O. G. Torsunov "Laimingo gyvenimo dėsniai"

Ačiū Vidmantui už informaciją. 

ĮŽANGA



Koks šio leidinio tikslas?


Knygos pavadinimas kalba pats už save – ji ragina mus būti laimingais.
Kaip tapti laimingu? Laimė būtinai aplanko žmogų, kuris suvokia, kad reikia neatidėliojant studijuoti savo gyvenimo dėsningumus.
Dažnai mus lydintys įvykiai atrodo atsitiktiniai. Šie “atsitiktinumai” gali kartotis daugelį metų. Pavyzdžiui, daug žmonių kenčia dėl savo vienišumo, dėl to, kad jų nesupranta aplinkiniai. Neturėdami atitinkamų žinių, jie kankinasi ir laukia kokio nors stebuklo. Su tuo negalima taikytis.
Žmogaus gyvenimas taps laimingesnis ir įdomesnis, jeigu jis įsisąmonins, kad atsitiktinumų šiame pasaulyje nėra, ir nuspręs, kad vardan savo gerovės reikia keisti save. Jeigu po tokio sprendimo daugelio žmonių patikrintas žinojimas iš tikrųjų pritaikomas praktikoje, tai sėkmės netenka ilgai laukti. Iš kitos pusės, vargu ar galima greitai ištaisyti padėtį, manant, kad visos mūsų nesėkmės yra laikinos.
Paanalizuokim savo gyvenimą. Mes, gal būt, sugebėsime pastebėti kokias nors klaidas savo bendravime su artimais žmonėmis, savo pasaulėžiūroje. Tokia savianalizė atskleis dėsningumus, į kuriuos mes turime atsižvelgti, siekdami būti laimingais. Nekreipiant į juos dėmesio, padėti pačiam sau bus daug sunkiau, ar ne taip, mielas skaitytojau?

Laimė slypi kiekviename žmoguje.


Laimė tai ateina, tai dingsta, ją sunku išlaikyti, jeigu nežinai laimingo gyvenimo dėsnių. Mūsų psichikos gelmėse jau yra užkoduota galimybė būti laimingam, ir ši knyga jums nuodugniai išaiškins visas žmogaus charakterio ypatybes ir pasaulio dėsnius, kurie tiesiogiai įtakoja mūsų gyvenimą. Šiam tikslui prireikė parašyti visą eilę knygų, nes reikės nemažai padirbėti. Pirmiausia mes įsisavinsim teoriją, aiškinančią pagrindinius laimingo gyvenimo dėsnius, paskui pereisim prie detalaus praktinio šio klausimo išsiaiškinimo. Pavyzdžiui, mūsų laimė daugeliu atvejų priklauso nuo to, kaip klostosi šeimyniniai santykiai. Todėl vienoje iš šios serijos knygų mes būtinai aptarsim dėsnius, kurie leidžia šiuos santykius padaryti harmoningais. Toliau mes apžvelgsim teisingos mitybos ir teigiamų charakterio bruožų ugdymo klausimus, susijusius su medicina ir moksline astrologija.

Ar subtilios galios, įtakojančios mūsų sąmonę – fantazija ar realybė?


Dabar jau daugeliui žmonių akivaizdu, kad apart materialios (grubios) realybės, yra reiškiniai, susiję su neapčiuopiamu subtilių dėsnių ir galių poveikiu mūsų sąmonei. Štai du žmonės pažvelgė vienas į kitą ir pasijuto žymiai laimingesni. Vargu ar galima šį fenomeną paaiškinti kaip nors kitaip, kaip tik iš vyro ir moters bendravimo pozicijų. Kaip kitaip galima iš pirmo žvilgsnio pamilti visiškai nepažįstamą žmogų?

Kokia praktinė knygos vertė?


Tai galimybė susikurti fizinę, emocinę, protinę ir dvasinę laimę. Knyga sudaryta pagal mano paskaitas medicinos ir psichologijos temomis, kurias išklausė daugybė žmonių. Jų paskirtis buvo suteikti praktinę paramą žmonėms, ieškantiems laimės. Šioje knygoje, skaitytojau, tu nesusidursi su sausa psichologija ir nepraktiškomis teorijomis. Visa mano surinkta medžiaga kiekvieną dieną panaudojama teikiant realią pagalbą jos reikalingiems žmonėms. Tačiau reikalinga ir teorija, nes neįmanoma gyventi, neturint žinojimo.

Teorijos ir praktikos ryšys.


Nors šioje knygoje labiausiai akcentuojama praktinė klausimo pusė, bet joje užtenka ir teorinių žinių, be kurių neįmanoma apsieiti. Teorijos paskirtis – suformuoti mūsų sąmonėje teisingą reikalo supratimą. Tada mes galėsime pamatyti subtilius, daugumai žmonių nežinomus žmogaus organizmo ir visuomenės funkcionavimo dėsnius. Be teorijos mes jų neįžvelgsime.
Gyvenimo peripetijose galima įžvelgti tam tikrus dėsningumus, logiką, ir tai rodo, kad viskas vyksta pagal kažkokius dėsnius. Ar mes galim pakeisti savo gyvenimą, nieko apie juos nežinodami?
Žinoma, ne. Jeigu mes nepripažįstam dėsnių, reguliuojančių mūsų gyvenimą, tai nėra jokios prasmės bandyti ką nors pakeisti. Jeigu viską valdo jo didenybė atsitiktinumas, kam tada galvoti apie ateitį, kurios mes negalim įžvelgti?
Ieškodamas būdų, kurie mano pacientų gyvenimą padarytų laimingesniu, aš priėjau sekančios išvados: žmogaus likimas labai priklauso nuo to, kiek jis vadovaujasi aukščiausiais gyvenimo dėsniais. Man asmeniškai jie tapo akivaizdžia realybe, todėl iš karto noriu pabrėžti, kad dauguma informacijos šioje knygoje nušviečia dėsnius, įtakojančius mūsų gyvenimą ir likimą.
Žmogaus gyvenimo dėsniai nėra kažkokia sausa ir nereikalinga teorija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Užtenka bent kartą juos panaudoti praktikoje ir tuoj darosi aišku, kad jie tampriai susiję su mūsų kasdieniniu gyvenimu.
Šie dėsniai veikia visada, nežiūrint į tai, ar žmonės jais tiki ar ne. Todėl aš raginu tave, skaitytojau, įvertinti pačiam, kaip praktiška ir naudinga žinoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Autorius sąžiningai pripažįsta savo netobulumą.


Nagrinėdamas aukščiau paminėtus klausimus, aš padariau išvadą, kad laimingo gyvenimo dėsnius reikia žinoti visiems. Atsirado noras padėti tiems, kuriuos sudomins mano patyrimas. Todėl ir nusprendžiau parašyti šitą knygą, kurioje tikėjausi prieinamai išdėstyti visas mano įsisavintas žinias. Vienok, tai pasirodė ne taip paprasta. Aš neturiu kokių nors ypatingų literatūrinių gabumų, tačiau, suprasdamas, kad niekas už mane šito nepadarys, vis tik pateikiau šią medžiagą plačiam skaitytojų ratui.

Mokslinis knygos pagrindas.


Informacija, kurią jūs rasite knygoje, jokiu būdu nėra mano fantazijos vaisius. Kad jūs taip nemanytumėte, knygoje aš pateikiau daugybę citatų iš senovinių išminties šaltinių. Rimtos, gyvybiškai svarbios disciplinos nesuderinamos su prasimanymais. Knygos medžiaga taip pat neturi nieko bendro su mistika ir mitologija, ji pagrįsta senoviniu mokslu – Vedomis. Praktiniuose sveikatingumo ir mitybos klausimuose aš taikau ir klasikinius principus, pateiktus Ajurvedoje (vedinėje medicinoje), ir savąsias metodikas, todėl pateiktos žinios yra praktiškos ir naudingos. Mano metodikos remiasi Vedų postulatais ir kruopščiai patikrintos praktikoje.

Kaip atsiranda ryžtas keisti save?


