KAIP MES SUKURIAME VAIKŲ IŠDYKIMĄ,
UŽSISPYRIMĄ IR BEJĖGIŠKUMĄ
Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas
 

Ačiū Rolandui už informaciją 

http://www.home.lt/~rolandas/kurdiumovas.html

PSICHOLOGIJA - Laiškai draugams –

KAIP MES SUKURIAME VAIKŲ IŠDYKIMĄ, UŽSISPYRIMĄ IR BEJĖGIŠKUMĄ

Nikolajus Ivanovičius Kurdiumovas

Šit pipiras atvirai
Tėvo klausti ima:
Ką gi reiškia tas "gerai",
ką "blogai" vadinam?

Genialios Majakovskio eilės, iš esmės -
gryni paistalai, ką jis ir pats
puikiausiai suprato.

 
Kažkam pasirodys, kad aš nemyliu savo vaikų. Bet taip nėra -- mes
puikiai draugaujame ir žiūrime į mūsų giminystę su supratimu bei
jumoru.
Iš anksto atleiskite man už visą teksto aštrumą ir
beapeliacingumą. Reikalas tame, kad čia aprašomi principai ėmė duoti
pernelyg gerus rezultatus su mano paties vaikais ir jų tėvais (o
kaipgi kitaip?). Todėl -- nerimsta siela, galvai nušvitus. Joje ir
darau galutinę tvarką.
Komentaras po trijų metų: šie atradimai ir žaidimai pasirodė besą
labai artimi Rutos Minšul knygai "Stebuklai pusryčiaujant".
Rekomenduoju: pamatę ką nors iš Minšul, nepraeikite pro šalį!

1. GERAI IR BLOGAI

 
Pakelkite ranką, kas pasiekė absoliučią laimę ir galybę. Na, bent
tokiu laipsniu, kad gyvenimas būtų nuolatinis malonumas,
nepasiekiamas jokiai negandai. Nėra tokių? Kodėl gi mes tada
galvojame, kad žinome, "kas gerai ir kas blogai"?! Kaip tai galima --
žinoti ir nemokėti? Kam tada toks žinojimas? Tai ne žinojimas, o
fikcija. Žinojimas -- tai, kas duoda rezultatą. Tai, kas sudaro
sąvokinę SUGEBĖJIMO dalį. Jūs mokate spręsti visas savo problemas ir
būti laimingas? Negyvenkite tada iliuzijomis, kad nusimanote apie
gėrį ir blogį. Ne apie tai mes tiek daug kalbame vaikams, turėdami
omenyje auklėjimą, ne!
O mes tiesiog išgyvename. Kaip gėrį mes pateikiame tai, kas
patinka MUMS. Blogiu vadiname tai, kas MŪSŲ PAČIŲ netenkina. Mes
gimdome vaikus, o po to visą gyvenimą išsigalvojame jiems moralės
normas -- kad tik jie nesudarytų mūsų gyvenime papildomo diskomforto.
Šiame reikale pasiekiame tokias aukštumas, kad manome, jog vaikas
turi miegoti tada, kai MES šito norime (t. y., norime miegoti),
valgyti tai ir tiek, kiek MUMS patinka. Mes mėginame daryti tik tai,
kas MUMS patinka, UŽ DU: ir už save, ir už jį. Bet keista: vėliau, po
16, aktyvumo ir pasiekimų mes reikalaujame būtent iš JO. Duok Dieve,
jei jūs žiūrite į save ir gyvenimą su pakankamu jumoru -- tada jūs
ramiai žiūrite ir į daugelį svetimų jums vaikiškų norų bei poreikių.
Bet daugeliui tėvų jų MEILĖ ir RŪPESTIS susideda didžiąja dalimi iš
JŲ ASMENINIŲ baimių, nerimo, įkyrių planų ir įsitikinimų, mažai
bendra teturinčių su gyvenimišku PROTINGUMU. O žmogeliukas pateko į
suaugusiųjų pasaulį. Pakliuvai, balandėli! Per dvidešimtį tapimo
suaugusiu metų mes praradome daugelį žmogiškumo atributų: atvirumą
pasauliui, domėjimąsi, pasitikėjimą, gebėjimą valdyti pasaulį,
gebėjimą mokytis, judėjimo troškulį, gebėjimą stebėtis ir džiaugtis.
Vaikas mums -- SVETIMŠALIS. Būkime gi sąžiningi! Mus tiek metų
nedomino jo norai ir sprendimai. Ir staiga mus ima dominti jo
gebėjimas siekti tikslų ir priimti sprendimus! Tai, atleiskite,
paradoksas. Kyla pojūtis, kad mes nepriimame vaiko kaip gyvo padaro,
kaip žmogaus; mes įsitikinę, kad be mūsų jis iš principo nepajėgus
mąstyti, mokytis, norėti ir spręsti už save. Kodėl mes taip manome?

