Finansinė krizė pasaulyje ir Lietuvoje

Daugelio autoritetingų ekonomistų bei įtakingų tarptautinių institucijų nuomone, pasauliui gresia globalinė finansinė ir ekonominė katastrofa. Panika finansų rinkose, ypatingai paūmėjusi po pernai rugsėjį įvykusio JAV investicinio banko „Lehman Brothers“ bankroto, bei dramatiškai blogėjanti pasaulio ekonomikos būklė privertė daugelio valstybių valdžios institucijas gelbėti finansų rinkas. Tai yra neregėto masto gelbėjimo operacija, kuria siekiama atkurti normalų griūvančios pasaulio finansų sistemos funkcionavimą. Deja, per pastarąjį dešimtmetį finansų rinkos taip išsigimė, kad sunku suprasti, kas yra tas „normalus“ funkcionavimas. Ydinga pinigų politika, akivaizdžiai nepakankamas finansų rinkų reguliavimas, klaidingi finansų institucijų taikyti finansiniai modeliai ir interesų konfliktai lėmė sistemines rinkos dalyvių klaidas vertinant riziką. Taip susiformavo precedento neturintis pasaulinis kredito ir turto kainų burbulas. Taigi, daugelis ekonominės politikos formuotojų instinktyviai norėtų grįžti į palaimingus gausos ir rožinių lūkesčių metus (tarkim, tokius kaip 2006 m.) ir tikisi, kad tai galima pasiekti finansinės alchemijos dėka.

Pasaulio mastu stebime istorinį pinigų ir fiskalinės politikos švelninimą. Suprantamos centrinių bankų ir vyriausybių pastangos – jokiu būdu negalima komos būsenos finansų rinkų palikti likimo valiai. Siekdamos išvengti finansų sistemos žlugimo, kai kurios šalys daro nepaprastai daug, neretai nepaisoma netgi moralės normų, paminami kitų visuomenės grupių, verslo sluoksnių bei ateities kartų interesai. Bankams sudaromos išskirtinės šiltnamio sąlygos bei vienokia ar kitokia forma nacionalizuojami jų nuostoliai (o juk pelnai bumo metais buvo privatūs).  Šios krizės įveikimo strategijos paprastai pagrįstos viešai deklaruojama prielaida, kad užtikrinus „normalų“ bankų funkcionavimą, t.y. tolesnį spartų verslo ir gyventojų kreditavimą, pasaulio ekonomika vėl ims toliau sparčiai augti. Nėra ką ir sakyti, kad tai yra, švelniai tariant, heroiškai drąsi prielaida. Labiau tikėtina, kad šalys, besiimančios proaktyvios ekonominės politikos, laikosi nuostatos bet kokia kaina gelbėti savo bankų sistemas, tačiau suvokia, kad už tai teks susimokėti vėliau. Veikiausiai tikimasi, kad bankų paskolos grąžins gyvybingumą ekonomikai, o augančios valstybės skolos naštą palengvins valiutos kurso nuvertėjimas, palanki palūkanų normų aplinka... arba tą skolą gal sumokės kas nors, kaip nors, kada nors. Kitaip tariant, iš tiesų neretai krizės įveikimo programos yra pagrįstos ne ilgalaike strategija, o viso labo – „gaisrų gesinimo“ taktika.

Labai gali būti, kad žymi pasaulinė ekonomikos raidos korekcija yra neišvengiama, ir dirbtinis sistemingai klaidingus sprendimus dariusių verslo subjektų gyvybės palaikymas, tolesnis neperspektyvios ekonominės veiklos bei perteklinio vartojimo kreditavimas tik pagilins neigiamus socialinius šios krizės padarinius bei atitolins ūkio atsigavimą. Jei giluminė šios pasaulinės krizės priežastis yra perteklinis daugelio šalių įsiskolinimas ir netvarus vartojimo lygis jose, tai kaip įmanoma iš jos išbristi toliau skolinantis? Biudžeto apribojimus galima ilgą laiką ignoruoti, tačiau neišvengiamai ateina sąskaitų apmokėjimo laikas, ir skolininkai negali amžinai išrašyti vis naujus IOU („I Owe You“) raštelius. Jei 2008 m. buvo būtent šio laikmečio pradžia, tai JAV ir Vakarų Europos valstybių pastangos ištaisyti susiklosčiusią situaciją stimuliuojant bankus ir ūkį naujais „oriniais“ pinigais (geriausiu atveju pagrįstais vyriausybių IOU pažadais) yra iš anksto pasmerktos.