Ši knyga turi tik vieną tikslą – padėti tau, skaitytojau, tapti laimingu. Vedos teigia, kad laimė yra, ir norint būti laimingu, pirmiausia reikia pakeisti save.
Žinoma, mums reikalingi faktai – su jais negali ginčytis. Įsivaizduokim, kad gydytojas pacientui pasakė, jog aštrūs prieskoniai labai nesiderina su jo skrandžio opa. Kaip ligoniui tuo patikėti? Žinoma, jeigu jis pats pajus neigiamą tų prieskonių poveikį, tai jam nekils abejonių. Tada peršasi klausimas: “Nejaugi tai vienintelis būdas patikėti gydytoju – naudoti aštrius prieskonius ir toliau kamuotis su opa?” Deja, kai kurie pacientai taip ir daro. O ar yra kiti patikrinimo būdai? Žinoma, yra.
Išmintingi žmonės pripažįsta ne tik faktus, kurių tikrumu jie įsitikino savo karčiu patyrimu. Sveika nuovoka jiems leidžia tikėti ir tikrais faktais iš kitų žmonių gyvenimo. Analizuojant jų logiką, įmanoma giliau pažinti dėsningumus, iš kurių išsirutulioja vieni ar kiti įvykiai. Laimės dėsningumus apsprendžia laimingo gyvenimo dėsniai, išdėstyti šventraščiuose, kurie turi ir praktinę vertę, nes yra atlaikę laiko išbandymus. Todėl aš remiuosi Vedomis, kurios daugiau kaip prieš 5000 metų aprašė laimingo gyvenimo dėsnius. Tik supratę dėsningumus, kurie apsprendžia laimę ir sveikatą, mes galėsime save įtikinti, kad reikia eiti šituo keliu.
Paplitusi nuomonė, kad tik patys naujausi moksliniai pasiekimai gali pretenduoti į autoritetingumą. Išvada – kuo senesnis mokslas, tuo mažesnė jo vertė.
Aš visada norėjau rasti mokslą, kuris atsakytų į visus mano klausimus. Aš taip pat ilgai maniau, kad man gali padėti tik šiuolaikinis mokslas. Bet vieną kartą aš gavau galimybę nuodugniai susipažinti su senoviniu mokslu, kuris pasirodė esąs labai praktiškas. Tai buvo Vedos. Šis sanskrito žodis verčiamas kaip “žinojimas”.
Vedinis mokslas nepaseno, jis gyvas bei praktiškas ir šiais laikais. Aš matau, kaip jis įtakoja ir mano, ir mano pacientų gyvenimą. Būtent tai ir paskatino mane parašyti šią knygą.

Mano didžiausias noras.


Šia knyga prasideda visa serija leidinių, skirtų pavaizduoti subtilią realybę, pasireiškiančią ir žmogaus organizme, ir visuomenėje.
Ir taip, šios knygų serijos tikslas – būti žinynu tiems, kurie siekia fizinės, emocinės ir dvasinės sveikatos ir laimės, įgyjamos tik keičiant savo pasaulėžiūrą.

Šios knygos pagrindas.


Knyga remiasi sekančiais informacijos šaltiniais:
senąja Vedų išmintimi, įskaitant Ajurvedą, vedinę filosofiją, vedinę astrologiją;
mano daugiamete gydytojo praktikos patirtimi;
mano vidujiniu patyrimu, praktikuojant šį mokslą.

Kam skirta ši knyga?


Kuo plačiausiai auditorijai. Medžiaga pateikta taip, kad sudėtingi medicinos ir filosofijos klausimai išaiškinami kuo paprasčiau ir pritaikomi kasdieniniame gyvenime. Knyga galima naudotis kaip žinynu rytų medicinos, psichologijos ir socialinių santykių srityse. Pateikta daug tiesiog unikalios medžiagos. Kai kam šis leidinys gali atverti visiškai naujus horizontus, kai kam gali tapti vadovėliu per gyvenimą.





ĮVADAS

 

 

 Šios knygos tikslas – padaryti mūsų gyvenimą laimingu. Prieš pradėdami ją studijuoti, pasiruoškite netikėčiausioms permainoms. Gal būt, ji paskatins jus pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, į artimuosius ir draugus. Šioje knygoje aš įgyvendinau savo pacientų norą padėti jiems spręsti savo fizinės ir psichinės sveikatos problemas. Šiam tikslui pirmiausia reikia išsiaiškinti gilumines ligų priežastis.
Knyga remiasi žiniomis, sukauptomis vediniuose raštuose, ir autoriaus sukurtomis sveikatingumo metodikomis, kurios anksčiau buvo mažai skelbiamos. Į ją taip pat įtraukta daug dalykų iš paskaitų apie sveiką gyvenimo būdą, kurias autorius skaitė Saratove, Jekaterinburge, Omske, Toljatyje, Alma-Atoje, Permėje, Donecke, Dnepropetrovske, Barnaule, Krasnodare, Piatigorske, Ivanove, Rygoje.
Knygoje jūs rasite gyvą, betarpišką pokalbį, o kartais – atsakymus į jums rūpimus klausimus. Žmonių klausimams aš visada teikiu labai didelę reikšmę. Nors kai kuriuose iš jų ir jaučiasi nesupratimo šaltukas, bet pats noras išsiaiškinti ištirpdys klausiančiojo širdyje ledą. Taigi tekste pasitaikys klausimų, kuriuose jaučiamas negatyvus požiūris į autorių. Visus svarbiausius mano auditorijos klausimus aš sudėjau į šią knygą ir tikiuosi, kad tai pagyvins medžiagos pateikimą.
Knygoje bus daug patarimų, liečiančių sveikatą ir žmonių bendravimo psichologiją. Šių patarimų svarba išryškėja, tik taikant juos praktikoje.
Pirmoje knygoje mes nagrinėsim laiko dėsnius, kurie Vedose buvo aprašyti daugiau kaip prieš 5000 metų. Šie dėsniai labiau fundamentalūs, negu, sakykim, fizikos ar valstybės valdymo dėsniai. Kalba eina apie mūsų egzistencijos dėsningumus. Daugelio iš jų mes dažniausiai nežinome arba ne itin gerai suprantame. Laimingo gyvenimo dėsnių yra nemažai, bet laiko dėsniai – vieni iš pagrindinių.
Siekiant susidaryti vientisinį šios rimtos temos supratimą, neaiškias vietas perskaitykite keletą kartų ir dienos bėgyje stenkitės jas prisiminti. Neaiškumai, su kuriais mes susiduriame teorijoje, išlieka paslaptimi ir gyvenime. Sėkmė mus lydės, jeigu mes rimtai griebsimės studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius, kad ir kokie jie atrodytų nesuprantami.

Vedos – senovinės mokslo knygos.


Vedose sutelkta išmintis, sena kaip pasaulis. Pagrindinius jų traktatus maždaug prieš 5000 metų užrašė išminčius Šryla Vjasadeva, o iki to laiko daug tūkstančių metų jas perdavinėjo iš lūpų į lūpas, mokytojas – mokiniui. Tai patvirtina istoriniai faktai, kuriuos nurodo pačios Vedos. Daugelis šiuolaikinių mokslininkų taip pat laiko Vedas pačiu seniausiu žinių šaltiniu planetoje ir nuodugniai jas tyrinėja, padarydami nemažai įdomių atradimų.
Vedinėje išmintyje daug talentingų žmonių sėmėsi ir tebesisemia įkvėpimo savo mokslinei ar literatūrinei veiklai. Giotė, Einšteinas, Emersonas, Tolstojus ir daugelis kitų įžymybių žavėjosi vedinės išminties didybe. Ne be reikalo pačios Vedos sako, kad jų pažinimas neša džiaugsmą.
Vedinis žinojimas yra giliai mokslinis ir įvairialypis. Pavyzdžiui, nėra kito tokio mokslinio veikalo, kuriame būtų taip tobulai aprašyta žmogaus psichika ir fiziologija, visatos sandara ar etikos dėsniai. Bet vertingiausia tai, kad Vedos duoda išsamų atsakymą į klausimą: “Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?” Tai ir yra jų svarbiausia dovana žmonijai.

Kokias žinias pateikia Vedos?


