- Rašytiniai liudijimai

Evaldo liudijimas
   Viena labai gražų rudens vakarą (buvo gana vėlu, kiek prisimenu), su didelėm pastangom – mat durys į šį nuostabų pasaulį pasirodė besančios siaurokos, teko mane spauste išspausti, traukte ištraukti – kiek pavargęs, bet gimiau. Mano prisiminimuose vaikystė – labai miela ir spalvota. Labai patiko eiti į mokyklą, mokytis ir visur dalyvauti. Sėkmingai baigiau vidurinę mokyklą. O čia ir susidūriau su viena sudėtingesnių savo problemų. Nežinojau, kuo norėčiau būti, ką daryti. Lyg ir gabus tam bei kitam, bet aiškaus potraukio nejaučiau niekam. Todėl tarnyba karinėse pajėgose buvo savotiškas išgelbėjimas – aišku, ką veiksiu artimiausius dvejus metus. Po tarnybos karinėse pajėgose nusprendžiau niekur nebesimokyti, o imti uždirbinėti pinigus – argi ne tai svarbiausia žmogaus gyvenime? Tačiau po metu darbo gelžbetonio gamykloje suvokiau, kad be išsilavinimo, specialybės gyvenimas bus labai sunkus. Tad kur mokytis? Išgirdau, kad menininkai – pynėjai iš karklo vytelių gerai uždirba. Man tai pasirodė priimtina. Įstojau į taikomosios dailės mokyklą ir porą metų ten studijavau pynimą. Nuostabus laikas jaunam vyrui! Man patiko gyventi!

    Sėkmingai baigęs mokyklą, įsidarbinau dailės kombinate ir ėmiausi kurti savo gerbūvį. Kadangi tam reikėjo pinigų, daug dirbau. Ir kažkiek jų atsirado. Dėka jų galėjau džiaugtis vienu kitu malonumu, leisti sau viena kitą pirkinį. Tačiau – berods – po trijų metų pastangų ir darbo ėmiau mąstyti apie tai, kaip aš gyvenu ir kam gyvenu. Tie treji įtempto darbo metai privertė savęs paklausti, ar žmogaus gyvenime tik tiek ir tėra? Iš esmės visas gyvenimas – darbas, darbas ir dar kartą darbas. Po to – mirtis. Ir tuo pat metu  jokios garantijos, kad tavo pastangos bus vaisingos. Juk žmogus nežino, ar jis bus sveikas, ar susirgs, viskas klosis sėkmingai ar sužlugs… Žinoma, buvo pasilinksminimų, švenčių, poilsio dienų… Tačiau… Tačiau… Darbinio arklio gyvenimas manęs visiškai neviliojo ir nebedžiugino. Juk arklys net pranašesnis už žmogų: juo pasirūpinama, maistas ir gėrimas beveik garantuoti, stogas virš galvos… Negi žmogui tik tiek ir teskirta: darbas tam, kad pavalgytum ir apsirengtum pats, tavo žmona ir vaikai, kad visi turėtumėte kur galvas priglausti? Visai rimtai susimąsčiau, kam gyventi, kam pašvęsti savo dienas.

    Gal verta siekti didelių pinigų, turto? Juk tame laisvė, saugumas ir valdžia… Va, būsiu milijonieriumi! Pabandžiau įsivaizduoti, ką tai man duos, koks aš būsiu, turėdamas milijoną. Be ilgesnių kalbų pasakysiu, kad priėjau išvados, jog net ir milijoną turėdamas ant dviejų kėdžių neatsisėsi, dvejose lovose neišsitiesi ir kibiro karbonadų nesuvalgysi... O štai klausimų, rūpesčių ir abejonių padaugės. (Pvz.: kodėl tavo moteris šalia tavęs, ką ji įsimylėjusi?) Užtat – žinoma - viską gali aptaisyti auksu, automobilį apklijuoti Svarovskio kristalais... Tačiau kas iš to? Kaip tai keičia mane patį?

    Tada gal verta siekti valdžios ir įtakos? Galėsiu pasakyti, kad nesu niekas; žodis bus svarus; gal net kažkieno likimą galėsiu nulemti. Gal net paminklą pastatys galiausiai, ir istorijos vadovėliuose rašys apie mane ir mano gyvenimą... Gražu. Tačiau ar man tai svarbu? Mano atsakymas buvo „ne“.