Taigi, norint įveikti krizę ir rasti jai vaistus, pirmiausia būtina teisingai identifikuoti jos priežastis. Yra bent keletas krizės priežasčių suvokimo lygmenų. Labiausiai paviršutiniškas ir, deja, labiausiai gajus yra įsivaizdavimas, kad ši pasaulinė (bei Lietuvos) krizė yra neprognozuotas, stulbinamai mažos tikimybės „šimtmečio katastrofos“ įvykis, kurio nesigėdijama palyginti su 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristiniais išpuoliais JAV. Šį absurdišką teiginį paneigia tūkstančių ekonomistų (įskaitant ir mane) perspėjimai apie artėjančią krizę bei tiksliai išsipildžiusios prognozės, detalizavusios patį krizės mechanizmą. Kitas susijęs mitas tas, jog krizė yra vien pasaulinio būsto kainų burbulo ir masinės sekiuritizacijos pasekmė. Vadovaujantis šia prielaida, mąstoma, kad „išvalius“ bankų balansus ir dirbtinai atstačius finansinio ir nekilnojamojo turto kainas, pasaulinis ūkis atsigaus. Pinigų politikos galingieji sudarydami ypatingai palankias pinigų politikos sąlygas iš esmės kuria naują burbulą, tačiau kol kas pasaulio ekonomika bliūkšta nuo savo svorio.

Didžiausią nuostabą kelia tai, kad taip retai iš oficialiųjų asmenų girdėti tikrosios ir esminės vykstančių procesų priežastys: kai kurios verslo šakos tiesiog per daug prisiskolino neproduktyvioms investicijoms (pirmiausia į nekilnojamąjį turtą), gyventojai pervertino ateities pajamas ir per daug skolinosi bei vartojo, o visam paradui vadovavo praktiškai nekontroliuojami bankai, uždirbę nežmoniškus pelnus vadinamojo finansinio akceleratoriaus, pinigų kūrimo proceso ir kartais tiesiog nesąžiningo verslo dėka. Jei visa tai yra krizės šerdis, tai pagalvokime darsyk kas yra „normali“ ekonomikos būklė ir kiek pastaraisiais dešimtmečiais išsipūtę nesubalansuotumai dar turi sumažėti. Gali būti, kad vartojimo ir bendras gamybos lygis stipriausiai kredito bumą jutusiose šalyse tiesiog turi sumažėti keliolika ar net keliasdešimt procentų, nes kreditavimo stimuliuojama ūkio plėtra buvo tiesiog netvari.

Tokiu atveju žaidimai su pinigų politikos priemonėmis, blogos kokybės turto nacionalizavimas mokant aukštesnę nei rinkos kainą, faktinis beatodairiškas pinigų spausdinimas ne tik nepadės išlaikyti esamo gerovės lygio, tačiau dar stato ant kortos vyriausybių mokumą, valiutų patikimumą, kainų stabilumą, gresia pavirsti betiksliu mokesčių mokėtojų pinigų iššvaistymu ir tik didina pasaulinės ekonomikos depresijos grėsmę.

