Straipsnis apie žirgo eksterjerą

Mūsų tel.: 8 610 99 88 0

 


  Jojamasis žirgas - sudėjimas
    Autorė: Daiva Zavadskienė

    Pabandysiu po truputį sudėti, ką teko rasti įvairiuose šaltiniuose. Gal kartais bus ir prieštaringos informacijos - tiesiog tai skirtingų autorių nuomonės. Pirmiausia - prof. G. Gerbeno (Prancūzija) brėžinys, koks turėtų būti optimalus jojamojo tipo žirgo sudėjimas:

1 pav. Jojamojo tipo žirgo sudėjimas


    Galva. Pagal ilgį proporcinga laikoma galva 3x trumpesnė už arklio ūgį. Galvos dydis turi reikšmės arklio svorio centro poslinkiams, greičiau galima pakeisti judėjimo kryptį. Kuo aukščiau pakelta galva - tuo ji arčiau svorio centro. Tačiau didelė galva reikalauja dau raumenų ir susgyslių įtempimo ją nešant. Be to per didelė galva rodo nepakankamą šėrimą vaikystėje. Nosies ir kaktos ilgių (riba ties apatiniu akių kampu) santykis neturi lemiamos reikšmės, tik dekoratyvinę. Profilis skirstomas į tiesų, kumpą (kumpanosis, kumpakaktis), įlenktą (lydekišką). Lydekiškas profilis su trumpa nosimi (arabai) turi siauresnį kvėpavimo takų spindį ir trumpesnius takus, kas žymiai sumažina įkvepiamo oro sušildymą, dėl ko tokie arkliai jautresni peršalimui. Sportiniams žirgams geriausias tiesus ar vos kumpas galvos profilis. Smarkiai kumpa galva yra konstitucijos grubumo požymis. Tai neturi reikšmės sportinėms savybėms, tačiau ne visiems patinka. Tarpas tarp apatinio žandikaulio kampų laikomas siauru, jei telpa mažiau kaip trys pirštai (kiti autoriai nurodo kumštį). Tai rodo siaurą galvą. Sutelkiant tokį žirgą, suspaudžiama jungo vena ir galvos arterija, kvėpavimo takai, seilių liaukos, todėl dalinai sutrikdoma galvos kraujotaka ir kvėpavimas, arklys gali jausti skausmą. Antkauliai ant apatinio žandikaulio krašto rodo, kad buvo pritrynimai į lovio kraštą, nuo kantaro ar kapsulės. Jie netrukdo, tačiau gadina bendrą vaizdą.


2 pav. Siaura galva 3 pav. Arabiška galva 4 pav. Tiesi galva


5 pav. Galvos forma pagal profilį
1 - lydekiška, 2 - tiesi, 3 - „kiauliška“ (išverčiau pažodžiui, bet apie tokią pati girdžiu pirmą kartą, nors,
pasirodo, turiu tokį arklį ), 4 - pleištiška, 5 - „avies“, 6 - kuprota, 7 - kumpanosė.


    Akys. Svarbus regėjimas. Sveikos akys seka judesį, blizga, be balkšvų dėmių. Blogai matantis arklys pavojingas žmogui, nes jo elgesys darosi nenuspėjamas. Apie 20-30% arklių turi problemų su akimis : trumparegystė, ragenos, rainelės lęšiuko, tinklainės pažeidimai, akies kamerų skysčio susidrumstimas. Trumparegystę galima išaiškinti tik darbo metu, vedant arklį prieblandoje per kavaletes- kliūva. Klupinėja arkliai ir su kitais regos sutrikimais. Vokai pageidautini ploni, saikingai plaukuoti. Užgriuvę, mėsingi vokai rodo flegmatišką charakterį. Arkliai su per daug išpūstomis akimis dažnai turi regos problemų, karšto temperamento. Kartais sutinkama nevisiška rainelės pigmentacija (margiems arkliams). Tai neturi reikšmės regėjimui.