    Tada gal „pasistatyti namą, išauginti vaiką ir pasisodinti medį“? Menka paguoda. Gali pasistatyti namą kaip savo gyvenimo ir sugebėjimų įprasminimą. O-ho, štai kur vyras! Štai žmogus! Namą pasistatė! O anas nesugebėjo... Kvailystė! Tuo labiau, kad pasistatęs netrukus mirsi. Ir kas iš viso tavo triūso? Ar tam verta pašvęsti savo proto galias ir energiją? Užauginti vaiką? Kam? Kad jis užaugintų savo vaiką? O tas kam? Jei aš pats nežinau, ką čia veikiu, ką savo vaikui pasakysiu? O užsiimti miškininkyste taip pat nebuvo mano svajonė...

    Tai kam gyventi? Kokia gyvenimo prasmė ir žmogaus egzistencijos tikslas?

    Gal tiesiog liautis sukti galvą ir tiesiog atsiduoti malonumams? Pavalgyti ir atsigerti, pasidžiaugti moterimis ir kelionėmis po pasaulį? Galėsiu pasakyti sau „buvau“, „mačiau“, „ragavau“, „pabandžiau“... Ir ką? Ar tikrai tai yra giliausias mano poreikis? Ne – toks buvo mano atsakymas...

    Atsakymo nebuvimas varė mane į neviltį.

    Galiausiai ieškojimas atvedė prie klausimo apie dievą: yra jis ar ne? Gal jis turi kažkokią prasmę ir įtaką žmogaus gyvenime? Juk į kurią tautą bepažvelgsi, kiekviena kažką garbina. Negi aš žymiai apdairesnis ir protingesnis už bet kurį toje daugybėje, kuri sako, kad dievas yra? Taigi, vieną dieną pakėliau savo akis į dangų ir pusbalsiu pasakiau: „dieve, jei tu esi, tai pasirodyk man, nusileisk iki manęs, nes aš tikrai neįstengsiu pakilt iki tavęs“... Po kažkurio laiko sutikau pažįstamą merginą, kuri netikėtai kreipėsi į mane tokiais žodžiais:

-   Ar tu girdėjai ką nors apie Jėzų Kristų?

-   Taip, žinoma.

-   Taigi, kreipkis į jį, ir jis tau duos gyvenimą, apie kurį dabar tu nieko net neįsivaizduoji.

-   Gerai, gerai – atsakiau.

Tačiau gyvenau toliau ir tą pokalbį pamiršau. Juk tiek poreikių, darbų, norų...  Po kurio laiko vėl sutikau aną merginą.

-   Ar kreipeisi į Jėzų? – nieko nelaukdama paklausė ji.

-   Ne.

-   Kodėl?

-   Tai kad laiko nėra, darbų iki kaklo, planų šiokių tokių turiu, - atsakiau.

-   Jei nerasi laiko Dievui ir Kristui, nieko savo gyvenime ir nespėsi. Apsilankyk mūs tikinčiųjų susirinkime ateinantį sekmadienį. Jei nori ir gali.

Sutarėme. Nuėjau. Pasiklausiau giesmių, pamokslo... Nieko ypatingo. Žinoma, ne taip, kaip pas katalikus, bet viskas panašu. Tačiau buvo vienas esminis skirtumas. Po pamokslo pamokslautojas pakvietė prieiti tuos, kurie nori kreiptis į Jėzų Kristų ir pasikviesti Jį į savo gyvenimą. Šokau pirmyn tarsi išsviestas iš kėdės – visiškai neįsivaizdavau, kokiais žodžiais turėčiau kreiptis į Dievą, į Jėzų, kad Jis mane išklausytų ir atsilieptų. Buvau dėkingas pamokslautojui, kad jis pamokė, kaip melstis ir vedė maldoje. Pasakiau Dievui, kad esu padaręs visas įmanomas nuodėmes, kiek jų tik yra, kad nesu vertas būti išklausytas, bet tikiu, kad Jis myli mane, kad Kristus numirė už mane, kad man būtų atleista. Prašiau Jo paimti mano sielą į savo rankas ir vesti per gyvenimą, nes aš pats nelabai težinau, kur eiti ir ką daryti...

    Pasimeldžiau. Ir ką? O gi nieko!