Kalbant apie ekonominę krizę Lietuvoje, būtina suprasti, kad tai yra tokio paties pobūdžio ekonominė krizė, nepaisant to, kad Lietuva yra „finansinis kaimas“. Finansinį ir nekilnojamojo turto burbulą puikiausiai pavyko sukurti ir „kaimietiškomis“ priemonėmis – beatodairiškai dalijant paskolas bei užmerkiant akis į elementariausius rizikos vertinimo principus (tarkim, išduodant 100% būsto vertės paskolą keturiasdešimčiai metų ir paliekant menkutį pajamų buferį skolininkui). Visuomenėje garsiausiai girdimi komercinių bankų analitikai, ir gal todėl tik nedaugelis supranta, kad kaip ir užsienyje svarbiausi šiandieninės krizės sukėlėjai yra būtent bankai (aišku, negalima sumenkinti grubių valžios klaidų, NT propagandos žiniasklaidoje bei žmonių godumo). Juk bankai turėjo atlikti tarpininkų vaidmenį tarp taupančiųjų ir turinčių verslo idėjų ar norinčių vartoti savo ateities pajamų sąskaita. Bankai uždirba ieškodami ir tirdami kapitalo įdarbinimo galimybes, atlikdami rizikų įvertinimą ir finansinių lėšų efektyvų perskirstymą (laike ir tarp ekonomikos dalyvių). Darydami nepateisinamas rizikos ir ekonominių perspektyvų vertinimo klaidas, bankai pripratino šalies ekonomiką prie išorinio finansavimo, labai daug prisidėjo pučiant nekilnojamojo turto burbulą bei formuojant ydingą ūkio konjunktūrą (išpūstą statybų ir nekilnojamojo turto sektorių, darbo apmokėjimo netolygumus, menkstantį gamintojų konkurencingumą, perteklinį įmonių ir gyventojų įsiskolinimą). Bankininkai teisinasi, kad apie rizikas kalbėjo jau pora metų. Kalbėjo viena, tačiau darė visai ką kita: pritrenkiantis paskolų portfelio augimas bei neįtikėtinos paskolų sąlygos rodė, kad rizikos buvo iš esmės ignoruojamos iki pat 2008 m.

Taigi, paaiškėjus, jog Lietuvos ekonomika augo ne dėl ekonominės konvergencijos (kaip kad buvo visuotinai klaidingai manyta), o daugiausia dėl nuosekliai pūsto nekilnojamojo turto ir finansinio burbulo, bankai nebenori skolinti ūkiui, o apie užsaldintas kredito sąlygas net kalbos negali būti. Bankų paskolos ūkiui 2008 m. ketvirtąjį ketvirtį sumažėjo 0,1 proc. (palyginti su trečiuoju ketvirčiu),  gyventojams – padidėjo 1,4 proc. (ekonomika, kaip žinia, ketvirtąjį ketvirtį palyginti su trečiuoju susitraukė 2,4 proc.).  T.y. turime klasikinį staigaus kredito normavimo (credit crunch) atvejį, kuris labai įprastas finansų rinką liberalizavusioms šalims, išgyvenusioms kredito, investicijų, vartojimo ir nekilnojamojo turto rinkos bumą. Tik aišku, dėl itin niūraus globalinio konteksto, ši krizė bus tikrai sunkesnė negu galėtume tikėtis iš ekonomikos vadovėlių.

Palikta savieigai, šalies ekonomika kelerių metų bėgyje smuktų nuo keliolikos iki 25 proc., nes kredito bumo pasėkoje šalis turi daugybę investicijų į komercinės ir gyvenamosios paskirties pastatus, išpūstą ir poreikių visiškai neatitinkantį statybos ir nekilnojamojo turto tarpininkavimo sektorių, didžiulius algų nesubalansuotumus tarp ūkio sektorių,  gana žemo technologinio lygmens pramonę (kuri kasdien praranda konkurencingumą dėl eksporto partnerių valiutų nuvertėjimo ir bliūkštančios pasaulinės prekybos), šalies išsivystymo lygio neatitinkantį perteklinį įsiskolinimą ir t.t. Tad ar verta stebėtis, kad bankai visiškai nebenori ir turbūt nelabai turi galimybių skolinti tokioje ekonominėje aplinkoje, matydami aukso kiaušinius dėjusios vištos – nekilnojamojo turto rinkos – agoniją bei ypač prastas ūkio perspektyvas. Apskritai gal ir nebeverta tikėtis, kad šalies ekonomiką išgelbės bankai – tie patys, kurie užgulę finansinio akceleratoriaus pedalą ir iki maksimumo padidinę ekonomikos apsukas, staiga visiškai sustabdė kuro (kreditų) padavimą sistemai, ir ekonomika vietoj ilgai laukto švelnaus nusileidimo rėžėsi į uolas.

