Šokolado istorija

Šokolado gėrimas actekams buvo išminties, jėgos ir padidintos seksualinės potencijos šaltinis...

Pradžioje

 

Maždaug 1500 m. pr. Kr. Amerikoje Meksikos įlankoje susikūrė almekų civilizacija. Žinių apie juos išliko ne daug, tačiau lingvistai teigia, kad žodis „kakava“ pirmą kartą buvo paminėtas maždaug 1000 m. pr. Kr., kai actekų civilizacija žymiai progresavo. Kakavmedis, lotyniškai Theobroma cacao, išvertus reiškia „dievų maistas“. Almekai jį laikė pačiu gražiausiu „rojaus medžiu“.

Almekų civilizaciją pakeitė majai. Nusileidę nuo plokštumų majai aptiko ir pradėjo kultivuoti laukinius kakavmedžius. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu ir atsirado šiuolaikinis žodis „kakava“. Tarp majų dievų buvo ir ypatingas – valdantis kakavą dievas, jis buvo vadinamas Chak Ek Chuah. Apie šokolado atsiradimą yra pasakojama legenda. Ji teigia, kad actekų Mėnulio dievas pavogė kakavos sėklas iš Saulės vaikų šalies ir atidavė jas žmonėms.

 Iki 600 metų majai užveisė didžiausias mums dabar žinomas kakavmedžių plantacijas. Buvo sukurti stulbinantys miestai, kuriuose buvo pilys piramidės su žiauriais jų valdininkais. Šokoladas buvo prabanga ir šventas gėrimas ne tik gyvenime, bet ir po mirties. Šalia daiktų, kurie buvo įdedami kaip labai svarbūs į kapavietes jų laimingo pomirtinio gyvenimo tąsai, randamas ir puošnus puodukas šokoladui gerti, o sieniniuose piešiniuose vaizduojamas šio gėrimo paruošimas.

Neteisinga būtų galvoti, kad majai žinojo tik vieną šokoladinio gėrimo receptą. Tuo metu buvo gerai ištobulinti įvairūs šokoladinio gėrimo gaminimo būdai naudojant specialius priedus ir komponentus. Lingvistai, tiriantys majų kultūrą, identifikavo tokias frazes kaip „witik cacao“ ir „cacao kox“, tačiau kaip bebūtų gaila mes nežinome ką jie reiškia. Kitas priedas, kurį naudojo majai vadinama „piment“. Daugelyje šaltinių šis žodis verčiamas kaip „pipiras“, bet tai yra neteisinga. Tikroji šio žodžio reikšmė „gvazdikėlių medis“.

Apie 1100 metus majų vietą užėmė toltekai. Tačiau ši kultūra gyvavo neilgai: dėl vidinių nesutarimu ji iširo XII amžiuje. Po 1200 metų atsikraustė į Meksika ir ją valdė actekai. Jų civilizacija vystėsi ir gyvavo iki 1521 metų, kol juos užkariavo ispanai.

Daugelyje šaltinių teigiama, kad būtent actekai pradėjo auginti kakavmedžius ir sugalvojo šokoladinį gėrimą. Kaip bebūtų, actekai taip pat suvaidino svarbų vaidmenį šokolado istorijoje. Actekų legenda teigia, kad kakavos sėklos papuolė į žemę iš Rojaus ir, kad iš kakavmedžio sklinda išmintis ir jėga. Šokolado gėrimas actekams buvo išminties, jėgos ir padidintos seksualinės potencijos šaltinis. Svarbiausia Actekų imperijos dalis buvo Xoconocho regionas, kurią actekai užkariavo tarp 1486-1502 metais. Čia atsivėrė geriausios kakavmedžių auginimo plantacijos. Xoconocho regionas buvo atskirtas nuo visos Actekų imperijos, todėl labai svarbūs buvo pirkliai. Jie pristatydavo prekes į imperijos sostinę. Kakavos pupelės actekams atstojo pinigus, tai gi galima įsivaizduoti kiek kakavos pupelių buvo saugojama karališkuosiuose ižduose.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad Nezahualcoyotl (vienas toltekų valdovų)  kiekvieną dieną reikalavo  xipuipilių ir per metus tai sudarydavo daugiau nei 486 maišus kakavos pupelių. Tai yra vieni niekai palyginus su actekų imperatoriaus Montesumos kakavos sandėliais. Manoma, kad į šį sandėlį galima buvo sutalpinti daugiau nei 40 000 maišų su kakavos pupelėmis. Nors faktas nepatvirtintas, bet iš tikrųjų neabejojama, kad ten būtą didelių kakavos sandėlių.

