PSICHOTERAPIJA‎ > ‎

Egzistencinė terapija

Daug kam kyla klausimas kas yra egzistencinė terapija?

Prof. Rimantui Kočiūnui sutikus, įdedu jo atsakymus į šį klausimą. 

Tai vienas išsamesnių komentarų apie egzistencinę terapiją, kuriuos man teko skaityti.


Medžiaga cituojama  iš publikuotos  interneto dienraštyje   http://www.bernardinai.lt/  diskusijos apie psichoterapiją. Diskusiją  į rašytinį tekstą transformavo Andrius Navickas:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-27-gestaltas-ir-egzistencine-i-papildyti/92755

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-29-bendrazygiai-ar-konkurentai-egzistencine-ir-gestalto-psichoterapijos-ii/92904

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-05-bendrazygiai-ar-konkurentai-egzistencine-ir-gestalto-psichoterapijos-iii/93182

 

Prof. Rimantas Kočiūnas, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorius 

 

Svarbus egzistencinės terapijos išskirtinumas yra tas, kad čia nesiremiama kokia nors struktūrine asmenybės teorija. Tai, beje, trikdo kitų krypčių psichoterapeutus, kurie paprastai įsitikinę, kad kiekviena psichoterapija suaugusi su tam tikra žmogaus psichologinės struktūros ir jos raidos samprata. 

Egzistencinės terapijos nuostata – žmogaus prigimtis nėra fiksuota, ji nuolat vystosi, mes nuolat apibrėžiame save nepaliaujamo tapsmo tėkmėje.  Mūsų pasirinkimai svarbesni nei įgimtos struktūros. Tai nereiškia naivaus įsitikinimo, kad mūsų savikūros procesas neturi ribų, Kiekvienas žmogus pats kuria savo gyvenimą, tačiau ši kūryba vyksta tam tikrų duotybių pagrindu. Visi mes esame „įmesti“ į pasaulį, ir tai sudaro mūsų gyvenimo konkretybę, esame įaugę į pasaulį ir todėl, kai psichologija bando susitelkti ties individualios sąmonės sfera, tai yra neleistinas supaprastinamas. Priešprieša „aš“ ir „pasaulis“ yra dirbtinė, nes žmogus visada atranda save įaugusį  į pasaulį, ir pastarasis tegali atsiskleisti per žmogų.

Iš tokios nuostatos seka ir vienas svarbiausių egzistencinės terapijos tikslų - tyrinėti konkretaus žmogaus „atsakus“ į įvairių gyvenimo kontekstų keliamus reikalavimus ir siekti suprasti, kokie atsakai galimi, realūs, konstruktyviai kuriantys ir keičiantys gyvenimą, o kurie atsakai „klampina“ sunkiose situacijose, riboja atvirumą pasauliui ir galimybes kurti patenkinamą gyvenimą. Ne mažiau svarbu padėti žmogui įsisąmoninti atsakomybę už savo atsakus bei priimti baigtinumą ir neapibrėžtumą, kaip laikinus sunkumus, iš kurių turime ištrūkti, kaip mūsų buvimo pasaulyje būdą.

Tokia nuostata reikalauja permąstyti terapeuto vaidmenį. Vienas svarbiausių dalykų, apibūdinančių egzistencinio terapeuto poziciją, yra jo „nežinojimas“. Tai yra atsisakymas žinoti, kas klientui gali būti gerai ar kas gali būti blogai. Atsisakymas žinoti, kur turėtume nueiti. Atsisakymas įvairių stereotipų, problemos sprendimo algoritmų. Be abejo, visada šį tą numanai, tačiau labai svarbu save sulaikyti nuo pagundos būti „žinančiam“, kai bendrauji su šiuo konkrečiu žmogum. Klientas visada apie save žino daugiau, negu aš kada nors apie jį žinosiu. Kai priskiriu žinojimo apie save teisę pačiam klientui, mes tampame lygūs. Ne profesionaliai žiūrint, ne žinių bagažu, bet lygūs kaip žmonės. Aš tada nepretenduoju būti ekspertu, žinovu, specialistu. Žinoma, turiu patirties, žinių, kurios gali būti vertingos ir naudingos klientui, tačiau jų neprimetu kaip jam reikalingų, svarbių.

Klientas ateina pas terapeutą, turėdamas tam tikrą klausimą, rūpestį. Svarbiausias dalykas, į kurį turėtų būti kreipiamas dėmesys terapijos metu – kaip jūs gyvenat, kad jums iškilo šitas klausimas? Tai terapijos pradžios taškas. Atsakant į šį klausimą, vėliau ar anksčiau neišvengiamai pereinama prie klausimo apie gyvenimo pagrindą.

