Įsigalintis atsipalaidavimas gali sukelti didesnį ekonominį skausmą ateityje

Pasidžiaukime „akivaizdžia“ šalies ūkio nuosmukio pabaiga, kurią užtikrintai skelbia kai kurie ekonomikos apžvalgininkai. Pasidžiaugę grįžkime į realybę ir pamėginkime panagrinėti, kodėl šis atsigavimas toks panašus į ekonominę depresiją, ir kokie šansai, kad ateinančiais metais pavyks ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų. Trumpai tariant, šansai menki.

Pirmiausia, ekonominės depresijos, t.y. gilaus ir užsitęsusio nuosmukio, grėsmė yra išties didelė. Jei per Rusijos krizę Lietuvos realusis BVP nuo piko iki žemiausio lygio nukrito apie 2% ir grįžo į prieškrizinį lygį per 6 ketvirčius, tai šįkart per 7 ketvirčius nuosmukis viršijo 15% ir, jei atsigavimas nepaspartės, ropštimasis į prieškrizinį lygį užtruks dar virš 20 ketvirčių. Žinoma, artimiausiu metu galima pagrįstai tikėtis bent vieno kito geresnio ketvirčio – eksportas atsigavo beveik iki prieškrizinio lygio, nuslopo namų ūkių vartojimo išlaidų kritimas, drastiškai smukusios investicijos kiek atšoko nuo dugno ir pastarąjį ketvirtį su kaupu kompensavo kapitalo nusidėvėjimą.

Vis dėlto pats ekonominės stabilizacijos ar kuklių teigiamų pokyčių faktas savaime nesuteikia pagrindo tikėtis tvarios ūkio plėtros ateityje. Vertinant ekonominę situaciją ir perspektyvas, reikia ieškoti atsakymų į klausimus: ar esama ūkio padėtis patenkinama, kokie veiksniai lėmė stabilizaciją ir kokios aplinkybės labiausiai lems tolesnę ekonomikos raidą.

Šiuo metu šalies ūkis iš esmės yra (pirmajame) ekonominio nuosmukio dugne. Nuosmukis toks gilus, kad užsienio analitikai neretai, ir ne be pagrindo, situaciją Baltijos šalyse pavadina ekonomine depresija. Formaliai, jie bus teisūs, jei tokia situacija užsitęs dar bent kelerius metus. Taigi, esama ekonominė situacija nėra nei patenkinama, nei tvari: nedarbo lygio ir netvarių valdžios finansų problemos turi būti tučtuojau sprendžiamos, antraip tarptautinės finansų rinkos, sudorojusios ekonomiškai leisgyves euro zonos periferijos šalis, ateinančiais metais neišvengiamai atsigręš į mus, mažą baltą Baltijos katytę. Šiame kontekste valdžios ir stambiojo verslo atstovų džiūgavimai dėl šalyje neva suvaldytos ekonominės situacijos verčia dar labiau nerimauti.

Lietuvos nominaliojo BVP raida (4 ketvirčių suma, mrld. Litų)

 Didžiausia problema ta, kad dabartinė trapi stabilizacija nėra tvari. Pirmiausia, išgyvename skolos defliaciją (debt deflation) ir esame skolos spąstuose (debt trap). Tai reiškia, kad labai žemos infliacijos aplinkoje bandymai bristi iš skolų mažinant tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus išlaidas lėmė didžiulį vidaus paklausos bei BVP susitraukimą, o skolos našta ir santykinis jos lygis (palyginti su BVP) tik dar labiau išaugo. Pavyzdžiui, JAV Federalinis rezervų bankas savo vykdomą ir savo apimtimi  precedento neturinčią monetarinio skatinimo politiką daugiausia grindžia kone paniška skolos defliacijos baime. Vadovaujantis šiuo požiūriu, pinigų ir kredito sistema turi nuolat plėstis, nes bankams teikiant kreditavimą ir tokiu būdu plečiant savo balansus, sukuriami pinigai, o visuminis skolų grąžinimas ir bankų balansų susitraukimas lemia bendrą pinigų kiekio traukimąsi. Kai skolos grąžinamos sparčiau negu išduodamos naujos paskolos, ūkyje pasijunta pinigų badas, ir tai labai apsunkina viso ūkio galimybes aptarnauti savo skolas, o ekonomika bliūkšta greičiau nei traukiasi skolos.