6 pav. Dalinė akies pigmentacija
(mūsų Kaktusėlis mato daugiau nei reikia)
7 pav. Dėl kraujo išsiliejimo, į priekinę akies
kamerą nusėdęs fibrinas - rega sutrikusi


    Ausys. Vertinamas dydis, proporcingumas, tarpas tarp jų ir judrumas. Gražiau atrodo proporcingos ar netgi per mažos ausys. Per didelės ausys rodo konstitucijos grubumą. Ausų galiukų forma smaili, buka, tiesūs, riesti. Didelį tarpą tarp ausų turintys arkliai dažnai būna "lapausiai". Pagal ausų judrumą galima spręsti apie arklio temperamentą ir klausą. Jei ramybės būsenoje arklys karpo ausimis, galima įtarti silpną regėjimą. Nejudrios ausys rodo kurtumą. Tai nėra taip pavojinga kaip regos sutrikimas, nes toks arklys daugiau dėmesio sutelkia į raitelį.


8 pav. Ilgos ausys 9 pav. Lapausis 10 pav. Mažos ausys


    Šnervės. Gali būti storomis sienelėmis, plokščios, kas trukdo kvėpavimui; apvalios, plonomis sienelėmis. Šnerves iš vidaus dengia skaidraus skysčio plėvelė. Jei skystis drumstas ir lipnus- arklys serga. Ramybės būsenoje šnervės neturi judėti su kvėpavimo judesiais. Priešingu atveju galima įtarti plaučių emfizemą.

    Burnos ertmė gali turėti įgimtų ir įgytų trūkumų. Prie įgimtų priskiriama gomurio, gerklų pakitimai, sukandimo anomalijos. Laikoma


11 pav. Per trumpas apatinis žandikaulis - „papūgos snapas“ norma jei viršutinis žandikaulis atitinka ar ilgesnis už apatinį ne daugiau kaip 4-5cm. Jei ilgesnis daugiau - „papūgos snapas“ - arklys sunkiai nukąs žolę. Jei apatinis žandikaulis ilgesnis už viršutinį - „lydekos“ sukandimas - arkliui dar sunkiau ėsti. Kai apatinis žandikaulis siauresnis už viršutinį (dažnai turintiems siaurą galvą arkliams)- netaisyklingai dyla krūminiai dantys- gali sužeisti liežuvio šonus, žandų vidinę pusę. Su žąslais gali būti nutrinti pirmieji krūminiai dantys. Nevienodai išdilę kandžiai rodo priekandžiavimą. Apdilęs viršutinių kandžių priekinis kraštas laikomas norma. Bedančio krašto smaili briauna sąlygos padidintą žirgo jautrumą žąslams. Tokiems geriau dėti guminius ar storus, tuščiavidurius žąslus. Minkštas, apvalios briaunos bedantis kraštas - arklys bus nejautrus žąslams.



    Kaklas. Kaklo  ilgis  turi  būti  25-30%  ilgesnis  už  galvos  ilgį. Arkliui, su labai ilgu kaklu, sunkiau išlaikyti galvą, todėl toks turės


12 pav. Kaklo formos:
1 - tiesus, 2 - elnio,
3 - gulbės, 4 - trumpas storas.
stipresnius kaklo raumenis ir raiščius. Tačiau tokie arkliai greičiau ir pavargsta. Jų ilgesni kvėpavimo takai, todėl įkvepiamo-iškvepiamo oro kiekis ir oro apykaita plaučiuose įtempto darbo metu, pas tokius arklius mažesnė. Tačiau žirgas su ilgu kaklu manevringesnis, jo geriau išvystyti galvos- peties raumenys, kurie turi didelės reikšmės priekinių kojų darbui- jie atsakingi už mentės priekinio krašto pakėlimą ir pečių judesius. Trumpas kaklas įtakoja mažesnius kaklo-peties raumenis, mažesnį arklio manevringumą, tačiau tokie arkliai lengviau pakelia didelį krūvį. Todėl, praktiškai visose panaudojimo kryptyse, labiausiai pageidautinas vidutinio ilgio kaklas. Kaklo pagrindas. Aukštai įstytu kaklu laikomas toks, kai (žiūrint iš šono) tarp jo įėjimo į krūtinę ir peties sąnario telpa delnas. Jei šie du taškai sutampa- kaklo įstatymas žemas. Esant aukštam įstaymui, kaklo judesiai mažiau priklausomi nuo korpuso judesių, kas leidžia arkliui atlikti sudėtingus judesius, staigius posūkius. Tačiau ganantis pranašumą turės arkliai su žemu kaklo pastatymu. Jojamiesiems pageidautinas aukštas ar vidutinis kaklo pastatymas, o arkliams, kuriems reikia atlikti vienodus kojų judesius (lenktyniniai, ristūnai) - žemas. Kaklo įstatymo kampas. Normaliu laikomas 40-45 laipsniai. Arkliams, kurių darbas nereikalauja staigaus svorio centro padėties keitimo (bėgikams), pageidautinas žemesnis , o konkūriniams, išjodinėjimo- statesnis kaklas. Tačiau pernelyg status kaklas visuomet nepageidautinas. Kaklo forma būna tiesi, išlenkta, išlenkta atgal. Geriausia kaklo forma laikoma tiesiu pagrindu ir ilgu, lengvai išlenktu sprandu. Per daug išlenktas kaklas (gulbės formos) sukelia bereikalingą stuburo ir kvėpavimo takų išlenkimą. Išlenktas atgal (achaltekinų) kaklas, jei neturi pakankamai stiprių sprando raumenų, neigiamai veikia arklio judesių kokybę. Atgal išlenktą kaklą visuomet laiko eksterjero trūkumu. Ristūnams pageidutinas tiesus, jojamiesiems - lenktyniniams - tiesus  su  lengvai lenktu sprandu, jojamiesiems - konkūriniams,
išjodinėjimo - tiesus su išlenktu ir lanksčiu sprandu. Kaklas turi būti raumeningas, turi gerai matytis atskiros raumenų grupės. Eržilams turi būti ryški karčių „skiauterė“(?!), net jei kaklas visiškai tiesus. Jei tokia „skiauterė“ ryški kumelei - tai gali rodyti menkas jos reprodukcines galimybes.