Klientas pas terapeutą paprastai ateina ieškodamas atsakymų, tačiau iš karto svarbu pabrėžti, kad terapeutas nėra tas, kuris pateikia atsakymus. Terapeutas yra patyręs palydovas, bet ne ekspertas, kuriam galima perkelti atsakomybę už atsakymų paiešką.

Egzistencinėje terapijoje terapeutas nesiekia būti reikšmingu asmeniu kliento gyvenime, neįsipareigoja išspręsti jo problemas. Terapija orientuota į pagalbą klientui atsistoti ir stovėti ant savo kojų, o ne ramstytis į kitus ar kitiems leisti ramstytis į jį. Terapeutas yra greičiau kliento gyvenimo aiškinimosi katalizatorius. Jo tikslas – ne kliento gyvenimą daryti lengvesnį, o padėti galiausiai jam lengviau gyventi. Galiu būti palydovu terapijoje, tačiau žmogus turi suprasti, kad jam pačiam teks darbuotis.

Taigi, svarbiausias egzistencinės terapijos tikslas  - įsižiūrėti, kas yra kliento gyvenimo pasaulyje, padėti jam  aiškiau įsisąmoninti gyvenimo teikiamas galimybes ir tų galimybių ribas, aiškiau suprasti natūralius gyvenime slypinčius prieštaravimus ir paradoksus, polinkį pasiduoti iliuzijoms ir apgaudinėti save, geriau susigaudyti savo noruose ir troškimuose, atrasti prasmę kasdieniuose užsiėmimuose. Terapija suteikia labiau realistišką savo gyvenimo supratimą. Tai padeda klientui labiau sąmoningai rinktis trokštamus, priimtinus ir realistiškus pokyčius, ryžtis jiems ir gal būt juos įgyvendinti.

(…)

Todėl man artimesnė egzistencinė terapija, kuri dėmesį sutelkia ne į įvairias technikas, kurios esą turi katalizuoti pokalbį, bet į patį pokalbį, į kliento ir terapeuto santykius, kurie yra betarpiškiausias kliento atsinešamų gyvenimo klausimų aptarimo kontekstas.

Tiesa, kartais galima susidurti su požiūriu, kad egzistencinė terapija pernelyg filosofiška, intelektuali, kelianti aukštus reikalavimus kliento protinėms galioms. Tai, žinoma, labai iškreipta, iš esmės klaidinga egzistencinės terapijos samprata. Ši terapija nereikalauja iš kliento ypatingų žinių ar išsilavinimo, bet vadovaujasi prielaida, kad egzistuoja tam tikri pamatiniai klausimai, kurie kyla kiekvienam žmogui, kaip žmogui. Mes juos vadiname „egzistencinėmis duotybėmis“. Jos nėra pasirinkimo dalykas, tai greičiau universalios mūsų egzistencijos sąlygos. Terapijoje mes apie jas kalbame kiekvieno konkretaus kliento gyvenimo kontekste, o ne filosofuojame apie universalius gyvenimo klausimus. „Duotybės“ universalios, o gyvenimiški atsakai į jas visada individualūs, unikalūs. Pokalbio metu terapeutas padeda klientui atpažinti universalius  klausimus konkrečiose jo problemose, sunkumuose, ir  skatina prisiimti savo atsakomybę už savo atsakymus, apsisprendimus.

Kiekvienas žmogus yra didesnis ar mažesnis savo gyvenimo ekspertas, o visa, kas susiję su gyvenimu, ir yra filosofija. Klientui tikrai nebūtina būti skaičius M. Heideggerio, F. Nietzsche's ar S. Kierkegaardo veikalus, tačiau terapeuto brandi egzistencinė nuostata tikrai svarbi. Ji reikalinga, kad terapeutas galėtų nepasiklysti kliento ieškojimuose ir svarstymuose. Esu tvirtai įsitikinęs, kad egzistencinė filosofija suteikia gyvenimui daugiau šviesos ir aiškumo, pirmiausia tuo, kad padeda realistiškai priimti tikrovę, o ne nuklysti į iliuzinius šunkelius.

(...)

Nors terapiniame pokalbyje visada svarbiausias turėtų išlikti klientas, kuris atėjo pas terapeutą, ieškodamas pagalbos, nesugebėdamas susitvarkyti su tam tikromis problemomis, ir egzistencinėje psichoterapijoje terapeutas negali būti „ekspertas“ ar „gyvenimo mokytojas”, tačiau lygiai taip pat jis negali būti ir „nematomas”, nes tai reikštų, kad terapija tapo tik monologu, ir ji niekuo nesiskirtų nuo paprasčiausio kliento išsikalbėjimo virtuvėje kokiam nors draugui, kuris turi kantrybės klausytis.

