Buriavimas‎ > ‎

Straipsniai apie plaukimus "Ambersail" (1)

Netradicinės atostogos? Galima drąsiai vadinti ir taip. Nes tradiciniu plaukimo „Ambersail“ jachta nepavadinsi.

Aušra Barysienė

2012.01.06, Verslo žinios

Jau vien todėl, kad pati jachta – legenda. Taip pat todėl, kad Lietuva visada buvo agrarinė šalis ir gyvenimas ant vandens nėra mums įprastas. Dar ir todėl, kad ir kompanija čia ne tradicinė. Priverstinis buvimas uždaroje erdvėje su visiškai svetimais žmonėmis labai aiškiai nurodo – atostogos bus tokios, kokias pats jas susikursi.

Tačiau yra ir kažkas daugiau. Kažkas, kas verčia mokėti pinigus už kareivines primenantį guolį, paprastą maistą, miego stoką... Ir džiaugtis sulaukus klausimo „ar plauktum dar kartą?“. Nes kapitonų kalba tai reiškia pripažinimą tinkamu.
 
 
Atostogos kitaip arba kur padėti savo ego?

Jachta „LTU1000 Ambersail“ buvo įsigyta 2008 m. plaukimui aplink pasaulį, kurio tikslas pakviesti pasaulio lietuvių bendruomenes švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį kartu.  Kas neprisimena „Tūkstantmečio odisėjos“, garsinusios Lietuvos vardą visuose penkiuose pasaulio žemynuose. Tačiau ne visi žino, kad be šios ypatingos misijos aukštos klasės lenktyninės jachtos atsiradimas sudarė galimybę 2010 ir 2011 metais Lietuvos buriuotojams dalyvauti aukščiausio lygio pasaulinėse buriavimo regatose. Lietuvos vėliava pirmąkart suplevėsavo prestižinėse jūrinėse regatose įvairiuose pasaulio uostuose)

Tarp varžybų jachta perplukdoma į starto uostus. Jų metu yra galimybė ne tik lenktynių dalyviams pajusti, kas yra sportinė jachta, pasimokyti buriuoti ir net vairuoti šį istorinį laivą.

Apie vandens baimę

Prabėgo jau trys mėnesiai nuo to dienos, kai leidomės į kelionę „Ambersail“ jachta. Atrodė, kad nuslūgus emocijoms ir pravėsus įspūdžiams bus nesunku nuosekliai bei sklandžiai sudėlioti, kas, kaip ir už kiek. Tačiau vos pradėjus kalbėti vėl apima jausmas, kad nesugebėsiu papasakoti taip, kad suprastų to nepatyrę. Kaip kad sunku paaiškinti, kada ir iš kur gimsta sprendimas plaukti. Išplaukiant artimieji ir draugai gąsdina, stebisi ir gūžčioja pečiais. O grįžus žvelgia į tave beveik kaip į didvyrį. Galbūt dėl to, kad Lietuva niekada nebuvo (tikra) jūrine valstybe. Net mūsų folklore jūra nėra apdainuojama, nebent marios. Jūra nėra mūsų gyvenimo dalis, mes jos gerai nepažįstame ir net bijome.  Švedijoje jau pradžios mokykloje yra mokoma, kaip elgtis laive ir atviruose vandenyse. O plaukimas jachta yra įprastas būdas sportuoti ar ilsėtis. Daugeliui lietuvių jūroje yra baisu, nes galima nuskęsti. „Nereikia į ją šokti“, - trumpai atsako į tai patyrę buriuotojai.

Kaip gimsta sprendimas

Ir visgi kodėl mes renkamės tokias neramias daugelio akimis atostogas? Ką mes atrandame toje kelionėje ir kodėl grįžę namo kurį laiką dar jaučiamės lyg žuvys išmestos į krantą?

Kalbantis su jūreiviais - naujokais, aiškėja: vieni trokšta nuotykių, kitus traukia galimybė plaukti legendine „Ambersail“ jachta, trečius stumia būtinybė ištrūkti iš rutinos rato. Kažkas atsidūrė kryžkelėje ir ieško atsakymo į klausimą, kas toliau. Kažkas jau stovi ant permainų slenksčio. O kažkam tiesiog išblėso įkvėpimas ir niekas nedžiugina. Priežastys yra pačios įvairiausios. Ne visų lūkesčiai būna patenkinti, tačiau atradimų netrūksta niekam. Įvairių teko girdėti nuomonių ir vertinimų, tačiau neteko sutikti žmogaus (turbūt yra ir tokių), kuris būtų apgailestavęs, dėl šių netradicinių atostogų.