Lietuvos ūkis išgyveno būtent tokią situaciją. Bumo įkarštyje bankų sistemoje buvo itin aktyviai kuriami pinigai. Deja, pinigų lietus staiga baigėsi 2008 m. pabaigoje bankams tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek dėl pasikeitusio rizikos suvokimo beveik nustojus kredituoti ūkį. Bankų paskolų portfelis nuo piko susitraukė jau daugiau kaip 7 mlrd. litų (11%). Maža to, šalies komercinių bankų grynieji išorės įsipareigojimai tuo pat metu susitraukė beveik per pusę, t.y. 15 mlrd. litų – tai iškalbingas skaičius, atspindis motininių užsienio bankų strateginį požiūrį į plėtros galimybes Lietuvoje.

Su skolos defliacija susijęs pinigų, pajamų, surenkamų mokesčių badas buvo visa apimantis, ir be jokios abejonės, palikta savieigai šita situacija būtų pavirtusi į ekonomikos „mirties spiralę“, realus ūkio aktyvumas bliūkštų 30-40% ir daugiau. Laimei (ar nelaimei), skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus perėmė valdžios sektorius ir tai buvo labai reikšmingas veiksnys, leidęs stabilizuoti ūkio situaciją. Tačiau dėl to valdžios sektoriaus skola nuo krizės pradžios išaugo jau daugiau kaip 17 mlrd. litų.  Beje, vizualiai pamačius valdžios skolinimosi kaitos tendencijas, šnekos apie griežtą valdžios taupymo politiką kelia šypseną. Valdžia raminasi tuo, kad skolos lygis palyginti su BVP nėra aukštas, palyginti su Vakarų Europos šalimis, tačiau išliekantys didžiuliai biudžeto deficitai ir atitinkamos skolos augimo tendencijos didina grėsmę, kad stiprėjančios Europos valstybių skolų krizės fone Lietuva ateinančiais metais išliks labai pažeidžiama.

 Valdžios sektoriaus skola (mlrd. litų)

 Taigi, valdžia mus šiuomkart išgelbėjo, tačiau kaip atrodo šalies užsienio skolos dinamika? Privačiam sektoriui praktiškai nustojus skolintis, tačiau skolinantis vyriausybei ir kartu krentant realiajam ekonomikos aktyvumui, krizės metu bendroji šalies užsienio skola didėjo netgi sparčiau negu bumo metu ir išaugo nuo 71% iki 90% BVP. Akivaizdžiai esame pakliuvę į vadinamosios vidinės devalvacijos sukeltus skolų spąstus! Pavyko “pasiskolinti” stabilizaciją bei nusipirkti laiko rimtoms reformoms, tačiau visiškai naivu būtų galvoti, kad krizė jau įveikta, kad galima ramiai didinti biudžeto išlaidas, stimuliuoti ekonomiką papildomai skolinantis ir pan.

 Lietuvos bendroji užsienio skola (proc. palyginti su BVP)

 Ekonomiką taip pat padėjo stabilizuoti Europos centrinio banko vykdoma rekordiškai žemų palūkanų normų politika, kuria, deja, vykdomas didelio masto turto perskirstymas, pakenkiant atsakingai taupantiesiems ir perskirstant šias lėšas įsiskolinusiems bei turbūt mažiau atsakingai besielgusiems visuomenės sluoksniams. Tačiau paliekant nuošalyje socialinio teisingumo dalykus, reiktų klausti, o kiek gi laiko galima tikėtis tokių žemų ir faktinių rizikų neatitinkančių palūkanų normų Europoje? ECB ir kiti didieji centriniai bankai jau turi pagrindo nerimauti dėl per lengvo ir neadekvačiai pigaus skolinimo komerciniams bankams „likvidumui palaikyti“ – kaip žinia, tos pigiai paskolintos lėšos komercinių bankų kone tiesiu taikymu yra perskolinamos nacionalinėms vyriausybėms ir tokiu būdu centriniai bankai faktiškai vykdo euro zonos vyriausybių gelbėjimą „pro galines duris“. O tuo tarpu vyriausybių obligacijų kainų burbulai (vyriausybių obligacijų kainos dėl per pigaus skolinimo yra neadekvačiai didelės) pastaruoju metu sproginėja: prieš pusmetį Graikija, neseniai jau ir Airija nebesugebėjo perfinansuoti savo skolų rinkoje, eilėje neišvengiamai laukia Portugalija, Ispanija ir t.t. O dėl minėto skolų spąstų reiškinio galima beveik užtikrintai teigti, kad kelerių metų bėgyje šių šalių skolos bus restuktūrizuotos (t.y. dalis jų bus nurašyta), nepaisant tebesitęsiančio Europos politinių viršūnių savęs apgaudinėjimo ir krizės rimtumo neigimo. Tad arba bankrotai, arba infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu palūkanų normų aplinką darys mažiau palankią.