    Tačiau kitą rytą pakilau neįtikėtinai geros nuotaikos, ko senokai nebuvo. Širdį pildė pasigėrėjimas gyvenimu, džiaugsmas, kad gyvenu. Tai šiek tiek mane nustebino, tačiau nesukau dėl to sau galvos. Man patiko būti gerai nusiteikusiu. Išėjęs į miesto gatvę, pamačiau skubančius į darbą miestelėnus, daugybę jų. Staiga širdį pripildė toks realus meilės jiems jausmas, kad aš net išsigandau. Pamaniau, kad man jau visai blogai nuo tų apmąstymų ir ieškojimų. Tą pačią dieną, po darbo eidamas namo pergyvenau sunkiai nusakomą ramybės ir saugumo jausmą. Jokio nerimo, jokios baimės; visiškas saugumas ir pasitikėjimas. Va tada atėjo mintis, kad gal šitie pergyvenimai – Dievo darbas? Nusprendžiau vėl apsilankyti tikinčiųjų susirinkime. Kokia buvo mano nuostaba ir susijaudinimas, kada pamokslo metu pamokslautojas – atrodo – prakalbo apie mane asmeniškai ir mano gyvenimą! Net pradėjau dairytis, ar aplinkui esantys nespokso į mane... Gavau taiklų pamokymą, ką man daryti esamose aplinkybėse... Tai paskatino labiau domėtis Kristaus mokymu. Pradėjau elgtis taip, kaip Kristus mokė – pradėjo vykti neįtikėtini dalykai ir pasikeitimai mano ir kitų gyvenimuose. Tai mane sukrėtė, sujaudino... Ir atvėrė burną liudijimui apie Jėzų kitiems. Uždegė norą dar daugiau sužinoti apie Dievą, Kristų ir gyvenimą... To noriu ir siekiu iki šiolei.

    Dieve ir Kristuje radau sielą ir protą patenkinančius atsakymus apie tai, kas aš, ką veikiu čia, Žemėje, kas laukia ateityje... Ir dar daugiau...

    Šiandien kartu su aplink mus esančia Kūrinija – Kūrinija yra liudytojas Dievo buvimo, galios ir išminties – ir Dievo Šventąja Dvasia, veikiančia daugelio sąžinėje, sakau: Dievas yra. Jis pasiruošęs atsiverti tau, atleisti tau, bendrauti su tavimi, suteikti tau pažinimą, atskleidžianti visa ko esmę. Būtent tam, kad tu turėtum šią galimybę, Jėzus Kristus gimė, gyveno, buvo nužudytas, prisikėlė ir gyvena šiandien. Patikėk Juo, šaukis Jo. Nes kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.

 

    Yra daug daugiau dalykų, kuriuos norėčiau ir galėčiau tau papasakoti, bet tavo kantrybė ir jėgos juk ne begalinės, ar ne?   J      

Arūno Kanapecko liudijimas

 

   I. Kaip tu įsivaizduoji tobulą šeimą? Tėtis... mama... keturi vaikai, du iš jų jau beveik suaugę. Tėvai dirbantys, nuosavas namas, sodas, kas vakarą krosnis jaukiai šildo kambarius... Man patiktų turėti tokią savo šeimą...

   Bet būtent tai ir yra mano šeima dabar. Tik aš joje atlieku mažiausio „pagranduko“ vaidmenį... Tai tobulai šeimai, kokią aš įsivaizdavau – ir galbūt tu mąstai apie tokią – kažko trūko.

Tas kasdieninis gyvenimas. Nuo mažų dienų gyvenau po vyresnio brolio priežiūra... Todėl kasdien su džiaugsmu laukdavau, kol tėvai grįš iš darbo... Bet ir bendravime su tėvais kažko trūko. Kiekvieną dieną buvo irzulys. Laukdavau tėvų, bet jiems grįžus, kildavo pastovus susierzinimas. Nesupratau, kodėl. Galvojau - gal todėl, kad su sese pastoviai sirgdavom. Mamai tai buvo labai sunku. Pats buvau labai irzlus ir jautrus. Kaip degtukas. Galvojau, kad paaugus viskas susitvarkys... Kai paaugau, su broliu tapome geriausi draugai, nustojau sirgti, sveikata sustiprėjo, bet visa kita nepasikeitė. Tada dar negalvojau apie viską taip, bet širdyje buvo klausimas, ar tas toks bendravimas ir kylantys pasipiktinimai dėl nieko liks visada? Ar lygiai bus tokia pati ir mano šeima?

  Gerai neprisimenu to laiko, bet mama pradėjo lankyti bažnyčią. Nekreipiau dėmesio į tai labai, bet man buvo didelis stebuklas, kaip ji pradėjo elgtis su manim. Nors mūsų šeima iš šalies buvo darni, bet kiekvieno mūsų bendravime buvo pasistatytos storiausios mūro sienos (bent mano). Ir mama pirma išardė tą sieną bendravime su vaikais. Aš to norėjau, bet nesugebėjau... Mama pasakė, kad priėmė Kristų į savo širdį, ir aš per gerai ją pažinojau, kad nematyčiau pasikeitimų jos gyvenime. Pats norėjau nebetūrėti pastovaus pykčio savyje, bet tai nebuvo mano jėgoms.