Majai šokoladinį gėrimą vadino „xocolatl“, o actekai – „cacahuatl“. Meksikos indėnų žodis „šokoladas“ susideda iš dviejų žodžių “choco” (puta) ir “atl” (vanduo). Greičiausiai šis pavadinimas kilo dėl to, kad ankstyvasis šokoladas buvo tik gėrimas. Tačiau yra dar viena versija, kad actekai šokoladą vadino „xococalt”, tai reiškė – kartusis vanduo, ir, kad kakava – ispaniškos kilmės žodis, kilęs iš actekų kalbos, kuris reiškia “cacahuate” – sėklelė.

Šiuo metu išsunktos ir susmulkintos pupelės prieš šokolado gaminimą kakava, vokiškai „kakao“, po apdirbimo, t.y. pagamintas šokoladas, vokiškai „Schokolade“, olandiškai „Chocolade“, prancūziškai „Chocolat“, itališkai „Cioccolata“, angliškai, ispaniškai ir portugališkai „Chocolate“, lenkiškai „Czekolada“, estiškai „Šokolaad“, latviškai „Šokolade“. Kaip matome šokolado pavadinimas mažai pakito ir įvairiose šalyse vadinamas labai panašiai.

 

Šokoladas pavergia tautas

 

Kakavmedis, kakavos pupelės bei šokoladas pasklido po pasaulį Imperializmo laikotarpiu. Pirmasis europietis pažinęs kakavos pupeles buvo Kristupas Kolumbas. 1502 metais rugpjūčio 15 dieną, savo ketvirtosios kelionės į Ameriką metu, netoli nuo dabartinio Hondūro krantų, Kolumbas ir jo įgula netikėtai susidūrė su didele kanoja, kuri ispanams pasirodė lyg irklinis karo laivas, pripildyta vietinių prekių, skirtų pardavimui – o tarp jų ir kakavos pupelių. Kolumbo įgula pasisavino kanoją su prekėmis. Vėliau, Kolumbo sūnus Ferdinandas rašė apie šį susidūrimą. Jis buvo nustebintas tuo, kaip vietiniai indėnai vertino kakavos pupeles: kai kanoja buvo pakelta į laivą su visomis joje esančiomis prekėmis, iškritus iš jos bent vienai kakavos pupelei, indėnai jas rūpestingai surinkdavo. Žinoma, Ferdinandas ir Kolumbo įgulos nariai nežinojo, kad tuo metu kakavos pupelė buvo laikoma vietine valiuta.

Kolumbas atvežė kakavos pupelių į Europą ir dalį padovanojo karaliui Ferdinandui. Į Europą atvežtų kakavos pupelių vertė pakito – 1 svaras kainavo 10-15 šilingų. Ispanijos istorikas Ovidijus XVI amžiuje rašė: ”tik turtingas ir kilnus žmogus galėjo sau leisti gerti šokoladą, nes jis tiesiog gėrė pinigus. Kakavos pupelės buvo visų tautų valiuta: už 100 pupelių galima buvo nusipirkti gerą vergą.”

Nepaisant to, po dvidešimties metų, apie 1519-1521 metus, ispanų konkistadoras Fernanas Kortesas į tėvynę parsivežė tris skrynias, pripildytas kakavos pupelių. Tais laikais kakavos pupelės buvo laikomos vienu iš daugelio lobių, pavogtų iš actekų. Kaip buvo minėta, Amerikos civilizacijoms šokoladas buvo kartaus skonio gėrimas, pagamintas iš kakavos pupelių bei pagardinamas vietiniais prieskoniais. Tai gi ir ispanai gamino tokį gėrimą, nors jis pasirodė labai kartus, tačiau kaip rašė Kortesas savo laiške karaliui Carlos I – šis gėrimas puikiai malšino nuovargį bei padėdavo atgauti žvalumą. Fernanas Kortesas išgarsėjo kaip kakavos pupelių kultivavimo iniciatorius saloje netoli Vakarų Afrikos. Ir tai buvo vieta, nuo kurios 1879 m. prasidėjo kultivavimo paplitimas Auksinėje Pakrantėje. Nuo to laiko Lotynų Amerika ir Vakarų Afrika yra pagrindiniai kakavos pupelių kultivavimo regionai. Su kakavos pupelėmis F. Kortesas atsivežė ir cukranendrių. Cukranendrės buvo sėkmingai panaudotos saldaus šokolado gėrimo gamybai.