Galima pagalvoti, kad senieji mokslai – tai kažkas primityvaus, kai tuo tarpu naujos teorijos ir išradimai atrodo kur kas autoritetingesni. Bet aš padariau visiškai priešingą išvadą. Pradėjęs studijuoti vedinę literatūrą, aš aptikau, kad daugelis šiuolaikinio mokslo aspektų buvo žinomi dar prieš penkis tūkstančius metų – atomo, saulės sistemos bei visatos sandara; tikslus visatos egzistavimo laikas bei jos kūrimo, vystymosi ir naikinimo procesai; vaiko vystymasis motinos įsčiose; mums netikėta žmogaus organizmo sandara, apie kurią šiuolaikiniame moksle tik dabar prabilta.
Vedinėje literatūroje moksliškai pagrįstai nagrinėjami medicinos, psichologijos, sociologijos, jurisprudencijos klausimai, taip pat tikslieji ir taikomieji mokslai: matematika, geometrija, astronomija, astrologija, architektūra, karyba ir t. t.
Kitaip sakant, Vedos yra savotiška instrukcija, kaip teisingai naudotis materialaus pasaulio ištekliais, dar daugiau, jos suteikia galimybę peržengti to pasaulio ribas. Šiuolaikiniai tyrinėjimai dalinai patvirtina Vedose pateiktas idėjas, bet jos yra daug gilesnės, negu šioje knygoje pateikiama medžiaga ir pranoksta dabartinio mokslo lygį. Vedose galima rasti tai, kas pranoksta mūsų supratimą, o jų informatyvumui ir praktiškumui šiuolaikinis mokslas toli gražu neprilygsta. Vedos patrauklios ir tuo, kad labai paprastai išaiškina gana sudėtingus dalykus.
Vedos nurodo, kad tikras yra tik praktinis žinojimas, galintis garantuoti sėkmę tiems, kurie į jį kreipiasi. Kaip nekeista, bet daugelis disciplinų, kurių mes mokinamės vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, niekada nepritaikomos mūsų kasdieniniame gyvenime. O Vedos duoda praktišką pažinimą, padedantį mums realiai pakeisti savo gyvenimą į gerąją pusę. Vėliau, prisimindamas savo gyvenimą iki susitikimo su Vedomis, žmogus nusistebi: “Kaipgi aš galėjau gyventi be šito!”



Pirma knyga


LAIKO GALIOS




Priklausomai nuo to, kaip mes elgiamės su laiku, jis mums teikia arba laimę, arba kančias.
Paprastai mes negalvojam apie tai, kas yra laikas. Kiekvieną dieną mes minim laiką savo pokalbiuose, nesuprasdami, kas tai yra. “Aš neturiu laiko”, “Jūsų laikas baigėsi”, “Kiek valandų?”, “Jūs atėjote ne laiku”, “Laikas – pinigai”, “Laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis”.
Šios frazės rodo, kad laikas mus domina. O žodžiai, kad jūsų laikas baigėsi, gal būt yra patys nemaloniausi. Nesinori tikėti, kad baigėsi laikas, skirtas kažkokiai mūsų veiklai, net pati mintis apie tai sukelia diskomfortą. Tačiau Vedos tvirtina, kad bet kokiam mūsų veiksmui yra skirtas tam tikras griežtai apribotas laiko tarpas. Jeigu mes nepradėjome veiksmo, kai prasidėjo jam skirtas laikas, arba jeigu mes neišsitenkame tame laiko intervale, – neišvengiamai ateina nemalonumai.
Skaitytojas: Argi negalima pradėti veiksmą kiek vėliau, o nesuspėjus jo atlikti, atidėti kitam kartui?
Autorius: Jeigu yra galimybė veiksmą pratęsti vėliau, tai reiškia, kad jam paskirtas laikas dar nepasibaigė. Bet jeigu skirtas laikas bus pasibaigęs, o mes atkakliai stengsimės pratęsti kažkokią veiklą, tai būtinai susilauksim nemalonumų. Norint jų išvengti, mums reikia perprasti laiko dėsnius ir išmokti viską daryti laiku. Pavyzdžiui, kai moteriškų hormonų aktyvusis laikotarpis baigiasi, moteris tampa nevaisinga, – tam skirtas laikas baigėsi.
Skaitytojas: Jeigu laiko pažinimui tik tiek tereikia, tai aš manau, kad visi jį gana gerai pažįsta. Kam tiek daug kalbėti apie tai? Nejaugi kokia nors moteris nesupranta, kad senyvame amžiuje ji negali pastoti ir kad vaikus gimdyti reikia jaunystėje?
Autorius: Jūs teisus, dauguma moterų tai supranta. Bet pasakykite, kiek moterų, ir aplamai žmonių žino, kokiu tiksliai laiku reikia pradėti vaiką?
Skaitytojas: Man rodos, griežtų taisyklių čia nėra, todėl visi savo vaikus pradeda, kada nori. Ir kas gi čia blogo?
Autorius: Toks reikalo supratimas nepadarys mus laimingais. Jeigu dėl didesnės laimės viską reikėtų daryti, kada mes susigalvojam, tai visi jau seniai būtų laimingi. O Vedos sako, kad laimė aplanko tik tuos, kurie viską daro laiku. Tačiau mes matom, kokie “laimingi” mus supantys žmonės.
Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad visi nemalonumai kyla dėl to, kad žmonės nežino, kada ir ką reikia daryti?
Autorius: Taip, būtent taip ir yra.
Skaitytojas: Tai reiškia, kad moteris, kuri pradeda vaiką tinkamu laiku, būtinai bus laiminga. Bet juk gyvenime taip nebūna.
Autorius: Kodėl gi, atvirkščiai, visada taip būna. Galiausiai ji bus laiminga jau vien dėl to, kad pagaliau pastojo. Vaisiaus išnešiojimas irgi praeis be keblumų, vaikas gims sveikas, ir likimas jam bus palankus. Argi moteris, auginanti sveiką ir laimingą vaiką, pati nebus laiminga?
Skaitytojas: Nejaugi nuo pradėjimo laiko priklauso visas vaiko gyvenimas?
Autorius: Jeigu tai būtų netiesa, kam tada reikalinga ištisa vedinio pažinimo sritis, vadinama vedine astrologija? O ji remiasi būtent laiko dėsnių poveikio pažinimu. Geras astrologas, žinodamas žmogaus gimimo vietą ir laiką, gali daug papasakoti apie jo gyvenimą ir likimą.
Skaitytojas: Tokiu atveju, kodėl tiek daug žmonių neteikia jokios reikšmės laikui, kada reikia pradėti vaiką?
Autorius: Todėl, kad mes nesuvokiam laiko galybės. Norėdami, kad obuoliai gerai išsilaikytų per žiemą, mes nuskinam juos dar ne visai prinokusius, o paskui skundžiamės, kad jie neskanūs. Gulamės ne laiku, o paskui skundžiamės psichiniais negalavimais. Valgom irgi ne laiku, todėl sutrinka virškinimas. Mes nenorim semtis žinių tinkamu laiku, todėl prarandam atmintį. O vaikai, pradėti netinkamu laiku, gimsta su visokiausiais fiziniais ir psichiniais negalavimais.
Skaitytojas: Tiesiog niekas nieko nežino apie tai, ką jūs čia kalbate. Jokios informacijos. Kas man pasakys, pavyzdžiui, kada man pradėti vaiką?
Autorius: Na, štai, pas jus jau atsirado noras sužinoti, kada tai daryti. Nustatyti vaiko pradėjimui tinkamą laiką galima astrologinių apskaičiavimų pagalba. O dabar sąžiningai atsakykite, ar jūs tikite, kad astrologija jums padės sužinoti, kaip pradėti vaiką, kad jis būtų sveikas ir laimingas?
Skaitytojas: Ne, netikiu. O kodėl klausiate?
Autorius: Nes tai padės paaiškinti, kodėl niekas nežino, kada ir ką reikia daryti. Tikėjimas žmogui suteikia norą gilintis į žinias ir klausinėti. Nėra tokios pažinimo srities, kurioje viskas aišku iš pirmo žvilgsnio.
Pavyzdžiui, jeigu jūs tikite, kad bibliotekoje gausite gerą knygą, jūs nueisite į ją. Bet jeigu tikėjimas nebus stiprus, jūs vis atidėliosite šį žygį.
Tokiu būdu, tikėjimas skatina imtis veiksmų. Jeigu jūs netikite, kad vaiko pradėjimo laikas apsprendžia jo likimą, jūs nepasinaudosite šiuo žinojimu ir vaiką pradėsite ne kada reikia, o verčiamas aplinkybių, nekreipdamas dėmesio, ar tinkamas tai laikas. Būtent netikėjimas laiko galia ir yra ta priežastis, dėl kurios mes pakankamai rimtai nesigilinam į šį klausimą.
Skaitytojas: Ir kaipgi man patikėti laiko galia?
Autorius: Reikia rimtai studijuoti jo dėsnius.
Skaitytojas: Ką reiškia – rimtai studijuoti?
Autorius:Tai reiškia – viską, ką mes sužinojome, reikia pabandyti patikrinti praktikoje, pažiūrėti, kokį poveikį tai turi mūsų gyvenimui, ir tik po to daryti savo išvadas. Žinoma, gal nereikia eksperimentuoti su vaikų pradėjimu, tačiau kiekvienas gali pabandyti atsikelti ir gultis laiku ir pažiūrėti, kas iš to išeis.
Skaitytojas: Bet kaip sužinoti, kada tas “laiku gultis” ir “laiku keltis”?
Autorius: Gerai, pradėkim viso to mokytis. Bet reikės apsišarvuoti kantrybe. Prieš pereinant prie praktinės klausimo pusės, reikia gerai žinoti teoriją. Nes, kaip išsiaiškinome, be tikėjimo nebus entuziazmo. O be entuziazmo mes negalėsime pritaikyti žinių praktikoje.
Išvada: mūsų santykis su laiku nebus teisingas, nesuvokus, koks jis galingas. Tikrasis pažinimas – tai žinios, patikrintos praktika. Bet norint pritaikyti žinias gyvenime, reikalingas entuziazmas, kurį duoda tikėjimas tomis žiniomis. Todėl reikia labai kruopščiai gilinti savo pažinimą. Neišsiaiškinus iki galo vieno ar kito klausimo, atsiranda abejonės, kurios pakerta tikėjimą ir entuziazmą. Rezultate nebus jokios galimybės išsiaiškinti viską iš panagių ir, skaitydami šitą knygą, jūs tuščiai gaišite savo brangų laiką.