13 pav. Gulbės kaklas

14 pav. Elnio kaklas



15 pav. Tiesus kaklas

16 pav. Aukštai įstatytas kaklas



17 pav. Žemai įstatytas kaklas

18 pav. Ilgas kaklas

19 pav. Trumpas kaklas


    Gogas. Tai vienas iš svarbiausių arklio anatominių taškų. Čia tvirtinasi galvą laikantis raištis, raumenys, pakeliantys galvą, nugaros raumenys ir raumenys, jungiantys mentę su arklio korpusu. Gogą vertina pagal jo aukštį, ilgį ir raumenų kiekį. Aukštas gogas sudaro didesnį tarpą tarp stuburo slankstelių ir jų keterų viršūnių, kas sąlygoja platesnį kaklą pakeliančių raumenų ir raiščių prisitvirtinimą, todėl geriau palaikoma galva ir kaklas. Ilgas gogas sąlygoja gulstesnę mentės padėtį, dėl ko plačiau ir tvirčiau sujungiamas kūnas su mentimi. Raumenys suteikia gogui atitinkamą formą. Dėl siauro, silpnai apraumenuoto gogo, dažniau atsiranda sumušimų (pritrynimų) po balnu. Gogo sumušimas, viena iš pačių sunkiausių traumų, nes ši sritis labai jautri infekcijai. Todėl menkiausia žaizdelė gali sukelti šios srities pūlingą uždegimą.


20 pav. Trumpas platus gogas,
aukštai įstatytas kaklas

21 pav. Tiesi nugara, ilgas,
neaukštas gogas


    Mentė. Vertinamas mentės ilgis, pasvyrimas ir raumeningumas. Nuo mentės ilgio didele dalimi priklauso arklio priekinių kojų darbo našumas. Ilga mentis sąlygoja didelį mostą ir didesnį peties išnešimą į priekį, dėl ko didėja priekinių kojų mostas. Todėl ilga mentis pageidautina visų naudojimo krypčių arkliams. Kai kurie autoriai aiūlo matavimą- jei atstumas nuo peties sąnario iki aukščiausio gogo taško atitinka atstumą nuo peties sąnario iki riešo apačios- mentė pakankamo ilgio. Jei virš riešo sąnario- mentė trumpa (tačiau visa tai su sąlyga, kad kojos optimalaus tam arkliui ilgio. Pageidautinas mentės pasvirimas 40-45 laipsniai. Tokia mentis sudaro geresnę amortizaciją (suminkština priekio smūgį į žemę) nei stati. Jei mentė stati, smūgio jėga perduodama korpusui. Didelio pasvirimo kampo mentė beveik visada ir ilga. Pakankamai išvystyti šios srities raumenys svarbūs peties judesiams. Kaip taisyklė ilga mentis turi ir geriau išvystytus raumenis. Jei mentės srities raumenys išvystyti nepakankamai, virš jų jausime iškilusią mentės keterinę ataugą.