Prieš pusantrų metų pamačiau skelbimą, kad kapitonas Paulius Kovas renka įgulą eiliniam plaukimui. „Ne dabar, rudenį sunkus plaukimas, ne kiekvienas vyras ištveria“, - toks buvo atsakymas. Praėjus metams vėl pasiprašiau. „Nebus dušo, gali užsupti, makiažą teks pamiršti ir iš viso tai yra beveik kareivinės“, - išgirdau. Nedėstysiu savo kontrargumentų, bet jie buvo, matyt, pakankamai įtikinami, nes atsisveikinom sutarę, kad plaukiu. Ne visi kapitonai noriai ima į laivą moteris. Ir ne dėl reliktinio sovietinio (britai ir skandinavai tokio neturi) prietaro, kad moteris laivui prišaukia bėdą. Tiesiog  taip yra turbūt paprasčiau.  Ir dalyvaujant rimtoje regatoje įgula negali būti mišri, tik vyriška arba moteriška.

Svajonių jachta

Nors mūsų plaukimą ir galima laikyti pramoginiu (lenktynėse nedalyvavome) visgi „Ambersail“ jachta nėra pramoginis, o  taip vadinamos Volvo 60 klasės laivas.  Volvo 60 klasės laivai buvo sukurti dalyvauti Volvo Ocean Race varžybose aplink pasaulį. Šios lenktynės buriuotojų pasauliui reiškia tą patį, ką automobilių ir motociklų sportui Dakaro ralis. Kaip ir dera lenktyniniam laivui, „Ambersail“ komforto minimaliai – laivas turi būti lengvas ir greitas. Kita vertus – tai ypač tvirta ir patikima jachta. Ruošiantis Tūkstantmečio odisėjai ji buvo aprūpinta pažangiausia navigacine ir kita įranga.

Sustojus uostuose sunku nesižavėti gausybe įvairiausių jachtų ir katerių. Švara ir prabanga švytintys laivai traukia akį. Kaip ir jų įgula – baltai apsirėdžiusi, tingiai stumianti laiką steriliuose deniuose. Tai visai kita poilsio kategorija. Kuomet keliaudamas pakrantėmis dieną siurbčioji kokteilį laive, o vakarais, sustojęs uoste, atsiduodi naktinio gyvenimo pagundoms. Čia miegama minkštuose pataluose, maistas gaminamas šiuolaikiškai įrengtose virtuvėse. Dažnai čia yra daugiau nei reikia patogumų ir nedaug iššūkių. Tačiau nepamiršiu, kaip pusryčiaujantys gretimame laive  padėjo laikraščius, atstūmė nešiojamus kompiuterius ir smalsiai stebėjo, kaip mes švartuojamės po naktinio plaukimo. Tada, po neramios nakties, mažai miegojusi, atrodanti tikrai ne šauniai su per didele skolinta „ šturme“ ir turėdama vienintelį norą – nusiprausti, jaučiausi neįtikėtinai tvirta ir išdidi. Nes nesunku suprasti tuos žvilgsnius. Išmanantys žino, kas yra sportinė jachta ir ne vienas svajoja jei ne sudalyvauti lenktynėse, tai bent perplaukti jūrą tokiu laivu.

Jūroje viskas yra kitaip

Plaukiantiems pirmą kartą specialių žinių ar įgūdžių nereikia. Tik išmokti keletą burių, virvių pavadinimų, jų tvirtinimo būdus bei surišti keletą mazgų. Svarbiausius dalykus kapitonas primena ir parodo jau laive prieš išplaukiant. O išmokti vertėtų. Mums plaukiant naktį visiškame štilyje laivą bloškė ant šono iš kažkur atsiradęs 20 mazgų vėjo gūsis. Kapitonas šaukia: „Bakštagą! Atleisk bakštagą!“ Į atsaką murmesys tamsoje: „Kas, po velnių, tas bakštagas...“.  Buvo juokinga. Bet tik kitą rytą.

Yra dar vienas esminis reikalavimas, kuris skamba taip:  „Įlipus į jachtą susimažinti savo ego. Kad tilptų ir kitų.“ Tai pasakys kiekvienas patyręs buriuotojas. Čia nesvarbu, kas tu toks ir kokie tavo nuopelnai. Kas tu bebūtum - įmonės savininkas,  kompanijos generalinis direktorius, politikas, menininkas ar mokslininkas – jachtoje visi yra lygūs. Nes čia tampa svarbios visai kitos, ne profesinės, o žmogiškosios tavo savybės. Tai nėra paprasta. Juk čia gauni ne tik kelti bures. Čia tenka dirbti ir ne pačius maloniausius ir galbūt tau seniai pamirštus darbus, kaip skusti bulves ir plauti indus. Oi, kaip nelengvai kai kuriems lupasi antpečiai. Todėl plaukti su sava kompanija, kad ir su bendradarbiais, yra kur kas mažesnis iššūkis. Tačiau ir potyrių bei atradimų mažiau.

