Obeliskai,Šventovės ir Bokštai

 

 

Obeliskas Karnake

 

     Senovės tautose ne tik dievų statulos turėjo žmogaus išvaizdą, bet ir kiti mistiniai dalykai buvo pagonybės kulto atributais. Tam įrodyti  yra - obeliskai. Diodoras (sicilietis)  kalbėjo apie 40 metrų aukščio obeliską pastatytą Babilone, jį pastatė karalienė Semiramidė. Biblija mini statulą panašią į obeliską - 2,7 pločio ir 27 metrų aukščio: (Dan 3:1-7). Būtent Egipte (slaptos religijos lopšinėje) buvo plačiai naudojami obeliskai. Daugelis tų obeliskų dar ir šiandien stovi Egipte, nors kai kurie iš jų buvo išvežti. Vienas jų randasi centriniame Niujorko parke, kitas – Londone, o kiti buvo pervežti į Romą.

     Obeliskai pirmiausiai buvo siejami su Saulės kultu: jie simbolizavo <<Baalą>> (taip vadino Nimrodą). Obeliskas taip pat buvo laikomas ir seksualiniu simboliu. Senovės žmonės suvokdami, kad gyvenimas atsiranda per seksualinę sueitį - falą (vyriškas lytinis organas) kartu su saule laikė jį gyvybės simboliu. Taip šio kulto dėka pasaulis išvydo obeliską.

     Žodis << statula >> Biblijoje (hebrajiškai) turi keletą reikšmių. Tai  <<matceba>> reiškia <<stovinčias statulas>> arba obeliskus (3 Kar 14:23; 4Kar 18:4; 23:14; Jer 43:13; Mich 5:13). Kitas žodis <<hammanim>>, reiškia  <<saulės statulas>>  pašvęstas saulei, arba obeliskus (Iz 17:8; 27:9).

     Tam, kad obeliskai atitiktų savo simbolinę paskirtį, jie buvo statomi vertikaliai. Tokiu būdu, jie rodė į viršų, į saulę. Vertikali padėtis turi visiškai akivaizdžią falo simbolio prasmę. Tai suvokiant, įdomu pastebėti kad Dievo nuosprendyje prieš šį falo kultą yra sakoma taip: << ir nepaliks stovėti šventųjų stulpų...>>  (Iz 27:9),  

     Kai Ezekielio laikais izraelitai įvedė į savo religiją pagoniškus kultus jie pastatė prieš įėjimą į šventovę <<pavydo stabą>> (Ez 8:5). Šis stabas greičiausiai buvo obeliskas, falo simbolis. Kaip tvirtina Skoufildas: << jie įsiaistrino falo kultams>>. Tomis dienomis, neretai buvo galima sutikti obeliskus prieš šventoves. Vienas stovėjo prie įėjimo į Tumo šventovę, o kitas priešais Goforo šventyklą <<Goro globėjui>> (Tamuzui).

     Įdomu tai, kad priešais įėjimą į šv. Petro šventovę Romoje taip pat stovi obeliskas. Ir tai ne egiptietiško obelisko kopija, o tas pats obeliskas, kuris stovėjo dar senovės Egipte! Kai pagonybės laikais paslaptingoji religija užkariavo Romą, tuomet Romoje obeliskai buvo ne tik kuriami ir statomi, bet ir už didelius pinigus Romos imperatoriai vežė juos iš Egipto. Romos imperatorius Kaligula (37-41 m.e.m.) atvežė iš Heliopolio (Egiptas) obeliską kuris vis dar ir šiandien stovi Vatikane. Heliopolis graikiškai reiškia – Bet Šamešas, senovėje buvo egiptietiško saulės kulto centru. Senajame testamente obeliskai iš šio miesto vadinami Bet Šemešo obeliskais : << Jis sutrupins obeliskus Bet Šemešo šventykloje, kuri yra Egipte, ir ugnimi sunaikins egiptiečių dievų šventyklas >> . (Jer 43:13) !

     Tas pats obeliskas kuris senovėje stovėjo Egipte priešais centrinę to meto pagonių šventovę, dabar stovi prieš katalikybės bažnyčių motiną !  Atrodo, kad tai daugiau nei sutapimas. Vatikano obeliskas iš raudonojo granito  kartu su cokoliu yra 40,2 metrų aukščio ir sveria 320 tonų. 1586 m. popiežiaus Siksto V užsakymu jis buvo pervežtas į dabartinę vietą ir pastatytas aikštės centre priešais šv. Petro šventovę. Natūralu, kad tokio objekto pervežimas tais laikais buvo labai sunkia užduotimi. Daugelis pervežėjų atsisakė tai daryti ypatingai tuomet , kai sužinojo jog popiežius skyrė mirties bausmę tam kuris numes ar sudaužys šį obeliską!