22 pav. Taisyklingi kaulų kampai

23 pav. Stati mentė


    Arkliams, turintiems trumpą, stačią mentę balno ir raitelio pozicija pasislenka labiau į priekį, dėl ko raiteliui nepatogu, o toks arklys dažniau ir smarkiau klumpa.

    Peties kaulas. Daugelio ipologų nuomone jis turi būti ilgas ir platus. Tačiau per ilgas peties kaulas sąlygoja, kad priekinės kojos atsiranda labiau po korpusu, dėl ko jo svoris labiau perkeliamas peties sąnariui, o ne mentei. Tai labai nenaudinga jojamiesiems arkliams. Per daug trumpas petikaulis taip pat sukelia arkliui nepatogumus dirbant.

    Nugara. Vertinamas nugaros ilgis ir forma. Pageidautina proporcingo, optimalaus ilgio nugara. Per daug ilga nugara sąlygoja nepakankamą sąryšį tarp priekio ir užpakalio. Toks arklys dirba užpakaliu „tuščiai“, kas turi reikšmės judesių kokybei. Ilga nugara nepageidautina jojamiesiems arkliams, ypač konkūriniams. Dailiojo jojimo žirgams tai nėra toks didelis trūkumas, nes jie įvairiu laipsniu sulenkiami. Trumpa nugara geriau perduoda užpakalinių kojų postūmį, tačiau sumažina manevringumą, minkštumą šoniniuose lenkimuose, sąlygoja kratesnę risčią. Pagal formą nugara gali būti tiesi, įdubusi ir skelta. Tiesi nugara turi švelnų 5-10 laipsnių išlenkimą- ji labiausiai pageidaujama, nes geriausiai perduoda užpakalinių kojų postūmį. Įdubusi nugara yra minkšta, rodo silpną arklio konstituciją ir sukelia sunkumus nugaros raumenų darbui. Tokiems arkliams (ypač jei joja sunkus raitelis) dažniau vyksta stuburo slankstelių keterinių ataugų pažeidimai. Įdubimas gali formuotis dėl netinkamos balno vietos, kas sukelia gogo ir nugaros traumas. Skelta nugara jojamiesiems sutinkama labai retai. Tokią nugarą turinčių arklių priekio ir užpakalio judesiai labiau koordinuoti, tačiau jiems trūksta lankstumo. Tai stpri nugara ir ji daugiau būdinga sunkiesiems, kinkymui naudojamiems arkliams.


24 pav. a) aukštas ilgas gogas, tiesi nugara, įtrauktas pilvas, b) įlinkusi nugara, c) „karpiška“ nugara „šieno“pilvas,
d) tiesi nugara, apvalus pilvas, e) nuolaidžios strėnos, f) plati, skelta nugara ir strėnos.


    Liemuo. Jis būna apie 15-20cm ilgio. Jis prasideda nuo paskutinių šonkaulių iki klubo kaulų gumburų. Pageidautinas vidutinis ilgis. Ilgas liemuo labiau nepageidautinas nei ilga nugara, nes toks liemuo „plaukioja“ - nepatogi zovada raiteliui, silpnina užpakalinių kojų postūmį, labiau įtempiami nugaros raumenys ir raiščiai. Tačiau arklys su tokia nugara lankstesnis. Kumelių liemuo ilgesnis nei eržilų. Ilgą liemenį turinčių arklių risčia mažiau krati, tačiau jie greižiau pavargsta ilgose distancijose. Trumpas liemuo sąlygoja mažesnį lankstumą, nes būtent ties ta vieta linksta arklio korpusas. Jei gerai išvystyti raumenys sudaro vos pakelto liemens vaizdą - tai labai geras požymis. Tinkamas taip pat tiesus liemuo. Įdubęs liemuo- labai blogas požymis, nes tai rodo jo silpnumą, nepakankamą šėrimą vaikystėje, raumenų atrofiją. Gerai treniruotų arklių liemuo gali turėti griovelį- ten tvirtinasi raumenys. Liemuo - viena iš jautriausių arklio vietų. Jei pirštais spaudžiant braukti nuo gogo iki užpakalio, ir ties liemeniu arklys prisėda, išsilenkia - tai rodo, kad jam skauda nugaros raumenis.