Laiko teisingumas.


Norint geriau save pažinti, reikia žinoti, kokios jėgos veikia mūsų sąmonę. Vienai iš jų Vedos teikia pirmenybę – tai laikas. Žinojimas apie laiką būtinas, jeigu norime suprasti, kaip jis įtakoja mūsų likimą. O žinodami laiko poveikį mums, jau galime rimtai susiplanuoti tolesnį gyvenimą.
Skaitytojas: Ką reiškia žodžiai “laikas mus įtakoja”? Man atrodo, kad žodis “laikas” sugalvotas mūsų patogumui, tam, kad nevėluotume. Kam šitaip viską sureikšminti?
Autorius: Laikas, kala, yra pati galingiausia ir neįveikiama jėga, įtakojanti visą materialią kūriniją. Niekas negali išvengti jo teisingo poveikio.
Skaitytojas: Tada aš iš viso nesuprantu, ką jūs turite galvoje, vartodamas šį žodį.
Autorius: Kalbėdamas apie laiką, aš kalbu apie jėgą, kurios įtakoje mes senstame. Būtent taip mus veikia laikas. Mes jaučiame jo poveikį mums. Bet kadangi mes negalime pamatyti šios energijos, tai manome, kad senstame patys savaime. Bet vis tik mes bijome vėluoti ir suprantame, kad su laiku reikia skaitytis. Todėl išradome laikrodį.
Skaitytojas: Jūs sakote, kad yra jėga, verčianti mus senti. Tai gal ji mus ir mirti priverčia?
Autorius: Visiškai teisingai, ji verčia mus ne tik senti, bet ir laiku numirti.
Skaitytojas: Ką jūs čia kalbate – “laiku numirti”?! Kas gi nori mirti?
Autorius: Mirti reikia visiems, niekas negali gyventi persenusiame kūne, kiekvienas, atėjus laikui, turi gauti naują kūną. Jūs galvojate, kad mirtis – tai atsitiktinumas?
Skaitytojas: Aš suprantu taip: jei žmogus neišsigydo rimtos ligos, jis miršta. Taip pat žinomi atvejai, kai pacientas išgelbėjamas, suteikus jam kvalifikuotą pagalbą. Gal būt, kai gydytojams nepasiseka, tai laikas juos priverčia suklysti?
Autorius: Jūs samprotaujate teisingai, nors ir juokais. Jeigu žmogui atėjo laikas mirti, jo niekas neišgelbės, net gydytojai. Bet jeigu lemtinga valanda dar neišmušė, tai jis tikrai nemirs.
Skaitytojas: Iš to, ką jūs pasakėte, galima pasidaryti išvadą, kad visi mes – tik marionetės šios nematomos jėgos rankose. Bet sutikite, kad nėra jokios prasmės gyventi, kai viskas vyksta laiko valia.
Autorius: Iš vienos pusės, jūs teisus – viskas ir visada atsitinka laiko poveikyje. Tačiau teisybė yra ir ji visada triumfuoja. Todėl mes turime pasirinkimo laisvę, kaip išnaudoti likimo mums skirtą laiką. Mes negalime savo jėgomis perkelti mirties laiką, bet niekas mums neuždraus pragyventi jį kuo turiningiau.
Laikas mūsų gyvenime įtvirtina teisingumą. Vedos sako, kad mes gyvename amžinai, ir visi mūsų norai, atsiradę praeituose gyvenimuose, turi išsipildyti. Be to, už visus savo poelgius mes turime gauti atpildą – apdovanojimą ar bausmę. Atpildas irgi ateis nustatytu laiku.
Šitaip pasireiškia šio pasaulio teisingumas – laikas atlygins mums už viską, ką mes padarėme, ir išpildys visus mūsų norus. Būtent todėl ir verta gyventi.
Skaitytojas: Kas tie “mes”, kurie gyvena amžinai, ir kur jūs matėte, kad kas nors gyventų amžinai?
Autorius: Mes – tai tie, kurie esame kūnuose, mes – sielos; turėdami ne materialią, o dvasinę prigimtį, mes gyvename amžinai. Kūnas sielai – tai kaip instrumentas, kurio pagalba tenkinami jos norai. Šiame pasaulyje nieko nėra amžino, išskyrus dvasines sielas. Visa, kas materialu, yra laiko įtakoje ir pasmerkta pražūčiai. Tik siela nežūsta, ji – amžina.
Skaitytojas: “Dvasinė, amžina siela”, “mūsų kūnas kaip įrankis” – visa tai labai nesuprantama. Bent jau paaiškinkite, ką reiškia “numirti atėjus laikui”. Jeigu jau laikas toks teisingas, tai kodėl man dar nepagyventi?
Autorius: Viskas šiame pasaulyje – atomai, planetos, galaktikos, mūsų kūnas – turi savąją gyvenimo orbitą, kuria jie juda. Todėl bet kokio objekto gyvenimo laikas šiame pasaulyje yra griežtai apibrėžtas. Visa, kas materialu, atėjus laikui, žūsta.
Dažnai mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kiek dorybingi mes buvome praeitą gyvenimą. O kaip jūs manote, ar laikas teisingai su mumis elgiasi?
Skaitytojas: Aš nematau jokio teisingumo tame, ką jūs čia pasakojote. Man nepatinka atsakyti už kažkokius savo praeities norus, kurių aš net neatsimenu. Man užtenka dabartinių norų, kuriuos aš noriu įgyvendinti. Kur teisingumas, jeigu laikas verčia mane kentėti už buvusias klaidas ir neleidžia man gauti tai, ko aš noriu dabar?
Autorius: Teisingumas yra, nes laikas išpildys ir dabartinius jūsų norus. Bet noriu pabrėžti, kad tai įvyks tada, kai ateis tam laikas.
Skaitytojas: Na, kurgi teisybė, jeigu aš noriu kažko dabar, o gausiu tik kažkada ateityje?