     Pagaliau žmogus vardu Domenikas Fontana sutiko prisiimti atsakomybę sau ir 45 gervių, 160 arklių, ir 800 darbininkų komandos dėka pradėjo pervežimą. Data buvo numatyta 1586 m. rugsėjo 10 d. Obelisko gabenimo metu tauta mirties baimės pagauta tylėjo. Pagaliau po stebuklingai neįvykusio obelisko kritimo su varpų gaudesiu ir patrankų šūviais obeliskas buvo pakeltas. Egipto stabas buvo pašvęstas <<kryžiui>> ( kryžius esantis ant obelisko galo buvo laikomas padarytu iš tikrojo kryžiaus dalių), masės šventė, o popiežius laimino pervėžėjus ir arklius.

     Šv. Petro bazilika turi apvalų kiemą, kurio centre yra obeliskas. Šį kiemą supa 248 doristinio stiliaus kolonos, šis kolonų stilius taip pat paimtas iš pagonių.

     Kaip ir obeliskai, pagoniškų šventovių kolonos simbolizuoja <<mistines>> falo formas. Prieš vienos pagonių šventovės duris Jerapolyje yra nedidelis užrašas: << Aš Dionizas, skiriu šiuos falus Gerai, savo pamotei>>.

     Jeigu katalikybės lyderiai nesidrovėdami savinosi pagoniškas doktrinas, tai nekeista kad ir meniškai išpuoštos brangios šventovės taip pat įėjo į tradiciją. Pasaulietiškai nusiteikę lyderiai manė kad jie turi statyti dar didingesnes šventoves nei buvo statomos senovės Romoje.

     Žinome, kad Senajame Testamente Dievas pavedė savo tautai su Saliamonu priešakyje pastatyti šventovę kurioje jis galėtų būti. O Naujajame Testamente jau aiškiai pasakyta: << Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita >>. (Apd 17:24-25)

     Dievo Dvasia yra savo tautoje, savo tikroje bažnyčioje !   Apaštalas Paulius rašo: << Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? >> (1Kor 3:16)

     Suprasdama šią didžiąją tiesą, ankstyvoji bažnyčia būdama Dvasioje niekada nesiruošė statyti šventovių iš akmens ir geležies. Ji skelbė Evangeliją. Ji nešvaistė laiko veltui ieškodama lėšų ir nekėlė žiaurių akcijų tam, kad galėtų pasistatyti gatvėje prabangų pastatą: << Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai drąsiai ir netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų. >> (Apd 28:30-31). Jeigu tikėti Biblijos žodynu, tai nėra nei vieno paminėjimo apie bažnytinius pastatus iki 222 - 235 m.e.m.

     Žinoma statyti bažnytinius pastatus nėra nusižengimas. Priežastis kodėl bažnytiniai pastatai seniau nebuvo statomi greičiausiai yra ta , kad pirmieji krikščionys buvo varomi ir jie neturėjo teisių į nekilnojamą turtą. Bet, kai jie gavo tokią privilegiją, mes galime būti įsitikinę, kad šie namai neišsiskyrė iš kitų prabanga ir grožiu. Jie buvo statomi paprastai, ne dėl mėgavimosi. Kažin ar galėjo jie lygintis su išpuoštomis ir prabangiomis pagonių šventovėmis tokiomis kaip Efeso, Artemidės ar Romos panteonu.

     Bet, kai Romos imperatorius Konstantinas nusprendė, ir paskelbė krikščionybę valstybine religija, tai tomis dienomis pagonių papročiai buvo galutinai sumaišyti su krikščionybe ir taip Konstantinas pasiekė savo tikslą,  jis įgavo – visišką, ne tik politinę, bet ir dvasinę valdžią. Kitaip tariant nuo tos akimirkos bažnyčia gavo politinę valdžią!!!  Nuo tada prasidėjo brangių ir prabangių šventovių statymas, tai yra daroma ir šiandien. Ir šiandien  Bažnyčios  supratimas kaip architektūros kūrinio, yra taip stipriai įsišaknijęs į žmonių protus, kad žodis << bažnyčia >> daugeliui reiškia tik pastatą. Tačiau Biblijoje aiškiai mokoma, kad Bažnyčia yra:  susirinkimas, žmonių grupė, kurie patys yra Šventosios Dvasios dalis !!! Ir jie yra Kristuje Jėzuje, o Viešpats Kristus Jėzus juose.