25 pav. Ilgas liemuo

26 pav. Trumpa nugara ir liemuo

27 pav. Įlinkusi nugara, per aukštos strėnos


    Strėnos. Pageidautinos pakankamai ilgos strėnos, apie 35% korpuso ilgio. Lenktyniniams žirgams gali būti ir kiek trumpesnės. Žiūrint iš užpakalio, strėnos turi užstoti visą arklio priekį. Ypač tai svarbu motininėms kumelėms. Pagal pasvyrimo kampą strėnos gali būti normalios, nuleistos ir horizontalios. Pageidautinos normalios. Nuleistos daugiau leidžia pakišti užpakalines kojas po korpusu, kas didina mostą - pageidautina lenktyniniams arkliams. Horizontalios - gali būti dėl didelio raumenų kiekio arba dėl per mažai pakištų po korpusu užpakalinių kojų- tai rodo, kad priekis nesusietas su užpakaliu. Pagal formą strėnos gali būti skeltos, ovalios ir stogo formos. Pageidautinos ovalios ar šiek tiek skeltos, kas rodo gerą raumeningumą ir įmitimą. Stogo formos strėnos rodo, kad nepakankamai išvystyti raumenys, nepakankamas bendras arklio išsivystymas. Arklio kūno plačiausia vieta - ties klubo kaulo gumburais. Jei jie ryškūs - tai rodo nepakankamą įmitimą, kaulingą eksterjero tipą. Gali būti nulaužtas vienas ar abu klubakauliai- tokiu atveju jie judės, pastebima klubų asimetrija, žymiai sumažės arklio darbinės savybės, nors šlubavimo gali ir nebūti. Per aukštos strėnos (aukštesnės už gogą) neigiamas požymis, nes arkliui perkraunamos priekinės kojos. Dailiojo jojimo arkliams tai ypač nenaudinga. Nepageidautinos ir labai trumpos strėnos, nes toks arklys negalės išvystyti plačių aliūrų.


28 pav. a) horizontalios strėnos, b) skeltos, c) tiesios, d) nuolaidžios, e) per aukštos strėnos


    Korpusas. Korpusą  sudaro  krūtinės  ląsta  ir pilvas. Vertinama krūtinės plotis, apimtis (forma) ir gilumas. Krūtinės gylis (atstumas nuo gogo iki krūtinkaulio) yra svarbesnis parametras nei jos plotis (iš priekio). Būtent dėl gilios krūtinės arklys gali turėti ilgą mentę, pakankamai vietos širdžiai ir apėmingus plaučius. Per didelis plotis jojamiesiems nepageidautinas, geriausia- vidutinis. Didelis krūtinės plotis sąlygoja platų priekinių kojų pastatymą, dėl ko jų atramos taškas nutolsta nuo svorio centro. Todėl toks arklys siūbuoja kūnu, sumažėja jo judesių efektyvumas. Esant per siaurai krūtinei, priekinių kojų pastatymas irgi siauras, dėl ko jos kliūna viena už kitos, nusibrozdina, o posūkiuose toks arkys gali griūti. Vertinant krūtinės ląstą, atkreipiamas dėmesys į netikruosius šonkaulius. Tai paskutinių 8 šonkaulių poros. Jie tarpusavyje sujungti kremzle ir per kardinę ataugą jungiasi su krūtinkauliu.

29 pav. Dusulio vaga
Jie svarbūs kvėpavimui, todėl pageidautina, kad būtų pakankamai išlenkti ir siektų klubo gumburų liniją. Apvali krūtinė sąlygoja didesnį krūtinės ląstos tūrį. Pilavo vertinama alkiaduobė ir pilvo forma. Alkiaduobė yra tarp paskutinio šonkaulio ir klubo gumburo. Alkiaduobės ilgis priklauso nuo liemens ilgio. Pageidautinas apie 10cm. Ilga alkiaduobė rodo ilgą liemenį, nepakankamą ilgųjų šonkaulių išsivystymą. Pagal formą pivas gali būti apvalus, patrauktas ir šieno. Geriausias- apvalus, jis tęsia krūtinės liniją. Patrauktas pilvas rodo blogą virškinimo trakto išsivystymą, žarnyno ligas. Ristūnai, dalyvaujantys lenktynėse, dažnai turi patrauktą pilvą. Juos pradėjus joti, per 2-3 mėn. pilvas suapvalėja dėl kitų raumenų grupių vystymosi, žirgo susigrupavimo. Šieno pilvą turi arkliai mėgstantys daug ėsti, gausiai šeriami apėmingais pašarais. Reikėtų atkreipti dėmesį ar iškvėpimo metu apatiniame pilvo trečdalyje neatsiranda horizontali vaga. Jos buvimas rodo, kad arklys serga lėtine obstrukcine plaučių liga.