Autorius: Praeityje mūsų norai buvo tokie pat stiprūs, kaip ir dabar, todėl bus visiškai teisinga, jeigu laikas pirmiau išpildys juos, o jau paskui dabartinius norus. Kadangi mes turime daugybę norų, jų išpildymas užsitęsia.
Skaitytojas: Jeigu laikas toks galingas, kodėl jis negali išpildyti mano troškimų tuo pačiu laiku?
Autorius: Jis gali tai padaryti, tik mes negalime viską priimti tuo pačiu laiku. Jeigu tuo pat metu mes norime ir torto, ir ledų, tai vis tiek mes turėsime pirma suvalgyti viena, o paskui kita.
Skaitytojas: Visa tai labai kilnu, bet aš kažkodėl negaunu nei torto, nei ledų, o vien tik antausius. Tai vis mano buvusių norų išsipildymas? Raskite žmogų, kuris to norėtų!
Autorius: Niekas, žinoma, nenori kančių, jos ateina kaip atpildas už mūsų buvusius neteisingus poelgius. Jeigu mes neleidom džiaugtis gyvenimu kitoms gyvoms būtybėms, tai laikas teisėtai mums atseikės tiek kančių, kiek mes jų suteikėm kitiems. Jos irgi ateis savo laiku. Todėl yra laikas, skirtas kančioms, ir yra laikas, skirtas laimei.
Skaitytojas: Jeigu mano gyvenimas – viena nemalonumų virtinė, vadinasi, praeituose gyvenimuose aš elgiausi šlykščiai, be to, neturėjau jokių gerų norų.
Autorius: Jūs per daug sutirštinate spalvas. Negi jūsų gyvenime neatsitiko nieko gero?
Skaitytojas: Buvo, žinoma, ir gerų dalykų. Bet jeigu mes taip kenčiame už praeities darbus, tai kodėl mes juos darome? Negi mums norisi kentėti?
Autorius: Todėl, kad mes ne visada suprantame, kas yra gėris ir kas yra blogis. Mes tiesiog neturime supratimo, kaip teisingai gyventi. Jeigu nenorime kentėti, reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius.
Skaitytojas: Tiek daug žmonių kankinasi. Negi jie nežino, kaip reikia gyventi?
Autorius: Deja, taip, kitaip jie nekentėtų.
Skaitytojas: Na, gerai, jūs pasakėte, kad visi norai išsipildo, taigi, aš pareiškiu, kad noriu sužinoti, kaip būti laimingam. Tai ką, dabar šis noras išsipildys ir aš tapsiu laimingu?
Autorius: Žinoma, išsipildys, tik jūs turite suprasti, kuo vaiko norai skiriasi nuo suaugusio žmogaus norų. Vaikas nori to, nori ano, bet visi jo norai vaikiški, todėl ir išpildomi vaikiškai. Suaugęs žmogus kupinas ryžto įgyvendinti savo norus, ir laikas elgiasi atitinkamai.
Skaitytojas: Ką gi daryti, kad tie norai būtų tvirti?
Autorius: Tvirti norai būna tada, kai žmogus kupinas tikėjimo, kad jie bus įgyvendinti. Toks tikėjimas ateina tada, kai žmogus supranta, kad laimė ir teisingumas – ne prasimanymas, o realūs dalykai. Todėl pirmiausia reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius, po to patikrinti, kaip jie įtakoja mūsų gyvenimą. Tada atsiras įsitikinimas, kad šie dėsniai realiai egzistuoja. Kai toks supratimas sutvirtės, jis virs tikėjimu į šio pasaulio dėsnių teisingumą. Tik tada mūsų noras “sužinoti, kaip tapti laimingu” pasidarys tvirtas.
Skaitytojas: Aš nelabai pasitikiu jūsų kalbomis. Vadinasi, šis mano noras – tai tik vaikiška užgaida ir teisingasis laikas jo neišpildys?
Autorius: Laikas teisingas, todėl jūsų vaikišką norą jis ir išpildys vaikiškai. Vėliau pas jus atsiras truputį vaikiško supratimo, kad laimė vis tik egzistuoja, tai yra, atsiras šiek tiek tikėjimo. Dar po kiek laiko šis noras taps rimtesniu ir laikas vėl jį išpildys – irgi rimčiau. Atsiras didesnis tikėjimas ir palaipsniui noras būti laimingu sutvirtės. Ar aišku?
Skaitytojas: Man aišku, kad niekas neaišku. Išeina, kad aš niekada gyvenime nenorėjau būti laimingas?
Autorius: Na, taip, bet jums viskas dar prieš akis.
Skaitytojas: Kiek kartų man reikia pasakyti: “Aš noriu sužinoti, kaip būti laimingam”, kad šis noras taptų rimtu ir nevaikišku?
Autorius: Dabar užtenka vieno karto, vėliau, kiekvieną kartą prieš imantis laimingo gyvenimo dėsnių, vėl reikia pakartoti šią formuluotę. Norint ko nors rimtai mokytis, visada reikia nuoširdžiai pasistengti atitinkamai nusiteikti.
Skaitytojas: Pagal kokį kriterijų aš galiu sužinoti, kad mano noras – rimtas ir stiprus?
Autorius: Pirmasis kriterijus – atidus gilinimasis į laimingo gyvenimo dėsnius. Antrasis – jūs labai užsinorėsite išbandyti juos praktikoje. Kitaip sakant, kai noras pasidarys tikrai tvirtas, jūs pajusite didžiulį entuziazmą mokytis ir pritaikyti gautas žinias praktikoje.
Kai jūs ugdysitės tvirtą norą žinoti, kaip būti laimingam, ateis laikas, kai jūs pradėsite rimtai ir sistemingai studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius.
Išvada: tik sistemingai studijuodami laiko dėsnius mes išsiugdysime tvirtą norą būti laimingi. Toks noras nuo vaikiško skiriasi tuo, kad jį visada lydi kokia nors praktinė veikla. Be praktikos suprasti laiko teisingumą neįmanoma.

Supratimas, kad laikas teisingas, teikia nusiraminimą.