Kai ispanai pirmieji kolonizavo Naująjį Pasaulį, didžiulė dalis vietinių gyventojų žuvo nuo ligų, atkeliavusių iš Vakarų. Pagaliau ispanai, kurie eksploatavo vietinius gyventojus vergiškomis sąlygomis, susidūrė su mažėjančios populiacijos bei trūkstančios darbo jėgos problemomis. Todėl kolonizatoriai turėjo sugalvoti, iš kur gabenti kitus vergus. Tuo metu Afrikos vergai turėjo tokią svarbą kultivuojant kakavos pupeles, kaip ir cukraus pramonėje kitose Amerikos regionuose.

Kakava buvo labai brangi, tad buvo prieinama tik Ispanijos aukštuomenei bei jų įgaliotiniams Naujajame Pasaulyje. Pirmiausia šokoladas atsirado vienuolynuose ir karalių rūmuose, kur jį pamėgo rūmų damos. Išradingi ispanų vienuoliai sumanė pagerinti šį gėrimą – paprasčiausiai jį pasaldino medumi. Šokolado imperija tapusioje Ispanijoje kartaus gėrimo receptai buvo slepiami vienuolynuose ir saugomi daugiau nei 100 metų. Mėgautis šokoladu galėjo tik aukšti dvasininkai ir dvariškiai. Ši monopolija buvo panaikinta XVII a. pirmoje pusėje. Esant platiems karaliaus Hapsburgo ryšiams, apie kakavą tapo žinoma Vokietijoje, Austrijoje, Flandrijoje ir, pagaliau, Prancūzijoje. 1606 m. Italas Antonio Carletti atvežė kakavą į Italiją iš ispanų kolonijos Amerikoje. Nuomonės apie kakavą buvo skirtingos. Tose šalyse, kur kakava buvo palankiai pripažinta, ji buvo pagerbta kaip visuomenės gėrimas. Tačiau pirminė anglų nuomonė apie kakavą, pagal vaistininko John‘o Parkinsono etiketę, buvo „pamazgos tinkamos kiaulėms“. Nuomonė greitai pasikeis, bet asmenys, šiomis dienomis paragavę kakavos gėrimą pagal 1640 metų receptą (kakavos pupelės, cukrus, cinamonas, raudonieji pipirai, gvazdikėliai, anyžių sėklos), nesutiktų su šia išankstine kritika. Sutinkama keletas ataskaitų iš piratų, kurie plėšydavo kakavos pupelių krovinius Karibų vandenyse, ir patikėdavo, kad tai esą maišai su avių mėšlu.

Labai ilgai buvo sprendžiama, ar galima leisti valgyti šokoladą pasninko metu. 1569 metais Meksikos vyskupai susirinko į specialų šokolado suvažiavimą. Ilgai buvo svarstyta, galvota ir galiausiai nuspręsta nusiųsti kunigą Džerolamo de San-Vinčenso į Vatikaną, kad užsibaigtų visi ginčai. Tuometinis popiežius Pijus V šiek tiek pasimetė, nes niekad nebuvo ragavęs šokolado ir nežinojo kas tai yra. Laimei, pasiuntinys turėjo su savimi maišelį aukštos kokybės kakavos pupelių ir netrukus šio gėrimo paruošė popiežiui. Pijus V gurkštelėjo, labai susiraukė ir ištarė istorinę frazę: ”Šokoladas netrukdo pasninkauti, negali gi tokia bjaurastis teikti kažkam malonumą”. Taip pirmą kartą istorijoje katalikiškos bažnyčios ginčas buvo išspręstas eksperimento būdu.

Kitas svarbus pokytis dinastijos politikoje įvyko 1711 metais, kai Romos imperatorius Čarlzas VI perkėlė savo dvarą iš Madrido į Vieną. Dvaras atvežė su savim ispaniškas „penčantas“ šokoladui. Vėliau Viena tapo žymi savo turtingais šokolado puodeliais, pateikiamais kartu su stikline atšaldyto vandens, ir dar vėliau, aišku, šokoladiniu pyragu iš „Sacher“ viešbučio, vadinamu „sachertorte“.

