Svajos apie greitą Lietuvos ekonomikos atsigavimą nepagrįstos

Nepaisant daugelio pareiškimų žiniasklaidoje, kad ekonominė krizė jau baigiasi arba “tuoj tuoj” pasibaigs, vis daugėja požymių, jog yra priešingai – ekonomika slysta į ilgalaikę stagnaciją ir netgi depresiją. Stebint ūkio procesus beveik visiškai akivaizdu, kad blogiausia dar prieš akis.

Ekonomistai su nerimu laukė ženklų, rodančių, ar fiksuoto valiutos kurso sąlygomis ilgą laiką didėję ūkio nesubalansuotumai (išpūstos nekilnojamojo turto kainos, ūkio pajėgumų neatitinkantys atlyginimai, prekybos deficitas, infliacija ir t.t.) gali sumažėti išvengiant skaudaus smūgio realiajam aktyvumui. Kaip ir buvo galima numanyti, to nepavyko pasiekti. Vykstanti ekonominė korekcija yra labai nesėkminga, skausminga ir kol kas neduodanti jokio pagrindo tvariam atsigavimui. Viena iš dramatiškai pralaužtų gynybos linijų yra darbo rinka. Visi viltingai laukė nominalios korekcijos, t.y. algų sumažėjimo išvengiant darbo vietų destrukcijos, tačiau antrojo ketvirčio Statistikos departamento duomenimis, vidutinis grynasis darbo užmokestis šalyje per metus sumažėjo tik 1,5 proc. (viešajame sektoriuje netgi padidėjo!), užtat nedarbo lygis per metus padidėjo net tris kartus iki 13,6 proc. Šios katastrofiškos tendencijos byloja apie perteklinį kapitalą (bumo metu sukoncentruotą į fundamentaliai neperspektyvias sritis), tikėtiną neigiamą antrinį poveikį namų ūkių vartojimo išlaidoms, papildomą spaudimą valstybės biudžetui bei didėsiančią socialinę įtampą.

Kita didelė problema – netvari valstybės finansų būklė. Nors kairiosios pakraipos politikai ar ekonomikos komentatoriai nuolat kritikuoja valdžią dėl nepakankamo ūkio skatinimo fiskalinėmis priemonėmis, į viršų šaunantis biudžeto deficitas bei valstybės skola ir vis dar didesnės nei pernai valdžios sektoriaus išlaidos verčia manyti, kad artimiausiais ketvirčiais šalies ūkio laukia stiprus neigiamas šokas dėl neišvengiamo fiskalinių išlaidų mažinimo. Ūkiui nepadeda ir pastaruoju metu vykdyti siauražiūriški mokesčių kaitaliojimai ir nepamatuotas mokesčių naštos didinimas. Esant aiškiai per didelėms ir ūkio pajėgumo neatitinančioms viešojo sektoriaus išlaidoms, mokesčių didinimas vertinintas kaip papildomas smūgis vos kvėpuojančiam privačiam sektoriui ir tai tik sustiprino ekonomikos griūtį. Taigi, kad ir kaip skaudu, bet būtina daug ryžtingiau mažinti viešojo sektoriaus išlaidas, kartu ypatingas pastangas dedant darbo vietų išsaugojimui. Tai reiškia žymų atlyginimų karpymą – gerokai didesnį negu kol kas matyti vyriausybės planuose. Beje, pažymėtina, kad valdžios atstovai, vis bandydami visuomenėje įpūsti klaidingą ir nepagrįstą optimizmą, daro sau meškos paslaugą, kadangi esant greito atsigavimo lūkesčiams bet koks diržų veržimasis sulaukia nuožmaus visuomenės pasipriešinimo, o verslo subjektai daugiau linkę pasyviai „pralaukti“ krizę.

Bet gal atsigauna verslo sektorius? Krentančios gamintojų kainos išties byloja apie mažėjančias gamybos sąnaudas ir lankstesnę kainų politiką – tai leido kiek pažaboti laisvu kritimu nuo 2008 m. vidurio kritusias pardavimų aptimtis. Praėjusių metų paskutinį ketvirtį ir šių metų pirmąjį ketvirtį privatus verslas Lietuvoje veikė nuostolingai ir tik antrąjį ketvirtį įmonės išsikapstė iš nuostolių. Vis dėlto statistiniai rodikliai gali neatspindėti realios situacijos. Jau daugiau nei metus drastiškai mažėja investicijų apimtys (antrojo ketvirčio duomenimis bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidos per metus smuko 41 proc.), o mažesnės kapitalo (nusidėvėjimo) sąnaudos turi teigiamą buhalterinį poveikį įmonių pelnams. Svarbiausia, žinoma, kad produktyvių investicijų atsigavimas, kuris kol kas visiškai nejuntamas, yra būtina ūkio atsigavimo prielaida. Be to, šalies pramonė yra orientuota į eksportą, o šalies gamintojų eksporto apimtys, antro ketvirčio duomenimis, krito apie 30 proc., t.y. subliūško kartu su pasauline tarptautinės prekybos griūtimi.