Tie patys dalykai krante ir jūroje gali tapti visiškai skirtingais. Tai, kas tau atrodė reikšminga gali netekti svorio, o smulkmenos įgauti prasmę. Neaiškūs momentai tapti akivaizdūs, o aiškūs apaugti klausimais. Natūralūs žmogiški poelgiai jaudina labiau, nei krante. Čia matai daugiau, girdi aiškiau ir jauti aštriau. Juk čia, kaip kokiame realybės šou, esi priverstas būti kartu su nepažįstamais žmonėmis 30 kvadratinių metrų denyje visą savaitę ar dvi. Esi nuolat matomas ir girdimas. Ir nuolat vertinamas. Ir nelieka nieko, tik būti savimi. Prisiminiau Stanislavo Lemo fantastinį romaną „Soliaris“, kurio pagrindinis herojus yra vandenynas ir kur per jį kalbama apie žmonių tarpusavio bendravimo jėgą. Ir išties, jūra stebėtinai lengvai ištraukia iš tavęs net tai, ko nesitikėjai turintis ar galintis.

Trys jūros iššūkiai

Pirmasis išbandymas jūroje buvo jūros liga. Tai buvo bene dažniausia pokalbių tema prieš išplaukiant.  Buvo aptariama viskas, kas padėtų jos išvengti – nuo įvairių vaistų iki netradicinės medicinos. Tiesa yra paprasta – išvengti nepadeda niekas. Arba sergi, arba ne. Tačiau vaistai padeda gerokai lengviau pakelti tą ne itin malonią būseną. Geroji pusė – tai netrunka amžinai.  Ir tuomet jau šaldytuvas neužsidaro. Beje, jachtoje maisto niekada nepritrūksta. Bet pirmą dieną ne tik kad apie maistą kai kurie negali galvoti, net pajudėti iš vietos neįstengia. Ir štai tada atsiranda žmogus, kuris svirduliuodamas atneša sušalusiam kolegai rūbus ir jį aprengia. Lyg mažą vaiką. Paprastas, regis, reikalas. Tačiau tuo metu tas paprastas reikalas išauga į tikrą gerumo aktą, kurį visi iki šiol prisimena.

Kitas iššūkis yra štormas. Rimto štormo nepatyrėme, bet vaikščioti keturiomis teko. Tuomet iššūkiu tampa net poreikis pasinaudoti tualetu. Tiksliau – kelias iki jo. Arba įsliuogti į savo gultą – tiesiog negali jo pasiekti, nes laivas gula ant priešingo šono, o tave svaido, kaip blogai padėtą (nepritvirtintą) daiktą. Man asmeniškai kur kas maloniau tuo metu sėdėti denyje. Prisisegi, susirandi atramą kojoms ir pūpsai sau, kol gauni vandens ant galvos. Bet ir tada nesinori miegot, nes pirmą kartą nelabai supranti, ar čia jau rimta ir kas bus toliau. Ir tada staiga girdi: „Gersi kavos?“ Dėkingai linkt. „Cukraus? Pieno? Gal citrinos įdėt?“. Dieve gerasis, galvoju sau, kokių yra žmonių... Juk tai reiškia, kad reikia nušliaužti iki kambūzo (virtuvės), uždegti degtukais dujų balionėlį, pripilti į virdulį vandens, užplikyti kavą ir visa tai daryti tuo metu, kai aplinkui viskas kriokia ir daužos. Tik mūsų  bocmanui tai - kasdiena. Linas Ivanauskas (Linkus), dar vadinamas žmogumi – legenda, praleido „Ambersail“ jachtoje jau ketverius metus. Žmogus, dukart apiplaukęs pasaulį ir triskart – Horno ragą, jūrininkų vadinamą Everestu. Kalbama, jog toks jūreivis turi teisę sėdėti prie britų karalienės stalo ir net alkūnes ant jo užsikelti. Po poros dienų jau ir mes jaučiamės tvirčiau, judame užtikrintai. Sugebame ne tik pasirūpinti savimi, bet ir kolegai pagalbos ranką ištiesti. Laive mokaisi greitai. Ir dar - ištroškusieji ekstremalių  nuotykių nusivils. Tikri buriuotojai audros neieško. Jie sako: “Tu negali nugalėti jūros, tu ją gali tik perplaukti”. Todėl, tarkim, norint išvengti štormo gali būti ir maršrutas koreguojamas, ir sustojimas krante ilgesnis. Ir tai nėra didelė bėda. Nes kiekvienas išlipimas į krantą reiškia visų pirma dušą (!) ir karštą vakarienę restorane. Džiaugtis paprastais dalykais jūroje irgi išmokstama greitai.

