, per tat lenkų kariuomenėj visai nebuvo pėstininkų. XIV ir XV amžiai vakaruose iššaukė vėl pėstininkų reikalingumą, taip kad Lietuva, Maskva ir Turkija juos laikė toliau, o paskutiniai valstiečių šaltišiai, atlikinėdavo lenkų kariuomenėj savo tarnybą raiti“.[16] Vyriausią kariuomenės kokybinę jėgą sudarydavo karaliaus dvaro ir dalinių kunigaikščių vėliavos, paskiau vyskupų, didžiūnų ir samdininkų vėliavos, nes būdavo ganau apmokytos, geriau apginkluotos ir, paprastai, turėdavo patyrusių vadų. Ties Grunvaldu kovojo 1 dvaro vėliava, 4 čechų ir moravų samdytos vėliavos, 2 mozūrų kunigaikščių vėliavos, 2 vyskupų ir keletas (pewna slose) didžiūnų vėliavų“.[17] Sugretinus šį lenkų istori­ko posakį su cronica conflictus, kur minima tik Krokuvos kašteliono vėliava su pora kitų dalyvavusių mūšyje, rodos ginčams vietos visai mažai belieka.

Taip tai lenkų karo istorikai neatsargiai aprašinėja savo kariuomenės privalumus. Tačiau, kaip tik prieina prie paties mūšio aprašymo, tai nekaltos mergaites drovumu tie patys istorikai ima „analizuoti“ Dlugošo davinius... Tas pats kelis kartus cituotas Hupertas bando net Jogailą į feldmaršalus pakelti. Jis buvęs faktinas karo vadas. Nes: „Jogaila parodė nepaprastą talentą. Dar Wolborziuj, prieš išvykdamas į žygį, padalino kariuomenę vėliavomis (I), perėjęs sieną apžiūrėjo visą kariuomenę (II), paskui užaliarmavo ją nelauktai (III), paskyrė signalus kėlimuisi, balnojimuisi, žygiavimui ir rikiavimuisi į mūšį (IIII).“[18] Apie dar vieną sumanų Jogailos žygį, būtent, apie šiaudus, istorikas konfedencialiai nutyli...

Nereikia didelės fantazijos, kad įsivaizduotume, į ką būtų ši visa lenkų kariuomenė pavirtusi, jei nors vienam pusvalandžiui ji būtų buvusi viena palikta prieš keletą Ulricho vėliavų.

Pažvelgus į lenkų tuolaikinę kariuomenę, darosi aiškūs cronica conflictus žodžiai, kad daugybė karaliaus vėliavų išliko sveikos ir nedalyvavo mūšyje“. Toksai atsargus karys, koks buvo Vytautas, nebūtu leidęs į mūšį neapmokintos, pirmą kart karą matančios gaujos. Tai perdaug būtų rizikinga.

 

VIII. Lenkų kariuomenės skaičiai.

Visos viduramžio kronikininkų pasakos apie Grunvaldo - Tanenbergo ir kitų to laiko mūšių kariuomenių skaičius istori­jos kritikos griežtai ir pabaigtinai atmestos.

Kotzebue ir Voigto paduotos cifros, 83.000 kryžiuočių ir 163.000 Vytauto ir Jogailos kariuomenės, taip pat laikomos fantazijos padariniu, jau vien kad ir dėl to, kad tokios kariuomenės masės trikampy Tanenbergas-Faulenas- Liudvigsdorfas, kur ėjo mūšis, turint galvoj riterišką rikiuotę, jokiu būdu negalima būtų buvę sutalpinti. O kariuomenės ne tik šiam trikampy sutilpo, bet galėjo kautis ir net manevruoti. Be to, yra vienas to laiko dokumentas, apie žuvusius mūšyje. Tai popiežiaus Jono XXIII 1412 metų bula, kur mūšyje žuvusių skaičių pažymi cifra 18000. Tačiau ši cifra taip pat gali būti išpūsta, nes popiežius išleido savo bulą kryžiuočių prašomas ir jų informuotas, o šiems kaip tik buvo svarbu parodyti, kiek daug krikščionių kraujo pralieta... per Jogailos kaltę (!)... „Vyriausias lenkų šaltinis Dlugošas nieko apie ka­raliaus kariuomenės skaičių neužsimena. Tik kalbėdamas, kaip Plocko vyskupas Jokūbas Červinske sakė Jogailos kariuomenei pamoksią, rašo: „mial kazanie w polskim jezyku dla calego wojska, licznemi tlumy do kosciola zgromadzonego“. Čia gali buti du galimumai, arba Červinsko bažnyčia tokia didelė, kad galėjo „cale wojsko“ sutalpinti, arba to vaisko nekiek tebuvo, kad jis visas į bažnyčią sutilpo. Tačiau, palikę Dlugošą, eikime prie labiau patikimų šaltinių.

