Jono Prahiškio pasakojimas pagal E.S.Pikolominį


Kosmografija, arba Azijos ir Europos aprašymas 

Paryškintas fragmentas apie išvaduotą Saulę, čia pateiktas iš Marijos Andziulytės-Ruginienės knygos „Žemaičių christianizacijos pradžia“ (Kaunas, 1937, p. 105), kurioje paskelbtas Pikolominio tekstas iš senesnių ir patikimesnių leidimų. Saulę išvadavęs milžinas, o ne kažkokie vėliau prirašyti „zodiako ženklai“.

 

Pažinojau aš Jeronimą Prahiškį, labai gerai išmanantį šventuosius mokslus, pagarsėjusį doru gyvenimu bei nepaprastu iškalbingumu; daugiau kaip dvidešimt metų jis atgailavo kamaldulių vienuolyne etruskų Apeninuose, o kilus Čekijoje husitų erezijai, bėgdamas nuo šitų pražūtingų nuodų, persikėlė į Lenkiją. Ten, gavęs raštu karaliaus Vladislovo rekomendacijas, atvyko pas Lietuvos kunigaikštį Vytautą skelbti Kristaus Evangelijos ir, naudodamasis Vytauto palankumu, daug tautų atvertė į išganingąjį Dievo Kristaus tikėjimą. Pagaliau pakviestas šv. Angelo [vienuolijos] kardinolo Julijono, atvyko į Bazelio Bažnyčios susirinkimą, kai ten buvo svarstomi Bohemijos įvykiai. Jis papasakojo apie lietuvius daug dalykų, kurie atrodė beveik neįtikėtini. Aš buvau girdėjęs jo pasakojimus iš kitų, tačiau negalėjau patikėti; panorau vykti pas jį ir iš jo lūpų plačiau sužinoti. Mano palydovai buvo rimti ir mokyti vyrai: Mikalojus Kastelianas, kuris tuomet tvarkė kardinolo Julijono reikalus, Baltramiejus Lutimanas, Milano arkivyskupo raštininkas, ir Petras Noksetanas, kardinolo Firmiano sekretorius. Minėtąjį vyrą radome savo celėje už Reino pas kartūzus, ir jis mums štai ką papasakojo.

Pirmieji lietuviai, pas kuriuos atvykau, garbino žalčius. Kiekvienas šeimos tėvas savo namų kampe laikė žaltį, kurį maitino ir gulinčiam ant šieno aukojo aukas. Visus žalčius Jeronimas liepė nužudyti ir atneštus į aikštę viešai sudeginti. Tarp jų atsirado vienas, didesnis už kitus, kurio ugnis jokiu būdu neįveikė, nors daug sykių buvo į ją metamas.

Po to Jeronimas surado gentį, kuri garbino šventą ugnį ir vadino ją amžinąja. Žyniai prižiūrėjo, kad šventykloje neužgestų ugnis. Artimieji teiraudavosi jų apie sergančiuosius. [Žyniai] ateidavo naktį prie ugnies, o rytą klausinėjančiam atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodydavęs mirties arba gyvybės ženklus: išgysiantis ligonis stovėdavęs veidu į ugnį, o jeigu stovėdavęs nugara, reiškė, jog mirs. [Žyniai] įtikinėjo, kad jie tai paliudija ir saviškiams padeda, bet Jeronimas paaiškino, kad tai yra apgaulė. Įtikinęs tautą, sugriovė šventyklą, išžarstė ugnį ir įvedė krikščioniškus papročius.

Vykdamas tolyn, rado kitą gentį, kuri garbino saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Milžiną paskui pagalbą suteikusį ir saulei didžiuliu kūju pralaužusį bokštą ir išvaduotą saulę žmonėms grąžinusį, taigi vertą garbinimo įnagį, kuriuo mirtingieji šviesą atgavę. (Gigantem deinde opem tulisse soli ingentique malleo perfregisse turrim solemque liberatum hominibus restituisse, dignum itaque veneratu instrumentum esse, quo mortales lucem recepissent). Jeronimas išjuokė jų naivumą ir paaiškino, jog tai kvaila pasaka, be to, įtikino, kad saulę, mėnulį ir žvaigždes sukūręs Dievas, kad jais labai papuošęs dangų ir įsakęs jiems amžinai šviesti žmonių labui.