1606 metais florentietis Antonio Karloti šį gėrimą išpopuliarino Italijoje ir paskatino jo populiarumą Prancūzijoje Liudviko XIII laikais. Nuo tada vos ne visuose Europos dvaruose nė viena puota ar žirgų lenktynės bei kiti renginiai neapsiėjo be šokolado gėrimo.

Šokoladas atrodo pasiekęs Londoną apie 1650 metais, labai stipriai paplitęs linksmo monarcho Čarlzo II valdymo metu. Tada šis gėrimas įgavo maitinančio gėrimo reputaciją. Pepys užsimena apie šokolado gėrimą savo užrašuose 1661 m. balandžio 24 d. kaip apie pakeliantį vaistą ryte po karaliaus karūnavimo. Vienas iš karaliaus gydytojų, Henry Stubbe, rašė apie šokolado privalumus. Jis nurodo, kad yra dvi šokolado atmainos: įprastas šokoladas bei karališkas. Į karališko šokolado sudėtį įeina didelė dalis kakavos ir palyginamai maža dalis cukraus.

1660-aisiais, kartu su daugelio naujų prieskonių atmetimu, šokoladas, geriamas Ispanijos bei Anglijos dvaruose, suformavo kažką panašaus į dabartinę jo koncepciją. Ispanijoje 1 uncija šokolado, 2 uncijos cukraus ir 8 uncijos vandens buvo sumaišomos, pakaitinamos ir suplakamos į putą. Iš tikrųjų, į šiuolaikinės ispaniško šokolado „a ala piedra“ versijos sudėtį įeina kukurūzų arba ryžių miltai, kuriuos mėgdavo actekai. Prancūzijoje pienas buvo pilamas perpus su vandeniu, tačiau Anglijos šokolado namai nebenaudojo nei pieno nei kiaušinių.

Taip pat 1660 metais prancūzai pradėjo kultivuoti kakavą Martinikos saloje, o pirmasis derlius Europoje buvo gautas 1679 metais. 1655 metais, kai anglai užkariavo Jamaiką, ispanų pradėti auginti kakavmedžiai buvo pasiekę didelius mastus. Tai tęsėsi iki 1727 metų, kai kakavos prekyba Vakarų Indijoje patyrė didelį sukrėtimą. Jamaikos, Trinidado ir Martinikos plantacijos sunaikintos. Plantacijų atkūrimas Trinidade tęsėsi 30 metų, o Jamaikoje nebuvo auginama kakava beveik 150 metų.

Šokoladas pradeda plisti po Europą. Vokietijos imperatorius Karlas V supratęs komercinę kakavos pupelių vertę siekia monopolio platinant šį produktą Europoje. Tačiau jau XVII amžiuje kontrabandininkai sėkmingai įveža į Nyderlandus šokolado pupelių. Pirmieji šokolado gamintojo licenziją išrado italai.

Tuo metu šokoladas buvo naudojamas ir kaip vaistas. Gydytojas Kristoferis Liudvikas Hofmanas rekomendavo šokoladu gydyti beveik visas ligas. Olandų keliautojas 1720 metais rašė apie Martinikos salos valdytoją: ”Pastaruosius 30 metų jis valgė tik šokoladą, užkąsdamas keletu sausainių. Labai retai suvalgydavo sriubos, apseidavo be žuvies ir mėsos patiekalų. Jis buvo toks sveikas ir pajėgus, kad, sulaukęs 85 metų, niekieno nepadedamas užlipdavo ant arklio.”