Tam tyčia žyalgybon pasiųsti kryžiuočių šnipai vargu ar turėjo pagrindo savo priešininko kariuomenę mažinti.

1410 m. birželio 25 dieną Čuchlovo komtūras praneša, „kad apie Lobženicui stovi nemaža ginkluotų lenkų, jog buvo atėjęs pasiuntinys ir pranešė, kad šiomis dienomis jie įžengs į mūsų žemę su IIIC IIM arklių.[19]

Kaip lenkai, fantastingomis savo kariuomenės cifromis užhipnotizuoti rodo, kad ir šis pavyzdys. Prochaska, kuris šiuos dokumentus išleido romišką skaitlinę IIIC. IIM, išvertė 60.000. Tuo tarpu ši romiška cifra reiškia... tik 2.300. Šiuo Prochaskos neakylumu net lenkų karo istorikas Korzonas nepatenkintas.[20]

Po Marienburgo apgulimo 1410 m. spalių mėn. 20 dieną du riteriai, Nimsch ir Erkynger, grįžę iš lenkų nelaisvės, praneša, kad „karalius tebėra Juovrocloviuje, o jo kariuomenė su apie 2000 arklių Bydgoščiuje (Bromberge)[21]. O gal tai tik dalis lenkų kariuomenės? Gal kita tiek buvo paleista į namus?

Štai kito kryžiuočių valdininko pranešimas: Gruodžio mėn. 13 d. Fridrikas Gelrat praneša iš Svieco von Plauenui, kad „paties karaliaus Bromberge dar nėra, bet jo maršalas su kariuomene ir su visais svečiais stovį mieste ir aplink miestą palapinėse“.[22]

Kaip matome, kryžiuočių žvalgyba ir prie mūšį, ir po mūšio Jogailos vaiską težymi tik dvejuke su trimis nuliais, kas beveik atitiktų ir Dulgošo tvirtinimui, kad visa lenkų kariuomenė į Červinsko bažnyčią sutilpusi. Kai po šių davinių dar skundžiamasi šaltinių stoka, tai tat tik rodo, kiek tvirtai yra įsigalėjusi istorijoj rutina ir prietarai. Istorikai linkę geriau tikėti visokiems vienuoliams kronininkams, kurie užrašė savo fantazijas šimtui metų po įvykio praėjus, negu karių užrašytiems daviniams tuč tuojau prieš arba po mūšio.

Hupertas, eidamas Delbrucko ir Hevekerio metodu, skaičiuoja lenkų ka­riuomenę vidutiniškai po 350 žmonių vėliavoje ir padauginęs iš vėliavų skaičiaus 50 gauna... 20.000 lenkų raitelių.[23] Tačiau šis patsai istorikas, na­grinėdamas vėliavų sudėtį, sako, kad iš 50 vėliavų lenkų kariuomenėj buvę 35 gentiškos vėliavos (chorongvie rodowe)[24]. Senu lenkų papročiu šios vėliavos buvę sudaromos išimtinai tik iš vieno herbo šlėktos giminių.

Čia reikėtų iš tiesų lenkiškos fantazijos, norint įsivaizduoti 350 dėdžių, pusbrolių ir kitų galinčių ginklą valdyti giminių po viena vėliava... Tik nubraukę nuo šio istoriko paduodamo skaičiaus nulį, gausime kryžiuočių žvalgų pranešamą lenkų kariuomenes skaičių, kuris labiau atsako lenkų valstybes tuometiniai būklei ir jų kariuomenės pasiruošimui. Dar gražiau lenkų kariuomenės skaičių išveda kitas jų karo istorijos šulas, Kurzonas. Jis ima 20 tūkstančių Kazimiero didžiojo kariuomenės 1340 m. ir 80 tūkstančių Jono Olbrechto 1497 m., sudeda, dalo per pusę ir gauna kaip tik tą skaičių, kurį atsivedė Jogaila į Grunvaldą.[25] Šis metodas labai primena būrimą pirštų sudūrimo pagalba - „išeis, - neišeis“. Apie tai, kad Kazimiero didžiojo ir Jono Olbrechto kariuomenių skaičiai tap pat rekalingi patikrinimo, mokslingas istorikas laikinai pamiršta.

Laikydamasis šio apskaičiavimo principo, Tanenbergo mūšy dalyvavusios lenkų kariuomenės skaičų istorikas lengvai gali dar labiau padidinti: reikia tik sudėti pirmojo Lenkijos valdovo Mieszko I ir paskutiniojo - Pilsuckio kariuomenių skaičių, padalyti per pusę, ir gautume apie 100.000. Jei istorijos dokumentai istorikui neturi jokios reikšmės, tai ko čia varžytis?. .