30 pav. Plati, apvali krūtinė

31 pav. Siaura krūtinė


    Priekinės kojos. Alkūnės pageidautina lygiagrečios korpusui. Per daug atsikišusios lems kojų susukimą į vidų, per daug priglaustos - kojų susukimą į išorę, trukdys laisvam kojų judėjimui. Arkliai, turintys atsikišusias alkūnes, dažniau serga alkūnės bursitu, ko pasekoje lieka sustorėjusi alkūnės bursa - kosmetinis defektas.

32 pav. Supūliavusi alkūnės bursa



33 pav. Taisyklingas priekinių ir užpakalinių kojų pastatymas
Vertinamas priekinių kojų pastatymo plotis. Optimalus - kai tarp kanopų lieka kanopos pločio tarpas. Per siauras pastatymas - klupinės, per platus - atramos taškas bus per daug nutolęs nuo svorio centro, ko pasekoje korpusas siūbuos, mažės judesių efektyvumas. Kojų pasukimas į išorę - nepageidautinas, nes toks arklys dažniau klumpa. Kojų pasukimas į vidų sutinkamas dažniau turintiems plačią krūtinę, kaip kompensacija, kad korpusas mažiau įsisiūbuotų. Nevienodas kojų pasukimas gali būti netaisyklingai nudilusios kanopos, laminito, ko pasekoje kanopos kaulas pasisukęs, pasekmė. Žiūrint iš šono, kojos turi   būti   vertikalios.   Pakištos  po korpusu
priekinės kojos gali būti dėl skausmingų užpakalinių kojų, dėl ko arklys stengiasi daugiau remtis priekinėmis. Į preikį atkištos abi ar viena priekinės kojos rodo jų skausmingumą.


34 pav. a) pakištos po korpusu kojos, b) atkištos į priekį, c) ožkiškos, d) išsuktos į išorę,
e) plati krūtinė, platus pastatymas, pasuktos į vidų, f) siauras pastatymas, pasuktos į vidų


    Dilbis pageidautina 1/3 ilgesnis už plaštaką. Turinčių trumpą plaštaką arklių aliūrai bus žemesni, platesni, o ilgą- aukštesni, gražesni. Priekinių kojų ožkiškas pastatymas gali būti įgimtas ir įgytas dėl lenkiamųjų sausgyslių sutrumpėjimo. Toks arklys sunkiai platins aliūrus. Esant įgytam sutrumpėjimui (traumos, uždegimai), po darbo ar palaikius sulenktą koją 5 min., pastebimas priekinių kojų virpėjimas, ko nebūna prie įgyto ožkiško pastatymo. Plaštaka turi būti vienodo storio per visą ilgį ir prasidėti riešo sąnario viduryje. Pageidautina plaštakos apimtis ne mažiau kaip 19 cm. Arkliai, turintys plonesnę plaštaką, dažniau patiria šios srities traumų. Plaštakos viršaus susiaurėjimas rodo silpnai išvystytas pirštų lenkiamasias sausgysles, ar giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės pridėtinės galvutės sukaulėjimą ir priaugimą. Sustorėjusi plaštakos apačia- tarpkaulinio raumens, giliosios ar paviršinės pirštų lenkiamųjų sausgyslių ir jų movų pažeidimus. Iškilęs plaštakos priekinis kraštas- pirštų tiesiamųjų sausgyslių pažeidimus. Antkauliai pastebimi kaip įvairaus dydžio apvalūs ar ovalūs kaulo sustorėjimai. Jei jie šone sausgyslių- kosmetinis trūkumas, jei vidiniai- po sausgyslėmis- žaloja, apsunkina jų darbą.