Pagaliau [Jeronimas] pasiekė kitas gentis, kurios garbino dvasioms pašvęstus miškelius ir manė, kad iš visų miškelių yra vienas, vertas didesnio garbinimo. Šiai genčiai [Jeronimas] daug dienų kalbėjo, aiškino mūsų tikėjimo tiesas, pagaliau liepė miškelį iškirsti. Kai žmonės su kirviais atėjo, neatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs šventus medžius geležimi paliesti. Jeronimas, paėmęs dviašmenį kirvį, pirmasis nukirto vieną ankštą medį. Tada juo karštai pasekę ir daugelis kitų: vieni pjūklais, kiti kapliais, treti kirviais pradėję kirsti mišką. Kai priėję miškelio vidurį, kur augo labai senas ąžuolas, pasak žmonių, šventesnis už visus medžius ir laikomas dievų buveine, kurį laiką niekas nedrįsęs jo paliesti. Pagaliau, kaip paprastai, atsiradęs vienas, drąsesnis už kitus. Kviesdamas į pagalbą draugus, kurie bijojo paliesti bejausmį medį, jis pakėlęs dviašmenį kirvį ir, plačiai užsimojęs, tikėjosi jį nukirsti, tačiau persikirto sau blauzdą ir leisgyvis krito ant žemės. Aplinkui stovinti minia apstulbusi ėmė raudoti, aimanuoti, kaltinti Jeronimą, kam įkalbėjo išniekinti šventą dievo būstinę, ir jau nebeatsirado nė vieno, kuris būtų išdrįsęs pakelti kirvį. Tada Jeronimas, sakydamas, kad tai - tik velnių išmonės žmonių akims apdumti, liepė atsikelti tam, kuris, kaip minėjome, pargriuvo susižeidęs, ir parodė jį esant sveikut sveikutėlį. Paskui, pakėlęs kirvį, padedant daugeliui kitų, su dideliu triukšmu nuvertęs milžinišką medį ir iškirtęs visą miškelį.

Buvo šiame krašte labai daug miškų, tokių pat šventų [kaip anksčiau minėti]. Nespėjus Jeronimui tenai nuvykti ir juos iškirsti, būrys moterų raudodamos ir aimanuodamos atėjo pas Vytautą pasiskųsti dėl iškirsto švento miškelio ir atimtos iš dievų buveinės, kurioje jos paprastai visada melsdavusios dievą sulaikyti lietų arba saulę, o dabar nebežinančios, kur reikėsią ieškoti dievo, iš kurio atimtas būstas. Esą dar keletas mažesnių miškelių, kur jos galėtų garbinti dievus, bet ir juos Jeronimas norįs sunaikinti. Įvesdamas naujas apeigas, jis griaunąs tėvų papročius. Todėl jos prašančios ir maldaujančios, kad nebūtų leista naikinti protėvių tikėjimo vietų ir apeigų. Moterims pritarė vyrai sakydami negalį pakęsti naujo tikėjimo ir geriau sutinką palikti tėvynę ir namus, negu atsižadėti iš protėvių paveldėto tikėjimo. Sujaudintas šito įvykio ir bijodamas žmonių maišto, Vytautas nusprendė, jog geriau tegu liaudis nusigręžia nuo Kristaus negu nuo jo. Ir, atšaukęs raštus, duotus provincijų valdytojams, kad klausytų Jeronimo, įsakė jam palikti šalį. Visa tai Jeronimas papasakojo mums ramiu veidu, nė kiek neabejodamas ir prisiekdamas. Kad verta juo pasikliauti, rodė jo rimta kalba, išsimokslinimas ir tikėjimas. 0 mes, ką sužinojome, nepakeitę užrašėme. Neprisiimame abejotinų dalykų, tačiau ir mes, ir palydovai grįžome iš jo įtikinti. [...]

Vertė EUGENIJA ULČINAITĖ
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I, 594-596.