2. VAIKAI IR SUAUGĘ. O GAL PAPRASČIAU: ŽMONĖS?

 
Aš dabar pranešiu jums kai ką visiškai naujo. Nesijuokite, tai
išties nežinomas mums faktas: VAIKAI -- TAI TOKIE PATYS ŽMONĖS.
Jums juokinga? Tada padalinkite pusiau lapelį popieriaus. Kairėje
surašykite, ką jūs galite leisti sau pažįstamų žmonių atžvilgiu.
Komanduoti? Ne. Elgtis storžieviškai, įžeidinėti? Na ką jūs! Drausti
ką nors? Ne, ne. Apsieiti su jų daiktais, lyg savais? Kokia nesąmonė!
Nervintis dėl to, kad jie elgiasi taip, kaip mano esant reikalinga?
Ne. Prie žmonių nurodinėti jų trūkumus? Betgi tai netaktiška. Spręsti
už juos, su kuo draugauti? Priekaištauti dėl sąžinės neturėjimo?
Priekaištauti už tai, kad jie jūsų nemyli? Tai juk geriausi būdai
susikivirčyti su jais ir prarasti juos.
Dešinėje turi būti tai, ką mes galime leisti sau SAVO VAIKŲ
atžvilgiu. Kaip tik visa, ką išvardijome, ten ir pakliūva. Bet su
ŽMONĖMIS taip elgtis negalima -- Jūs nuolat tvirtinate tai savo
vaikams. Ne, realiai mes suvokiame vaikus kaip kitą gyvų būtybių
rūšį. Kaip ateivius. Mes gi visiškai ar beveik visiškai netaikome
jiems savo teisių. Storžieviškumas, kurio mes netgi nepastebime, --
čia dabar! Patys baisiausi nusižengimai, vedantys link konfliktų ir
santykių nutraukimo: paskalos, melas, falšas, klastotė, apkalbos ir
šmeižtas, tiesioginis sugniuždymas -- mes visai natūraliai galime
naudoti visa tai prieš savo vaikus. Ne. Vaikai mums -- NE ŽMONĖS. Tai
faktas.
Beje, šį sąrašą galima pratęsti: ką mes galime leisti žmonėms
mūsų atžvilgiu? O ką vaikams? Mes galime kentėti viršininko
storžieviškumą, o parėję namo, elgtis grubiai su savo vaiku (po ranka
pasitaikė!). Tai tikras etinio išsigimimo šedevras: išeina, kad
priešas -- ne viršininkas, bet savas vaikas! Maža to, kad jis --
artimas žmogus, kurio pagarbą gyvybiškai svarbu užsikariauti, --
šalia to jis niekuo nekaltas! Kas gi "gerai" ir kas "blogai"? Ir va
šito etinio nepilnavertiškumo mes visą gyvenimą mokome vaikus.
Neverta teisinti šito mūsų nerimu: anas pats savaime yra tiek
nepastovus dalykas, kad visi draugai, susidūrę su juo, spėjo nuo mūsų
pabėgti.
Beje, svetimus vaikus mes kur kas labiau linkę laikyti žmonėmis.
O taip pat svetimas žmonas, svetimus vyrus ir kitus svetimuosius. Bet
tai atskira kalba. O į savo vaikus mes žiūrime greičiau kaip į
nuosavybę. Kaip į vergus. Bet istorija įrodė, kad žmogus negali būti
nuosavybe.
Vaikai -- TOKIE PAT ŽMONĖS, TIK MAŽO ŪGIO. Jie nuo gimimo turi
lygias su mumis teises. Jie žino apie tai. Jiems nėra ko klausti mūsų
leidimo dėl jų teisių. Jie turi savo MINTIS, KETINIMUS, SPRENDIMUS.
Bet mes stipresni ir, pakliuvę į mūsų išsigimėlišką, gniuždantį
pasaulį, vaikai priversti arba kovoti už tai, arba slėpti tai. Jie
kovoja su mūsų netaktiškumu. Jie kenčia. Jie maištauja. Jie praranda
nuosavo gyvenimo viltį. Bet jie niekur negali dingti. Todėl kad jie
prisirišę prie mūsų ir priklauso nuo mūsų. Tai -- jų tragedija.
"Betgi negalima neigti, kad vaikai -- DAR ne žmonės, jie --
būsimieji žmonės!" Na, išsiaiškinkime, kame kas dar ne žmonės, ar jau
ne žmonės, o gal ir apskritai ne žmonės. Vaikai neturi didelio kūno.
Jie nepasižymi žinių bagažu. Ir neturi KAI KURIŲ profesionalių
sugebėjimų, kuriuos galima įsisavinti jau sulig 10-12 metais,
komplekso, -- tik dėl to, kad mes uždedame tokį tabu.
Kūnas -- daiktas antraeilis: žinoma daugelis didžių žmonių, kurių
kūnas buvo kur kas blogesnėje būklėje, nei mažas, tačiau sveikas ir
judrus vaiko kūnas.
Žinios pačios savaime visiškai bevertės, jei netarnauja
SUGEBĖJIMUI. O vaikai kur kas veiklesni! Ne paslaptis, kad jei
vaikams suteikiame galimybę, jie dirba ne prasčiau už suaugusius, o
kartais ir geriau. Kaip matome, vaikai neturi labai nedaug to, ko
reikia ŽMOGUI.
O kas gi leidžia laikyti žmogų ŽMOGUMI? Galima duoti pakankamai
konkretų atsakymą: savybės, leidžiančios gerinti gyvenimą, didinti
savo galią, būti savo aplinkybių PRIEŽASTIMI. Paminėsiu svarbiausias.
Daugelio vaikų GEBĖJIMAS BENDRAUTI didesnis, nei suaugusių. Jei
šis vaiko sugebėjimas menkas, suaugusiems reikėjo labai stipriai
pasistengti.
Vaikų, kaip ir visų jauniklių, GEBĖJIMAS MOKYTIS kolosalus nuo
gimimo. Jis visa eile didesnis nei suaugusių. Bėda ta, kad mokymu
užsiima beveik praradę tą savybę suaugusieji. Todėl mokyklose ir
aukštosiose MOKYMUSI, kaip protinga veikla, beveik nekvepia. Ir mes
guodžiamės iliuzija, kad vaikus sunku mokyti! Septyneri sėkmingo
eksperimentinio pedagoginio stažo metai leidžia man kalbėti apie tai,
remiantis faktais. Apie tai bus atskira esė.
Vaikų SUVOKIMAS IR ATMINTIS daug geresni, nei suaugusių.
Pirmais metais vaikų DINAMIKOS -- siekis didinti savo galimybes,
valdyti aplinką ir išgyventi -- tiek stiprios, kad suaugusiems tai
tampa pagrindine problema.
SAVIAPIBRĖŽTUMAS, noras pritaikyti APLINKĄ SAU, būdingas visiems
mažyliams ir daugeliui moksleivių. Šis pagrindinis žmogaus privalumas
yra baisiausias suaugusiems, tad mūsų moralė greitai priverčia vaikus
slėpti save ir žaisti pagal primestas taisykles bei veidmainiauti.
GARBĖ, LAISVĖ, teisė į SĄŽININGUMĄ, teisė GERINTI SAVO GYVENIMĄ,
duotos kiekvienai gyvai būtybei kartu su saule ir žvaigždėmis
danguje, suaugusiems tampa košmaru, nes daugeliui jų nebūdingos, ir
todėl itin erzina. Šių savybių išsaugojimo atvejai tiek reti, kad
vaikai, išgyvenę toje kovoje, panaudojami kino scenarijų ir apysakų
temoms, dažnai su tragiška pabaiga ir visada su patetišku prieskoniu.
Neabejotina, kad vaikai -- labiau ŽMONĖS, nei suaugę. Bet mes kol
kas bijome tikrojo žmogiškumo. Ir daugelis mūsų bijo vaikų
žmogiškumo. Nepajėgdami nugalėti šios baimės, bevelijame matyti savo
vaikus nelaimingais, užtat išsaugoti ILIUZIJĄ, kad jie MŪSŲ. Ir
prarandame juos. Ir kenčiame. Ir kaltiname juos. Ir prarandame vėl.
"Jūsų vaikai -- ne vaikai jums. Jie -- gyvenimo paties savaime
ilgesio sūnūs ir dukros. Jie atėjo nuo jūsų, bet nepriklauso jums.
Jūs galite duoti jiems savo žodžius, bet ne savo mintis, nes jie turi
savo mintis. Jūs galite mokytis pas juos, bet ne mokyti juos, kadangi
jų sielos gyvena Rytdienos slėnyje, kur jūs negalite pabuvoti netgi
sapnuose..." Geriau už Džibraną apie tai nepasakė niekas.
Bet išeitis yra! Mes galime daug ką suprasti ir ištaisyti. Kad
tik noras būtų. Pradžiai teks atsikratyti kai kurių mitinių sąvokų.
Padaręs tai, aš patyriau didelį palengvėjimą! Štai svarbiausios šio
sąrašo dalys.

3. "TAVO PAREIGA -- IŠAUKLĖTI VAIKUS GARBINGAIS PILIEČIAIS..."

 
Mitas pirmas -- PAREIGA.
Atrodo: o kaip gi kitaip? O aš dabar stebiuosi, kaip mums buvo
galima įgrūsti tokį marazmą. Kažkas atlieka etinį nusikaltimą --
sprendžia už mane, ką aš privalau. Aš privalau suteikti vaikams tam
tikrą auklėjimą. Atleiskite, o kam aš tą dalyką skolingas?[*] Tam,
kuris parašė tai metodikoje? Ne. Valstybei? O kas tai per asmuo?
Vardas, pavardė? Aš sutinku aptarti su tuo žmogumi, ką aš jam
skolingas ir kodėl. Ir kokie vaikai jam bus geriau. Gal aš skolingas
tai vaikams? Na, kažką aš dėl jų darau, bet kad rūpinčiausi vaikais
iš pareigos... Taip mes greitai imsime neapkęsti vienas kito.
Įsivaizduokite jūsų draugą, kuris draugauja su jumis iš pareigos.
Normalu? Du mano draugai, galutinai įklimpę religijoje, ėmė
paradoksaliai žiūrėti į mūsų draugystę: "Aš privalau (PRIVALAU!)
išgelbėti tavo sielą..." Suprantama, santykiai nutrūko: kai žmogus
PRIVALO, aš jo jau nebedominu. Iš tiesų, taip mus nustoja dominti ir
mūsų vaikų nuomonė, jei mes PRIVALOME. Praregėkit, broliai seserys!

_______________
[*] Originale stiprus žodžių žaismas: rusų kalboje "dolg" reiškia
pareigą, skolą ir privalėjimą. Neturiu kur pasidomėti jo etimologija,
pasakyčiau tiksliai. Tačiau akivaizdu, kad skolos samprata siekia
gimininės bendruomenės laikus, o pareigos sąvoka atsirado vėliau,
besiformuojant visuomenės moralei, ir reiškė maždaug "tai, ką
privalai padaryti, nes esi skolingas". Plg. su Dabartinės liet. k.
žodynu: "pareiga -- būtinas pagal įstatymą, paprotį, (...) veiksmas".
Todėl šiame esė išsireiškimai "tavo pareiga", "esi skolingas" ir
"privalai" verčiami kaip tapatūs, derinant prie mums įprasto
konteksto.
O tiems, kas vis dar nesupranta, paaiškinu: priklausančiais nuo
tavęs reikia rūpintis NE pareigai ar kitokiam loginiam imperatyvui
vedant. Net jei rūpinsitės iš gailestingumo -- mat nesirūpinant jie
pasmerkiami kančioms ar mirčiai, -- bus pernelyg sunku, nes tai yra
ta pati pareiga, tik per emocijų prizmę. Natūralus yra rūpinimasis,
pagrįstas su niekuo nepalyginamu davimo džiaugsmu. Skirtumą
apsprendžia tai, kame jūsų dėmesys.
Tipiška moralės (visada svetima) ir dorovės (visada sava)
priešprieša! Beje, tai, ką mes vadiname pareiga, rusiškai pažodžiui
skamba kaip "pareigos jausmas", t. y., rusų mentalitete ji labiau,
nei lietuviškame, susijusi su moralės normos projekcija individo
asmenybėje, su tapimu PPŠ (žr. kitą skyrių). Ar tik ne tokiu momentu
tenykštis spontaniškumas pakeičiamas negyvu formalizmu?... Ačiū
autoriui už vertingą atradimą! -- Vert. past.

