Apie mus‎ > ‎

Pagrindinis

Mama, nesapnuok manęs. Tai buvo gal vakar, prisimeni,
tarsi maža būtybė spurdėtų Tavo įsčiose.
Mama, kada tai patyrei, Tavo akys pritvinko ašarų.
Mama, prisimeni, kiek kartų mane sapnavai,
sudėjusi rankas ant pilvo, tarsi ant gaublio.
O kai išvydai, tavo širdis mane atmetė, bet nesijaudink, Mama,
aš tavęs niekada nekaltinsiu. Tik šiandien priimk mane. Prašau.


Mama, nesapnuok manęs, kai atėjusi nauja diena, o aš jau užaugęs.
Nelabai moku skaityti - stringa mano kalba, nedailiai rašau,
bet nepaisant viso to taip noriu būti panašus į Tavo sapną.

Mama, nebėk vis tekina, negaliu paskui Tave suspėti,
        mano kojos tokios vangios, o rankos nepaklusnios.
            Pailsėk truputuką.Įsiklausyk į savo žaizdą,
    tuomet išvysi nuostabiausią gėlės žiedą,
  tuomet pažinsi gaivų šypsnio skonį.
Savo liūdesio dieną nusišluostysi ašaras,
  mano džiaugsmo dieną šoksi iš laimės.

 Mama, nesapnuok manęs. Aš čia.
 Pažvelk į mane, o ne į mano negalę.
                                                                                                             
  Mylėk mane!


Duok vaikui sparnus, kad jis galėtų jausti, kurti, džiaugtis ir stebėtis,
kad norėtų laime dalytis su kitais.

Duok vaikui sparnus, kad jis galėtų skristi jam vienam aiškia kryptimi,
taip aukštai, kai jis pats panorės.

Duok vaikui sparnus ir pakilk šiam skrydžiui drauge.
Pajusk savo galimybes, klausykis,
stebėk, kurk gyvenimą ir mokyk šito kitus.

Sakoma, kad niekas taip gražiai nežydi, kaip šypsena vaiko lūpose,
niekas taip greit nedžiūsta, kaip vaiko ašaros.
Ir dar: niekas taip nepasotinamas, kaip vaiko noras sužinoti, pažinti.

Neturime teisės atimti iš vaiko ir jo gyvenimo džiaugsmo - žaidimo,
be kurio jis negali normaliai plėtoti ir kurti savo asmenybę.



 
Kol dar nebuvau mama, darydavau ir valgydavau karštą maistą.
Mano rūbai nebuvo dėmėti. Telefonu kalbėdavau ramiai.
Kol dar nebuvau mama, miegodavau tiek, kiek norėdavau.
Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai ėjau gulti.
      Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien.
Kol dar nebuvau mama, tvarkydavau namus kasdien.
Ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių.
Kol dar nebuvau mama, net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos.
Ir niekada negalvodavau apie skiepus.

Kol dar nebuvau mama, niekas nebuvo manęs apkakojęs,
apvėmęs, apkramtęs, apsisiojęs, apžnaibęs savo mažais pirščiukais.

Kol dar nebuvau mama, pilnai atsakiau už savo protą,
savo mintis, ir savo kūną. Miegodavau visą naktį.

Kol dar nebuvau mama, niekada neverkiau matydama ašaras.
Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės vien dėl paprasčiausios šypsenos.
Niekada nesėdėdavau naktį žiūrėdama į miegantį vaiką.

Kol dar nebuvau mama, niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko,
Nes gaila padėti. Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių,
Kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo. Niekada nemaniau,
kad kažkas toks mažas gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai.
Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti.
Ir nežinojau, kad man patiks būti mama.

Kol dar nebuvau mama, nežinojau ką reiškia jausti,
Tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno. Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra
Pamaitinti alkaną kūdikį. Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug.
Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas galėtų paversti mane tokia svarbia.

Kol dar nebuvau mama, aš niekada nesikeldavau kas 10 minučių
tiesiog įsitikinti, kad viskas...  tvarkoje.
Ir niekada nejutau tos šilumos,
Džiaugsmo,
Meilės,
Stebuklo,
Pasitenkinimo būti mama.

Aš nežinojau, kad galiu jausti tiek daug, kol dar nebuvau mama.
*
Comments