Švedų-lietuvių kultūriniai ryšiai(apybraiža)

SAULIUS PIVORAS

 

 

Galima sakyti, kad švedų – lietuvių kultūriniai ryšiai formavosi nuo pat tų laikų, kai vieni sužinojo apie kitus. Bene seniausias lietuvių paminėjimas švedų istoriniuose šaltiniuose aptinkamas Eriko kronikoje, parašytoje XIV a. pradžioje. Kronikos sudėtinė dalis yra pasakojimas apie junkerį Karlą. Čia pasakojama, kad jarlo Birgerio konkurentas dėl valdžios Švedijoje junkeris Karlas išsiruošė į kryžiaus žygį ir dalyvavo Durbės mūšyje (1260), kur žuvo nuo lietuvių rankos. Tai raštu užfiksuota švedų dalyvavimo kryžiaus žygiuose, siekiant sukrikščioninti pagonišką Lietuvą, reminiscencija. Glaudesni ryšiai, taip pat ir kultūriniai, užsimezgė, kai nuo 1592 iki 1599 m. Lietuvą ir Švediją valdė bendras karalius Žygimantas Vaza, nuverstas nuo sosto Švedijoje dėl katalikybės rėmimo. Vėlesnių Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karų vienas iš motyvų kaip tik ir buvo Abiejų Tautų Respublikoje karaliavusių Vazų pretenzijos į Švedijos sostą. Vieno iš tokių karų metų, 1655 m. pasirašius sutartį Kėdainiuose, bandyta netgi sudaryti Lietuvos ir Švedijos uniją, atskiriant Lietuvą nuo Lenkijos. Jau formuojantis moderniai lietuvių tautai įvyko vienas mažiau žinomas, bet Lietuvos kultūros paveldui vaisingas kultūrinių ryšių įvykis. Tai Lietuvos archeologijos mokslo pradininko Eustachijaus Tiškevičiaus kelionė į Švediją 1843 m., kur jis mezgė kontaktus su švedų proistorės tyrinėtojais, apskritai domėjosi šalies kultūra, susitiko su įvairiomis Švedijos įžymybėmis, tarp jų ir su anuometiniu Švedijos karaliumi Karoliu XIV Johanu. Savo įspūdžius apie Švediją, jos kultūrą, kultūrinį artimumą Lietuvai Eustachijus Tiškevičius aprašė vėliau lenkų kalba išleistoje savo knygoje „Laiškai iš Švedijos“(Listy o Szwecji). Aktualus būtų šio darbo paskelbimas lietuvių kalba. Visgi iki pat XX a. Lietuvos ir Švedijos kultūriniai ryšiai buvo epizodiniai, fragmentiški, nepaliko kokio nors ryškesnio pėdsako.

Lietuvos ir Švedijos kultūrinių ryšių suklestėjimo laikas prasidėjo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais (1918 – 1940). Tarpukario Lietuvoje nemažai inteligentų palaikė glaudesnių Lietuvos ir Švedijos bei kitų Skandinavijos šalių ryšių idėją, kuri žinoma kaip Baltoskandijos idėja. Ją Lietuvoje aktyviai propagavo J. Šliūpas, K. Pakštas, M. Römeris. Švedija buvo suinteresuota naujai susikūrusios tautinės lietuvių valstybės nepriklausomybe, bet sudėtingoje tarpukario tarptautinės sistemos raidoje negalėjo prisiimti didesnės politinės, o juo labiau karinės atsakomybės. Todėl ir buvo labiausiai plečiami ekonominiai ir kultūriniai ryšiai. 1932 m. balandžio mėn. atidaryti švedų kalbos kursai VDU. Pirmuoju lektoriumi tapo žinomas slavistas Knutas Olofas Falkas, vėliau švedų kalbą dėstė istorikas Peras Sandbergas, slavistas ir bibliotekininkas Lenartas Kjelbergas. Pastarojo mokinė buvo žinoma Lietuvos archeologė Rimutė Rimantienė, vertusi Selmą Lagerlef ir Henriką Ibseną į lietuvių kalbą. L. Kjelbergas grįžęs į tėvynę išvertė į švedų kalbą K. Donelaičio „Metus“, kurie buvo išleisti 1991 m. 

 Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Švedija pripažino ją 1991m. rugpjūčio 27d. Diplomatiniai santykiai atkurti 1991m. rugpjūčio 28d. Vilniuje Švedijos ambasada buvo atidaryta viena iš pirmųjų. Kultūrinius ryšius tarp nepriklausomos Lietuvos ir Švedijos atgaivinti padėjo Lietuvių bendruomenė Švedijoje ir ypač jos žymesni atstovai – rašytojo Igno Jurkūno Šeiniaus sūnus Irvis Šeinius, etnologas bei istorikas ir lietuvių kalbos lektorius Stokholmo ir Upsalos universitetuose Juozas Lingis, architektas Jonas Pajaujis. Taip pat gana svarų indėlį įnešė Švedų – lietuvių draugija, atkurta Stokholme 1990 m. Jos pirmininku buvo išrinktas Leifas Windmaras (Leif Windmar). Draugija organizavo vasario 16 d. šventes, 1991 m. rugsėjo mėnesį Etnografijos muziejuje Stokholme kartu su Lietuvių bendruomene surengė Lietuvių savaitę. Nuo 1995 m. draugijos vadovu tapus Jarlui Brantingui, draugijos būstinė buvo perkelta į Vekšio (Växjö) miestą. Vienas iš Švedų – lietuvių draugijos atkūrėjų buvo Anders Kreuger, R. Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ vertėjas į švedų kalbą („Livet under lönnen“, išleido leidykla Legenda 1991 m.), tapęs pirmuoju Šiaurės Ministrų Tarybos informacinio biuro Vilniuje (įsteigto 1991 m.) direktoriumi. Būtent šis biuras, disponuodamas stipendijoms ir kultūrinių ryšių rėmimui numatytomis lėšomis, sudarė sąlygas organizuoti įvairius skandinavišką kultūrą pristatančius renginius Lietuvoje, menininkų, rašytojų ir mokslininkų apsikeitimus. Vilniuje buvo atidaryta Šiaurės Ministrų Tarybos biuro viešoji biblioteka, sukaupusi apie 4 tūkstančius knygų skandinavų kalbomis, o taip pat filmoteką. Lietuvoje, beje, tapo ypač populiarūs kasmetiniai Šiaurės šalių kino festivaliai „Scanorama“, pastaruoju metu rengiami Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šiaurės Ministrų Tarybos biuras rėmė Lietuvos kultūrinių ryšių su visomis Skandinavijos šalimis, ne tik su Švedija, plėtrą. Dvišalius kultūrinius ryšius rėmė kita institucija, Švedijos institutas (Svenska Institutet). Abi minėtos institucijos ypač rėmė švedų kalbos studijų organizavimą Lietuvoje. Švedų kalbą Vilniaus universitete pradėta dėstyti nuo 1990 m., 1991 m. įkurta Skandinavistikos katedra, kurios vedėja tapo docentė Erika Sausverdė. Sukurta švedų kalbos studijų programa, imti ruošti švedų filologijos bakalaurai, kurių pirmoji grupė baigė studijas 1994 m., o 1996 m. jau išleista pirmoji švedų filologijos magistrų laida Lietuvoje. Šiuo metu Skandinavistikos katedra turi jau ir švedų filologijos doktorantūros studijas. 1991 m. Klaipėdos universitete tai pat buvo įkurtas Skandinavistikos centras, kuriame švedų kalba dėstoma lietuvių filologijos programos studentams. Šio centro direktoriumi keletą metų buvo Lenartas Linstedas (Lennart Linstedt), jame dirba ir iš Švedijos atvykę dėstytojai. Būtent švedų filologijos absolventų dėka Lietuvoje per pastaruosius dešimt – penkiolika metų labai pagausėjo grožinės švedų literatūros vertimų į lietuvių kalbą, kurie skaičiuojami jau ne viena dešimtimi. Išversta labai įvairaus žanro kūrinių, pradedant klasika (A. Strindbergas, S. Lagerlef, P. Lagerkvistas), vaikų literatūra (A. Lindgren) ir baigiant mokslo darbų vertimais. Verta pažymėti, kad Lietuvoje pradėti skelbti ir iki tol nežinoti Igno Šeiniaus švedų kalba parašyti grožinės literatūros kūriniai. S. Radzevičienė parengė romano „Stebuklo belaukiant“ vertimą į lietuvių kalbą. Ji taip pat vertė į lietuvių kalbą Irvio Šeiniaus eseistinį romaną „Šiaurės Lotynija“.