Jūs nieko niekam neskolingi. Jums niekas nieko neskolingas. Jūs
sukūrėte vaikus savo pačių džiaugsmui, kadangi JŪS TAIP PATYS
NUSPRENDĖTE. Jūs jų norėjote. O jei tai nusprendė kažkas už Jus,
sveikinu Jus: jūs čia niekuo dėti. Jūsų vaikai reikalingi mamai,
seneliui, valstybei, nacijai? Va tegul jie patys juos ir auklėja. Ir
gimdo patys. O Jūs, prašau, auginkite tik tuos vaikus, kurie Jūsų
pačių džiaugsmui. Bet SAVO vaikų atžvilgiu jūs NIEKAM NIEKO
NESKOLINGI.
Mitas antras: AUKLĖJIMAS. Jūs žinote, kas tai yra? Aš -- ne.
"Auklėjimas -- kruopštus ir sunkus procesas, reikalaujantis
visiško atsidavimo ir nuolatinės dvasinės bei protinės įtampos"
(berods, Suchomlinskis). "Auklėjime svarbiausia -- atsikratyti
poreikio auklėti". (Kažkoks prancūzas, nepamenu pavardės.)
"Svarbiausia vaiką pagimdyti. Pagimdei -- ir už tai ačiū! O toliau
jis pats turi viską pasiekti". "Klausykit, o gal juos lupti? Va mane,
Obelių[*] jaunesnįjį, mano tėvas, Obelius vyresnysis, sudaužydavo
kaip obuolį". "Kas stuktelės, kas švilptelės, kas čiaukštelės, kas
žvangtelės -- visumoje gauname auklėjimą..." "Pionierius
(komjaunuolis) privalo..." "Tėvai turi..." Apie ką visa tai? Kuo
tikėti? Ir kaip daryti tai, ką reikia, kad tai pavyktų natūraliai ir
lengvai, kad to dar ir norėtųsi?

_______________
[*] Panaudota lietuviška (?) pavardė, nes priežodis originale
neturi analogo. -- Vert. past.

Kažkas, matyt, mano, kad jis moka auklėti vaikus. Aš tiesiog
noriu patikslinti, kaip jis tai DARO? Pirma: koks auklėjimo
PRODUKTAS? Arba, jei jų keletas, išvardinkite juos paeiliui. Jei
produktas tiksliai nežinomas, jo neįmanoma gauti! Pamėginkite
įsivaizduoti, kaip gauti "savidiscipliną", "sąmoningumą" ar
"socialinę adaptaciją". Pradžiai teks iššifruoti šiuos semantinius
galvosūkius, ir kažin, ar tai įmanoma: netgi mokslininkai ginčijasi,
kas tai yra, o mes apskritai suprantame tai kiekvienas savaip.
Antra: kokia tiksli šių produktų formavimo TECHNOLOGIJA? Tiksliai
pagal punktus. Ir svarbiausia: KUR GALIMA PAMATYTI šią technologiją
veikiančią ir atsekti rezultatą? Taip, būtent taip. Kitaip
susitarkime, kad mes tiesiog maloniai praleidome laiką tuščiu
pokalbiu.
AUKLĖJIMAS -- TAI MITAS. Galima kalbėti apie kūno raumenų
stiprinimą. Apie tam tikros juslės stiprinimą. Apie atminties
treniruotę. Apie konkrečių sugebėjimų formavimą. Galima apmokyti
žmogų tam tikros sąvokų sistemos, pavyzdžiui, pasiekti, kad jis
suprastų šią esė. Bet negalima priversti žmogų PANORĖTI JĮ TAIKYTI.
Galima supažindinti žmogų su tuo, ką Jūs laikote gėriu ir blogiu. Bet
NORMALUS žmogus visada nusprendžia PATS, kas yra kas, ir ką
pritaikyti sau.
Mes vadiname auklėjimu tokį santykių su vaikais tipą, kai
suaugusieji mėgina pasiekti, kad vaikai tiksliai kopijuotų jų
pažiūras, įsitikinimus, JŲ REALYBĘ. Tuo pačiu suaugusieji mano turį
teisę ignoruoti vaikų realybę. Dėmesio. Būtent tai paverčia į
paprasčiausią ŽLUGDYMĄ, į asocialų reiškinį to, ką mes įpratome
vadinti "auklėjimu". Ką gi daryti?

4. BAZINIS MOTYVACIJOS DĖSNIS

 
Laimei, jis egzistuoja. Jis veikia. Jį galima naudoti visada.
Gyvybė -- reiškinys, klestintis iš esmės. Gyvybė nieko žalingo nedaro
sau, -- kitaip ji nebūtų gyvybe. Visi veiksmai, atnešantys
pagerėjimą, malonumą ar apsaugą, fiksuojami kaip MALONŪS ir mielai
kartojami, arba tampa poreikiu. Visa, kas neatneša pagerėjimo, arba
atneša skausmą ir praradimą (taip pat ir laisvės praradimą), tampa
pavojingu ir atstumiančiu. Dėsnis: KĄ APDOVANOJI, TĄ IR GAUNI.
Išplaukianti aksioma: JEI KAS NORS YRA, TAI TODĖL, KAD TAI BUVO
APDOVANOTA. Vyksta tik tai, kas kažkam naudinga. Ne tik materialiai,
bet apskritai naudinga, reikalinga. Šito dalyko supratimas iš esmės
palengvina esamas problemas.
Mums mokėjo už produkto nebuvimą, ir mes nustojome gaminti.
Mums apmoka ligonlapius, ir mes mėgstame sirgti, ir netgi
didžiuojamės savo ligomis. Ši savižudybės forma nusipelno atskiros
knygos!
Jūsų vaikas užsispiria, kaprizinasi? Vadinasi, Jūs įsigudrinote
apdovanoti tai. Žinoma, Jūs to nesuvokėte, Jūs TIESIOG REAGAVOTE --
bet Jūs tai DARĖTE. Jis nenori mokytis, vadinasi, Jūs apdovanojate
nesimokymą ir ignoruojate mokymąsi, -- realiai, iš tiesų. Ir žinote,
koks pats didžiausias apdovanojimas jūsų atžalai? JŪSŲ REAKCIJA, JŪSŲ
DĖMESYS. Reaguojate -- vadinasi, esate valdomi! Kas gali būti
vertingesnio?!
Jei norite ką nors pataisyti, pakeisti žmoguje, štai
technologija:

1. Tiksliai nustatykite nepageidaujamą savybę ar elgesį.
2. Tiksliai nustatykite, kokiu būdu Jūs tai apdovanojate.
3. Nežiūrėdami į vidinį maištą ir diskomfortą, nustokite apdovanoti.
4. Nežiūrėdami į sąmyšį ir baimę, APDOVANOKITE tai, kas pageidaujama.

Tai TAIKANT, labiausiai įsisenėjusios ydos ištrinamos per mėnesį.
Tai veikia su vaikais, su suaugusiais, su marsiečiais, su visų rūšių
gyvūnais, kadangi tai nukreipta į išgyvenimą, klestėjimą. Tai ir yra
kelias į Rojų. Tiems, kas iki šiol tiki bausmių veiksmingumu: mums gi
nesvarbu, kad žmogus, kaip robotas, nueitų ir padarytų tai, kas
sakoma. Mums svarbu, kad JIS PATS ŠITO NORĖTŲ. Jūs matėte tarp
baudžiančių nors vieną laimingą?
Va, jei norite, teisingesnė auklėjimo samprata: auklėjimo
produktas yra vaiko KETINIMAS, priimtas SAVIAPIBRĖŽTAI, be jokio
spaudimo ir salygų daryti tai, ko reikia. Tai LABAI paprasta, jei
priimi vaikus kaip laisvus partnerius. Tai beveik neįmanoma, jei
"privalai išauklėti..." Privalai -- reiškia PPŠ. O gyvenimas su
vaikais -- tai partnerystė. (PPŠ: potencialus problemų šaltinis --
žmogus, leidęs save žlugdyti, atidavęs kažkam teisę spręsti už save,
savo tikslus bei laisves, ir todėl nelaimingas bei piktas, nežiūrint
moralės teisingumo.)
Dvimetė mano draugo dukrelė, žmogutis labai priklausomas ir
"išpaikintas" (apie išpaikinimą -- toliau), nuolat prišlapindavo
kelnytes. Aš pasiūliau apdovanojimu taisyti situaciją. Ir mes
stebėjome, kaip filigraniškai tiksliai veikia motyvacijos dėsnis.
"Sėskis ant puoduko, ir tada duosiu saldainuką." Po dviejų dienų (!)
mergaitė su entuziazmu nusimaudavo kelnytes ir drėbdavosi ant puoduko
dvidešimt kartų per dieną, o leisdavo... į kelnes. Buvo NETEISINGAI
nustatyta pataisoma savybė, buvo apdovanojamas PSEUDOREZULTATAS -- ir
jis buvo gautas!
"Betgi tai tas pat, kaip dresuoti šunį! Jūs pats prilyginate
vaiką gyvūnui! O jis -- žmogus, jis gi privalo suprasti!..." Uno
momento! Vėl -- "privalo"? JIS NIEKO JŪSŲ ATŽVILGIU NEPRIVALO. Jis
tik sau privalo: gerinti savo gyvenimą. Jūs, atsiprašant, NORITE iš
jo vieno, o APDOVANOJATE visai kita, atleiskite. Ir jis PRIVERSTAS
suprasti tai, kas naudingiau jam.
Mes tiesiog labai BIJOME sąmoningai apdovanoti normalų elgesį.
Mes įpratome žlugdyti. Taip mums paprasčiau. Ir mūsų sutrikimas nieko
daugiau nereiškia. (Šioji tirada -- ne Jums, skaitytojau, bet
atskirai Jūsų ir vaiko problemai. Tokia būtinai atsiras!)
APDOVANOTI -- konkretus, neasocialus įgūdis, su kuriuo mumyse
riesta. "Padarei tą, gausi aną" -- normalūs dalykiniai santykiai. Jei
jų laikomasi sąžiningai, mes jaučiamės puikiai, mielai dirbame,
matome perspektyvas, esame tikri dėl rytdienos. Mes patys
REIKALAUJAME apdovanojimo. Ir nepageidaujame apdovanoti vaikų. Ir
tada vaikai, žinoma, daro tai, kas naudinga jiems. Ir užuot sprendę
šią problemą, mes išsigalvojame MITĄ "VAIKAI PRIVALO", ir tikime juo,
ir sukuriame jo pagrindu moralinius principus bei auklėjimo
koncepcijas, atkakliai ignoruodami savo rezultatus -- mūsų vaikų
maištą, susvetimėjimą, neprotingumą, sielvartą, apatiją.
O dresūra, beje, kaip ir auklėjimas, gali būti produktyvi ir
pagerinanti gyvenimą, o gali būti asociali, -- priklausomai nuo
dresuotojo. Ir mūsų bėda ta, kad mes NETURIME PRODUKTYVIOS DRESŪROS.
Produktyvi dresūra -- tiesiog protingas sugyvenimas, kai vienas
apdovanoja pageidaujamus kito veiksmus, darydamas juos maloniais.
Noriu pailiustruoti tai.