Išeitų, kad jei šalies ekonomikos laukia neišvengiama korekcija po neatsakingo išlaidavimo ir nelogiško optimizmo metų, valdžia turėtų nesivaikyti iliuzinių problemos sprendimo būdų, o tiesiog siekti kiek įmanoma sušvelninti krizės padarinius. Be abejo, būtina laikytis didžiausios fiskalinės drausmės (nors tą reikėjo daryti kiek įmanoma mažiau didinant mokesčius, tačiau ryžtingiau kerpant valstybės išlaidas). Didžiulis dėmesys turi būti sutelktas į kovą su nedarbu, kuris ateinančiais metais veikiausiai taps bene didžiausias ekonomikos skaudulys. Daugėjant nuogąstavimų, kad TVF finansinės galimybės senka, reikia nedelsiant derėtis (nebūtinai viešai) dėl galimos pagalbos ateityje ir gerai pasvarstyti, ar Vyriausybei verta permokėti bankams 5-6 proc. punktus už imamas paskolas. Gelbėjant statybų sektorių, išties verta svarstyti būsto renovacijos ir socialinio būsto programų plėtojimą, tačiau būtina užtiktrinti dirbančiųjų šiuose sektoriuose užimtumą (o ne korupcinį anksčiau pastatytų būstų pirkimą nepagrįstomis kainomis) bei absoliučiai minimalias darbų vykdymo sąmatas – nei statybos bendrovės, nei bankai iš šių programų jokiu būdu neturėtų vėl nepagrįstai pelnytis. Kadangi kardinaliai pasikeitė bankų suvokiamos rizikos, akivaizdu, kad Vyriausybės garantijos ir investicinių projektų kofinansavimas taps ypač svarbūs skatinant tolesnį ūkio kreditavimą – belieka surasti strategines ūkio plėtros kryptis (gal jas įžvelgia didesni optimistai nei aš).

Kalbant apie šalies finansinį sektorių ir privataus ūkio finansus, pažymėtina, kad veikiausiai yra galimybių mažinti palūkanų normų naštą, tenkančią įmonėms ir gyventojams. Būtina peržiūrėti litais išduodamų paskolų palūkanų nustatymo metodiką – bankai išties turėtų gerokai pasistengti pagrįsti jų išduodamų paskolų kainos susiejimą su tarpankinės rinkos palūkanų normomis (VILIBOR). VILIBOR palūkanų normos apskaičiuojamos iš 3-4 bankų skelbiamų palūkanų kotiruočių (nors faktiniai skolinimo sandoriai dažniausiai netgi nevykdomi arba vykdomi visiškai nereikšmingomis sumomis), ir apskaičiuotos tokių paskolų kainos niekaip negalima traktuoti kaip sąžiningos rinkos kainos, visuomet teisingai atspindinčios realius bankų lėšų pritraukimo kaštus. Jei tarpbankinės palūkanų normos ir kartu litais išduotų paskolų ūkiui paskolų palūkanos buvo didinamos nepagrįstai, visa tai įmonėms ir gyventojams galbūt kainuoja papildomus šimtus milijonų litų.

Priėjus sutarimą, kad šalies komerciniai bankai (daugiausia skandinaviško kapitalo bankai) turi prisiimti bent jau moralinę atsakomybę dėl šalyje susiklosčiusios ekonominės situacijos, reikia visokeriopo įstatymiško užtikrinimo bei bankų savanoriško įsipareigojimo užtikrinti jų veiklos šalyje tęstinumą ir kredito nuostolių prisiėmimą. Reikia siekti aiškaus sutarimo su Skandinavijos vyriausybėmis, kad Baltijos šalių ekonominis sunkmetis yra bendra problema.

Comments