Šokoladas dar ilgai išliko gėrimo pavidalu, tačiau gėrimo sudėtis palaipsniui pasikeitė – čili pipirai buvo pakeisti cukrumi. Jei anksčiau tai buvo tik vyrų gėrimas tai vėliau jį pamėgo moterys ir vaikai. Saldus šokolado gėrimas tapo Europos aukštuomenės gėrimu ir tik Anglijoje, kurioje daugiau vyravo visuotinės lygybės idėjos, šokoladas buvo labiau prieinamas, nei visoje Europoje. Tiems, kas galėjo nusipirkti šio gėrimo, greta kavos namų 1657 metais Londone buvo atidaryti ir šokolado namai. Anglijoje “Chocolate Houses” labiau lankomi, nei kavos ar arbatos salonai, kadangi kitos Europos šalys kovojo su ispanų kakavos monopolių, šokoladas tapo vis labiau prieinamas: netrukus prancūzai, anglai, olandai pradėjo kultivuoti kakavmedžius Karibuose, esančiuose savo kolonijose. Kadangi pagaminant daugiau produkcijos nukrito kainos – šokoladas tapo prieinamas tiek Europos tiek Amerikos gyventojų masėms. Žinoma, tame buvo ir neigiamų dalykų: kaip priverstinė darbo jėga kakavos produkcijai gaminti buvo žiauriai išnaudojami vietiniai indėnai bei vergai atvežti iš Afrikos.

 

Šokolado modernėjimas

 

Kai kakavos įsigyti tapo lengviau, buvo pradėta eksperimentuoti, ieškoti naujų jos panaudojimo būdų. Tačiau buvo ir tokių, kurie priešinosi šokolado plitimui. Pavyzdžiui, Prūsijoje Fridrichas III buvo griežtai uždraudęs šokolado vartojimą. 1674 metais šokoladas buvo pradėtas naudoti pyragų, šerbetų ir kitų produktų gamybai. 1828 metais prasidėjo “modernaus šokolado” era. Tuometinis olandų šokolado gamintojas Conrad J. van Houten užpatentavo nebrangų kakavos sviesto išgavimo iš skrudintų kakavos pupelių metodą. Pirmą kartą kakavos sviestas, kaip ir daugelis kitų atradimų, buvo išskirtas atsitiktinai. Vienas darbininkas netyčia pamiršo nukabinti kabantį maišą, kur buvo sumaltos kakavmedžio pupelės. Ryte atėję darbininkai aptiko, kad kakava yra beveik be riebalų ir lengvai tirpsta vandenyje.

Kakavos pupelėje yra iki 57 % kakavos sviesto – natūralių augalinių riebalų. Van Houten pagamintas hidraulinis presas sumažina kakavos sviesto kiekį pupelėje pusiau. Taip galima buvo sukurti “plytelę”, kurią vėliau galima sutrinti į miltelius, kuriuos mes vadiname kakava. Van Houten miltelius maišydavo su šarminėmis druskomis (kaliu ar natrio karbonatu), kad vėliau miltelius būtų lengviau sumaišyti su vandeniu. Galutinis produktas – olandiškas šokoladas, turintis tamsią spalvą ir švelnų skonį. Kakavos miltelių sukūrimas ne tik padėjo palengvinti kakavos gėrimo gamybą, tačiau sumaišius su cukrumi, o vėliau permaišius su kakavos sviestu tapo įmanoma pagaminti kietą masę. 1849 metais anglų šokolado gamintojas Joseph Storrs Fry, pagardinęs šokolado masę cukrumi, pirmą kartą pagamino “valgomą” šokoladą. Netrukus po to keletas gamintojų pradėjo valgomojo šokolado gamybą. Daugelis žmonių buvo nustebinti idėja sujungti atgal kakavos sviestą bei miltelius ir išgauti kietą šokolado plytelę. Pažvelgus atgal, buvo labai keista, kad Van Houteno išradimas atsirado prieš pirmą plytelę, nes yra įmanoma pagaminti valgomąjį šokoladą be kakavos sviesto spaudimo. Kakava buvo vienas iš saldumynų ingredientų ilgai prieš Cadbury prancūziško valgomojo šokolado, kainavusio 2 šilingus už plytelę, atsiradimą 1842 metais.

XVIII amžiuje Europoje pastebimas staigus šokolado suvartojimo padidėjimas. Amžiaus pradžioje Anglijoje tik turtingi žmonės galėjo leisti sau mėgautis šokolado gėrimu, nes šokoladas buvo apmokestintas dideliais muitais. O bandantiems išvengti šių mokesčių grėsė milžiniškos baudos bei kalėjimai. Tai neišvengiamai, kaip ir Actekų laikais, sąlygojo falsifikatų atsiradimą: kakavoje atsirasdavo krakmolas, kakavos lukštai ir net plytos, sutrintos į dulkes. Tai labai graudu, kad kai kuriose šalyse, net ir mūsų laikais, dėl komercinių sumetimų, galime surasti plyteles, pavadintas „šokoladu“, kurių sudėtyje yra tik 15 % kakavos ir mažiau. Yra keletas kitų gaminių, kur tokia apgavystės rūšis yra leistina, bet tikimės, kad vartotojų labui, tokio „šokolado“ gamyboje bus sumažinta cukraus ir kitų „nekakavinių“ ingredientų dalis.