5. KAIP IŠGAUTI BET KĄ IŠ BET KO

 
Produktyvios dresūros principus sukūrė JAV etologė Karen Prajor.
Prieš dešimtį metų "Moksle ir gyvenime"[*] buvo spausdinama jos
knygutė "Neurgzkite ant šuns!" Aš priskiriu šią knygą prie žmogiškojo
protingumo šedevrų, mat ten aprašyta konkreti formavimo technologija
be žlugdymo ir apribojimų.

_______________
[*] Nemanau, kad kalbama apie lietuviškąjį "MG". -- Vert. past.

Karen išmoko dresuoti netgi krabus -- jie skambindavo varpeliais.
Skambindavo ne iš baimės, ir NE IŠ SĄŽINĖS, o todėl, kad tai jiems
buvo malonu.
Kitaip jie neimtų skambinti, tai juk suprantama! Nesuprantama,
kaip galima atimti tą malonumą iš vaikų tik todėl, kad jie ne krabai.
Dresūros procesas paprastas: bet koks pageidaujamas veiksmas
apdovanojamas. Svarbu:

a) apdovanoti TĄ PAČIĄ AKIMIRKĄ, kai tik veiksmas atliktas.
Kitaip apdovanojimas nesusiejamas su veiksmu, ir veiksmas netampa
naudingu gyvenimui.
b) apdovanojimas turi būti pakankamai mažas, kad neatitrauktumėte
nuo darbo ir kad būtų noras gauti jį dar ir dar, ir darbas galėtų
tęstis.

Lengva suprasti, kad tokiame procese nėra vietos bausmėms: jos
iškart sukurs dresuotojo ATSTŪMIMĄ, ir tolimesnis darbas taps
neimanomu. O esant sistemingam baudimui, atstumiama bus visa, kas
susiję su dresūra. Ir čia iškart iškyla vaizduotėje mokyklos klasė...
vaikų darželio grupė... Instituto auditorija -- ačiū Dievui, ten mes
jau turėjome galimybę užsiimti kuo tik nori, išskyrus mokymąsi. Apie
armiją apskritai tyliu. Šeima. Šeima -- ten pat!
Dar kartą: svarbu tiksliai apibrėžti pageidaujamą veiksmą. Mano
duktė taikė dresūrą mūsų šuniukui Čiupkui. Duktė mesdavo šlepetę, ir
apdovanodavo Čiupkų už tai, kad jis ją atnešdavo. Jie dirbo vos dvi
valandas. O Čiupkus iki šiol ištąso visą avalynę po verandą, su
viltimi žvelgdamas mums į akis. Ir jis absoliučiai teisus -- tai jo
išgyvenimas!
Praktikoje suprasti dresūros esmę leidžia puikus žaidimas, kurį
Karen veda savo seminaruose. DRESUOTOJAS ir žiūrovai susitaria:
vedantysis turi, pavyzdžiui, paimti pieštuką ir nupiešti apskritimą.
Vedantysis įeina, apie tai nežinodamas. Dresuotojo užduotis --
išgauti iš vedančiojo tai, ko norima. Apdovanojimas yra sušvilpimas
ar suplojimas delnais. Dresuotojas seka vedantįjį ir apdovanoja bet
kuriuos veiksmus reikiama kryptimi. Vedantysis seka apdovanojimus ir
mėgina rasti reikalingus variantus. Žiūrovai serga už abu -- tai yra,
už jų tarpusavio supratimą.
Šis žaidimas -- realus GYVENIMO modelis. Pasiekti tikslą galima
tik esant visiškam tarpusavio supratimui tarp abiejų partnerių.
Aišku, kad jokia bausmė nepadės vedančiajam suprasti, ko iš jo
norima. Tai -- gyvenimas. Būdinga, kad kai pagaliau aplanko sėkmė,
visi baisiai džiaugiasi, o partneriai pajunta vienas kitam simpatiją,
lyg būtų seni pažįstami. Pažaiskite šį žaidimą su savo vaikais.
Nugalėkite sutrikimą. Išmokite būti geru vedančiuoju. Ir geru
dresuotoju. Ir Jūs pamatysite, ką reiškia partnerystė su vaikais.
Pažaiskite kartu, ir aptiksite, kodėl turite problemų su vaikais.
Dabar aišku, kas yra paklusnumas. Tai -- kada, atsakydamas į jūsų
diktatą, žmogutis arba apsimetinėja, vaizduoja supratusį, arba
palaužtas iki apatijos, tai yra, įsitikinęs, kad neturi teisės elgtis
kitaip. Pastarasis atvejis itin baisus: apatijoje žmogui viskas
visvien.