Terapeutas – tai žmogus su savo vertybėmis, patirtimis, reakcijomis ir labai svarbu, kad jis turėtų drąsos neapsimetinėti tuo, kuo nėra – terapeuto dirbtinumas gundytų ir klientą pabėgti į įvaizdžius. Mano įsitikinimu, svarbu, jog terapeutas rūpintųsi, kad terapinėje sesijoje būtų pakankamai įtampos. Ji palaikoma, užduodant nepatogius klausimus, reaguojant į paciento atsakymus. Terapeutas visada turi būti iššūkis klientui, kaip, beje, ir kiekvienas klientas yra iššūkis terapeutui. Nėra gerai, kai terapeutas pradeda paprasčiausiai kantriai sekioti paskui klientą, nes tai nepadeda šiam kitaip pažvelgti į tą problemą, su kuria šis atėjo. 

(...)

Taip pat ir egzistencinėje perspektyvoje terapeutas žino, kad skirtingos klausimų formuluotės turi savitą poveikį, gali pasiūlyti klientui ritmingai kvėpuoti, idant aprimtų nerimas, tačiau terapinės sesijos metu nėra susitelkiama į kokį nors kliento išgyvenimą, bet veikiau bandoma problemą, kuri kamuoja klientą, perkelti į santykių  lygmenį ir klausti, kaip ji pasireiškia čia, mūsų pokalbyje, santykiuose? Kaip tai kliudo mums bendrauti? Kaip klientas mato šią problemą ir su kokiomis kitomis problemomis ji susijusi, kaip ji gali būti sprendžiama? Tiesa, vertėtų skirti trumpalaikę ir ilgalaikę terapiją.  Trumpalaikėje terapijoje, suprantama,  neišvengiamai labiau susitelkiame ties pačia problema, o ilgalaikėje terapijoje daug dėmesio skiriama santykių tarp terapeuto ir kliento kūrimui, nes tiek patys šie santykiai, tiek jų kūrimo būdai labai daug atskleidžia apie tai, kuo gyvena klientas, o taip pat suteikia klientui brandesnių santykių patirtį, kurią jis galėtų perkelti į savo gyvenimiškuosius santykiu.. Tad vienas iš egzistencinės terapijos ypatumų – didelis dėmesys santykių kūrimui, tyrinėjimui.

(...)

Psichoterapijoje labai svarbus terapeuto lankstumas, neprisirišimas prie teorinių dogmų, gebėjimas atliepti į pačius įvairiausiu klientų „užsakymus“ platesniame kontekste. Per mano praktikos metus buvo įvairių paradoksalių dalykų.  Pavyzdžiui, kartą klientas pareiškė, jog atėjo išmokti kognityvinių technikų. Sakiau jam, kad jie veikiausiai kreipėsi ne į tą psichoterapeutą, jog aš praktikuoju egzistencinę, o ne kognityvinę terapiją. Tačiau jis tik ramiai pareiškė, kad mane jam rekomendavo patikimas žmogus ir jis nenori niekur kitur kreiptis. Man teliko šyptelėti ir pasakyti – ką gi, pamėginkim. Pasiūliau jam paskaityti literatūrą apie kognityvines technikas. Jis pareiškė, kad norėtų ne skaityti, bet iš manęs apie jas išgirsti ir jų išmokti. Tada klausiau - kodėl jam reikia technikų ir kokios technikos, jo įsitikinimu, jam galėtų padėti?  Tokiu būdu, neatsisakydamas padėti klientui jam priimtinu būdu, taikant kognityvines technikas, visgi bandžiau kreipti mūsų darbą egzistencinės terapijos link, skatindamas klientą geriau įsisąmoninti savo poreikį „techninėms“ pagalbos priemonėms, jų specifinį prasmingumą sau. Ar mūsų susitikimai tapo kognityvine terapija? Nemanau. Buvau egzistencinis terapeutas, kuris mato kliento poreikius ir neverčia jo daryti to, ko šis nenori, tačiau kas patiktų terapeutui.

(...)