O dar yra štilis. Tai ir yra turbūt rimčiausias išbandymas. Tūkstančius kartų girdėta dainose, skaityta knygose, kad sunkiausia yra ištverti štilį. Kai yra sunku visi dirba be kalbų ir diskusijų, visi daro tai, ką reikia. Nes norint susitvarkyti su stichija labai greitai ateina suvokimas, kad jei visi – padarysim. Jei po vieną – ne. O kai gamta nekelia rūpesčių, panašu, kad mes sugebame prasimanyti jų patys. Pirmos štilio valandos yra tingios ir malonios. Ypač po stipresnio bangavimo. Voliojiesi saulutėje, skaitai žurnalą ar knygą, pasigamini maisto.  Laivą lydi delfinai, nutūpia pailsėti pasiklydęs paukštis. Idilė. Pavalgę ir pasnaudę  bendraujame -  ką daugiau beveiksi. Dar žaidžiame „Mafiją“. Atrandame skirtingus požiūrius, diskutuojame, ginčijamės. Stop. Čia labai svarbu jausti ribą, nes kažkas kažkam papriekaištavo, pertraukė per dantį, pasijuokė, pakėlė balsą ir traukinys pajudėjo. Tiek ir tereikia. Labai svarbu turėti sveiką humoro jausmą, mokėti nuleisti negirdomis, nesureikšminti. Jei atmosfera gresia įkaisti įsikiša kapitonas ir duoda darbo, pavyzdžiui, liepia kelti genakerį – plono audinio 300 kvadratinių metrų burę silpnam vėjui pasikinkyti. Yra kas veikti.

Atsisveikiname

Kartu praleidome 12 puikių dienų, iš jų 7 plaukėme. Kitomis dienomis aplankėme Maljorkos Palmą, Kaljario uostą Sardinijoje. Laukdami, kol atsitrauks audra dieną pasibastėme po Siciliją ir dar porą dienų pasilikome praleisti Maltoje. Sykį atvykus norisi ir kažką pamatyti. Skirtis buvo gaila. Apgailestavome, kad taip trumpai. Norėjosi plaukti dar savaitę. Nors mūsų kapitonas sako, kad savaitė yra pats tas, jei norime išsiskirti likdami draugais. Sako, kad po dviejų savaičių plaukimo žmonės išrėžia viską, ką vienas apie kitą galvoja, po trijų savaičių plaukimo išlipę į krantą išsiskirsto nepadavę vienas kitam rankos, o po mėnesio plaukimo du metus vienas apie kitą nenori nieko girdėti. Galbūt jis juokauja, tačiau kiekviename pajuokavime visada yra dalelė tiesos.

 Visko buvo – emocijų, atvirų pokalbių, apkalbų. Gal truputį per greitai ir per daug vienas apie kitą sužinojome, gal pasidarėme skubotų išvadų ar susikūrėme klaidingą nuomonę. Nurašysim jūrai. Svarbu, kad grįžome mes jau truputį kitokie – truputį stipresni, geresni, laimingesni. Stipresni, nes jūra grūdina ir tai geras būdas sutvirtinti stuburą. Juk kiekvienas mūsų savo budėjimo valandomis  stovėjo prie šturvalo. Sunkiai su kuo nors sulyginamas jausmas. Geresni, nes įgavome daugiau pakantumo ir tolerancijos. Ir laimingesni, nes turbūt gerokai praplėtėme savo komforto zonos ribas. Labai aiškiai suvokdami, kiek iš tikrųjų mums reikia ir kas iš tiesų mums yra svarbu.

 „Ambersail“ ir vėl plaukia. 2012 m. jachtos „Ambersail“ tikslas – dalyvavimas vienoje žinomiausių pasaulio regatų „Sydney–Hobbart”.  O tarpuose tarp varžybų ir vėl bus vykdomas jachtos plukdymas iki varžybų starto uostų. Vasario mėnesį „Ambersail“ jau skros Atlantą. Ir pusė mūsų įgulos jau nerimsta. Mes jau žinome, kad plauksime. Gal ne kartu, gal kitu sąstatu ir skirtingais etapais, bet plauksime. Nes yra dar kita jūros liga. Ji vadinasi „jūra šaukia“.

Daugiau kelionės nuotraukų – http://vz.lt/?PublicationId=61e9ed39-4a9d-49a9-88a7-b80458f65773

Daugiau apie keliones „Ambersail“ jachta 2012 m. –  www.ambersail1000.lt 

 

Comments