Nepaisant didelių mokesčių, šokolado žavesys nugalėjo. 1852 metais kakavos iš kolonijų muitas Anglijoje buvo sumažintas nuo 2 šilingų (24 pensai) iki 1 penso už svarą. Iš dalies tai buvo kakavos pramonininkų nuopelnas. Kita priežastis buvo dideli kiekiai importuojamos kakavos. 1850 metais į Britaniją buvo įvežta 1400 tonų kakavos, o amžiaus pabaigoje šios apimtys padidėjo devynis kartus daugiau. Kakava ir geriamas šokoladas tapo ne tik labiau prieinami, bet ir stambaus verslo dalimi. Daugelis pirmųjų kakavos verslininkų vardų tapo gerai žinomais prekių ženklais: Hershey, Cadbury, Fry, Rowntree ir kiti. Visi jie turi būti dėkingi Šveicarijos pioneriams-atradėjams: Cailler, Suchard, Peter, Nestle, Lindt ir Tobler.

XIX amžiuje šveicarai atrado daugelį procesų, kurių metu buvo išrasti kieti šokoladiniai saldainiai. 1875 metais šveicarų šokolado gamintojas Daniel Peter sugalvojo panaudoti pieno miltelius (kuriuos 1867 metais išrado šveicarų chemikas Henri Nestle), naujos rūšies šokolado gamybai. Taip atsirado pieniškas šokoladas. Tais pačiais metais Rudolphe Lindt patobulino šokolado gamybos procesą, tuo pagerindamas šokolado kokybę.

Pirmos žinios apie šokoladą atkeliavo į Šiaurės Ameriką XVIII amžiaus viduryje. Yra tikrai žinoma, kad James Baker ir John Hannon įkūrė pirmą fabriką 1765 m. Masačusetse. Bakerio anūkas Valteris 1780 metais įkurė kompaniją “Walter Baker Company”. Nuo šiol “Baker’s” yra kokybiško šokolado etalonas JAV. Tačiau Vakarų Pakrantėje Ghirardelli vardas tapo patarle. Pradėjęs nuo bakalėjos prekių pristatymo į aukso kasyklas, Domenico Ghiradeli vėliau užsiėmė šokolado tiekimu. 1885 metais jis savo šokolado fabriko Kalifornijoje reikmėms importavo 200 tonų kakavos pupelių. Tais laikais tai buvo labai dideli kiekiai. Pastatai Ghirardeli aikštėje tapo lankoma turistų vieta. Taip pat iki šiol čia veikia senovinis šokolado fabrikėlis.

1879 metais Rudolfas Lindtas išrado kriauklės formos įrengimą, kur šokolado masė galėjo ilgai maišytis. Dėka to sugebėjo pagaminti vientisos konsistencijos šokolado masę, iš kurio buvo pradėti formuoti įvairūs šokolado gaminiai, kurie tirpo burnoje – Chocolat fondat. R. Lindto išradimas turėjo tokį pasisekimą, kad po 20 metų Ciuricho konditeris R. Špriunglinas už įrenginį sumokėjo 1,5 milijono frankų.

Pirmą kartą šokolado plytelė buvo pagaminta 1880 metais Hamburge. Nuo to laiko prasidėjo pergalingas šokolado žygis. Džonas Kedberis pirmasis pradėjo gaminti mažus pigius šokoladukus, tai darė tam kad atpratintų savo tėvynainius nuo pražūtingo alaus įpročio. Taip pat šiame amžiuje Žanas Heays išranda saldainius su praline įdaru.

XVIII-XIX amžiuje šokolado verslą pradėjo Philippe’as Suchardo, Miltono Hershey šeimos. Drauge su šio verslo suklestėjimu Europoje šokoladas pradėtas gaminti ir Lietuvoje – 1888 metais pradėjo veikti pirmoji šokolado ir cukrinės konditerijos įmonė Kaune.