6. IŠ KUR ATSIRANDA IŠDYKIMAS

 
Kiekvieną kartą, kai vaikas mus nemaloniai paveikia, mes
nekintamai apdovanojame tai. Nuo pat pirmosios dienos mes
apdovanojame NEPAGEIDAUTINĄ elgesį. O pageidautino daugelyje atvejų
NIEKAIP neapdovanojame. Ši beprotybės rūšis dažnai tęsiasi visą
gyvenimą, persikeldama ir pas suaugusius partnerius. Rezultatus
matome nuolat, bet mitas "jie privalo" neleidžia pamatyti mus pačius
kaip PRIEŽASTĮ. Pamėginkime nuimti šį "šviesos filtrą" ir pažiūrėti,
kas vyksta iš tiesų.
Egzistuoja pagrindinis tikslas, susijęs su išgyvenimu, kurią
pražiūrėjo Darvinas, ir kuris tikriausiai būtų likusi nežinoma, jei
jo nebūtų įžiūrėjęs Habardas[6]. Manoma, kad gyvos būtybės tikslas --
PRISITAIKYTI prie aplinkos. Tai klaida. Niekas niekada nematė
prisitaikiusių laimingų ir galingų žmonių. Išgyvenimo tikslas --
PRITAIKYTI APLINKĄ SAU. Homo sapiens tapo kitų rūšių šeimininku
būtent todėl, kad jame ši savybė stipriau išreikšta.
Atėjęs į pasaulį, mažylis iškart ima pritaikyti prie savęs visą
aplinką ir visus aplinkinius. Tai vienintelis jo būdas išgyventi:
įsčiose jam kliuvo tiek skausmo ir diskomforto, kad jis neturi jokios
garantijos, jog jūs nesiimsite jo ir toliau niurkyti. Taip ar kitaip,
jis TURI valdyti aplinką. Jis turi padaryti Jus valdomais. Tai
svarbiausia. Pagrindinis išgyvenimo faktorius. Vardan šito galima
daug ką paaukoti, galima netgi kęsti skausmą. Jei jis, dar bejėgis,
privers Jus būti nuspėjamu, jo išgyvenimas UŽTIKRINTAS.
Ir va Jūs pats demonstruojate jam, į ką VISADA reaguojate. Jūs
rodote savo silpnas vietas, MYGTUKUS, kurie sukelia Jūsų reakciją.
Mažylis verkšlena. Jūs nereaguojate. Tada jis bliauna, ir Jūs
prišokate. Yra! Po to jo aimanos priverčia jus širsti, Jūs plūstatės.
Puiku! Jūs NUSPĖJAMI. Jūs -- kontroliuojami! Jis spiriasi, ir Jūs
blykštate. Tai, ko reikia! Jūs širstate, prarandate pusiausvyrą,
baudžiate, netgi mušate, bet VIS REAGUOJATE, IR DAŽNAI NUSILEIDŽIATE.
Vaikas skundžiasi, ir Jūs, dar neišsiaiškinę, užjaučiate. Jis
"serga", ir Jūs sunerimę, Jūs rūpinatės, bijote. Nuostabu, kontrolė
užtikrinta! Pastebėsime: Jūs juk nepaliekate jam pasirinkimo. Jis
tyliai žaidžia -- Jūs nereaguojate (taip ir turi būti, pagaliau
nusiramino). Jis mėgina kopijuoti Jus, padėti Jums, Jūs -- nulis
emocijų (svarbiausia, kad netrukdytų). Va jam kažkas PAVYKO, bet Jūs
labiau susirūpinę, kad jis išsitepė. Aha! Teks vėl lįsti į balą, nes
kitaip Jūsų dėmesio nesusilauksi! Efektyvus atradimas! O jei užvožti
kaimynui kastuvėliu per makaulę? Jes, jes! Va kaip viskas susijaukė.
"Nedėvėsiu aš šitos suknelės, NE-DĖ-VĖ-SIU!" Jėga! Viešpatie su
viešpačiukais, kaip gyventi? Grindis išploviau pats -- tik linktelėjo
ir sukritikavo. Iš matiekos (!) penketą gavau -- "Na pagaliau". Visą
dieną skaitysi knygutę, niekas ir neprieis. Ir apskritai, kai pas
mane viskas gerai, visi užsiėmę savo reikalais, manęs tartum nėra!
"Oi, galva plyšta..." Va, kitas reikalas, iškart žmogiškas požiūris!
Va taip, nuo gimimo ir visą gyvenimą, mes patys "dresuojame"
vaikus, reaguodami į bloga ir ignoruodami gera. REAGAVIMAS -- TAI
APDOVANOJIMAS. Tegul ir bausmė, skandalas, kivirčas -- mėginimo
valdyti apdovanojimas. O mes baudžiame ir baudžiame, ir stebimės:
kodėl gi jie tokie UŽSISPYRĘ.
O kas tada NE APDOVANOJIMAS? Ogi tiesiog NEREAGAVIMAS. Jokios
reakcijos. Pamenate, vieningose grupėse pati baisiausia bausmė buvo
boikotas. Nereaguoti į verksmą, staugimą, įžūlumą, užsispyrimą? Taip.
Visa tai išties neverta dėmesio. Jei mažyliui blogai, padėkite
tylomis. Reaguokite į tai, kas taps žmogaus dorybėmis. Džiaukitės
nuoširdumu, normaliu bendravimu, pastebėkite savarankiškumą, tyrumą,
vyriškumą, itin audringai, o geriau -- materialiai, apdovanokite bet
kokį pasiekimą. Ne pastangą, bet būtent REZULTATĄ. Žmogučiui turi
būti naudinga būti geru, ir nenaudinga būti blogu. Tai, ką mes
pasirinksime apdovanoti savo dėmesiu, ir taps vaiko elgesiu.
O bausmės tada -- kas tai yra? O tai tiesiog tikslus dalykinių
sutarčių atlikimas. Prisidirbai, apkartinai kam nors gyvenimą, nors
dėl to buvo susitarta -- še tau, fašiste, granatą, ramiai ir tylomis.
Minšul duodavo pliusus už normą, minusus už aberuotą[22] elgesį (dėl
jo būdavo susitariama), ir nuo bendro rezultato priklausė sūnų
kišenpinigiai. Aš vienu metu už bet kokį tvarkos pažeidimą skirdavau
"pataisos darbus", žymiai pagalbai vaikus "samdydavau", ir rubliu
įvertindavau kiekvieną papildomų užduočių mokyklai (sudarinėdavau jas
pats) lapą. Rezultatas: pro iškreiptus "mygtukinio" elgesio (epatažo)
kontūrus išryškėjo savo elgesio rezultatų suvokimas, partnerystės
skonis ir gebėjimas valdytis. Neturiu problemų su vaikais -- negi
šito maža?
Kas gi tas išdykimas? Dar vienas mėgstamas mitas. Iš vienos
pusės, vaikas visais atžvilgiais ribojamas, ir taip priverčiamas
kovoti už laisvę ir išgyvenimą. Iš kitos pusės, apdovanojamos tik
labiausiai konfliktinės, psichotinės jo būsenos. Todėl galų gale
vaikas TIKSLIAI ŽINO, kad būti pačiu savimi, elgtis normaliai
PAVOJINGA gyvybei. Jis įtemptas, sugniuždytas, sudirgęs, jis
nuolatinėje kovoje. Jis įkyriai mėgina valdyti žmones, ir tai
priverčia jį nuolat keisti roles. Jis yra tarp žmonių, apimtų baimės,
kurie "privalo išauklėti..." Jis -- PPŠ. Mygtukinio karo kareivis.
Būtent "išdykusių", tai yra NUAUKLĖTŲ, vaikų tėvams praverstų ši
informacija. Bet būtent jie niekada nežiūrės į ją rimtai: juos
"auklėjo" lygiai taip pat!
Protingoje visuomenėje visi vaikai turės teisę pasirinkti šeimą,
palikti tėvus. Ir bus tokia galimybė. Rečiausiai draugais tampa
artimi giminaičiai, ir beveik niekad -- tėvai. Jie juk "privalo". O
tikruose geruose santykiuose būna tik "Aš taip noriu. O tu?"