Egzistencinėje terapijoje taip pat pradedame nuo to, kaip tam tikra problema reiškiasi dabartyje, netgi tiesiogiai čia ir dabar. Kaip ji jaučiama dabar, kaip veikia mūsų santykius? Tai jokiu būdu nereiškia, kad mes turime kalbėti tik apie dabartį. Pokalbis gali plėtotis skirtingomis kryptimis. Tiesa, skirtingai nei psichoanalitinėje tradicijoje, tikrai nebandysiu kliento kreipti į praeitį, į vaikystę, į kokią nors traumą, kurią esą reikėtų įsisąmoninti. Kiek toli į praeitį nori keliauti klientas, priklauso išskirtinai nuo jo paties. Aš, kaip terapeutas, neskatinsiu kliento kapstytis savo gyvenimo istorijoje, vaikystėje, tačiau kliento valia ten keliauti ir aš turiu būti jo bendrakeleiviu.

Egzistencinėje terapijoje patyrimas ir išgyvenimas laikomi labai svarbiais gyvenimo ir terapijos darbo komponetais, tačiau gal būt nėra taip stipriai akcentuojami kaip geštalto psichoterapijoje. Tiesiog egzistencinėje terapijoje siekiama tyrinėti visą kliento gyvenimo patirties lauką, neišskiriant atskirai jausmų, emocinių išgyvenimų. Visa mūsų patirtis yra vienaip ar kitaip emociškai nuspalvinta, jausmai yra reikšmingi svarbių gyvenimo taškų „žymekliai“. Kita vertus, egzistencinė terapija vengia perdėm psichologizuoti kliento gyvenimo sunkumus; juose psichologiniai dalykai ne visada yra svarbiausi.

(…)

Pokyčiai kyla iš realistiško savo situacijos vertinimo, kai klientas pradeda aiškiau matyti savo gyvenimo aplinkybes ir atsisako iliuzinių vertinimų. Vienas mano kolega JAV psichotereutas egzistencialistas yra taikliai pasakęs, kad kliento nereikia gydyti, jis gydosi pats, kai įvyksta esminiai pokyčiai jo pasaulėžiūroje, kai jis pradeda kitaip matyti savo gyvenimo faktus ir jų kontekstus. Kaip yra sakęs Marselis Prustas, svarbiausi kelionių atradimai įvyksta ne tiek siekiant daug pamatyti, kiek „įsigyjant naujas akis“. Štai egzistencinė terapija ir skatina klientą naujai pamatyti senus dalykus.  Dar vienas svarbus dalykas – tik pats klientas sprendžia, kiek ir kokių pokyčių, kiek greitai jam reikia. Gali būti, kad terapeutui labai norisi, kad klientas žengtų vieną ar kitą žingsnį, kažko imtųsi, tačiau tai ne terapeuto, o kliento reikalas ir terapeutas privalo gerbti kliento apsisprendimą, net jei jam ir nepritaria.

Noriu pabrėžti dar vieną dalyką –  egzistencinėje terapijoje kiek kitaip nei geštalto terapijoje traktuojamas autentiškumas. Mes vengiame kalbėti apie „tikrąjį aš”, nes žmogaus kaip proceso samprata apie kažką fiksuoto, „tikro“ leidžia kalbėti tik labai sąlygiškai. Sekant James Bugental, autentiškumas egzistencinėje terapijoje suprantamas kaip trijų svarbių momentų vienovė: esamos situacijos kaip galima aiškesni, sąmoningesnis matymas, pasirinkimas, kaip būti šioje situacijoje ir atsakomybės už savo pasirinkimą prisiėmimas.

(…)

Egzistencinės terapijos požiūriu, negali būti „užbaigto geštalto“. Tai yra labai svarbu, kalbant apie pokyčius terapijoje ir jos pabaigą. Turiu padėti klientui prieiti prie tokios akivaizdžios tiesos, kad gyvenimo problemos negali būti kartą ir visiems laikams išspręstos. Taip, mes siekiame pokyčių, reaguojame į iššūkius, tačiau šiandien yra vieni iššūkiai, o rytoj – jau kiti. Mes turime atsisakyti iliuzijos, kad problemos – tai kažkas nenormalaus, ko galima visiems laikams atsikratyti. Veikiau reikia atrasti stiprybės tašką savyje, kuris padeda tvarkytis su kylančiais sunkumais. Problemos retai gali būti visiškai „uždarytos”, tačiau mes galime pasiekti vietą, kurioje klientas sako: dabar aš jau galiu pats. Tai labai subjektyvu ir niekas iš šalies negali pamatuoti, įvertinti pokyčių pakankamumo.

