Bychovco kronika apie Šventaragį
 

Laužtiniuose skliaustuose yra Račinskių nuorašo tekstas, kuriuo užpildoma spraga, esanti Bychovco kronikoje. 

[...] Didžiajam Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščiui Kukovaičiui esant didžiuoju Naugarduko kunigaikščiu, [tais metais mirė Lietuvos ir Žemaičių didžiojo kunigaikščio Kukovaičio motina Pajauta, sulaukusi žilos senatvės. Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbdino stabą ir pastatė savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą stabą garbino ir [Pajautą] laikė deive. O paskui tas stabas supuvo ir toje vietoje išaugo liepos, ir tas liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina minėdami tą Pajautą.

O paskui mirė ir pats didysis Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštis Kukovaitis, mylėjęs savo valdinius. Ir savo įpėdiniu Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėje paliko savo sūnų Utenį. O tasai sūnus, mylėdamas savo tėvą, didįjį kunigaikštį Kukovaitį, savo tėvui atminti padirbdino stabą ir pastatė jį prie Šventosios upės ant vieno kalno, netoli Deltuvos. Ir tąjį [stabą] garbino ir laikė dievu. O paskui tasai stabas supuvo, ir ten išaugo miškas. Ir žmonės garbino [tą mišką], ir pavadino jį savo valdovo Kukovaičio vardu.] [...]

[...] Ir ponai gedėjo savo gimtojo valdovo, ir pasiėmė sau valdovu Šventaragį, Kentauro herbo, Lietuvos ir Žemaičių kunigaikščio Utenio sūnų. Šventaragiui neilgai pabuvus Naugarduko bei rusų miestų kunigaikščiu, mirė jo tėvas Utenis, Lietuvos ir Žemaičių didysis kunigaikštis.

[Ir jo sūnus Šventaragis po savo tėvo mirties tapo Lietuvos ir Žemaičių, ir Naugarduko, ir Rusų kunigaikštystės kunigaikščiu. Ir Šventaragiui gimė sūnus Skirmantas.

Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries upės, kur Vilnios upė įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, idant toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.

Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami, tiktai ten, nes iki tol mirusiųjų kūnus degindavo toje vietoje, kur kas būdavo miręs. Ir davęs tais žodžiais nurodymą savo sūnui Skirmantui, didysis kunigaikštis Šventaragis mirė.

Apie didįjį kunigaikštį Skirmantą. Po savo tėvo valdyti Didžiąją Lietuvos ir Žemaičių ir Rusų Kunigaikštystę liko didysis kunigaikštis Skirmantas.

Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.

Nuo to laiko Lietuvos didieji kunigaikščiai, jų palaikai, toje vietoje buvo deginami, dėl to ši vieta nuo tų laikų praminta Šventaragiu (Швинторога)] pagal to didžiojo kunigaikščio vardą.

Ir jeigu kurio nors lietuvių kunigaikščio ar didiko kūną degindavo, tai prie jo dėdavo lūšies ar lokio nagus. Mat tikėjo, kad ateisianti teismo diena, ir vaizdavosi, kad ateisiąs dievas, kurs, ant aukšto kalno sėdėdamas, teisiąs gyvuosius bei mirusiuosius. O į tą kalną be tų lūšies ar lokio nagų būsią sunku įkopti. Ir dėl to prie jų dėdavo tuos nagus, su kuriais jie turėsią įkopti į tą kalną ir stoti į Dievo teismą. Ir nors buvo pagonys, bet visuomet taip įsivaizduodavo ir tikėjo vieną Dievą, ateisiantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti. [...]

Vertė Rimantas Jasas
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 2001, II, 380-381.