Užsienio rinkų atsigavimas mažai tikėtinas, priešingai negu po Rusijos krizės, kai Lietuvos ūkį „ištempė“ šalies fiskalinė drausmė ir besiformuojančio globalinio ekonominio ir finansinio bumo sąlygomis augęs eksportas. Dabar gi perteklinio Vakarų šalių įsiskolinimo, neatsakingos pinigų politikos ir neišnaudojamų globalinių gamybos pajėgumų sąlygomis šalies eksportas tikrai taip lengvai neatsigaus. Maža to, be saiko įsiskolinusi ir pavojingus žaidimus su tarptautiniais donorais žaidžianti Latvija yra tikrų tikriausia tiksinti laikrodinė finansinė bomba, tad užsienio aplinka Lietuvai žada daugiau pavojų negu galimybių.

Pagrindiniai nepavydėtinos ekonominės situacijos Lietuvoje kaltininkai bankai, kurie yra daugiausia atsakingi už nekilnojamojo turto ir finansinio burbulo išsipūtimą, ir toliau daro neigiamą poveikį šalies ūkio raidai. Pirmiausia dėl jų anksčiau prisiimtų didelių rizikų toliau didėja grėsmės šalies finansų sistemos stabilumui. Lietuvos banko pateikiamais antro ketvirčio duomenimis neveiksnių (nuvertėjusių ir 60 dienų pradelstų) paskolų dalis bankų paskolų portfelyje nuo metų pradžios išaugo 2,5 karto iki 11,3 proc. Tuo pačiu laikotarpiu klientams suteiktų paskolų suma sumažėjo 6,6 proc., ir tai stipriai susiję su ypatingai vangiu ūkio kreditavimu. Bankai siekia išvengti pripažinti nuostolius, susijusius su krintančiomis nekilnojamojo turto kainomis, ir neleidžia mažinti jų finansuoto turto pardavimo kainų, paskatindami turto vystytojų ir statybos bendrovių bankrotus bei perimdami šį turtą savo žinion. Tai reiškia, kad jog nauji statybų projektai bus dar mažiau kredituojami, o kredito badas labai žlugdys realųjį statybų sektoriaus aktyvumą. Kartu bankų tikėjimas, kad taip jie išvengs nuostolių yra tik trumparegiškas (o gal desperatiškas?) problemos atidėjinėjimas ateičiai. Kalbant apie bankus, taip pat būtina paminėti neskaidriai nustatomas ir galimai nepagrįstas ūkiui litais išduotų paskolų palūkanų normas ir su tuo susijusius didelius galimus nuostolius gyventojams ir verslui.

Einamiesiems finansiniams srautams tarp Lietuvos ir užsienio beveik susibalansavus, anksčiau nevaldomai didėjantis pinigų kiekis šalyje ėmė trauktis, ir grynųjų pinigų kiekis, kuris neblogai atspindi perkamąją galią šalyje, susitraukė iki 2006 m. lygio. Kartu palengva mažėja gyventojų (ir įmonių) indėlių bankuose, o tai paneigia mitą, kad gyventojai krizės akivaizdoje kaupia santaupas ir kad vartojimo paklausą galima reikšmingai padidinti darant įtaką vartotojų lūkesčiams. Kol bankai nepasirengę aktyviai kredituoti ūkio, o eksportas neatsigauna, vienintelis realus šaltinis vidaus paklausai gaivinti yra valdžios sektoriaus skolinimasis, kuris kol kas dar įmanomas ir aktyviai vykdomas. Vis dėlto turint omenyje, kaip stipriai buvo iškreipta ūkio struktūra bumo metais, kokia ydinga buvo kapitalo, paskolų ir darbo jėgos koncentracija į procikliškas veiklas, valdžios sektoriaus skolinimasis ir lėšų pravalgymas tikrai nėra jokia išeitis.

Apibendrinant galima teigti, kad kol kas tam tikras ekonominio nuosmukio  lėtėjimas daugiausia susijęs su sumažintomis bei ekonomines realijas labiau atitinkančiomis prekių ir paslaugų kainomis, bumo metu sukauptų finansinių resursų panaudojimu bei tebesitęsiančiu valdžios sektoriaus išlaidavimu skolon. Bet kokiu atveju tai, kas šiuo metu vyksta, yra ne šiaip “bumo laiku išpūsto aktyvumo sumažėjimas”, o didžiulio masto ekonominė krizė, ir šioje situacijoje būtų absurdiška bei nesąžininga neigti fiskalinės (valdžios sektoriaus paskolų refinansavimo), finansinės, mokėjimų balanso (valiutos), socialinės ir demografinės krizės grėsmes. Įvertinant daugybę krūvon susidėjusių vidaus ir išorės rizikos faktorių ir matant valdžios neryžtingumą bei galbūt ribotą pajėgumą susidoroti su esama krize, dabar būtina galvoti apie tai, kaip išvengti tų bjaurių krizės grimasų, o ne užsisvajoti apie greitą atsigavimą. Tikrojo, tvaraus atsigavimo dar tikrai nematyti, ir prisiminus ankstesnes apgailėtinai netikslias ekonomistų prognozes, niekas neturėtų ryžtis prognozuoti kelerius metus į priekį ir “burti” apie menamo atsigavimo aplinkybes.

Comments