IX. Lenkų karingumas

Lenkų karo istorija daugiau kaip šimtą metų prie Grunvaldo mūšį ir tiek pat po mūšio, nežino nei vienos šiek tiek žymesnės pergalės karo lauke, nei vieno garsesnio žygio.

Jau nuo Gedimino laikų lietuvių būriai traukdavo skersai ir išilgai Lenkiją nesutikdami niekur šiek tiek rimtesnio pasipriešinimo. Kazimieras didysis, kad apsisaugotų nuo įkyrių priešų, griebėsi grynai lenkiško kovos būdo: vedė Gedimino dukterį Aldoną, gaudamas 20.000 lenkų belaisvių pasogos, ir kol uošvis buvo gyvas, ramiai sau karaliavo. Tačiau su švogeriais, Algirdu, Kęstučiu, Liubartu, ėjo sunkiau. Kovą dėl Voluinės Kazimieras prakišo ir ši žemė atiteko Lietuvai. Kazimieras didysis kariaudavo daugiausia samdytais zoldnieriais, bet ir savo ricieriams duodavo uždirbti, mokėdamas jiems už karo žygius atlyginimą.

Šis valdovas ypač apsukrus buvo pingų suieškojimo dalykuose. Skolindavo iš savo miesčionių, išsiderėjo iš popiežiaus kelių metų bažnyčios dešimtinę karo reikalams, pagaliau užstatė už skolą kryžiuočiams Dobrinio žemę ir visa tai sumokėdavo svetimiems ir saviems ritieriams.

„Tačiau šie visi patobulinimai pasirodė nepakankami didesnio pavojaus valandomis ir staigūs lietuvių ir totorių antpuoliai be perstojimo tęsėsi paskutinius devyniolika Kazimiero viešpatavimo metų“ - sako Karzonas.[26]

Viešpataujant Vengrijos Liudvikui, Lenkijos nelankė tik tie, kurie tingėjo. 1376 m. Kęstutis su Algirdu nuteriojo pusę Lenkijos iki Vislos ir Sano. O kai kitais metais šis valdovas atskubėjo iš Vengrijos su savo armija, pastiprinta Sandomiro ir Krokuvos ricieriu jėgomis, ir apgulė naujai iš lenkų atimtoj Belzo pily saują lietuvių su Jurgiu Narimuntu, tai negalėdamas pilies paimti, pradėjo derybas ir „pasitnkino pilies perdavimo ceremonija... ir grįžo į Vengrus tais pačiais keliais, ku­riais buvo atėjės"[27] - baigia nepatenkintas istorikas, šio dvylika metų viešpatavusio valdovo vienintelio žygio aprašymą.

Apie garsųjį Jogailos „priešvestuvinį“ žygį į Lenkiją lenkų karo istorikai randa reikalo verčiau nutylėti. Tuo tarpu 1384 m,. du metu prieš vestuves, Jogaila su lietuvių pulkais buvo nusikraustęs iki pat savo būsimosios sužadėtinės sostinės. Nutėriojo vieną Vislos krantą, išsimaudė su arkliais plaukdami per Vislą, paskui nuteriojo ir kitą jos krantą iki pat Krokuvos ir prisigrobę, nesutikę jokio pasipriešinimo, grįžo namo.[28]

Ir čia lenkų ricieriai nerado nieko geresnio, kaip griebtis savo išbandyto kovos būdo. Užuot kardu rankoj gynę savo kraštą, - jie pasiūlė priešui... savo karalaitės ranką.

Jogaila iki Grunvaldo su lenkų ricieriais jokiame kare nedalyvavo. O su savo sukilusiais broliais ir pusbroliais kovojo siundydamas juos vienus prieš kitus.

Po Grunvaldo - Tanenbergo mūšio paliegusį kryžiuočių ordeną lenkai gromulojo ištisus 56 metus, kol pagaliau sukilę prieš ordeną Prūsų miestai patys pasidavė. Čia lenkai negalėjo pavartoti savo išbandyto kovos būdo: didžiajam mistrui vienuolio sutonas neleido vesti.

Visuose Jogailos žygiuose į Prusus daugiau ar mažiau dalyvavo ir lietuvių kariuomenė su Vytautu. Jogailos įpėdiniai naudojosi daugiausia samdyta kariuomene. Bet štai atėjo proga ir lenkams vieniems pasirodyti, ko verta jų „pospolite ruszenie". Kazimierui Jogailaičiui viešpataujant, laike įtemptų santykių su Lietuva, 1454 met. atvyko Prūsų žemių ir miestų delegacija prašydama karalių priimti į savo globa 56 atimtus iš kryžiuočių miestus. Didžiojo mistro žinioj bepaliko tik Marienburgas, Konicas ir Štumas. Štai kaip atpasakoja šį garsųjį žygi daug kartų cituotas lenkų karo istorikas T. Korzonas:

„Marienburgo ir Štumo apgulimui lenkai išsiuntė 5000 dalimi samdytos kariuomenės, dalimi susidedančios iš dvaro vėliavų, karaliaus gvardijos. Pats karalius turėjo paimti Konicą. Kai sužinota, kad Konico ginti ateina 8000 deutschmeisterio lėšomis samdytų vokiečių, tuojau paleista vytys po visą didžiąją Lenkiją, ir sušaukta „pospolite ruszenie".