Laiko galių pažinimas yra slaptingas mokslas. Laikas yra pati subtiliausia, pati slaptingiausia energija šiame pasaulyje. Paviršutiniškais analitiniais metodais suprasti jo galybės neįmanoma, reikalingas ir gyvenimiškas patyrimas. Tik stebint save ir savo artimuosius, galima pamatyti nepalenkiamo laiko jėgą. Kai tik mes pradedam pripažinti, kaip teisingai su mumis elgiasi laikas, mūsų gyvenimas nedelsiant prisipildo pasitenkinimu bei ramybe.
Skaitytojas: Aš turiu būti ramus ir patenkintas, matydamas, kad viskas sensta?
Autorius: Jeigu jūs pripažįstate, kad laikas yra teisingas, ramybė ateis savaime.
Skaitytojas: Kitaip tariant, aš nusiraminsiu, supratęs, kad visi išmirs?
Autorius: Tai skamba kaip nepadorus jumoras, bet jame yra ir lašas teisybės. Jūs teisus, kol kas nelabai aišku, kaip laiko teisingumo pripažinimas duoda nusiraminimą, bet diskusijos eigoje, manau, viskas paaiškės.
Niekas negali išvengti senatvės ir mirties, nes tai yra kryptingas materijos judėjimas iš taško A (gimimo) į tašką B (senatvę ir mirtį), kurį visiškai kontroliuoja laikas. Vedos rašo, kad laiko kontrolėje yra visi šio pasaulio judesiai.
Pagrindiniame Vedų traktate Šrimadbhagavatam (2.5.22) pasakyta: Aukščiau materialios gamtos gunų yra laikas, kuris kontroliuoja jų dėka vykstančią veiklą, vadinamą karma.
Suprantu, skaitytojau, kad kol kas panašias citatas tau sunku suprasti, bet su laiku viskas susitvarkys. Apie materialios gamtos gunas (energijas) ir apie karmą mes pakalbėsime vėliau. Dabar reikia išsiaiškinti, kokiu būdu laikas kontroliuoja viską, kas vyksta šiame pasaulyje.
Laikas – tai neapčiuopiama jėga, verčianti visus visatos objektus judėti iš gimimo taško į senatvės tašką ir neleidžianti bent kiek pagrįžti atgal.
Skaitytojas: Ką jūs turite galvoje, sakydamas, kad kažkokia jėga mus verčia judėti link senatvės? Argi tai nevyksta savaime?
Autorius: Vedos teigia, kad niekas nesidaro savaime. Bet koks judėjimas yra kontroliuojamas laiko.
Skaitytojas: Vadinasi, stebėdami, kaip auga mūsų vaikai, mes matome laiko įtaką jiems?
Autorius: Visiškai teisingai. Laikas vienodai judina visus atomus, visas mūsų organizmo molekules ir ląsteles, nukreipdamas jas senatvės link. Todėl visi pokyčiai mūsų kūne vyksta tolygiai. Jie yra dėsningi ir įprasti mums, todėl atrodo, kad viskas vyksta savaime.
Skaitytojas: Paaiškinkite, ką reiškia šie žodžiai – “visi atomai juda senatvės kryptimi”?
Autorius: Labai nesigilinant į detales – mes vis tik ne fizikai – šiuos žodžius galima paaiškinti maždaug taip. Atomą sudaro tam tikros dalelės, ir kiekvienai iš jų yra nulemtas griežtai apibrėžtas apsisukimų skaičius savąja orbita. Tai ir yra jų gyvenimo laikas. Kiekvienas apsisukimas reiškia, kad dalelei liko skrieti viena orbita mažiau, tai yra, ji vienu apsisukimu paseno. Ir pats atomas, praėjęs visus savo gyvenimo ciklus, miršta, išnyksta.
Skaitytojas: Nejaugi kiekvienam elektronui yra nustatytas tam tikras apsisukimų skaičius?
Autorius: Ne tik elektronams, bet ir planetoms. Visi materialaus pasaulio objektai turi savo gyvenimo trukmę. Planetos, atomai, elektronai, atėjus jų laikui, miršta lygiai taip, kaip ir žmonės. Laikas, kaip jau minėjau, kontroliuoja visus judesius šiame pasaulyje.
Skaitytojas: Kai aš judinu rankas ir kojas, laikas irgi tai kontroliuoja?
Autorius: Taip, laikas kontroliuoja ir kūno judesius.
Skaitytojas: Vadinasi, kiekvienas mano judesys verčia mane senėti?
Autorius: Gal manote, kad judėdamas jūs jaunėjate?
Skaitytojas: Ne, aš turėjau galvoje ką kita. Jeigu aš einu į parduotuvę nusipirkti duonos, ar tai laikas savo galia verčia mane ten eiti?
Autorius: Na, žinoma. Jūsiškį virškinimo traktą laikas verčia dirbti tam tikru ritmu, todėl jums periodiškai norisi valgyti ir prisieina periodiškai žygiuoti į krautuvėlę.
Skaitytojas: Vėlgi susidaro įspūdis, kad mes gyvename kaip robotai – net duonos žmogus negali nusipirkti savo noru.
Autorius: Ne visai taip. Mes turime pasirinkimo teisę – norim perkam, norim – ne, norim – badaujam, norim – valgom. Bet procesai, kurie verčia senėti kūną, nuo mūsų nepriklauso. Pasirinkti – senėti ar ne – mes jau negalim. Mes visada sensim.
Skaitytojas: Įdomūs tie laimės dėsniai – jūs visą laiką kalbat apie tokią nelaimę, kaip senatvė.
Autorius: Mes patys sau kenkiam, priešindamiesi – dažnai nesąmoningai – šio pasaulio dėsniams. Mus nuolatos kamuoja rūpestis senstančiu kūnu, nes nenorim pripažinti kontroliuojančią laiko galią. Išmintingas žmogus, suprantantis visų kūne vykstančių procesų dėsningumą, pripažįsta, kad laikas viską daro teisingai. Todėl jis nepergyvena dėl permainų savo kūne, kurios verčia senti jo organizmą.
Skaitytojas: Vadinasi, mano rūpesčiai dings, kai aš suprasiu, kad tai labai teisinga, kai sensta mano kūnas.
Autorius: Taip. Supratę, kad kūno senėjimas ir, galiausiai, mirtis yra labai teisingas laiko procesas, mes atsikratom rūpesčių ir nusiraminam. Tas, kuris supranta, koks teisingas yra laikas, nesielvartauja nei dėl gyvųjų, nei dėl mirusių.
Skaitytojas: Ar norite pasakyti, kad abejingai stebėti savo artimųjų mirtį ir yra nusiraminimas? Tada man nereikia tokios laimės.
Autorius: Nepripažindami laiko teisingumo, mes dažnai galvojame, kad artimų žmonių mirtis yra kažkokia prievartos forma jų atžvilgiu. Bet jeigu jie numirtų nors sekunde vėliau, sutriktų jų persikūnijimo ciklas. Tokia nesavalaikė mirtis suteiktų žmonėms dar didesnes kančias. Laikas, ačiū Dievui, prižiūri, kad nieko tokio neįvyktų.
Tas, kuris pripažįsta laiko dėsnių teisingumą, tiki, kad mirtis jį ištiks numatytu laiku. Nei vienas visai bereikalingai liūdintis giminaitis nesutrukdys jam laiku palikti jau nereikalingą kūną ir laiku įsikūnyti kitame. Toks žmogus niekada nesijaudina.
Skaitytojas: Jūsų žodžiuose aš pajutau užuominą, kad liūdėti mirusiojo yra kažkas smerktino. Bet kas gi čia blogo? Juk tai gailestingumo požymis.
Autorius: Taip, tai gailestis, bet ne mirusiajam, o sau. Žmogus, palikęs kūną, kurį laiką būna šalia jo. Būdamas subtiliame kūne (apie jį pakalbėsime vėliau), jis girdi, kaip visi ašarodami šaukia jį sugrįžti, nepalikti jų našlaičiais, ir tada jis labai kankinasi.
Reikia vis dėlto žinoti, kas yra tikrasis gailestingumas. O kai žmogus duoda valią savo jausmams, tai tie, kuriems jis nori apreikšti savo gailestį, nieko gero nepatiria.
Skaitytojas: Kaipgi elgtis teisingai, kai prieš tave – miręs artimas žmogus?
Autorius: Nėra prasmės kalbėti apie tai. Kol žmogus nesuvokia laiko procesų teisingumo, jam nebus pasirinkimo, kaip elgtis tokiose situacijose – jis visada sielvartaus. Tokia nuotaika jis terorizuoja ne tik pats save ir mirusįjį, bet ir aplinkinius. Taigi, kol neišmušė išbandymo valanda, reikia pasistengti suvokti, koks vis dėlto teisingas laikas.
Skaitytojas: Kaipgi elgiasi tie, kurie jau suprato šitą tiesą?
Autorius: Kai artimas žmogus palieka kūną, jie karštai kartoja Dievo vardus (meldžiasi Jam). Vedos sako, kad tai yra didžiausias gėris kūną palikusiai sielai. Tie, kurie taip daro, jaučia, kad atliko mirusiajam paskutinę priedermę ir jaučia gilų pasitenkinimą. Tuos, kurie nežino, kaip elgtis panašiose situacijose, likimas baudžia, ir jie patiria kančias.
Skaitytojas: Įdomu, kokias?
Autorius: Tokį žmogų kamuoja neatliktos pareigos jausmas ir sąžinės priekaištai. Jis patirs liūdesį, depresiją ir nusivylimą gyvenimu. Tai jau psichiniai sutrikimai, todėl po jų seks sunkios ligos.
Skaitytojas: Kurgi teisingumas – ne tik prarasti artimą sau žmogų, bet dar ir kentėti dėl to, kad užėjo silpnumo valandėlė!
Autorius: Dėl jo neteisingo elgesio mirštančiajam prisiėjo kentėti, už tai jis gaus tokias pačias kančias. Tokia teisingumo esmė.
Skaitytojas: Atrodo, kad su tokiu teisingumu geriau nejuokauti. Įdomu, kokias dar kvailystes mes darom, nesuprasdami laiko procesų teisingumo?
Autorius: Pagyvenę žmonės dažnai skendi prisiminimuose apie prabėgusią jaunystę. Taip jie tuščiai leidžia jiems skirtą laiką, ir tai taps jų kančių priežastimi. Moterys pergyvena, kad jų vaikai suaugo ir paliko jas. Taip jos gadina gyvenimą sau ir artimiesiems. Žmonės, prisirišę prie sekso, liūdi, kad jau neturi tokios potencijos, kaip anksčiau ir dėlto kankinasi. Bedarbis kenčia dėl prarasto darbo, kai turėtų nusiraminti ir džiaugsmingai ieškoti kitos darbovietės. O pradėjęs dirbti, gailisi praėjusių atostogų. Ir taip toliau, iki begalybės, visi, kurie jaučia laikui nuoskaudą, neturės tikros ramybės.
Betgi žmogus, kuris dėjo visas pastangas, stengdamasis suvokti laiko procesų teisingumą, nedelsiant pajus ramybę. Joks įvykis neišves jo iš pusiausvyros. Savo nuotaika jis užkrės ir jį supančius žmones, ir visi jį labai brangins.
Išvada: laiko procesų teisingumą turi suvokti visi be išimties, kitaip mes neatsikratysime begalinių rūpesčių ir nesąmoningai kenksime mus supantiems žmonėms. Įgyti reikalingą suvokimą padės svarstymai apie tai, kaip teisingai sutvarkytas šis pasaulis.  