                     

   II. Kaip aš asmeniškai priėmiau Kristų? Esu paprastas žmogus, tai kodėl man reikia Dievo?

Ačiū Dievui – nepadariau kažko baisaus, kad tai sukrėstų mano gyvenimą ir po to būtų didelės ir sunkios pasekmės. Paauglystėje apie nieką labai daug negalvojau, tik apie save. Atrodo, buvau normalus, pavyzdingas paauglys. Krėsti išdaigų labai nesinorėjo, o ir laiko nebelikdavo po mokyklos ir papildomos veiklos.

  Vieną vasarą (kaip ir kiekvieną) su tėvais sunkiai dirbom darže. Tikras košmaras – šeštadienis ir sekmadienis buvo dvi baisiausios pilnos darbo dienos, kur nuo mažens (visi vaikai) dirbdavom kaip suaugę. Sekmadienį tėtis leisdavo eiti į bažnyčią ir nedirbti, tai išnaudodavau tą progą ir kartais keliaudavau su mama. Taip pat, per bažnyčią, atsirado galimybė vykti į jaunimo krikščionišką stovyklą. Žinojau, kad taip galėsiu pailsėti nuo darbo, o ir draugų labai mažai turėjau.

   Stovykloje jaunimui išgirdau apie Dievą. Bet ne apie kažkokį garbaus amžiaus Asmenį, esantį toli danguje, bet apie Dievą, kuris yra šalia žmogaus, arčiau nei bet kas kitas. Ir stovykloje mačiau tai savo akimis kitų jaunų žmonių gyvenime. Pats užaugau uždaras, nes taip ir nesugebėjau nugriauti tų pasistatytų sienų. Bet supratau, kad niekas negali būti arčiau manęs, kaip tik Jėzus. Norėjau kažką keisti savyje, nes savyje buvau vienas ir dar su kompleksais. Iš Dievo Žodžio sužinojau, kad Dievas gali būti mano draugu, ištikimu, pastoviu ir visad esančiu šalia, nes man labai trūko to. Bet joks žmogus negali paprastai ateiti pas Dievą. Sužinojau, būdamas kaltas negaliu bendrauti su Dievu.

   Ar aš esu toks didelis nusidėjėlis, kad negaliu nueiti pas Dievą? – paklausiau savęs. Yra eilutė Biblijoje (Romiečiams 6, 23 eil.) „Atpildas už nuodėmę – mirtis“. Čia nekalba apie baisų žudiko ar plėšiko gyvenimą. Tai yra mano vienos nuodėmės pasėkmė – mirtis (kelias į pragarą). Ir jei aš padariau bent vieną, esu kaltas.

   Nors iki tol negalvojau apie tas dvi vietas – dangų ir pragarą, bet jomis tikėjau.

Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to – teismas“ (Hebr. 9, 27). (Man nepatinka teismas.) Žmonės iš ten už savo kaltes eis į pragarą. Supratau, kad nesvarbu, koks yra mano gyvenimas (ar mano akimis  - geras, ar blogas), dabar aš esu kaltas prieš Dievą. Bet kita rašto vieta, kuri pakeitė mano gyvenimą: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Tu gali susitaikyti su Dievu tik atsiprašęs Dievo už savo nuodėmes ir patikėjęs, kad būtent Kristus mirė pasiėmęs tavo nuodėmes vietoj tavęs.

    Antra elutės dalis (Rom. 6, 23) sako: „O Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“. Aš nenoriu amžinai kentėti dėl savo kalčių. Ir viskas, ką, galiu padaryti – atsiprašyti Dievo ir prašyti Jo išgelbėjimo. Nors buvau paprastas paauglys – bet supratau, kad ta dovana iš Dievo yra reikalinga kiekvienam žmogui – amžinasis gyvenimas.

 

   III. Pasikeitimai mano gyvenime.

Supratau, kad yra įmanoma mažiau galvoti apie save ir viską daryti tik, jei pačiam bus nauda. Nebeliko noro stengtis įsigyti ir kaupti ką nors, kas tik papildytų tuos dalykus, kurių jau nebereikia. Dievas užpildė tą tuštumą širdyje. Jis tapo mano geriausiu ir artimiausiu draugu ir padeda man kas diena ardyti uždarumo ir bendravimo sienas. Bet svarbiausias dalykas – žinau, kad tik dėl to, kad Jėzus mirė už mano nuodėmes, ir kai prašiau Jo atleidimo, Jis atleido – galiu drąsiai pasakyti, kad kai mirsiu, galėsiu džiaugtis būdamas su Dievu.

