Mūšis, laimėtas dievo valia ar karių narsumu?


Dlugošo "Istorija":

"Paskaičiavus tapo žinoma, kad karaliaus kariuomenėje žuvo tik dvylika kilmingų riterių; tarp jų galima išskirti sekančius: Jakubovskis, "Rožės" herbo, ir Imramas Čiulickis, "Červnio" herbo. Todėl iš tikrųjų verta stebėtis, kad esant tokiems mažiems nuostoliams tarp lenkų riterių buvo sutriuškinta tokia stipri ir gausi kariuomenė, , be to visi įžymūs riteriai kryžiuočių kariuomenėje buvo nukauti arba papuolė į nelaisvę."





Bychovco ("lietuviškoji") kronika:

    "Ir prasidėjo mūšis tarp vokiečių ir Lietuvos kariuomenės, ir daugybė karių iš abiejų pusių, lietuvių ir vokiečių krito. Po to kunigaikštis Vytautas matydamas, kad jo kariuomenėje daugelis žuvo, o lenkai jiems jokios pagalbos suteikti nenori, ir tada didysis kunigaikštis Vytautas atšuoliavo pas savo brolį karalių Jogailą, o tas klausėsi mišių. Ir Vytautas tarė taip:
"Tu mišių klausaisi, o kunigaikščiai ir ponai broliai mano beveik visi žuvę guli, ir tavo žmonės jokios pagalbos jiems suteikti nenori"."