35 pav. Giliosios pirštų lenkiamosios sausgyslės
pridėtinės galvutės sukaulėjimas - plaštakos viršus
siauresnis nei apačia, ožkiškas kojų pastatymas

36 pav. Pirštą,
tiesiančios sausgyslės
uždegimas

37 pav. Paviršinės piršto
lenkiamosios sausgyslės
ir jos movos uždegimas


    Čiurnos  pageidautina  vidutinio  ilgio,  1/3  plaštakos  ilgio.  Trumpos  čiurnos  prastai amortizuos, dėl ko smūgio jėga daugiau teks

    

38 pav. Čiurnos forma
pečiams. Ilgas čiurnas turintys arkliai dažniau patiria sausgyslių patempimo traumas. Pageidautinas čiurnos pasvirimo kampas priekinių kojų 55-60 laipsnių, užpakalinių kojų 60-65 laipsniai. Jei kampas mažiau kaip 45 laipsniai - čiurnos per minkštos. Jei daugiau kaip 60 laipsnių - per stačios. Kaulinio audinio išvešėjimas čiurnos ir apynagės kaulų srityje pastebimas kaip kietas, plokščias antkaulis virš kanopos. Sukelia šlubavimus, laikomas įgimtu trūkumu.

    Priekinės kanopos būna didesnės, plokštesnės nei užpakalinės, turi žemesnius užpenčius. Didelę reikšmę kanopos formai turi gruntas. Jei gruntas minkštas, kanopos padas bus labiau išgaubtas. Jei kietas- plokštesnis. Vertinant arklį reikia atkreipti į kanopos formą, simetriškumą, kanopos rago kokybę. Tvirtas, sveikas ragas iš išorės lygus, be žymesnių rievių, blizga. Silpno, trapaus rago kanopų kraštai aplūžinėję. Tokie arkliai dažniau turės ir gilesnių kanopų pažeidimų. Kanopų dydis turi būti proporcingas tam arkliui. Priekinė kanopos dalis per vidurį nudilusi kelis mm labiau nei šoninė sienelė. Pagal kanopos priekio nudilimo poslinkius į šoną, galima spręsti apie kojų pastatymo taisyklingumą. Čiurnos ir kanopos pasvyrimo kampas turi sutapti. Jei kanopa statesnė nei čiurna- statesnis ir kanopos kaulas. Tai gali būti laminito pasekmė. Toks kanopos kaulas gali pradurti raginį kanopos padą. Esant siauroms kanopoms, mažėja jų amortizacinės savybės, dažniau sergama kanopos varlės puviniu.


39 pav. Susiaurėjusios
kanopos

40 pav. Žingsnio kokybės priklausomybė nuo
čiurnos-kanopos ašies posvyrio kampo


    Uodega. Šilto klimato žirgai dažniau turi aukštai įstatytą, pakeltą (arabams būdinga „vėliava“), mažiau plaukuotą uodegą. Šalto klimato arklių uodega labiau plaukuota ir labiau priglausta prie kūno.

 

 41 pav. Uodegos tipas


    Užpakalinės kojos. Žiūrint  iš  užpakalio,  kojos  turi  būti  lygiagrečios  viena  kitai,  tarp  kanopų likti 1,5 kanopos pločio tarpas.

    

42 pav. Optimalūs užpakalinių kojų kampai
Dažniausiai sutinkami trūkumai: X formos kojų pastatymas, kai suartėję kulno sąnariai - tokio arklio judesiai nerangūs; O formos kojas turintis arklys kanopas stato per arti viena kitos, todėl dažniau kliūna pats už savęs. Turintys tokį pastatymą arkliai dažnai stato koją tiesiai, ir tik antroje žingsnio fazėje pasuka kulno sąnarį į išorę (gali būti abi ar tik viena koja). Dėl to labiau dyla kanopa, dažniau pertempiami kulno sąnario raiščiai; siauro pastatymo kojos - suartėję kanopos ir kulnai - nerangūs judesiai, klupinėja.



43 pav. a) atkištos kojos, b) pakištos po korpusu, c) kardiškos, d) siauro pastatymo, e) O formos, f) X formos pastatymo.


    Atkištas kojas turintis arklys paprastai turi ir labiau ištiestą kulno sąnarį, horizontalias strėnas, dėl ko jo judesiai nebūna spyruokliuojantys, mažesnis postūmis į priekį. Kitas kraštutinumas - kardiškos kojos. Tai taip pat nepageidautina savybė, nes tokių kojų kanopos- čiurnos ašis gulstesnė- nukenčia žingsnio tolygumas, labiau ištiestas kelio sąnarys mažina atsispyrimo jėgą.
    Šlaunų raumenys turi būti gerai ir vienodai išvystyti. Nevienodai užpildytos šlaunys gali būti dėl sėdimojo nervo (dalies arba viso) paralyžiaus, dėl ko dalis užpakalio raumenų atrofuojasi.