     Galimas daiktas, kad daugeliui tai pasirodys keista, tačiau bažnyčios pastatas gali būti nugriautas iki pamatų, o Tikroji Bažnyčia (žmonės) pasilieka.

     Daugelis brangių ir prabangių bažnytinių pastatų yra panašūs į bokštą. Kiekviena statytojų karta kartojo tą patį, tuo pačiu akivaizdžiai nesusimąstydama apie tikrąją projekto kilmę ir prasmę. Žinome, kad kai kam, bokšto statyba kainavo gyvybę. Bokštai neturi jokios dvasinės vertybės. Jėzus, kai gyveno žemėje, niekada nestatė tokių statinių ir niekada nedavė nurodymo  juos statyti. Tuomet iš kur atsirado paprotys statyti bažnyčios statinius bokšto formos?

     Žinoma daugelis žino ar yra girdėję apie Babėlio bokštą. Žmonės sakė vieni kitiems:                           << ...pasidirbkime plytų.....pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą...>> (Pradžios 11:3-4). Po išsireiškimo << su dangų siekiančia viršūne >> turima omenyje kažkas ypatingai aukšto, kaip ir atveju su miestais, kurių sienos su įtvirtinimais iki debesų, net iki paties Dievo sosto. Šiandien turime labai daug įrodymų, kad bokštas vadinamas  << Zikuratu >> buvo susietas su jų Saulės religija.

     Iš visų Babilono statinių Zikuratas yra labiausiai sukrečiantis to meto žmogaus pasiekimas.

     Viena iš versijų, kad dievaitės Astartos (Semiramidės) vardo reikšmių - << Aš - tart >>  yra  << moteris sukūrusi bokštą >>.  Deivė Kibela ( kurią sieja su Semiramide ) vadinosi dievaite kuri nešiojo bokštą. Pirmoji dievaitė ( pagal Ovidijaus žodžius ) pastačiusi bokštus miestuose, buvo Diana ( Artemidė ) vaizduojama su karūna panašia į bokštą. Katalikų simbolikoje bokštą simbolizuoja Mergelė Marija!  Iškyla klausimas, ar čia yra koks nors ryšys?

     Yra žinoma, kad kai kurie senovės bokštai buvo statomi kariniams tikslams, pavyzdžiui – apsaugos bokštai. Bet daugelyje atvejų Babilone, bokštai, buvo statomi išimtinai religiniais tikslais, kaip šventovės!  Anais laikais,bet kuris keliautojas lankydamasis Babilone galėjo nesunkiai suprasti kur yra šventovė, kadangi jos bokštas buvo aukštesnis už kitus pastatus! Katalikų enciklopedija tvirtina: << Nustelbentis faktas: didžioji dalis Babilono miestų turėjo ... bokštus - šventoves !

     Įmanoma, (aukščiau pasakyto) kad Babilonas buvo religinių bokštų išradėjas? Grįžkime prie to, kad pasklidimas prasidėjo tuomet, kai babiloniečiai statė Babėlio bokštą. Visiškai natūralu kad kai prasidėjo migracija žmonės  << bokšto >> įdeją pasiėmė su savimi. Nors šie bokštai savo forma ir skiriasi įvairiose tautose, bet bokštas lieka bokštu.

     Bokštai giliai įsišakniję į kinų religijas. Induizme, dideli bokštai iškilę aukščiau už supančią aplinką. Islamas, taip pat turi savitos formos  minaretus (bokštus). Bokštų naudojimas taip pat yra naudojamas ir katalikybėje, protestantizme, ir daugelyje kitų religijų. Kelno soboras yra 157 m. aukščio, Ulmo soboras 161 m. aukščio. Netgi mažyčiai maldos nameliai turi kažką panašaus į bokštą.

     Beveik visų religinių pastatų bokštai rodo į dangų! Daugelis autorių linkę šiuos smaigalius sieti su senovės obeliskais. Vienas rašytojas tvirtina: << Akivaizdu kad mūsų bažnyčių viršūnės savo egzistavimu skolingi senovės šventovių kolonoms ir obeliskams >>.  Kitas sako: << Iki dabar egzistuoja falo kulto elementai ... bažnyčių smaigaliai....ir obeliskai...visa tai – tolimi mūsų protėvių falo kulto atgarsiai >>.

                                                                                              

 

Obeliskas Paryžiuje (originalas)


 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 Obeliskas Etiopijoje
















Centrinis Niujorko parkas (originalas)







                                               Obeliskas priešais Kapitolijų Vašingtone














Vatikano obeliskas ( originalas)

                                                                       

<< Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų... >> ( Išėjimo 20:4-5)  Tai antrasis Dievo įsakymas.