Bankų pasirinktos strategijos ir žemesnių palūkanų normų dėka pristabdytas nekilnojamojo turto kainų kritimas taip pat buvo tam tikra atrama ekonomikai, nors poveikis nėra vienareikšmiškas. Kaip ir prognozuota, būsto kainos nuo piko nukrito apie 45%, o šiemet jų smukimas buvo nuosaikus. Būsto kainų kritimą daugiausia lėmė bankų skolinimo politika bei kritusi gyventojų perkamoji galia, kurios smukimą iliustruoja nuo piko 23% kritusi visuminė kompensacija dirbantiesiems. Vis dėlto būstas akivaizdžiai išlieka pernelyg sunkiai įperkamas, ir per kelerius ateinančius metus, priešingai daugelio ekonomistų viltims, tikėtinas tolesnis realių būsto kainų kritimas 20-30%. Dirbtinai palaikomos nekilnojamojo turto kainos yra priemonė bankų balansų problemoms sumažinti, nors kiek ji tvari – atskiras klausimas. Antra vertus, kaip ir tikėtasi, nesubliūškęs NT kainų burbulas bei menkas bankų finansavimas lemia, kad statybos išliks bene labiausiai pažeistas sektorius. Vertėtų pažymėti, kad NT kainų burbulas ir toliau iškreipia investicines paskatas, be to, dėl jo Lietuva išlieka ypatingai nepatraukli emigrantams sugrįžti.

Kalbant apie eksporto, kaip svarbiausio ekonomikos augimo variklio, perspektyvas, pasaulio tarptautinė prekyba iš esmės išliko priklausoma nuo vyriausybių fiskalinio skatinimo priemonių, kol kas nesprogusių ar netgi aktyviai pučiamų finansinių burbulų (Kinijos atvejis). Tikėtina, kad artimiausi  metai pasauliui atneš didžiulius struktūrinius lūžius ir finansinių burbulų sprogimus, kurie gali įžiebti protekcionizmą, prekybos karus ir ryškų gyvenimo standartų išsivysčiusiose valstybėse suprastėjimą dėl priverstinio aktyvesnio taupymo. Apskritai eksporto potencialas pasaulinio perteklinio gamybinio pajėgumo sąlygomis jokiu būdu neatrodo patikimas ūkio plėtros variklis. Beje, įdomu pastebėti tai, kad atsigavęs eksportas nesugebėjo ryškiau pagerinti bendrojo ekonominio aktyvumo ir nedarbo lygio rodiklių, ir tai iš esmės įrodo, kad krizė Lietuvoje buvo lemta vidinių, o ne išorinių veiksnių (t.y. nekilnojamojo turto ir kredito burbulo sprogimo, o ne eksporto rinkų susitraukimo).

Darbo rinkos raida

 Esant visoms šioms aplinkybėms, nenuostabu, kad darbo rinkos būklė – kone svarbiausias ekonomikos sveikatos būklės rodiklis – išlieka labai sunki. Antai užimtumas nuo piko sumažėjo daugiau negu 12%, o nedarbo lygis kol kas laikosi 18% aukšumose, nepaisant tam tikro pramonės ir eksporto atsigavimo. Labai gali būti, kad daugelio bedarbių ankstesnių darbo vietų tiesiog nebėra nunykus pertekliaus laikų ekonominėms veikloms. Kitaip tariant, struktūrinis nedarbas, tikėtina, yra dramatiškai išaugęs. Ar pavyks pakankamai greitai sukurti šiems žmonės naujas darbo vietas pirmiau nei jie pasišalins iš darbo jėgos ar netgi iš Lietuvos?.. Ar pavyks iš tiesų stabilizuoti šalies ūkį kol nesibaigė nusipirktas laikas?.. Kuo daugiau matyti susitaikėliškumo ir savęs raminimo daigų, skaudžiai pažįstamų iš 2007-2008 m., tuo mažesni mūšų šansai.

Comments