7. KAM PRIKLAUSO MANO VAIKO DVIRATIS?

 
Nelengvas klausimas, tiesa? Jam? Kodėl tada aš baru jį, jei su
dviračiu kažkas netvarkoje? Vadinasi, man? Kodėl aš tada apgaudinėju
jį, kad tai jo dviratis? Dar įdomiau, KODĖL aš jį apgaudinėju. Kaip
čia įspūdingiau pasakius?...
Vėl: vaikai mums -- ne žmonės. Argi turime problemų su svetimų
žmonių nuosavybe? Čia viskas aišku: NEIMK SVETIMO! Ir tuoj pat: "Ar
galiu pasivažinėti savo dviračiu?" Absurdas. Kaip jaučiatės, kai
tėvas davinėja nurodymus dėl jūsų mašinos? O štai butas, kuriame
gyvena mama, dukrelė ir anūkėlė. Mama visus be proto myli ir nuolat
tvirtina, kad čia šeimininkai -- jie. Bet butas mamos. Ir dukrelė
dažnai ieško penkto kampo. Baksnodama jį galva...
Konfliktai dėl nuosavybės buvo chroniški tarp mano trejeto ir
kraupi problema mudviems iki tol, kol Habardo dėka nesuvokiau
paprasto dalyko: NUOSAVYBĖ žmogui yra SVARBIAUSIAS IŠGYVENIMO
FAKTORIUS, JI VISADA KAŽKIENO.
Ir tada mes likvidavome namie "bendrus" daiktus. Bendras daiktas
-- NIEKIENO. Kiekvienas nori turėti jį, bet niekas negali. Kažkas
turi būti už jį atsakingas, bet NĖRA KO PAKLAUSTI. Teisė turėti
atimta iš visų. Teisė parodyti gailestingumą, dalijantis šiuo daiktu,
nesuteikta niekam! Daiktas praranda prasmę. Jis -- ne nuosavybė. Ir
jis tampa konfliktų šaltiniu. Mes supratome tai ir paskirstėme
nuosavybę. Ir susitarėme, kad SVETIMO daikto niekas neturi teisės
imti nepasiklausęs. Ir rietynės dėl nuosavybės palaipsniui baigėsi.
Tuoj išvada: vadinasi, galima likviduoti ir kitų konfliktų
priežastis!
O jei atvirai, visus "bendrus" daiktus mes laikome SAVAIS. Juk
tik sau mes priskiriame teisę bausti ar pasigailėti už juos! Kadaise
mes didžiavomės bendra nuosavybe šalyje. Dabar suprantame, kieno ji
buvo iš tiesų. Dabar aš tiksliai žinau: jei kas nors kalba apie
"bendra", tai labai pavojinga situacija. Asocialu nejausti svetimos
nuosavybės. Bet kurie santykiai, kur yra aiškiai neapibrėžta
nuosavybė, pasmerkti iširti, ir aš stebiu tai nuolat. Vertybė gali
būti niekieno tik tol, kol kas nors uždraudžia ją turėti, bet aišku,
kad būtent jis ir laiko save šeimininku, kad ir kaip gražiai jis to
nemaskuotų. Turėti BENDRUS daiktus gali tik patikimi partneriai,
turintys aiškų tikslą, ir laikinai. Bet tai -- netipiškas, sandorinis
variantas.
"Visi daiktai, baldai, patalpos, atiduoti vaikui, turi būti tik
jo žinioje. Štai jis plėšo drabužius, dovanoja dviratį. TAI NE JŪSŲ
REIKALAS". "Kaip tai? Juk aš turiu iš naujo pirkti visa tai". Jūs
galite susitarti, kas bus perkama, o kas ne, per kiek laiko ir kokiu
būdu jums atlyginama žala. Ir ramiai laikytis šių sandorių.
Kiekvienas žmogus bevelija netekti daikto, tačiau TURĖTI TEISĘ Į TAI.
Ir, beje, nėra kito būdo išmokti atsakomybės už savo daiktus,
išskyrus griežtą susitarimo laikymąsi: jei žmogus sugadino SAVO
DAIKTĄ, TAI JO PROBLEMOS, ir niekas neprivalo pirkti naujo.
Kartu su bendros nuosavybės mitu aš atsikračiau dar dviejų mitų,
apie kuriuos noriu užsiminti. Pirmasis jų -- mitas apie godumą.
Štai žmogus, įsitikinęs savo teise turėti kažką. Jam duoda
daiktą, vertingą, tačiau jis staiga aptinka, kad kažkas turi teisę
bet kuriuo momentu jį pasisavinti. Va jam dovanoja (!) gimimo dienai
(!) saldainių dėžutę, apie kurią jis seniai svajojo. Bet nespėjo jis
apsidžiaugti, kaip paaiškėja, kad dėžutę, pasirodo, padovanojo tik
tam, kad parodytų visiems, koks jis geras, o protesto atveju --
apšauktų gobšuoliu. Greitai paaiškėja, kad visos dovanos, ypač
valgomos, skirtos būtent tam, -- taip nori tėvai. Pažiūrėčiau aš į
mamą, kuri PRIVALĖTŲ demonstruoti savo gerumą visiems svečiams, kai
gauna dovanų brangų kosmetikos rinkinį ar Gželės servizą. Ką Jūs
padarytumėte jos vietoje? O ką jūs patartumėte vaikui, kuriam tokia
situacija fatališka? Teisingai: atriboti save nuo pasigviešimų.
Godumas -- įkyri, bet natūrali kova už nuosavybės teisę, kai tą
teisę iš tavęs atiminėja. Geriausias būdas padaryti godžiu yra
priversti dalintis. Žmogus, kuris turi pilnavertiškai, niekad
neatsisakys gailestingumo: jis nebijo prarasti teisės nuspręsti.
Laisvas žmogus su malonumu džiugina kitus žmones. O jei jis nusprendė
nesidalinti -- tai jo šventa teisė. Ir čia aptinkame MITĄ APIE
GAILESTINGUMĄ.
Mitas pasireiškia tuo, kad mes manome, jog žmogus PRIVALO būti
gailestingu. Mes LAUKIAME gailestingumo. Mes įsižeidžiame, kai jis
neparodomas.
Mes užmirštame, kad GAILESTINGUMAS -- grynai asmeninis žmogaus
reikalas. Jo SAVIAPIBRĖŽTAS sprendimas padėti sau, palaikant savo
aplinką. O jei jo imama laukti, numanyti ir reikalauti, tada tai jau
ŠANTAŽAS. Kas gali reikalauti gailestingumo? Tas, kuris, atleiskite,
nenori išgyventi PATS. Ar protinga tokius palaikyti?...
Aš suteikiau savo vaikams teisę NESIDALINTI NIEKUO. Lengva
susigaudyti, kad jie mielai dalijasi, kai nori, ir kaifuoja
dovanodami dovanas. Visiems tapo geriau.

8. MOKĖTI PINIGUS SAVAM VAIKUI ?!

 
Teisingai. Geriau pakviesti svetimą dėdę ir užmokėti jam triskart
tiek už darbą. Kad tik pinigai nepakliūtų į vaiko rankas! Juk tai bus
JO pinigai. Ne tie, kurie jam PADOVANOTI, vadinasi, jam tarsi
nepriklauso, ir mes visada galime laukti dėkingumo ar kištis į jų
panaudojimą. (Štai, žinok mano gerumą. Bet tai -- kalkuliatoriui! --
ir nelaimingas vaikas ieško paties pigiausio kalkuliatoriaus, kad
liktų nors truputis pinigų, kuriuos jis galėtų panaudoti taip, kaip
PATS nori). O užsidirbo -- gavo TEISĘ. Ir mums dreba rankos.
PINIGAI -- pati svarbiausia nuosavybės dalis. Pinigai --
pirmosios dinamikos[16] pagrindas. Tarp materialių dalykų nėra mums
NIEKO LABIAU REIKALINGO IR TROKŠTAMO už pinigus. Kam slėpti nuo savęs
tai? "Neturėti pinigų -- vienintelis nusikaltimas šiuolaikiniame
pasaulyje". Ir mes puikiai suprantame, kad nuo 7-8 metų vaikai
labiausiai už viską pasaulyje nori turėti pinigų. Ir mes
išsigalvojame krūvą priežasčių ir mitų, kad pinigai vaikams
neatitektų. Jūs niekada nesusimąstėte, kodėl įstatymas draudžia
dirbti jauniems, sveikiems, energingiems ir trokštantiems dirbti
žmonėms? Galbūt jie nieko nemoka? Ne, mes žinome, kad jie, ko gero,
gali dirbti geriau už suaugusius. Makarenko mokykla, jos analogai,
darbo klubuose patirtis rodo, kad vaikai puikiausiai apsieina be
mūsų, jei suteikiame jiems tokią GALIMYBĘ. Galbūt jiems reikia
mokytis? Bet KO? Aš nemačiau nė vienos mokyklos, kuri mokytų
PRITAIKOMŲ ĮGŪDŽIŲ, iš kurios išeitų kokios nors veiklos
PROFESIONALAI. O kitaip -- kokia mokymo prasmė?
Jokių realių priežasčių tam, kad vaikai nuo 8-10 metų galėtų
dirbti, NĖRA. Priežastis čia viena: SUAUGUSIEJI. Mes bijome savo
vaikų NEPRIKLAUSOMYBĖS. Mes bijome jų LAISVĖS. Mes bijome, kad jie
turės SAVO PINIGŲ.
Šios įteisintos baimės (o iš esmės -- despotizmo) pasekmės
katastrofiškos. Žmogus, kuriam draudžiama dirbti -- visuomenės
išvytasis. Jis negali prisidėti prie visuomenės gyvenimo. Jis --
niekas. Jį įtikinėja, kad jis NEREIKALINGAS, kad pasaulis apsieis be
jo. Nėra patikimesnio būdo padaryti žmogų asocialiu. Jaunimo
nusikalstamumas, narkomanija, šeimyniniai konfliktai su vaikais,
visos jaunatviško protesto prieš visuomenę formos -- realios išvados
to, kad iki dvidešimties metų mes laikome vaikus įnamiais,
vaizduodami rūpinimąsi.
Žinau tėvų, kurie, vos sudurdami galą su galu, labai bijo
pamatyti pinigus savo jau suaugusių vaikų rankose. Jie bijo, kad
pinigai padarys vaikus BEDVASIAIS. Tai pats kvailiausias mitas apie
auklėjimą.
Kodėl mes tapatiname su dvasingumu apatiją pinigams ir
nesugebėjimą jų turėti? Kodėl turtą mes tapatiname su bedvasiškumu?
Tik todėl, kad NEMOKAME užsidirbti pinigų. Mūsų protestas prieš turtą
-- veidmainystė. Tas, kuris išmoko turėti pinigų, niekada niekam
nepalinkės "elgetiško dvasingumo", nes džiaugiasi savo laisve ir
naujomis galimybėmis. Jei, žinoma, jis ne nusikaltėlis. Bet
nusikaltėliai normaliame biznyje pasitaiko kur kas rečiau, nei tarp
elgetų: jų biznis ilgai negyvena. Jei, žinoma, jie ne valdininkai...
Biznis -- tai IŠGYVENIMO kūryba. Sėkmė tikrame biznyje yra
praktinė aukščiausio dvasingumo apraiška. Biznio pagrindas -- mainai.
Jūs gaminate tokią vertingą paslaugą ar produktą, kad tai PAGERINA
žmonių gyvenimą, ir jie maino tai į pinigus -- perka. Sėkmingam
bizniui reikia būti meistru, profesionalu. Reikia būti labai
SOCIALIU, mylėti žmones. Reikia mylėti gyvenimą ir norėti klestėti
bei gerinti savo dinamikas. Ir reikia būti išsilavinusiu ir
kultūringu, kitaip nesugebėsi bendrauti su kolegomis iš kitų šalių.
Bet kuriuo atveju biznis -- sunkus darbas. Elgetos, reikalaujantys
"ekonomikos vystymosi", pamiršta apie tai, kad vystys ją tie, kurie
MOKA tai ir ĖMĖSI to. Kas gi daugiau turi būti apdovanoti, jei ne
jie? Patys sau sukurkite darbą, ir pelnas bus Jūsų. Suprantu, kaip
tai sunku, patirtis yra. Bet vaikus reikia išmokyti būtent to. Ir
būtent PAVYZDŽIU. Nes vaikai ne klausosi mūsų, o ŽIŪRI, KĄ MES
DAROME.
Ar galima pinigais apdovanoti pasiekimus moksle ir darbą namie?
REIKIA. Matau pasipiktinimo reakciją: "KĄ-Ą-Ą?!" Na, kaip norite, o
aš nusprendžiau, kad man bus geriau, jei mano vaikams bus gera. Ir
sudariau su vaikais dalykinius santykius, sumodeliavęs sąžiningą
darbo produktų mainymą į pinigus. Ir iškart išsisprendė daug
problemų. Vaikai PATYS pradėjo užsiimti praktiniu mokymusi ir siekti
GEBĖJIMŲ, kurie niekada nepasiekiami mokyklinėje programoje. Namie
padidėjo tvarka. Mes netekome būtinybės nuolat versti, priminti ir
duoti, o tai pakėlė bendrą nuotaiką. Vaikai įgijo galimybę turėti
SAVO pinigų ir mažiau priklausyti nuo mūsų. Beje, didelę šių pinigų
dalį išeikvoja dovanoms mums, ir tai malonu. Vaikai praktiškai
dalyvauja realiame ekonominiame gyvenimo modelyje, įsisavindami
sandorinius santykius. Mūsų tarpusavio pasitikėjimas pagerėjo, ir
sustiprėjo PARTNERYSTĖ. Ir gyvenimas pagerėjo. Dabar, praėjus metams,
aš galiu pasitikėti vaikais ir esu tikras, kad mano piniginę pagalbą
jie vertina taip, kaip reikia.
Dabar aš tiksliai žinau: siūlyti svetimam žmogui darbą, kurį savo
paties naudai gali padaryti sūnus -- kiaulystė sūnaus atžvilgiu.
Tegul vaikai įsisąmonina: bet kuris pasiekimas vertas apdovanojimo.
Toks realus gyvenimas.

