Psichiatras psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas

Psichiatras psichoterapeutas
Aleksandras Alekseičikas


Gyventi savo gyvenimą, prisiimti atsakomybę už jį - tai raginimas, kurį išgirsite ne iš vieno psichologo.
 0 ką šie žodžiai reiškia jiems patiems? Tardamasi dėl pokalbio su psichiatru psichoterapeutu
 Aleksandru Alekseičiku, pasakau, kad užduosiu vieną klausimą. Pokalbis nuveda toli. Ir giliai.

Aldona Steponavičiūtė

      Ką Jums reiškia žodžiai: »gyventi savo gyvenimą"?

 Gyventi savo gyvenimą - tai beveik pasakymo „būti savimi" aidas. Gyventi ne svetimą gyvenimą, kurį man galėjo primesti, pavyzdžiui, tėvai. Mano atveju, tėvai, ačiū Dievui, nieko neprimetinėjo ir aš realizavau save tokį, koks, maniau, turiu būti, nepakartojamą. Aišku, turėjau už savo nugaros gimtinę, tėvų, senelių ir šeimos istoriją. Privalau orientuotis, kokie mūsų gabumai, kokios stipriosios pusės, o kokios - silpnosios. Tačiau turiu būti ir kitoks, rinktis savo kelią. Rinkausi iš keturių specialybių, vis tik išsirinkau tradiciškai, kaip ir tėvai, - mediciną. Pasirinkau psichiatriją, psichoterapiją, o vėliau sukūriau savo terapinę mokyklą, kuri vadinasi „Intensyvus terapinis gyvenimas". Religiniu požiūriu mes visi sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Visą gyvenimą šito reikia ieškoti, o paskui realizuoti. Jeigu Dievo sumanymą dėl manęs ne nuspėju, o gerai įžvelgiu ir einu tuo keliu, tada man besąlygiškai turi sektis. Psichologiškai ir religiškai - taip yra būti savimi.

Gyvent savo gyvenimą - tai būti savimi. Kas Jums padeda būti savimi?

  Tikėjmas. Toks praktinis tikėjimas, pagal 'apaštalą Paulių: „Tikėjimas yra Įsitikinimas nematomais dalykais ir gavimas to, ko lauki." Tikiu ir einu pasirinktu keliu. Jeigu gaunu tai, kuo tikiu, vadinasi viskas tvarkoje. O jeigu negaunu, vadinasi tai netikras tikėjimas. Ne tas, kuris padeda veikti. Pavyzdžiui, tikiu, kad Dievo padedamas būsiu geru specialistu, man seksis, turėsiu gerų pacientų. Praktiškai mane turi saugoti angelas sargas, na, dar geriau - keletas. Be abejo, taip ir yra. Prieš metus mane bandė išvaryti iš užimamos darbo vietos, pareigų, sakydami, kad aš jau senas. Gaunu visai padorią pensiją, galėčiau tinginiauti, bet, iš kitos pusės, nejaučiu, kad būčiau pensininkas, esu kupinas jėgų. Tačiau svarbiausia, matau, jog mano bendradarbiai nenori manęs išleisti, kad aš čia tikrai reikalingas. Pacientai taip pat yra mano sargai. Kaip mane gynė! Tarkim, kunigas sako: „Aš už jus melsiuosi visą gyvenimą." Klausinėju: „Mano gyvenimą ar jūsų gyvenimą?", nes jis jaunas. Kunigas atsako: „Be abejo, savo gyvenimą." Štai, savas gyvenimas. Galvojama, kad tikėjimas yra abstraktus dalykas. Ne, tikras tikėjimas yra gyvenimo būdas.'' Gyvendamas pagal savo tikėjimą nuolat sulaukiu palaikymo. Tokiu būdu tikrinam ryšį, iš vienos pusės, su žeme, su savo šaknimis, o iš kitos - kiek aukštai į viršų mes augam, iki dangaus.

Savo knygoje Jūs rašote: „ Gyvenant drąsiai, iš visų jėgų, galima išgyventi bet kokią psichinę ligą." Ką reiškia gyventi drąsiai, iš visų jėgų?

 Na, sakykime, dauguma žmonių, sulaukę šešiasdešimt penkerių, pasiduoda. Galvoja: „Jaunystė baigėsi, ką dabar..." Ir tikrai - pavyzdžiui, gydytojų psichiatrų suvažiavime rinkome valdybą. Aš kažką siūlau, ir, galbūt iš dėkingumo, siūlo mane. Tačiau, už direktorių balsuoja šimtas, o už mane - tik dvidešimt. Jis yra jaunas, energingas, sėkmingai dirba. Rodosi, jeigu taip, tai viskas, aš turiu pasiduoti, užleisti kelią jauniems. Ne, esu drąsus. Pirma, už jį balsuoja šimtas, bet kokie? Už mane - dvidešimt, bet kokie? Už mane balsuoja žmonės, kurie mane tikrai pažįsta ir tiki. Iš jų semiuosi jėgų. Ir iš pacientų. Be to, atsimenu ir savo protėvius, kurie visi buvo tikri,


Comments