    Jei tu bijai galvoti apie tai, nes gali atsitikti nelaimė, vien ištarus mirties vardą, galiu pasakyti, kad tu slaptai bijai nežinomybės, nes esi prieš kažką kaltas. Neneik to, dėl savęs paties ir susitaikyk su Dievu.

 Zigmo liudijimas

 Pradžioje man Dievas nerūpėjo, nes gyvenime nebuvau patyręs vargų. Kaip ir visi buvau pakrikštytas, dermavotas, priėjęs Komunijos, tik vestuves buvo be bažnyčios. Nesirgau, turėjau darbą, nebuvau girtuoklis, žmona buvo gera, turėjau du vaikus, ko daugiau reikia gyvenime. Tokiuose situacijose protas būna neveiksnus, nes galvoti beveik ir nereikia. Staiga atsiranda liga, kuriuos nelaukei ir nenorėjai. Prasidėjo kančių metas. Tris metus išgulėjau ligoninėje, galiausiai papuoliau į klinikas. Profesoriaus paklausiau, ar jis gali man padėti. Pasakė, kad nežino. Operacijos žinoma atsisakiau. Kodėl- nežinau? Pradėjau mąstyti apie mirtį. Mirties neišsigandau, juk visi miršta, nuo jos nepabėgsi.

Išsigandau nežinojimo, nieko nežinojau kas laukia manęs po mirties. Kaip žmogus ir asmenybė nenorėjau išnykti, nes visi sako po mirties nieko nėra. Ar jus pavyzdžiui norėtumėte, kad jus kaip asmuo išnyktumėte ir jūsų daugiau nebūtų. Kai bebūtų, koks gyvenimas bebūtų, o vis tiek gyventi norisi. Pradėjau nuo klinikinių mirčių. Pats nebuvau klinikinėje mirtyje, tik skaičiau kitų žmonių pasakojimus. Jei tai būtų nesąmonės ar sapnas visi matytų skirtingai, bet dabar visi mato vienodai. Pradžioje tunelis, toliau šviesa, yra parodomas, sekundės bėgyje, nuo vaikystės iki šios dienos visas gyvenimas. Kas dar ilgiau būna klinikinėje mirtyje pamato net savo ateitį. Nei vienas nenorėjo atgal grįžti, visiems labai buvo gera, bet jie turėjo grįžti. Galima padaryti išvadą, kad gyvenimas yra po kūno mirties, tai gyvenimas dvasioje. Žmogus praranda kūną, bet siela gyvena toliau. Galvojau, kad turi kur nors būti parašytą apie dvasinį pasaulį. Studijavau indų tikėjimą, vos neišėjau į šitą tikėjimą, bet sulaikė mane vienas sakinys, kad turiu palikti žmoną, darbą, parduoti visą turtą, susirasti mokytoją, jam atiduoti pinigus ir medituoti. Pagalvojau išeiti visada suspėsiu - ieškosiu toliau. Domėjausi budizmu, skraidančiom lėkštėm, ekstrasensais, Bermudų trikampiu, pradėjau skaityti Bibliją. Nusipirkau knygine vieną religinę knygą, kurį buvo parašyta vokiečių katalikų bažnyčios kunigo. Toje knygoje buvo aprašytos apeigos, kurios man buvo neįdomios ir nesuprantamos.

Tik susidomėjau vienu dalyku. Ten buvo parašyta malda, kurią žmonės sukalbėję, pastebėdavo, kad keičiasi jų gyvenimas. Apsidairiau namuose nieko nebuvo, pagalvojau, gal ir man padės. Maldos pavyzdys: „Prisipažįstu, kad esu nusidėjėlis. Tikiu, kad Jėzus numirė už mano nuodėmes ir Jo pralietas kraujas plauna mano nuodėmes. Dieve ateik į mano gyvenimą ir į mano širdį ir pakeisk mane, kad būčiau toks, kokiu nori mane matyti“. Stebuklas įvyko, po tos maldos, žinoma ne iš karto, užplūdo meilės banga. Mylėjau žmoną, vaikus ir visus žmones. Nuo rytojaus dienos pradėjau sveikti, nereikėjo jokių vaistų. Buvau piktas, pasidariau geresnis. Iš tikrųjų ši malda pakeitė mane. Tik po metų, beskaitant Bibliją viską supratau, kas man buvo atsitikę. Visko trumpai negaliu aprašyti.

Comments