 Per pastaruosius 15 metų Lietuvoje buvo išleista vertingų leidinių apie Švediją. Visų pirma tai verstinė literatūra. Buvo išverstas amerikiečių istoriko T.K. Derry darbas „Skandinavijos istorija“ bei anglų istoriko D. Kirby „Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais laikais“, kuriuose nemažai vietos skiriama būtent Švedijos istorijai. Švedijos istorijos esminių momentų apžvalgai skirtas ir žymaus švedų istoriko J. Veibulo darbas „Švedijos istorijos apžvalga“, išleistas finansuojant Švedijos institutui. Vienam Švedijos istorijos epizodui yra skirtas garsaus švedų istoriko Peterio Englundo darbas „Poltava“, kurio pavyzdinį vertimą į lietuvių kalbą pateikė Laima Bareišienė. Tai į kelias kalbas išverstas darbas, kur istoriko analizės tikslumas persipina su literatūrinio pasakojimo vaizdumu. Pasakojimas apie garsų mūšį čia pateikiamas eiliniam skaitytojui patrauklia forma, atstoja ne vieną istorinį romaną. P. Englundas yra parašęs ir žymiai daugiau bestselerių, kurie dar laukia savo vertimų į lietuvių kalbą. Lietuvoje išleista specialiai Lietuvos ir Švedijos ryšiams skirtų veikalų. Tai – švedų diplomato S. Teolino „Vilniaus konfliktas“, kur autorius stengiasi atskleisti, kaip buvo rengiamasi Vilniaus klausimą 1920 m. išspręsti surengiant plebiscitą Tautų Sąjungos globoje. Tarp plebiscitui prižiūrėti siunčiamų karinių Tautų Sąjungos dalinių turėjo būti ir švedų karių kuopa. Būtent apie jos formavimą ir rengimąsi Vilniaus išvykai ir rašoma knygoje. Kitas darbas – tai jau lietuvių istoriko Arturo Mickevičiaus darbas „Normanai ir baltai IX – XII a“, kur autorius nagrinėja kontaktus tarp baltų ir skandinavų vikingų epochoje. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos diplomatijos pastangas remtis Švedijos parama sprendžiant Lietuvos užsienio politikos problemas, ekonominių ir kultūrinių ryšių plėtrą remdamasi Lietuvos archyvų dokumentais nagrinėja S. Grigaravičiūtė knygoje „Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918 – 1940 metais“. Minėtus darbus papildo kai kurie iš rankraštynų saugyklų publikuoti iki tol buvę nespausdinti tekstai, iš jų – A. Šapokos knyga „1655 metų Kėdainių sutartis arba švedai Lietuvoje 1655 – 1656 metais“. Buvo paskelbta ir svarbių Švedijos – Lietuvos ryšiams tirti šaltinių. Dalis jų atspindi faktą, kad LDK tapo prieglauda švedų kontrreformacijos veikėjams. Tai – L. Bojerio poema „Karolomachija“, kur aprašomas Salaspilio mūšis (1605) kaip dviejų Karolių – Karolio IX ir Karolio Chodkevičiaus susidūrimas. Laurencijus Bojeris (1563-1619), švedas, 1587 m. įstojo į jėzuitų ordiną, apie 1590 m. atvyko į Vilnių ir čia studijavo teologiją. Nuo 1604 m. Vilniaus universitete dėstė poetiką, retoriką, teologiją. 1606 m. Vilniuje išleista Laurencijaus Bojerio poema lotynų kalba „Karolomachija“ (Carolomachia), kurią į lietuvių kalbą iš lotynų vertė Benediktas Kazlauskas. Popiežiaus seminarijoje Vilniuje studijavo švedas Olavas Alginas (1545-1638). Baigęs studijas kunigavo Livonijoje ir Lietuvoje. Palaidotas Vilniaus Arkikatedroje. Vilniaus universitete XVI-XVII a. studijavo keletas jaunuolių iš Švedijos. Jėzuitų sąrašuose minimi: Samuel Base Stockholmensis, Gregorius Laurentii Borastus, Olaus Laurentii Thinstins Lorotensis, Joannes Florentii Stockholmensis, Laurentius Borlangius Suecus, Erasmus Brunus, Ericus Axenbergius Suecus. Jie yra išspausdinę savo eilių proginės LDK poezijos rinkiniuose.