    

44 pav. a), d) špatas, b) padidėjusi kulno bursa, c) nalyvas
    Kulno bursos padidėjimas - jei nėra uždegimo, laikoma kosmetinė yda. Manoma, kad tai sukelia paveldėjimas, kietas guolis, spardymas į sieną. Nalyvai - jei nėra uždegimo, laikoma kosmetine yda. Dažnai turi lenktyniniai, įtemptą, daug jėgos reikalaujantį darbą dirbantys arkliai. Špatas - kulno sąnario sesamoidinių kaulų suaugimas- tai apatinio kulno sąnario aukšto kaulų įvairaus laipsnio suaugimas. Pasitaiko dėl per didelio krūvio, nepakankamas kulno sąnario išsivystymas, paveldimumas.  Dėl  to  šiek  tiek nukenčia
judesių kokybė, vikrumas, dažnas tos srities uždegimas, dėl ko arklys jaučia skausmą. Jei suauga aukštesni sąnario aukšto kaulai, gali būti „gaidžio eisena“ - sulenkdamas koją arklys trukteli ją aukštyn. Iš išorės tai pastebima žiūrint iš šono, pėdos tiesi linija ties kulno sąnario apačia išlinksta į išorę.

    Judesiai. Judesiai turi būti energingi ir vikrūs. Žirgas turintis greitą, platų žingsnį, dažniausiai turės ir kitus gerus aliūrus. Žingsniuodamas arklys koją turi statyti visu kanopos padu, o ne kuria jos dalimi. Risčiuojant arklys turi laisvai ir eląstingai judėti. Aukšti aliūrai nors ir madingi, tačiau nepraktiški. Toks arklys greičiau pavargsta ir pradeda klupinėti; be to tokie aliūrai nemalonūs raiteliui; sąnariai ir kanopos apkraunamos papildomu nereikalingu darbu. Šuoliuojant užpakalinės kojos turi būti kaip galima toliau pakištos po korpusu, priekinės gi - pernešamos ties žemės paviršiumi.

    Pabaigos žodis. Idealaus sudėjimo arklio nėra. Renkantis žirgą sportui ar planuojant jo paskirtį, verta atsižvelgti į jo fizines savybes. Tačiau į žirgą reikia žiūrėti kaip į visumą. Jei jūsų žirgas turi trumpas čiurnas, galbūt jas kompensuoja ilga mentė, o nepakankamus sąnarių kampus - begalinis noras šokti? O grožio etalonai arabai ir achaltekinai - eksterjero ydų kratiniai, bet tai netrukdo jiems tūkstantmečius būti visų sportinių veislių gerintojais! Tad tikiuosi, kad šios žinios apie eksterjero privalumus ir trūkumus, padės mums planuoti pasiekimus, treniruotes ir tausoti žirgo sveikatą. Ačiū visiems palaikiusiems!

    Literatūra:
    A. Andraitis, T. Šniukšta „Praktinė veterinarinė chirurgija“
    A. Pabijanskas „Žemės ūkio gyvulių anatomija“
    С. П. Урусов «О лошади»
    Д. Я. Гуревич «Справочник по конному спорту и коневодству»
    Ветеринарный энциклопедический словарь
    Susanne Strubel „Ludger Beerbaum: Erfolg ist kein Zufall“
    William Steinkraus „Reflections on Riding and Jumping“

    Tinklalapiai:
    http://www.loshadi.ru/
    http://www.prettyhorses.narod.ru/horse3.html
    http://www.equestrian.ru/
    http://www.goldmustang.ru/news.html
    http://zooclub.ru/horses/
    http://www.horses.sitecity.ru/index.phtml
    http://books.google.com/books
    http://www.liveinternet.ru/.../love_horses/post41647078,
    http://www.equiandalusian.com/c_morfotipo_intro.cfm
    http://www.parellisavvyclub.com/media/hilltherapy.pdf

    Tikiuosi, nesupyks tie, kurių nepaminėjau...


Daiva Zavadskienė

tel.:  8 6 1 0 9 9 8 8 0

daivazavadskiene@gmail.com

Comments