Diskusija apie teisingą požiūrį į laimingo gyvenimo dėsnių studijas


Viename iš svarbiausių vedinės filosofijos veikalų – Šrimadbhagavatam – taip kalbama apie laiko galybę ( 3.11.13, kom.):
Saulė – tai “Viešpaties akis”, kuri skrieja tam tikra laiko orbita. Todėl viskas yra laiko ir saulės – kala čakros (laiko rato) poveikyje. Viskas šiame pasaulyje juda amžinojo laiko orbita ir kiekvienas objektas turi savąją laiko orbitą, kuri vadinasi samvatsara.
Skaitytojas: “Viešpaties akis”… Kas tai, alegorija?
Autorius: Ne, tai realybė.
Skaitytojas: Na, ką gi, man jūsiškiai laimingo gyvenimo dėsniai netinka, nes aš netikiu į Dievą.
Autorius: Senovinė išmintis sako: “Jeigu žmogus netiki tuo, ko nesupranta, vadinasi, jis kvailys”. Norint tikėti ar netikėti į Dievą, pirmiausiai reikia gerai šitą klausimą išsiaiškinti, o jau paskui daryti išvadas.
Skaitytojas: Aš galiu jums atšauti, kad daugybė žmonių tiki į Dievą aklai, nesidomėdami, yra Jis ar ne. Jie besąlygiškai priima Dievo buvimo faktą, nesivargindami įrodymų paieška. Anot jūsų, jie kvailiai?
Autorius: Aš nepastebėjau jūsų žodžiuose nesutikimo, jūs tik patvirtinote mano mintį.
Skaitytojas: Bet sutikite, kad žmonių, aklai tikinčių į Dievą, yra kur kas daugiau, negu tų, kuriems tai nepriimtina.
Autorius: Tiek vienų, tiek kitų yra pakankamai daug, bet siekiant teisingo mokslinio vertinimo reikalingas bešališkas noras išsiaiškinti.
Skaitytojas: Jūs norite pasakyti, kad norint pripažinti Dievo egzistavimą, reikalingi moksliniai įrodymai?
Autorius: Nesvarbu, ar žmogus tiki į Dievą, ar ne, tačiau nesinaudojant moksliniais metodais, jo pažiūros tėra tik naivios vaikiškos, chaotiškai atsirandančios mintys.
Skaitytojas: Jūs manote, kad Dievo egzistavimo faktą galima nustatyti moksliniais metodais?
Autorius: Būtent tuo ir turi užsiimti mokslas. Pirmiausia jis turi tirti svarbiausius dalykus, o po to – antraeilius. Vedos taip ir daro. Jos labai tiksliai formuluoja klausimus. Pavyzdžiui, vedinė išmintis tvirtina, kad mokslas pirmiausia privalo atsakyti į klausimą – yra Dievas ar ne. Tik tada bus aišku, ar visata paklūsta kažkokiems dėsniams, ar atsiranda iš chaoso ir toliau chaotiškai vystosi. Priklausomai nuo atsakymo į šį klausimą atitinkamai vystysis ir kiti mokslai, jų tarpe – medicina ir psichologija.
Skaitytojas: Jūs manote, kad jeigu Dievo nėra, tai viskas atsirado iš chaoso?
Autorius: Tai elementari logika: jeigu proceso niekas nevaldo, vadinasi, jis vyksta chaotiškai.
Skaitytojas: O argi jie negali vykti automatiškai?
Autorius: Ką reiškia “automatiškai”? Laikinai kažkas gali judėti automatiškai. Bet argi kas nors mūsų gyvenime visada vyksta automatiškai?
Skaitytojas: Pavyzdžiui, dieną automatiškai keičia naktis. Juk tai neginčytina.
Autorius: Tarakonui irgi atrodo, kad mūsų kojos šalia jo juda automatiškai, bet mes žinom, kad taip nėra.
Skaitytojas: Ką jūs norite tuo pasakyti?
Autorius: Gal būt, palyginimas nėra labai geras, bet jeigu mes neturime galimybės pažvelgti į situaciją iš “aukščiau”, tai negalima tvirtinti, kad dieną automatiškai keičia naktis. Mes juk nežinome, ar Žemė sukasi automatiškai, ar ne. Mes galime tik daryti prielaidas.
Skaitytojas: Sakykim, aš manau, kad viskas vyksta automatiškai. Ir visata atsirado automatiškai, ir Dievo nėra.
Autorius: O kur jūs matėte, kad tie procesai, kuriuos mes galime stebėti, vyktų automatiškai? Jeigu jūs paleisite mašinos vairą, tai ji automatiškai nenuvažiuos ten, kur reikia, greičiausiai ji automatiškai įsirėš į stulpą.
Skaitytojas: Bet aš galiu galvoti, kad Dievo nėra?
Autorius: Mes galim įsivaizduoti, ką tik norim, bet blaivaus proto žmogus visada pasiruošęs išnagrinėti net ir diametraliai priešingus požiūrius. Todėl nėra jokios rimtesnės priežasties atsisakyti tyrinėti Vedas, o remtis emocijomis, pasirenkant vieną ar kitą sprendimą, tiesiog neprotinga. Vedos duoda moksliškai pagrįstą atsakymą į klausimą – yra Dievas ar ne.
Skaitytojas: Bet ar gali Vedos moksliškai įrodyti, kad Dievas yra?
Autorius: Gali, bet ar jūs sugebėsite priimti savęs pažinimo procesą, kurį siūlo Vedos ir kuris duoda šio klausimo supratimą?
Skaitytojas: Ką aš turiu daryti?
Autorius: Norint priimti faktus, įrodančius Dievo buvimą, reikia daug padirbėti, praeinant visą savęs pažinimo procesą, kurį rekomenduoja Vedos. Tada dvasinės energijos ir Dievo regėjimas ir bus tas faktas, patvirtinantis, kad Jis yra.
Skaitytojas: Konkrečiau – ką reikia daryti?
Autorius: Pirmiausia reikia atsikratyti nuodėmių ir išmokti mylėti visas gyvas būtybes.
Skaitytojas: Aš tam nepasiruošęs. Ar tai reiškia, kad aš niekada nesuprasiu, yra Dievas, ar ne?
Autorius: Tai reiškia, kad reikia atmesti emocijas ir toliau ramiai nagrinėti mūsų paliestą temą. Kai atsiras gyvybiškai svarbi būtinybė gar labiau įsigilinti į Dievo egzistencijos klausimą, štai tada jūs ir būsite pasiruošęs užsiimti juo rimtai. O dabar reikėtų pasikliauti intelekto argumentais ir bešališkos analizės pagalba toliau gilintis į tai, ką mes norim suvokti dabartiniu momentu. Dabartiniu momentu mes norim kuo daugiau sužinoti apie laimingo gyvenimo dėsnius. Vedos juos išaiškina kuo smulkiausiai. Tad kas gi, išskyrus emocijas, mums dar trukdo juos suprasti?
Skaitytojas: Na, gerai, nors aš ir netikiu į Dievą, bet jūs įtikinote mane toliau pažinti laimingo gyvenimo dėsnius. Tad tęskime. Jūsų pacituotame šventraštyje sakoma, kad viskas yra laiko ir Saulės įtakoje. Kas liečia laiką, daugiau ar mažiau aišku, bet prie ko čia Saulė?
Autorius: Pirmiausia apibendrinsim mūsų pokalbį.
Išvada: siekiant pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, pirmiausiai reikia protingai ir teisingai įvertinti temą. Užimti blaivaus proto poziciją reiškia analizuoti tuos dėsnius be jokių emocijų ir išankstinio priešiškumo ir neprisirišti prie savo idėjų, kurių neįmanoma įrodyti. Reikia naudotis logika, sveiku protu ir pastabumu. Mes patikrinsime minimų dėsnių realumą savo ir kitų žmonių praktiniu patyrimu.