9. DOVANOS IŠ PAREIGOS

 
Dabar, susumuodami du paskutinius skyrelius, mes galime realiau
peržiūrėti etinį vaikų materialinės globos, išlaikymo paveikslą.
Pirma. Manydami, kad vaikus PRIVALOME IŠLAIKYTI iki
pilnametystės, mes iki pat pilnametystės nevalingai mokome juos būti
išlaikytiniais ir priklausomais. Mes uždraudžiame jiems SUŽINOTI, ką
reiškia materialinis savarankiškumas. Ir taip kasame sau duobę. Bet
ką daryti, jei vaikams nėra kur dirbti? Paprasčiausia: tapkite jų
darbdaviu. Tegul piktinasi giminaičiai. Jūs juoksitės paskutiniai.
Antra. Mes mėgstame dovanoti DOVANAS. Tai puiku -- draugams iš
širdies dovanoti gerus daiktus! Bet su vaikais, pasirodo, viskas gali
būti ne taip paprasta.
Štai Jūsų šeštaklasis vaikas. Ir štai du Jūsų rūpinimosi juo
variantai.

1) Jūs pagal susitarimą vertinate jo darbą namie bei savarankiško
lavinimosi pasiekimus, ir šventei pateikiate visą sumą, asmeniškai
nuo savęs pridėję prie jos premiją.
2) Jūs perkate jam dovanas ir dovanojate šventei, išleidę tiek
pat pinigų.

Pirmąjį variantą a) pasirinks bet kuris normalus žmogus, b) jis
spės padaryti daug naudingų sau dalykų pats to norėdamas; c) jis
suvoks rezultato apdovanojimo principą; d) jis bus laimingas, gavęs
SAVO pinigus; e) padidės jo pasitikėjimas Jumis.
Antrasis variantas: tik trumpalaikis pasitenkinimas ir didelis
stimulas tobulinti šantažo bei dykaduoniavimo meną.
Čia yra ir dar vienas didžiulis skirtumas: pirmu atveju Jūs
didinate žmogaus laisvę bei nepriklausomybę, o antrajame parodote
jam, kad JIS PRIKLAUSOMAS NUO JŪSŲ.
Dovana dovanai nelygu. Tarp mūsų dažnai gaunasi: va imk, visa tai
-- tau, bet žinok, kad už tai tu MAN skolingas. Nepamiršk, koks aš
geras! Atmink, kad gyveni mano sąskaita, vis ant gatavo, ir už tai
klausyk manęs, mylėk mane.
Nesutinkate? O iš kur tada begaliniai "Tu sąžinę turi? Aš tau
viską atiduodu. Aš viską dėl tavęs darau. Aš dirbu, kad tu būtum
aprengtas ir pavalgydintas! Ir štai man už tai dėkingumas!" Tai juk
paprasčiausias nesumokėjimo ieškinys. Pasirodo, mes laikome vaikus
savo SKOLININKAIS. Duodami ir dovanodami jiems, kupini graudulio ir
šildomi savo dosnumo, IŠDUODAME JIEMS VEKSELĮ, kurio kopiją
kruopščiai įsisiuvame ir saugome VISĄ GYVENIMĄ. Mes mėginame nupirkti
jų sielą, jų teises ir laisvę, NUPIRKTI JŲ MEILĘ. Vargas tam, kam tai
pavyks!
O reikalas va koks. Jei aplinka DUODA žmogui daugiau, nei JIS
PATS gali duoti atgal -- žmogus jaučia PAVOJŲ. Tai protinga: tas, kas
atiduoda, negaudamas mainais -- silpnėja. Žmogus nenori susilpninti
artimųjų -- savo trečiosios dinamikos. Tai jo įgimta savybė. Bet mes
įsigudriname tą savybę (paruoštą aktyvų socialumą!) sunaikinti.
Mažyliai dar vystykluose mėgina padėti mums: pradžioje šypsosi,
vėliau dainuoja, šoka, kartoja mūsų judesius, mėgina dalyvauti mūsų
reikaluose. Mes tai vadiname žodžiu "TRUKDO". "Atstok! Netrukdyk!
Pasitrauk! Še, imk, tik atstok!" Ką mes apdovanojame?!
Ir žmogutis dar vystykluose ima jausti: JIS -- NEREIKALINGAS, JIS
NEGALI PADĖTI, PALAIKYTI. Jis neviltyje. Jis sunerimęs. Po to jis
mato, kad tėvai nenori, jog jis grąžintų jiems savo skolą, o nori
paklusnumo. O paklusnumas -- baisus daiktas. Tai reiškia, kad žmogus
PRIVALO atsižadėti savo sprendimų ir ketinimų. Bet laisvė spręsti --
ŽMOGAUS PAGRINDAS. Atsisakęs savęs, jis pasineria į apatiją. O tai --
mirtis. Toks žmogus labai pigiai kainuoja, jis greičiau NAŠTA. Tokius
vaikus spartiečiai mesdavo į prarają. Dievas jų teisėjas. Mes
elgiamės dar neprotingiau: mėginame padaryti tokiais VISUS vaikus.
Pradžioje apatijos ir nesikišimo apdovanojimas. Po to, kai tasai
nesikišimas ima mus gąsdinti -- materialinės skolos "rašto
išdavimas". Ir vėliau -- šantažas ("...Tada tu nieko negausi!")
Pamėgink čia likti ŽMOGUMI. Va kodėl SĖKMĖ -- reta laimingųjų savybė.
Kiek galima greičiau užtikrinkite vaikams galimybę būti
materialiai nepriklausomais. Kiek galima sąmoningiau, o ne pagal savo
įgeidžius, dovanokite: vaikas ir taip jaučiasi chronišku skolininku
ir kenčia nuo to. Kaip galima dažniau APDOVANOKITE SĖKMĘ: taip Jūs
išvaduojate nuo skolų ir išsprendžiate masę kitų problemų.
Kartu su kitomis išsisprendžia dar viena SVARBIAUSIOJI problema:
išsklaidomas MITAS APIE UOLUMĄ ir pastangą.