(…)

Egzistencinė terapija akcentuoja, jog nuo pat pradžių svarbu, kad psichoterapeutas ir klientas aiškiai sutartų dėl terapijos: ko mes siekiame terapijoje, kas, kokią ir už ką atsakomybę prisiima, kokia galėtų būti galima jos trukmė. Tai svarbi terapinio kontrakto (susitarimo) dalis. Pabaigos orientyro buvimas – tiek rezultato, tiek trukmės prasme –  suteikia kryptį bendram darbui, padeda susitelkti ties svarbiausiais klausimais, skatina nuolat pasitikrinti, ar kalbame apie tai, apie ką turėtume, ar neeikvojame tuščiai laiko. Toli gražu ne visada paprasta nuspręsti, kada terapija turėtų baigtis. Tačiau visgi galima įvardyti tam tikrus ženklus, kurie skatina galvoti apie terapijos pabaigą. Pavyzdžiui, kai tampa akivaizdu, kad terapijoje pradeda trūkti įtampos, kai „išsenka“ svarbios temos, kai klientui vis dažniau kyla mintis, ko jis vis dar vaikšto pas terapeutą ir pan. Tada svarbiausia užduotimi tampa klausimas – kaip mums derėtų išsiskirti? Išsiskyrimas neturėtų būti labai staigus, paprastai tam reikia laiko. Labai svarbu sutarti, kada būtent verta padėti tašką, kaip pozityviai transformuoti neretai ilgalaikėje terapijoje atsirandantį prisirišimą tarp kliento ir terapeuto, kaip terapijos patirtį vaisingiau panaudoti realiame gyvenime.

(…)

Terapeutui yra svarbūs  profesiniai įgūdžiai. Nors, kaip sakiau, skeptiškai žiūriu į psichologines technikas, tačiau tikrai sutinku, jog svarbu, kad terapeutas sugebėtų užduoti tuos klausimus, kuriuos reikia užduoti būtent dabar, mokėtų tinkamai klausytis, atspindėti kliento jausmus ir mintis ir pan. Yra daug dalykų, kuriuos pradedantieji terapeutai turėtų išmokti iš patyrusių mokytojų. Nors patirties perėmimas niekada neturėtų tapti aklu kopijavimu.

(...)

HEPI (Humanistinės egzistencinės psichologijos institutas)  taip pat vyksta psichoterapinės grupės, kurios svarbios, idant žmogus galėtų geriau pažinti save – tai ir tam tikra medžiaga asmeninei terapijai, kuri prasideda jau pradiniame lygmenyje ir tęsiasi visų studijų metu. Tačiau galima kalbėti ir apie esminį HEPI išskirtinumą. Mes nuo pat pradžių labai daug dėmesio skiriame supažindinimui su egzistencine filosofija. Savęs pažinimo procesą, kuris, aišku, labai svarbus kiekvienam studentui, mes pradedame ne nuo emocijų, pojūčių, norų analizės – ne nuo psichologinio raštingumo ugdymo, bet nuo egzistencinės filosofijos ir specifinės nuostatos į save bei pasaulį ugdymo, padedančio pažinti save, tačiau jau kiek kitu lygmeniu, nei siekia geštalto psichologija

Jau per pradinį pusantrų metų laikotarpį mes stengiamės padėti žmogui susivokti, kiek tai yra jo veiklos erdvė, supažindiname su įvairiomis egzistencinės terapijos teorijomis.  Daug dėmesio skiriame filosofijai. Pastebėjau, kad ypač susitikimas su vieno iš iškiliausių XX amžiaus egzistencialistų Martyno Heidegerio darbais, tikrai sudėtingu jo filosofinio mąstymo būdu, daugeliui Humanistinės ir egzistencinės pichologijos instituto studentų tampa sudėtingiausiu išbandymu, kiek žmogui apskritai priimtinas egzistencinis mąstymo būdas. Jei žmogus pradeda jausti pasidygėjimą juo, tai galima tvirtai spėti, kad netrukus jis iš instituto pasitrauks, nes yra ne savo vietoje.

Kaip pabrėžė vienas žymiausių egzistencinės terapijos atstovų JAV Rollo May, egzistencialistus vienija ne tiek įžvalgų turinys, kiek savitas mąstymo būdas ir nuostata į pasaulį: į savo vaidmenį terapijoje, į žmogaus baigtinumą, į neapibrėžtumą ir laisvę. Todėl ir mūsų tikslas Institute - ne perteikti kuo daugiau informacijos, bet pirmiausia ugdyti tam tikrą filosofinę nuostatą, mąstymo būdą.

Taip pat mūsų institute daug dėmesio skiriama bendrai atmosferai, studentų buvimui kartu, tarpusavio bendravimui, vienas kito skirtybių priėmimui. Mums labai rūpi santykiai, kurie plėtojasi tarp žmonių, kurie studijuoja institute.

 


Comments