Saulė – laiko įrankis, įgyvendinantis jo dėsnius
Autorius: Saulė, būdama didžiuliu šviesuliu, įtakoja Žemę, padėdama laikui realizuoti cikliškus procesus, vykstančius planetoje, o tuo pačiu ir mūsų organizmuose.
Ji pakelia mus iš lovos, kai pateka, o nusileisdama guldo miegoti. Savo subtilia ugnies energija periodiškai suaktyvina žmogaus virškinimo traktą, teikia energiją protinei veiklai ir t. t. Žmogus, galintis įvertinti Saulės galybę ir paklusti jos valiai, niekada nesirgs ir visada jaus džiaugsmą.
Skaitytojas: Daug ko nesupratau. Visų pirma, kas mane gali priversti keltis, jeigu aš to nenorėsiu? Antra, ką reiškia – “Saulė padeda suvirškinti maistą”? Vėlgi neaišku dėl protinės veiklos ir valios.
Autorius: Kodėl gi jums nepradėti miegoti dieną, o veikla užsiimti naktį?
Skaitytojas: Norite pasakyti, kad aš miegu naktį, o dieną dirbu tik todėl, kad mane taip įtakoja Saulė? Bet dieną aš dirbu todėl, kad šviesu.
Autorius: Gerai, aš duosiu jums nakčiai apšvietimą. Dirbsite?
Skaitytojas: Ne, nes aš nuo mažens įpratau naktį miegoti, o dieną užsiimti reikalais.
Autorius: Ir aš taip sakau. Dieną šviečia saulė ir visoms gyvoms būtybėms duoda jėgų ir entuziazmo jų veiklai. Bet jūs galvojate, kad visa tai vyksta jų norų dėka, o Vedos aiškina, kad apart asmeninio noro dar yra ir atitinkama energija, kuri skatina šį norą būti aktyviu dieną, o ne naktį. Toks dėsningumas būdingas daugumai gyvūnų, augalų ir žmonių.
Saulei kylant, suaktyvėja visa, kas gyva. Apetitas taip pat. Todėl natūralu ir įprasta gerai pasistiprinti pietų metu. Saulei kylant, atkunta protas, ir labai sustiprėja jo analitinės, mąstymo, įsiminimo ir kitos funkcijos. Saulei leidžiantis, proto aktyvumas ir jo funkcijos silpnėja. Mes pastebim šiuos procesus, bet aiškiname juos kiekvienas iš savo varpinės. Atseit, rytais mes keliamės todėl, kad jau išsimiegojom, o pietus valgom, nes jau seniai pusryčiavom. Mąstymas, vadinasi, tampa vangus todėl, kad protas per dieną pavargo.
Skaitytojas: Bet argi ne taip? Štai aš eikvoju savo jėgas taip, kad kas penkios valandos noriu valgyti. Guluosi dešimtą valandą vakaro, keliuosi aštuntą ryto ir truputį užvalgau, o pirmą valandą jau noriu pavalgyti kaip reikiant. Ar šitoje logikoje yra koks nors trūkumas?
Autorius: Nedidelis. Jeigu jūs norite valgyti kas penkios valandos, tai kodėl nesikeliate pavalgyti trečią valandą nakties?
Skaitytojas: Negi yra tokių pamišėlių, kurie valgo naktį, užuot miegoję?
Autorius: Aš irgi taip galvoju. Naktį virškinimo ugnis susilpnėjusi, todėl ir apetito nėra. Žinoma, jeigu kas nors dirba nakties metu, tai kažkoks poreikis valgiui bus, bet vis tik apetitas tuo didesnis, kuo aukščiau pakilusi saulė. Tada ir maisto įsisavinimas geresnis.
Visa tai vyksta todėl, kad mūsų organizmą įtakoja saulės energija. Bet kadangi mes įpratome būti tokiais labai nepriklausomais, todėl mums atrodo, kad saulė mūsų virškinime turi mažiausią reikšmę.
Pasirodo, kad saulė skleidžia subtilią ugnies energiją, kuri mus įtakoja nei kiek nemažiau kaip ir saulės šviesa. Tik ši energija labiau pasireiškia organizmo viduje, o saulės šviesa užsilaiko kūno paviršiuje.
Skaitytojas: Ar galite tai įrodyti iš sveiko proto pozicijų?
Autorius: Laisvai. Kai mes esame lauke, tiek grubi, tiek subtili saulės energija mus veikia tuo pat metu. Šviesos spinduliai kaitina kūną iš išorės, ir organizmas turi eikvoti savo energiją apsaugai nuo perkaitimo, todėl silpnėja vidinė subtilioji ugnis. Mūsų gyvenimiškas patyrimas tai patvirtina – karštą dieną nėra apetito.
Bet jeigu mes esame pavėsyje, tai rezultatas priešingas, nes subtilioji ugnies energija prasiskverbia pro visas užtvaras ir žadina apetitą.
Skaitytojas: Jūs mane įtikinote, kad subtilioji saulės energija įtakoja mūsų apetitą. Sakykim, kad ji taip pat turi poveikį ir fizinei bei psichinei veiklai. Bet man neaišku, kaip tai susiję su laimingo gyvenimo dėsniais?
Autorius: Labai paprastai. Jeigu žmogus rytais keliasi iki šeštos valandos, tai jo fizinės ir psichinės funkcijos pamažu suaktyvėja. Kėlimasis po šeštos valandos tampa stresu ir kūnui, ir psichikai. Šiuo atveju yra du variantai, kas darysis su miegaliu.
Pirmasis – žmonės, kurie yra veiklūs, visą dieną jaus didelę psichinę įtampą ir pervargimą. Ilgainiui pasireikš vėlyvo kėlimosi pasekmės: jie nesugebės pailsėti ir greitai pavargs, susilpnės imunitetas ir atmintis, atsiras virškinimo trakto sutrikimai, silpnumas, psichinis nestabilumas, sumažės valios stiprybė.
Antrasis – žmonėms, linkusiems į pasyvumą, tuoj po kėlimosi pasireikš hipotonija (žemas kraujo spaudimas) ir silpnumas. Psichinių ir fizinių organizmo funkcijų susilpnėjimas iššauks blogą virškinimą, kraujagyslių spazmas, skausmus sąnariuose ir stubure, pilvo pūtimą, pykinimą, chroniškus uždegiminius procesus, migrenas.
Jeigu žmogus sąmoningai ar intuityviai suvokia laimingo gyvenimo dėsnį, kuris vadinasi mitybos, darbo ir poilsio režimas, jis visada bus žvalus, sveikas ir laimingas.
Skaitytojas: Ar galima su šiuo režimu susipažinti detaliau?
Autorius: Viskam savo laikas. Dabar gi – pokalbio apibendrinimas.
Išvada: žmonės, kurie tikrai nori būti laimingi, turi suprasti didžiulę saulės įtaką mūsų gyvenimui. Tada atsiras didelis potraukis jį pertvarkyti pagal saulės judėjimą dangaus skliautu.