„Kokia jėga tada išėjo į lauką? Skaičiumi tur būt tris ar keturis kartus didesnė už 8 tūkstančius, iš kurių tyčiojos, bet kokybiniai buvo prastesnė, nes susidėjo iš šlėktos neišmankštytos, nepatyrusios ir bendrai nepakankamai apginkluotos. (O koki šlėkta ten ties Grunvaldu buvo? K B.).

„Susirinko „pospolite ruszenie" į stovyklą ir čia įvyko iki tol negirdėtas sauvalės aklas (wybuch niekarnosci): ricieriai apsupo karalių su klyksmu ir prievarta išreikalavo patvirtinti ankščiau paruostą privilėjų (rycerstwo otoczylo krola z wrzaskiem i wymoglo na nim zatwierdzenie przygotowanego zawczasu przywileju).

Nugalėjusi savo karalių ir sužinojusi, kad jau priešas arti, to paties karaliaus vedama šlėkta puolė į mūšį. Pradžioje ėjosi neblogai, - bet toliau vis blogyn ir blogyn, nes „ėmė bėgti be jokios matomos priežasties užpakalinės kariuomenės eilės, pametusios savo vėliavas“.

Kališo vaivada Ostrogas pabėgo, o kiti 9 vaivados nuėjo į vokiečių nelaisvę. Gurguolė iš 4000 vežimų atiteko priešui.

„Po nesėkmingų pastangų sulaikyti bėgančius, karalius su mažu palydovų būriu pats pasitraukė Bydgoščtų“[29] ir t. t.

Taip apverktinai baigėsi pirmasai savarankus lenkų pospolitos rušenijos debiutas.

Apie tai, kad pasidavę lenkams Prūsų miestai vėl grįžo pas kryžiuočius,- savaime suprantama.

Dviejų šimtmečių lenkų karo istorijos tuštumoj, tik vienas stebuklas, - tai Grunvaldas. Ir šį stebuklą lenkams sukūrė senas Krokuvos kanauninkas, išvaikęs iš kautynių nekenčiamus lietuvius ir čechus ir palikęs prieš Ulrichą vieną vargšę lenkų šlėktą...



(Lietuvos aidas, 1930, nr. 157, nr. 158, nr. 160, nr. 161, nr. 163, nr. 170, nr. 172; už nuorodą ačiū Tomui Baranauskui)



[1] Šis atsišaukimas iš Karaliaučiaus archyvų pirmą kart paskelbtas 1822 m. Volgto, o po to Prochaskos: „Codex epistolaris Vitoldi“.

[2] H. Delbruck. Geschichte der Kriegskunst 549 pusl.

[3] Ibid. 550 pusl.

[4] Ibid. 502 pusl.

[5] Karl Heyeker. Die Schlacht bei Tannenberg. Berliner Dissert. 1906.

[6] Delbruck. – Geschichte d. Kriegskunst. III 537 p.

[7] Ibid. 673.

[8] W. Hubert. Historija wojenna. 54 p.

[9] T. Korzon. Dzieje wojen. 132 pusl.

[10] Hubert: „Historija wojenna polska“ 48 pusl.

[11] Prof. Anatol Lewicki “Zarys Historji Polski” 1920 m. 111 pusl.

[12] Tadeusz Korzon: “Dzieje wojen I wojskowosci w Polsce” 110 pusl.

[13] Ibidem 113 pusl.

[14]  Hupert – Ibid. – 57 pusl.

[15] Hupert. 62 pusl.

[16] Ibid. 62 pusl.

[17] Ibid. 58 pusl.

[18] Ibid. 62 pusl.

[19] Cod. Ep. Vit. 20 pusl.

[20] T. Korzon: “Dzieje Wojen” 135 pusl.

[21] Cod. Ep. Vit. 213 pusl.

[22] Ibid. 215 pusl.

[23] Hupert: „Historija wojenna polska“ 60 pusl.

[24] Ibid. 58 pusl.

[25] T. Korzon: „D. W“ 134 pusl.

[26] T. Korzon: “Dzieje wojen” 110 pusl.

[27] Ibid. 114 pusl.

[28] T. Narbut. “Dzieje nar. Lit.” V. 347 pusl.

[29] T. Korzon: “Dzieje wojen” 151-153 pusl.

ĉ
Virgis,
2010-06-21 12:28
Comments