10. DARBAS ŽMOGŲ PUOŠIA

 
"Darbas padarė iš beždžionės žmogų. Dirbk iki prakaito! Būk
darbštus. Stenkis, būk stropus. Dirbk, uoliai dirbk. Nespaudęs
norago, nekąsi pyrago. Ir t. t." Aš padariau atradimą: VISA TAI --
MELAS.
Kad paaiškėtų, kam jis naudingas, pateiksiu keletą vieno rango
paveikslėlių.
Armija. "Kasam nuo manęs iki ano stulpo!" Rytoj -- užkasam.
Svarbiausia, kad kareivis DIRBTŲ. Taip konclageriuose sunaikindavo
asmenybę, pastūmėdami žmogų į apatiją savęs ir savo teisių atžvilgiu.
Statybos. Darbo nėra, ir mes sėdime. Staiga: "Vyresnybė!" Kažkas
lenda į griovį, kažkas stveria vamzdį, kažkas ima armatūrą ir ima
tyliai daužyti betoną, tartum kažką nukrapštydamas. Taip priklauso.
Vyresnybė turi matyti, jog MES DIRBAME. Kam tai naudinga? Tam, kuris
tvarko statybos piniginius reikalus, tai yra, realiam šios "bendros"
nuosavybės savininkui; jis turi užmokėti mums minimumą ir ištempti
darbus iki reikiamo termino -- kad pačiam liktų.
Šeima. Parėjo sūnus. Jis sutvarkė savo reikalus, ir laisvas.
Dykinėja (į tai turi pilną teisę). Ne, to negalima pakęsti. "Tu ką,
jau viską padarei? Namie tiek darbų, o jis gulinėja! Nėra ką veikti?
Tuoj rasiu!..." (Sūnus: "...po perkūnais... idiotas. Ir kas cia mane
atitempė taip anksti...") Betgi jie PRIVALO padėti?! Aha. Tik pagalba
-- tai, atleiskite, asmeninis žmogaus reikalas, tai gailestingumas:
panorėjo -- padėjo, nepanorėjo -- pardon. Neabejotina, gerai, kai
vaikai mielai dirba namie kartu su jumis. Bet kai jie PRIVALO,
vadinkime tai tikruoju vardu: pavaldumas, prievolė, baudžiava. Tik ne
pagalba. Neįžeidinėkime etikos pagrindų.
O va dukrelė muzikuoja. "Sėsk mokytis! Mokykis!" Geriausiu atveju
ji kažką sugroja, stengdamasi kiek galima dažniau pertraukti tai, bet
"užsiėmimo" faktas akivaizdus, ir mes ramūs. Blogiausiu atveju mama
ilgai ir nuobodžiai aiškina jai, kaip reikia groti, ir bara už
klaidas. "Grok tris kartus". "Dar du kartus pagrok". Išvada: "Mama,
mama! Kiek kartų groti?" O KAM? Šis klausimas jau atrodo ne vietoje.
Svarbiausia, kad grotų! Kad STENGTŲSI. Ji gi taip stengėsi! Ji tiek
mokosi! Šaunuolė! Ir ji mokosi, visiškai nesuprasdama, kodėl. Ir
pripranta, kad tai apskritai nesvarbu.
Nesiseka su matematika. "Aš tau jau dešimt kartų aiškinau! Mes
jau valandą su tavimi sėdime!" O jei nepasakytų, kad nesupranta, ir
pats prasėdėtų valandą, viskas būtų normalu: "Jis šiandien šaunuolis,
ilgai mokėsi!" (O ko?)
O viena mano pažįstama kasdien prasėdi prie pamokų iki
pusiaunakčio, ir jei nespėja visko "padaryti" -- verkia. Anot jūsų,
ją reikia girti? O aš rimtai susirūpinęs jos dvasine sveikata.
Kas bendro šiuose paveikslėliuose? REZULTATO NEBUVIMAS. Visuose
pateiktuose tipiniuose atvejuose rezultatas NIEKAM NEREIKALINGAS.
Visi susirūpinę tik PROCESU. Žmogus stengiasi -- ir visi ramūs. Mes
apdovanojame ne rezultatą, o pastangą. Mes rašome už pastangą gerus
pažymius. Mes labiausiai mėgstame mokinius, parodančius uolumą --
nesvarbu, kiek jie rezultatyvūs. Darbe kaip pavyzdį rodome ne tuos,
kurie lengvai gauna rezultatą, bet tuos, kurie ARIA, plūkdamiesi iki
prakaito. Pažįstama, ar ne? Kažkam labai reikia, kad žmonės
paklusniai plūktųsi iki devinto prakaito.
Nuo to vaikai įpranta vaidinti, falšuoti, praranda darbo prasmę.
Jie išauga paklusniais nemokšomis, bejėgiais vykdytojais, kaip ir
dauguma mūsų. Jie tampa priklausomi ir pažeidžiami. Gamyboje tampa
norma darbo matomumas (tai yra PASTANGA). Tuo metu, kai mes žavimės
filmais apie darbo didvyriškumą, gamyba darosi nuostolinga ir šalis
lenda į skolas. Į vadovaujančias pareigas patenka nekompetetingi
"stropuoliai". Jie uoliai dirba iki išnaktų ir galutinai sugriauna
visą reikalą.
Apdovanoti pačią pastangą -- reiškia apdovanoti REZULTATO
NEBUVIMĄ. Vadinasi, apdovanoti NE PASIEKIMUS. Pasiekimų nėra, o jėgos
išeikvotos. Tai -- kelias į žūtį. Kodėl mes įkyriai apdovanojame
nesisekimą, tikėdami mitu apie pastangas? Tai vienintelis būdas
padaryti vaikus REIKALINGAIS mūsų, laikyti juos priklausomybėje nuo
mūsų, likti jiems reikalingais. Mums atrodo, kad kito kelio nėra, ir
mes šimtus metų laikome vaikus beteisiškume ir bejėgiškume, ir tikime
patogiais mitais tik todėl, kad patys laikome save beteisiais ir
bejėgiais.
Yra žmonės ir vaikai, galintys gauti rezultatą be jokių pastangų.
Jie baisiai nuobodžiauja tarp mūsų. Kol jie demonstruoja paklusnumą,
mes pagarbiai vadiname juos protingais, talentingais, gabiais. Kai
tik jie nustoja drovėtis savo talentingumo ir mėgina panaudoti savo
garbę ir savo teises augti, mes imame bijoti jų, nes negalime jų
kontroliuoti. Mes bijome tų, kurie gali apsieiti be mūsų. Mes bijome
galingųjų. Bijome laisvų ir laimingų. Ko gi tikėtis mūsų vaikams?
Duok dieve jiems begalinės kantrybės, vyriškumo ir užsispyrimo!

11. KAS GALŲ GALE RYŠKĖJA

 
Galų gale ryškėja PROTINGAS, ETIŠKAS sugyvenimas su vaikais ir
žmonėmis. Tokio sugyvenimo rezultatas yra vaikai, apie kuriuos mes
taip svajojame: savarankiški, iniciatyvūs, etiški, aktyvūs, lydimi
sėkmės, besidžiaugiantys gyvenimu ir sveiki. Tačiau šie vaikai turi
visas žmonių teises. Jų žinioje jų kūnas, daiktai, ketinimai ir
sprendimai. Labai greitai jiems nebereikia mūsų, suaugusių. Visa, ką
mes galime -- būti ĮDOMIAIS jiems. Nelengva užduotis!
Aš nemėgstu valdyti žmonių. Aš mėgstu draugauti ir turėti
partneriškus santykius. Aš vertinu savo laisvę ir vertinu kitų
laisvę. Aš nebijau likti vienatvėje ar tapti nereikalingu -- aš
visada būsiu reikalingas pats sau, ir pas mane visada atsiras draugų.
Dabar į jų ratą įeina ir vaikai, ir aš matau -- ESU TEISUS.
Protinga vaikų auklėjimo technologija bendrai susideda iš štai
ko:

1. APDOVANOKITE savo reagavimu ir dėmesiu tik protingas,
pageidautinas apraiškas ir veiksmus. Nepageidautinas vyriškai
ignoruokite.
2. APDOVANOKITE tik gerą rezultatą, ir niekada -- procesą,
pastangas.
3. TAM išmokite mąstyti PRODUKTU. Visada įvertinkite atsakymus į
du klausimus: "Koks rezultatas?" ir "Kam tai naudinga?"
4. Padarykite visa, kas įmanoma, kad vaikai galėtų dirbti,
užsidirbti ir didinti savo materialinę nepriklausomybę nuo Jūsų.
5. Suteikite GARBINGĄ LAISVĘ: spręsti už save -- bet ir atsakyti
už pasekmes.

Aš jau tris metus mėginu daryti tai. Ir, žinote, tai visai ne
beviltiška! Sėkmės ir jums.

1997.02.01. Azovskaja. -NIK-

P.S. Jau 2001.04.26, ir aš patvirtinu aprašytų pažiūrų
rezultatyvumą -- nors aprašytos jos perdėm kategoriškai.
_____________________________________________________________________